Dėl nuostolių atlyginimo, draudimo išmokos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-223/2014

Proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės (pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ir akcinės bendrovės „Achema“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ ir akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinius atsakovams akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ ir akcinei bendrovei „Achema“ dėl nuostolių atlyginimo, draudimo išmokos priteisimo; tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Transachema“, akcinė bendrovė „Klaipėdos kranai“, S. Č..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nustatyta, kad 2006 m. rugpjūčio 20 d. 15.50 val. AB „Achema“ priklausančio privažiuojamojo kelio 4-ajame kilometre, esančiame Jonavos rajono savivaldybėje, Ruklos seniūnijoje, Jonalaukio kaime, krovininiam traukiniui Nr. 3645, valdomam AB „Lietuvos geležinkeliai“ Vilniaus lokomotyvų depo Kauno cecho mašinisto S. Č., traukiant 50 vagonų bei cisternų iš Gaižiūnų geležinkelio stoties į Skarulių geležinkelio kelyną, nuo geležinkelio bėgių nuriedėjo 7 cisternos, kurios buvo pripildytos benzinu, vežamu iš AB „Mažeikių nafta“ (dabartinis pavadinimas – AB „ORLEN Lietuva“) į UAB „Ave-Matrox“ terminalą Jonavoje, iš kurių 6 cisternos užsidegė. Pagal važtaraštį Nr. 968501 buvo gabenama AB „Mažeikių nafta“ priklausanti 451,454 t A-95 markės benzino siunta. Dėl krovinio praradimo ir sugadinimo 2006 m. rugpjūčio 29 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ Gaižiūnų stotis surašė Bendrąjį aktą Nr.57, Komercinį aktą serija A Nr.003567/40, papildantį Bendrąjį aktą Nr. 57, kuriuo atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ patvirtino, kad vežti perduotas krovinys buvo sugadintas avarijos ir kilusio gaisro metu. Jame nurodyta, kad krovinio gabenimo metu dėl avarijos ir kilusio gaisro buvo prarasta 275 140 kg automobilinio bešvinio 95 markės benzino ir sugadinta 67 606 kg tos pačios markės benzino, priklausančio AB „Mažeikių nafta“. Dėl prarasto ir sugadinto krovinio kiekio ginčo nekilo. AB „Lietuvos geležinkeliai“ AB „Achema“ priklausančiu privažiuojamuoju keliu naudojosi 2005 m. balandžio 8 d. sudarytos Krovinių vežimo ir privažiuojamojo kelio naudojimo bei atsiskaitymo už krovinių vežimą sutarties Nr. 130V/155FSV-100 pagrindu. Pagal šios sutarties sąlygas AB „Achema“ atsako už privažiuojamojo kelio būklę.

Ieškovas AB „ORLEN Lietuva“ ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų 541 938,12 Lt nuostolių bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“, atlyginęs ieškovui AB „ORLEN Lietuva“ dalį patirtų nuostolių dėl avarijos metu prarasto ir sugadinto krovinio, ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „Achema“ 429 269,20 Lt sumą bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu:

ieškovo AB „ORLEN Lietuva“ ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 215 892,05 Lt nuostoliams atlyginti bei 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš atsakovo AB „Achema“ – 323 838,07 Lt nuostoliams atlyginti ir 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 171 707,68 Lt draudimo išmoką ir 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš atsakovo AB „Achema“ – 257 561,52 Lt draudimo išmoką ir 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas konstatavo, kad pagal 2006 m. rugpjūčio 28 d. Avarijos priežasties techninę išvadą (toliau – Išvada) avarija įvyko dėl to, kad AB „Achema“ neužtikrino tinkamai jai priklausančio privažiuojamojo kelio būklės. Dėl AB „Achema“ ir UAB „Transachema“ darbuotojų kaltės kelio remonto darbai buvo vykdomi nesilaikant Išvadoje nurodytų norminių aktų. Pagal ikiteisminio tyrimo metu atliktą kompleksinę geležinkelio eismo įvykio priežasčių ekspertizę įvykio kilimo priežastys buvo kelios: 25 procentai kelio būklė; 35 procentai sąstato suformavimo pobūdis ir apie 30 procentų staigaus stabdymo panaudojimas, taip pat pasirinktas per didelis traukinio važiavimo greitis. Teismo paskirtos ekspertizės išvada – geležinkelio eismo įvykio priežastimi nurodyta netinkama kelio būklė. Teismo nuomone, atsakovas AB „Achema“ pagrįstai abejojo dėl vieno iš atlikusių ekspertų L. P. L. sąsajumo su atsakovu AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir tuo pagrindu pateiktos ekspertizės išvados pagrįstumo, nes ekspertizės aktas yra surašytas vėlesne data, nei pateiktas versti į lietuvių kalbą, vertimo data eksperto išvadoje iš viso neįvardyta. Teismas taip pat įvertino, kad ekspertas L. P. L. yra ne kartą buvęs atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbų vadovu ir vykdytoju, tokios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti eksperto nešališkumu. Teismas sprendė, kad iš viso nevertinti tokios ekspertizės išvados nėra pagrindo, nes teismo nutartimi ekspertizė buvo pavesta atlikti trims ekspertams, kurie visi pasirašė Ekspertizės akte ir dėl kitų dvejų ekspertų kompetencijos, šališkumo teismas negali ir neturi pagrindo abejoti. Teismas padarė išvadą, kad krovinio vežėjas AB „Lietuvos geležinkeliai“ netinkamai vykdė savo funkcijas, nes mašinistas S. Č. žinojo apie vykdomus remonto darbus, tačiau viršijo leistiną greitį, be to, buvo netinkamai suformuotas traukinio sąstatas. Pagal susisiekimo ministro 1999 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 452 patvirtintų Geležinkelių eismo taisyklių 3 priedą, vagonai, pakrauti specialiųjų krovinių, traukinyje turi būti atskirti apsauginiais vagonais nuo lokomotyvo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nepaisant nurodytos sąstato formavimo tvarkos, sąstato priekyje buvo 8 benzinu pakrauti vagonai, toliau 23 tušti cisterniniai vagonai, 1 tuščias pusvagonis ir 23 krauti tušti cisterniniai vagonai. Atitinkamai 23 procentai sąstato masės buvo priekyje, 21,2 procento per vidurį ir 55,8 procento gale. Suformuotas traukinio sąstatas viršijo leistiną masę, t.y. vietoj AB „Achema“ leisto 2500 t sąstato į privažiuojamąjį kelią išleistas 2724 t svorio bruto sąstatas. Iš bylos medžiagos teismas padarė išvadą, kad traukinio konduktorius buvo girtas. Mašinisto S. Č. blaivumas buvo patikrintas praėjus daugiau kaip keturioms valandoms po avarijos, o traukinyje su konduktoriumi buvo tik jis, tą dieną švenčiantis gimtadienį. Tas pats mašinistas su tuo pačiu lokomotyvu avarijos dieną pro avarijos vietą važiavo bent keturis kartus, todėl kelio būklė jam negalėjo būti nežinoma, tačiau mašinisto veiksmai staigiai stabdant sąstatą, traukiniui važiuojant posūkyje ir nuokalnėje, taip pat turėjo įtakos vagonų nuriedėjimui nuo bėgių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ nesilaikė norminių aktų, pagal kuriuos neregistruotus registre objektus naudoti draudžiama, o nuo bėgių nuriedėjęs pirmas traukinio sąstate cisterninis vagonas Nr. 51250587 nebuvo registruotas. Dėl šių aplinkybių teismas sprendė, kad yra įrodytas atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ neteisėtas veikimas, priežastinis ryšys bei kaltė, susijusi su ieškovo nuostoliais. Spręsdamas dėl AB „Achema“ atsakomybės, teismas nurodė, kad atsakovas, kaip privataus kelio savininkas, turėjo pareigą prižiūrėti kelią, parengti ir patvirtinti traukinių eismo organizavimo instrukciją, tvarką, nurodyti didžiausią leistiną traukinio sąstato masę pagal lokomotyvo galingumą, užtikrinti traukinio stabilumą kelyje, bendro pobūdžio pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Avarijos įvykio vietoje judėjimą organizavo tiek kelio savininkas AB „Achema“, tiek krovinių vežėjas (naudotojas) AB „Lietuvos geležinkeliai“ (Geležinkelio transporto kodekso 22 straipsnio 5 dalis), už privažiuojamojo kelio būklę ir įrenginius buvo atsakinga AB „Achema“. Teismas pažymėjo, kad Privažiuojamųjų geležinkelių kelių tiesimo, rekonstravimo, prijungimo ir priėmimo naudoti taisyklių 3.6 punkte nustatyta statybos darbų vadovo pareiga prieš leidžiant traukinių eismą patikrinti kelio būklę, sutvarkyti kelią pagal eismo saugumo reikalavimus neatleidžia šio kelio savininko nuo priklausančių pareigų atlikimo. Duomenų, kad privažiuojamojo kelio metu rangovui AB „Klaipėdos kranai“ būtų perduotas kelio valdymas, byloje nepateikta. Teismas sprendė, kad 2006 m. rugpjūčio 28 d. avarijos priežasties techninė išvada Nr. 6-02-431, 2006 m. rugpjūčio 20 d. geležinkelio eismo įvykio priežasčių ekspertizė, iš dalies ir Kompleksinės komisinės ekspertizės aktas patvirtina, kad privažiuojamojo kelio būklė avarijos dieną nebuvo tinkama ir tai buvo viena iš avarijos kilimo priežasčių. Teismas, vertindamas atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakomybę, pažymėjo, kad ieškovą AB „ORLEN Lietuva“ ir atsakovą AB „Lietuvos geležinkeliai“ sieja sutartiniai vežimo santykiai, atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ naudojosi keliu pagal sudarytą tarpusavio sutartį. Atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakomybę numato ir Geležinkelio transporto kodekso (toliau – GTK) 57 straipsnis. Pažymėjo, kad atsakovo AB „Achema“ atsakomybė kyla įrodžius visas civilinės atsakomybės kilimo sąlygas, kaip privažiuojamojo geležinkelio kelio savininkui, kurio atsakomybę numato 2005 m. balandžio 1 d. Krovinių vežimo ir privažiuojamojo kelio naudojimo bei atsiskaitymo už krovinių vežimą sutartis, GTK 22 straipsnio 5 dalis bei CK 6.266 straipsnis. Teismas sprendė, kad atsakovams kyla dalinė atsakomybė, ir, įvertinęs visas pirmiau aptartas aplinkybes, nustatė atsakovo AB „Achema“ 60 procentų, o atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 40 procentų atsakomybės dydį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą, išdėstydama jo rezoliucinę dalį taip:

