Baudžiamoji byla Nr. 2K-83-788/2019
Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00051-2017-4
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. ir jo gynėjo advokato Mariaus Rindino kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis darbo biržoje.
Priteista iš M. T. 350 Eur T. C. už jai padarytą neturtinę žalą.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartis, kuria nuteistojo M. T. ir gynėjo advokato Algio Krušnos apeliacinis skundas atmestas.
Iš M. T. priteista Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 26 Eur išlaidų už nukentėjusiosios T. C. advokato Aleksandro Palamarčuko (Aleksandr Palamarčuk) atstovavimą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. M. T. nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio 9 d. apie 15.00 val. namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kieme sudavė ranka ne mažiau kaip du smūgius T. C. į nugarą ir sukėlė jai fizinį skausmą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis M. T. ir jo gynėjas advokatas M. Rindinas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:
2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20, 44 ir 280 straipsnių nuostatų, nekaltumo prezumpcijos pažeidimus, nukrypo nuo teismų praktikos, tai sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį. BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, teismų būtų vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Šių reikalavimų nesilaikymas laikomas ne tik BPK nuostatų, bet ir vieno iš esminių baudžiamojo proceso principų pažeidimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgxLTc0Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-281-746/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-281-746/2016">2K-281-746/2016</a>). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas taip pat pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-225-689/2018).
2.2. Teismai savo sprendimus iš esmės grindė vien privačiai kaltintojai palankių liudytojų I. U., A. B. ir A. B. parodymais, o kitus bylos įrodymus, tarp jų – trijų nešališkų liudytojų parodymus, įvertino kaip nepatikimus, neobjektyvius arba neva neaktualius ir (arba) nepaneigiančius nuosprendyje nustatytų faktinių aplinkybių, nesiėmė priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai teisingai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės, įrodymus vertino ne kaip visetą, o atskirai vienus nuo kitų, neatsižvelgdami į akivaizdžius jų tarpusavio prieštaravimus.
2.3. Teismų sprendimai grindžiami akivaizdžiai prieštaringais liudytojų ir privačios kaltintojos parodymais. Byloje nustatyta, kad konflikto vietoje buvo du darbininkai – A. B. ir R. B., kurie privačios kaltintojos prašymu ketino montuoti kiemo adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, užkardą. Liudytojas A. B., pirmą kartą apklaustas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus m. 3-iajame policijos komisariate, nurodė, kad tarp privačios kaltintojos ir nuteistojo apie 15 val. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu iš automobilio išlipęs nuteistasis ranka pastūmė privačią kaltintoją, tačiau nematė, kad jai būtų suduotas smūgis į nugarą. Analogiškus parodymus liudytojas davė ir 2017 m. birželio 6 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu. 2018 m. kovo 1 d. teisiamajame posėdyje A. B. pakeitė parodymus ir ėmė teigti, kad nors ir nematė smūgio, nes stovėjo nugara į konfliktuojančius asmenis, tačiau girdėjo garsą, panašų į smūgį, taip pat kad jau neva neprisimena, ar matė nuteistąjį pastumiant privačią kaltintoją. A. B. nenuoseklūs ir prieštaringi parodymai negalėjo būti vertinami kaip patvirtinantys nuteistojo neteisėtus veiksmus ir kaltę.
