Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą

Civilinė byla Nr. 3K-3-176/2011

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-21684-2009-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.4.4; 11.9.5

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. J. K. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. J. K. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Autrolis“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė: pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti į darbą dirbti troleibuso su 013 garažinio numerio „Soliaris“ modelio troleibusu arba kitu jam prilygintu „Soliaris“ troleibusu už atsakovo 2009 m. liepos 15 d. įsakyme nurodytą 9,63 Lt dydžio valandinį tarifinį atlygį bei už darbo valandą mokamą 2,50 Lt dydžio skatinamąją atlyginimo dalį; sprendimo dalį dėl grąžinimo į darbą vykdyti skubiai; priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Ieškovė akcinėje bendrovėje „Autrolis“ dirbo troleibuso vairuotoja; 2009 m. liepos 17 d. gavo darbdavio pranešimą apie tai, kad nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. mažės valandinis darbo užmokestis, kuris bus 9,63 Lt už valandą ir 2,50 Lt per valandą skatinimas už kokybiškai atliktą darbą. Nurodytu pranešimu prašoma sutikimą ar nesutikimą su pakeistomis darbo sąlygomis (darbo užmokesčio mažinimu) pateikti raštu ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Ieškovė nurodė, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. jos darbo užmokesčio dydžio klausimas buvo sprendžiamas kolektyvinio ginčo būdu, todėl ji iki 2009 m. rugsėjo 1 d. savo nuomonės dėl atlyginimo mažinimo nepareiškė. 2009 m. rugsėjo 3 d. ieškovei įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą; 2009 m. lapkričio 4 d. įsakymu ieškovė atleista iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Ieškovės manymu, jos darbo sąlygos DK 120 straipsnio 1 dalies prasme nepasikeitė, todėl atsakovas neturėjo pagrindo jos atleisti pagal DK 129 straipsnį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino neteisėtu ieškovės atleidimą iš darbo; grąžino ją į ankstesnį darbą AB „Autrolis“ troleibuso vairuotoja; priteisė iš atsakovo darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; kitą ieškinio dalį atmetė; sprendimo dalį dėl ieškovės grąžinimo į darbą ir vieno mėnesio darbo užmokesčio priteisimo nurodė vykdyti skubiai. Teismas nustatė, kad 2009 m. liepos 17 d. ieškovė gavo darbdavio pranešimą, jog nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. mažės valandinis darbo užmokestis, kuris bus 9,63 Lt už valandą ir 2,50 Lt per valandą skatinimas už kokybiškai atliktą darbą; pranešime nurodyta, kad ieškovei nesutikus su darbo užmokesčio keitimu ji bus atleista iš darbo pagal DK 129 straipsnį ir prašoma savo sutikimą ar nesutikimą pranešti raštu ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Ieškovė sutikimo nepareiškė; 2009 m. rugsėjo 3 d. gavo įspėjimą, kad po dviejų mėnesių darbo sutartis su ja bus nutraukta. Atsakovo 2009 m. lapkričio 4 d. įsakymu ieškovė atleista iš darbo nuo lapkričio 5 d. Atsakovo valdybos 2009 m. rugpjūčio 31 d. posėdžio protokolo priede Nr. 1 nurodoma, kad ketinama naikinti 40 troleibusų vairuotojų pareigybių, tačiau kitą dieną atsakovo generalinis direktorius pranešė Kauno darbo biržai, kad ketinama atleisti šimtą devyniasdešimt penkis troleibusų vairuotojus. