Baudžiamoji byla Nr. 2K-224-1073/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24483-2020-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.2.6;
1.2.14.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. D. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu T. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 185 straipsnį 51 MGL (2550 Eur) dydžio bauda, ją nustatyta sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į T. D. keturiose bankų sąskaitose esančias lėšas.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nuosprendis pakeistas.
T. D. nusikalstama veika iš BK 185 straipsnio perkvalifikuota į BK 178 straipsnio 3 dalį ir paskirta 90 parų arešto bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, T. D. arešto bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir paskirta intensyvi priežiūra, nustatant, kad visą intensyvios priežiūros laiką jis turi būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.
Civilinės ieškovės UAB K civilinis ieškinys atmestas.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Nuteistojo T. D. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. T. D. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad jis, 2020 m. gegužės 27 d. atsitiktinai į savo AB „Citadele“ banke esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) klaidingu pavedimu iš UAB K gavęs 18 755 Eur, šiuos pinigus pasisavino, juos pagrobdamas ir negrąžindamas UAB K bei juos užvaldydamas, t. y. 2020 m. gegužės 29 d. – birželio 2, 4, 5 d. bankomatuose „Medus“ atitinkamai išgrynindamas 1300 Eur, 1000 Eur, 2000 Eur ir 2000 Eur kartu su kitomis sąskaitoje esančiomis lėšomis; 2020 m. gegužės 30 d. atlikdamas pirkimus už 3300 Eur; 2020 m. birželio 2 d. banko pavedimais vykdydamas 8000 Eur papildymus (du po 4000 Eur) ir pervesdamas 2000 Eur į D. R. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); 2020 m. birželio 3, 4 d. banko pavedimais pervesdamas 1280 Eur į savo AB SEB banke esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 500 Eur į savo AB „Mano bankas“ esančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiais veiksmais T. D. pagrobė didelės vertės svetimą turtą – UAB K lėšas – 18 755 Eur.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Armo ir nuteistojo T. D. gynėjo advokato R. Girdziušo apeliacinius skundus, konstatavo, kad byloje neabejotinai įrodyta, jog į T. D. banko sąskaitą pervesti pinigai nebuvo bešeimininkis turtas (radinys), juos į nuteistojo sąskaitą per klaidą pervedė aiškiai identifikuojamas asmuo – UAB K, kuris tuo metu ir buvo pinigų savininkas. Svetimo turto pagrobimą (vagystę) nuo radinio pasisavinimo skiria tai, kad radinio pasisavinimo atveju savininkas yra nežinomas. Šioje byloje tokia situacija nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismui T. D. veiksmus, neteisėtai ir neatlygintinai užvaldant kitam asmeniui priklausantį turtą (pinigus), perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 3 dalies į BK 185 straipsnį nebuvo pagrindo. T. D. veiksmuose neabejotinai nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 178 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo požymiai.
2.1. Teisėjų kolegija, perkvalifikavusi T. D. nusikalstamą veiką iš BK 185 straipsnio į BK 178 straipsnio 3 dalį ir įvertinusi byloje esančias bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nusprendė, kad už padarytą nusikaltimą baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytos vienintelės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam neatitiktų bausmės tikslų ir paskirties, tokia bausmė būtų neteisinga, todėl BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu parinko T. D. 90 parų arešto bausmę, šios bausmės vykdymą atidėdama vieneriems metams su intensyvia priežiūra.
2.2. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neatliko Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnyje, 307 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatytos pareigos priimti sprendimą dėl byloje UAB K pareikšto civilinio ieškinio. Nors nuteistasis ieškinį dar iki nuosprendžio priėmimo atlygino, civilinė ieškovė ieškinio neatsiėmė, reikalavimo priteisti turtinę žalą neatsisakė, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo civilinį ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo T. D. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžius ir T. D. baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Bylą nagrinėję teismai išsamiai neištyrė byloje surinktų įrodymų, o nustatydami faktines inkriminuotos veikos padarymo aplinkybes, ignoravo svarbius bylos duomenis. Neteisingų procesinių sprendimų byloje priėmimą lėmė netinkamas byloje esančių įrodymų vertinimas, teismai apkaltinamuosius nuosprendžius grindė fragmentiškai pasirinktais įrodymais, nevertino byloje esančių įrodymų visumos, o tai laikytina esminiu BPK pažeidimu. Be to, abu teismai netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normą, nustatančią, kad asmuo kaltu padaręs nusikalstamą veiką pripažįstamas tik tada, kai jo padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintą nusikaltimo sudėtį.
3.2. Baudžiamajame procese laikoma, kad teismo nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas. Pripažįstama, kad jis yra teisėtas, jeigu priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas, kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo, kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos remiantis išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
3.3. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje nustatė, kad UAB K 18 755 Eur į T. D. sąskaitą pervedė 2020 m. gegužės 27 d., pirma operacija su šiais pinigais (lėšų išgryninimas bankomate) buvo atlikta 2020 m. gegužės 29 d., tačiau motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad T. D. tą pačią dieną, kai per klaidą gavo pinigus, atliko pervedimus į kitas sąskaitas ir matė, jog pinigus pervedė UAB KS, o ne T. J.. Šią išvadą teismas grindė AB „Citadele“ banke T. D. banko sąskaitos išraše užfiksuotais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šį apylinkės teismo nustatytą faktą, padarė išvadą, kad pinigus pervedusio subjekto duomenys buvo aiškūs pinigų gavimo dieną iš banko pavedimo informacijos, tačiau santrumpa „K“ nėra informatyvi ir nurodanti būtent UAB K, juolab kad išraše nenurodyta mokėjimo paskirtis.
