Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių skolininko teisę perkelti skolą kitam asmeniui, kai skola kitam skolininkui perkeliama vykdomosios valdžios aktu ir nesant kreditoriaus sutikimo, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-221/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03183-2011-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4; 39; 42.9; 50.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Rimvydo Norkaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių skolininko teisę perkelti skolą kitam asmeniui, kai skola kitam skolininkui perkeliama vykdomosios valdžios aktu ir nesant kreditoriaus sutikimo, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ nurodė, kad 2005 m. gruodžio 28 d. su atsakovu Vilniaus miesto savivaldybės administracija sudarė lizingo sutartis Nr. LT026492 ir Nr. LT026493, kuriomis įsipareigojo iš atsakovo nurodyto pardavėjo nupirkti sutartyse nurodytą naują medicininę įrangą bei perduoti ją naudoti ir valdyti atsakovui su sąlyga, kad atsakovas mokės sutartines įmokas. Šalys 2005 m. gruodžio 28 d. pasirašė susitarimą dėl lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų pakeitimo. Ieškovas savo įsipareigojimus pagal sutartis įvykdė tinkamai, įsigijęs sutartyse nurodytą turtą nuosavybės teise, atsakovo pageidavimu ir nurodymu perdavė jį VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinei ligoninei valdyti ir naudotis lizingo sutartyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, vėluodavo mokėti įmokas pagal sutarčių grafikus, todėl ieškovas 2010 m. sausio 25 d. pranešimu Nr. 01-30-5429 vienašališkai nutraukė sutartis, pareikalavo sumokėti skolą ir grąžinti turtą. Atsakovas susidariusios skolos nepadengė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1055 „Dėl viešosios įstaigos savininko turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų perėmimo“ nusprendė perimti atsakovo įsipareigojimus ieškovui pagal lizingo sutartis. Ieškovas nesutiko dėl atsakovo teisių ir pareigų pagal lizingo sutartis perkėlimo. Jis susisiekė su atsakovu ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, tačiau derybos rezultatų nedavė, todėl prašė priteisti iš atsakovo 5 676 764,31 Lt skolos, 632 959,22 Lt palūkanų, 8,34 procentų metinių procesinių palūkanų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi ieškinį tenkino visiškai.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovas nedavė sutikimo dėl skolos perkėlimo, todėl sprendė, kad atsakovo skola ieškovui pagal lizingo sutartys nebuvo perkelta valstybei (CK 6.116 straipsnis); kad ginčo šalys nesusitarė dėl naujos prievolės ir ieškovas neatleido atsakovo nuo prievolės įvykdymo (CK 6.141 straipsnis). Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Vyriausybė 2010 m. liepos 21 d. priėmė nutarimą Nr. 1055 „Dėl viešosios įstaigos savininko turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų perėmimo“, kuriuo nutarė perimti valstybės nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybės, kaip VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teises ir pareigas, pavesti Sveikatos apsaugos ministerijai įgyvendinti valstybės, kaip VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teises ir pareigas, perimti valstybės nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą ir finansinius įsipareigojimus pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis Nr. LT026492 ir Nr. LT026493, sudarytas UAB „Swedbank lizingas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės, atsakovo prievolių ieškovui nepanaikino. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo prisiimtų prievolių vykdymo.

