Civilinė byla Nr. 3K-3-468-969/2015
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01450-2014-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4; 69 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugpjūčio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės valstybės įmonės „Infostruktūra“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės „Infostruktūra“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl įpareigojimo panaikinti konkurso sąlygas; trečiasis asmuo – TEO LT, AB.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiama dėl atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovė) organizuoto viešojo pirkimo konkurso sąlygų teisėtumo jose įtvirtintos netiesioginės diskriminacijos aspektu.
Ieškovė valstybės įmonė „Infostruktūra“ (toliau – ir ieškovė, kasatorė) prašė teismo panaikinti atsakovės 2014 m. gegužės 9 d. paskelbto atviro konkurso „Duomenų perdavimo Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams ir Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos agentūroms paslaugų pirkimas“ (toliau – konkursas) sąlygas: a) 1 priedo 1 lentelę „Reikalavimai maršrutizatoriui/ugniasienei A tipo pagrindinio ryšio taškui“; b) 1 priedo 2 lentelę „Reikalavimai maršrutizatoriui/ugniasienei C tipo ryšio taškams“; c) 10 punktą „Pasiūlymų vertinimas“; d) 1 priedo I dalies Bendrųjų reikalavimų 1 punktą „visi reikalingi diegimo darbai turi būti atlikti ir paslaugos be jokių apribojimų turi būti pradėtos teikti ne vėliau, kaip per 15 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo dienos. Diegimo ar perjungimo darbai neturi sutrikdyti šiuo metu veikiančio Aplinkos ministerijos kompiuterių tinklo, balso perdavimo sistemos ir kitų informacinių sistemų darbo“.
Ieškovė nurodė, kad konkurso sąlygų Bendrų reikalavimų 1 punkte nustatytas nepagrįstai trumpas 15 kalendorinių dienų terminas nuo sutarties pasirašymo dienos atlikti visus reikalingus įdiegimo darbus ir pradėti teikti paslaugas, nes vien sutikimui dėl infrastruktūros tiesimo gauti reikalingas ne mažesnis kaip 20 darbo dienų terminas. Ieškovės nuomone, atsakovė, suteikdama tokį trumpą terminą pradėti teikti paslaugas ir žinodama, kad tik vienas ūkio subjektas (trečiasis asmuo TEO LT, AB (toliau – ir trečiasis asmuo) turi išvystytą infrastuktūrą, taigi jam jokių sutikimų gauti nereikia, tikslingai nustatė tokius pasiūlymų vertinimo kriterijus, kurie apribotų tiekėjų, neturinčių nuosavos infrastruktūros, galimybes laimėti konkursą. Ieškovės teigimu, atsakovė, žinodama, kad konkurso paskelbimo metu galiojusi sutartis dėl duomenų perdavimo paslaugos pasibaigs 2014 m. rugpjūčio 8 d., elgėsi neapdairiai formuodama konkurso sąlygas ir neatsižvelgė, kad dėl pirkimo sąlygų ar atitikties joms vertinimo teisėtumo tiekėjų gali būti inicijuota priežiūros procedūra, taip pažeisdama Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 3 straipsnyje nustatytus skaidrumo, nediskriminavimo, lygiateisiškumo principus, 32 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą perkančiajai organizacijai dėl dirbtinio konkurencijos ribojimo, VPĮ 25 straipsnio 2 dalies imperatyviąją nuostatą užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų. Ieškovė nurodė, kad pasiūlymą konkurse pateikė vienintelis rinkos dalyvis – trečiasis asmuo, nes sąlygos palankios tik jam; analogiškuose Lietuvos viešuosiuose pirkimuose, kuriuose yra nustatytas viešo pirkimo sutarties pradėjimo vykdyti terminas ne trumpesnis kaip 45 dienos, pasiūlymus pateikia bent trys rinkos dalyviai, o kai nustatomas 15 arba 20 dienų terminas, pasiūlymą tokiame viešajame pirkime pateikia ir jį laimi tik trečiasis asmuo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: panaikino konkurso sąlygų I dalies Bendrųjų reikalavimų 1 punktą; pripažino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir TEO LT, AB 2014 m. liepos 31 d. sutartį Nr. VPS-2014-145-AARP niekine ir negaliojančia, netaikant restitucijos; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas, remdamasis ieškovės pateiktais įrodymais, nustatė, kad VĮ „Regitra“ 2012 m. rugpjūčio 22 d. paskelbto konkurso sąlygose nustatė pareigą įdiegti tinklą per 20 dienų, 2013 m. gegužės 17 d. paskelbto konkurso sąlygose nustatė 15 darbo dienų terminą, Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos konkurso sąlygose nustatė 30 dienų terminą pradėti teikti paslaugas panašiomis sąlygomis, kaip ir nagrinėjamoje byloje; vienintelis šių konkursų dalyvis buvo TEO LT, AB; Lietuvos generalinė prokuratūra konkurso sąlygose buvo nustačiusi 60 dienų terminą ir konkurse buvo keturi dalyviai; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos konkurso sąlygose buvo nustačiusi 45 dienų terminą ir konkurse buvo trys dalyviai.
