Baudžiamoji byla Nr. 2K-95-976/2019
Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00289-2016-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.6.2.2; 2.2.2.2.4; 2.1.7.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
išteisintajam P. S. (P. S.) ir jo gynėjui advokatui Mindaugui Barkauskui,
nukentėjusiųjų atstovėms pagal įstatymą M. V. ir S. Š.,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Dariaus Malecko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 20 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo P. S. išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, nurodyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, požymių.
Nukentėjusiųjų V. Š. ir M. Vt. (M. Vt.) atstovių pagal įstatymą S. Š. ir M. V. civiliniai ieškiniai neturtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėti, o ieškiniai proceso išlaidoms atlyginti atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 20 d. nuosprendžiu P. S. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius BK 47 straipsnį, paskirta 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda. Iš P. S. buvo priteista nukentėjusiųjų V. Š. ir M. Vt. atstovėms pagal įstatymą S. Š. ir M. V. atitinkami civilinių ieškinių neturtinei žalai ir atstovavimo išlaidoms atlyginti dydžiai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės Laimos Milevičienės, nukentėjusiųjų atstovių pagal įstatymą M. V. ir S. Š., prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo P. S. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Barkausko, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. P. S. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl to, kad 2016 m. kovo 28 d. apie 15 val. ties (duomenys neskelbtini), tyčia, panaudodamas fizinį smurtą, griebė mažamečiui M. Vt. (gim. (duomenys neskelbtini)) už gerklės, prispaudė prie sienos ir kojos keliu smogė jam į pilvą, po to pasisuko ir vieną kartą ranka smogė į galvą šalia stovinčiam mažamečiui V. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)), taip smurtaudamas sukėlė šiems nukentėjusiesiems mažamečiams M. V. ir V. Š. fizinį skausmą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas 2018 m. spalio 2 d. išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių, kad P. S. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius mažamečius M. Vt. ir V. Š.. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepakankamai išanalizavo parodymus, nepanaikino byloje esančių abejonių bei prielaidų ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas šį nuosprendį panaikino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 329 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojas D. Maleckas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. birželio 20 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Šios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimų Nr. 26 ir 40 nuostatomis ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais, pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiųjų nepilnamečių liudytojų parodymai nepripažįstami įrodymais, nes šie parodymai neva neatitinka leistinumo reikalavimų. Kasatoriaus nuomone, toks netinkamas BPK 20 straipsnio reikalavimų taikymas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
3.2. Prokuroras pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu nepilnamečiai V. Š., M. Vt. ir E. S. P. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos nepilnamečių parodymus pripažino įrodymais. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad minėti nepilnamečiai nukentėjusieji ir liudytoja buvo apklausti nesilaikant nepilnamečių apklausos taisyklių, nurodytų BPK 186 straipsnio 2 dalyje, nes byloje nėra duomenų, kad buvo daryti garso ir vaizdo įrašai (jei ir buvo daryti, jų vieta nėra žinoma ir jie nepridėti prie bylos), ir tai pripažino esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino kaltinamojo teisių suvaržymu tai, kad minėti nepilnamečiai V. Š., M. Vt. ir E. S. P. ikiteisminio tyrimo metu apklausti, kai P. S. dar nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, todėl jis šiose apklausose nedalyvavo, taip nebuvo sudarytos sąlygos stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos ir per ikiteisminio tyrimo teisėją užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, ir toks apklausų būdas ir jų vykdymo aplinkybės turėjo tiesioginę įtaką parodymų patikimumui. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino M. Vt., V. Š., E. S. P. parodymų, duotų 2016 m. liepos 8 d. apklausų metu, įrodymais ir padarė nepagrįstą išvadą, kad tokie parodymai neatitinka leistinumo reikalavimų ir dėl to jais negali būti grindžiamos teismo išvados.
3.3. Kasatorius, aptardamas BPK 186 straipsnio nuostatas, teigia, kad nagrinėjamoje byloje vien tik aplinkybė – prie bylos nepridėtas mažamečių M. Vt., V. Š. ir E. S. P. apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją garso įrašas – nesudaro pagrindo (tai nenurodyta ir minėtame BPK 186 straipsnyje) antrą kartą apie tas pačias aplinkybes apklausinėti mažamečius nukentėjusiuosius M. Vt., V. Š. ir liudytoją E. S. P., siekiant tik techninio pobūdžio tikslų – atlikti garso ir vaizdo įrašą.
