Civilinė byla Nr. e3K-3-73-378/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40447-2016-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.2.5; 3.1.14.8.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Sagačio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. Č. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutarties, kuria spręstas ieškovo E. Č. ieškinio atsakovei R. Č. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų su tuo susijusių reikalavimų, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, priėmimo klausimas, peržiūrėjimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių jurisdikcijos nustatymo taisykles santuokos nutraukimo bylose, turinčiose tarptautinį elementą, aiškinimo bei taikymo.
Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė nutraukti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (duomenys neskelbtini) sudarytą šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatyti šalių nepilnamečių vaikų D. Č., gimusio (duomenys neskelbtini), ir A. Č., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą kartu su atsakove, priteisti iš ieškovo nepilnamečiams vaikams išlaikymą kiekvienam po 1000 Eur, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį, nustatyti bendravimo su vaikais tvarką, padalyti šalių finansinius įsipareigojimus ir santuokos metu įgytą turtą ieškovo nurodytu būdu, išspręsti kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus bei priteisti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 27 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį, išaiškino, kad jis gali būti pareikštas Šveicarijos Konfederacijos teismui pagal atsakovės gyvenamąją vietą; grąžino ieškovui sumokėtą žyminį mokestį.
Nagrinėdamas ieškinio priėmimo klausimą, teismas nustatė, kad šalys savo gyvenamąją vietą yra deklaravusios Lietuvoje: ieškovas – (duomenys neskelbtini), atsakovė – (duomenys neskelbtini), tačiau ieškinyje ir atsakovės atstovės teismui pateiktuose dokumentuose nurodytos aplinkybės bei su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalių ir jų vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Šveicarijoje. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos turimų duomenų teismas nustatė, kad ieškovas Lietuvoje nedirba nuo (duomenys neskelbtini), atsakovė – nuo (duomenys neskelbtini). Šalys gyvena ir dirba Šveicarijoje, jų vaikai gyvena Šveicarijoje nuo gimimo, lanko mokyklą (duomenys neskelbtini) miestelyje. Šalys Šveicarijoje nuosavybės teise valdo didelės vertės nekilnojamąjį turtą, kuriam įsigyti yra suteikta Šveicarijos banko paskola, Šveicarijoje yra registruotos jų transporto priemonės – automobiliai „BMW X5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Aston Martin DBS“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini); Lietuvoje šalių vardu nėra įregistruota transporto priemonių. Šveicarijos draudimo bendrovėse yra apdrausta šalių gyvybė. Aplinkybę, kad šalys nuolat gyvena Šveicarijoje, patvirtina ir tai, jog Šveicarijoje, (duomenys neskelbtini) apygardos teisme yra pradėta byla dėl šalių gyvenimo skyrium.
Teismas pažymėjo, kad ieškinys dėl santuokos nutraukimo pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą; jeigu ieškovas turi kartu su juo gyvenančių nepilnamečių vaikų, ieškinys gali būti pareiškiamas apylinkės teismui pagal ieškovo gyvenamąją vietą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 381 straipsnio 1 dalis). Gyvenimą skyrium ir santuokos nutraukimą nustato sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos teisė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.29 straipsnis). Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai gyvena. Pagrindine asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, su kuria jis labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, darbo vieta arba kur asmuo gyvena ilgiausiai (CK 2.16 straipsnio 1, 2 dalys).
Nustatęs, kad abiejų šalių ir jų nepilnamečių vaikų faktinė nuolatinė gyvenamoji vieta yra Šveicarijoje, teismas atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo atskirąjį skundą, 2017 m. gegužės 25 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nutartį ir ieškovo E. Č. ieškinio atsakovei R. Č. dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių reikalavimų priėmimo klausimą perdavė spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Apeliacinės instancijos teismas iš šios nutarties 4 punkte nurodytų byloje nustatytų aplinkybių padarė išvadą, kad byla turi tarptautinį elementą. Spręsdamas, ar byla jam teisminga, teismas nurodė, kad Šveicarijos Konfederacija nėra Europos Sąjungos narė, be to, Lietuva ir Šveicarijos Konfederacija nėra pasirašiusios dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos. Šveicarijos Konfederacija yra Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) narė. Šioje konvencijoje įtvirtinta, kad jos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose (Lugano konvencijos 2 straipsnio 1 dalis).