Byloje nėra ginčo, kad trečiasis asmuo TEO LT, AB yra pas atsakovę konkurso paskelbimo ir jo vykdymo metu jau sumontuotos infrastruktūros savininkas, su kuriuo, kaip su konkurso laimėtoju, 2014 m. liepos 31 d. sudaryta nauja pirkimo sutartis, taip pat susitarimas dėl infrastruktūros nuomos. Atsakovė, siekdama paneigti ieškovės argumentą, kad nustačius trumpesnį nei 30 kalendorinių dienų terminą pasiūlymą pateikti gali tik TEO LT, AB, pateikė Ryšių ir informacinės sistemos tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. kovo 31 d. paskelbtas konkurso, kurį laimėjo ieškovė ir galėjo suteikti paslaugas per 16 darbo dienų, sąlygas, tačiau teismas nustatė, jog tame konkurse nebuvo keliamas reikalavimas įrangai, todėl paslaugas buvo galima teikti per mobiliojo ryšio prieigas, o ne per trečiojo asmens ryšių kabelių kanalus. Teismas konstatavo, kad ginčijamose konkurso sąlygose įtvirtinus reikalavimą tiekti paslaugas per įrangą, atitinkančią reikalaujamą techninę specifikaciją, būtina naudotis TEO LT, AB ryšių kabelių kanalais arba tiesti savo kanalus, objektyviai būtinas ilgesnis nei 15 kalendorinių dienų terminas, norint pradėti teikti paslaugas nuo sutarties pasirašymo.
Trumpo termino būtinybę atsakovė įrodinėjo aplinkybe, kad nebuvo aiškus asignavimų, skirtų konkursui, dydis bei organizacine tvarka. Iš atsakovės paaiškinimų teismas nustatė, kad Aplinkos ministerijos Informacinių technologijų skyrius 2013 m. spalio 25 d. pateikė paraišką Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšomis finansuojamam projektui; aplinkos ministro 2014 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. D1-309 buvo patvirtinta Aplinkos apsaugos rėmimo programos 2014 m. išlaidų sąmata, o 2014 m. balandžio 9 d. pradėta rengti būsimo viešojo pirkimo projektinė dokumentacija. Aplinkos apsaugos rėmimo programa yra tęstinė, o atsakovė žinojo apie sudarytos su TEO LT, AB sutarties termino pabaigą, taigi, teismo vertinimu, tai, kad prieš organizuojant pirkimą buvo atlikti tam tikri vidaus administravimo veiksmai, kurių terminai priklauso tik nuo atsakovės vidaus tvarkos, negali paneigti viešųjų pirkimų principų ir apriboti kitiems subjektams galimybes dalyvauti konkurse. Byloje nepateikta įrodymų, kad Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų naudojimo taryba negalėjo anksčiau skirti posėdžio ir priimti būtinus procedūrinius sprendimus; kaip matyti iš atsakovės pateiktų dokumentų, sprendimą dėl finansavimo priima vienas asmuo pagal kompetenciją.
Teismas konstatavo, kad konkurso sąlygų 1 priedo I dalies bendrųjų reikalavimų 1 punktas pažeidžia VPĮ 3 straipsnio 1 dalį, juo netiesiogiai yra ribojama konkurencija (VPĮ 25 straipsnio 2 dalis), o netinkamai taikant VPĮ buvo sudaryta galimybė pasirinkti prieš tai atrinktą tiekėją, todėl šis konkurso sąlygų punktas yra pripažintinas neteisėtu ir naikintinas.
Konstatavęs, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir TEO LT, AB 2014 m. liepos 31 d. sudarytą sutartį Nr. VPS-2014-145-AARP dalis paslaugų jau suteikta, jos pagal savo turinį yra dalios, byloje nėra įrodymų, jog įgyvendinant sutartį buvo patirti kaštai dėl įrenginių sumontavimo, teismas sprendė, kad nutraukus sutartį trečiasis asmuo ir atsakovė nepatirtų didelių ekonominių padarinių, atsakovė, siekdama užtikrinti nenutrūkstamą paslaugų tiekimą, gali kreiptis į Viešųjų pirkimų tarnybą dėl laikino iki tol sudarytos sutarties pratęsimo. Konstatavus, kad konkurso sąlyga naikintina dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo, Viešųjų pirkimų komisijos sprendimo pagrindu sudarytos viešojo pirkimo sutarties galiojimas negali būti pateisinamas, nes iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės, todėl, įvertinęs bylos duomenis, atsižvelgdamas į tai, jog tiek racionalus valstybės institucijai skiriamų asignavimų panaudojimas, vykdant jai deleguotas funkcijas, tiek tinkamas įstatymų vykdymas patenka į viešojo intereso kategoriją, teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti VPĮ 952 straipsnį ir išsaugoti neteisėtai sudarytą sandorį, todėl ex officio atsakovės ir trečiojo asmens 2014 m. liepos 31 d. sudarytą sutartį pripažino niekine ir negaliojančia.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir trečiojo asmens TEO LT, AB apeliacinius skundus, 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi (įvardyta sprendimu) panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Kolegija priėmė į bylą ir vertino apelianto TEO LT, AB pateiktus papildomus įrodymus, kuriais siekta paneigti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas. Siekdama apsaugoti trečiojo asmens pateiktos informacijos konfidencialumą, teisėjų kolegija nustatė, kad bylos medžiagos dalis – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Informacinių technologijų skyriaus 2014 m. rugsėjo 29 d. pažyma Nr. (5-1)-D8-7191 (T. 4 b. l. 84-86) yra nevieša.