Įvertinęs CK 2.36 straipsnio 1 dalies, 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 1, 3, 7 dalių, 3 straipsnio nuostatas, teismas padarė išvadą, kad lizingo sutartys yra komerciniai sandoriai, kuriuos sudarydamas atsakovas veikė kaip ūkio subjektas, todėl pripažino pagrįstais ieškovo reikalavimus priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti atsakovas praleido 669 dienas, iš viso 632 959,22 Lt, ir 8,43 procento dydžio metines procesines palūkanas; įvertinęs CK 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatas, netenkino atsakovo prašymo taikyti šešių mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimui išieškoti netesybas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs CK 6.116 straipsnio nuostatas, sprendė, kad teisės ir pareigos, kylančios iš lizingo sutarčių, galėjo būti perleidžiamos tik su ieškovo sutikimu. Ieškovas tokio sutikimo nedavė, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas visu lizingo sutarčių galiojimo laikotarpiu ir po jų nutraukimo yra finansuoto turto savininkas, o atsakovas, kaip lizingo sutarties šalis, yra atsakingas už sutartimis prisiimtus ir neįvykdytus įsipareigojimus. Ieškovas, kaip aktyvi sutarties šalis, ėmėsi veiksmų ieškoti susidariusios situacijos sprendimo būdų, teikė siūlymus Sveikatos apsaugos ministerijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl galimų teisių ir pareigų naujajam lizingo gavėjui perleidimo būdų. Sveikatos apsaugos ministerija 2010 m. lapkričio 12 d. raštu kreipėsi į Finansų ministeriją ir nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų bei turto, perduodamo valstybės nuosavybėn patikėjimo teise valdyti Sveikatos apsaugos ministerijai, perdavimo ir priėmimo aktu perduoti ir finansiniai įsipareigojimai pagal lizingo sutartis, tačiau Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad biudžeto asignavimų valdytojai ir jiems pavaldžios biudžetinės įstaigos savo vardu negali skolintis lėšų, prisiimti jokių skolinių įsipareigojimų. Šiuo raštu buvo prašoma pateikti nuomonę dėl Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 1055 įgyvendinimo. Finansų ministerija, išnagrinėjusi pateiktas Vyriausybės nutarimo alternatyvas, pateikė nuomonę dėl alternatyvių įgyvendinimo galimybių, tačiau galutinis sprendimas dėl Vyriausybės nutarimo įgyvendinimo nebuvo priimtas, taip pat nebuvo gautas ieškovo sutikimas perleisti skolininko teises ir pareigas pagal lizingo sutartis. Teismas, įvertinęs šias bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, sprendė, kad už įsipareigojimų pagal lizingo sutartis nevykdymą yra atsakingas atsakovas; atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas, vesdamas derybas su trečiuoju asmeniu dėl įsipareigojimų vykdymo, konkliudentiniais veiksmais pritarė skolos perkėlimui; pažymėjo, kad Vyriausybė nutarimu Nr. 1055 išreiškė poziciją dėl atsakovo teisių ir pareigų perėmimo pagal lizingo sutartis, tačiau imperatyviąją skolos perkėlimo tvarką nustato CK nuostatos, kurios negali būti pakeistos ar nuspręsta jų netaikyti Vyriausybės nutarimu.

Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas, sudarydamas lizingo sutartis, veikė kaip ūkio subjektas, tarp šalių susiklostė komerciniai teisiniai santykiai ir kad nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį reikalavimui priteisti palūkanas už laikotarpį nuo lizingo sutarčių nutraukimo iki kreipimosi į teismą dienos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai, spręsdami šalių ginčą, nepagrįstai vadovavosi tik CK 6.116 straipsnio nuostatomis ir neįvertino aplinkybės, kad tarp atsakovo ir trečiojo asmens susiklostę teisiniai santykiai dėl lizingu įsigyto turto ir įsipareigojimų pagal lizingo sutartys perdavimo atsirado ne dispozityvaus šalių susitarimo dėl skolos perkėlimo, o norminių teisės aktų – Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1654 „Dėl sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo“ ir 2010 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 1055 „Dėl viešosios įstaigos savininko turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų bei turto perdavimo“ – pagrindu. Atsakovas šiuos norminius teisės aktus privalėjo vykdyti, todėl neturėjo diskrecijos teisės apsispręsti perduoti turtą ir finansinius įsipareigojimus trečiajam asmeniui, t. y. neturėjo realios galimybės atsisakyti perduoti ligoninę kaip turtinį vienetą su visomis savininko teisėmis ir pareigomis, tarp jų ir finansiniais įsipareigojimais. Be to, šių Vyriausybės nutarimų teisėtumas ir galiojimas nėra paneigtas teisės aktų nustatyta tvarka.

2. Teismai nepagrįstai sprendė, kad skolos perkėlimas galimas tik esant rašytiniam kreditoriaus sutikimui. CK nuostatos, reglamentuojančios skolos perkėlimą, nustato reikalavimus tik skolos perkėlimo sutarčiai – ji turi būti rašytinė, tačiau nenustato formos reikalavimų kreditoriaus sutikimui. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vertinant skolos perkėlimą turi būti atsižvelgiama ir į kreditoriaus konkliudentinius veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Arminga ir Ko“ v. M. P., bylos Nr. 3K-3-465/2004). Nagrinėjamu atveju teismai nepagrįstai nevertino ieškovo veiksmų – derybų su trečiuoju asmeniu dėl finansinių įsipareigojimų vykdymo sąlygų, kaip sutikimo perkelti skolą. Teismų atliktas ieškovo veiksmų vertinimas neatitinka tikrosios šalių valios, prieštarauja skolos perkėlimo instituto paskirčiai ir suteikia galimybę kreditoriui piktnaudžiauti savo padėtimi. Ieškovas, neginčydamas Vyriausybės nutarimo (juo atlikto skolos perkėlimo) ir kreipdamasis į trečiąjį asmenį dėl atsiskaitymo tvarkos nustatymo, savo konkliudentiniais veiksmais sutiko, kad prievoles, kylančias iš nutrauktų lizingo sutarčių, įvykdytų faktiškai lizingu įsigytą turtą ir finansinius įsipareigojimus perėmęs trečiasis asmuo. Tačiau, užsitęsus deryboms ir šalims nepavykus susitarti, jis, piktnaudžiaudamas savo teise nesutikti dėl skolos perkėlimo, vėliau savo poziciją pakeitė. Dėl šios priežasties teismai CK 6.116 straipsnio 3 dalies nuostatas privalėjo taikyti ne formaliai, o atsižvelgdami į ieškovo nesąžiningą poziciją dėl sutikimo išreiškimo ir į aplinkybę, kad skolinių įsipareigojimų perkėlimas įvyko norminio teisės akto pagrindu. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo derybų su ieškovu metu taip pat pripažino savo kaip faktinio turto valdytojo pareigą vykdyti finansinius įsipareigojimus pagal lizingo sutartis. Be to, Vyriausybės nutarimu valstybei perėmus įsipareigojimus pagal lizingo sutartis, ieškovo interesai nepažeidžiami, nes nėra rizikos, kad įsipareigojimus perėmęs asmuo nebus pajėgus jų įvykdyti.