3.4. Teismai turėjo pripažinti įrodymu ir analizuoti T. D. susirašinėjimą elektroniniais laiškais su UAB K ir UAB KS, iš šio susirašinėjimo matyti, kas ir kada T. D. informavo apie jo sąskaitoje atsiradusius pinigus ir paaiškino, kaip ir kodėl jie ten atsirado. Tik elektroniniuose laiškuose užfiksuoti duomenys galėjo pateikti atsakymą į klausimą, kodėl UAB K iš savo sąskaitos darė pavedimą, nes banko sąskaitos išraše nurodytas PVM sąskaitos faktūros numeris pinigų cirkuliavimo tarp ūkio subjektų subtilybių nežinančiam žmogui atsakymo nesuteikia. Apeliacinės instancijos teismas turėjo gilintis ir į faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, jame užfiksuotus telefoninius pokalbius gretinti su kita byloje esančia informacija ir tik po to daryti išvadą, ar iš tiesų neabejotinai buvo aišku, kas yra pinigų savininkas. Be to, šis teismas daugiau dėmesio turėjo skirti preliminariajai sutarčiai, jos tikrumą patvirtino ne tik nuteistasis, bet ir liudytojas T. J., kurio parodymus apygardos teismas pripažino nekeliančiais abejonių. Šių dviejų informacijos šaltinių gretinimas būtų pateikęs teisingą atsakymą į klausimą, ar iš tiesų sutartis ir T. J. parodymai paneigia T. D. versiją.
3.5. Abu teismai, vertindami T. J. parodymus, pasirinko tą jų dalį, kuri nevisiškai sutapo su T. D. pateikta įvykių versija, ir praktiškai ignoravo T. D. palankius parodymus. Teismai nekreipė dėmesio į liudytojo, kaip žmogaus, kuriam tarimasis dėl buto dalies pirkimo, mokėjimo už jį sąlygų nebuvo svarbiausias įvykis gyvenime, parodymų pobūdį. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, vertinant liudytojo parodymus, reikia atsižvelgti į jo gebėjimą tiksliai suvokti, įsiminti tam tikrus įvykius bei reiškinius, išlaikyti tokią informaciją ir ją perduoti apklausos metu. Liudytojo T. J. atsakymai į proceso metu jam užduotus klausimus patvirtina, kad jis tikslino savo teiginius, todėl tik šio asmens parodymų visuma galėjo atskleisti jo suteiktos informacijos tikrąjį turinį.
3.6. Apeliacinės instancijos teismas, kritiškai vertindamas duomenis, susijusius su preliminariąja sutartimi, neatsižvelgė į baudžiamojo proceso įstatyme išvardytas įtariamojo bei kaltinamojo teises. Pagal BPK 21, 22 straipsnių nuostatas šie asmenys, be kita ko, ne tik turi teisę tylėti; atsisakyti duoti parodymus, bet ir teisę (ne pareigą) pateikti tyrimui ir teismui reikšmingus dokumentus bei daiktus; teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant; pateikti prašymus iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos. Nors apeliacinės instancijos teismas, patenkinęs prašymą, pateiktą preliminariąją sutartį pridėjo prie bylos, ją teismo posėdžio metu ištyrė, tačiau vertino ją atsietai nuo byloje esančių įrodymų visumos.
3.7. Šiuo atveju, jeigu teismai bylos įrodymus būtų vertinę ne atsietai vienus nuo kitų, o kaip bylos aplinkybėms teisingai nustatyti svarbios informacijos visumą, jie būtų nustatę, kad subjektyviai T. D. turėjo pagrindą neabejoti, kas iš tikrųjų yra jo sąskaitoje atsiradusių pinigų savininkas, ir iki 2020 m. birželio 9 d. manyti, jog turi teisę naudotis tais pinigais.
3.8. BK 178 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal šį baudžiamąjį įstatymą atsako tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą. Vagystės, kaip turto pagrobimo, apibrėžimo baudžiamasis įstatymas nepateikia. Teismų praktikoje vienu atveju pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti. Kitu atveju pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Kartais pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu. Baudžiamosios teisės moksle vagystės objektyviuoju požymiu laikoma veika, kuri apima du momentus – neteisėtą svetimo turto paėmimą ir neatlygintiną turto pasisavinimą. Nepaisant tam tikrų skirtumų apibrėžiant turto pagrobimo sąvoką, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviosiomis aplinkybėmis, užvaldant svetimą turtą, pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką vagystei būdinga tyčia pasireiškia tuo, kad kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo arba kad kaltininkas suvokė, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo. Taigi, vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia, kuri gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas bet kokiu atveju suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori.
3.9. Abu teismai nustatė, kad 18 755 Eur T. D. sąskaitoje AB „Citadele“ banke atsirado atsitiktinai, be šio pastangų, nes tuos pinigus klaidingu pavedimu pervedė UAB K. Šis teismų konstatuotas faktas leidžia teigti, kad nuteistojo elgesyje nėra pirmojo vagystės objektyviajai pusei būtino momento – neteisėto svetimo turto paėmimo. Todėl darytina išvada, kad nuteistasis nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, atitinkančių nusikaltimo sudėties požymius.
3.10. Teismai nustatė ir tai, kad dvi dienas T. D. nieko nedarė su sąskaitoje atsiradusiais pinigais. Pirma operacija buvo atlikta tik 2020 m. gegužės 29 d., nuteistajam bankomate „Medus“ išgryninus 1300 Eur. Teismai nenustatė, kad tuo metu kas nors būtų reiškęs pretenzijas į pinigus ar priekaištavęs dėl pinigų naudojimo. Pretenzijų niekas nereiškė iki pat 2020 m. birželio 5 d., kai T. D. vykdė operacijas su visais jo sąskaitoje esančiais pinigais. Iš paminėtuose elektroniniuose laiškuose užfiksuotos informacijos, kurią teismai ignoravo ir kartu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, matyti, kad T. D. tik 2020 m. birželio 9 d. buvo informuotas apie per klaidą į jo sąskaitą pervestus pinigus. Taigi aktualu yra tai, kaip vertinti T. D. elgesį su atsitiktinai jo sąskaitoje atsiradusia pinigų suma, kad jis nuo 2020 m. gegužės 29 d. iki 2020 m. birželio 5 d. su šiais pinigais elgėsi kaip su nuosavu turtu. Atsakyti į šį klausimą galima tik tiksliai nustačius subjektyviąją pusę.