Nurodžiusi, kad konkurso sąlygų 1 priedo Eksploatacinių reikalavimų 3 punkte nustatyta, jog „Naudojantis bevieliu ryšiu turi būti naudojami licencijuoti radijo dažniai. Visa atsakomybė ir išlaidos už radijo dažnių licencijavimą, naudojimą bei su tuo susiję mokesčiai tenka tiekėjui“, teisėjų kolegija sprendė, kad galinė įranga neįpareigojo tiekėjo naudotis TEO LT, AB ryšių kabelių kanalais arba tiesti savo kanalus, ji galėjo būti naudojama tiek esant fizinei prieigai, tiek naudojantis bevielio ryšio technologija. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės patvirtintose konkurso sąlygose nustačius reikalavimą teikti paslaugas per įrangą, atitinkančią reikalaujamą techninę specifikaciją, būtina naudotis TEO LT, AB ryšių kabelių kanalais arba tiesti savo kanalus, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir yra nepagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino paslaugų teikimo būdus, tinkamai ir visapusiškai neįvertino konkurso sąlygose nustatytų reikalavimų duomenų perdavimo tinklo paslaugoms, tinkamai neišaiškino visų bylos aplinkybių, todėl nepagrįstai konstatavo, kad konkurso sąlygų 1 priedo I dalies bendrųjų reikalavimų 1 punktas pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės į bylą pateiktuose įvykusių viešųjų pirkimų sąlygų pavyzdžiuose nėra tiesioginio ryšio tarp paslaugų įrengimo termino ir dalyvių skaičiaus bei konkrečių dalyvių, be to, bylos duomenimis, ginčijamose konkurso sąlygose nustatytas terminas paslaugoms įdiegti ir pradėti teikti nebuvo išimtinis atvejis – viešuosiuose pirkimuose, kuriuose yra perkamos telekomunikacijų paslaugos, įskaitant duomenų perdavimo paslaugas, yra nustatomi ir trumpesni nei 30 kalendorinių dienų terminai. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas įvairių konkursų sąlygų nuostatas, neturinčias tiesioginio ryšio su nagrinėjama byla, tinkamai neišaiškino ir neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių bei tinkamai jų neįvertino, todėl nepagrįstai konstatavo, jog objektyviai būtinas ilgesnis nei 15 kalendorinių dienų terminas paslaugoms teikti nuo sutarties pasirašymo. Teisėjų kolegijos vertimu, bylos duomenimis patvirtinama, kad konkurso sąlygose nustatytas nurodytas 15 dienų terminas yra pagrįstas, atitinka įstatymo reikalavimus.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė nepagrįstai delsė ar kitu būdu nevykdė savo pareigų skirstydama Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšas, priešingai, bylos duomenimis atsakovė objektyviai negalėjo anksčiau priimti procedūrinių sprendimų – lėšų skyrimo klausimas pagal finansavimo kryptis yra sprendžiamas kompleksiškai, atsižvelgiant į kiekvieno iš pareiškėjų paraiškas dėl finansuojamų projektų; pagal aplinkos ministro 2012 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. D1-123 patvirtinto Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų naudojimo tarybos darbo reglamento 13 punktą, tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma, atviru balsavimu, dėl to teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad sprendimą dėl finansavimo priima vienas asmuo pagal kompetenciją, pripažino nepagrįsta, prieštaraujančia įstatymo nustatytai sprendimų priėmimo tvarkai. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino finansavimo skyrimo aplinkybes bei sprendimo skirti finansavimą procedūras, nepagrįstai neatsižvelgė ir nevertino atsakovės nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su 15 kalendorinių dienų termino nustatymo konkurso sąlygose pagrįstumu ir siekiu užtikrinti viešąjį interesą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė valstybės įmonė „Infostruktūra“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą; priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kasatorės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų sąsajumo. Kasatorės nuomone, skundžiamo procesinio sprendimo išvada, kad jos į bylą pateikti įrodymai yra nesusiję su byla, yra nepagrįsta, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CPK 180 straipsnyje įtvirtintą įrodymų sąsajumo taisyklę. Teismas priėmė analogiškus trečiojo asmens pateiktus įrodymus, jais rėmėsi priimdamas sprendimą, kad konkurso sąlygose nustatytas terminas nėra išimtinis, taip pažeisdamas CPK 12, 17, 178 straipsnius bei 185 straipsnio 2 dalį. Ginčijamame procesiniame sprendime, skirtingai nei pirmosios instancijos teismo sprendime, aiškinamos ir taikomos netiesioginės diskriminacijos (VPĮ 3 straipsnio, 25 straipsnio 2 dalies pažeidimo) įrodinėjimo priemonės.
Tiekėjų lygiateisiškumo principo pažeidimas konstatuotinas ne tik tada, kai nustatomas skirtingas tapačių reiškinių vertinimas (arba vienodas skirtingų), bet ir tada, kai visiems tiekėjams vienodai taikomi perkančiosios organizacijos veiksmai ar sprendimai de facto lemia skirtingus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2011; 2013 m. balandžio 3 d. Viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-38-1). Šiuo atveju, nors visiems tiekėjams buvo taikomos vienodos paslaugų teikimo pradžios sąlygos (konkurso sąlygų 1 priedo „Bendri reikalavimai“ 1 punktas), tačiau įvertinus visas konkurso sąlygas faktiškai tiekėjai buvo nevienodoje situacijoje, t. y. trečiasis asmuo vienintelis galėjo būti pripažintas laimėtoju, nes tik jis buvo paslaugoms teikti būtinos infrastruktūros valdytojas ir savininkas ir jau konkurso vykdymo metu teikė iš esmės analogiškas paslaugas. Šiuo atveju tiekėjų diskriminacija reiškiasi netiesiogiai, nes trečiasis asmuo turi išimtinai palankias sąlygas ir galimybę dalyvauti konkurse, būti pripažintas laimėtoju bei teikti paslaugas, o atsakovė, parengusi ginčijamas konkurso sąlygas, jį protegavo. Netiesioginė diskriminacija pasireiškia tuo, kad nėra akivaizdžių tiekėjų lygiateisiškumo pažeidimo įrodymų, todėl kasatorė pateikė taip pat netiesioginius įrodymus.
