Dėl kredito sutarties dalies, reikalavimo perleidimo sutarčių ir priskaičiuotų delspinigių bei palūkanų pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-394/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 36.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. R. ieškinį atsakovams Nacionalinei kredito unijai (buvo - Medicinos kredito unija), UAB „Medicinos bankas“, A. K. dėl kredito sutarties dalies, reikalavimo perleidimo sutarčių ir priskaičiuotų delspinigių bei palūkanų pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti 2005 m. lapkričio 28 d. sudarytos paskolos sutarties su Medicinos kredito unija 4.8 punktą negaliojančiu; pripažinti 2007 m. rugpjūčio 20 d. reikalavimų perleidimo sutartį, sudarytą Medicinos kredito unijos ir UAB „Medicinos bankas“, ir 2007 m. lapkričio 14 d. reikalavimų perleidimo sutartį, sudarytą UAB „Medicinos bankas“ ir A. K., negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento; pripažinti A. K. apskaičiuotus 7679,88 Lt palūkanas ir 39 060,90 Lt delspinigius neteisėtais ir atleisti nuo jų mokėjimo. Ieškovas nurodė, kad 2005 m. liepos 28 d. jis tapo Medicinos kredito unijos pajininku. 2005 m. lapkričio 24 d. kredito unijos valdybos nutarimu ieškovui buvo nuspręsta suteikti 111 650 Lt paskolą. 2005 m. lapkričio 28 d. ieškovas su atsakovu Medicinos kredito unija sudarė paskolos sutartį Nr. 51128-17. Ieškovas sutartinius įsipareigojimus vykdė nuo 2005 m. gruodžio 28 d. iki 2007 m. lapkričio 28 d., t. y. kiekvieną mėnesį mokėjo palūkanas po 1023,42 Lt ir iš viso sumokėjo 24 563 Lt. 2008 m. sausio 16 d. gavęs Finansų konsultacijų biuro 2007 m. gruodžio 21 d. pranešimą, kad yra skolingas kreditoriui A. K., ieškovas sužinojo, kad Medicinos kredito unija savo reikalavimus perleido atsakovui UAB „Medicinos bankas“, o šis - A. K. Nors pagal paskolos sutarties 4.8 punktą atsakovas Medicinos kredito unija turi teisę perleisti kreditorinį reikalavimą kitiems asmenims, tačiau pagal CK 6.101 straipsnį kreditorius reikalavimų negali perleisti, jei tai prieštarauja įstatymams ar reikalavimo teisės perleidimas pažeidžia skolininko teises. 2007 m. rugpjūčio 20 d. sutartis prieštarauja Kredito unijų įstatymui, įpareigojančiam uniją ginti jos narių interesus, o savo reikalavimų neperleidimas tretiesiems asmenims yra vienas iš gynybos būdų. Be to, Kredito unijų įstatymas yra specialusis įstatymas ir jame nenustatyta reikalavimo teisių perleidimo galimybės, todėl atsakovas negalėjo vadovautis bendrosiomis teisės normomis ir perleisti savo reikalavimus. Nepaisant 2007 m. rugpjūčio 20 d. sudarytos Medicinos kredito unijos ir UAB „Medicinos bankas“ sutarties, ieškovas palūkanas mokėjo kredito unijai, nes nežinojo apie reikalavimų perleidimą. 2007 m. rugpjūčio 20 d. bei 2007 m. lapkričio 14 d. sutartys yra niekinės, nes sudarytos nesilaikant CK 6.109, 6.107 straipsnių reikalavimų. Ieškovas negalėjo pasinaudoti paskolos sutartyje ir Kredito unijos įstatyme nustatyta teise pratęsti terminą paskolai grąžinti. Jis keletą kartų kreipėsi į atsakovą Medicinos kredito uniją dėl paskolos termino pratęsimo esant svarbioms aplinkybėms, tačiau į jo prašymus nebuvo atsakyta.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2005 m. liepos 28 d. ieškovas tapo atsakovo Nacionalinės kredito unijos (buvusios Medicinos kredito unijos) pajininku ir iki šiol turi 11 200 Lt pajų. 2005 m. lapkričio 28 d. ieškovas ir atsakovas Nacionalinė kredito unija pasirašė paskolos sutartį Nr. 51128-17, kurios pagrindu ieškovui buvo suteikta 111 650 Lt dydžio paskola. 2007 m. rugpjūčio 20 d. atsakovas Medicinos kredito unija savo reikalavimus į ieškovą perleido atsakovui UAB „Medicinos bankui“, o šis 2007 m. lapkričio 14 d. sudarė reikalavimų perleidimo sutartį su atsakovu A. K. Kadangi ieškovas visų savo prievolių neįvykdė, tai Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2008 m. birželio 13 d. priėmė nutartį dėl ieškovui priklausančio įkeisto buto arešto, taip pat įspėjo ieškovą, kad, jam negrąžinus 111 502,26 Lt skolos, 7679,88 Lt palūkanų, 39 060,90 Lt delspinigių bei žyminio mokesčio per vieną mėnesį, įkeistas daiktas bus parduotas. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad reikalavimo teisių perleidimas yra laikytinas neteisėtu, nes pajiniai įnašai negalėjo pereiti atsakovams UAB „Medicinos bankas“ ir A. K., nustatęs, kad ieškovo pajus A. K. neperėjo ir tebėra Nacionalinėje kredito unijoje. Teismas nurodė, kad, priešingai nei teigia ieškovas, CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui. Atsakovas Nacionalinė kredito unija 2007 m. rugpjūčio 20 d. perleido savo reikalavimą UAB,,Medicinos bankas“, kuris 2007 m. lapkričio 14 d. perleido reikalavimo teisę A. K. Pagal Kredito unijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 5 punktą kredito unijoms suteikta teisė sudaryti sandorius ir prisiimti įsipareigojimus. Reikalavimo teisės perleidimas yra teisėtas sandoris, kuris neprieštarauja Lietuvos Respublikoje galiojantiems teisės aktams. Be to, Nacionalinės kredito unijos ir ieškovo pasirašytos paskolos sutarties 6.5. punkte nustatyta, kad paskolos gavėjas sutinka, kad Kredito unija perleistų skolinį reikalavimą pagal Paskolos sutartį kitiems asmenims. Net ir pripažinus negaliojančiu šį paskolos sutarties punktą, galiotų CK 6.101 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią reikalavimo perleidimas būtų teisėtas. Teismas nurodė, kad reikalavimo perleidimo kitiems asmenims klausimo neaptarimas Kredito unijų įstatyme nereiškia, kad šis veiksmas yra negalimas, ir laikė, kad paskolos sutarties 4.8. punktas neprieštarauja nei CK, nei Kredito unijų įstatymui, o ieškovo reikalavimas pripažinti šį punktą negaliojančiu yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl 2007 m. rugpjūčio 20 d. ir 2007 m. lapkričio 24 d. reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo prieštaraujančiomis Kredito unijų įstatymui, t. y. negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu, teismas nurodė, kad Kredito unijų įstatymo 1 ir 2 straipsniuose apibrėžiama šio įstatymo paskirtis ir šiame įstatyme vartojamos sąvokos, tačiau nei šiuose, nei kituose Kredito unijų įstatymo straipsniuose ieškovo nurodyto draudimo kredito unijoms perleisti tretiesiems asmenims, taip pat ir fiziniams, į savo narius įgytas reikalavimo teises nenumatyta. Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Kredito unijų įstatyme nenustatyta tiesioginio draudimo perleisti tretiesiems asmenims reikalavimo teises, kurias į savo narį įgijo kredito unija, darytina išvada, jog atsakovai Nacionalinė kredito unija, UAB „Medicinos bankas“ ir A. K. turėjo teisę remdamiesi CK 6.101 straipsnio 1 dalimi sudaryti reikalavimo perleidimo sutartis. Tokią teisę atsakovams suteikė ir ieškovo pasirašytos 2005 m. lapkričio 28 d. paskolos sutarties 4.8 punktas, pagal kurį Nacionalinė kredito unija turi teisę perleisti skolinį reikalavimą kitiems asmenis, bei 6.5 punktas, kuriuo ieškovas sutiko, kad Nacionalinė kredito unija iš sutarties atsiradusį skolinį reikalavimą perleistų kitiems asmenims. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis niekaip nepakeistų ieškovo padėties, jis vis vien privalėtų grąžinti paskolą bei sumokėti kitas pagal sutartį priklausančias įmokas.