3.11. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog iš banko išrašo nuteistasis turėjo matyti, kad pinigų siuntėjas yra ne T. J., o UAB K, kad pavedimas padarytas jam nežinomos pavedime nurodytos PVM sąskaitos faktūros pagrindu, todėl gavęs ženklią pinigų sumą suprato, jog pinigai skirti ne jam ir jam nepriklauso, jis neturi teisės jais disponuoti, tačiau jų savininkui, dėl kurio tapatybės jokių abejonių nekilo, negrąžino, juos užvaldė. Tokie teismo teiginiai, kurie siejasi ne su turto paėmimu, bet su disponavimu svetimu turtu, būtų reikšmingi, sprendžiant klausimą dėl BK 185 straipsnyje nustatyto nusikaltimo požymių buvimo T. D. veiksmuose, tačiau apeliacinės instancijos teismas jais parėmė sprendimą nuteistojo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.
3.12. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pateiktus išaiškinimus dėl precedento sampratos ir jo taikymo, todėl nepagrįstai nagrinėjamoje byloje priimdamas sprendimą rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282/2012, 2K-362-942/2015, 2K-76-222/2019 priimtose nutartyse pateiktais išaiškinimais. Paminėtose baudžiamosiose bylose nustatytos aplinkybės neturi nieko bendro su teismų T. D. baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju pinigai buvo ne rasti ir paimti bei pasisavinti, jie be nuteistojo valios ir jam nežinant klaidingu bankiniu nurodymu buvo pervesti į jo sąskaitą ir neliko valdomi teisėto savininko. Tarp bankų sąskaitų cirkuliuojantys pinigai vargu ar gali būti bešeimininkis turtas. Daryti išvadą, kad T. D. pagrobė klaidingu pavedimu sąskaitoje atsiradusius pinigus, nebuvo jokio pagrindo. Kita vertus, byloje Nr. 2K-362-942/2015 priimtoje nutartyje yra ir šiai bylai reikšmingų išaiškinimų – atsitiktinai asmeniui patekusio svetimo turto pasisavinimas nelaikomas turto pagrobimu, baudžiamoji atsakomybė už atsitiktinai asmeniui patekusio turto pasisavinimą pagal BK 185 straipsnį galima tik tuo atveju, kai šis turtas turi didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę turtinę vertę. T. D. sąskaitoje atsirado didelės vertės turtas, tačiau tai automatiškai nesuteikia pagrindo jo veiksmus su tais pinigais laikyti nusikalstamais BK 185 straipsnio prasme.
3.13. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 185 straipsnį gali būti traukiamas tik tas, kas pasisavino atsitiktinai jam patekusį didelės vertės svetimą turtą. Toks baudžiamojo įstatymo dispozicijos formulavimas reiškia, kad iki to momento, kol asmuo atsitiktinai jam patekusiu didelės vertės svetimu turtu nepradeda disponuoti kaip savu, jokia nusikalstama veika nevykdoma. Kaip ir vagystės atveju, šio nusikaltimo objektas yra nuosavybė, o dalykas – svetimas atsitiktinai patekęs didelės vertės turtas. Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tokios nusikalstamos veikos subjektyviajai pusei, kaip ir vagystės atveju, būdinga tik tiesioginė tyčia.
3.14. Teismų nustatytos aplinkybės, kaip nuo 2020 m. gegužės 29 d. iki 2020 m. birželio 5 d. T. D. elgėsi su pinigais, leidžia teigti, kad jis į sąskaitą gautais pinigais disponavo kaip savo turtu, nes vargu ar žinodamas, jog tas turtas jam yra svetimas, nuteistasis būtų daręs viešas finansines operacijas. Priešingai, jei būtų norėjęs pasisavinti atsitiktinai jo sąskaitoje atsiradusį turtą, jis būtų slėpęs pinigų naudojimo faktus, vienos ar dviejų operacijų metu būtų pinigus išgryninęs ir pan. Šiuo atveju finansinės operacijos buvo atliekamos ir baigtos likus kelioms dienoms iki laiško iš A. S. gavimo, kada ir paaiškėjo, kieno pinigai pateko į T. D. sąskaitą. Šios aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta, jog T. D. suvokė, kad atsitiktinai jo banko sąskaitoje atsiradę pinigai yra svetimas didelės vertės turtas ir disponavimas juo yra neteisėtas bei daro žalą tikrajam savininkui, o juo labiau norėjo padaryti tokią žalą. Apylinkės teismas, nusprendęs pripažinti T. D. kaltu pagal BK 185 straipsnį, neatsižvelgė į akivaizdžius faktus, paneigiančius nusikaltimo sudėties požymių buvimą kaltininko veiksmuose.
3.15. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo neišnagrinėjo taip, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos. Teismas nepateikė išsamių motyvų dėl esminių skundo argumentų – dėl ultima ratio (paskutinė priemonė, paskutinis argumentas) principo pažeidimo, galimybės nagrinėjamu atveju taikyti civilinės teisės ir civilinio proceso teisės normas, taip iš nuteistojo atimant teisę į teisingą teismą.