3. Ieškovas nepagrįstai reikalauja palūkanų (632 959,22 Lt) už laikotarpį nuo vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo iki ieškinio teismui pateikimo (669 dienos), t. y. už derybų dėl finansinių įsipareigojimų vykdymo su trečiuoju asmeniu laiką, nes neleistinai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo ir, nepavykus deryboms, nesąžiningai visus neigiamus derybų padarinius perkėlė atsakovui. Tokie aplaidūs jo veiksmai neatitinka bonus pater familias principo ir negali būti ginami (CK 6.259 straipsnis). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad visą šį laiką ieškovas negalėjo pasinaudoti teismine pažeistų teisių gynybą dėl objektyvių priežasčių.

4. Teismai, spręsdami šalių ginčą, neįvertino ieškinio patenkinimo padarinių, pažeidžiančių viešąjį interesą. Atsakovas yra specifinis viešasis juridinis asmuo, vykdantis viešąjį interesą tenkinančias funkcijas, jo turto valdymui, naudojimui ir disponavimui yra taikoma griežta įstatymų nustatyta tvarka, o veikla grindžiama biudžeto planavimu. Trečiajam asmeniui perėmus finansinius įsipareigojimus pagal lizingo sutartis, atsakovas pagrįstai neturėjo pagrindo numatyti atitinkamo finansavimo šių sutarčių vykdymui. Be to, atsakovo biudžeto asignavimų nuolat nepakanka vykdomoms funkcijoms finansuoti. Dėl šios priežasties, vykdant skundžiamus procesinius sprendimus, atsakovas kitų funkcijų įgyvendinimui skirtomis lėšomis privalėtų padengti trečiojo asmens prisiimtus finansinius įsipareigojimus, kas neleistų atsakovui tinkamai įgyvendinti teisės aktais jam nustatytų funkcijų ir sutrikdytų jo veiklą, o visiškai atsiskaičius su ieškovu, t. y. išpirkus lizingu įsigytą turtą, jo nuosavybės teisė pereitų ne atsakovui, o trečiajam asmeniui.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo ieškovo skundą atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų procesinius sprendimus. Nurodomi šie argumentai:

1. Civiliniai teisiniai santykiai yra grindžiami subjektų lygiateisiškumo principu, todėl valstybė, savivaldybė ar jų institucijos, dalyvaudamos civiliniuose teisiniuose santykiuose, neįgyja daugiau teisių nei kiti subjektai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties aplinkybė, kad lizingo sutarčių šalis yra Vilniaus miesto savivaldybės administracija, o jos teises ir pareigas nuspręsta perkelti Vyriausybės nutarimu Nr. 1055, nereiškia, jog tokiam teisių ir pareigų perleidimui nebuvo reikalingas ieškovo sutikimas ir nelemia CK 6.116 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos teisės normos netaikymo. Vyriausybės nutarimas Nr. 1055 gali būti vertinamas tik kaip valstybės sprendimas (išreikšta valia) perimti atsakovo teises ir pareigas, bet ne kaip įvykęs skolos perkėlimo faktas. CK nenumato galimybės perkelti skolą norminio teisės akto pagrindu, todėl bet kuriuo atveju skolos perkėlimo sutartis turėjo būti sudaryta CK nustatyta tvarka (CK 6.118 straipsnis).