Dėl ieškovo reikalavimo palūkanas ir delspinigius pripažinti neteisėtais bei atleisti nuo jų mokėjimo teismas nurodė, kad ieškovas, pasirašydamas paskolos sutartį, sutiko su sutartyje nustatytu palūkanų ir delspinigių dydžiu. Tiek Nacionalinės kredito unijos reikalavimo perleidimas UAB,,Medicinos bankas“, tiek šio reikalavimo perleidimas A. K. yra teisėti, todėl remdamasis CK 6.101 straipsnio 1 dalimi kreditorius turi teisę perleisti visą reikalavimą, kuris reikalavimo perleidimo dieną buvo sudarytas iš negrąžintos paskolos, palūkanų bei galimų skaičiuoti delspinigių. Apie reikalavimo perleidimą ieškovas buvo informuotas Nacionalinės kredito unijos 2007 m. rugpjūčio 20 d. pranešimu ir A. K. 2007 m. lapkričio 20 d. pranešimu. Iš ieškovo pateikto Kredito grąžinimo dalimis ir palūkanų mokėjimo grafiko projekto matyti, kad UAB „Medicinos bankas“ derėjosi su juo dėl paskolos grąžinimo išdėstymo. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis savo prievolę įvykdė Nacionalinei kredito unijai, todėl konstatuotina, jog ieškovas nepagrįstai reikalauja atleisti jį nuo palūkanų ir delspinigių sumokėjimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 16 d. nutartimi ieškovo P. R. apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymėjo, kad skolininkui (ieškovui) šiuo atveju nepasikeitė nei prievolės įvykdymo būdas, nei jos dydis, nei atsirado papildoma, nei išnyko jo prievolė pagal paskolos sutartį. Kolegija nurodė, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog pradinis kreditorius – Nacionalinė kredito unija, jam būtų atidėjęs skolos mokėjimo terminą ir neskaičiavęs palūkanų ir delspinigių pagal paskolos sutartį, yra tik prielaidos ir nepagrįsta įrodymais. Be to, ieškovas ir pats pripažino, kad į naująjį kreditorių jis su analogišku prašymu nesikreipė. Kolegija sprendė, kad perleidus reikalavimo teisę nebuvo pažeistos skolininko teises.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas P. R. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