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas faktiškai pradėjo mažinti darbuotojų skaičių įmonėje. Atsakovo atstovas teismo posėdyje pripažino, kad, pradėjus darbuotojų atlyginimo mažinimo procedūrą, paaiškėjo, jog šios priemonės nepakaks įmonės būklei stabilizuoti, jog reikės mažinti darbuotojų skaičių. Teismo vertinimu, atsakovo pradėta darbo užmokesčio mažinimo procedūra buvo apsimestinė; tęsti šią procedūrą buvo nenaudinga ir nesąžininga (DK 35 straipsnis). Iš kitų Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėtų civilinių bylų matyti, kad buvo atleidžiami ir tie atsakovo darbuotojai, kurie iki įspėjimo termino pabaigos sutikdavo su atlyginimo sumažinimu. Atsakovas nesiėmė jokių priemonių DK 135 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams įgyvendinti. Dėl didelio atleistųjų ir paliktųjų dirbti vairuotojų skaičiaus šioje byloje nėra galimybės nustatyti, ar ieškovė turėjo pirmenybės teisę būti palikta dirbti. Nustatęs, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. atsakovo įmonėje buvo paskelbtas neterminuotas streikas, kurį Kauno apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi uždraudė vykdyti, teismas sprendė, jog tokia situacija negali būti vertinama kaip DK 83 straipsnyje apibūdinta padėtis „priėmus sprendimą dėl streiko ir jo metu“. Teismo vertinimu, bylos duomenys nepatvirtina to, kad priskyrimas dirbti konkrečiu troleibusu buvo šalių darbo sutarties sąlyga; nepaisant to, kad tas pats troleibusas buvo skiriamas ilgesniam laikui, tai laikytina tik darbo organizavimo būdu, o ne darbo sutarties sąlyga. Dėl ieškovės reikalavimo grąžinti ją į pirmesnį darbą už darbo užmokestį 9,63 Lt už valandą ir 2,50 Lt skatinamąją atlyginimo dalį, teismas nurodė, kad nors atsakovas siūlė ieškovei dirbti nustačius nurodytą užmokesčio dydį, tačiau ieškovė sutikimo nepareiškė, vadinasi, dėl kitokio dydžio darbo užmokesčio šalys nebuvo sutarusios.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių apeliacinius skundus, 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad atsakovas 2009 m. liepos 15 d. įsakymu, pakeisdamas 2008 m. birželio 16 d. įsakymą, nustatė troleibusų vairuotojams darbo užmokestį, kuris dėl įmonės sunkios ekonominės padėties sumažėjo. Šalių darbo sutartyje buvo nustatyta, kad atsakovas mokės ieškovei atlyginimą, nustatytą 2008 m. birželio 16 d. įsakymu. Kolegija sprendė, kad, prieš atleisdamas ieškovę iš darbo, atsakovas tinkamai pasiūlė jai pranešti, ar ji sutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, negavęs ieškovės sutikimo dirbti pakeistomis sąlygomis, atsakovas įstatymų nustatytais terminais įspėjo ieškovę apie galimą atleidimą. Įmonėje dėl sunkios ekonominės padėties keičiant darbo apmokėjimo tvarką, atsakovas be ieškovės sutikimo negalėjo sumažinti jai darbo užmokesčio (DK 120 straipsnio 3 dalis). Kolegijos nuomone, nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. vykęs, bet 2009 m. rugsėjo 28 d. sustabdytas ir vėliau pripažintas neteisėtu troleibusų vairuotojų streikas ieškovės atleidimo iš darbo nedaro neteisėtu. Nurodžiusi, kad byloje nepateikta įrodymų, jog darbuotojams, sutikusiems dirbti pakeistomis darbo sąlygomis ir po 2009 m. rugsėjo 1 d. buvo mokamas ankstesnis darbo užmokestis, kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbo užmokesčio mažinimo procedūra buvo apsimestinė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą; pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo dalį dėl atsisakymo grąžinti ieškovę į darbą su iki atleidimo iš darbo turėtu troleibusu ir įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovę į darbą su 013 garažinio numerio „Soliaris“ modelio troleibusu, kitą sprendimo dalį palikti galioti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Iš bylos faktinių duomenų matyti, kad DK 120 straipsnio 1, 3 dalių požiūriu nei atsakovas, nei abiejų instancijų teismai nagrinėjamu atveju negalėjo vertinti kasatorės, kaip atsisakiusios dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, ir neturėjo teisės tuo pagrindu jos atleisti iš darbo arba pripažinti jos atleidimą iš darbo teisėtu. Bylą nagrinėję teismai DK 120 straipsnio 3 dalies nuostatomis nesivadovavo, jų neanalizavo ir nevertino. Teismas privalėjo nustatyti, ar kasatorė teisėtai pripažinta atsisakiusiu dirbti pakeistomis darbo sąlygomis asmeniu ne pagal tai, kad be jos sutikimo nebuvo galima mažinti jos darbo užmokesčio, o pagal tai, ar atsakovo sprendimas mažinti ieškovės atlyginimą atitiko DK 120 straipsnio 3 dalyje nurodytas priežastis.