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad esminė skolos perkėlimo sąlyga – kreditoriaus sutikimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ZSTATYBA“ v. V. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-357/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-357/2012">3K-3-357/2012</a>; 2013 m. kovo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „DnB NORD lizingas“ v. BUAB „Europolimerai“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02Ni8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-66/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-66/2013">3K-3-66/2013</a>). Toks sutikimas privalo būti išreikštas raštu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. Ž. D. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-184/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-184/2013">3K-3-184/2013</a>). Nesant rašytinio kreditoriaus pritarimo skolos perkėlimui, negali būti laikoma, kad skolininkas yra pakeistas, todėl teismai teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad įsipareigojimus pagal lizingo sutartis privalo vykdyti būtent atsakovas. Vien tai, kad ieškovas elgėsi geranoriškai ir vedė derybas dėl galimo skolos perkėlimo bei siekė susidariusią situaciją išspręsti visoms šalims priimtiniausiu būdu, nereiškia, jog jis pritarė skolos perkėlimui.

3. Valstybė (valstybės teises ir pareigas įgyvendinanti Sveikatos apsaugos ministerija) negali perimti atsakovo teisių ir pareigų, kylančių iš lizingo sutarčių, visa apimtimi (Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 3 dalis). Skolos perkėlimas valstybei reikštų, kad ieškovas turėtų atsisakyti teisės gauti lizingo sutartyse nustatyto dydžio palūkanas, t. y. skolos perkėlimo atveju ieškovas pagal lizingo sutartis gautų mažesnę sumą nei turėtų gauti iš atsakovo. Dėl to toks skolos perkėlimas, priešingai negu teigia atsakovas, pažeistų ieškovo interesus.

4. Teismai, spręsdami ginčą, tinkamai įvertino viešųjų interesų pusiausvyrą ir priėmė teisėtus bei teisingus sprendimus. Vien faktas, kad atsakovui ieškinio patenkinimo atveju teks sumokėti didelę sumą, negali būti pagrindas netenkinti ieškinio. Atsakovas laisva valia sudarydamas ginčo sutartis prisiėmė būtent tokios apimties sutartinius įsipareigojimus, todėl juos privalo įvykdyti (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

5. Palūkanos buvo skaičiuojamos tik dėl atsakovo kaltės, šiam laiku ir tinkamai nevykdant savo prievolių pagal lizingo sutartis.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Sveikatos apsaugos ministerija su atsakovo skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir palikti nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus. Nurodomi šie argumentai:

1. Vyriausybė 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1055 nusprendė perimti valstybės nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybės, kaip VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teises ir pareigas, finansinius įsipareigojimus pagal šalių sudarytas finansinės nuomos (lizingo) sutartis Nr. LT026492 ir Nr. LT026493, taip pat įgaliojo sveikatos apsaugos viceministrą pasirašyti turtinių ir neturtinių teisių, pareigų bei turto perdavimo ir priėmimo aktus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius ir sveikatos apsaugos viceministras 2010 m. rugsėjo 28 d. pasirašė „Vilniaus miesto savivaldybės turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų bei turto, perduodamo valstybės nuosavybėn patikėjimo teise valdyti Sveikatos apsaugos ministerijai, perdavimo ir priėmimo aktą“ Nr. 3-77,A45-18(3.3.1.18-SK). Jokių sutartinių įsipareigojimų tarp ministerijos, ieškovo ir (ar) atsakovo dėl nutrauktų lizingo sutarčių nutraukimo anuliavimo, finansinių įsipareigojimų pagal šias sutartis perleidimo, vykdymo ir pan., Ministerija nepasirašė. Be to, Vyriausybės nutarimas negali turėti įtakos CK pagrindu susiklosčiusiems teisiniams santykiams (CK 2.36 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnis). Ministerija, remdamasi Biudžeto sandaros įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, neturi teisės perimti sutartinius finansinius įsipareigojimus pagal lizingo sutartis pagal ieškovo pateiktus pasiūlymus. Pažymėtina, kad civilinių teisinių santykių subjektai, sudarant lizingo sutartis, yra ieškovas ir atsakovas, nes būtent jie šias sutartis pasirašė, taip prisiimdami sutartinius teisinius įsipareigojimus (CK 6.245 straipsnio 2 dalis). Prievolė atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) kyla sutarties šaliai, šiuo atveju – atsakovui, todėl Ministerija neturi teisinio pagrindo sutikti su ieškovo pasiūlymu mokėti palūkanas ir prisiimti kitus mokėjimus, susidariusius dėl sutarčių nutraukimo.

2. Ieškovas, priešingai negu teigia atsakovas, savo konkliudentiniais veiksmais nepripažino skolos perkėlimo kitam skolininkui. Derybos vyko ne tik su ieškovu ir Ministerija, bet ir su atsakovu. Šiuose derybose Ministerija visada akcentavo tai, kad jai nėra teisinio pagrindo prisiimti ir padengti tuos finansinius įsipareigojimus, kurie susidarė dėl to, kad atsakovas pažeidė sutartis, ar dėl to, kad jis prisiėmė skolinius įsipareigojimus, dėl kurių susidarė mokėtinos palūkanos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta.

