Dėl naujai paaiškėjusių bylos aplinkybių kaip pagrindo procesui atnaujinti

Civilinė byla Nr. 3K-3-473-684/2015

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-03015-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 124.2.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. (V. K.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 30 d. peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo (atsakovo) V. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Panevėžio energija“ ieškinį atsakovui V. K. dėl skolos už šilumos energiją, palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl naujai paaiškėjusių bylos aplinkybių kaip pagrindo procesui atnaujinti.

Kasatorius V. K. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1202-130/2012 pagal ieškovės AB „Panevėžio energija“ ieškinį atsakovui V. K. dėl 7641,23 Lt skolos priteisimo, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Ginčas atsakovo prašomoje atnaujinti byloje kilo dėl to, kad jis, būdamas negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) g. 6, 11-12, 13, 14, Panevėžyje, savininkas, neapmokėjo už 2011 m. sausio 1 d.–2011 m. gegužės 1 d. suvartotą šilumos energiją. 1992–2010 m. ieškovė neskaičiavo ir neišrašinėjo atsakovui sąskaitų už šildymą, tačiau 2010 m. lapkričio 11 d. patikrinusi atsakovui priklausančias patalpas nustatė, kad jos nėra tinkamai atjungtos nuo centralizuotos šildymo sistemos.

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu priteisė iš atsakovo V. K. 7641,23 Lt skolos, 27,32 Lt palūkanų, bylinėjimosi išlaidas, procesines palūkanas. Teismas konstatavo, kad atsakovas žinojo įstatymų (Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimo Nr. 723) nustatytus reikalavimus, kai planavo šildymo sistemų atjungimą nuo daugiabučio namo šildymo sistemos (tai patvirtina 1994 m. spalio 3 d. atsakovo prašymas išduoti technines sąlygas, 1994 m. spalio 19 d. išduotos šilumos punkto rekonstrukcijos techninės sąlygos, 1999 m. gegužės 17 d. ieškovo raštas ir kt.). Tiek pagal teisinį reglamentavimą, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė,,Vilniaus energija“ v. R. Z., bylos Nr. 3K-7-359/2007), patalpų savininkai teisę atjungti savo patalpų šildymo sistemą nuo bendros sistemos privalėjo įgyvendinti laikydamiesi nustatytos teisės aktų tvarkos. Atjungus šilumos, karšto vandens įrenginius nuo pastato šildymo sistemos nesilaikant specialių atsijungimo procedūrų laikoma, kad atsijungta savavališkai ir neteisėtai, o atsakovas išlieka šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nurodytų veiksmų. Teismas nurodė, kad ieškovė, būdama centralizuotos šilumos energijos tiekėja, neprivalėjo ir neprivalo vadovautis atsakovo vienašališkais pranešimais ir sąskaitų grąžinimais; atsakovas nepateikė įrodymų, galinčių patvirtinti, jog savo teisę atjungti šildymo sistemą nuo šilumos ar karšto vandens perdavimo bendros sistemos jis įgyvendino laikydamasis 1992–1993 m. galiojusių teisės aktų nustatytos tvarkos, taip pat nepateikė įrodymų, kad atjungimas atliktas šiuo metu galiojančių įstatymų – CK 6.390 straipsnio, Šilumos ūkio įstatymo, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių – pagrindu.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas 2013 m. kovo 7 d. kreipėsi į pastatą administravusią ir atjungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos vykdžiusią įmonę AB „Panevėžio butų ūkis“, prašydamas pateikti dokumentus, susijusius su pastato (duomenys neskelbtini) g. 11, Panevėžyje, šilumos sistemos priežiūra ir atsijungimu nuo centralizuotų šildymo sistemų 1992–1999 m., tačiau AB „Panevėžio butų ūkis“ nurodė, kad dokumentų pateikti negali, jie neišlikę, saugomi tik 10 metų.

