Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-216/2014

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-12327-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.16; 73.2.6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – E. A.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl socialinio draudimo įstaigos, nukentėjusiam asmeniui išmokėjusios socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją ir transporto išlaidų kompensaciją, regreso teisės į žalos padariusio asmens draudiką.

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ (toliau – atsakovas, kasatorius) 21 827,19 Lt žalos atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad 2009 m. gruodžio 8 d. eismo įvykio metu nukentėjo R. B., dėl patirtų sužalojimų jam nustatytas 60 proc. netektas darbingumas. Dėl netekto darbingumo R. B. nuo 2010 m. birželio 22 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. buvo paskirta ir mokama valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija – 959,18 Lt per mėnesį. Ieškovas nurodo laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 22 d. iki 2012 m. birželio 18 d. išmokėjęs R. B. 21 764,29 Lt netekto darbingumo pensiją ir 62,90 Lt transporto išlaidų kompensaciją, kurias prašo priteisti iš eismo įvykį sukėlusio asmens transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę apdraudusio atsakovo. Kadangi iki eismo įvykio R. B. kas mėnesį gaudavo apie 2700–2900 Lt darbo užmokesčio, o ieškinio pareiškimo metu jis gauna 959,18 Lt netekto darbingumo pensiją ir 969,85 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymu R. B. atleistas iš darbo pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai; nuo 2010 m. birželio 15 d. jam neterminuotai paskirta valstybinė pensija), iš viso apie 1929 Lt per mėnesį, t. y. jo mėnesinės pajamos po eismo įvykio sumažėjo, tai ieškovas įsitikinęs, kad atsakovas turi atlyginti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui dėl eismo įvykio padarytą žalą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 21 827,19 Lt žalos atlyginimo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad dėl eismo įvykyje patirtų sužalojimų R. B. tapo tik iš dalies darbingas, todėl įstatymo nustatyta tvarka įgijo teisę į netekto darbingumo pensiją. Ieškovo nukentėjusiajam mokama netekto darbingumo pensija iš dalies kompensuoja šio negautas pajamas; byloje nėra duomenų, kad po eismo įvykio R. B. būtų kur nors įsidarbinęs. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 18 straipsnio, CK 6.290 straipsnio 3 dalies, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAD) įstatymo 19 straipsnio 10 punkto pagrindu ieškovas įgijo regreso teisę susigrąžinti dėl trečiųjų asmenų kaltės nukentėjusiajam R. B. išmokėtas socialinio draudimo išmokas. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad jam nekyla pareigos atlyginti ieškovo nukentėjusiam asmeniui išmokėtų socialinio draudimo išmokų, nes nukentėjusysis iš karto po eismo įvykio išėjo į pensiją ir tik tada jam buvo pradėta mokėti netekto darbingumo pensija. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusiojo tarnyba policijoje nutrūko dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų ir kito darbo jis nerado, o aplinkybė, kad R. Balynui paskirta valstybinė pensija Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme (toliau – PKVPĮ) nustatyta tvarka atsakovo civilinės atsakomybės nepašalina, nes atsakovas valstybinę pensiją pradėjo gauti ne dėl savo pasirinkimo nutraukti darbą ištarnavus vidaus reikalų sistemoje nustatytą laiką (PKVPĮ 3 straipsnio 1 punktas, 11 straipsnis), bet dėl to, jog dėl patirtų sužalojimų nebegalėjo tęsti tarnybos; jam dar nebuvo suėjęs pensinis amžius. Teismas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime pripažinta, jog pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Nustatęs, kad, nukentėjusiajam pasitraukus iš tarnybos policijoje, jo iš valstybės gaunamos pajamos – netekto darbingumo pensija ir valstybinė pensija – kartu sudėjus neviršija tų pajamų, kurias nukentėjusysis gaudavo tarnaudamas policijoje iki eismo įvykio, teismas sprendė, jog ieškovas CK 6.290 straipsnio 3 dalies pagrindu įgijo reikalavimo teisę į visą išmokėtą draudimo išmoką – 21 764,29 Lt išmokėtos netekto darbingumo pensijos. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad šis, kaip draudikas, turi pareigą atlyginti tik su darbo santykiais susijusias negautas pajamas, o transporto išlaidų kompensacija negali būti laikoma negautomis pajamomis, pažymėdamas, jog visos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Kadangi sudėjus visas R. B. gaunamas išmokas (netekto darbingumo pensiją, valstybinę pensiją, transporto išlaidų kompensaciją), jų suma neviršija darbo užmokesčio dydžio, kurį nukentėjusysis gaudavo iki eismo įvykio, tai teismas visus ieškovo reikalavimus tenkino.