Pagal Lugano konvencijos 3 straipsnį, šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismuose tik pagal konvencijos 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles. Specialios jurisdikcijos taisyklės įtvirtintos byloms dėl išlaikymo – nustatyta, kad byla gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose (Lugano konvencijos 5 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, Lugano konvencijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė nustato alternatyvųjį teismingumą, todėl, nagrinėjant bylą dėl santuokos nutraukimo bei vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, tikslinga išlaikymo priteisimo klausimą spręsti kompleksiškai, neišskiriant jo iš kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų.
Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog šalių nepilnamečiai vaikai nuolat gyvena ir lanko mokyklą Šveicarijoje, ieškovas lankosi Vilniuje, dirba Šveicarijoje bei Rusijoje. Atsakovei išduotas leidimas nuolat gyventi Šveicarijos Konfederacijoje, ji Lietuvoje nedirba nuo (duomenys neskelbtini). Šalims nuosavybės teise Šveicarijoje priklauso nekilnojamasis turtas, jų vardu registruotos transporto priemonės. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti pripažinta Šveicarijoje, nes ji lankosi Lietuvoje, čia leidžia laiką, yra deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), pažymėjo, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Šveicarijoje, kur gyvena šalių nepilnamečiai vaikai, šalys turi nekilnojamojo turto, transporto priemones, finansinių įsipareigojimų. Ieškovas nepateikė duomenų, kad atsakovė ekonominiais, socialiniais bei asmeniniais ryšiais labiau susijusi su Lietuva (CPK 178, 185 straipsniai). Be to, Šveicarijos Konfederacijos teisme yra iškelta byla dėl šalių separacijos, taigi, Šveicarijos Konfederacijos teismai, atsižvelgdami į šios šalies teisinį bei tarptautinį reglamentavimą, nustatė, kad byla jiems yra teisminga.
Kadangi, vadovaujantis tarptautinės teisės aktais, jurisdikcijos klausimas sprendžiamas ne pagal asmenų pilietybę, tačiau atsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją vietą bei ryšį su konkrečia valstybe, tai apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog tiek ieškovas, tiek atsakovė yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Aplinkybė, kad, atsakovei pagal Šveicarijos Konfederacijos įstatymus inicijavus bylą dėl separacijos, ieškovas santuoką Šveicarijoje galėtų nutraukti tik 2018 metais, nesudaro teisinio pagrindo nesivadovauti tarptautinio teismingumo taisyklėmis.
Teismas pažymėjo, kad Lugano konvencija netaikoma nuosavybės teisėms, susijusioms su santuokiniais ryšiais (Lugano konvencijos 1 straipsnio 2 dalies a punktas), todėl turto padalijimo klausimui spręsti taikytinas CPK. Remiantis CPK 786 straipsniu, tik Lietuvos Respublikos teismai nagrinėja bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu; šia teisės norma pašalinama ne Lietuvos Respublikos teisingumo įstaigų galimybė spręsti dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą. Ieškovas ieškiniu, be kito turto, taip pat prašė padalyti šalims priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvoje, todėl apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad ši ginčo dalis teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Remdamasis pirmiau nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl skundžiamą nutartį panaikino ir ieškovo ieškinio priėmimo klausimą perdavė spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nutartį; perduoti ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto apylinkės teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis įpareigoja užtikrinti tokį teisinį reguliavimą, kad asmenų teisiniai ginčai galėtų būti nagrinėjami Lietuvos teismuose. Įstatymų leidėjas savo pareigą užtikrinti šeimos bylų su tarptautiniu elementu teismingumą Lietuvos teismams įgyvendino CPK 784 straipsnio 1 dalyje. Ieškinio priėmimo klausimą sprendę teismai atsisakė taikyti pirmiau nurodytą teisės normą ir taip paneigė ieškovo konstitucinę teisę į teismą. Nesant tarptautinės sutarties, kuri nustatytų kitokią tvarką, nei įtvirtinta CPK 784 straipsnio 1 dalyje, ieškovo (Lietuvos piliečio) teisė į teisminę gynybą Lietuvos teismuose buvo paneigta neteisėtai ir be jokio teisinio pagrindo, pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas.