1.1. Anot kasatorės, atsakovas 2009 m. liepos 15 d. įsakymu nesukūrė jai naujų darbo apmokėjimo sąlygų ir neįtvirtino jų įsigaliojimo DK 120 straipsnio 3 dalyje apibūdinta prasme. Tai reiškia, kad, net kasatorei nepateikus patvirtinimo apie sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą iki atsakovo nurodytos datos, atsakovas neįgijo teisės laikyti ją atsisakiusiu dirbti pakeistomis darbo sąlygomis asmeniu ir tuo pagrindu atleisti iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-329/2010). Bylos duomenys patvirtina, kad kasatorės darbo apmokėjimo sąlygas atsakovas ketino pakeisti 2009 m. liepos 15 d. įsakymo pagrindu, t. y. vienvaldiškai, ir ne dėl DK 120 straipsnio 3 dalyje apibūdintų priežasčių. Nurodytas atsakovo įsakymas ir jo pagrindu kasatorei įteiktas pranešimas apie atlyginimo sumažinimą DK 120 straipsnio 3 dalies prasme gali būti vertinamas tik kaip atsakovo siūlymas susitarti dėl darbo už mažesnį atlyginimą šalių susitarimu, o kasatorės nuomonės šiuo klausimu iki atsakovo nurodytos datos neatsiradimas – tik kaip pasiūlymo atmetimas be jokių neigiamų teisinių padarinių jai darbo sutarties tęstinumo prasme.

1.2. Anot kasatorės, byloje nustatyta, kad ji atleista iš darbo tik už tai, jog iki atsakovo nurodytos datos nesutiko su atsakovo iniciatyva priimtu vienašališku sprendimu sumažinti kolektyvinių darbo santykių pagrindu darbo sutartyje nustatytą atlyginimo dydį. Dėl to pripažintinas neteisėtu ir naikintinu atsakovo sprendimas atleisti kasatorę iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu vien tik dėl to, kad ji atmetė niekuo neįpareigojantį atsakovo siūlymą dirbti už mažesnį atlyginimą, nes tais atvejais, kai vienašališkas sprendimas mažinti atlyginimą yra priimtas tik darbdavio asmeninės iniciatyvos pagrindu, o ne dėl būtinumo vykdyti įmonės valdymo grandims nepriskirtinų kitų atitinkamus įgaliojimus turinčių subjektų (kaip Seimas ar Vyriausybė) priimtus sprendimus ir ne dėl susitarimų su darbuotojų atstovais įgyvendinimo, DK 120 straipsnio 3 dalyje nustatyta darbo sutartyje nustatyto atlyginimo dydžio keitimo tvarka nesuteikia darbdaviui teisės nepareiškusį sutikimo dirbti už mažesnį atlyginimą darbuotoją laikyti atsisakiusiu dirbti pakeistomis darbo sąlygomis asmeniu.

1.3. Įsigaliojus Darbo kodeksui, pakito ir DK 95 straipsnio 3 dalyje apibūdintos vienos iš darbo sutarties sąlygų – darbo apmokėjimo sąlygų – statusas. Ši darbo sutarties sąlyga, Darbo sutarties įstatyme turėjusi būtinųjų darbo sutarties sąlygų statusą, tapo savarankiška sutarties sąlyga, su specifiniu, t. y. tik jai taikomu, jos pakeitimo mechanizmu, kuris nustatytas DK 120 straipsnio 3 dalyje ir laikytinas specialiąja teisės norma, pagal kurią be darbuotojo sutikimo darbo užmokestis vienašališkai negali būti sumažintas, o nedavęs sutikimo mažinti atlyginimą darbuotojas gali būti prilygintas atsisakiusiam dirbti pakeistomis darbo sąlygomis asmeniui tik tuo atveju, jeigu darbdavio vienašališkas sprendimas mažinti atlyginimą yra paremtas ne jo asmeninės iniciatyvos pagrindu, o dėl būtinumo vykdyti įmonės valdymo grandims nepriskirtinų kitų atitinkamus įgaliojimus turinčių subjektų (kaip Seimas ar Vyriausybė) sprendimus ar dėl susitarimų su darbuotojų atstovais įgyvendinimo. Darbdavio noras pasiekti, kad darbuotojai sutiktų dirbti už mažesnį atlyginimą ne dėl DK 120 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių, gali būti įgyvendintas tik abipusio susitarimo pagrindu.