Pagal CPK 180 straipsnį bei teismų praktiką įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, tačiau negalima daryti išvados, kad netiesioginiai įrodymai yra visiškai nesusiję su byla (2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga Nr. 51). Kasatorė, pateikdama analogiškų konkursų sąlygų, kuriose nustatyti trumpi pasirengimo teikti paslaugas, kurioms teikti būtina turėti infrastruktūrą (prisijungti prie esamos arba nutiesti nuosavą), terminai, pavyzdžius, siekė įrodyti netiesioginę tiekėjų, neturinčių paslaugų teikimui reikalingos infrastruktūros (ryšių kabelių kanalų), diskriminaciją, praktiką, kad konkursų sąlygose įtvirtintas paslaugų teikimo pradžios terminas turi įtakos dalyvių skaičiui. Kadangi bylos esmė yra atsakovės vykdyto konkurso sąlygose įtvirtintas paslaugų teikimo terminas, ribojantis konkurenciją ir diskriminuojantis kitus tiekėjus, tai kasatorės pateikti argumentai ir įrodymai yra susiję su byla (CPK 180 straipsnis) ir turėjo būti vertinami su kitais byloje esančiais įrodymais, o teismas neteisėtai ir nepagrįstai jų nepriėmė. Teismas priėmė trečiojo asmens pateiktus įrodymus – kitų viešųjų pirkimų sąlygas ir perkančiųjų organizacijų sprendimus – kaip tinkamus ir juos vertino, taigi, skirtingai vertino kasatorės ir trečiojo asmens pateiktų kitų viešųjų pirkimų sąlygų sąsajumą su byla, suteikė didesnę įrodomąją galią trečiojo asmens pateiktiems viešųjų pirkimų dokumentams, taip pažeidė lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus (CPK 12, 17 straipsniai), apribojo kasatorės teisę į gynybą, teisę ir pareigą pateikti visus įrodymus, kuriais grindžiami jos argumentai ir atsikirtimai (CPK 7, 42, 178 straipsniai). Teismas, priimdamas trečiojo asmens įrodymus, juos pripažino neviešais ir neleido kasatorei su jais susipažinti, taip pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo, rungtyniškumo principus, teisę į gynybą (CPK 5, 12, 17 straipsniai).
2. Dėl naujų įrodymų priimtinumo apeliacinėje instancijoje. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimti trečiojo asmens pateiktus naujus įrodymus pažeidžia CPK 7 straipsnio 2 dalyje, 42 straipsnio 5 dalyje, 181 straipsnyje įtvirtintą pareigą laiku pateikti įrodymus bei CPK 301, 314, 320 straipsniuose įtvirtintą draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinėje instancijoje taisyklę. Teismas turėjo teisę priimti trečiojo asmens su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Trečiojo asmens pateikti dokumentai (2011 m., 2013 m., 2014 m. įvairių konkursų sąlygos) buvo žinomi ir prieinami iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, taigi galėjo ir turėjo būti pateikti laiku, tačiau trečiasis asmuo nesikreipė į pirmosios instancijos teismą dėl šių įrodymų priėmimo į bylą, todėl su apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai neatitinka nė vienos CPK 314 straipsnyje nustatytos išimties ir neturėjo būti priimti teismo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu remiantis įrodymais, kurie pateikiami apeliacinės instancijos teismui, bet nebuvo analizuoti pirmosios instancijos teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga Nr. 51).
3. Dėl konkurso sąlygų sisteminio aiškinimo. Pagal nuosekliai plėtojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką konkurso sąlygos turi būti aiškinamos sistemiškai, nesuabsoliutinant lingvistinio aiškinimo metodo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2014; 2013 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-272/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-272/2013">3K-3-272/2013</a>; 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2011; ESTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas Komisija prieš Nyderlandus, C-368/10, ECLI:EU:C:2012:284; 2007 m. sausio 18 d. sprendimas Auroux ir kt., C-220/05, ECLI:EU:C:2007:31). Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino išimtinai tik vieną konkurso sąlygų punktą (konkurso sąlygų 1 priedo „Eksploataciniai reikalavimai“ 3 punktą), tačiau neatsižvelgė į kitas konkurso nuostatas. Konkurso sąlygų 1 priedo „Eksploataciniai reikalavimai“ 1.1 punkte nurodyta, kad A tipo taške bevielis ryšys nepriimtinas, 1 priedo „Eksploataciniai reikalavimai“ 3 punkte nurodyta, jog naudojantis bevieliu ryšiu turi būti naudojami licencijuoti radijo dažniai, tačiau turi būti vertinamas ir 11 punktas, kuriame įtvirtinta, kad, norint užtikrinti stabilią ir prognozuojamą paslaugos atlikimo kokybę, perdavimo tinklas neturi būti priklausomas nuo įvairių išorinių gamtinių ar kitų faktorių, pvz., drėgmės, temperatūros, kritulių, paros laiko; kasatorė pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, kad radijo ryšys yra tiesiogiai priklausomas nuo išorinių gamtinių faktorių, taigi paslaugų nebuvo galima teikti bevieliu ryšiu.