Teismai neišskyrė ieškovo reikalavimų, nesilaikė kasacinio teismo nustatytos jurisdikcijos patikrinimo, kuris turi būti atliekamas tarptautinį elementą turinčiose šeimos bylose, tvarkos, procesinius sprendimus priėmė remdamiesi formaliais pagrindais, motyvuodami tuo, kad tarptautinis elementas panaikina ieškovo teisę į teisminę gynybą Lietuvoje.
Ieškovo ieškinys turėjo būti išskirtas į šiuos atskirus reikalavimus – dėl santuokos nutraukimo, dėl sutuoktinių išlaikymo priteisimo, dėl sutuoktinių turto padalijimo, dėl tėvų pareigų vaikams, vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo. Kasaciniame skunde nekeliama reikalavimų dėl tėvų pareigų vaikams, vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir kitų tiesiogiai su nepilnamečiais vaikais susijusių klausimų, nes šie klausimai pagal 1996 m. spalio 19 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje 5 straipsnį yra teismingi valstybės, kurioje yra vaikų nuolatinė (įprasta) gyvenamoji vieta, teismams; šios bylos atveju – Šveicarijos Konfederacijos. Tačiau, teismui priėmus ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir kitų reikalavimų, ieškovas sutiktų pasinaudoti jurisdikcijos prorogacija, kad klausimai dėl tėvų pareigų pagal ieškinį būtų nagrinėjami Lietuvos teismuose.
Vertinant reikalavimo dėl santuokos nutraukimo jurisdikciją, svarbios aplinkybės, kad ieškovas ir atsakovė yra Lietuvos Respublikos piliečiai, su Lietuva turintys glaudžius ir nenutrūkusius ryšius, periodiškai grįžtantys į Lietuvą ir joje deklaravę savo gyvenamąją vietą. Kadangi faktinė sutuoktinių gyvenamoji vieta, dalis turto ir įsipareigojimų yra Šveicarijoje, joje gimė ir gyvena šalių nepilnamečiai vaikai, tai byloje egzistuoja tarptautinis elementas, susijęs su Šveicarijos Konfederacija. Šveicarija nėra Europos Sąjungos narė, Lietuva ir Šveicarija nėra sudariusios dvišalės teisinės pagalbos sutarties, tačiau yra Lugano konvencijos valstybės narės, todėl svarbu prima facie (visų pirma) įvertinti Lugano konvencijos taikymą.
Lugano konvencijos 1 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad konvencija netaikoma asmenų statusui arba teisnumui ir veiksnumui, nuosavybės teisėms, susijusios su santuokiniais ryšiais, testamentais ir paveldėjimu. Atsižvelgiant į tai ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTQtOTY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-454-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-454-969/2016">3K-3-454-969/2016</a>), darytina išvada, kad Lugano konvencija, išplečianti 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas „Briuselis I“) taikymą, nereglamentuoja bylų dėl šeimos teisinių santykių (santuokos nutraukimo, separacijos, tėvų pareigų vaikams).