2.4. Privačios kaltintojos parodymai yra prieštaringi ir akivaizdžiai prieštaraujantys bylos įrodymams. Privati kaltintoja bylos nagrinėjimo metu teigė, kad į gydytojus dėl jai suduotų smūgių kreipėsi 2016 m. gruodį, nors įrodymai patvirtina, kad į gydymo įstaigą ji vyko tik 2017 m. sausio antroje pusėje. Nors privati kaltintoja teigė, kad iškart po konflikto pasijautė negerai, jautė skausmą, tačiau į gydytojus nesikreipė, jau tą pačią dieną nuvyko į policijos komisariatą ir pateikė pareiškimą dėl įvykusio konflikto su M. T.. Privati kaltintoja bylos nagrinėjimo metu taip pat tvirtino, kad niekada nekonfliktavo su M. T.. Tačiau liudytojai patvirtino, kad su nuteistuoju ji konfliktavo bent 3–4 kartus. Be to, įrodymai patvirtino, kad pati privati kaltintoja konflikto metu šaukė, vartojo necenzūrinius žodžius. Teismai neįvertino liudytojo A. B. ir privačios kaltintojos parodymų patikimumo ir objektyvumo, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
2.5. Teismai konstatavo, kad konfliktas tarp nuteistojo ir privačios kaltintojos įvyko dienos metu ties išvažiavimu iš kiemo, kur buvo ketinama montuoti kiemo užkardą. Kad konfliktas vyko privačioje vietoje, konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MVMtMzg5LTYyNi8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1S-389-626/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1S-389-626/2017">1S-389-626/2017</a>. Duomenų apie tai, kad šioje teritorijoje konflikto metu buvo kokių nors aptvarų ar kitų konstrukcijų, galėjusių trukdyti liudytojams aiškiai matyti kieme vykstančius įvykius, nėra. Byloje taip pat nepateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad, kaip nurodo teismai, vieni įvykyje dalyvavę asmenys stovėjo arčiau privačios kaltintojos nei kiti, nėra duomenų apie tai, kad atstumas tarp privačios kaltintojos, nuteistojo ir konkrečių įvykį mačiusių liudytojų būtų turėjęs kokią nors įtaką stebint ir suvokiant įvykius. Teismai nepagrįstai sprendė, kad vieni liudytojai neva buvo tolesniu atstumu nei kiti, ir tuo pagrindu atsisakė vadovautis nuteistąjį teisinančiais dalies liudytojų parodymais.
2.6. Teismai, nenurodydami teisinių argumentų, iš esmės rėmėsi vien ta įrodymų dalimi, kuri atitiko kaltinimą. Tik artimai su privačia kaltintoja bendraujančios kaimynės I. U. ir A. B. paliudijo, kad nuteistasis tariamai sudavė smūgius privačiai kaltintojai. Liudytojas A. B. (kiemo užkardos montuotojas) neva girdėjo tik garsą, tačiau jokių smogiamųjų veiksmų nematė. Aplinkybę, kad nuteistasis nesudavė privačiai kaltintojai smūgių į nugarą, patvirtino trys nešališki įvykio vietoje buvę liudytojai G. G., I. L. (restorano „F.“ darbuotojos) ir R. B. (kiemo užkardos montuotojas), ir jų su konflikto šalimis nesieja jokie asmeniniai, darbiniai ar kiti santykiai. Minėti trys liudytojai, priešingai nei liudytojas A. B., viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos dėl savo nurodomų aplinkybių, be to, jie konfliktą stebėjo atsisukę veidu į konfliktuojančius asmenis ir tiesiogiai matė nuteistojo veiksmus. Nustatyta, kad liudytoja A. B. konflikto metu sėdėjo automobilyje, liudytojas A. B. konflikto metu buvo kartu su R. B., kurio parodymai buvo atmesti. Teismams laikantis pozicijos, kad dalies liudytojų parodymai neva yra nepatikimi dėl konflikto stebėjimo tolesniu atstumu, A. B. ir A. B. parodymai taip pat turėjo būti atmesti dėl tų pačių priežasčių. Teismai, vertindami įrodymus ir jų patikimumą, neatsižvelgė į minėtas aplinkybes, taip esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nekaltumo prezumpcijos (BPK 44 straipsnio 6 dalis), in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principus.
2.7. Teismų išvados, kad privati kaltintoja neturi pagrindo apkalbėti nuteistąjį, prieštarauja bylos įrodymams: privati kaltintoja ir liudytoja A. B. paliudijo, kad tarp privačios kaltintojos ir nuteistojo vyko bent 3–4 konfliktai, konfliktiškus jų santykius konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartyje; privati kaltintoja teigė iki šiol jaučianti nepasitenkinimą dėl nuteistojo atsisakymo parduoti jai palėpę; privati kaltintoja kartu su I. U. ir A. B. sistemingai rašo nepagrįstus skundus įvairioms institucijoms, konfliktą iš esmės išprovokavo privati kaltintoja su I. U., pradėjusios statyti (atnaujinti) įvažiavimo į kiemą užtvarą nesant namo gyventojų sprendimo bei Vilniaus m. savivaldybės išduoto leidimo; liudytojai G. G., I. L. privačią kaltintoją apibūdino kaip sunkiai sukalbamą, konfliktišką žmogų, nepagarbiai besielgiančią su pirmajame namo aukšte esančio restorano darbuotojais ir lankytojais.