Konkurso sąlygų 10.1 punkto lentelėje bei 10.2.4 punkte nustatyta, kad perkančioji organizacija vertins tiekėjo nuosavų prieigos taškų (ūkio subjektų grupės partnerio, turinčio daugiausiai prieigos taškų) skaičių; 1 priedo „Eksploataciniai reikalavimai“ 9 punkte įtvirtinti reikalavimai infrastruktūrai, kurie lėmė, kad tiekėjas turėjo prisijungti prie trečiojo asmens infrastruktūros arba tiesti savo infrastruktūrą. Nebuvo atsižvelgta į konkurso sąlygų 1 priede nurodytus reikalavimus įrangai, kad ji turėjo būti sumontuota per konkurso sąlygų 1 priedo „Bendrieji reikalavimai“ 1 punkte nustatytą 15 dienų terminą – platintojai ir gamintojai per nurodytą terminą negali įrangos perduoti tiekėjams. Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek ESTT savo praktikoje yra pasisakę, kad perkančiosios organizacijos konkurso sąlygose neturi teisės nustatyti tokių reikalavimų, kurie ne tik tiesiogiai, bet taip pat ir netiesiogiai diskriminuoja tiekėjus, t. y. kai taikomi konkurso sąlygų reikalavimai lemia faktinę situaciją, kad pirkime negali dalyvauti tiekėjai, pakankamai kompetentingi ir pajėgūs įvykdyti sutartį (ESTT 1989 m. gruodžio 5 d. sprendimas Komisija prieš Italiją, C-3/88, ECLI:EU:C:1989:606; 1990 m. kovo 20 d. sprendimas Du Pont de Nemours Italiana prieš USL di Carrara, byla C-21/88, ECLI:EU:C:1990:121; kt.) analizavo analogišką klausimą, kai buvo nustatyti reikalavimaitiekėjui turėtireikiamą infrastruktūrą. Tokiu atveju ESTT nustatė, kad šie reikalavimai de facto pažeidžia tiekėjų lygiateisiškumą, nes pirkimo laimėtoju bus pripažintas ir sutartis bus sudaryta būtent su tuo tiekėju, kuris turi reikiamą infrastruktūrą.
4. Dėl perkančiosios organizacijos finansavimo ir ankstesnės sutarties pabaigos termino, kaip pagrindo nustatyti trumpą paslaugų teikimo pradžios terminą. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kad finansavimo skyrimo aplinkybės ir terminai gali daryti įtaką konkurso sąlygose įtvirtintiems paslaugų teikimo terminams, yra nepagrįstas, nes perkančioji organizacija turi tinkamai planuoti viešuosius pirkimus (VPĮ 16, 19 straipsniai), finansavimas negali būti tinkamas pagrindas nustatyti pažeidžiančias VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintus principus ir suvaržančias tiekėjų konkurenciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad skiriamas finansavimas per se nelaikytinas nenumatomu įvykiu. Valstybės institucijų veikla negali būti prilyginta nenuspėjamiems įvykiams, kurie ypatingai keistų įprastines viešųjų pirkimų sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2009). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė iš anksto žinojo ar turėjo žinoti apie sutarties pasibaigimo terminą bei finansavimo lėšų skyrimo terminą, o būtent jai kyla pareiga tinkamai planuoti pirkimus (VPĮ 16, 19 straipsniai), tai ji negali pagrįsti itin trumpo paslaugų teikimo pradžios termino savo netinkamu pirkimų planavimu ar finansavimo skyrimo terminais.
Atsakovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl kasatorės nurodomų proceso teisės normų pažeidimų, kaip teisinio pagrindo nagrinėti bylą kasacine tvarka, nepagrįstumo. Kasatorė klaidinančiai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepriėmė jos pateiktų netiesioginių įrodymų. Pažymėtina, kad civilinėje byloje ir ginčijamame sprendime tokių duomenų nėra. Apeliacinės instancijos teismui kasatorė yra pateikusi tik 1 puslapio Kritulių įtakos radijo ryšio signalo perdavimui grafiką, tačiau neteikė jokių kitų netiesioginių įrodymų, neva analogiškų pateiktiems trečiojo asmens. Kasatorė klaidinančiai nurodo, kad trečiojo asmens pateiktus naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismas pripažino konfidencialiais ir nesuteikė jai teisės pasisakyti dėl šių tinkamumo – nevieša pripažinta tik atsakovės pažyma apie TEO LT, AB įdiegtą naują įrangą paslaugų pagal konkurso sąlygas teikimui, o ne visi trečiojo asmens pateikti įrodymai. Atsakovė nesutinka su kasatorės argumentais dėl apeliacinės instancijos teismo netinkamo CPK 181, 314 straipsnių aiškinimo, nes teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, bet ne pareigą. Trečiajam asmeniui apeliaciniame skunde motyvavus naujų įrodymų priėmimo būtinybę, apeliacinės instancijos teismas pastarojo prašymą tenkino, priėmė naujus įrodymus ir juos teisėtai ir pagrįstai vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Kasatorės nurodomi CPK 12, 17, 180, 181, 314 straipsnių pažeidimai yra jos klaidingo faktinių aplinkybių teisinio vertinimo išdava.
2. Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų sąsajumo. Apeliacinės instancijos teismas nesprendė ir nepasisakė dėl kasatorės teiktų dokumentų nepriėmimo, todėl jos argumentai dėl įrodymų neteisėto ir nepagrįsto nepriėmimo neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo, pripažintini teisiškai nepagrįstais. Ginčijamame sprendime, priešingai nei nurodo kasatorė, teisėjų kolegija nėra padariusi išvadų, kad kasatorės pateikti į bylą įrodymai yra nesusiję su byla; jame taip pat nėra duomenų, kad, apeliacinės instancijos teismui atsisakius priimti kasatorės netiesioginius įrodymus, jis išimtinai rėmėsi analogiškais trečiojo asmens pateiktais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimas, kad nėra tiesioginio ryšio tarp ieškovės į bylą pateiktų įvykusių viešųjų pirkimų sąlygų pavyzdžių ir paslaugų įrengimo termino, dalyvių skaičiaus bei konkrečių dalyvių, atsakovės nuomone, tik patvirtina, jog teismas kasatorės pateiktus įrodymus vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, bet laikė juos neturinčiais tiesioginio ryšio su nagrinėjamos bylos dalyku, t. y. netiesioginiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, neišskirdamas ir nesuteikdamas didesnės įrodomosios galios kurios nors vienos iš bylos šalių teiktiems įrodymams, vienodai vertino jų sąsajumą su byla, nustatė teisiškai reikšmingas bylai faktines aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovės vykdyto konkurso sąlygose nustatytas terminas paslaugoms įdiegti ir pradėti teikti nebuvo išimtinis atvejis viešuosiuose pirkimuose, kuriuose perkamos telekomunikacijų paslaugos.
3. Dėl kasaciniame skunde nurodytų klaidinančių argumentų, neatitinkančių faktinių bylos aplinkybių. Kasacinio skundo argumentai, atsakovės nuomone, patvirtina nesąžiningą kasatorės elgesį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo klaidinimą, nurodant tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes, su pastarosiomis siejant apeliacinės instancijos teismo padarytus proceso teisės normų pažeidimus. Kasatorė, teikdama atsiliepimą į apeliacinius skundus, analizavo trečiojo asmens motyvus ir argumentus, susijusius su papildomai teikiamais įrodymais, vertino viešųjų pirkimų sąlygų reikalavimus ir teikė savo atsikirtimus į apeliacinio skundo argumentus. Pastebėtina, kad kasatorė nepasisako dėl apeliacinės instancijos teismo išvados, jog atsakovės vykdyto konkurso sąlygose nustatytas terminas paslaugoms įdiegti ir pradėti teikti nebuvo išimtinis atvejis, nepagrįstumo.
4. Dėl naujų įrodymų priimtinumo apeliacinėje instancijoje. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimu, pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme turėtų būti leidžiama, kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, jau priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tik tada paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Antroji sąlyga (kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau) yra susijusi su pirmosios instancijos teismo išvadų dėl įrodymų sąsajumo, leistinumo, patikimumo, pakankamumo ir įrodinėjimo dalyko įrodytumo nepagrįstumu. Esant šioms išimtims, apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad byloje esančių ištirtų ir įvertintų įrodymų pirmosios instancijos teisme nepakanka teismo priimtam sprendimui pagrįsti, apeliacinės instancijos teismas priima pateiktus naujus įrodymus (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga Nr. 51). Trečiasis asmuo apeliaciniame skunde motyvavo naujų įrodymų priėmimo būtinumą. Vertinant tai, kad apeliacinės, kaip ir pirmosios instancijos teisme taip pat yra nustatinėjamas fakto klausimas, vertinamas įrodymų pakankamumas, keliamos jų kokybės ir vertinimo problemos, papildomų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teismui nėra draudžiamas ir negali būti laikomas formalia kliūtimi siekiant teismui įvykdyti teisingumą konkrečioje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama byla priskiriama viešojo intereso byloms ir teismui yra nustatyta teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 4238 straipsnio 1 dalis), taip pat į tai, jog ribotas įrodymų pateikimas visų pirma yra nukreiptas prieš nesąžiningus proceso dalyvius, apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priėmė trečiojo suinteresuotojo asmens papildomai, iškilus būtinumui, pateiktus įrodymus ir juos vertino. Naujų įrodymų priėmimas, atsakovės nuomone, atitinka ribotos apeliacijos tikslus ir sąlygoja teisėto ir teisingo sprendimo priėmimą bei teisingumo vykdymą. Kasatorė nenurodo, kokius atsikirtimus ji laiko naujais ir nenagrinėtinais apeliacinės instancijos teismo, tačiau apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais, nepateikdama jų pagrįstumo.
5. Dėl konkurso sąlygų sisteminio aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad atsakovo vykdyto konkurso sąlygose nustatytas terminas paslaugoms įdiegti ir pradėti teikti nebuvo išimtinis atvejis, kasatorė neneigė ir neginčijo šios išvados, t. y. nustatytos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės, paneigiančios jos argumentus dėl tiekėjus diskriminuojančios konkurso sąlygos. Atsižvelgiant į bylos dalyką, laikytina, kad kasatorė sutinka su šia išvada, tačiau ginčijamo sprendimo neteisėtumą įrodinėja bendro pobūdžio teisiniais argumentais, nesusijusiais su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei išvadomis.