Dėl kreditoriaus sutikimo būtinumo perkeliant skolą

Teisinė šios bylos problema – kas turi vykdyti prievolę kreditoriui, kai skola vykdomosios valdžios aktu perkeliama kitam skolininkui, nesant kreditoriaus sutikimo.

Skolininko pakeitimas prievolėje (skolos perkėlimas) galimas dviem būdais: pirma, trečiasis asmuo gali pagal sutartį su kreditoriumi perimti skolininko pareigas ir teises (CK 6.115 straipsnis); antra, skolininkas gali sudaryti sutartį su kitu asmeniu (skolos perėmėju) ir perduoti jam savo skolą (CK 6.116 straipsnis). Pagal CK 6.116 straipsnio, reglamentuojančio skolos perkėlimą pagal skolininko ir skolos perėmėjo sutartį, 1 dalį perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tik tuo atveju, kai kreditorius sutinka. Sutikimas pareiškiamas po to, kai skolininkas ir skolos perėmėjas praneša kreditoriui apie numatomą skolos perkėlimą. Kol toks sutikimas negautas, šalys gali pakeisti ar nutraukti sutartį. Kai gautas kreditoriaus sutikimas, pradinio ir naujojo skolininko sutartis nebegali būti keičiama. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu kreditorius neduoda sutikimo perkelti skolą, laikoma, kad skola neperkelta. Taigi, kai skola perkeliama skolininkų (esamo ir jį pakeičiančio) susitarimu, skolos perkėlimą galima išskaidyti į du etapus: 1) skolininko ir skolos perėmėjo sutarties dėl skolos perkėlimo sudarymas; 2) kreditoriaus sutikimas perkelti skolą.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolos perkėlimo institutas yra atskira asmenų pasikeitimo prievolėje rūšis. Skolos perkėlimas suprantamas kaip prievolės pasyviosios šalies – skolininko – pakeitimas kitu asmeniu. Skolos perkėlimo atveju pradinė prievolė išlieka, tik skola pagal prievolę perkeliama trečiajam asmeniui – naujajam skolininkui. Skolos perkėlimo iniciatyva gali kilti tiek iš skolininko, tiek iš kreditoriaus, tiek iš trečiojo asmens (CK 6.50, 6.115, 6.116 straipsniai), tačiau bet kuriuo atveju skolos perkėlimas galimas tik esant kreditoriaus sutikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Z. v. BUAB „Vakarų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-44/2011; 2010 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-349/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-349/2010">3K-3-349/2010</a>; 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ZSTATYBA“v. ūkininkė V. V., bylos Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-357/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-357/2012">3K-3-357/2012</a>; 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Nord lizingas v. UAB „Vagonera“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02Ni8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-66/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-66/2013">3K-3-66/2013</a>; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad imperatyvusis skolos perkėlimo santykių reglamentavimas yra pagrįstas, nes kreditoriui skolininko asmuo turi esminę reikšmę; sudarydamas sutartį su konkrečiu asmeniu jis įvertina savo kontrahento galimybes ją įvykdyti, todėl skolininko pakeitimas prieš kreditoriaus valią reikštų kreditoriaus teisių ir sutarties laisvės principo pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. Ž. D., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-184/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-184/2013">3K-3-184/2013</a>).

Taigi aptartu teisiniu reglamentavimu nustatoma ne tik skolininko teisė perleisti savo skolą kitam asmeniui, bet ir įtvirtinta kreditoriaus interesų apsauga, garantuojanti, kad be jo sutikimo skolininku netaptų nepatikimas, nepajėgus prievolę įvykdyti asmuo.

Šios bylos ypatumas tas, kad skola perkelta ne šalių sutarimu, o Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1055, kuris priimtas vykdant Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programą, patvirtintą Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1654. Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 1055 1 punktu nutarta perimti valstybės nuosavybėn Vilniaus miesto savivaldybės, kaip viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teises ir pareigas, o 4 punktu – perimti Vilniaus miesto savivaldybės finansinius įsipareigojimus pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis Nr. LT026492 ir Nr. LT026493, sudarytas su UAB „Swedbank lizingas“. Valstybės, kaip viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės, turtines ir neturtines teises bei pareigas pavesta įgyvendinti Sveikatos apsaugos ministerijai (2 punktas). Tiek pirminis skolininkas, tiek ir jį pagal nutarimą pakeičiantysis yra viešieji juridiniai asmenys (CK 2.34 straipsnio 2 dalis, 2.35 straipsnio 2 dalis). Nors tai yra specifiniai teisės subjektai, civiliniuose santykiuose jie dalyvauja lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis). Tai, be kita ko, reiškia, kad šiems subjektams civiliniuose santykiuose negali būti suteikiamos kokios nors privilegijos ar lengvatos bei teisės aktų taikymo išimtys, nenustatytos įstatymų. Lygiateisiškumo principo išraiška įtvirtinta ir CK 2.76 straipsnyje, nustatančiame draudimą teisės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims. Pagal CK 2.80 straipsnį valstybės ar savivaldybės institucijoms draudžiama įstatymais nenumatytais administraciniais metodais reglamentuoti juridinių asmenų veiklą.

Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 1055 savo turiniu ir prasme yra individualus teisės taikymo aktas. Toks teisės aktas, priešingai nei norminis, kuriuo nustatomos elgesio taisyklės, skirtos ir taikytinos individualiais požymiais neapibūdintiems subjektams, nukreiptas konkretiems subjektams vienkartiniam taikymui. Šiuo nutarimu ieškovui tiesiogiai nenustatyti jokie įpareigojimai, tačiau jo įvykdymas reikštų, kad pradinis ieškovo skolininkas – Vilniaus miesto savivaldybė – pakeičiamas kitu skolininku – valstybe (kurios kaip viešosios įstaigos Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės savininkės turtines ir neturtines teises bei pareigas pavesta įgyvendinti Sveikatos apsaugos ministerijai), taigi turėtų įtakos jo teisėms.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civiliniuose santykiuose dalyvaujančių subjektų lygiateisiškumo principą, CK normų, nustatančių, kad skolininko pakeitimui reikalingas kreditoriaus sutikimas, imperatyvumą, žemesnės galios teisės aktų subordinavimo įstatymams principą, konstatuoja, kad kreditoriaus teisių apsauga neturėtų būti siaurinama dėl to, jog sprendimas perkelti skolą išreikštas ne esamo skolininko ir skolos perėmėjo susitarimu, o vykdomosios valdžios institucijos aktu. Vadinasi, ir nagrinėjamu atveju, kai skola perkeliama Vyriausybės nutarimu, skolininko pakeitimui būtinas kreditoriaus sutikimas.

Dalyvaujantys byloje asmenys pripažįsta, kad aptariamas Vyriausybės nutarimas su ieškovu derintas nebuvo ir jo sutikimas prieš priimant nutarimą negautas. Kasatorius nurodo, kad nors rašytinio kreditoriaus sutikimo nėra, tačiau jo derybos su naujajam skolininkui – valstybei atstovaujančiu asmeniu dėl skolos perkėlimo sąlygų rodo, jog jis konkliudentiniais veiksmais sutiko su tuo, kad skolininkas pagal prievoles, atsiradusias iš lizingo sutarčių, būtų pakeistas. Pritarti tokiai kasatoriaus pozicijai nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vyriausybės nutarimas šiuo atveju galėtų būti traktuojamas kaip skolininko ir skolos perėmėjo susitarimas dėl numatomo skolos perkėlimo, apie kurį skolininkas ir skolos perėmėjas turi pranešti kreditoriui, o šis sprendžia, ar sutikti su skolininko keitimu (CK 6.116 straipsnio 1 dalis). Priklausomai nuo jo sprendimo atsiranda atitinkami teisiniai padariniai. Byloje, kaip ir nurodo kasatorius, nustatyta, kad ieškovas, priėmus Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. 1055, derėjosi su Sveikatos apsaugos ministerija dėl prievolės vykdymo, tačiau susitarimas nepasiektas. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju valstybės įgaliota institucija – Sveikatos apsaugos ministerija – nurodė, jog Vyriausybės nutarimas, kuriuo perkelta skola, nesuderintas su jos, kaip biudžetinės įstaigos, veiklą reglamentuojančiais teisės aktais (Biudžetinės sandaros įstatymu), ir tuo pagrindu nesutiko prisiimti atitinkamai modifikuotų atsakovo turėtų įsipareigojimų pagal lizingo sutartis, atnaujinus sutarčių galiojimą (nesutiko su prievolės novacija), taip pat atsisakė mokėti skolos dalį, kurią sudaro dėl sutarties nevykdymo atsakovui priskaičiuotos mokėtinos sumos (palūkanos, delspinigiai ir pan.), t. y. nesutiko mokėti visos Vilniaus miesto savivaldybės skolos pagal nutrauktas lizingo sutartis. Pažymėtina, kad kreditoriaus interesas yra gauti prievolės įvykdymą. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad, vertinant skolininkus mokumo aspektu, naujasis skolininkas (valstybė) finansiškai yra pajėgesnis, tačiau, minėta, naujasis skolininkas, nurodydamas, kad Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 1055 nesuderintas su galiojančiu teisiniu reglamentavimu, atsisako prisiimti ankstesnio skolininko prievoles visa apimtimi. Derybos šiuo atveju vyko siekiant galimo kreditoriaus sutikimo perkelti skolą, jos vertintinos kaip veiksmai, kuriuos kreditorius atliko prieš apsispręsdamas, ar duoti sutikimą dėl skolos perkėlimo, o ne kaip sutikimas perkelti skolą, išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Kasaciniame skunde nurodoma kasacinio teismo nutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Arminga ir Ko“ v. M. P., bylos Nr. 3K-3-465/2004), kurioje pripažintas tinkamu kreditoriaus sutikimas, išreikštas konkliudentiniais veiksmais, priimta byloje, faktinėmis aplinkybėmis besiskiriančioje nuo šios bylos: toje byloje skolos perkėlimą ginčijo ne kreditorius, o naujasis skolininkas, kreditorius pripažino įvykusį skolos perkėlimo faktą, buvo pradėjęs išieškojimą iš naujojo skolininko, t. y. priimdamas iš jo prievolės vykdymą patvirtino savo pritarimą skolos perkėlimui. Be to, pažymėtina, kad pastaruoju metu kasacinio teismo nutartyse formuojama praktika, jog kreditoriaus pritarimas skolos perkėlimui turi būti išreikštas raštu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. Ž. D. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-184/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-184/2013">3K-3-184/2013</a>).