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą, 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog jis neturi pareigos atlyginti nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos, pažymėdama, kad pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus (Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas) socialinio draudimo išmokos gali būti įskaičiuojamos į žalos atlyginimą, taigi ir išreikalautos iš kaltųjų asmenų jas išmokėjusios institucijos naudai; šių socialinių išmokų mokėjimas siejamas su asmenų laikinu ar nuolatiniu, visišku ar daliniu nedarbingumu, kuris pašalina arba apriboja asmenims galimybę patiems gauti reikiamų pajamų pragyvenimui. Remdamasi tuo, kolegija pripažino, kad ieškovas turi reikalavimo teisę susigrąžinti periodines išmokas, o E. A. draudikas – AAS „Gjensidige Baltic“ – yra tinkamas atsakovas byloje. Kolegija nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog nuo 2010 m. birželio 22 d. iki 2012 m. birželio 18 d. ieškovas išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 21 827,29 Lt netekto darbingumo pensijos ir transporto išlaidų kompensacijos, byloje pateikti duomenys apie nukentėjusiojo draudžiamąsias pajamas, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nukentėjusiojo dėl eismo įvykio prarastas pajamas ir konstatavo, kad ieškovas atlygino nukentėjusiajam dalį žalos bei įgijo subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, kaip tai nustatyta CK 6.290 straipsnio 3 dalyje ir TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje. Pažymėjusi, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas reikalaujamų priteisti sumų dydžio neginčijo ir įrodymų dėl žalos dydžio neteikė, teisėjų kolegija sprendė, jog apeliacinio skundo jis negali grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatomis dėl valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų negautų pajamų apskaičiavimo). Kadangi eismo įvykio metu patirtą žalą nukentėjusiam asmeniui atlygino ne darbdavys, o socialinio draudimo įstaiga, kuri išmokėtą nedarbingumo pensiją apskaičiavo pagal specialią teisės aktuose nustatytą tvarką, tai kolegija laikė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo žalą skaičiuoti pagal vidutinį darbo užmokestį. Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentą, kad, nukentėjusiajam pasirinkus pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, jis neteko teisės gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, todėl ieškovas nepagrįstai išmokėjo nukentėjusiajam netekto darbingumo pensiją, pažymėdama, kad šiuo argumentu atsakovas nesirėmė pirmosios instancijos teisme, be to, jis nepagrįstas, nes pagal PKVPĮ 5 straipsnio 2 dalį pareigūnams ir kariams, tuo pat metu įgijusiems teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą bei pareigūnų ir karių valstybinę netekto darbingumo pensiją, skiriama didesnioji arba jų pasirinkimu viena iš šių pensijų. Nagrinėjamos bylos atveju nukentėjusiajam buvo mokama kitos rūšies išmoka – valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas nepagrįstai išmokėjo nukentėjusiajam pirmiau nurodytas išmokas. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjęs asmuo valstybinę pensiją pradėjo gauti ne dėl savo pasirinkimo nutraukti darbą ištarnavus vidaus reikalų sistemoje nustatytą laiką, o dėl to, jog nebegalėjo tęsti tarnybos dėl patirtų sužalojimų; nukentėjusiojo iš valstybės gaunamos pajamos neviršija iki eismo įvykio gautų pajamų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 1 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl nukentėjusiojo patirtos žalos, jam mokamų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos bei valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos santykio. Kadangi R. B. iki eismo įvykio dirbo vyresniuoju inspektoriumi Kauno apskrities VPK, tai, pasak kasatoriaus, CK 6.290 straipsnis, kuriuo remiasi ieškovas, byloje taikytinas kartu su PKVPĮ. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo užmokesčio ir valstybinių pensijų mokėjimas yra nesuderinamas; šioje normoje apibrėžtas momentas, iki kurio pareigūnas turi teisę gauti darbo užmokestį, ir nuo kurio – valstybinę pensiją (nebemokant darbo užmokesčio). Atsižvelgdamas į tokį teisinį reguliavimą, kasatorius pažymi, kad, R. B. nuo 2010 m. birželio mėn. paskyrus pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, jis neteko teisės į darbo užmokestį, todėl ieškovas subrogacijos būdu neperėmė reikalavimo kompensuoti netektą darbo užmokestį (tokio reikalavimo neturėjo pradinis kreditorius). Kasatoriaus manymu, tai, kad valstybinė pensija nukentėjusiajam skirta dėl jo sveikatos būklės pokyčių, nepaneigia teisiškai reikšmingos aplinkybės, jog nuo valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo momento nukentėjusiajam nebepriklauso ieškovo prašomas kompensuoti darbo užmokestis. Kasatorius teigia nekvestionuojantis ieškovo pareigos mokėti nukentėjusiajam socialinio draudimo išmokas (netekto darbingumo pensiją), tačiau jų nelaiko ieškovui kompensuotinu R. B. negautu darbo užmokesčiu.