Nustačius, kad tarptautinės sutartys ieškovo reikalavimo dėl santuokos nutraukimo nereglamentuoja kitaip, taikomos CPK VII dalies nuostatos (CPK 780 straipsnis). Pagal CPK 784 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis. Byloje nėra ginčo, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė yra Lietuvos Respublikos piliečiai, be to, jų ryšiai su Lietuva nėra nutrūkę, todėl, remiantis CPK 784 straipsnio 1 dalimi, ieškinio reikalavimas dėl santuokos nutraukimo teismingas Lietuvos teismams (pagal atsakovės deklaruotą gyvenamąją vietą – Vilniaus miesto apylinkės teismui). Asmens sprendimas gyventi kitoje valstybėje negali būti vertinamas kaip pagrindas atimti iš asmens teisę šeimos bylas spręsti savo tėvynėje, kurios pilietybę asmuo yra išsaugojęs.
Reikalavimo dėl sutuoktinių tarpusavio išlaikymo teismingumas taip pat nustatytinas pagal Lugano konvencijos nuostatas. Šios konvencijos 5 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtinta alternatyvi jurisdikcija byloms dėl išlaikymo, viena iš alternatyvų – bylos dėl išlaikymo gali būti nagrinėjamos teisme, kuris turi jurisdikciją nagrinėti bylas dėl asmens statuso, jeigu išlaikymo byla yra susijusi su tokiomis bylomis, išskyrus atvejus, kai tokia jurisdikcija yra pagrįsta tik vienos iš šalių pilietybe. Kadangi CPK 784 straipsnio 1 dalies pagrindu Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškovo reikalavimą dėl santuokos su atsakove nutraukimo, o ieškinio reikalavimas dėl tarpusavio išlaikymo dydžio nustatymo yra neginčijamai susijęs su reikalavimu dėl santuokos nutraukimo, tai reikalavimas dėl išlaikymo nustatymo yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Tiek ieškovas, tiek atsakovė yra Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl Lugano konvencijos 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta išimtis dėl pilietybės yra netaikoma, Lietuvos teismai išsaugo jurisdikciją.
Ieškovo reikalavimo dėl sutuoktinių turto padalijimo daliai (reikalavimui padalyti Lietuvoje esantį turtą) apeliacinės instancijos teismas pritaikė CPK 786 straipsnyje nustatytą išimtinės jurisdikcijos nuostatą, tačiau neteisėtai apsiribojo vien reikalavimo dalimi dėl Lietuvoje esančio nekilnojamojo turto, pažeidė pareigą tinkamai ir visapusiškai įvertinti visą ieškovo reikalavimą dėl sutuoktinių turto padalijimo. Pagal Lugano konvencijos 1 straipsnio 2 dalies a punktą, konvencija netaikoma fizinių asmenų nuosavybės teisėms, susijusioms su santuokiniais ryšiais. Tai nustačius, taikytinos CPK VII dalies nuostatos (CPK 780 straipsnis). Kadangi pagal CPK 784 straipsnio 1 dalį Lietuvos teismams yra teismingos šeimos bylos, o ieškovo reiškiamas reikalavimas dėl sutuoktinių turto (aktyvo ir pasyvo) padalijimo yra tiesiogiai susijęs su santuokos nutraukimo byla ir yra priskirtinas šeimos byloms, tai šio reikalavimo jurisdikcija nustatoma remiantis CPK 784 straipsnio 1 dalimi – reikalavimas teismingas Lietuvos teismams. Pagal CPK 786 straipsnį reikalavimo dalis dėl nekilnojamojo turto, esančio Lietuvoje, reikština išimtinai tik Lietuvos teismuose, tačiau išimtinės jurisdikcijos nustatymas šiai reikalavimo daliai nepanaikina jurisdikcijos pagal CPK 784 straipsnio 1 dalį kitai reikalavimo daliai (dėl kito turto).
Atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės normų, reglamentuojančių šeimos bylų teismingumą
Asmens teisė kreiptis į teismą gali būti tinkamai įgyvendinta tik nustačius, kuriam konkrečiam teismui teisminga konkreti civilinė byla (kuris teismas turi jurisdikciją ją nagrinėti). Teismas pareikštų reikalavimų teismingumą tikrina savo iniciatyva bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštus reikalavimus.