2. Kasatorė atleista iš darbo kolektyvinių darbo santykių pagrindu paskelbto troleibusų vairuotojų streiko metu, t. y. jai pritaikius Lietuvos Respublikoje iš esmės draudžiamą lokauto veiksmą, o abiejų instancijų teismai šią aplinkybę, išplaukiančią iš DK 83, 84 straipsnių nuostatų, iš esmės ignoravo: pirmosios instancijos teismas dėl jos pasisakė ir ją aiškino plečiamai, apeliacinės instancijos teismas savo poziciją dėl jos atmetimo paliko be argumentų. Neterminuotas streikas prasidėjo 2009 m. rugpjūčio 24 d. ir vyko iki jo laikino sustabdymo rugsėjo 28 d. Streikas teismo sprendimu nutrauktas tik 2010 m. gegužės 31 d. Esant tokiems byloms duomenims, kasatorės atleidimas iš darbo 2009 m. lapkričio 5 d. jai 2009 m. rugsėjo 5 d. įteikto įspėjimo pagrindu pagal DK 83, 84 straipsnių nuostatas yra akivaizdus lokauto atvejis. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad kasatorė nepareiškė sutikimo dirbti už mažesnį atlyginimą iki atsakovo nurodytos datos ir buvo atleista iš darbo tik dėl to, jog tokiu būdu ji teisėtai pritarė ir laikėsi kolektyvinių santykių pagrindu paskelbto ir vykstančio troleibusų vairuotojų streiko reikalavimų, jog ji atleista iš darbo už kolektyvinio ginčo reikalavimų laikymąsi kolektyvinio ginčo laikotarpiu.

3. Atmesdamas ieškinio dalį dėl reikalavimo grąžinti kasatorę į darbą anksčiau buvusiomis darbo sąlygomis, teismas vadovavosi ne ginčo esmę atitinkančia teismų praktika dėl nustatytų darbo sąlygų. Anot kasatorės, pas atsakovą troleibuso vairuotojo darbas organizuojamas taip, kad vairuotojai dirba su konkrečiais nuolatiniam darbui paskirtais troleibusais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-1106/2000, išaiškinta, kad nuolatiniam darbui paskirta konkreti transporto priemonė yra vienas iš vairuotojo darbo sąlygas apibūdinančių veiksnių ir kad net ir tuo atveju, jei ieškovas į darbą būtų priimtas dirbti su visų tipų ir bet kokio talpumo transporto priemonėmis, pavedimas dirbti su kita (ne nuolatiniam darbui paskirta transporto priemone) yra laikytinas ieškovo darbo sąlygų pakeitimu. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad nurodyta kasacinio teismo nutartis priimta galiojant Žmonių saugos darbe įstatymo 1 straipsnio 7 punkto normai, kuri analogiška šiuo metu galiojančio Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 7 punkto normai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. DK 120 straipsnyje nustatytos ne priežastys, dėl ko gali būti keičiamos apmokėjimo sąlygos, bet tvarka, kaip gali būti keičiamos darbo apmokėjimo sąlygos sulygtos darbo sutartimi, jeigu dėl to mažėja darbuotojo darbo užmokestis. Tuo atveju, kai išleidžiamas įstatymas ar Vyriausybės nutarimas arba kolektyvine sutartimi keičiamos darbo apmokėjimo sąlygos, darbdavys neturi pareigos gauti darbuotojo sutikimo dirbti kitomis darbo apmokėjimo sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. Kėdainių rajono Gudžiūnų Pauliaus Rabikausko pagrindinė mokykla ir kt., bylos Nr. 3K-3-265/2005; 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. UAB „JOFA“, bylos Nr. 3K-3-53/2008). Būtent pasibaigus pranešime dėl darbo užmokesčio sąlygų keitimo nurodytam terminui, jeigu darbuotojas neišreiškia sutikimo dirbti pakeistomis apmokėjimo sąlygomis, darbdavys įgyja teisę nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. U. v. UAB „Kautra“, bylos Nr. 3K-3-2/2004).

2. Šalių darbo sutartis patvirtina, kad šalys susitarė, jog kasatorė dirbs troleibuso vairuotoja. Kadangi atsakovas nežino, kokios transporto priemonės bus įmonėje po kelerių metų, tai jis negali užtikrinti nuolatinės transporto priemonės viso darbuotojo darbo laiku. Dėl to atsakovas su visais darbuotojais tariasi, kad jie dirbs troleibuso vairuotoju, nenurodant transporto priemonės požymių ar kitų duomenų. Dėl to kasatorė negali reikalauti to, dėl ko šalys nesusitarė sudarydamos darbo sutartį.