2. Dėl socialinio draudimo įstaigos reikalavimo dydžio. Kasatorius nurodo, kad pagal Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime pateiktus išaiškinimus socialinio draudimo įstaigų mokamos išmokos kompensuoja nukentėjusio asmens patirtą turtinę žalą; šios įstaigos, reikšdamos atgręžtinį reikalavimą TPVCAD draudikui negali reikalauti daugiau, nei nukentėjusiajam asmeniui padaryta žalos. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad žalą padariusio asmens atsakomybė turi būti nustatoma pagal CK normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013); socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į kaltą dėl žalos atsiradimo asmenį tik šio asmens veiksmais padarytos žalos dydžiu (CK 6.290 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2013). Skundžiamoje nutartyje teisėjų kolegija padarė priešingą išvadą – kad byloje nebūtina nustatinėti nukentėjusio asmens žalos dydžio, nes jo patirtą žalą atlygino ne darbdavys, o socialinio draudimo įstaiga, kuri nukentėjusiam asmeniui išmokėtą nedarbingumo pensiją apskaičiavo pagal specialią teisės aktuose nustatytą tvarką. Kasatoriaus vertinimu, tokia išvada prieštarauja CK 6.290, 6.113 straipsnių nuostatoms; netinkamai kvalifikavus šalių teisinius santykius, neteisingai išspręsta byla. Kasatoriaus nuomone, spręsdami ginčą teismai nepagrįstai nesivadovavo Taisyklėmis, reglamentuojančiomis kasatoriaus atsakomybės apimtį, neatsižvelgė į tai, kad klausimą dėl atskirų šių Taisyklių nuostatų atitikties Konstitucijai sprendžia Konstitucinis Teismas.

3. Dėl transporto išlaidų kompensacijos. Kasatorius nesutinka su sprendimu priteisti ieškovo sumokėtą transporto išlaidų kompensaciją, pažymėdamas, kad Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo (toliau – TLĮ) 7 straipsnyje nurodyta transporto išlaidų kompensacija nelaikytina turtinės žalos (nukentėjusiojo negautų pajamų) atlyginimu. Jo teigimu, teismų išvada, kad į atlygintinos žalos dydį įskaičiuojamos visos socialinio draudimo išmokos (nepriklausomai nuo to, ar jų paskirtis – kompensuoti netektas pajamas, ar ne), prieštarauja visiško žalos atlyginimo principui, nes įpareigotų atlyginti net ir tas socialinio draudimo išmokas, kurios nesusijusios su eismo įvykiu (pvz., našlių pensijas, motinystės pašalpas ir pan.).