Atsakovas procesą prašė atnaujinti CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis nurodė du dokumentus: 1993 m. sausio 6 d. termofikacinio vandens išleidimo, nutekėjimo ir priėmimo iš abonento sistemos aktą ir savo 1992 m. gruodžio 8 d. prašymą VĮ „Butų ūkis“, kuriuo prašė jam priklausančiose patalpose (Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) g. 6 ir 21) šildymą atjungti, taip pat atjungti ir karštą vandenį, nes naujomis kainomis mokėti atsisako. Atsakovas nurodė, kad šios aplinkybės paaiškėjo tik 2014 m. kovo 5 d., kai atsakovo atstovai gavo šiuos dokumentus iš kitos civilinės bylos. Atsakovo teigimu, nurodyti dokumentai patvirtina, kad patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) g. 11, Panevėžyje, nuo centralizuoto šildymo sistemos atjungtos dar 1993 m. sausio 6 d., kai patalpos priklausė valstybinei įmonei „Viltis“; jeigu šios aplinkybės būtų žinomos bylos nagrinėjimo iš esmės metu ir pateikti šie įrodymai, būtų priimtas visiškai kitas sprendimas – ieškinys atmestas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 23 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 1993 m. sausio 6 d. aktas surašytas ne dėl atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos, o dėl termofikacinio vandens išleidimo, nutekėjimo ir priėmimo iš abonento sistemos. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog tinkamai ir leistinu būdu yra atsijungęs nuo bendros šildymo sistemos, todėl naujai paaiškėjusiomis esminėmis aplinkybėmis galėtų būti laikomos tokios, kurios pagrįstų atsijungimo nuo bendros šildymo sistemos teisėtumą ir teisės aktų nustatytų procedūrų laikymąsi, tačiau nurodytas aktas to nepatvirtina. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad 1992 m. gruodžio 8 d. pareiškimas dėl apšildymo atjungimo, skirtas VĮ „Butų ūkis“, pasirašytas paties atsakovo, taigi jam buvo žinoma apie šį prašymą bylos nagrinėjimo metu, todėl jo teiginys, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, laikytinas nepagrįstu.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo V. K. atskirąjį skundą, 2014 m. spalio 30 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs aplinkybes, susijusias su pareiškėjo prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje, teisingai sprendė dėl proceso atnaujinimo instituto paskirties ir jo taikymo teisinių pagrindų (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas pažymėjo, kad termofikacinio vandens išleidimo, nutekėjimo ir priėmimo iš abonento sistemos akte nėra net užsimenama apie atsakovo nurodytas aplinkybes, jog ginčo patalpos yra atjungiamos nuo centrinio šildymo sistemos. Priešingai, minėtame akte yra aiškiai nurodoma, jog aktas yra sudaromas tam, kad buvo atjungti šildymo prietaisai. Taip pat atjungtas 1 karšto vandens paėmimo taškas. Iš byloje esančio atsakovo prašymo teismas nustatė, kad jis 1994 m. spalio 3 d. kreipėsi į Panevėžio šiluminių tinklų vyr. inžinierių su prašymu išduoti jam technines sąlygas šiluminio punkto ir šildymo sistemos rekonstrukcijai jo bute, 1994 m. spalio 19 d. jos buvo išduotos. Nėra aišku, kodėl daugiau kaip po metų, kai, atsakovo teigimu, jo turtas buvo atjungtas nuo centrinio šildymo sistemos, jis kreipėsi į Panevėžio šilumos tinklus su tokiu prašymu. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovo pateiktas aktas turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui. Atsakovas naujai paaiškėjusia aplinkybe taip pat nurodė jo paties pasirašytą 1992 m. gruodžio 8 d. prašymą VĮ „Butų ūkis“, nurodęs, kad po šio dokumento surašymo praėjo daugiau kaip 20 metų, todėl natūraliai gali būti pamirštama. Teismo vertinimu, neabejotina, kad apie šio dokumento egzistavimą atsakovui turėjo būti žinoma; kita vertus, jis tik išreiškia atsakovo pageidavimą atsijungti nuo centrinio šildymo sistemos, bet nepateikta duomenų, kad buvo laikytasi atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos tvarkos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas V. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 23 d. ir Vilniaus apygardos 2014 m. spalio 30 d. nutartis bei priimti naują sprendimą – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1202-130/2012; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl įrodymų vertinimo. Iš kasacinio teismo formuluojamų taisyklių ir CPK 185 straipsnio seka, kad teismai privalo vertinti įrodymų turinį, o ne formą, tačiau kasatoriaus pateiktas įrodymas, kuriuo remiantis buvo prašoma atnaujinti procesą, teismų buvo įvertintas tik pavadinimo (formos), bet ne turinio aspektu. 1993 m. sausio 6 d. akte, t. y. jo turinyje, aiškiai nurodoma ir patvirtinama tai, kad: 1) „atjungta šildymo prietaisų M-140HO 49 sekcijos ir konvektoriai dvigubi 13, 20 metru. Taip pat atjungta 1 karšto vandens paėmimo taškas“; 2) akto turinyje vieta dėl išbėgusio termofikacinio vandens „...kub. m“ yra užbraukta, kaip neaktuali šiam aktui; 3) atjungimą nuo centralizuoto šildymo sistemų vykdė ir dalyvavo ginčo patalpų tuometinis savininkas valstybinė įmonė „Viltis“, Panevėžio šiluminių tinklų (dabar – AB „Panevėžio energija“), Butų ūkio tarnybos (BŪT) Nr. 1 (dabar – AB „Panevėžio butų ūkis“) atstovai. Patalpos buvo atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos iki jų perdavimo ir nuosavybės teisės į jas įgijimo iš valstybės. Nei dabartinis patalpų savininkas (kasatorius), nei patalpas privatizavusi jo žmona patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) g. 11, Panevėžyje, atjungimo nuo centralizuotų šildymo sistemų nevykdė ir šiame procese nedalyvavo. Bylą nagrinėjusių teismų išvados padarytos neatskleidus kasatoriaus pateikto naujo įrodymo turinio ir esmės, neįvertinus šio įrodymo sąsajumo su AB „Panevėžio butų ūkis (ginčo patalpos buvo jų balanse iki 1993 m. sausio 12 d.), kuris pateikė šį įrodymą, pripažįstamomis aplinkybėmis (CPK 187 straipsnis), kad 1993 m. sausio mėnesį atsakovui priklausančiose patalpose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) g. 6 ir (duomenys neskelbtini) g. 11, kuriose veikė Valstybinė prekybos įmonė „Viltis“, buvo atjungti šildymo prietaisai. Jeigu šios aplinkybės būtų žinomos bylos nagrinėjimo iš esmės metu ir pateikti šie įrodymai, būtų priimtas visiškai kitas sprendimas – ieškinys atmestas. Bylą nagrinėję teismai pažeidė kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes neįvertino pateiktų įrodymų patikimumo, turinio, įrodymo sąsajumo su kitomis bylai reikšmingomis aplinkybėmis, įrodymą pateikusio asmens pripažinimų. Rašytinio proceso tvarka nagrinėję bylą teismai tik formaliai įvertino įrodymus, apsiriboję tik susipažinimu su įrodymo pavadinimu, dėl to visiškai nebuvo atskleista bylos esmė ir neužtikrintas tinkamas bylos išnagrinėjimas rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2014).