ieškovo AB „ORLEN Lietuva“ ieškinį atsakovams AB „Lietuvos geležinkeliai“ bei AB „Achema“ patenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 105 845,67 Lt nuostoliams atlyginti ir 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 105 845,67 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2008 m. lapkričio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš atsakovo AB „Achema“ 423 382,70 Lt nuostoliams atlyginti ir 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 423 382 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškovo AB „ORLEN Lietuva“ ieškinio dalį atmesti;

ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams AB „Lietuvos geležinkeliai“ bei AB „Achema“ patenkinti visiškai ir priteisti ieškovui iš atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 85 853,84 Lt draudimo išmoką ir 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 85 853,84 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. liepos 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš atsakovo AB „Achema“ 343 415,36 Lt draudimo išmoką ir 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 343 415,36 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl galimo eksperto L. P. L. šališkumo ir kartu galimybe remtis byloje išvada, gauta atlikus ekspertų komisijos ekspertizę. Kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad Greitmačio juostos šifravimo pažymos Nr. 24 duomenys patvirtina priešingą faktą – remontuojamu kelio ruožu važiavę traukiniai neviršijo 25 km/h greičio. Šioje pažymoje nurodyta, kad traukinys Nr. 3645 15.50 val. panaudojo staigųjį stabdymą, kai jo greitis buvo 24 km/h. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ir trečiojo asmens UAB „Transachema“ atliktais vidutinio greičio skaičiavimais, tačiau nagrinėjamu atveju svarbus yra ne vidutinis nurodyto atstumo važiavimo greitis, bet tai, kad remontuojamo privažiuojamojo kelio dalyje šis greitis buvo 24 km/h, t. y. greičio ribojimas nebuvo pažeistas. Kolegijos nuomone, atmestini argumentai, kad Greitmačio juostos šifravimo pažyma Nr. 24 negali būti tinkamu įrodymu. VGTU Transporto inžinerijos fakulteto ekspertizės akte konstatuota, jog greitmačio juosta nesuklastota. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą taip pat pažymėta, kad VGTU Transporto inžinerijos fakulteto Geležinkelių transporto katedros docentas G. B. patvirtino ekspertizės metu duotą išvadą, jog lokomotyvo greitmačio juosta negali būti suklastota. Taip pat VGTU Transporto inžinerijos fakulteto ekspertizės akte padaryta išvada, kad traukinio greitis prieš avariją pagal sustojimo kelią negalėjo būti didesnis kaip 25 km/h. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovo AB „Achema“ teiginiu, kad greitis buvo ribojamas visame kelio ruože, nes įspėjamajame lapelyje nurodyta, jog „Gaižiūnai–Skaruliai 3 km 8 pk greitis 25 km/h“, o visas atstumas tarp Gaižiūnų ir Skarulių yra 5,8 km. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog viena iš nelaimės atsitikimo priežasčių buvo leistino greičio viršijimas.