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti kasacinį skundą, palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą. Ieškovo manymu, teismai byloje tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Ieškovas nurodo, kad, remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – VSDPĮ) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, valstybinė socialinio draudimo pensija apskaičiuojama pagal stažą, draudžiamąsias pajamas, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį ir einamųjų metų draudžiamąsias pajamas (į vidutinį darbo užmokestį neatsižvelgiama). Nurodytu būdu R. B. apskaičiuota ir išmokėta netekto darbingumo pensija, kuri jam kompensavo dėl sveikatos sužalojimo patirtą žalą (negautas pajamas). Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius, remdamasis Taisyklių 9 punktu ir Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintų Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.1 punktu, savo atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškovo mokamos netekto darbingumo pensijos neviršija vidutinio R. Balyno darbo užmokesčio, gauto iki eismo įvykio. Ieškovo manymu, kasatoriui neginčijant reikalaujamos priteisti sumos dydžio, žalos dydžio nustatyti nebūtina. Kadangi socialinio ar privataus draudimo atveju draudimo išmoka (kompensacija) apskaičiuojama taikant standartizuotus kriterijus, kas atitinka CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus principus, tai, pasak ieškovo, atsakingas už žalą asmuo, manantis, kad nukentėjusiajam išmokėta didesnė kompensacija, nei šio patirta žala, privalo tokią aplinkybę įrodyti. Kasatorius jokių objektyvių įrodymų nepateikė, priešingai, žalos dydį pripažino. Ieškovo įsitikinimu, aplinkybė, kad valstybinė pensija R. B. paskirta PKVPĮ nustatyta tvarka, nepašalina kasatoriaus civilinės atsakomybės, nes nukentėjusysis valstybinę pensiją pradėjo gauti ne dėl savo pasirinkimo nutraukti darbą, ištarnavus nustatytą laiką, bet dėl to, jog nebegalėjo tęsti tarnybos dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų. Ieškovas pažymi, kad R. B. teisė į transporto išlaidų kompensaciją atsirado dėl eismo įvykio padarinių, be to, iš valstybės nukentėjusiojo gaunamos pajamos neviršija jo iki eismo įvykio gautų pajamų.

Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal PKVPĮ ir netekto darbingumo pensijos pagal VSDPĮ mokėjimą, socialinio draudimo įstaigos regreso teisę, taip pat Taisyklių taikymo, nustatinėjant nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį. Kasatorius inter alia teikia argumentus, kad teismai, nustatydami nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, nepagrįstai nesivadovavo Taisyklėmis. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad priteistų išmokų dydžio kasatorius neginčija, nekelia klausimo, jog priteistų išmokų suma yra didesnė už Taisyklėse ir susijusiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas R. B. negautas pajamas. Tokio klausimo kasatorius nekėlė ir nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime į ieškinį kasatorius nurodė, kad „ieškovo mokamos netekto darbingumo pensijos neviršija vidutinio R. B. darbo užmokesčio prieš eismo įvykį, todėl draudikas neginčija reikalaujamų priteisti kasmėnesinių netekto darbingumo pensijų dydžio, tačiau pasisako dėl termino, už kurį ieškovas jų gali reikalauti“ (b. l. 87). Nesant ginčo dėl atlygintinos žalos (nukentėjusio asmens negautų pajamų) dydžio, teismas neturi pareigos hipotetiškai spręsti dėl to, kokiomis teisės normomis remiantis turėtų būti nustatinėjama ši faktinė aplinkybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai nesivadovavo Taisyklėmis. Tai, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja Taisyklių nuostatų atitiktį Konstitucijai, taip pat neturi teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos baigčiai. Dėl to šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako tik dėl šių kasacinio skundo argumentų: 1) socialinio draudimo įstaigos regreso teisės dėl išmokėtos netekto darbingumo pensijos, nukentėjusiajam tuo pačiu metu gaunant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą; 2) transporto išlaidų kompensavimo.

Dėl nukentėjusiojo patirtos žalos, jam mokamų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos bei valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos santykio

Kasatorius kasaciniame skunde teikia argumentus, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu R. B. neterminuotai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, todėl, remiantis PKVPĮ 11 straipsnio 1 dalimi, jis neteko teisės į anksčiau gautą policijos pareigūno darbo užmokestį. Kadangi ieškovo mokama ir iš kasatoriaus prašoma priteisti valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija iš esmės kompensuoja negautą policijos pareigūno darbo užmokestį, kuris R. Balynui pagal PKVPĮ 11 straipsnio 1 dalį nebepriklauso, tai, pasak kasatoriaus, R. B. mokamos išmokos negali būti priteisiamos iš kasatoriaus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