2. Dėl teismo sprendimo nuoseklumo (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje pateikiamas akivaizdžiai prieštaringas įrodymų vertinimas, o patys įrodymai sumaišyti, neišsiaiškinus, su kuriomis konkrečiomis patalpomis susijusius faktus patvirtina. Teismas konstatuoja, kad „akte nėra užsimenama apie apelianto interpretacijoje nurodomas aplinkybes, kad ginčo patalpos yra atjungiamos nuo centrinio šildymo“, bet kitu savo teiginiu cituodamas naujai pateikto įrodymo turinį, paneigia aukščiau išdėstytą savo teiginį ir pripažįsta, kad „priešingai, minėtame akte yra aiškiai nurodoma, kad aktas yra sudaromas tam, kad buvo atjungti šildymo prietaisai. Taip pat atjungtas 1 karšto vandens paėmimo taškas“. Tokiais teiginiais apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino, kad naujai pateiktas įrodymas patvirtina teisėtą patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) g. 11, Panevėžyje, atjungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos, tačiau nepagrįstai sumaišydamas įrodymus dėl kitų patalpų (butų Nr. 7, 8, 9), dėl kurių net nėra ginčo šioje byloje, vertindamas kasatoriaus 1994 m. spalio 3 d. prašymą išduoti jam technines sąlygas rekonstrukcijai jo bute (o ne dėl negyvenamųjų patalpų, dėl kurių surašytas 1993 m. sausio 6 d. aktas), konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog 1993 m. sausio 6 d. įrodymas turi neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai.