Teisėjų kolegija taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad geležinkelio darbuotojai netinkamai suformavo traukinio sąstatą. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1999 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 452 patvirtintų Geležinkelių eismo taisyklių 3 priedu, pagal kurį vagonai, pakrauti specialiųjų krovinių, traukinyje turi būti atskirti apsauginiais vagonais nuo lokomotyvo. Šis įstatymų įgyvendinamasis teisės aktas nekonkretizuoja, kaip vagonai turi būti atskirti nuo lokomotyvo. Tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2005 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 3-547 patvirtinti Specialieji pavojingų krovinių vežimo 1520 milimetrų pločio vėžės geležinkeliais Lietuvos Respublikos teritorijoje saugos užtikrinimo reikalavimai (toliau – Reikalavimai). Jų 3 punkte nurodyta, kad pavojingų krovinių siuntėjas pavojingų krovinių važtos dokumentuose skiltyje „Krovinio pavadinimas“, be kitų duomenų, turi nurodyti ir apsauginių vagonų skaičių. Iš važtaraščio matyti, kad šis reikalavimas buvo įvykdytas ir pažymėta: „Priedanga 0-0-1-0“. Pagal šią tvarką buvo suformuotas ir traukinio sąstatas. Būtent tokia vagonų suformavimo tvarka nurodyta ir Reikalavimų priedo lentelėje eilės Nr. 1203 (Benzinas) 4 skiltyje. Reikalavimuose apie sąstato formavimą nėra nustatyta, kad jis turi būti formuojamas iš tuščių ir pakrautų vagonų. Nors ikiteisminio tyrimo metu atliktos ekspertizės išvadoje nurodyta, kad avarijos kilimo priežastimi 35 procentais buvo sąstato suformavimo pobūdis, tačiau nurodytas reglamentavimas neleidžia daryti tokios išvados, todėl teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir tinkamai suformavo traukinio sąstatą.

Teisėjų kolegija, pažymėjusi, kad byloje nepaneigta traukinio sąstato svorio viršijimo įtaka avarijai, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai buvo viena iš avarijos kilimo priežasčių, kad avariją taip pat lėmė kelio būklė, už kurią atsakingas atsakovas AB „Achema“, ir byloje nėra duomenų, jog kelio valdymas būtų perleistas tretiesiems asmenims. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytų atsakomybei reikšmingų aplinkybių vertinimą, teisėjų kolegija pakeitė atsakovams nustatytos atsakomybės dydį: atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ – 20 procentų, atsakovui AB „Achema“ – 80 procentų.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai” kasaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 nutarties dalį, kurioje konstatuota AB „Lietuvos geležinkeliai” atsakomybė ir priimti naują sprendimą - ieškovų AB „ORLEN Lietuva” ir AB „Lietuvos draudimas” ieškinius atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atmesti visiškai, atitinkamai perskirstyti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

GTK 57 straipsnyje nustatyta geležinkelio įmonės (vežėjo) atsakomybė už krovinio praradimą, trūkumą ar sužalojimą: geležinkelio Įmonė (vežėjas) visiškai atsako už priimto vežti krovinio praradimą, trūkumą ir sužalojimą nuo jo priėmimo vežti iki atidavimo gavėjui ar perdavimo kitam įgaliotam asmeniui, jeigu neįrodo, kad krovinio praradimas, trūkumas ar sužalojimas kilo ne dėl jos kaltės. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad „nepaneigtas faktas, jog realus traukinio sąstato svoris 724 t/bruto viršijo šalių nustatytą leistiną svorį, neturėjo tiesioginės ar netiesioginės įtakos avarijai kilti“, netinkamai aiškino ir taikė GTK 57 straipsnio nuostatas, nes nustatė pareigą geležinkelio įmonei paneigti aplinkybes, kurios net nėra faktiškai nustatytos, t. y., kad sąstato svoris buvo viršytas ir kad viršijimas turėjo įtakos avarijos kilimui. Pagal AB „Achema“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ Sutarties 3.8 punktą iš Gaižiūnų geležinkelio stoties į kelyną „Skaruliai“ vienu metu galima vežti ne daugiau kaip: šilumvežiais M-62 arba TEM-2 - 2500 t/bruto arba 200 ašių. Traukinį Nr. 3645 sudarė būtent 200 ašių, t. y. AB „Lietuvos geležinkeliai“ nepažeidė Sutarties nuostatų. Ekspertas L. P. L. apklausos metu taip pat paaiškino, kad sąstato svoris neturėjo įtakos įvykusiai avarijai, o priešingų duomenų byloje nėra – nenustatyta nei tiesioginio, nei netiesioginio priežastinio ryšio tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ sąstato svorio bei AB „ORLEN Lietuva“ ir AB „Lietuvos draudimas“ patirtų nuostolių. Padarius išvadą dėl krovinio svorio įtakos avarijai, nesant tokių duomenų, buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ pareiškė prisidėjimą prie atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ kasacinio skundo.

Ieškovas AB „ORLEN Lietuva“ atsiliepimu į atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš kasatoriaus išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Šioje byloje atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ neįrodė GTK 58 straipsnyje įvardytų aplinkybių, kurioms esant geležinkelio įmonė (vežėjas) neatsako už krovinio praradimą ar trūkumą, buvimo.

2. Ieškovas nesutinka su kasatoriaus pateikiamu Sutarties aiškinimu, kad traukinio sąstatu buvo leidžiama vežti arba 2500 t/bruto, arba 200 ašių ir, kadangi traukinį Nr. 3645 sudarė būtent 200 ašių, nepaisant to, kad sąstato bendras svoris buvo didesnis nei 2500 t/bruto, tai kasatorius Sutarties nepažeidė. Abu sutartyje nustatyti apribojimai – svoris ir ašių skaičius – svarbūs traukinio sąstatui valdyti ir negali būti aiškinami kaip alternatyvūs. Sutartimi nustatytus apribojimus aiškinant kaip alternatyvius, reikštų, kad traukinio sąstatas gali būti arba dvigubai ilgesnis, arba beveik dvigubai sunkesnis, išlaikant nepažeistą kitą iš apribojimų. Tai paneigtų pačių Sutartimi nustatytų apribojimų prasmę. Dėl to kasatorius privalėjo laikytis abiejų Sutartyje nustatytų apribojimų – maksimalaus ašių skaičiaus ir traukinio sąstato svorio.

3. GTK 57 straipsnyje suformuluota vežėjo atsakomybę nustatanti taisyklė – vežėjo atsakomybė kyla, jei vežėjas įrodo, kad žala kilo ne dėl vežėjo kaltės. Kasatorius nepaneigė fakto, kad traukinio sąstato svoris viršijo nustatytą leistiną svorį, ir neįrodė, kad tai neturėjo tiesioginės ar netiesioginės įtakos avarijai kilti, t. y. iš dalies neįrodė GTK nustatytų vežėjo atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ tenka pareiga atlyginti 20 proc. AB „ORLEN Lietuva“ patirtos žalos.

Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ kasacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Geležinkelio įmonė atsakinga ne tik už savo darbuotojų netinkamus veiksmus, bet ir už kitų asmenų, kurių paslaugomis naudojasi prievolei įvykdyti, veiksmus (CK 6.257 straipsnis). Susisiekimo ministro 2000 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 174 patvirtintose Krovinių vežimo geležinkelio transportu taisyklių 215 punkte nustatyta, kad „geležinkelio įmonė atsako prieš siuntėją už organizacinių ir krovinio vežimo sutarčių pažeidimą, įvykusį dėl jos ar geležinkelio valdytojo kaltės. Ginčuose tarp geležinkelio valdytojo ir geležinkelio įmonės siuntėjas ir gavėjas nedalyvauja.“ Kasatorius remiasi GTK 57 straipsniu, kuriame nustatyta, kad geležinkelio įmonė atleidžiama nuo atsakomybės, jei nėra jos kaltės. AB „Lietuvos geležinkeliai“ kaltė, neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ transportavimo metu neišsaugojo jam patikėto krovinio.