2005 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartis sudaryta ne bendraisiais pagrindais, o pagal specialųjį Kredito unijų įstatymą, kuris nustato kredito unijų veiklos pagrindus, narystės kredito unijoje sąlygas bei savivaldos principus, kredito unijų steigimą, veiklą, reorganizavimą ir likvidavimą, valdymą bei veiklos priežiūrą, jos narių teises ir pareigas (Kredito unijų įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės sąvokos. Kredito unijos padeda pinigais ne bet kam, bet kredito unijos nariams, kurie sumoka pajų, kad paskola, skirtingai negu banko paskola, yra savitarpio pagalba ir suteikiama tik unijos nariams. Kredito unijų įstatyme nustatytos unijos narių teisės ir pareigos, lengvatinės sąlygos (Kredito unijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 19 straipsnis). Kredito unijų įstatymas – specialusis, todėl reikalavimo teisė dėl kredito unijos narių savitarpio paskolos negali būti perleista pagal bendrąsias taisykles. Priešingu atveju paneigiamas kredito unijų steigimo tikslas, pažeidžiamas jų veiklos organizavimo kooperatiniais pagrindais principas, kredito unijų narių teisės. Draudimas perleisti reikalavimą neprivalo būti tiesiogiai įtvirtintas Kredito unijų įstatyme, o išplaukia iš įstatymo paskirties ir esmės. Dėl kreditoriaus reikalavimų perleidimo sutarčių ieškovas neteko galimybės pasinaudoti paskolos sutarties ir Kredito unijų įstatyme nustatytomis lengvatinėmis sąlygomis (atidėti paskolos sutarties vykdymą), todėl nepagrįstai apskaičiuoti palūkanos ir delspinigiai.