3.4. Be to, BPK nuostatose nėra siejamas pranešimo apie įtarimą įteikimo momentas su liudytojų ar nukentėjusiųjų apklausų laiku, todėl pagal procesą įmanoma ir pateisinama situacija, kai liudytojai bei nukentėjusieji apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją dar neidentifikavus galimai nusikalstamą veiką padariusio asmens. Kartu tai reiškia, kad ir nagrinėjamoje byloje ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrįstas pagrindas pripažinti niekiniais atliktų apklausų rezultatus ir jais nesivadovauti. Juolab kad tokio pobūdžio bylose, kaip ir nagrinėjama byla, nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymai yra esminiai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytus duomenis bei juos pripažindamas (arba ne) įrodymais, yra saistomas įstatymo bei teisingo sprendimo siekio, t. y. privalo įvertinti visas aplinkybes, reikšmingas šių parodymų vertinimui, bet jų neatmesti tik dėl formalių reikalavimų nesilaikymo. Kartu prokuroras pažymi, kad mažamečių V. Š. ir M. Vt. atstovės pagal įstatymą S. Š. ir M. V. nurodė aplinkybes, kad jų vaikai patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, labai išsigando, turėjo konsultuotis pas specialistus dėl patirto smurto pasekmių, jiems rekomenduota psichologo konsultacija. Kasatoriaus nuomone, būtent dėl šių priežasčių mažamečių atstovės pagal įstatymą S. Š. ir M. V. pagrįstai atsisakė pakartotinių apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir ši aplinkybė kartu paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl BPK 186 straipsnyje nurodytų nuostatų pažeidimo. Dėl to kasatorius teigia, kad mažamečių nukentėjusiųjų M. Vt. bei V. Š. ir liudytojos E. S. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui 2016 m. liepos 8 d. apklausų metu, yra pripažintini patikimais įrodymais. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesiėmė įstatymo nustatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, neteisingai konstatavo, kad nepilnamečių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai nepripažįstami įrodymais kaip neatitinkantys leistinumo reikalavimų, taip padarė esminį BPK 20 straipsnio pažeidimą ir dėl to nepagrįstai išteisino P. S..
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo D. Malecko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nepilnamečių proceso dalyvių apklausos
5. BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06). Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (ten pat) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539-976/2015).
6. Nepilnamečio liudytojo ir nukentėjusiojo apklausos, kurią vykdo ikiteisminio tyrimo teisėjas, taisyklės, garantuojančios apklausiamojo saugumą ir gynybos teises, yra nurodytos BPK 186 straipsnio 4 dalyje. Joje nustatyta, kad jaunesnio kaip aštuoniolikos metų liudytojo ar nukentėjusiojo apsaugos interesais ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams, išskyrus valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovą arba psichologą, gali būti neleista būti patalpoje, kurioje atliekama apklausa. Tokiu atveju privalomai turi būti daromas garso ir vaizdo įrašas, o įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams turi būti sudaromos sąlygos stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos bei per ikiteisminio tyrimo teisėją užduoti apklausiamam asmeniui klausimus. Jei neįmanoma įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams sudaryti sąlygų stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos, apklausa atliekama įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams nedalyvaujant. Tokios apklausos metu padarytas garso ir vaizdo įrašas tuoj po apklausos parodomas įtariamajam ir kitiems proceso dalyviams, kurie per ikiteisminio tyrimo teisėją turi teisę užduoti apklausiamam asmeniui klausimus.
7. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, siekiant užtikrinti nepilnamečio proceso dalyvio apsaugą nuo pernelyg didelio žalingo baudžiamojo proceso poveikio ir jo parodymų patikimumą, taip pat išvengti galimo teisės į gynybą pažeidimo, svarbu kaltinamajam (jo gynėjui) suteikti galimybę užduoti klausimus nukentėjusiajam (liudytojui) dar ikiteisminio tyrimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk0LTY3Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-494-677/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-494-677/2015">2K-494-677/2015</a>, 2K-539-976/2015).
8. Pažymėtina, kad pagal BPK galima situacija, kai liudytojai bei nukentėjusieji apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją dar nenustačius galimai nusikalstamą veiką padariusio asmens. Pati savaime tokia apklausa yra teisėta. Tačiau, kaip jau minėta pirmiau, tai nereiškia, kad asmuo, kuriam vėliau pareiškiami įtarimai, dėl to praranda teisę užduoti klausimus tokiems liudytojams ikiteisminio tyrimo metu ar vėliau teisme.
9. Taigi, skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nepilnamečių nukentėjusiųjų apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir jų rezultatų vertinimas priimant galutinį sprendimą byloje yra susijęs ne su techninio pobūdžio taisyklėmis, o su konstitucinio baudžiamojo proceso teisės principo – teisės į gynybą, be kita ko ir teisės užduoti klausimus liudytojams, įgyvendinimu.
10. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog nepilnamečiai V. Š., M. Vt. ir E. S. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti, kai P. S. nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, todėl jis jų apklausose nedalyvavo (neturėjo teisės dalyvauti). Tačiau šių apklausų metu nebuvo laikytasi BPK 186 straipsnio reikalavimo daryti garso ir vaizdo įrašą, kuris užtikrina galimybę nedalyvavusiems apklausoje asmenims, taip pat ir gynybai, matyti ir girdėti, kaip vyko apklausa. Šių apklausų protokoluose nenurodyta, kad buvo daryti apklausų garso ir vaizdo įrašai. Teismų ir proceso dalyvių pastangos nustatyti, ar tokie įrašai buvo daryti, ir jei buvo daryti, kodėl jie nepridėti prie bylos, buvo nerezultatyvios. Patys apklausų protokolai yra labai lakoniški, juose labai glaustai išdėstomos įvykio aplinkybės, nenurodyti apklausoje dalyvavusių asmenų klausimai (jei tokie buvo užduoti), protokoluose taip pat užfiksuota, kad apklausos vyko labai trumpai – nuo 15 iki 25 minučių.
11. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti gautų duomenų patikimumą ir gynybos teises, 2017 m. rugsėjo 6 d. priėmė nutartį grąžinti bylą prokurorui, joje nurodė, kad vaikai buvo apklausti pažeidžiant BPK 186 straipsnį, todėl mažamečius nukentėjusiuosius M. Vt., V. Š. ir liudytoją E. S. P. būtina apklausti pakartotinai, tai turi atlikti tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas, dalyvaujant psichologui. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 4 d. nutartyje nurodė, kad šiuos veiksmus, remdamasis BPK 287 straipsniu, gali atlikti teismas, nagrinėjantis bylą. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartimi buvo pavesta prokurorui organizuoti minėtų proceso veiksmų atlikimą: pas ikiteisminio tyrimo teisėją pakartotinai apklausti nepilnamečius V. Š., M. Vt. ir E. S. P., taip pat pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausti nepilnamečius vaikus E. A., A. S. ir E. S.. Tačiau nepilnamečių V. Š., M. Vt. ir E. S. P. atstovai pagal įstatymą atsisakė leisti apklausti jų vaikus pakartotinai; M. Vt. ir V. Š. atstovės pagal įstatymą nesutiko pakartotinai apklausti nukentėjusiuosius pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
12. Pažymėtina, jog BPK 186 straipsnyje nurodyta, kad nepilnamečiai paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, ir tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu būtina pakartotinė nepilnamečio liudytojo ar nepilnamečio nukentėjusiojo apklausa, juos paprastai apklausia tas pats asmuo. Jų apklausos metu turi būti daromas vaizdo ir garso įrašas. Nepilnametis liudytojas ir nepilnametis nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais. Tačiau, nagrinėjančiam bylą teismui nustačius būtinybę apklausti nepilnametį teisme, tokia apklausa galima, tačiau būtina laikytis taisyklių, skirtų nepilnamečio liudytojo ar nukentėjusiojo saugumui, jo parodymų patikimumui ir gynybos teisei užduoti klausimus užtikrinti. BPK 283 straipsnio 3 dalyje nurodyta: kai išimtiniais atvejais būtina teisme apklausti mažametį nukentėjusįjį, visuomet, o nepilnametį nukentėjusįjį dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei, sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai, dėl pelnymosi iš nepilnamečio prostitucijos ar nepilnamečio įtraukimo į prostituciją arba kitais atvejais, kai to prašo nagrinėjimo teisme dalyviai arba teismo iniciatyva, privalo būti kviečiamas psichologas, kuris padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdamas į jo socialinę ir psichologinę brandą, taip pat valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, kuris iš kitos patalpos stebi, ar apklausos metu nepažeidžiamos nepilnamečio nukentėjusiojo teisės. Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas gali užduoti apklausiamam asmeniui klausimų ir reikšti prašymus dėl apklausos. Pažymėtina, kad, pagal BPK 283 straipsnio 3 dalį, kaltinamajam ir kitiems proceso dalyviams, išskyrus psichologą ir nepilnamečio nukentėjusiojo atstovą, neleidžiama būti patalpoje, kurioje atliekama apklausa. Tokiu atveju privalomai turi būti daromas garso ir vaizdo įrašas, o kaltinamajam ir kitiems proceso dalyviams turi būti sudaromos sąlygos stebėti ir girdėti apklausą iš kitos patalpos ir per teisėją ar teismą užduoti apklausiamam asmeniui klausimų. Nepilnamečio nukentėjusiojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas tik įvertinus, ar jis nedarys poveikio nepilnamečiui. Nepilnametis nukentėjusysis ir jo atstovas teismo nutartimi gali dalyvauti ne visą bylos nagrinėjimo laiką.
13. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai konstatavo būtinybę pakartotinai apklausti nepilnamečius nukentėjusiuosius ir liudytoją, nes, kaip jau minėta pirmiau, jų ankstesnių apklausų garso ir vaizdo įrašų byloje nėra, parodymai užfiksuoti labai glausta forma, išsamiai nesiaiškinus įvykio aplinkybių, jose jokiais BPK nurodytais būdais nedalyvavo gynyba. Tai, kad prokuroras kelis kartus buvo įpareigojamas organizuoti vaikų apklausą remiantis BPK 186 straipsniu, reglamentuojančiu vaikų apklausas ikiteisminio tyrimo metu, o ne BPK 283 straipsniu, reguliuojančiu vaikų apklausas teisme, nesudaro pagrindo teigti, kad tokiu būdu būtų pažeistos proceso dalyvių teisės ar teisėti interesai.
14. Atstovams pagal įstatymą atsisakius leisti apklausti jų vaikus pakartotinai, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė ikiteisminio tyrimo metu teisėjui duotais vaikų parodymais, apeliacinės instancijos teismas nepripažino šių parodymų įrodymais, motyvuodamas tuo, kad P. S. šio viso baudžiamojo proceso metu negalėjo užduoti klausimų nepilnamečiams, be to, šių nepilnamečių apklausos yra lakoniškos, atliktos formaliai, iš jų matyti, kad nepilnamečiai V. Š., M. Vt. ir E. S. P. davė paaiškinimus dėl 2018 m. kovo 28 d. įvykio, tačiau nė vienam iš jų nebuvo užduoti klausimai, siekiant nustatyti kuo daugiau baudžiamajai bylai reikšmingų aplinkybių. Prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas tokį sprendimą padarė esminį BPK 20 straipsnio pažeidimą, nes nesirėmė leistinais ir patikimais vaikų parodymais.
15. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis atitinkamų reikalavimų. EŽTT jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 119; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYtNjkzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-36-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-36-693/2015">2K-36-693/2015</a>, 2K-276-976/2015). Pripažinus, kad nepilnamečių nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymai yra itin svarbūs nagrinėjamoje byloje, toliau bus vertinama, ar byloje laikytasi šių reikalavimų.
15.1. Pirma, liudytojo nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi. Pažymėtina, kad svarbia nukentėjusiojo (liudytojo) nedalyvavimo teisme priežastimi gali būti pripažįstama situacija, kai dėl apklausos teisme nukentėjusiajam gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių, kurių buvimas arba reali grėsmė paprastai patvirtinama medicininio pobūdžio duomenimis (2013 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Gani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61800/08; 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Rosin prieš Estiją, peticijos Nr. 26540/08; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje D. T. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 25307/10; 2014 m. vasario 11 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Gonz?lez N?jera prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61047/13).
15.2. Vaikų atstovės pagal įstatymą nesutiko, kad jų vaikai būtų pakartotinai apklausti, nurodydamos, jog nukentėjusysis V. Š. iš naujo patirs išgąstį, baimę, baisius prisiminimus; liudytoja E. S. P. labai išgyvena ir patiria stresą. Nukentėjusiojo M. Vt. atstovė pagal įstatymą nesutiko, kad jos sūnus būtų apklaustas pakartotinai, nes tokia apklausa yra netikslinga. Teisėjų kolegija sutinka, kad atstovai pagal įstatymą turi teisę spręsti dėl savo nepilnamečių vaikų dalyvavimo proceso veiksmuose, tačiau šiuo atveju byloje nėra duomenų, kurie leistų padaryti išvadą, jog šių liudytojų nedalyvavimo teisme (t. y. nedalyvavimo pakartotinėje vaiko apklausoje, kuri būtų atlikta laikantis nepilnamečių apklausoms keliamų reikalavimų) priežastis turėtų būti pripažįstama svarbia, kaip ji aiškinama pirmiau nurodytoje teismų praktikoje.
15.3. Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų tokio įrodymo keliamus nepatogumus kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 147) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYtNjkzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-36-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-36-693/2015">2K-36-693/2015</a>, 2K-276-976/2015). Kasacinės instancijos teismo nutartyse formuojama praktika, kad teismai turi išsamiai ištirti ir įvertinti kitus bylos duomenis, juos gretindami su nepilnamečio nukentėjusiojo (liudytojo) parodymuose nurodytomis aplinkybėmis, siekdami nustatyti, ar jie patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-205/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-205/2013">2K-205/2013</a>, 2K-232/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk0LTY3Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-494-677/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-494-677/2015">2K-494-677/2015</a>, 2K-539-976/2015).