3. Skunde remiamasi ir kasacinio teismo 2000 m. spalio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-1106/2000, tačiau nurodyta nutartis nebuvo paskelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informaciniame biuletenyje Teismų praktika, todėl ja nesivadovautina (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Be to, vėlesnė teismų praktika dėl darbo sutarties sąlygų aiškinimo yra aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007). Ankstesnio darbo samprata aiškintina atsižvelgiant į DK 93, 95 straipsnius; teismas gali grąžinti tik į tą darbą, kuris apibrėžtas darbo sutartimi ir joje nustatytomis sąlygomis.

4. 2009 m. rugsėjo 28 d. paskelbtas streikas buvo sustabdytas teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 31 d. sprendimu paskelbtą streiką pripažino neteisėtu. Tai reiškia, kad kasatorė dalyvavo neteisėtame streike. Atkreipęs dėmesį į DK 35 straipsnį, atsakovas nurodo, kad įmonės būklė buvo kritiška, bendrovė buvo priversta mažinti darbo užmokestį; pateikdamas pranešimą apie keičiamas darbo apmokėjimo sąlygas, atsakovas aiškiai nurodė, kaip jos pasikeis, bei išaiškino kasatorei padarinius, kylančius dėl neišreikšto sutikimo. Tuo tarpu kasatorė nebuvo teisinga ir sąžininga atsakovo atžvilgiu, ėmėsi kraštutinių priemonių, trikdė įmonės darbą, neleido užtikrinti bent minimalius visuomenės poreikius naudotis viešuoju transportu. Kasatorė negali pateisinti savo veiksmų dalyvavimu neteisėtuose veiksmuose, nes teisėje galioja bendrasis teisės principas, kad teisė iš ne teisės neatsiranda.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Dėl to teisėjų kolegija pasisakys tais klausimais, kurie suformuluoti kasaciniame skunde, t. y. dėl DK 120 straipsnio 3 dalies, 129 straipsnio aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje bei galimybės nutraukti darbo sutartį streiko metu. Procedūriniai darbo sutarties nutraukimo aspektai ieškovės (kasatorės) kasaciniame skunde nekeliami.

Dėl darbo sutarties tęstinumo galimybės, darbuotojui nepareiškus valios darbo užmokesčio sumažinimo klausimu

Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, apimantis tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą pagal iš anksto nustatytus rodiklius, t. y. priedus, priemokas ir pan. Šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys sutartyje turi būti nurodomos taip, kad būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Espersen Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-451/2006). Nagrinėjamoje byloje aktuali šalių sutarto darbo apmokėjimo sąlyga, įvardijant valandinio atlygio bei skatinimo už kokybiškai atliktą darbą dydžius pinigine išraiška, yra konkrečiai fiksuota sudarytoje 1999 m. lapkričio 2 d. darbo sutartyje, tiksliau – jos priede, kuris įsigaliojo nuo 2008 m. birželio 1 d. Dėl darbo apmokėjimo sąlygos keitimo yra priimtas darbdavio-atsakovo 2009 m. liepos 15 d. įsakymas Nr. V-135, kurio įgyvendinimo stadijoje yra kilęs byloje nagrinėjamas ginčas. Dėl to teisėjų kolegijai aktualu pasisakyti dėl DK 120 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje, kai, darbdaviui nusprendus, jog dėl gamybinio būtinumo keistinos darbo sutartyje sulygtos darbo apmokėjimo sąlygos, darbuotojas konkrečiai neišreiškia savo valios darbo sutarties sąlygų keitimo klausimu.