Atsižvelgiant į tai, kad šeimos bylose paprastai yra pareiškiami keli reikalavimai (pavyzdžiui, nutraukti santuoką ir padalyti bendrą turtą; nustatyti tėvystę, vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką ir priteisti išlaikymą), teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDI2LTk2OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-426-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-426-969/2016">e3K-3-426-969/2016</a>, 13 punktas).
Nustatęs, kad pagal taikytinas ES, tarptautinės teisės ar nacionalinės teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriame pareiškė reikalavimus dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su jais tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, santuokos metu įgyto turto ir finansinių įsipareigojimų padalijimo. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos teismams. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir grąžino šiam teismui ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo, nurodė, kad bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu, nagrinėja išimtinai tik Lietuvos Respublikos teismai (CPK 786 straipsnis).
Ieškovas pateikė kasacinį skundą, kuriame, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo pozicija, nurodo, kad teismas netinkamai nustatė ieškinio teismingumą, neišskyrė bylos dalyką sudarančių ieškinio reikalavimų ir jų atskirai nevertino, apribojo konstitucinę ieškovo (Lietuvos Respublikos piliečio) teisę reikalauti, jog jo ieškinys būtų išnagrinėtas Lietuvos Respublikos teisme.
Kasaciniame skunde pažymėta, kad jame nekeliama reikalavimų dėl tėvų pareigų vaikams, vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir kitų tiesiogiai su nepilnamečiais vaikais susijusių klausimų, todėl kasacinis teismas nepasisakys dėl tokių ieškinio reikalavimų teismingumo.
Kasacine tvarka taip pat nenagrinėtini kasacinio skundo argumentai dėl reikalavimo priteisti sutuoktinių tarpusavio išlaikymą teismingumo (šios nutarties 13.7 punktas), nes tokio reikalavimo ieškovas nekėlė nei ieškinyje, nei 2016 m. gruodžio 12 d. patikslintame ieškinyje (kurio teismingumo klausimas sprendžiamas šioje byloje), o kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis).
Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje kasacinėje byloje bus nagrinėjami išimtinai ieškovo reikalavimų nutraukti santuoką ir padalyti jos metu įgytą turtą teismingumo klausimai.
Dėl teisės normų, reglamentuojančių jurisdikciją nagrinėti reikalavimus dėl santuokos nutraukimo
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ir ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjU2LTkxNi8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-256-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-256-916/2017">e3K-3-256-916/2017</a>, 15 punktas). Taigi nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja ES ar tarptautinės teisės aktas.
Europos Sąjungoje jurisdikcijos klausimus, susijusius su santuoka ir tėvų pareigomis, reglamentuoja 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“).
Reglamento „Briuselis II bis“ komentare paaiškinta, kad šis reglamentas griežtai neapibrėžia tarptautinės savo taikymo srities arba taikymo ratione loci (išlyga, apribojanti akto taikymą tam tikroje teritorijoje). Komentatorių yra pažymėta, kad reglamentas „Briuselis II bis“ neturi ir nuostatų, apibrėžiančių jo taikymo sritį asmenims (t. y. skirtingai nuo reglamento „Briuselis I“, neturi taisyklės, reikalaujančios, kad tam, jog reglamentas apskritai būtų taikomas, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta būtų Europos Sąjungos valstybėje narėje), todėl vien tai, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra už ES ribų, automatiškai nereiškia reglamento „Briuselis II bis“ netaikymo. Taigi, šis instrumentas leidžia ES valstybės narės teismui prisiimti jurisdikciją nagrinėti bylą ir tais atvejais, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra trečiojoje valstybėje, – reglamento „Briuselis II bis“ taikymui pakanka nors vieno iš jo 3 straipsnyje nurodytų pagrindų (jungiamųjų faktorių) (Magnus, U.; ir Mankowski, P. European Commentaries on Private International Law, Brussels II bis regulation. Germany: Sellier European Law Publishers, 2017, p. 20; 92). Vienas iš tokių faktorių – reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta abiejų sutuoktinių turima tos pačios valstybės narės pilietybė.