3.16. Nagrinėjamu atveju T. D., kaip skolininkas, suinteresuotiems susigrąžinti pinigus asmenims buvo žinomas, jis neatliko jokių veiksmų, kurie trukdytų jį identifikuoti, neslėpė savo turimo turto. Pareikalavus grąžinti pinigus, T. D. bendravo tiek su UAB K vadovu V. N., tiek su UAB KS atstovu D. V.. Jis siūlė susitikti, pinigus grąžinti dalimis, taip pat siūlė įkeisti turimą buto dalį, kurios vertė, kaip nustatyta byloje, buvo didesnė už į jo sąskaitą pervestą pinigų sumą. Apeliacinės instancijos teismas faktiškai sutiko su tuo, kad ginčas tarp T. D. ir pinigų savininkų buvo kilęs tik dėl 6755 Eur grąžinimo termino, kadangi skolininkas siūlė iš karto grąžinti 12 000 Eur, o dėl likusios sumos pasirašyti susitarimą, pagal kurį būtų nustatytas pinigų grąžinimo grafikas ir kurio laikymasis būtų užtikrintas ½ buto dalies įkeitimu.
3.17. Apeliacinės instancijos teismas praktiškai nepasisakė dėl apelianto argumentų, kad T. D. turėjo pagrindą manyti, jog sąskaitoje atsiradę iš UAB K pervesti pinigai galėjo į ją patekti tik T. J., kuris verslo reikalų turėjo su įvairiais ūkio subjektais, iniciatyva bei nurodymu, pastarasis žinojo sąskaitos numerį, nurodytą preliminariojoje sutartyje, nes pats T. D. su šia bendrove nebuvo susijęs. Šios aplinkybės reikšmingos sprendžiant dėl nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio buvimo T. D. veikoje.
3.18. Apeliaciniame skunde, ginčijant pirmosios instancijos teismo teiginius, kad T. D., gavęs iš UAB K pinigus, jų iš karto negrąžino savininkui, buvo nurodyta, jog UAB K nebuvo visiškai aiškus subjektas, be to, nei ši bendrovė, nei kas nors kitas nereikalavo nedelsiant pervesti pinigus į tą pačią banko sąskaitą, iš kurios jie buvo pervesti į T. D. sąskaitą, o vėliau atsirado ir daugiau pretendentų į pinigus. Tokioje situacijoje nuteistasis turėjo pagrindą manyti, kad pervesti pinigai jam priklauso pagal susitarimą su T. J. ir jis turi teisę jais disponuoti savo nuožiūra. Šios aplinkybės taip pat buvo svarbios, aiškinantis pinigų kilmės sužinojimo momentą ir vertinant nuteistojo veiksmus. Deja, šie argumentai apeliacinės instancijos teismo taip pat nebuvo detaliai aptarti.
3.19. Taip apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose suformuotos praktikos, kurioje akcentuojama proceso šalių teisė pateikti teismui bet kokius, jų nuomone, reikšmingus bylai argumentus, teisė būti išklausytam; taip pat teismo pareiga, motyvuojant sprendimą, nurodyti priežastis, dėl kurių argumentams buvo pritarta arba nepritarta, nes, nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, iš asmens atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti, kuri atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką. Ši teismų praktika yra reikšminga, taikant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.
3.20. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti bendro pobūdžio teiginiai negali būti pripažinti motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esminių argumentų pateikimu, todėl pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas. Kasacinio teismo praktikoje panašus BPK normų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Paškevičius atsiliepimu į nuteistojo T. D. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinį skundą prašo nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje neteisingų procesinių sprendimų priėmimą lėmė netinkamas byloje esančių įrodymų vertinimas. Kauno apygardos teismas neišnagrinėjo T. D. gynėjo apeliacinio skundo, dėl to iš nuteistojo buvo atimta teisė į teisingą teismą, t. y. padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Nepaisydamas to, kasatorius prašo T. D. bylą nutraukti, o ne panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 382 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
4.2. BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai pažeidžiami tuo atveju, kai nepateikiamos motyvuotos išvados bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų. Tačiau paminėtų BPK nuostatų nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą ar apeliacinio skundo sakinį. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka ne tik pagal nuteistojo T. D. gynėjo apeliacinį skundą, bet ir pagal Kauno apygardos prokuratūros apeliacinį skundą, skundžiamame nuosprendyje pateikė motyvus ir išvadas. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl esminio nusikalstamų veikų – svetimo turto pagrobimo (BK 178 straipsnis) ir radinio pasisavinimo (BK 185 straipsnis) atribojimo kriterijaus, kada nusikaltimas yra baigtas, taip pat dėl T. D. veiksmų, paaiškėjus klaidingam pinigų pervedimui, teisinio vertinimo. Šio teismo pateikti motyvai atskleidžia, kodėl šiuo atveju ginčytinų klausimų, kurių, beje, kasatorius skunde nekonkretina, nebuvo galima išspręsti vadovaujantis civilinės ir civilinio proceso teisės normomis.
4.3. Bylos medžiaga patvirtina, kad kasaciniame skunde nurodomi susitarimai dėl pinigų grąžinimo buvo tik niekuo neparemti nuteistojo T. D. pažadai. Byloje apklausti liudytojai patvirtino T. D. pažadus, bet ne susitarimą tarp nuteistojo ir bendrovės. Be to, svarbu atsižvelgti į tai, kad T. D. šiuo atveju sprendė jo nusikalstamais veiksmais UAB K padarytos žalos atlyginimo klausimą.