2. Geležinkelio kelio valdytojas nustatė naudojimosi keliu apribojimus. Geležinkelio svorio ir greičio apribojimų ypač svarbu laikytis kelio posūkiuose, nes juose kelią veikia daug didesnės jėgos – kuo didesnis geležinkelio vagonų svoris ir greitis, tuo didesne jėga veikiami posūkyje esantys bėgiai. Dėl to AB „Lietuvos geležinkeliai“ turėjo laikytis greičio ir sąstato svorio apribojimų. Susisiekimo ministro 1999 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 452 patvirtintų Geležinkelių eismo taisyklių 3 priede nustatyta, kad vagonai, pakrauti specialiųjų krovinių, traukinyje turi būti atskirti apsauginiais vagonais nuo lokomotyvo. Byloje nustatyta, kad sąstato priekyje buvo 8 benzinu pakrautos cisternos, už jų esantys vagonai buvo tušti. Šilumvežio mašinistas S. Č., įsisiūbavus vagonams, atliko staigųjį stabdymą. Ekspertizės akte teigiama, kad tokie S. Č. veiksmai buvo tinkami, nors Geležinkelių eismo taisyklių 9.1 punkte nustatyta, kad traukinio mašinistas, pajutęs šoninį ar vertikalųjį trinksnį, turi pristabdyti traukinį ir atsargiai pervažiuoti pavojingą vietą, o prireikus paprastuoju stabdymu sustabdyti traukinį. Ekspertas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad ekspertizės akte nurodoma, jog S. Č. veiksmai (staigus traukinio stabdymas) buvo tinkami, nes tokius numato teisės norminiai aktai. Jokių skaičiavimų, specialių žinių technikos srityje ekspertai šiuo klausimu nepateikė. Teisės žinios teismo ekspertizėje nelaikomos specialiosiomis žiniomis. Teismo ekspertai negali duoti išvadų teisės klausimais. Ekspertai pažeidė Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad ekspertai negali teikti išvadų teisės klausimais.

Atsakovas AB „Achema” ir trečiasis asmuo UAB „Transachema“ atsiliepimais į atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ kasacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydami argumentus, analogiškus argumentams pirmiau išdėstytuose atsiliepimuose.

Atsakovas AB „Achema” kasaciniu skundu prašo: panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškiniai dėl AB „Achema“ tenkinti bei priimti naują sprendimą, ieškinius tenkinant tik dėl atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal atsakovo AB „Achema“ ir trečiojo asmens AB „Klaipėdos kranai“ 2005 m. rugpjūčio 30 d. sudarytą rangos sutartį AB „Klaipėdos kranai“ avarijos metu atliko remonto darbus AB „Achema“ valdomame privažiuojamajame kelyje. Leistinas greitis remontuojamame ruože ne didesnis nei 25 km/h nustatytas AB „Klaipėdos kranai“ pavedimu, įrašant Stoties apžiūros žurnale. Apeliacinės instancijos teismas atmetė argumentus dėl AB „Klaipėdos kranai“ atsakomybės ir nurodė, kad nėra duomenų, jog kelio valdymas būtų perleistas tretiesiems asmenims, tačiau nepasisakė dėl 2006 m. rugsėjo 8 d. dokumento, kuriame AB „Klaipėdos kranai“ direktorius už traukinių eismo paleidimą atsakingu asmeniu įvardija savo bendrovės darbuotoją J. R.. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šis dokumentas galėtų būti vertinamas kaip rangovo vadovo pavedimas konkrečiam asmeniui vykdant konkrečius darbus, tuo momentu spręsti eismo galimumo klausimus. Kasatoriaus nuomone, šis dokumentas ir rangos sutartis patvirtina faktą, kad be AB „Klaipėdos kranai“ žinios ir leidimo traukinių eismas privažiuojamajame kelyje nevyko. Atlikus remonto darbus, kelias nebuvo bandomas ir darbai nebuvo priimti, t. y. nebuvo surašytas darbų pridavimo-priėmimo aktas, todėl kelio faktinis valdytojas vis dar buvo rangovas. AB „Achema“ privažiuojamajame kelyje paprastojo (einamojo) remonto darbai buvo atliekami per eismo grafiko pertraukas. Geležinkelio transporto eismo grafiko pertraukų pradžios ir pabaigos nustatymą ir leidimų eismui po remonto išdavimo tvarką reglamentuoja susisiekimo ministro 1996 m. rugsėjo 25 įsakymu Nr. 297 patvirtinti Techninio geležinkelių naudojimo nuostatai, kurių 10.2.1 punkto 5 dalyje nurodyta, kad jei kelio remonto darbams atlikti būtina eismo pertrauka, tai jų pradžios ir pabaigos tikslų laiką nustato Eismo tarnyba kartu su darbų vadovu bei darbus atliekančiomis tarnybomis. Tų pačių nuostatų 10.2.7 punkto 2 dalyje nurodyta, kad „eismas tarpstotyje arba tam tikruose keliuose nutraukiamas prieš darbų pradžią ir vėl leidžiamas jiems pasibaigus traukinių tvarkdario įsakymu“, tokio įsakymo pagrindą reglamentuoja 10.2.8 punktas: „Eismas tarpstotyje ar tam tikruose keliuose leidžiamas tik po to, kai gautas kelių ruožo viršininko arba jo įgalioto darbuotojo, užimančio ne žemesnes kaip kelio meistro pareigas, pranešimas raštu, telegrama arba telefonograma, kad kelio ar kelio statinių darbai yra baigti ir kad nėra kliūčių nenutrūkstamam ir saugiam traukinių eismui, nesvarbu kokia organizacija šiuos darbus atliko“. Traukinių tvarkdarys yra AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovas, kelio darbus atliko rangovas AB „Klaipėdos kranai”, kurio paskirtas darbų vadovas J. R. buvo įgaliotas ir atsakingas už eismo pertraukos pabaigos nustatymą ir leidimo eismui davimą. Tiek teisinis reguliavimas, tiek byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina, jog traukinio patekimo į kelią priežastis buvo tik AB „Lietuvos geležinkeliai" ir AB „Klaipėdos kranai” atstovų suderinti veiksmai. Rangovas prievolinės teisės pagrindu gali būti traktuojamas kaip objekto, kuriame atlieka rangos darbus, valdytojas CK 6.266 straipsnio prasme. Kiekvienu konkrečiu atveju pagal sutarties sąlygas bei faktinę padėtį svarstytina ir spręstina, ar rangovas, vykdydamas sutartį, įgyja teisę eksploatuoti, prižiūrėti ir tvarkyti patalpas, t. y. ar turi patalpas savo žinioje, teisę daryti joms ūkinį bei fizinį poveikį.