Dėl galimybės taikyti reglamento „Briuselis II bis“ nuostatas tuo atveju, kai šeimos byloje esantis užsienio elementas susijęs su valstybe, kuri nėra ES narė (nurodytu atveju – Norvegijos Karalystė), yra pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pagal analogiją žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTQtOTY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-454-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-454-969/2016">3K-3-454-969/2016</a> 54.1 punktą).
Apibendrindama tai, kas išdėstyta pirmiau, ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija formuluoja teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, kad tais atvejais, kaip nagrinėjamoje byloje, kai abi bylos šalys (t. y. abu sutuoktiniai) yra Lietuvos Respublikos (Europos Sąjungos valstybės narės) piliečiai, nepaisant to, kad nuolatinė jų gyvenamoji vieta yra valstybėje, kuri nėra ES valstybė narė, jurisdikcijos patikrinimas vis tiek turi apimti ir reglamento „Briuselis II bis“ nuostatų, įtvirtinančių jurisdikcijos nustatymo pagrindus, įvertinimą.
Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyriumi (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje: a) kurios teritorijoje yra sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta <...>; b) kurios pilietybę turi abu sutuoktiniai <...>.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) yra išaiškinęs, kad reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose yra nustatyti keli jurisdikcijos pagrindai, tarp kurių nėra hierarchijos. Visi minėto 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti objektyvūs kriterijai yra alternatyvūs. Nors minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkte išvardyti kriterijai įvairiais atžvilgiais grindžiami sutuoktinių nuolatine gyvenamąja vieta, tos pačios straipsnio dalies b punkte įtvirtintas „abiejų sutuoktinių pilietybės <...>“ kriterijus (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Laszlo Hadadi (Hadady) prieš Csilla Marta Mesko, epouse Hadadi (Hadady), C-168/08, 48, 50 punktai).
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė faktines aplinkybes, kad ieškovas ir atsakovė yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie nuolat gyvena Šveicarijos Konfederacijoje. Kasaciniame skunde ieškovas rėmėsi tuo, kad byloje turėtų būti taikomos CPK 784 straipsnio nuostatos. Ši jo pozicija neatitinka pirmiau aptartų ES teisės aktų nuostatų ir jas aiškinant suformuluotos teisės taikymo taisyklės.
Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 27 punkte nurodyta teisės aiškinimo ir taikymo taisykle, nurodo, kad, sprendžiant reikalavimo dėl Lietuvos Respublikos piliečių santuokos nutraukimo teismingumo klausimą, visų pirma turi būti įvertintos reglamento „Briuselis II bis“, o ne nacionalinės teisės nuostatos. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos konstituciniame akte dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje nurodyta, jog ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, ES teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Taigi, klausimus reguliuojant ES teisės normoms, CPK ar kiti nacionaliniai įstatymai tiems klausimams nėra taikomi.
Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus ir išaiškinimus teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors Šveicarijos Konfederacija nėra ES narė, kilus joje nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių ginčui dėl santuokos nutraukimo, nustatant jurisdikciją taikytinas reglamentas „Briuselis II bis“. Remiantis šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktu, tokia byla teisminga teismams, esantiems valstybėje narėje, kurios pilietybę turi abu sutuoktiniai, nagrinėjamos bylos atveju – Lietuvos Respublikos teismams.