Ieškovė AB „Panevėžio energija“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 23 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis palikti nepakeistas; priteisti iš V. K. 200 Eur advokato pagalbos išlaidų. Atsiliepime ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos, o nuoroda apeliacinės instancijos teismo nutartyje į prašymą išduoti technines sąlygas šildymo sistemos rekonstrukcijai nepaneigia teismo išvados, jog nėra pagrindo teigti, kad atsakovo pateiktas aktas turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktui taikyti būtina, kad naujai paaiškėjusi aplinkybė kasatoriui nebuvo ir negalėjo būti žinoma. Ieškovės nuomone, aplinkybė apie šildymo prietaisų nuėmimą kasatoriui buvo žinoma, nes jis visada teigė, kad tai buvo padaryta 1992–1993 metais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Šioje nutartyje teisėjų kolegija, nenustatinėdama bylos faktų, pasisako kasaciniame skunde keliamais klausimais dėl proceso atnaujinimo pagrindų (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl proceso atnaujinimo naujai paaiškėjus esminių bylos aplinkybių (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

Kasacinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant proceso atnaujinimo instituto paskirtį ir tikslus, nurodyta, kad teismo sprendimo teisinė galia lemia jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus bylose: Sypchenko v. Russia, no. 38368/04, judgment of 1 March 2007; Volkov v. Russia, no. 8564/02, judgment of 15 March 2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. T. v. AB „Energetinės statybos pramonė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-121/2011; 2014 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal BAB „Raseinių melioracija“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-360/2014).

Teisėjų kolegija kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinius argumentus vertina atsižvelgdama į proceso atnaujinimo instituto paskirtį.

Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas, be kita ko, taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008; teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2012; 2014 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal UAB „Vilpra“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-31/2014).

Susipažinusi su bylos duomenimis bei dokumentų, kuriais remdamasis kasatorius prašė atnaujinti procesą byloje, turiniu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus nurodytos aplinkybės nepagrįstai prašymą nagrinėjusių teismų nepripažintos teikiančiomis pagrindą atnaujinti procesą civilinėje byloje. Įsiteisėjęs Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimas, priimtas prašomoje atnaujinti byloje, iš esmės grindžiamas tuo, kad kasatorius nepateikė įrodymų, galinčių patvirtinti, jog savo teisę atjungti šildymo sistemą nuo šilumos ar karšto vandens perdavimo sistemos jis įgyvendino laikantis 1992–1993 m. galiojusių teisės aktų nustatytos tvarkos. Taigi byloje buvo nustatyta, kad nurodytu laikotarpiu kasatoriaus patalpos buvo de facto atjungtos nuo centralizuotos šildymo sistemos, tačiau byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių atsijungimą de jure.