4.4. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad T. D. turėjo pagrindą manyti, jog pinigai į jo sąskaitą galėjo patekti tik T. J. iniciatyva bei nurodymu, pastarasis turėjo verslo reikalų su įvairiais ūkio subjektais ir žinojo nuteistojo sąskaitos numerį, nurodytą tarp jų sudarytoje preliminariojoje sutartyje. Iš paties T. D. parodymų matyti, kad jis buvo UAB „E“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku. Todėl nuteistasis puikiai žinojo, kaip vyksta atsiskaitymai tarp ūkio subjektų, kad tai reglamentuota įstatymais, o ne pačių ūkio subjektų nuožiūra, žinojo apie jiems nepriklausančių banko sąskaitų naudojimą. Nors liudytojas T. J. apklausiamas parodė apie sudarytą preliminariąją sutartį, tačiau nepatvirtino T. D. teiginių, kad pastarasis turėjo pagrindą manyti, jog T. J., atsiskaitydamas su kitais ūkio subjektais, galėjo naudoti T. D. sąskaitą. Be to, byloje nustatyta, kad T. D., naudodamasis elektronine bankininkyste, dalį per klaidą gautų pinigų pervedė į kitą sąskaitą, tai paneigia nuteistojo teiginius apie pagrįstą manymą, jog pinigus galėjo pervesti T. J..
4.5. Skunde nurodoma, kad pinigai nebuvo grąžinti iš karto, nes nebuvo reikalaujama nedelsiant juos grąžinti, o vėliau atsirado daugiau pretendentų į pinigus. Tačiau kasaciniame skunde nesukonkretinta, kaip kasatorius supranta reikalavimą nedelsiant grąžinti pinigus ir kada tokį reikalavimą turėjo gauti. Iš liudytojų parodymų matyti, kad tiek pinigus pervedusi bendrovė, tiek KS darbuotojai dėl per klaidą pervestų pinigų bendravo su T. D., visais atvejais buvo nurodoma, kam nuteistasis turi grąžinti pinigus, todėl skunde nepagrįstai teigiama, kad darbuotojai, bendravę su T. D., buvo pretendentai į pinigus. T. D. turėjo galimybes nustatyti tikrąjį pinigų savininką, naudodamasis elektronine bankininkyste, taip pat kreipdamasis į banką. Pavedime nurodytas bendrovės trumpinys, išleidus per klaidą pervestus pinigus, nesuteikia pagrindo tik pagal pačiam nuteistajam suprantamus kriterijus spręsti, kas yra gautų pinigų teisėtas savininkas, ir tokio laukti, o sulaukus derėtis dėl jau nesančių pinigų grąžinimo sąlygų, termino ir tokius savo veiksmus vertinti kaip civilinius teisinius santykius.
4.6. Nepagrįstai kasatorius teigia, kad abiejų teismų konstatuotas faktas – pinigų T. D. banko sąskaitoje atsiradimas be pastarojo pastangų – leidžia teigti, jog nuteistojo veiksmuose nėra pirmojo vagystės objektyviajai pusei būtino momento – neteisėto svetimo turto paėmimo. Vagystės dalykas gali būti tik svetimas turtas. Kasatorius teisingai nurodo, kad objektyvioji šio nusikaltimo pusė apima du momentus – paėmimą ir neatlygintiną turto pasisavinimą, tačiau nutyli, jog abu šie veiksmai įstatymo leidėjo įvardyti kaip turto pagrobimas. Vagystės atveju turto paėmimas – tai daikto paėmimas rankomis, įrankiais, mechanizmais ir netgi jo vietos pakeitimas, t. y. neteisėtas daikto paėmimas iš apibrėžtos vietos, tačiau dar neturint galimybės naudotis daiktu pagal savo valią. Turto pasisavinimas – tai neteisėtas paimto daikto užvaldymas, turint tikslą jį valdyti kaip nuosavą. Tikrasis daikto pasisavinimas galimas tiktai tada, kai kaltininkas, suteikdamas jam naują apsaugą, paimto turto atžvilgiu įtvirtina viešpatavimo galimybę. Svetimo turto pagrobimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti pagal savo valią.
4.7. Abiejų instancijų teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus ir atsižvelgdami į tai, kad byloje nėra T. D. iškeltą versiją patvirtinančių įrodymų, padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistajam nebuvo objektyvaus pagrindo manyti, kad į banko sąskaitą pervesti pinigai yra T. J. už butą sumokėta sutarta suma. Neabejotina, kad T. D. veikė suvokdamas, jog užvaldo svetimą turtą ir dėl tokių jo veiksmų savininkas šio turto nebeatgaus, o jis jį turės kaip nuosavą. Taigi, Kauno apygardos teismo nustatyti T. D. veiksmai, jo psichinis santykis su veika leidžia daryti išvadą, kad jis pagrobė svetimą turtą.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo T. D. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų ir BPK pažeidimų
6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-7-386-746/2015, 2K-7-70-895/2018, 2K-52-942/2020). Kartu pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374-489/2015, 2K-7-386-746/2015, 2K-339-719/2018, 2K-213-942/2019, 2K-52-942/2020). BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
7. Kasaciniame skunde, dėstant argumentus dėl BPK 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalių, 305 straipsnio nuostatų laikymosi, iš esmės yra ginčijamas duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Iš esmės analogiški argumentai buvo nurodyti nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, į juos apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai atsakė. Tai patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo atliktos teisinės veikos kvalifikavimo korekcijos. Antai kasatoriaus nurodomi trūkumai (selektyvus vertinimas), vertinant T. D. susirašinėjimą elektroniniais laiškais su UAB K ir UAB KS atstovais, T. J. ir paties nuteistojo parodymus, byloje pateiktą preliminariąją sutartį, prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, kurio 14–22 punktuose aptartas įrodymų, kuriais vadovaujasi teismas, turinys, jų vertinimas kitų įrodymų kontekste ir jų pagrindu formuojamos teismo išvados. Tas pats pasakytina ir apie kitus skundo argumentus, kuriais siekiama paneigti teismų sprendimuose išdėstytas išvadas.