DK 120 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties sąlygų keitimą, 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais darbdavys turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas. Šio straipsnio 3 dalis – specialioji norma dėl darbo apmokėjimo sąlygų, nurodytų DK 95 straipsnio 3 dalyje, pakeitimo. Pagal DK 10 straipsnio 1 dalį, sistemiškai aiškinant DK 120 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant į DK 95 ir 120 straipsnių, reglamentuojančių darbo sutarties sąlygas ir jų keitimą, sąsajas, daroma išvada, kad DK 120 straipsnio 3 dalyje nurodyta ne apie bet kokių, o apie darbo sutartyje sutartų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą. Pagal šias nuostatas darbuotojo sutikimo nereikia, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Nagrinėjamoje byloje šios nuostatos neaktualios, nes šalių darbo sutartyje sulygto darbo apmokėjimo keitimas grindžiamas ne nurodytų teisės aktų pagrindu, o inicijuojamas darbdavio. Tačiau darbdavys vienašališkai negali pakeisti darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų, jas darbdavys gali keisti tik gavęs raštišką darbuotojo sutikimą. Darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, taigi ir sumažinus darbo užmokestį, sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. Kėdainių rajono Gudžiūnų Pauliaus Rabikausko pagrindinė mokykla ir kt., bylos Nr. 3K-3-265/2005; 2005 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities darbuotojų profesinė sąjunga „Sandrauga“ v. AB „Kaišiadorių paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-317/2005; 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-111/2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2009 m. liepos 17 d. gautu pranešimu dėl darbo užmokesčio pakeitimo-sumažinimo, ieškovė buvo informuota apie darbdavio ketinimus keisti sutartyje sulygtą darbo apmokėjimo sąlygą bei apie atsisakymo dirbti pakeitus darbo apmokėjimo sąlygą, padarinius. Ieškovei buvo pasiūlyta per 14 kalendorinių dienų raštu pareikšti savo poziciją dėl galimybės dirbti pakeitus darbo apmokėjimo sąlygą. Taigi šiuo pranešimu ieškovei buvo suteikta konkreti informacija apie darbo apmokėjimo pokyčius bei garantuotas darbo santykių tęstinumas pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, kaip alternatyva darbo sutarties nutraukimui, ieškovei atsisakius dirbti pakeitus darbo apmokėjimo sąlygą. Ieškovei nepareiškus savo valios, t. y. neatsakius į darbdavio pranešimą, darbdavio 2009 m. lapkričio 4 d. įsakymu ieškovė buvo atleista iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu, išmokant jai priklausančias išmokas. Nagrinėjamu atveju aktualus kasatorės (ieškovės) elgsenos, tiksliau jos reagavimo į darbdavio pranešimą išraiškos vertinimas. Pati kasatorė savo nuomonės darbo apmokėjimo sąlygos keitimo klausimu nepareiškimą darbdaviui iki jo nurodytos datos traktuoja pasiūlymo atmetimu be jokių teisinių padarinių jai darbo sutarties tęstinumo prasme. Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apeliacinės instancijos teismo atliktą kasatorės elgsenos traktavimą pripažįstant, kad kasatorės nesutikimas su darbdavio pasiūlymu dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, t. y. jo atmetimas, suteikė pagrindą darbdaviui spręsti apie darbo santykių tęstinumo darbo sutartyje sutartomis sąlygomis galimybės nebuvimą ir taip suponavo darbdavio teisę nuspręsti dėl darbo sutarties nutraukimo DK 129 straipsnio pagrindu.

DK nėra įtvirtintų nuostatų, kurių pagrindu darbuotojas turėtų būti traktuojamas silpnesniąja darbo teisinių santykių šalimi, taigi, dominuoja darbo sutarties šalių lygybės principas (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 15, 16 straipsniai). Teisiniame reguliavime darbuotojui palanki išimtis yra tik ta, kad esant norminių darbo teisės aktų nuostatų prieštaravimams taikoma darbuotojui naudingesnė nuostata (DK 11 straipsnis 2 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju tokių prieštaravimų nenustatyta. DK 35 straipsnyje įtvirtintos darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo bei DK 228 ir 229 straipsniuose įtvirtintų darbuotojų ir darbdavio pareigų nuostatos teikia pagrindą išvadai, kad darbdavys, pateikęs darbuotojui konkretų pasiūlymą su konkrečiai įvardytais atsakymo terminais, turi pagrindą tikėtis darbuotojo konkretaus atsakymo, o darbuotojas privalo atsakyti į darbdavio iniciatyvą tokia forma, kad darbdaviui būtų aiški darbuotojo valia konkrečiu atitinkamu klausimu. Tylėjimas negali būti pripažįstamas tinkamu atsakymu, juolab atimančiu iš darbdavio galimybę daryti sprendimus dėl darbo teisinių santykių tęstinumo, keitimo ar nutraukimo. Dėl to nagrinėjamoje teisinėje situacijoje, kai darbdavys sprendžia, kad negali tęsti darbo santykių su darbuotoju sudarytos darbo sutarties sąlygomis, o darbuotojas nepareiškia savo valios dėl darbdavio pasiūlymo keisti darbo sutarties sąlygas, darbdavys turi pagrindą darbuotojo elgesį traktuoti kaip pasiūlymo atmetimą (taip, beje, kasaciniame skunde traktuoja ir pati kasatorė) ir spręsti dėl darbo santykių tęstinumo galimybės, tai ir buvo padaryta nagrinėjamoje byloje. Kaip jau minėta pirmiau, darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, taigi ir sumažinus darbo užmokestį, darbdavys turi teisę ir pagrindą išspręsti darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimą.