Kasatoriaus argumentai dėl to, kad ne jis buvo skolos perkėlimo iniciatorius, kad privalėjo vykdyti Vyriausybės nutarimą ir neturėjo pasirinkimo, taip pat argumentai dėl šios sumos išieškojimo neigiamos įtakos savivaldybės biudžetui bei jos vykdytinoms funkcijoms galėtų būti reikšmingi kasatoriaus ir trečiojo asmens tarpusavio santykiams, atsiradusiems Vyriausybės nutarimo pagrindu. Pažymėtina, kad savo pareigą, kylančią iš nurodyto Vyriausybės nutarimo, su tam tikromis išlygomis dėl mokėtinų sumų, pripažįsta ir trečiasis asmuo – Sveikatos apsaugos ministerija, jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme teikdama pasiūlymus Vilniaus miesto savivaldybei (Ministerijos 2012 m. liepos 7 d. raštas Nr. (1.28-142)-10-5786, 2013 m. liepos 24 d. raštas Nr. (1.1.20-142)-10-6203, 2013 m. rugpjūčio 29 d. raštas Nr. (1.1.20-142)-10-7254).

Dėl kreditoriaus sąžiningumo

Kasaciniame skunde keliamas ieškovo piktnaudžiavimo savo teisėmis klausimas, nurodant, kad ieškovas nebuvo nuoseklus dėl kreditoriaus pakeitimo, ilgą laiką vedė derybas su Sveikatos apsaugos ministerija, į teismą kreipėsi tik nepavykus susitarti su trečiuoju asmeniu, dėl ko pailgėjo laikotarpis, už kurį mokėtinos palūkanos.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sąžiningumo reikalavimas, kaip fundamentalus civilinės teisės ir konkrečiai – sutarčių teisės principas (CK 6.158 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis), saisto ir lizingo sutarties šalis tiek sutarties sudarymo ar vykdymo metu, tiek ir po sutarties nutraukimo, nes nuostolių dėl sutarties nutraukimo atsiradimas ir jų dydis gali priklausyti ne tik nuo objektyvių aplinkybių, kurių šalys negali pakeisti, bet ir nuo jų sąžiningo elgesio viena kitos teisių ir pareigų atžvilgiu. Šalys po sutarties nutraukimo turi imtis protingų priemonių nuostoliams išvengti, juos sumažinti ar neleisti jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. A. S., bylos Nr. 3K-3-367/2013). Viena iš sąžiningumo principo išraiškų sutarčių teisėje – sutarties šalių pareiga bendradarbiauti ir kooperuotis, siekti sutartines prievoles atlikti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis). Ji reiškia šalių pareigą padėti viena kitai įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti apie atsiradusias sąlygas, kliudančias vykdyti prievoles, siekti išvengti ar sumažinti galimus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. UAB „Remada“, bylos Nr. 3K-3-277/2009; kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ nesąžiningumo ir bendradarbiavimo pareigos nevykdymo nenustatyta. Kaip nutartyje jau nurodyta, kreditorius suinteresuotas visišku savo reikalavimų patenkinimu, tokio rezultato jis ir siekė derybomis. Pagal CK 6.163 straipsnio 2 dalį šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, kad nepasiekiamas šalių susitarimas. Nutartyje jau pasisakyta, kad derybos nagrinėjamu atveju nereiškia sutikimo perkelti skolą, todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus traktavimu, jog ieškovas elgėsi nesąžiningai, iš pradžių sutikęs perkelti skolą, o vėliau šio sutikimo atsisakęs. Ieškovo tinkamą bendradarbiavimo pareigos vykdymą rodo ir tai, kad jis sutiko šiek tiek pakeistomis sąlygomis atnaujinti nutrauktų lizingo sutarčių galiojimą ir gauti prievolės vykdymą dalimis, išdėstant mokėjimus tam tikram laikotarpiui. Vertinant derybų intensyvumą ir jose dalyvavusių asmenų elgesį, pripažintina, kad derybų trukmę daugiausia lėmė trečiojo asmens veiksmai su kitomis valstybės institucijomis aiškinantis teisines skolos perėmimo galimybes ir keičiant pradinę poziciją.