8. Pažymėtina, kad abiejų instancijų teismų sprendimuose išdėstyti įrodymai, kuriais pagrįstos teismų išvados dėl T. D. atliktų neteisėtų veiksmų nustatymo, taip pat motyvai, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti įrodymai. Tai, kad nuteistasis pasisavino 2020 m. gegužės 27 d. atsitiktinai į jo banko sąskaitą patekusius UAB K priklausančius 18 755 Eur, juos užvaldydamas kaltinime nurodytais būdais, įrodyta ne tik paties nuteistojo T. D. parodymais, t. y. ta jo proceso metu duotų parodymų dalimi, kuri atitinka kitus byloje esančius įrodymus (apie kaltinime nurodytų pinigų gavimo, jų išleidimo aplinkybes ir kt.), bet ir liudytojų T. J., V. N., L. Ž., A. S., D. V., J. D., nuteistojo kaltinime nurodytos banko sąskaitos išraše, 2020 m. gegužės 27 d. AB SEB banko mokėjimo nurodyme, UAB K, UAB KS raštuose bei kituose rašytiniuose įrodymuose užfiksuotais duomenimis.
9. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus ir juos įvertinęs kartu su apeliacinio proceso metu ištirtais įrodymais (pakartotinai apklausto liudytojo T. J. parodymais, gynybos pateiktoje 2020 m. gegužės 11 d. preliminariojoje sutartyje dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotais duomenimis), nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų neišsamiai ištyręs bylos aplinkybes, padaręs duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo klaidų, kad šio teismo išvados, nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų nepagrįstos ir neteisingos. Šis teismas, pritaręs pirmosios instancijos teismo išvadoms, motyvuotai paneigė nuteistojo T. D. keltas versijas, kad apie klaidingą pinigų pervedimą į jo banko sąskaitą jis sužinojo tik tada, kai 2020 m. birželio 9 d. su juo susisiekė UAB KS buhalterė, kad iki tol jis turėjo pagrindą manyti, jog naudojasi jam priklausančiais pinigais, kuriuos pagal preliminariąją sutartį jam pervedė T. J..
10. Teismų sprendimuose faktiniai bylos duomenys, kurie buvo tiesiogiai išnagrinėti teisiamajame posėdyje, įvertinti kaip įrodymų visuma, įsitikinus kiekvieno iš jų patikimumu, t. y. patikrinus BPK nustatytais proceso veiksmais, palyginus tarpusavyje, pašalinus iškilusius prieštaravimus ir teismams motyvuojant savo sprendimus. Pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 301, 305 straipsnių nuostatų, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentų, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo ir jo pagrindu kitokių teismo išvadų pateikimo, nenagrinės, kadangi tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Žemesniųjų instancijų teismų išvados skiriasi tik teisinio veikos kvalifikavimo aspektu, abu teismai nustatė iš esmės vienodas faktines aplinkybes, todėl paminėti kasacinio skundo teiginiai bus vertinami tiek, kiek būtina teisingam kvalifikavimo klausimui spręsti.
Dėl BK 178 straipsnio 3 dalies ir BK 185 straipsnio taikymo
11. Bylos medžiaga patvirtina, kad nagrinėjama baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui, T. D. kaltinant nusikalstamos veikos, nustatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarymu. Kaltinamajame akte suformuluotame kaltinime T. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2020 m. gegužės 27 d. į savo banko sąskaitą klaidingu pavedimu iš UAB K gavęs 18 755 Eur, šiuos pinigus pasisavino, juos pagrobdamas ir negrąžindamas UAB K bei laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 29 d. iki 2020 m. birželio 5 d. kaltinime nurodytais būdais užvaldydamas.
12. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir ištirtų įrodymų visumos pagrindu nustatęs iš esmės tokias pačias faktines aplinkybes, kokios buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, nesutiko su kaltinamajame akte nurodytu T. D. padarytos nusikalstamos veikos teisiniu vertinimu. Šis teismas, nustatęs, kad svetimas UAB K priklausantis turtas – 18 755 Eur į T. D. banko sąskaitą pateko ir jo tapo valdomas be paties T. D. valios pasireiškimo, t. y. atsitiktinai, taip pat tai, kad šio turto savininkas kaltinamajam buvo žinomas nuo pat turto patekimo pas jį momento ir nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios jam būtų sutrukdžiusios turtą grąžinti savininkui, kad jis paminėtą svetimą turtą pasisavino, jį užvaldydamas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, T. D. atliktus nusikalstamus veiksmus kvalifikavo, jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 185 straipsnį (radinio pasisavinimas).
13. Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo veiksmų, kaip radinio pasisavinimo, kvalifikavimu, apylinkės teismo priimtą nuosprendį apskundė apeliacinės instancijos teismui. Kauno apygardos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, prokuroro apeliacinį skundą tenkino ir nuteistojo T. D. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 185 straipsnio į BK 178 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pritaręs pirmosios instancijos teismo byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, konstatavo, kad žemesnės instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistojo veiką iš didelės vertės svetimo turto vagystės į radinio pasisavinimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismų praktikos, atskleidžiančios BK 178 ir 185 straipsniuose įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėčių požymius, ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatų, apibrėžiančių radinio sampratą, kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad baudžiamoji atsakomybė už radinio pasisavinimą pagal BK 185 straipsnį galima, kai yra pasisavinamas rastas ar atsitiktinai asmeniui patekęs, CK 4.62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą radinio sampratą atitinkantis turtas, ir tik tada, kai toks turtas turi didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę vertę. Esminis atsakomybės už svetimo turto pagrobimą (BK 178 straipsnis) ir radinio pasisavinimą (BK 185 straipsnis) atribojimo kriterijus yra tai, kad radinio pasisavinimo atveju turto savininkas yra nežinomas. Šioje byloje neabejotinai įrodyta, kad į T. D. banko sąskaitą pervesti pinigai nebuvo bešeimininkis turtas (radinys), juos į nuteistojo sąskaitą per klaidą pervedė aiškiai identifikuojamas asmuo – UAB K, kuris tuo metu ir buvo pinigų savininkas. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad byloje nustatytuose T. D. neteisėtuose veiksmuose yra BK 178 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.