Dėl bylų faktinių aplinkybių skirtumų kolegija neturi pagrindo atsižvelgti į kasatorės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. A. v. VšĮ „Alytaus sporto ir rekreacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-329/2010, pateiktus išaiškinimus. Nurodomoje byloje buvo spręsta dėl darbdavio vienašališkai priimto ir įgyvendinamo įsakymo, kuriuo buvo pakeistos darbo apmokėjimo sąlygos teisėtumo, darbo santykiai tarp šalių nebuvo nutraukti. Nagrinėjamoje byloje analizuojama situacija, buvusi darbo santykių nutraukimo pagrindu.

Dėl darbo sutarties nutraukimo streiko metu

Taip pat atmetami kasatorės argumentai, kad darbo sutartis buvo nutraukta darbdaviui pritaikius Lietuvos Respublikoje draudžiamą lokauto veiksmą bei darbo sutarties nutraukimą nulėmė kasatorės nuostata pritarti kolektyvinių santykių pagrindu paskelbto ir vykstančio troleibusų vairuotojų streiko reikalavimams.

DK 83 straipsnyje imperatyvia forma suformuluotas draudimas darbdaviui ir išvardyti konkretūs darbdaviui draudžiami veiksmai atsakovo bendrovės darbuotojams paskelbus streiką. Teisės doktrinoje aiškinama, kad įvardytų veiksmų draudimas ir reiškia lokauto draudimą. Lokautu pripažįstami darbdavio veiksmai paskelbus streiką: streikininkų neįleidimas į darbo vietas, masinis jų atleidimas iš darbo, kartais sąmoningas įmonės ar jos struktūrinio padalinio likvidavimas ar reorganizavimas (žr. Čiočys P. Lokautas kolektyvinių darbo santykių srityje. Jurisprudencija, 2002, Nr. 25(17) p. 16; Petrylaitė D. Kolektyviniai darbo ginčai. Vilnius, 2005, p. 231). Nagrinėjamoje byloje nekonstatuota išvardytų draudimų pažeidimo, o DK neįtvirtintas draudimas streiko metu modifikuoti su atskirais darbuotojais sudarytas darbo sutartis ar esant pagrindui jas nutraukti.

Taip pat nenustatytas pagrindas pripažinti, kad šalių darbo sutarties nutraukimą nulėmė kasatorės nuostata pritarti kolektyvinių santykių pagrindu paskelbto ir vykstančio troleibusų vairuotojų streiko reikalavimams, nes galimo šalių darbo sutarties nutraukimo procedūros buvo pradėtos dar iki atsakovo bendrovės darbuotojų profesinės sąjungos sprendimo skelbti streiką priėmimo ir tik vėliau, kasatorei nesutikus tęsti darbo santykių su atsakovu pakeitus darbo apmokėjimo sąlygą, baigtos darbo sutarties nutraukimu pagal DK 129 straipsnį. Pažymėtina ir tai, kad šalių darbo sutartis nutraukta galiojant Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindu nustatytam draudimui vykdyti streiką.

Atmetus kasatorės kasacinį skundą, t. y. nesant pagrindo jos atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu, tampa neaktualūs, todėl neanalizuojami kasatorės argumentai dėl darbo sąlygų pakeitimo, juo įvardijant darbo priemonės, t. y. ieškovės vairuotos transporto priemonės, galimo pakeitimo atvejį pagal panaikintą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad nenustatyta CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų, lemiančių apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 31,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasatorė yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, todėl, atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą suformuluotas prašymas priteisti iš kasatorės bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikta įrodymų apie atsakovo patirtų išlaidų dydį kasacinės instancijos teisme, todėl šis atsakovo prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Virgilijus Grabinskas

Sigita Rudėnaitė