Kasatorius taip pat teikia argumentus dėl priteistų pernelyg didelių palūkanų. Iš kasatoriaus ieškovo naudai priteistos 6 procentų dydžio palūkanos nuo lizingo sutarčių nutraukimo iki kreipimosi į teismą dienos CK 6.210 straipsnio 2 dalies pagrindu. Sutiktina su teismo argumentacija, kad sudarydama lizingo sutartis Vilniaus miesto savivaldybė dalyvavo civiliniuose teisiniuose santykiuose ir yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis). Tačiau CK 6.210 straipsnio 2 dalis taikoma tada, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką savivaldybė nėra tinkamas subjektas mokėti 6 procentų dydžio palūkanas už prievolės neįvykdymą, nes nėra verslininkas ar privatus juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto gama“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-516/2013). Kaip nutartyje jau nurodyta, sudarydama, vykdydama ir nutraukdama sutartis, savivaldybė veikia kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo, todėl teismai nepagrįstai iš atsakovo priteisė 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo sutarčių nutraukimo iki kreipimosi į teismą dienos. Atsakovui nustatytinos 5 procentų dydžio palūkanos pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį. Dėl šios priežasties priteistina iš atsakovo palūkanų suma mažintina iki 527 466,02 Lt (5 676 764,31 Lt skola x 5 procentų dydžio palūkanos / 360 dienos per metus x 669 uždelstos atsiskaityti dienos). Kadangi specialusis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas yra taikomas viešiesiems juridiniams asmenims, tai iš atsakovo priteistos 8,34 procento dydžio procesinės palūkanos nemažintinos, tačiau iki 6 204 230,33 Lt (5 676 764,31 Lt skola + 527 466,02 Lt palūkanos) mažintina bendra priteistina suma, už kurią šios palūkanos skaičiuojamos.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje nustatytoms aplinkybėms teismai tinkamai aiškino ir taikė skolininko teisę perkelti skolą kitam asmeniui reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų ir padarė pagrįstą išvadą, jog, ieškovui nesutikus su skolos perkėlimu, už įsipareigojimų pagal lizingo sutartis nevykdymą yra atsakingas atsakovas. Tačiau teismai netinkamai taikė palūkanų dydį viešiesiems juridiniams asmenims reglamentuojančias teisės normas, todėl teismų sprendimai keistini, mažinant priteistą iš atsakovo palūkanų sumą už prievolės nevykdymą nuo lizingo sutarčių nutraukimo iki kreipimosi į teismą dienos (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi atsakovui buvo atidėtas žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimas iki kasacinio teismo nutarties priėmimo. Kasaciniu skundu atsakovas ginčijo visą teismų procesiniais sprendimais iš jo priteistą sumą – 6 309 723,53 Lt, už kurią pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 4 dalį mokėtinas 30 000 Lt žyminis mokestis. Šia nutartimi žemesnių instancijų teismų iš atsakovo priteista suma sumažinta iki 6 204 230,33 Lt, už kurią taip pat mokėtinas 30 000 Lt žyminis mokestis. Dėl šios priežasties valstybei iš atsakovo priteistinas nurodyto dydžio žyminis mokestis, t. y. 30 000 Lt (CPK 93, 96 straipsniai).

Kadangi ieškovo ieškinys tenkintinas daugiau negu 98 procentus, tai nėra pagrindo pakeisti žemesnių instancijų teismų atlikto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Kasacinis teismas nepatyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šalys taip pat neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant kasacine tvarka, todėl šios išlaidos neatlygintinos ir iš šalių nepriteistinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą: ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį tenkinti iš dalies – ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteistą palūkanų sumą 632 959,22 Lt sumažinti iki 527 466,02 Lt, bendrą priteistą sumą, už kurią priteistos 8,34 procento dydžio metinės procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. gruodžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, – 6 309 723,53 Lt sumažinti iki 6 204 230,33 Lt.

Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti valstybei iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 30 000 Lt žyminio mokesčio.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Rimvydas Norkus