14. Taigi, nagrinėjamoje byloje kilo nusikalstamų veikų, nustatytų BK 178 straipsnio 3 dalyje (didelės vertės svetimo turto vagystė) ir BK 185 straipsnyje (radinio pasisavinimas), atribojimo klausimas.
15. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į abiejų teismų nustatytas iš esmės vienodas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas teismų praktikoje pateikiamus išaiškinimus interpretavo netinkamai, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. Byloje nustatytus T. D. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį kaip svetimo didelės vertės turto pagrobimą nebuvo pagrindo. Tokią išvadą teisėjų kolegija grindžia toliau išdėstytais motyvais.
16. BK 178 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė, be kita ko, tam, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą. Vagystės dalykas gali būti tik svetimas turtas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris grobimo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-365-699/2017).
17. Turto pagrobimo sąvoka baudžiamajame įstatyme nepateikiama. Teismų praktikoje pateikiamuose išaiškinimuose turto pagrobimas įvardijamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip padarant nukentėjusiajam ir turtinę žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010, 2K-6/2012, 2K-228/2013, 2K-147-511/2016, 2K-244-303/2018). Taigi, vagystė kaip nusikalstama veika nuosavybei savo esme yra nukreipta į svetimo turto užvaldymą (aktyviais veiksmais), tai pagrindinis tokio pobūdžio nusikalstamų veikų tikslas, todėl būtent su tuo yra susiję ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), t. y. kaltininkas, neteisėtai ir neatlygintinai užvaldydamas (paimdamas ir pasisavindamas) svetimą turtą, neabejotinai suvokia, kad užvaldo (paima) svetimą daiktą, numato, jog nukentėjusysis jo neteks ir bus padaroma turtinė žala, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori.
18. Pagal BK 185 straipsnį atsako tas, kas pasisavino rastą lobį, didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes, kitą didelės vertės radinį ar atsitiktinai jam patekusį didelės vertės svetimą turtą. Taigi pasisavinimas galimas keturiomis alternatyviomis veikomis – tai lobio ar radinio, didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių pasisavinimas, atitinkamai jiems paprastai taikomas bešeimininkio turto požymis bei atsitiktinai patekusio svetimo turto pasisavinimas. Pastaruoju atveju svetimo turto požymis sutampa su vagystei būdingu požymiu ir turi būti aiškinamas analogiškai. Rastu laikomas toks didelės vertės ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turtas, kuris yra be priežiūros ir nekontroliuojamas šeimininko, t. y. jo šeimininkas nežinomas. Atsitiktinai patekęs yra toks didelės vertės svetimas turtas, kuris be kaltininko valios pasireiškimo tampa jo valdomas (pavyzdžiui, per klaidą gauta didelė piniginė perlaida, didelės vertės krovinys, siunta ir pan.). Atsitiktinai kaltininkui patekęs didelės vertės svetimas turtas – tai atvejai, kai toks turtas kaltininkui patenka ir kaltininkas jį gauna neteisėtai ir nesant kaltininko tyčios. Tokiais atvejais kaltininkas prieš gaudamas tokį turtą ar šio turto gavimo metu neturi tyčios šį turtą neteisėtai užvaldyti. Kaltininko tyčia tokį turtą neteisėtai pasisavinti, užvaldyti atsiranda tik tada, kai jis tą turtą yra neteisėtai gavęs.
19. Apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, išaiškino, kad baudžiamoji atsakomybė už radinio pasisavinimą pagal BK 185 straipsnį galima tik tada, kai pasisavinamas rastas ar atsitiktinai asmeniui patekęs turtas, kuris ne tik turi didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę vertę, bet ir yra bešeimininkis. Teisėjų kolegijos nuomone, taip aiškindamas paminėtą baudžiamojo įstatymo normą, apeliacinės instancijos teismas susiaurino jos taikymo ribas. Radinio samprata BK 185 straipsnio prasme yra platesnė, nei ji įtvirtinta Civilinio kodekso ketvirtojoje knygoje. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282/2012, 2K-362-942/2015, 2K-76-222/2019) pateikiamais išaiškinimais, neatkreipė dėmesio į tai, kad paminėtose baudžiamosiose bylose nagrinėtos faktinės aplinkybės nebuvo tapačios šioje byloje nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms. Pirmoje ir antroje pagal eiliškumą paminėtose bylose buvo nagrinėjamas rastų daiktų (ne)pripažinimo bešeimininkiu turtu klausimas, trečiojoje byloje buvo sprendžiama archeologinių radinių ir jų fragmentų (ne)pripažinimo turinčiais didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę klausimas. Todėl šiose bylose pateikiami su BK 185 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos dalyku – konkrečiai rastu turtu – susiję išaiškinimai nelaikytini precedentu nagrinėjamai bylai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
20. Pagal CK 4.62 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą radinio sąvoką radiniu laikomas pamestas daiktas, kurio savininkas nežinomas. CK 4.57 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kilnojamieji bešeimininkiai daiktai gali būti, be kita ko, negyvi kilnojamieji daiktai, kuriuos pametė ar paslėpė (radinys), tarp jų ir lobis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisės požiūriu daiktas jį suradusiam asmeniui nėra svetimas tada, kai jis yra bešeimininkis, t. y. daiktas neturi savininko arba jo savininkas nėra žinomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2009, 2K-362-942/2015). O iš BK 185 straipsnio dispozicijos matyti, kad šiame straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė ne tik už rasto lobio, didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčių vertybių, kito didelės vertės radinio pasisavinimą, bet ir už atsitiktinai patekusio didelės vertės svetimo turto pasisavinimą. Taigi, kaltininko pasisavintas jam atsitiktinai patekęs didelės vertės turtas nėra bešeimininkis turtas, t. y. toks, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nėra žinomas, šis turtas kaltininkui yra svetimas. Kvalifikuojant kaltininko veiką kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimą BK 185 straipsnio prasme esminis momentas yra tai, kad toks pasisavinamas turtas pas kaltininką atsiranda atsitiktinai, tačiau jo savininkas kaltininkui yra žinomas (arba numanomas).