Atsiliepimais į kasacinį skundą atsakovai A. K., Nacionalinė kredito unija ir UAB „Medicinos bankas“ prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimai į kasacinį skundą grindžiami tokiais argumentais:

Ieškovo ir Nacionalinės kredito unijos 2005 m. lapkričio 28 d. sudarytos paskolos sutarties 4.8 punkte nustatyta, kad kredito unija turi teisę perleisti skolinį reikalavimą kitiems asmenis. Tokia nuostata neprieštarauja CK ar Kredito unijų įstatymui. Priešingai, kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą nustatyta CK 6.101 straipsnyje. Pagal Kredito unijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 5 punktą kredito unijoms suteikta teisė sudaryti sandorius ir prisiimti įsipareigojimus, todėl reikalavimo teisės perleidimo sutartys sudarytos teisėtai. Kredito unijų įstatymas reglamentuoja kredito unijų veiklą, o ne paskolų suteikimo tvarką ir sąlygas. Nacionalinė kredito unija, kaip paskolos davėja, neturėjo jokių specialių įsipareigojimų ieškovui, todėl tokių neturi ir reikalavimą perėmę UAB „Medicinos bankas“ ar A. K. Ieškovas turi teisę prašyti atidėti paskolos sutarties vykdymą, tačiau nei pagal paskolos sutartį, nei pagal Kredito unijų įstatymą nenustatyta atsakovams pareiga tenkinti tokį ieškovo prašymą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 1.80 straipsnį.

Dėl CK 1.80 straipsnio taikymo

CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą.

Nagrinėjamoje byloje pats kasatorius pripažįsta, kad Kreditų unijų įstatyme nėra konkrečios teisės normos, įtvirtinančios draudimo perleisti reikalavimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kredito unijų įstatymo normų sisteminis, teleologinis aiškinimas taip pat neleidžia daryti išvados, kad pagal Kreditų unijų įstatymą nustatytas draudimas kredito unijai perleisti kreditorinį reikalavimą pagal paskolos kredito unijos nariui sutartį. Taigi nėra pagrindo pripažinti 2005 m. lapkričio 28 d. sudarytos paskolos sutarties 4.8 punktą, 2007 m. rugpjūčio 20 d. ir 2007 m. lapkričio 14 d. reikalavimų perleidimo sutartis negaliojančiais kaip prieštaraujančiais imperatyvioms Kredito unijų įstatymo nuostatoms.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant kreditoriaus reikalavimo, atsiradusio paskolos kredito unijos nariui suteikimo pagrindu, perleidimo sutarčių pripažinimą negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu, taip pat turi būti vertinama ir jų atitiktis imperatyvioms CK normoms, reglamentuojančioms reikalavimo perleidimą. Kreditoriaus teisę perduoti savo reikalavimo teisę kitam asmeniui, t. y. naujajam kreditoriui, pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, reglamentuoja CK 6.101-6.110 straipsniai. Tam tikrais atvejais reikalavimo teisė negali būti perleista. Draudimai perleisti reikalavimo teisę gali būti nustatyti įstatymo arba sutarties. Pagal CK 6.101 straipsnio 5 dalį be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. CK 6.101 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos normos lingvistinis aiškinimas (draudžiama) patvirtina, kad ši teisės norma imperatyvi.