2. Greitmačio juostos šifravimo pažymoje Nr. 24 didžiausias nurodytas greitis buvo 38 km/h. Tokie teiginiai objektyviai prieštarauja fizikos dėsniams ir yra negalimi (t.y. objektyviai neįmanoma per 6 minutes įveikti 3,8 km atstumo važiuojant šifravimo pažymoje nurodytais greičiais). Šie aritmetiniai skaičiavimai leidžia pagrįstai abejoti šifravimo pažymos patikimumu ir teisingumu.

3. Teismui vadovaujantis ikiteisminio tyrimo pareigūnų išvada, kad mašinistas nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, padaryta įrodymo vertinimo klaida, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai mašinisto veiksmus vertino baudžiamosios, o ne civilinės teisės aspektu ir jų teisinė išvada niekaip nesaisto ir neįpareigoja teismo.

4. Teismas nurodė, kad rašytiniai įrodymai bei liudytojo paaiškinimas leidžia pripažinti, jog, esant uždarytam pirmojo vagono čiaupui, sąstatas faktiškai buvo be stabdžių, tačiau, atsižvelgęs į teiginį VGTU Transporto inžinerijos fakulteto ekspertizės akte, kad traukinio automatiniai pneumatiniai stabdžiai suveikė nepriekaištingai, sprendė, kad galėjo būti apsirikta ir pirmasis vagonas įvardytas paskutiniu, nors byloje nėra jokių duomenų, kad kas nors būtų apsirikęs pildydamas pažymą apie stabdžius V-45. VGTU Transporto inžinerijos fakulteto ekspertizę atlikę specialistai interpretavo, kad vamzdyno čiaupas užsidarė avarijos metu besivartant ir besidaužant vagonams. Kasatoriaus nuomone, remiantis tikėtinumo principu, mažai tikėtina, kad prieš avariją pažymoje nurodyta ir po avarijos nustatyta aplinkybė, jog čiaupas uždarytas, yra atsitiktinumas, juolab kad VGTU Transporto inžinerijos fakulteto ekspertizės akte šifruojant greitmačio juostą akcentuojama, jog stabdymo iki 18 km/h nebuvo, t. y. stabdžių bandymas nebuvo atliktas arba stabdžių nebuvo: „pateiktame apraše nurodoma, kad lokomotyvo greitis buvo sumažintas iki 18 km/h, tačiau ekspertai tokios greičio rašiklio žymos juostoje neaptiko.

5. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi, susisiekimo ministro įsakymu sudarytos Geležinkelio transporto avarijos tyrimo komisijos 2006 m. rugpjūčio 28 d. avarijos priežasties techninė išvada nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas, todėl joje suformuluotos išvados nevertintinos kaip galinčios sukelti teisines pasekmes ipso facto. Ši išvada nėra eksperto išvada CPK 212 straipsnio prasme, todėl vertintina kaip rašytinis įrodymas kitų įrodymų kontekste. Techninėje išvadoje nebuvo vertinami viršytas traukinio svoris, galimi neteisingi neblaivaus mašinisto veiksmai, pasirinktas staigus stabdymo būdas, joje avarijos priežastimi nurodomas tik kelias, nors ikiteisminio tyrimo metu atliktoje ekspertizėje kelias nurodytas kaip turėjęs tik 25 proc. įtakos avarijai, todėl akivaizdu, kad specialistų išvados viena kitą paneigia.

6. Pripažinus, kad teismo paskirtas ekspertas prof. L. P. L. buvo šališkas, atkreiptinas dėmesys į faktą, jog kitiems ekspertams bylos medžiagą, kuria remiantis buvo daromos išvados, į rusų kalbą išvertė ir pateikė L. P. L., todėl nėra pagrindo tikėti, jog kitiems ekspertams buvo išversta ir pateikta visa medžiaga ir nenutylėtos ekspertizei svarbios detalės. Be to, visus tris ekspertus pasiūlė suinteresuotas šios bylos baigtimi atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai”, kuris laikytinas nesąžiningu, nes, dar prieš ekspertui pateikiant ekspertizės aktą teismui, atsakovas šiuo aktu disponavo. Tai turi reikšmės ne tik ekspertizės vertinimui, bet ir 15 883,20 euro, bylinėjimosi išlaidų už ekspertizę iš AB „Achema” priteisti, kuris, kasatoriaus nuomone, yra nepagrįstas ir neteisingas.

Trečiasis asmuo UAB „Transachema“ pareiškė prisidėjimą prie atsakovo AB „Achema“ kasacinio skundo.

Ieškovas AB „ORLEN Lietuva“ atsiliepimu į atsakovo AB „Achema“ kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš kasatoriaus išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Ši prezumpcija gali būti paneigta. Tai reiškia, kad, esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Duomenų, kad privažiuojamojo kelio valdymas būtų perduotas AB „Klaipėdos kranai“, byloje nepateikta.

2. Kasatorius neteisingai aiškina Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1996 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 297 patvirtintų Techninio geležinkelių naudojimo nuostatų normas. Priešingai nei teigia kasatorius, Nuostatai nenustato jokių teisių ir pareigų rangovui dėl eismo remontuojamame geležinkelyje organizavimo, nes tai yra specifinė veikla, reikalaujanti specialiųjų žinių, ir nelogiška būtų šią veiklą perduoti statybos specialistui – rangovui. Tai, kad AB „Klaipėdos kranai“ neatliko jokių geležinkelio eismo organizavimo veiksmų, patvirtina, jog nė viename į bylą pateiktame dokumente nėra AB „Klaipėdos kranai“ darbuotojų įrašų (nurodymų) dėl eismo sustabdymo, atnaujinimo, leistino greičio nustatymo ar pan. Pagal nuostatų 10.2 punktą visi geležinkelio eismo organizavimo veiksmai remonto metu atliekami tik traukinių tvarkdario ir eismo tarnybos sprendimu, o darbus atliekantiems rangovams tokios teisės ir (ar) pareigos nesuteiktos.

3. Kasatorius šioje byloje rėmėsi jo ir atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudaryta Krovinių vežimo ir privažiuojamojo kelio naudojimo bei atsiskaitymo už krovinių vežimą sutartimi nustatytomis eismo organizavimo kasatoriui priklausančiame privažiuojamajame geležinkelyje sąlygomis (maksimaliu leistinu sąstato svoriu), o tai įrodo, kad geležinkelio eismo privažiuojamajame geležinkelyje organizavimas, kartu ir šio geležinkelio valdymas avarijos metu buvo kasatoriaus žinioje.

4. Ieškovas AB „ORLEN Lietuva“ nurodė, kad sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl greičio viršijimo, staigaus stabdymo, stabdžių ir kelio būklės, be to, tai yra fakto klausimai, taigi – ne kasacijos dalykas.

Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į atsakovo AB „Achema“ kasacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydamas šiuos argumentus:

AB „Achema”, teigdama, kad kelio valdytojas yra statybos darbų rangovas, kasaciniame skunde nurodo naujus teisinius argumentus, kurie nebuvo pateikti nagrinėjant bylą žemesnės instancijos teismuose. Šalys, atsikirsdamos į juos, jau nebegali teikti nagrinėjamam klausimui svarbių įrodymų (AB „Achema” ir AB „Klaipėdos kranai” rangos darbų sutarties ir kt.). Byloje nėra duomenų, ar kelią sugadino anksčiau važiavę traukiniai, kokiu greičiu jie važiavo, ar kelias buvo netinkamas dėl blogo projekto, ar dėl blogai atliktų darbų - tai yra techninis, o ne teisinio pobūdžio klausimas. AB „Achema” deliktinė atsakomybė kyla už tai, kad ji leido naudotis netinkamu keliu (pagal CK 6.266 straipsnį – kaip kelio valdytojas, o pagal CK 6.263 straipsnį – kaip kaltas asmuo).

Atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimais į atsakovo AB „Achema“ kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, sutikdami su apeliacinės instancijos teismo argumentais, išskyrus ginčijamus AB „Lietuvos geležinkeliai“ kasaciniame skunde, nurodydami analogiškus argumentus:

1. Geležinkelių transporto kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir taikymo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad santykiams atsirandantiems iš naudojimosi viešąja geležinkelių infrastruktūra, geležinkelių infrastruktūros valdymo, naudojimo ir disponavimo ja, keleivių, bagažo ir (ar) krovinių vežimo Lietuvos Respublikos geležinkelių transportu taikomas Geležinkelių transporto kodeksas. Kiti įstatymai nurodytiems santykiams taikomi tiek, kiek šis kodeksas nenustato kitaip. Dėl to sprendžiant klausimus dėl krovinių vežėjo atsakomybės, eismo saugos privažiuojamajame kelyje, reikia vadovautis specialiosiomis, t. y. Geležinkelių transporto kodekso, o ne bendrosiomis Civilinio kodekso nuostatomis. GTK 22 straipsnio 5 dalies norma, nustatanti privažiuojamojo geležinkelio kelio savininko atsakomybę, yra specialioji norma CK 6.266 straipsnio normos atžvilgiu. GTK 22 straipsnio 5 dalyje nustatyta: „Privažiuojamieji geležinkelio keliai <...> turi atitikti Techninio geležinkelių naudojimo nuostatų bei kitų teisės aktų reikalavimus. Jų priežiūrą, remontą savo lėšomis atlieka savininkas arba naudotojas. Už eismo saugą minėtose vietose atsako atitinkamai savininkas arba naudotojas“. Nei AB „Lietuvos geležinkeliai“, nei AB „Klaipėdos kranai” nekilo ir negalėjo kilti pareiga prižiūrėti geležinkelio privažiuojamąjį kelią, priklausantį AB „Achema“, ar rūpintis eismo sauga jame nei pagal Geležinkelių transporto kodekso nuostatas, nei pagal Krovinių vežimo ir privažiuojamojo kelio naudojimo bei atsiskaitymo už krovinių vežimą sutartį, juolab pagal AB „Achema“ ir AB „Klaipėdos kranai” 2005 m. rugpjūčio 30 d. sudarytą Rangos sutartį, kuria šalys nesusitarė, kad privažiuojamojo geležinkelio kelio valdymas perduodamas AB „Klaipėdos kranai”.

2. Teismai tinkamai rėmėsi avarijos priežasties technine išvada, kuri, vadovaujantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją reikšmę. Ikiteisminiame tyrime atlikta ekspertizė turi akivaizdžių trūkumų: ekspertizės išvadose teigiama, kad sąstato suformavimo pobūdis lėmė avariją 35 procentais, tačiau ekspertizės tiriamojoje dalyje nurodoma, kad traukinys suformuotas taisyklingai; ekspertizės išvadose teigiama, kad staigaus stabdymo panaudojimas įvykį lėmė 30 procentų, tačiau nustatyta, kad pirmiausia įvyko ne stabdymas, o vagonų įsisiūbavimas; ekspertė O. L. ir kiti ekspertizę atlikę asmenys, išskyrus A. B., turi tik automobilių transporto srities kvalifikaciją bei patirties joje; apklausiama ekspertė O. L. į klausimą „Ar įvykis būtų įvykęs, jei nebūtų stabdoma?“ nurodė, kad tokiu atveju įvykis vis tiek galėjo įvykti; Kauno miesto apylinkės prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ mašinistas S. Č., priimdamas sprendimą stabdyti, nepažeidė jokių teisės aktų ir reikalavimų.

3. Aplinkybė, kad už ekspertizės vertimą sumokėjo atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“, o ne ekspertai, negali kelti abejonių dėl eksperto L. P. L. nešališkumo ar AB „Lietuvos geležinkeliai“ įtakos ekspertizės turiniui. L. P. L. ir kiti du ekspertai teikė raštišką sutikimą atlikti avarijos ekspertizę būtent AB „Lietuvos geležinkeliai“, ir dėl to pateikė AB „Lietuvos geležinkeliai“ atlikti jos vertimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kelio savininko (valdytojo) atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl avarijos kelyje

Atsakovo AB „Achema“ nuomone, ne jis, o geležinkelio remonto darbus rangos sutarties pagrindu atlikęs trečiasis asmuo AB „Klaipėdos kranai“ buvo kelio valdytojas darbų atlikimo metu, todėl ir atsako už dėl avarijos kilusią žalą.

Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį prievolę atlyginti žalą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo turi savininkas (valdytojas). GTK 22 straipsnio 5 dalyje privažiuojamųjų geležinkelio kelių savininkų atsakomybė iš esmės reglamentuojama taip pat – už eismo saugą juose atsako atitinkamai savininkas arba naudotojas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Tauragės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-7-365/2005; teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2009). Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Kadangi atsakovas AB „Achema“ yra privažiuojamojo geležinkelio, kuriame 2006 m. rugpjūčio 20 d. įvyko geležinkelio avarija, savininkas, įregistruotas viešame registre, jam tenka įrodinėjimo pareiga, kad privažiuojamojo geležinkelio valdymas buvo perduotas kitam asmeniui. Duomenų, kad privažiuojamojo kelio valdymas būtų perduotas AB „Klaipėdos kranai“, byloje nepateikta. Šio nekilnojamojo daikto valdymas viešame registre neregistruotas. CK 1.75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Nagrinėjamu atveju atsakovui AB „Achema“, sudarius rangos sutartį su trečiuoju asmeniu AB „Klaipėdos kranai“, susiformavo jų prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu trečiajam asmeniui galėjo būti perduota kelio valdymo teisė rangos darbų metu. Jei rangos sutarties pagrindu kelio savininkas perleido valdymo teisę savo pasitelktam asmeniui, atlikusiam kelio remonto darbus ir šis asmuo yra atsakingas už kilusią žalą, ją atlyginti pagal pirmiau nurodytų teisės normų nuostatas privalo kelio savininkas, kuris vėliau turi teisę iš kaltojo asmens regreso tvarka išieškoti žalos atlyginimą proporcingą jo kaltės dydžiui. Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovai AB „Klaipėdos kranai“ nepareiškė reikalavimo atlyginti žalą, todėl klausimas dėl atsakomybės paskirstymo tarp šio asmens ir AB „Achema” nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi šioje byloje teismai pagrįstai taikė daiktinės teisės pagrindu kylančią deliktinę atsakomybę kelio savininkui.