2.8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl nekaltumo prezumpcijos taikymo baudžiamajame procese, yra pažymėjęs, kad pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, o privataus kaltinimo institutas išskirtinis tuo, kad kaltinimą teisme palaiko, taigi ir kaltinamo asmens kaltę turi įrodyti nukentėjusysis, įgyjantis privataus kaltintojo statusą (BPK 408 straipsnio 1 dalis). Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, kadangi bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTMtNzg4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-93-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-93-788/2017">2K-93-788/2017</a>, 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, Europos Žmogaus Teisių Teismo 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96 ir kt.). Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, ir toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgwLTY4OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-180-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-180-689/2018">2K-180-689/2018</a>, 2K-227-788/2017). Nesant patikimų įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti, kad nuteistasis trenkė privačiai kaltintojai į nugarą, nėra pagrindo konstatuoti BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos padarymą.
2.9. Teismų nuomone, konflikto metu arčiausiai privačios kaltintojos bei nuteistojo buvo liudytoja I. U. ir nepilnametė G. T.. Kadangi liudytojos I. U. parodymams teismai skyrė ypatingą dėmesį, siekdami išsiaiškinti visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes bei pašalinti bylos įrodymų prieštaringumą, teismai privalėjo apklausti ir G. T., o tai nepadarę pažeidė BPK 20 ir 280 straipsnių nuostatas. Pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistojo prašymą apklausti G. T., motyvuodamas tuo, kad ji yra nepilnametė, apklausa gali sukelti jai įtampą ir neva nėra galimybės užtikrinti jos parodymų patikimumą. Tokiai teismo pozicijai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Būtinumą apklausti nepilnametį asmenį lėmė byloje nustatytos faktinės aplinkybės, liudijančios nagrinėjamos situacijos išskirtinumą. BPK įtvirtinti pakankami teisiniai mechanizmai, užtikrinantys, kad apklausiamo nepilnamečio psichikai nebūtų padaroma žala ir apklausa nesukeltų nepageidaujamo streso, o kaltinamasis, jo atstovai pagal įstatymą ir kiti proceso dalyviai nepilnamečio apklausos metu negalėtų turėti įtakos liudytojo parodymams. Baudžiamoji byla iškelta pagal privataus kaltinimo tvarka pateiktą privačios kaltintojos skundą, dėl to, vadovaujantis skundo pateikimo metu galiojusios BPK redakcijos 407 straipsnio nuostatomis, ikiteisminis tyrimas byloje nebuvo vykdomas. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo dukros, kaip itin reikšmingos liudytojos, apklausa teismo posėdžių metu buvo vienintelis BPK leidžiamas būdas nepilnametės parodymams gauti, kadangi ji negalėjo būti apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, kaip tai nustato BPK 186 straipsnis. Teismams laikantis pozicijos, kad I. U. ir G. T. 2016 m. lapkričio 9 d. įvykusio konflikto metu buvo arčiausiai nuteistojo ir privačios kaltintojos, byloje egzistavo išimtinės aplinkybės, reikalavusios apklausti abi šias liudytojas, siekiant išsiaiškinti visas baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes, panaikinti byloje esančių įrodymų prieštaringumą ir užtikrinti M. T. teisę į gynybą. Teismų išvados dėl atsisakymo kviesti nuteistojo dukrą kaip liudytoją buvo padarytos pažeidžiant BPK 280 straipsnio nuostatas, rungimosi principą, taip apribojant nuteistojo galimybes gintis ir kartu perkeliant jam įrodinėjimo naštą, šie pažeidimai turėjo esminę reikšmę priimant neteisėtus bei nepagrįstus nuosprendį ir nutartį. Teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTQwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-540/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-540/2014">2K-540/2014</a>).
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nuteistojo M. T. ir jo gynėjo advokato M. Rindino kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo
4. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), iš naujo įrodymų netiria, naujų faktinių aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Todėl kasatorių teiginiai, kaip turėjo būti įvertinti vieno ar kito liudytojo parodymai, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Tai, kad teismai įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
5. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šio teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir M. T. kaltumo padarytos išanalizavus teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtus ir teisėtais būdais gautus įrodymus, t. y. nuteistojo M. T., nukentėjusiosios T. C., liudytojų G. G., I. L., A. B., I. U., A. B., R. B. parodymus, įvertinus jų visumą, be kita ko, liudytojų G. G. ir A. B. parodymus palyginus juos su jų anksčiau teisme duotais parodymais, pateikus motyvus, paaiškinančius, kuriais įrodymais yra grindžiamas nuosprendis, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje.
6. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pateikė išvadas dėl apeliacinio skundo ir motyvus, kodėl apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmetami. Antai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuteistojo M. T. parodymus, jog jis tik prisilietė prie nukentėjusiosios T. C. peties, bet smūgių į nugarą jai nesudavė, paneigia pačios T. C., taip pat kitų tiesioginių įvykio liudytojų I. U., A. B., iš dalies A. B. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo teiginiams, kad kiti apklausti liudytojai, t. y. G. G., I. L., buvo tolesniu atstumu nuo įvykio vietos ir galėjo ne viską matyti, todėl remtis šių liudytojų parodymais, kaip paneigiančiais padarytą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje (kaip ir nuosprendyje), atsakant į apeliantų teiginius, kad byloje nėra medicininių dokumentų, patvirtinančių, jog dėl konflikto atsirado kokie nors neigiami padariniai nukentėjusiosios sveikatai, pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pakanka to, jog kaltininkas, suduodamas smūgius nukentėjusiam asmeniui, sukeltų jam fizinį skausmą. Tokie padariniai byloje nustatyti remiantis nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl įrodymų visumos įvertinimo nekelia abejonių, kasatorių argumentai šių išvadų nepaneigia.
7. Atmestinas kasatorių argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas (kaip ir pirmosios instancijos teismas), nepatenkinęs prašymo apklausti kaip liudytoją nepilnametę nuteistojo dukterį G. T., pažeidė BPK 20 ir 280 straipsnių nuostatas, rungimosi principą, apribojo nuteistojo galimybes gintis ir kartu perkėlė jam įrodinėjimo naštą. Pagal BPK 270 straipsnį pirmosios instancijos teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir išsiaiškinęs, ar pateikti prašymai turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ištirti, objektyviam sprendimui priimti, dėl jų priimti motyvuotą nutartį. Tų pačių reikalavimų privalo laikytis ir apeliacinės instancijos teismas (BPK 324 straipsnio 2 dalis). Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir motyvuotai atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2011">2K-426/2011</a>, 2K-430/2012, 2K-109/2014).
8. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas gynybos prašymą apklausti kaip liudytoją G. T. apsvarstė ir motyvuotai atmetė (kaip ir pirmosios instancijos teismas), laikydamasis BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatų (2 t., b. l. 63). Pažymėtina, kad kasatorių nurodomas BPK 280 straipsnis įtvirtina tik nepilnamečio liudytojo apklausos ypatumus ir nenustato atvejų, kada tokie asmenys turi būti teismo apklausiami. Be kita ko, pažymėtina, kad pagal minėto straipsnio nuostatas nepilnametis liudytojas apklausiamas tik išimtiniais atvejais. Įvertinus tai, kad buvo prašoma apklausti artimą nuteistajam mažametį asmenį, kuriam įvykio metu tebuvo dvylika metų, be to, kaip nustatyta, G. T. konflikto metu sėdėjo automobilyje, apeliacinės instancijos teismo sprendimas netenkinti tokio gynybos prašymo nelaikytinas pažeidžiančiu rungimosi principą ir perkeliančiu nuteistajam įrodinėjimo naštą. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015, 2K-174-788/2017, 2K-257-788/2017 ir kt.). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
9. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas apeliacinį bylų nagrinėjimą reglamentuojančių normų, nustatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje ir 332 straipsnio 3, 5 dalyse. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad teismų atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas neturi esminių trūkumų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
10. Kasatorių teiginiai dėl netinkamo BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo iš esmės siejami su netinkamu įrodymų vertinimu, tačiau, kaip matyti iš teismų sprendimų turinio, nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimas nuteistojo veikoje yra tinkamai nustatytas. Atsižvelgiant į tai, kad kasatorių argumentai, susiję su BPK pažeidimais, atmestini kaip nepagrįsti, konstatuoti, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ir naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo M. T. ir jo gynėjo advokato Mariaus Rindino kasacinį skundą.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Olegas Fedosiukas