Kasacinio teismo konstatuota, kad kai dėl trečiojo asmens kaltės sužalotas asmuo netenka darbingumo ir dėl to jam paskiriama netekto darbingumo pensija pagal VSDPĮ, šią pensiją išmokėjusi valstybinio socialinio draudimo įstaiga įgyja regreso teisę į už sveikatos sužalojimą atsakingą asmenį pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius v. L. G., bylos Nr. 3K-3-64/2014). VSDPĮ, skirtingai negu kai kuriuose kitas socialinio draudimo rūšis reglamentuojančiuose įstatymuose, nėra tiesiogiai įvardyta, kokios rūšies turtinei žalai – negautoms pajamoms ar papildomoms išlaidoms – kompensuoti skirta netekto darbingumo pensija. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad netekto darbingumo pensija yra skirta apdrausto asmens dėl draudžiamųjų įvykių prarastoms darbo pajamoms kompensuoti arba papildomoms išlaidoms apmokėti. Netekto darbingumo pensijos mokėjimas pirmiausia siejamas su objektyviu darbingumo (jo dalies) netekimo faktu, ja kompensuojamas prarastas asmens darbingumas, dėl kurio pasunkėja asmens galimybės įsidarbinti, pasirinkti turimą profesiją, kvalifikaciją ar patirtį atitinkančias pareigas, dirbti atitinkamo judrumo, trukmės ar reikalaujantį specialaus pasirengimo darbą. Taip pat tokia išmoka gali apimti susijusias su sužalojimu nukentėjusiojo patirtas išlaidas gydymui, vaistams, reabilitacijai, slaugai, priežiūrai, prisitaikymui gyventi; tai susiję su sveikatos sužalojimu nuostoliai, atitinkantys bendruosius nuostolių atlyginimo kriterijus: atlyginimo būtinumą, atsiradimo realumą ir protingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. AB,,ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-620/2013).

PKVPĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnaujantiems pareigūnams ir kariams valstybinės pensijos nemokamos. Toks teisinis reguliavimas inter alia reiškia, kad pareigūnai ir kariai negali gauti valstybinės pensijos už ištarnautus metus, jei jie toliau tarnauja ir gauna darbo užmokestį už tarnybą. Tačiau pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (kuri kariams ir pareigūnams skiriama už jų tarnybos metus ir proporcingai didėja pagal ištarnautą laiką) mokėjimas per se nepaneigia tokią pensiją gaunančio asmens teisės dirbti kitą (ne pareigūno ar kario) darbą, užsiimti kita veikla, duodančia pajamų. Tokios pensijos mokėjimas nepaneigia ir teisės gauti kitas valstybines pensijas – PKVPĮ 5 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad pareigūnai ir kariai, kurie įgyja teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nepraranda teisės į kitas valstybines pensijas, jei įstatymai nenustato kitaip. Viena tokių – valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija, mokama asmenims, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme įtvirtinta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais, jeigu šie asmenys atitinka VSDPĮ nustatytas sąlygas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. B. atleistas iš pareigų policijoje dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, jam negalint tarnauti dėl sveikatos būklės (Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Bylos duomenys patvirtina, kad iki eismo įvykio R. B. nebuvo išreiškęs valios nutraukti tarnybą ir gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (PKVPĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nors tokią teisę turėjo (buvo ištarnavęs daugiau kaip 26 metus). Pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą jam paskirta nustačius, jog jis nebegali tęsti tarnybos (PKVPĮ 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo R. B. neteko 60 procentų darbingumo. Dėl to R. B. ne tik prarado galimybę tęsti tarnybą policijoje, bet ir sumažėjo jo galimybės užsiimti kita veikla, duodančia pajamų (pvz., dirbti pagal darbo sutartį), kuri būtų suderinama su pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mokėjimu. Jei R. B. darbingumas nebūtų sumažėjęs, jis būtų galėjęs pasirinkti: tęsti tarnybą policijoje ir gauti darbo užmokestį už tarnybą, negaunant pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, arba išeiti iš tarnybos policijoje ir, gaunant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, užsiimti kita veikla, duodančia pajamų. Šią R. B. pasirinkimo galimybę apribojo sveikatos sužalojimo nulemtas dalies darbingumo netekimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasatoriaus argumentus, kad netekto darbingumo pensija nekompensavo R. B. negauto darbo užmokesčio ir dėl to ji iš kasatoriaus nepriteistina. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad R. B. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą nėra skirta jo žalai (negautoms pajamoms), patirtai dėl eismo įvykio, kompensuoti, nes teisę į šią pensiją R. B. įgijo ištarnavęs policijoje atitinkamą laikotarpį. Dėl eismo įvykio R. B. patirtą žalą (tiek negautas pajamas, tiek papildomas išlaidas) jam kompensuoja būtent VSDPĮ pagrindu ieškovo mokama netekto darbingumo pensija. Dėl to pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mokėjimas nukentėjusiajam nepaneigia socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios nukentėjusiajam netekto darbingumo pensiją ir taip atlyginusios jam dėl eismo įvykio padarytą žalą, teisės regreso tvarka išsireikalauti sumokėtas išmokas iš žalą padariusio asmens (jo draudiko) (CK 6.290 straipsnio 3 dalis).

Dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, regreso teisės apimties

Spręsdamas ginčus, kuriuose draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos siekia įgyvendinti regreso teisę į žalą padariusį asmenį (CK 6.290 straipsnio 3 dalis) ar jo draudiką, kasacinis teismas formuoja praktiką, pagal kurią žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų (CK 6.245–6.250 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2013; kt.). Socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas kasacinio teismo praktikoje vertinami kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. Batys, bylos Nr. 3K-3-134/2013; 2014 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014; kt.). Toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusio asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta išmoka viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-93/2014; kt.). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Kasatorius nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teigti, kad nuo 2010 m. birželio 22 d. iki 2012 m. birželio 18 d. ieškovo R. B. išmokėta 21 764,29 Lt netekto darbingumo pensija viršija jo dėl sveikatos sužalojimo negautas pajamas, kurias jis būtų galėjęs gauti užsiimdamas veikla, duodančia pajamų. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasatoriaus argumentą, kad teismai, priteisdami iš jo ieškovo naudai R. B. išmokėtą netekto darbingumo pensiją, apskaičiuotą pagal specialią teisės aktuose nustatytą tvarką, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.290, 6.113 straipsnių nuostatas.

Dėl transporto išlaidų kompensacijos teisinio kvalifikavimo ir socialinio draudimo įstaigos regreso teisės prisiteisti šias išmokas iš žalą padariusio asmens draudiko