Sprendžiant, ar kredito unijai suteikus savitarpio paskolą savo nariui kreditoriaus asmuo turi esminės reikšmės, analizuotinos Kredito unijų įstatymo nuostatos. Pagal Kredito unijų įstatymą (2000 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. VIII-1683 redakcija) kredito unija -kooperatiniais pagrindais suorganizuota, fizinių asmenų ar fizinių asmenų kartu su Lietuvos Respublikoje įregistruotomis visuomeninėmis organizacijomis, profesinių sąjungų organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis ir bendrijomis, žemės ūkio kooperatyvais savanoriškai įsteigta ir šio įstatymo nustatyta tvarka įregistruota kredito įstaiga, telkianti savo narių ir savo asocijuotų narių ir klientų pinigus narių ūkiniams bei socialiniams poreikiams, numatytiems kredito unijos įstatuose, tenkinti savitarpio paskolų teikimo būdu ir prisiimanti su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Nagrinėjamoje byloje kredito unija suteikė savo nariui savitarpio paskolą, kuri pagal įstatymą apibrėžiama kaip iš kredito unijoje sukauptų pinigų savo nariams duodamos ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos, už kurias imamos kredito unijos valdybos nutarimu nustatyto dydžio palūkanos. Kredito unijų nariai turi teisę dalyvauti kredito unijos susirinkimuose ir balsuojant turėti tik vieną balsą, rinkti kredito unijos valdymo ir kontrolės organus ir būti į juos išrinktas, gauti informaciją apie kredito unijos veiklą, jos finansinę- ūkinę būklę ir turtą ar pareikalauti, kad kredito unija pateiktų jam susipažinti ar kopijuoti metinę bei tarpinę finansinę atskaitomybę, valdybos ataskaitas apie kredito unijos veiklą, susirinkimų protokolus, narių registrą, apskųsti teismui visuotinio narių susirinkimo ir valdybos nutarimus, turi teisę naudotis kredito unijos teikiamomis paslaugomis įstatuose nustatytomis lengvatinėmis sąlygomis ir kt. (Kredito unijų įstatymo 19 straipsnis). Atsižvelgiant į savitarpio paskolos pobūdį, kredito unijos ir jos narių statusą, darytina išvada, kad kredito unijai suteikus paskolą savo nariui yra būtent toks atvejis, kai kreditoriaus asmuo turi skolininkui esminės reikšmės. Taigi tokio reikalavimo perleidimas be skolininko sutikimo galėtų būti pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 6.101 straipsnio 5 daliai). Nagrinėjamoje byloje skolininkas sutiko dėl reikalavimo perleidimo (2005 m. lapkričio 28 d. paskolos sutarties 6.5 punktas), todėl nėra pagrindo pripažinti 2007 m. rugpjūčio 20 d. ir 2007 m. lapkričio 14 d. reikalavimų perleidimo sutartis negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Kita vertus, reikalavimo teisės perleidimas negali pažeisti skolininko teisių ar jų labiau suvaržyti (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Kasatorius teigė, kad perleidus reikalavimus buvo suvaržytos jo teisės atidėti paskolos grąžinimo terminą. Pagal 2005 m. lapkričio 28 d. paskolos sutarties 4.1 punktą paskolos gavėjui laiku neįvykdžius savo įsipareigojimų, kredito unija savo pasirinkimu gali arba pratęsti paskolos ir palūkanų grąžinimo terminą (jeigu to prašo paskolos gavėjas likus 15 dienų iki paskolos nustatyto termino pabaigos), arba be išankstinio įspėjimo negrąžintą paskolą, nesumokėtas palūkanas ir delspinigius nurašyti iš visų kredito unijoje esančių paskolos gavėjo sąskaitų, išskyrus jo pajų. Paskolos gavėjui neturint pakankamai lėšų kredito unijoje skolai padengti, kredito unija savo nuožiūra išieškojimą gali nukreipti į laiduotojo, garanto, įkeistą ar kitą paskolos gavėjo turtą. Sutarties 4.2 punkte tam tikrais atvejais kredito unijai nustatyta teisė reikalauti, kad paskola būtų grąžinta per kredito unijos nustatytą terminą, nelaukiant paskolos grąžinimo termino pabaigos. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditoriui perleidus reikalavimą naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasatoriaus argumentai dėl jo teisių suvaržymo perleidus reikalavimą atmestini.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu byloje dalyvaujantiems asmenims, ir kitos būtinos išlaidos kasaciniame teisme sudaro 63,20 Lt. Nepatenkinus kasacinio skundo, nurodytos išlaidos priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 3, 8 punktai, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo P. R. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 63,20 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Sigita Rudėnaitė

Janina Stripeikienė