Nagrinėdami proceso atnaujinimo klausimą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priimtose nutartyse įvertino CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo nuostatų prasme kasatoriaus naujai pateiktus įrodymus, kuriais jis grindė prašymą atnaujinti procesą, ir sprendė, kad šie įrodymai nepripažintini naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, o tokiomis galėtų būti laikomos tokios, kurios pagrįstų atsijungimo nuo bendros šildymo sistemos teisėtumą ir teisės aktų nustatytų procedūrų laikymąsi. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek skundžiamus procesinius sprendimus priėmę, tiek bylą iš esmės nagrinėję teismai, apsiribojo deklaratyviu teiginiu, jog teisės aktų, reglamentavusių patalpų atsijungimą nuo bendros šildymo sistemos, reikalavimų nesilaikyta, ir nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje, kurioje spręsta dėl 2001 m. įvykdyto atsijungimo. Tačiau, apsiriboję nurodytais teiginiais, bylą nagrinėję teismai nenustatinėjo faktinių aplinkybių ir nesiejo jų su konkrečiomis tuo metu galiojusio reguliavimo nuostatomis. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos atveju atsijungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos vertintinas retrospektyviai, kaip de facto įvykęs 1992–1993 metais, įvertinant tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad skundžiamus procesinius sprendimus priėmę teismai detaliai neanalizavo kasatoriaus naujai pateikto 1993 m. sausio 6 d. termofikacinio vandens išleidimo, nutekėjimo ir priėmimo iš abonento sistemos akto turinio, nevertino jame užfiksuotų aplinkybių kitų įrodymų kontekste, o tik nurodė, kad aktas surašytas ne dėl atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos. Iš to teismas darė išvadą, kad naujai pateikto dokumento turinyje nėra nurodyta naujai paaiškėjusių aplinkybių pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka. 1993 m. sausio 6 d. akte aiškiai nurodyta, kad „atjungta šildymo prietaisų M-140HO 49 sekcijos ir konvektoriai dvigubi 13, 20 metru. Taip pat atjungta 1 karšto vandens paėmimo taškas“, be to, jis patvirtina, kad atliekant nurodytus atjungimo veiksmus dalyvavo ginčo patalpų tuometinis savininkas valstybinė įmonė „Viltis“, Panevėžio šiluminių tinklų (dabar – AB „Panevėžio energija“), Butų ūkio tarnybos (BŪT) Nr. 1 (dabar – AB „Panevėžio butų ūkis“) atstovai, taigi atjungimas vyko ne savavališkai, o dalyvaujant ir ieškovės atstovams, kurie prieštaravimų nepareiškė. Nagrinėjant prašomą atnaujinti bylą iš esmės, šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų kasatorius neturėjo galimybės pateikti, nors kreipėsi į pastatą administravusią ir atjungimą nuo centralizuoto šildymo sistemos vykdžiusią įmonę AB „Panevėžio butų ūkis“, tačiau AB „Panevėžio butų ūkis“ jį pateikė tik kitoje šalių civilinėje byloje 2014 m. Taigi šis dokumentas, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygas. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad 1992–2010 m. (18 metų) ieškovė neskaičiavo ir neišrašinėjo atsakovui sąskaitų už šildymą, taigi aptariamo dokumento, patvirtinančio abiejų šalių dalyvavimą atliekant šildymo prietaisų atjungimo veiksmus, reikšmė vėlesniems šalių teisiniams santykiams, jų tikrumui, apibrėžtumui ir stabilumui neabejotina.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išvadas dėl 1993 m. sausio 6 d. akto teisinės svarbos jau išnagrinėtos bylos baigčiai grindė sąsajomis su kasatoriaus 1994 m. spalio 3 d. prašymu išduoti jam technines sąlygas kitų patalpų rekonstrukcijai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis teisės taikymo aspektu, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teismai pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 183, 185 straipsnius), nors tinkamai aiškino CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tačiau netinkamai jį taikė, todėl nepagrįstai sprendė, jog nėra šioje normoje nustatyto pagrindo procesui civilinėje byloje atnaujinti. Dėl nurodytų priežasčių teismų nutartys naikintinos (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas) ir priimtinas naujas procesinis sprendimas – procesas civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Panevėžio energija“ ieškinį atsakovui V. K. dėl skolos už šilumos energiją, palūkanų priteisimo atnaujintinas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu šioje nutartyje nurodytais motyvais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi atnaujinus civilinės bylos Nr. 2-1202-130/2012 pagal ieškovės AB „Panevėžio energija“ ieškinį atsakovui V. K. dėl skolos už šilumos energiją, palūkanų priteisimo procesą byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos, teisėjų kolegija nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 23 d. ir Vilniaus apygardos 2014 m. spalio 30 d. nutartis panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atnaujinti civilinės bylos Nr. 2-1202-130/2012 pagal ieškovės AB „Panevėžio energija“ ieškinį atsakovui V. K. dėl skolos už šilumos energiją, palūkanų priteisimo procesą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui – Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski

Dalia Vasarienė