6. Dėl konkurso sąlygose nustatyto reikalavimo per 15 kalendorinių dienų konkurso laimėtojui suteikti paslaugas pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas nesprendė, kad finansavimo skyrimo aplinkybės gali būti pagrindas nustatyti pažeidžiančias VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintus principus ir suvaržančias tiekėjų konkurenciją konkurso sąlygas. Byloje taip pat nebuvo keliamas klausimas dėl finansavimo skyrimo aplinkybių pripažinimo nenumatomu įvykiu. Kasacinio skundo išvados, kad perkančioji organizacija negali pagrįsti itin trumpo paslaugų teikimo termino pradžios savo netinkamu pirkimų planavimu ar finansavimo terminais, jog skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino finansavimo ir sutarties pasibaigimo terminus, laikytinos teisiškai nepagrįstomis ir neatitinkančiomis apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių.
Trečiasis asmuo TEO LT, AB atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl įrodinėjimo paskirstymo ir įrodymų sąsajumo. Konkurso sąlygose nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neįtvirtinta tokių reikalavimų, kurie lemtų tai, kad pagal jas teikdami paslaugas tiekėjai būtų priversti nuomotis TEO LT, AB ryšių kabelių kanalus arba tiesti savo. Nuo galinės įrangos specifikacijos konkurso sąlygose visiškai nepriklauso prieigos technologija, atvirkščiai, bet kuriai pasirinktai technologijai (bevielis ryšys ar bet kuri kita fizinė prieiga) naudojama ta pati galinė įranga. Kasatorė nurodė tik dvi prieigos technologijos galimybes: nuomotis TEO LT, AB ryšių kabelių kanalus arba tiesti savo, tačiau egzistuoja dar daug kitų galimybių sukonstruoti paslaugas, kurios atitiktų visus konkurso sąlygų reikalavimus ir nereikalautų jokių išankstinių investicijų ir ilgų pasiruošimo terminų: optinių skaidulų ar kitų fizinių prieigų nuoma, mažmeninių paslaugų sukonstravimas kitų operatorių (nebūtinai TEO LT, AB) didmeninių paslaugų pagrindu, bevielio ryšio naudojimas ir pan. Taigi techninėje specifikacijoje nurodyti reikalavimai tinklo įrangai nepažeidžia nustatytų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų, o yra būtini, kad perkančioji organizacija įsigytų reikiamas paslaugas. Kasatorė į bylą pateikė tendencingus, tik jos nuomonę pagrindžiančius viešųjų pirkimų dokumentų pavyzdžius. Trečiasis asmuo pateikė kitus viešųjų pirkimų pavyzdžius, kurie aiškiai parodė, kad kasatorės pateikti pavyzdžiai nesusiję su jos įrodinėjamomis aplinkybėmis, ir tai pagrįstai pripažino apeliacinės instancijos teismas. Iš teismui pateiktų įvykusių viešųjų pirkimų sąlygų pavyzdžių matyti, kad nėra tiesioginio ryšio tarp paslaugų įrengimo termino ir dalyvių skaičiaus, taip pat, jog atsakovo vykdyto konkurso sąlygose nustatytas terminas paslaugoms įdiegti ir pradėti teikti nebuvo išimtinis atvejis. Trečiojo asmens pateiktame įrodyme – atsakovės pažymoje apie TEO LT, AB įdiegtą naują įrangą paslaugoms pagal konkurso sąlygas teikti – esanti informacija yra TEO LT, AB komercinė (gamybinė) paslaptis, todėl šis įrodymas pripažintas neviešu, tačiau šis dokumentas nebuvo vienintelis įrodymas byloje, nulėmęs trečiajam asmeniui palankų teismo sprendimą, be to, jo turinys yra aiškus, tik nenurodytos detalės, sudarančios komercinę (gamybinę) paslaptį, todėl kasatorė nepagrįstai teigia, kad šių detalių neatskleidimas padarė esminę įtaką jos teisei į gynybą.
2. Dėl naujų įrodymų priimtinumo apeliacinėje instancijoje. Kartu su apeliaciniu skundu trečiasis asmuo pateikė įrodymus, kurių būtinybė iškilo vėliau, t. y. dėl to, kad pirmosios instancijos teismas pažeisdamas materialiosios ir proceso teisės normas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas byloje – nepagrįstai perkėlė įrodymais nepagrįstų ieškovės paaiškinimų paneigimo pareigą atsakovei, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, be to, savo iniciatyva ėmėsi spręsti sutarties pripažinimo negaliojančia klausimą, nesurinkęs tam reikšmingų įrodymų. Trečiojo asmens įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė jokių proceso teisės normų ir, remdamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais bei CPK 314 straipsniu, teisėtai priėmė trečiojo asmens pateiktus įrodymus.
3. Dėl konkurso sąlygų sisteminio aiškinimo. Akivaizdžiai neteisinga ir nepagrįsta kasatorės ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad konkurse buvo nustatytos tokios pirkimo sąlygos, kad trečiasis asmuo buvo tokios pas perkančiąją organizaciją sumontuotos įrangos, kuri esą buvo reikalinga konkurse perkamai paslaugai teikti, savininkas ir jam pagal konkurso sąlygas buvo nereikalinga paslaugoms teikti sumontuoti pas atsakovę naują įrangą, todėl esą jam buvo nereikalingi ir jokie papildomi pasirengimo teikti paslaugas terminai, o nustatytas pirkimo terminas objektyviai jam suteikė tik galimybę dalyvauti konkurse ir taip buvo pažeista sąžiningos konkurencijos laisvė. Pažymėtina, kad konkursu buvo perkamos technine bei kokybine prasme visai kitokios paslaugos nei tos, kurias iki tol trečiasis asmuo teikė atsakovei. Anksčiau pas atsakovę sumontuota įranga neužtikrino konkurse perkamų paslaugų techninių ir kokybinių parametrų, todėl trečiasis asmuo, kaip ir visi kiti tiekėjai, siekdamas atitikti konkurso sąlygų reikalavimus, privalėjo per tą patį laiką investuoti į naują telekomunikacijų įrangą, pristatyti ir įdiegti ją pas atsakovę. Dėl šios priežasties nė vienam iš tiekėjų nebuvo sudarytos išskirtinės sąlygos, nustatant 15 dienų terminą įrangai pristatyti ir įdiegti bei paslaugų teikimui pradėti, todėl nustačius šią konkurso sąlygą nebuvo pažeista sąžiningos konkurencijos laisvė. Dėl išvardintų motyvų akivaizdu, kad byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių kasatorės motyvą, jog konkurso 1 priedo I dalies bendrųjų reikalavimų 1 punktas pažeidžia VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintus principus ir kad yra ribojama konkurencija.