Šios išvados nekeičia teismų nustatyta aplinkybė, kad Šveicarijos Konfederacijos teisme yra iškelta byla dėl šalių separacijos. Pagal Šveicarijos Konfederacijos teisės aktus, vienam iš sutuoktinių kreipusis į teismą dėl separacijos užsienio šalyje, kitas sutuoktinis gali kreiptis į teismą Šveicarijos Konfederacijoje dėl santuokos nutraukimo, nes šie du reikalavimai yra skirtingi (Trachsel, D.; Brändli, G. Family law in Switzerland: overview [interaktyvus]. <https://content.next.westlaw.com/Document/I1a75100d0ad111e598db8b09b4f043e0/View/FullText.html?contextData=(sc.Default)&transitionType=Default&firstPage=true&bhcp=1>). Be to, pagal Šveicarijos Konfederacijos teisę, užsienio teismų sprendimai santuokos nutraukimo bylose yra pripažįstami Šveicarijoje, jei toks sprendimas buvo priimtas kurio nors iš sutuoktinių nuolatinės gyvenamosios vietos ar gyvenamosios vietos ar pilietybės valstybėje arba jei sprendimas yra pripažįstamas kurioje nors iš tų šalių (Šveicarijos tarptautinės privatinės teisės federalinio akto (angl. Switzerland‘s Federal Act on Private International Law) 65 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Šveicarijos Konfederacijoje pradėtas separacijos procesas nedaro įtakos ieškinio dėl santuokos nutraukimo priėmimo klausimui.
Dėl teisės normų, reglamentuojančių jurisdikciją nagrinėti reikalavimus dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sutuoktiniai turi tiek kilnojamojo, tiek ir nekilnojamojo turto, kurio dalis yra Šveicarijos Konfederacijoje, o dalis – Lietuvos Respublikoje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčo dalis, susijusi su nekilnojamojo turto, esančio Lietuvos Respublikoje, padalijimu yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Ginčo dėl šios teismo išvados nėra, tačiau ieškovas kasaciniame skunde papildomai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai apsiribojo vien reikalavimo dalimi dėl Lietuvoje esančio nekilnojamojo turto, nes CPK 786 straipsnyje įtvirtinta išimtinė jurisdikcija daliai reikalavimo dėl Lietuvoje esančio nekilnojamojo turto nepanaikina jurisdikcijos kitai reikalavimo daliai (dėl kito turto) pagal CPK 784 straipsnio 1 dalį. Šie ieškovo argumentai pripažintini iš dalies pagrįstais.
Sprendžiant, kokių teisės aktų pagrindu nustatytina jurisdikcija nagrinėti reikalavimą dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo, taikytina šios nutarties 23 punkte nurodyta taisyklė. Pažymėtina, kad joks ES teisinio reguliavimo instrumentas nereglamentuoja sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimų. Tokie klausimai nepatenka ir į Lugano konvencijos taikymo sritį – šios konvencijos 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ši konvencija netaikoma, be kita ko, nuosavybės teisėms, susijusioms su santuokiniais ryšiais. Dėl to teismas, spręsdamas reikalavimo dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo teismingumo klausimą, turi taikyti tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių nuostatas, jeigu ginčas susijęs su valstybe, su kuria Lietuvos Respublika turi sudariusi tokią sutartį, arba nacionalines tarptautinės jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas CPK, kai Lietuvos Respublikos ir su ginču susijusios valstybės nesieja jokie tarptautiniai susitarimai.
Lietuvos Respublika ir Šveicarijos Konfederacija nėra sudariusios dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose, todėl jurisdikcija dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo nustatytina taikant nacionalines tarptautinės jurisdikcijos taisykles.
Pagal CPK 786 straipsnį, Lietuvos Respublikos teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu. Ši nuostata reiškia, kad tokios bylos neteismingos kitų valstybių teismams; užsienio teismui priėmus sprendimą dėl Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto, tokį sprendimą būtų atsisakyta pripažinti CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Nustatant reikalavimo dėl Šveicarijos Konfederacijoje esančio nekilnojamojo turto padalijimo teismingumą, atkreiptinas dėmesys į tarptautinėje teisėje egzistuojančius abipusiškumo ir pagarbos principus, dėl kurių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad CPK 786 straipsnio taisyklė reiškia ne tik tai, jog visiškai eliminuojama ne Lietuvos Respublikos teisingumo įstaigų galimybė spręsti dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamąjį turtą, bet taip pat ir tai, kad Lietuvos Respublikos teismai, nesant tarptautinių sutarčių (santykiuose su ES valstybėmis narėmis – ES teisės aktų), leidžiančių tai daryti, negali spręsti dėl daiktinių teisių į kitose valstybėse esantį nekilnojamąjį turtą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTUtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-515-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-515-687/2015">3K-3-515-687/2015</a>).
Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad pagal Šveicarijos Konfederacijos teisinį reguliavimą išimtinę jurisdikciją nagrinėti bylas, susijusias su Šveicarijoje esančiu nekilnojamuoju turtu, turi tokio turto buvimo vietos Šveicarijos teismai (Šveicarijos tarptautinės privatinės teisės federalinio akto (angl. Switzerland‘s Federal Act on Private International Law) 97 straipsnis). Esant tokiam reglamentavimui ir nusistovėjusiai taisyklei, kad valstybės teisė spręsti dėl jos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų yra išimtinė ir susijusi su jos suverenitetu, Lietuvos Respublikos teismai negali spręsti dėl daiktinių teisių į Šveicarijos Konfederacijoje esantį nekilnojamąjį turtą; net jei teismas tokį klausimą formaliai išspręstų, jo sprendimas Šveicarijoje nebūtų pripažįstamas ir leidžiamas vykdyti.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos spręsti dėl Šveicarijoje esančio sutuoktinių nekilnojamojo turto padalijimo.
Dėl kilnojamojo turto padalijimo klausimo teismingumo pažymėtina, kad, remiantis CPK 784 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teismams yra teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir šio asmens be pilietybės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Kadangi pagal CPK 385 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti pareikštų reikalavimų, be kita ko, dėl turto padalijimo, klausimus, tai CPK 784 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip reiškianti, kad teismas, kuriam teismingas santuokos nutraukimo klausimas ir kuris be kita ko privalo išnagrinėti pareikštus reikalavimus dėl turto padalijimo, turi jurisdikciją spręsti dėl kilnojamojo sutuoktinių turto padalijimo. Ši taisyklė taikytina tik papildomai įvertinus, ar valstybė, su kuria yra susijęs byloje esantis užsienio elementas, nėra nustačiusi išimtinės jurisdikcijos klausimams, susijusiems su tam tikru turtu, nagrinėti arba nėra kitų absoliučių pagrindų nepripažinti Lietuvoje priimto teismo sprendimo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, remdamasi CPK 784 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdama į tai, kad Šveicarijos Konfederacija kilnojamojo turto jurisdikcijos klausimų nėra priskyrusi savo išimtinei jurisdikcijai, konstatuoja, jog ieškovo ieškinio reikalavimas dėl jo ir atsakovės kilnojamojo turto padalijimo, nepriklausomai nuo to, kur šis turtas yra (Lietuvoje ar Šveicarijoje), teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje teisingai nurodė, jog pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir ieškovo E. Č. ieškinio atsakovei R. Č. dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių reikalavimų priėmimo klausimas perduotinas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina galioti. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, motyvuodamas savo nutartį, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškinys, išskyrus reikalavimą dėl Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto padalijimo, yra teismingas Šveicarijos Konfederacijos teismams. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti motyvai keistini pagal šioje nutartyje kasacinio teismo išdėstytus argumentus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 4,18 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Teisėjų kolegijai konstatavus, kad kasacinio skundo reikalavimas (kad būtų pripažinta, jog ieškovo ieškinys teismingas Lietuvos Respublikos teismams) iš esmės yra pagrįstas, ir nenustačius, kad ieškovo procesinis elgesys buvo netinkamas, kasaciniame teisme turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas valstybei iš ieškovo nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Gražina Davidonienė
Gediminas Sagatys