Dėl eksperto nešališkumo

Pagal CPK 212 straipsnio 1, 2 dalis teismas, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kilusius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai.

Skiriant ekspertizę svarbu ne tik nuspręsti, ar nustatant bylai reikšmingas aplinkybes tam tikram klausimui išaiškinti reikia specialiųjų žinių, tinkamai suformuluoti klausimus ekspertui, bet ir parinkti tokį ekspertą, kurio nešališkumas nekeltų abejonių. Ekspertas negali dalyvauti nagrinėjant bylą, jei yra dėl tarnybos ar kitaip priklausomas bent nuo vienos iš šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų arba jeigu jis atliko reviziją, auditą ar kitokį patikrinimą, kurio medžiaga buvo pagrindas tai civilinei bylai iškelti (CPK 67 straipsnio 2 dalis). Kiti pagrindai ekspertui nušalinti yra tokie patys kaip taikomi teisėjui (CPK 67 straipsnio 1 dalis), todėl atsižvelgtina ir teisėjų nušalinimo instituto aiškinimo ir taikymo praktiką.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Objektyvusis nešališkumas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr. pvz., Miller and Others v. United Kingdom, nos. 45825/99, 45826/99 and 45827/99, 26 October 2004; Mežnarić v. Croatia, no. 71615/01, 15 July 2005, § 36 Wettstein, cited above, § 47 ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. Pullar v. United Kingdom, 10 June 1996, Reports 1996-III, § 38). Vertinant nuogąstavimų dėl teisėjo šališkumo objektyvų pagrįstumą, gali būti reikšmingos tokios aplinkybės, kaip laikas, praėjęs nuo darbo santykių pabaigos, bendro darbo trukmė, įstaigos (darbo vietos) dydis, pareigų pobūdis, tęstinių santykių su buvusia darboviete palaikymas ir kt. (žr. mutatis mutandis Walston v. Norway, no. 37372/97, decision of 11 December 2001, Podoreški v. Croatia, no. 13587/03, 19 July 2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. J. M. ir kt. v. R. R.; bylos Nr. 3K-3-12/2013).

Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo ne tik faktą, kad ekspertas L. P. L. – dažnas atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbų vadovas ir vykdytojas, kuris, atsižvelgiant į išdėstytą nušalinimo instituto taikymo praktiką, yra pats savaime reikšmingas sprendžiant dėl eksperto objektyvaus šališkumo požymių. Taip pat nustatyta, kad byloje esantį ekspertizės aktą versti į lietuvių kalbą 2010 m. liepos 12 d. pateikė ir už vertimą sumokėjo ne ekspertai, bet atsakovas AB „Lietuvos geležinkeliai“, o akte nurodyta jo surašymo data – 2010 m. lapkričio 15 d., t. y. vėlesnė nei pateikimo versti. Dėl to teismai pagrįstai sprendė, kad tokios aplinkybės, patvirtinančios išskirtines atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ galimybes susipažinti su ekspertizės išvada dar iki surašant jos galutinę redakciją, pateiktą teismui, sudaro pagrindą abejoti eksperto L. P. L. nešališkumu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nurodyta ekspertizės išvada yra kolegiali, parengta bendrai visų trijų ją atlikusių ekspertų, jiems bendradarbiaujant, todėl nėra galimybės atskirti vieno eksperto veiksmų įtakos ekspertizei ir jos išvadoms nuo kitų ekspertų veiksmų. Pažymėtina, kad būtent L. P. L. kiti du ekspertizę atlikę ekspertai įgaliojo gauti ir pateikti dokumentus, atstovauti jiems teismuose, atlikti kitus veiksmus. Taigi duomenys apie vieno iš ekspertizę atlikusios komisijos ekspertų šališkumą yra pagrindas tokią ekspertizę pripažinti neteisėta, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai jos išvada byloje rėmėsi nepagrįstai (CPK 183, 212, 214, 216, 218, 219). Už išlaidas šiai ekspertizei kaip už neteisėtų veiksmų padarinius atsakomybė tenka neteisėtus veiksmus atlikusiam asmeniui, nustačius šiuos veiksmus ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.245–6.249 straipsniai), o tokių sąlygų neįrodžius, šios išlaidos paskirstomos bendra CPK nustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka išnagrinėjus bylą.

Dėl ekspertų išvadų ir kitų įrodymų vertinimo

Pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį apeliacinės instancijos teismo nutartyje ar sprendime turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Taigi šios normos nuostatos reikalauja, kad teismo pateikiami argumentai būtų aiškūs ir nuoseklūs, o išvados – motyvuojamos. Jeigu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė tam tikrų ar visų ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių, tai šio teismo procesiniame dokumente turi būti nurodyta, kokiose įrodinėjimo priemonėse esančiais įrodymais (faktiniais duomenimis) buvo įrodinėjamos svarbios bylai faktinės aplinkybės ir kodėl daroma bendra išvada, kad šių aplinkybių asmuo neįrodė.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, jei jų šaltinis yra asmuo, jis turi būti objektyvus dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymų visuma teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. T. P., kt., bylos Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Privati valda“ v. Ž. G., bylos Nr. 3K-3-18/2008).

Teismas, paskirdamas ekspertizę, suformuluoja klausimus, paveda ekspertizę atlikti parinktam subjektui (ekspertui ar ekspertizės įstaigai), pateikia tyrimui reikiamą medžiagą, o ekspertas atlieka tyrimą ir, pritaikydamas turimas žinias bei atsižvelgdamas į tyrimo metu gautus duomenis, suformuluoja išvadą dėl pateiktų klausimų (CPK 212- 216 straipsniai). Atsižvelgiant į tai eksperto išvadą galima apibrėžti kaip įstatymų nustatyta tvarka paskirto asmens, turinčio specialių mokslo, technikos, amato ar kitų sričių žinių, raštu išdėstytą nuomonę, gautą atlikus tam tikrus tyrimus siekiant atsakyti į teismo pateiktus klausimus. Eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis), todėl pagal CPK 218 straipsnį ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti patikimu įrodymu arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus.

Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes teismo ekspertizė, kaip įrodymas, neturi išankstinės galios. Ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB,,Ergo Lietuva“ v. H. P. B., bylos Nr. 3K-3-503/2009). Nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada teismui nėra privaloma, o turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada yra vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (CPK 218 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Congestum group“ v. UAB,,Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB,,Ergo Lietuva“ v. H. P. B., bylos Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-163/2010; kt.).