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į nukentėjusiam asmeniui išmokėtą transporto išlaidų kompensaciją. Teisė į transporto išlaidų kompensaciją, asmenys, kuriems ji suteikiama, kompensavimo tvarka ir šaltiniai nustatyti TLĮ. Teisė į transporto išlaidų kompensaciją suteikiama neįgaliesiems, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją (TLĮ 7 straipsnio 1 dalis). Tokie asmenys turi teisę kiekvieną mėnesį gauti 0,25 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio transporto išlaidų kompensaciją, taip pat vieną kartą per šešis metus gauti iki 32 MGL dydžio lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, jeigu gali patys vairuoti šiuos lengvuosius automobilius (TLĮ 7 straipsnio 1 dalis). Nurodytos kompensacijos mokamos iš valstybės biudžeto (TLĮ 7 straipsnio 4 dalis), laikantis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytos transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarkos (TLĮ 7 straipsnio 5 dalis). Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. A1-234 patvirtintame Transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarkos apraše nustatyta, kad transporto išlaidų kompensacijas asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo, nukentėjusių asmenų ar mokslininkų valstybines pensijas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai (2.1 punktas). Taigi, pagal galiojančius teisės aktus teisė į transporto išlaidų kompensaciją suteikiama sutrikusią judėjimo funkciją turintiems neįgaliesiems, nustačius specialųjį transporto išlaidų kompensacijos poreikį (Transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarkos aprašo 3 punktas), kartu su valstybine socialinio draudimo pensija ją moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai. Ta aplinkybė, kad transporto išlaidų kompensacija ir jos mokėjimo tvarka įtvirtinta TLĮ, o ne VSDĮ, nepaneigia šios išmokos socialinės prigimties, ja kompensuojamos asmens išlaidos (lankytis sveikatos priežiūros įstaigose, kitu, nei įprasta būdu, vykti į darbą, kt.), kurias jis patiria dėl neįgalumo ir (ar) netekto darbingumo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad TLĮ nustatytos įvairios asmenų, turinčių teisę gauti transporto lengvatas, kategorijos. Tarp tokių asmenų patenka inter alia asmenys, pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais. Asmens sveikatos būklės pablogėjimą ir jo nulemtą nedarbingumą ar darbingumo sumažėjimą gali lemti įvairios priežastys. Viena iš jų – asmens sveikatos sužalojimas dėl trečiojo asmens kaltės. Sužalotas ir dėl to darbingumo netekęs asmuo ne tik praranda galimybę užsiimti veikla, duodančia pajamų (arba tokia galimybė apribojama), bet ir yra priverstas prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų. Toks prisitaikymas nulemia inter alia papildomo asmens mobilumo palaikymo priemonių poreikį (pvz., asmuo, iki sužalojimo galėjęs naudotis dviračiu, po sužalojimo yra priverstas naudotis kita transporto priemone; asmuo, iki sužalojimo galėjęs naudotis viešuoju transportu, po sužalojimo yra priverstas naudotis asmeniniu transportu). Dėl to tais atvejais, kai dėl trečiojo asmens kaltės sužalotas asmuo netenka viso ar dalies darbingumo ir dėl to jam paskiriama transporto lengvata pagal TLĮ, tokia lengvata laikytina nukentėjusio asmens patirtos žalos atlyginimu. Atsižvelgiant į tai, nurodytais pagrindais paskirtos transporto lengvatos kompensuoja nukentėjusio asmens dėl sužalojimo patirtas papildomas išlaidas, todėl gali būti prilyginamos socialinio draudimo išmokoms, mokamoms asmens sveikatos sužalojimo atveju, o jas suteikusi įstaiga įgyja regreso teisę į už sveikatos sužalojimą atsakingą asmenį. Regreso teisės nepripažinimas reikštų, kad žalos padaręs asmuo apskritai išvengia atsakomybės, o pareiga atlyginti patirtą žalą nukentėjusiam asmeniui būtų perkeliama mokesčių mokėtojams; toks aiškinimas neatitiktų bendrojo principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasatoriaus argumentą, kad TLĮ 7 straipsnio pagrindu nukentėjusiajam R. B. paskirta transporto išlaidų kompensacija nelaikytina turtinės žalos (nukentėjusiojo negautų pajamų) atlyginimu ir dėl to iš jo nepriteistina.

Sprendžiant dėl žalos, atlygintos paskirta transporto išlaidų kompensacija, dydžio, jos fakto, taikomos pirmiau nurodytos bendrosios įrodinėjimo taisyklės – atsakovas, manantis, kad išmokėta išmoka viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį arba nesusijusi su įvykiu, dėl kurio kilo žala, turi teisę visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga, taip pat kad prašoma priteisti išmoka neatlieka dėl konkretaus įvykio kilusios žalos atlyginimo funkcijos. Byloje nustatyta, kad transporto išlaidų kompensacija R. B. paskirta 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu, atsižvelgiant į jam nustatytą 60 procentų netektą darbingumą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nurodytas netekto darbingumo lygis nukentėjusiajam nustatytas dėl E. A. sukelto eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, dėl įvykio kalto asmens transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę apdraudęs kasatorius. Kitų R. B. nedarbingumo priežasčių teismai nenustatė, todėl už nukentėjusiajam padarytą žalą atsakingu asmeniu pagrįstai pripažintas E. A. transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę apdraudęs kasatorius. Teigdamas, kad transporto išlaidų kompensacija nelaikytina turtinės žalos (nukentėjusiojo negautų pajamų) atlyginimu, todėl negali būti įskaičiuojama į atlygintinos žalos dydį, kasatorius nenurodė tai patvirtinančių aplinkybių ir nepateikė tokią poziciją pagrindžiančių duomenų, neįrodė, jog kompensacija neatlyginama dėl eismo įvykio patirta žala ar ji atlyginama daugiau, nei patyrė nukentėjęs asmuo.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 15,87 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš AAS „Gjensidige Baltic“ 15,87 Lt (penkiolika Lt 87 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys