Dėl skolos ir delspinigių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-16/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 114.11 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Teodoros Staugaitienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vegtomas“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vegtomas“ ieškinį atsakovui UAB „Šakių agroservisas“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas nurodė, kad šalių 2002 m. spalio 27 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi (toliau – ir Sutartis) įsipareigojo perduoti atsakovui prekes, o šis – prekes priimti ir už jas sumokėti per 30 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos–faktūros išrašymo dienos. Atsakovas 2005 m. vasario 25 d. įsigijo iš ieškovo 9,58 kub. m ąžuolo lentų už 9495,69 Lt, tačiau už jas pagal ieškovo tą pačią dieną išrašytą sąskaitą–faktūrą VEG Nr. 0000249 nesumokėjo. Pagal Sutarties 6.1 punktą atsakovas privalo mokėti taip pat 0,3 proc. delspinigių, apskaičiuotų nuo laiku nesumokėtos sumos, už kiekvieną atsiskaityti pavėluotą dieną, t. y. sumokėti 2649,30 Lt. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 9495,69 Lt skolos, 2649,30 Lt delspinigių ir bylinėjimosi išlaidas; ieškinio reikalavimus grindė CK 6.305, 6.344 straipsniais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Šakių rajono apylinkės teismas 2006 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 23,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą. Teismas nustatė, kad atsakovas, įsigijęs 2005 m. vasario 25 d. prekių iš ieškovo pagal sąskaitą–faktūrą VEG Nr. 0000249, jas patikrino ir surašė aktą, kuriame konstatuota, kad dėl rąstų defektų ąžuolo mediena yra nekokybiška, netinkama baldinio skydo ir kitų klijuotų ruošinių gamybai. Šalių 2002 m. spalio 27 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties 3.3 punkte nustatyta, kad kai prekių realizavimo metu paaiškėja, jog jų kokybė neatitinka Lietuvos Respublikos standartų reikalavimų, pirkėjas turi apie tai nedelsiant pranešti pardavėjui, kuris privalo prekes atsiimti arba pakeisti į kokybiškas. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas įvykdė Sutartyje jam nustatytą įpareigojimą, t. y. laiku informavo ieškovą dėl prekių netinkamos kokybės (CK 6.348 straipsnio 1 dalis). Ieškovui nesiėmus veiksmų, atsakovas 2005 m. birželio 10 d. kartu su pranešimu grąžino ieškovui sąskaitą–faktūrą, kurią pastarasis vėliau grąžino atsakovui. Teismas sprendė, kad reikalavimai prekių kokybei buvo aptarti šalių sudarytos Sutarties 3.1 punkte, taip pat atsakovo 2004 m. kovo 31 d. paraiškoje–užsakyme. Teismas, remdamasis byloje pateiktu rašytiniu įrodymu – UAB „Alzida“ bandymų protokolu Nr. 1351, aplinkybę, kad atsakovo sandėlyje esanti mediena yra nerūšinė, neatitinkanti LST nustatytų ąžuolo lentoms keliamų reikalavimų, tarp jų ir pačiai žemiausiai Q-F3 klasei, pripažino įrodyta. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovas žinojo ir sutiko su tuo, jog perka prastesnės kokybės medieną, už kurią moka mažesnę kainą. Teismas argumentavo, kad pagal CK 6.333 straipsnio 6 dalį laikoma, jog daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį. Teismo vertinimu, atsakovas naudoja medieną baldinio skydo ir kitų klijuotų ruošinių gamybai; tuo tarpu atlikto medienos kokybės tyrimo rezultatai patvirtino, kad atsakovas negali gautos medienos naudoti pagal paskirtį. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog pagal CK 6.333 straipsnio 3 dalį nėra atsakingas už daikto trūkumus. Dėl to teismas pripažino, kad ieškovas pateikė netinkamos kokybės prekes, taip pažeidė sutartinius įsipareigojimus; reikalavimą apmokėti už jas ir sumokėti delspinigius teismas pripažino nepagrįstu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. birželio 5 d. nutartimi Šakių rajono apylinkės teismo 2006 m. sausio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą, apeliacinį skundą atmetė. Kolegija nurodė, kad pagal CK 6.156 straipsnio 4 dalį sutarties sąlygas nustato šalys savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Nagrinėjamu atveju šalys Sutarties 3 punkte nustatė, kad parduodamų prekių kokybė turi atitikti Lietuvos Respublikos patvirtintus standartus bei kitų normatyvinių dokumentų reikalavimus; kai prekių realizavimo metu paaiškėja, kad jų kokybė neatitinka nustatytų standartų reikalavimų, pirkėjas apie tai nedelsiant praneša pardavėjui, kuris atsiima prekes arba pakeičia į kokybiškas tokias pačias prekes. Kolegija pažymėjo, kad toks šalių susitarimas atitinka CK 6.333 straipsnio 1 dalį, taip pat CK 6.348 straipsnio 1 dalį. Byloje kilo šalių ginčas dėl atsakovui pateiktos medienos kokybės ir jo pareigos pranešti ieškovui apie nekokybiškas prekes tinkamo vykdymo. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovui pateiktos nekokybiškos medienos ir tinkamai įvykdytos pareigos informuoti ieškovą apie nekokybišką prekę padaryta, nepažeidžiant CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių; teismo išvados pagrįstos įrodymais, nekeliančiais abejonių dėl jų įrodomosios galios, leistinumo ir tarpusavio ryšio. Kolegija motyvavo, kad atsakovas patikrino iš ieškovo gautas prekes artimiausią po jų gavimo darbo dieną, t. y. 2005 m. vasario 28 d., surašė patikrinimo aktą ir kovo 1 d. išsiuntė ieškovui pranešimą ir aktą apie nekokybišką medieną; kadangi šalių Sutartyje nebuvo nustatyta pranešimo apie nekokybišką prekę pateikimo formos ir tvarkos, tai kolegija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovui išsiųstas pranešimas yra atsakovo įsipareigojimų pagal Sutartį tinkamas įvykdymas, laikė teisinga. Kolegija taip pat pažymėjo, kad faktas, jog atsakovui perduota mediena neatitiko standartų reikalavimų, patvirtintas bandymų rezultatais, kuriuos atliko UAB „Alzida“; apeliacinio skundo argumentus, kad nurodyta bendrovė galėjo atlikti bandymus ne su ieškovo pateikta mediena, kolegija atmetė kaip nepagrįstus ir nurodė, jog ieškovas buvo pasyvus, gavęs atsakovo pranešimą apie nekokybišką medieną, neatvyko jos apžiūrėti, neprašė skirti ekspertizės medienos kokybei nustatyti, taip paneigti atliktų medienos kokybės tyrimų rezultatus. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas pateikė atsakovui nekokybišką medieną, už kurią šis neprivalo sumokėti, apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįsta.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti ieškovui iš atsakovo 9495,69 Lt skolos, 2649,30 Lt delspinigių, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.193–6.195 straipsniuose nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles; dėl nurodytų pažeidimų nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįvykdė sutartinių įsipareigojimų. Teismas nenagrinėjo tikrųjų Sutarties šalių ketinimų, kitaip, nei buvo nustačiusios šalys, interpretavo jos sąlygas, neištyrė šalių elgesio po Sutarties sudarymo. Teismas netinkamai aiškino Sutarties 3.2, 3.3 punktus, kuriuose atskleidžiami šalių privalomi veiksmai (elgesys) nekokybiškų prekių pateikimo atveju. Teismas nepagrįstai netyrė abiejų šalių elgesio po Sutarties sudarymo, išvadas grindė, atsižvelgdamas tik į atsakovo interesus; ignoravo pirmosios instancijos teismo nustatytą faktinę aplinkybę, kad atsakovo sandėliuose daugiau kaip 70 proc. iš ieškovo pirktų lentų buvo supjaustytos į medienos ruošinius, ir kad tai rodė, jog atsakovas neketino pasinaudoti Sutartyje nustatyta galimybe reikalauti atsiimti prekes arba pakeisti jas į kokybiškas tokias pačias prekes. Be to, Sutarties 3.3 punkte nustatyta sąlyga – nedelsiant informuoti ieškovą apie prekių neatitiktį nustatytiems standartams – įpareigojo atsakovą, prieš jam reikalaujant iš ieškovo įvykdyti prievolę, pačiam elgtis pagal sutartyje nustatytą reikalavimą, taip pat nevykdyti jokių veiksmų su gauta produkcija, turint tikslą ją pakeisti.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas dėl įrodymų vertinimo bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų tikėtinumo taisyklės, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, taikymo civiliniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje E. G. prieš A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-67/2006). Pažeidus nurodytas procesinės teisės normas teismo padarytos išvados laikytinos nepagrįstomis, nes išliko abejonių, ar teismas, vertindamas įrodymų visetą, įsitikino, kad pakanka duomenų išvadoms, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismui buvo pateikti duomenys apie tai, kad atsakovo sandėliuose iš ieškovo gautų 70 proc. ąžuolo lentų, praėjus keliems mėnesiams nuo jų pristatymo, buvo supjaustyta į medienos ruošinius; tai buvo pagrindas išvadai, kad atsakovas nesirengė grąžinti prekių ieškovui, tačiau teismai sprendė priešingai, nes pripažino atsakovo į bylą pateiktus užsakymą Nr. 46, UAB „Alzida“ bandymų protokolą Nr. 1351, UAB „Alzida“ 2005 m. spalio 12 d. bandinių, bandomųjų objektų atrankos aktą, 2005 m. kovo 1 d., 2005 m. birželio 10 d. atsakovo pranešimus tinkamais įrodymais, patvirtinančiais, jog atsakovas įsigijo nekokybiškų prekių ir turi teisę atsisakyti už jas sumokėti, o ieškovas – prekes atsiimti arba pakeisti tinkamos kokybės prekėmis. Tokia teismo išvada neatitinka CPK 185 straipsnio reikalavimų, nes teismas įvertino byloje esančius įrodymus, kurie nėra pagrįsti visapusišku aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos, išnagrinėjimu. Teismas neanalizavo ir priimdamas sprendimą neatsižvelgė į tai, ar atsakovo pareigą informuoti apie netinkamos kokybės prekes pagrindžiantys įrodymai gali būti laikomi tinkamais, kai jie prieštarauja atsakovo veiksmams.

Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus ir nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė materialinės ir procesinės teisės normų, taip pat nenukrypo nuo teismų praktikos. Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti. Teismų padaryta teisinga išvada, kad ieškovas neįrodė, jog pateikė atsakovui kokybiškas prekes, taip pat kad jis buvo pasyvus, nes, gavęs atsakovo pranešimus dėl nekokybiškos medienos, neatvyko jos apžiūrėti, neprašė skirti ekspertizės medienos kokybei nustatyti ir taip paneigti UAB „Alzida“ bandymų protokolo duomenis. Dėl to teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovas pateikė atsakovui nekokybiškas prekes, todėl šis neprivalo už jas sumokėti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

2002 m. spalio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi šalys susitarė, kad ieškovas perduos atsakovui prekes, o šis – priims ir už jas sumokės per 30 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos–faktūros išrašymo dienos; prekių realizavimo metu paaiškėjus, kad jų kokybė neatitinka Lietuvos Respublikos standartų reikalavimų, pirkėjas apie tai nedelsiant praneš pardavėjui, kuris atsiims prekes arba pakeis į kokybiškas. Atsakovas 2005 m. vasario 25 d. pagal sąskaitą–faktūrą VEG Nr. 0000249 įsigijo iš ieškovo 9,58 kub. m ąžuolo lentų už 9495,69 Lt, tačiau už jas nesumokėjo; atsakovo 2005 m. vasario 28 d. sudaryta komisija patikrino gautą ąžuolo medieną ir konstatavo, kad ji yra nekokybiška, netinkama baldinio skydo ir kitų klijuotų ruošinių gamybai. Apie tai 2005 m. kovo 1 d. atsakovas informavo ieškovą, prašė pakeisti medieną į kokybišką arba ją atsiimti, kartu atsisakė sumokėti už gautas nekokybiškas prekes. Šalių ginčas kilo dėl medienos kokybės ir atsakovo pareigos pranešti ieškovui apie nekokybiškas prekes tinkamo vykdymo.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ieškovo kasaciniame skunde keliami teisės klausimai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami šalių ginčą dėl pirkėjo pareigos atsiskaityti už gautas iš pardavėjo prekes, netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias normas ir tai galėjo turėti įtakos neteisingam sprendimui dėl ieškinio nepagrįstumo priimti.

Civiliniuose santykiuose sutarčių laisvės principas reiškia šalių laisvę nustatyti sutarties turinį, t. y. šalių teises ir pareigas, išskyrus nustatytas imperatyviųjų teisės normų. Kilus ginčui dėl tam tikrų sutarties sąlygų, jų turinys nustatomas atsižvelgiant į tos sutarties esmę, jos rūšinius ir kitokius ypatumus; aiškindamas sutartį ir atskiras jos sąlygas, teismas vadovaujasi CK 6.193 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Šalių ginčas kilo dėl medienos pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo. Atsižvelgiant į kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai, aiškindami šalių sudarytos sutarties sąlygas, nevisapusiškai ištyrė šalių ketinimus, jų elgesį vykdant sutartį, pažymėtini esminiai nagrinėjamu atveju turintys reikšmės tokios rūšies sutartinių santykių teisiniai aspektai. Pirkimo–pardavimo sutartis yra konsensualinė dvišalė atlygintinė sutartis, nukreipta į daikto pirkėjui perdavimą nuosavybėn ar patikėjimo teise (CK 6.305 straipsnis). Sudarius pirkimo–pardavimo sutartį atsiranda teisinis prievolinis santykis, kurio turinys – pardavėjo ir pirkėjo tarpusavyje susijusios teisės ir pareigos; jas vykdydamos šalys pasiekia rezultatą, kurio tikėjosi sudarydamos sutartį. CK 6.200 straipsnyje įtvirtinti sutarties vykdymo principai; tai – imperatyviosios įstatymo nuostatos, pagal kurias privalo elgtis abi sutartinės prievolės šalys – tiek skolininkas, tiek ir kreditorius.