Byloje surinkta daug įrodymų, įskaitant ekspertų išvadas, kuriais šalys įrodinėja prieštaringas aplinkybes, todėl vienus jų atmesdami, o kitais remdamiesi teismai privalo tokį apsisprendimą motyvuoti pagal pirmiau išdėstytus reikalavimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai vertino byloje esančius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas atmetė byloje pateiktus vidutinio greičio skaičiavimus, pažymėjęs, kad nagrinėjamu atveju svarbus yra ne vidutinis 5,8 km atstumo važiavimo greitis, bet tai, kad remontuojamo privažiuojamojo kelio dalyje greičio ribojimas nebuvo pažeistas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas AB „Achema“ ir trečiasis asmuo UAB „Transachema“ atliktais skaičiavimais grindžia savo argumentus, kuriais akcentuoja tiksliai užfiksuotų byloje esančių duomenų apie traukinio važiavimo laiką ir nuvažiuotą kelią prieštaravimą duomenims apie traukinio greitį šios kelionės metu, tvirtindami, kad tokio kelio per nurodytą laiką neįmanoma nuvažiuoti neviršijant leistino greičio tame kelio ruože, kuriame jis ribojamas. Teismas rėmėsi teiginiu VGTU Transporto inžinerijos fakulteto ekspertizės akte, kad greitmačio juosta nesuklastota ir analogiškais ekspertų parodymais. Toks teismo argumentas nepaneigia AB „Achema“ ir UAB „Transachema“ nurodytų bylos duomenų prieštaravimų, taigi šie liko nepašalinti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog įvykio dieną keturi traukinio sąstatai viršijo leistiną greitį nurodytame kelyje. Pirmosios instancijos teismas leistino greičio viršijimą pripažino viena iš avarijos priežasčių, taigi tai – viena esminių ginčo šioje byloje aplinkybių. Minėta, kad įrodymų prieštaravimai yra jų nepakankamumo ir nepatikimumo požymis, todėl, nepašalinus šių prieštaravimų papildomais įrodymais, teismas neturėjo pagrindo nuspręsti dėl leistino greičio viršijimo ar neviršijimo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad geležinkelio darbuotojai netinkamai suformavo traukinio sąstatą, pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1999 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 452 patvirtintų Geležinkelių eismo taisyklių 3 priedu, pagal kurį vagonai, pakrauti specialiųjų krovinių, traukinyje turi būti atskirti apsauginiais vagonais nuo lokomotyvo, tačiau nėra numatyta, kad jis turi būti formuojamas iš tuščių ir pakrautų vagonų. Nepaisant, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktos ekspertizės išvadoje nurodyta, jog avarijos kilimo priežastimi 35 procentais buvo sąstato suformavimo pobūdis, t. y. šiam veiksniui suteikta didelė reikšmė, teismas, nesutikdamas, kad apsauginiai vagonai turėjo būti tušti, nesiaiškino, kokie jie turėjo būti pagal teisės aktų reikalavimus ir kokie buvo faktiškai avariją patyrusiame sąstate. Teismas, neturėdamas šiam klausimui išspręsti reikiamų techninių žinių, įvertino tik važtaraščio žymas, todėl iš esmės nepagrindė savo išvados, kad ekspertizės išvadoje nurodytas sąstato suformavimo veiksnys neturėjo įtakos.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ pažeidė Sutartį, viršijus traukinio sąstatu leistiną gabenti 2500 t/bruto Sutartyje nustatytą svorį. Atmestini šio kasatoriaus argumentai, jog pagal Sutarties nuostatas vienu metu galima vežti ne daugiau kaip 2500 t/bruto arba 200 ašių, todėl jis, suformavęs būtent 200 ašių sąstatą, Sutarties nepažeidė, nepaisant to, kad sąstato bendras svoris buvo didesnis nei 2500 t/bruto. Pažymėtina, kad pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, remiantis ne pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, bet sutarties šalių tikraisiais ketinimais, o jei jų negalima nustatyti – tokia sutarties nuostatų prasme, kokią jai tokiomis aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Kasatorius, dėstydamas savo siūlomą Sutarties aiškinimą, remiasi būtent pažodiniu Sutarties teksto interpretavimu. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo AB „ORLEN Lietuva“ pozicija, kad abu Sutartimi nustatyti apribojimai – svoris ir ašių skaičius – svarbūs traukinio sąstato valdymui ir negali būti aiškinami kaip alternatyvūs, nes tai reikštų, kad traukinio sąstatas gali būti daug ilgesnis arba sunkesnis, išlaikant nepažeistą kitą iš apribojimų. Toks aiškinimas paneigtų Sutartimi nustatytų apribojimų prasmę ir neatitiktų pirmiau išdėstytų sutarčių aiškinimo taisyklių. Taigi Sutarties ginčo nuostata aiškintina kaip įpareigojusi kasatorių laikytis abiejų Sutartimi nustatytų apribojimų – maksimalaus ašių skaičiaus ir traukinio sąstato svorio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pažymėjusi, jog byloje nepaneigta traukinio sąstato svorio viršijimo įtaka avarijai, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai buvo viena iš avarijos kilimo priežasčių, tačiau, atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ su tokia nuostata nesutinkant, neanalizavo įrodymų ir nepasisakė, ar tarp konstatuoto traukinio svorio apribojimo pažeidimo ir kilusios avarijos yra priežastinis ryšys, t. y. ar egzistuoja būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga. Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ taip pat akcentuoja būtinybę ištirti traukinio sąstato svorio ir greičio viršijimo faktą, jį patvirtinant arba paneigiant, pažymėdamas, kad svorio ir greičio apribojimų ypač svarbu laikytis kelio posūkiuose, nes didesnis vagonų svoris ir greitis daug didesne jėga veikia posūkyje esančius bėgius. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į tai, jog avarija įvyko būtent remontuojamojo kelio posūkyje, šių ieškovo nurodytų veiksnių įtaka avarijai byloje turi būti ištirta ir tinkamai įvertinta. Taip pat vertintina pasirinkto staigiojo stabdymo būdo ir kitų byloje įrodinėjamų veiksnių įtaka.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu AB „Lietuvos geležinkeliai“, teigiančiu, kad avarijos priežasties techninė išvada vadovaujantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją reikšmę. Joje nurodyta avarijos priežastis – kelio būklė. Ikiteisminio tyrimo metu atlikus kompleksinę ekspertizę, padaryta išvada, kad avarijos priežastys buvo kelios: kelio būklė; sąstato suformavimo pobūdis, staigus stabdymas ir per didelis traukinio važiavimo greitis. Teismo paskirtos ekspertų komisijos ekspertizės išvada – geležinkelio eismo įvykio priežastis – netinkama kelio būklė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, byloje esant prieštaringiems įrodymams, skirti ekspertizę atlikti ekspertų komisijai buvo reikalinga, tačiau dėl pirmiau nurodytos priežasties – patikimumo trūkumo – nėra galimybės jos išvada remtis byloje, nesukeliant pagrįstų abejonių dėl jos teisingumo, todėl, nagrinėjant bylą iš naujo, svarstytinas klausimas dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo, esant poreikiui suformuluojant papildomus klausimus ekspertams (CPK 219 straipsnis).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nustatinėjamos techninės aplinkybės turi didelę reikšmę, tačiau byloje liko tinkamai neįvertintų įrodymų ir nepašalintų prieštaravimų, sprendžia, kad byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tais atvejais, kai ginčas byloje kyla dėl techninio pobūdžio aplinkybių, labai svarbus ekspertų dalyvavimas byloje, jų parodymai paaiškinant nustatytas aplinkybes atliekant ekspertizę ir padarytas išvadas. Tokiais atvejais paprastai byla nagrinėtina žodinio proceso tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį ir grąžinti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Dalia Vasarienė