21. Byloje nėra ginčo dėl to, kad T. D. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių UAB K priklausantys 18 755 Eur 2020 m. gegužės 27 d. buvo pervesti į kaltinime nurodytą nuteistojo banko sąskaitą. Nurodyta pinigų suma į T. D. banko sąskaitą buvo pervesta, UAB K pagal UAB KS pateiktą neteisingą banko sąskaitos numerį atlikus klaidingą pavedimą, t. y. į nuteistojo banko sąskaitą pateko atsitiktinai. Tokias aplinkybes nustatė ne tik pirmosios instancijos teismas, bet ir apeliacinės instancijos teismas, šių aplinkybių neginčija nuteistasis ir jo gynėjas. Taigi, byloje žemesniųjų instancijų teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad T. D. dėl UAB K priklausančių lėšų patekimo į jo valdymą neatliko jokių aktyvių, tikslingų veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti kaip svetimo turto pagrobimą BK 178 straipsnio prasme. Byloje nenustatyta, kad jis būtų turėjęs vagystei būdingą tyčią, nukreiptą į paminėto svetimo turto užvaldymą, ir taip norėjęs turto savininkui padaryti žalą. Paminėtas svetimas turtas į nuteistojo valdymą pateko be jo paties valios pasireiškimo, t. y. atsitiktinai. Tačiau abu bylą nagrinėję teismai nustatė ir tai, kad T. D. paminėto į jo banko sąskaitą atsitiktinai patekusio svetimo turto jo teisėtam savininkui, kuris jam buvo žinomas dar pinigų pervedimo dieną, negrąžino, o jį pasisavino, užvaldydamas ir kaltinime nurodytais būdais juo disponuodamas kaip nuosavu (pervesdamas į kitas banko sąskaitas, išgrynindamas bankomatuose, atlikdamas pirkimus, banko pavedimais vykdydamas papildymus). Skundžiamais teismų sprendimais taip pat nustatyta, kad nuteistajam per klaidą (atsitiktinai) į jo banko sąskaitą patekusių lėšų savininkas buvo žinomas. Nepaisydamas to, T. D., nesant jokių objektyvių kliūčių, šių jam pervestų lėšų jų savininkui negrąžino, o jas pasisavino, užvaldydamas kaltinime nurodytais būdais. Nuteistasis, pasisavindamas atsitiktinai jam patekusį didelės vertės svetimą turtą, puikiai suvokė savo nusikalstamų veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų UAB K neteks jai priklausančio turto, o jis jį turės kaip savą, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad T. D. atlikti neteisėti veiksmai atitinka ne vagystės (BK 178 straipsnis), o būtent radinio pasisavinimo (BK 185 straipsnis) sudėties požymius.
22. Kartu pirmiau aptartų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad, tik nesant didelės rasto ar atsitiktinai patekusio svetimo turto vertės ar jo didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės, jo pasisavinimas nelaikomas nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Tokiais atvejais žalos atlyginimas sprendžiamas pagal civilinės teisės nuostatas. Asmens baudžiamoji atsakomybė negalima ir tada, kai jis rasto (nagrinėjamu atveju atsitiktinai patekusio) turto negalėjo grąžinti dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2009, 2K-282/2012, 2K-351/2012). Nagrinėjamu atveju skundžiamais teismų sprendimais nustatyta, kad T. D. pasisavino atsitiktinai į jo banko sąskaitą patekusius UAB K priklausančius 18 755 Eur, t. y. svetimas lėšas, kurių suma viršija 250 MGL dydžio (12 500 Eur) sumą. Minėta, kad abu bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nustatė ir tai, kad atsitiktinai į banko sąskaitą patekusių lėšų savininkas nuteistajam buvo žinomas (pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis per klaidą gautas svetimas lėšas dar jų gavimo dieną pervedinėjo į kitą banko sąskaitą) ir nebuvo jokių objektyvių kliūčių šiuos per klaidą gautus pinigus grąžinti jų savininkui. Nepaisydamas to, T. D. sąmoningai pasirinko kitą elgesio variantą – juos pasisavinti, taip turto savininkui padarydamas žalą.
23. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes būtent pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir, teisingai kvalifikavęs T. D. atliktus nusikalstamus veiksmus, pagrįstai jį nuteisė pagal BK 185 straipsnį. Priešingai kasatoriaus argumentams, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad baudžiamoji atsakomybė kaip ultima ratio buvo taikyta nepagrįstai. Net ir pripažinus, kad apeliacinės instancijos teismas T. D. nusikalstamą veiką kvalifikavo netinkamai, pritartina šio teismo išvadai, kad bendravimas su UAB K, UAB KS atstovais dėl pinigų grąžinimo, ketinimas susitarti dėl to, vėliau ir pinigų grąžinimas savininkui, tik po to, kai paaiškėjo lėšų pervedimo aplinkybės (kad pinigai per klaidą buvo pervesti į T. D. banko sąskaitą) ir pinigai jau buvo pasisavinti, neturi jokios reikšmės nuteistojo atliktų veiksmų teisiniam vertinimui. Šios aplinkybės aktualios ir į jas buvo atsižvelgta sprendžiant byloje pareikšto civilinio ieškinio klausimą, taip pat paskiriant nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką bausmę.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendį.
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria T. D. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 185 straipsnio į BK 178 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta arešto bausmė, kurios vykdymas atidėtas, ir dėl šios dalies palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio dalį, kuria T. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 185 straipsnį 51 MGL (2550 Eur) dydžio bauda, nustatant ją sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Olegas Fedosiukas
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