15.4. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismas atidžiai tyrė kitus byloje surinktus duomenis, kurie patvirtintų ar paneigtų ikiteisminio tyrimo metu apklaustų nepilnamečių nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje detaliai išdėstyti duomenys, kuriuos įvertinęs teismas konstatavo, kad šių parodymų, be nukentėjusiųjų vaikų atstovų pagal įstatymą, kurie apie įvykio aplinkybes iš esmės sužinojo iš savo vaikų, parodymų, nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Teismas atidžiai vertino nukentėjusiųjų atstovių pagal įstatymą parodymus, jog vienam nukentėjusiajam ant kaktos buvo guzas, o kitam – žymės ant kaklo; taip pat tai, kad, nukentėjusiųjų atstovių pagal įstatymą teigimu, jų vaikai patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, labai išsigando, vėliau turėjo konsultuotis pas specialistus dėl patirto smurto pasekmių. Tačiau, gretindamas šiuos parodymus su kita bylos medžiaga, teismas motyvuotai konstatavo, jog prieš V. Š. ir M. Vt. pavartoto smurto nepatvirtina jokie kiti dokumentai (tarp jų ir medicininiai) ar asmenys, nes nukentėjusiųjų tėvai į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, jog greitosios medicinos pagalbos atsisako, į medikus nukentėjusiųjų tėvai nesikreipė ir vėliau; pareigūno, atvykusio į įvykio vietą, tarnybiniame pranešime nurodyta, jog ant vaikų jokių smurto žymių nematyti, ši aplinkybė buvo patvirtinta teisiamajame posėdyje apklausus pareigūnus A. V. ir R. G.. Liudytojų (nukentėjusiųjų atstovių pagal įstatymą) parodymai dėl vaikų psichologinės būsenos, sukeltos smurto, buvo sugretinti su byloje esančiais VšĮ Šeškinės poliklinikos medicinos dokumentų išrašais (siuntimais), iš kurių matyti, jog V. Š. vaikų ir paauglių psichiatro po patirto streso ir dėl to sutrikusių santykių klasėje konsultuotas 2016 m. balandžio 12 d., nurodyta, kad suteikti patarimai (diagnozuota: įprastinis vaiko sveikatos ištyrimas). M. Vt. dėl patirto smurto lankėsi pas psichologą 2016 m. gegužės 4 d., pakartotinai neatvyko ir į psichologą dar kartą kreipėsi tik 2017 m. rugsėjo 21 d. Šių konsultacijų metu konstatuoti tam tikri vaiko elgesio ypatumai, tačiau jie nesiejami su byloje nagrinėjamu įvykiu.
15.5. Taip pat tuo atveju, kai liudytojas gynybos nebuvo apklaustas jokioje ankstesnėje proceso stadijoje, jo parodymų panaudojimas vietoj parodymų, duodamų tiesiogiai nagrinėjant bylą teisme, turi būti paskutinė priemonė.
15.6. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad nepripažinus įrodymais nepilnamečių V. Š., M. Vt. ir E. S. P. apklausų metu nurodytų duomenų, be liudytojų S. Š., V. Š., M. V. ir O. P., tiesiogiai nemačiusių konflikto, parodymų, baudžiamojoje byloje daugiau nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių P. S. kaltę. Tuo tarpu kiti byloje esantys duomenys nepatvirtina minėtų parodymų. Todėl apeliacinės instancijos teismas, esant tokiai situacijai, tinkamai pasirėmė nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.
16. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad toks nepilnamečių nukentėjusiųjų ir nepilnametės liudytojos apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją būdas ir jų rezultatų fiksavimas turėjo tiesioginės įtakos parodymų patikimumui, todėl nepilnamečių parodymai, duoti 2016 m. liepos 8 d. atliktų apklausų metu, nepripažintini įrodymais, nes neatitinka BPK 20 straipsnio 1, 2, 4 dalių nuostatų. Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad rėmimasis jais neatitiktų ir reikalavimų, nurodytų BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte, taip pat kasacinės instancijos teismo nutartyse ir EŽTT jurisprudencijoje formuojamų reikalavimų, kuriuos įgyvendinus būtų galima pasiremti liudytojų (nukentėjusiųjų), kuriems gynyba neturėjo galimybės užduoti klausimų, parodymais.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Dariaus Malecko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Rima Ažubalytė