Pardavėjo pareiga perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, nustatyta įstatyme (CK 6.333 straipsnio 1 dalis), nagrinėjamu atveju – ir Sutarties 3.1 punkte. Kai pardavėjas neįvykdo šios pareigos, pirkėjas turi teisę pasinaudoti įstatyme nustatytomis priemonėmis savo pažeistai teisei apginti (CK 6.334 straipsnis). Kasaciniame skunde nekvestionuojama teismų padaryta išvada, kad atsakovui 2005 m. vasario 25 d. perduota mediena neatitiko Sutarties 3.1 punkte nustatytų kokybės reikalavimų, netiko naudoti ją pagal paskirtį – baldinio skydo ir kitų klijuotų ruošinių gamybai. Pagal CK 6.334 straipsnio 4 dalį, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas, pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties; šalys Sutarties 3.3 punkte taip pat sulygo, kad tokiais atvejais pardavėjas atsiima prekes arba pakeičia į kokybiškas tokias pačias prekes. Pagal įstatymą pirkėjas, kad galėtų įgyvendinti savo teisę atsisakyti sutarties, privalo pranešti pardavėjui apie netinkamą pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymą (CK 6.348 straipsnio 1 dalis). Ši pirkėjo pareiga nustatyta ir Sutarties 3.3 punkte, kurį, kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai aiškino ir taikė.

Sutarties 3.3 punkte nustatyta, kad prekių realizavimo metu paaiškėjus, jog jų kokybė neatitinka Lietuvos Respublikos standartų reikalavimų, pirkėjas apie tai nedelsiant praneša pardavėjui, kuris atsiima prekes arba pakeičia į kokybiškas tokias pačias prekes. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad šiame Sutarties punkte šalys nusistatė abipusias pareigas: pirkėjui – pareigą pranešti apie nekokybiškų prekių gavimą, pardavėjui – pareigą atitinkamai į tai reaguoti (atlikti vienus ar kitus nurodytus veiksmus). Ar sutartinės prievolės šalys įvykdė šias pareigas, yra fakto klausimai. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai juos tyrė ir nustatė, kad, paaiškėjus, jog gauta mediena yra nekokybiška, pirkėjas laiku ir tinkama forma informavo apie tai pardavėją, tačiau šis nesiėmė jokių veiksmų, neatvyko apžiūrėti medienos, nesirūpino jos kokybės patikrinimu. Taigi teismai konstatavo, kad pardavėjas nebendradarbiavimo su pirkėju, jog dėl medienos netinkamos kokybės iškilę klausimai būtų vienaip ar kitaip šalių bendrai sprendžiami. CK 6.200 straipsnyje nustatyta, kad, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Bendradarbiauti – reiškia padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas; pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek ir kreditorius; šalims bendradarbiaujant galima užtikrinti, kad prievolė bus įvykdyta tinkamai. Teismas gali skolininko nepripažinti pažeidusiu prievolę, jeigu yra pagrindas konstatuoti, kad kita prievolės šalis – kreditorius – nevykdo ar nevykdė pareigos bendradarbiauti, nepakankamai bendradarbiavo. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai reikiamai neištyrė Sutarties 3.3 punkto turinio ir nevertino atsakovo elgesio tuo aspektu, jog jis neketino gautos medienos grąžinti ieškovui, nes ją realizavo – pjaustė į medienos ruošinius, nors pagal Sutarties 3.3 punktą privalėjo nekokybišką medieną grąžinti pardavėjui. Nurodyti kasaciniame skunde teiginiai ir su jais susiję argumentai pripažintini nepagrįstais; pirma, šalys savo sutarimu Sutarties 3.3 punkte nustatė, kad pirkėjas medienos kokybės klausimą gali kelti jos perdirbimo metu paaiškėjus kokybės trūkumams; antra, byloje esant nustatytam faktui, kad, iškilus medienos netinkamos kokybės klausimui, pardavėjas nebendradarbiavo su pirkėju, jis negali savo reikalavimų pirkėjui grįsti tuo, kad šis tokioje situacijoje elgėsi ne visiškai taip, kaip nustatyta Sutarties 3.3 punkte. Byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nekokybiškos medienos grąžinimo ieškovui, nes tai nebuvo ieškinio dalykas. Nustatę, kad ieškovas pagal pirkimo–pardavimo sutartį perdavė atsakovui netinkamos kokybės medieną, atsakovas tinkamai įvykdė pareigą informuoti apie tai ieškovą, bet šis nebendradarbiavo ir nepakeitė medienos tinkama, teismai padarė teisingą išvadą, jog pagal CK 6.334 straipsnio 4 dalį atsakovas turėjo teisę atsisakyti sumokėti ieškovui už gautą medieną. Dėl nutartyje išdėstytų argumentų tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Sigitas Gurevičius

Teodora Staugaitienė