4. Dėl perkančiosios organizacijos finansavimo ir ankstesnės sutarties pabaigos termino, kaip pagrindo nustatyti trumpą paslaugų teikimo pradžios terminą. Trečiojo asmens įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovei nepasirašius naujos sutarties iki 2014 m. rugpjūčio 8 d. ir nepradėjus teikti duomenų perdavimo paslaugų Aplinkos ministerijos padaliniai būtų negalėję vykdyti visų jiems pavestų funkcijų.
5. Dėl įstatymo nustatyto ribojimo kasaciniame skunde remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, pažeidimo. Kasatorė skundą grindžia visai kitomis aplinkybėmis, negu buvo nagrinėtos apygardos ir apeliaciniame teismuose. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ieškovė rėmėsi šiomis esminėmis aplinkybėmis: 1) konkurso sąlygose nustačius reikalavimą teikti paslaugas per įrangą, atitinkančią reikalaujamą techninę specifikaciją, būtina naudotis trečiojo asmens ryšių kabelių kanalais arba tiesti savo, objektyviai būtinas ilgesnis nei 15 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo terminas, norint pradėti teikti paslaugas; 2) buvo nustatytos tokios konkurso sąlygos, kai perkamos paslaugos teikėjas yra esamos įrangos savininkas ir jam nereikalingi jokie papildomi pasirengimo teikti paslaugas terminai, o nustatytas pirkimo terminas objektyviai suteikia tik jam galimybę dalyvauti konkurse, taip yra pažeidžiama sąžiningos konkurencijos laisvė. Kasaciniame skunde vietoje „įrangos“ ir „ryšių kabelių kanalų“ sąvokų vartojama „infrastruktūros“ sąvoka, kuri, trečiojo asmens nuomone, šio ginčo kontekste turi būti suprantama taip, kaip Elektroninių ryšių įstatyme – fizinės infrastruktūros, kurią sudaro aparatūra, įrenginiai, įskaitant antenas, linijos, vamzdynai, kabeliai, kanalai, kolektoriai, šuliniai, atraminės konstrukcijos, bokštai, stiebai, statiniai, statinių įvadai, statinių inžinerinės sistemos, skirstomosios spintos ir kitos priemonės, visuma, skirta elektroninių ryšių veiklai vykdyti. Taigi kasatorė vartoja skirtingas sąvokas, kurių pakeitimas keičia jos motyvų turinį ir aplinkybes, kuriomis ji remiasi skirtingų instancijų teismuose, o tai daryti kasaciniame skunde draudžia CPK 347 straipsnio 2 dalis.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas tikrina skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas bylas, paprastai neperžengia kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), nebent dėl viešojo intereso apsaugos gali išspręsti šalių ginčą aiškindamas ir taikydamas teisę ne tik dėl proceso dokumentuose nurodytų aplinkybių, bet ir dėl kitų argumentų, t. y. tokiu atveju turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje šalys iš esmės nesutaria dėl konkurso sąlygos, kurioje įtvirtintas maksimalus 15 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo dienos terminas atlikti visus reikalingus diegimo darbus ir pradėti teikti perkamas paslaugas (toliau – ir ginčo konkurso sąlyga). Anot kasatorės, toks trumpas terminas riboja tiekėjų, neturinčių nuosavos infrastruktūros, galimybes dalyvauti konkurse. Taigi byloje kilęs ginčas dėl pirkimo sąlygų nulemto tiekėjų konkurencijos suvaržymo – netiesioginės jų diskriminacijos.
Dėl lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų viešuosiuose pirkimuose
VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad perkančioji organizacija užtikrina, jog atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintos normos – pamatinės viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo nuostatos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad viešųjų pirkimų lygiateisiškumo principas perkančiosios organizacijos veiksmų vertinimui reikšmingas ne tik tiesioginio (de jure), bet ir netiesioginio (de facto) jo pasireiškimo prasme. Atsižvelgdamas į tai, teismas gali konstatuoti tiekėjų lygiateisiškumo principo pažeidimą ne tik tada, kai nustato skirtingą tapačių reiškinių vertinimą (arba vienodą skirtingų), bet ir tada, kai visiems tiekėjams vienodai taikomi perkančiosios organizacijos veiksmai ar sprendimai de facto nepagrįstai (neteisėtai) lemia skirtingus padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Specialus autotransportas“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-249/2011).
Dėl ginčo konkurso sąlygos atitikties VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principams
Bylą nagrinėję teismai, skirtingai įvertinę ginčo šalių pateiktų įrodymų visumą, padarė priešingas išvadas dėl ginčo konkurso sąlygos atitikties lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principams. Pirmosios instancijos teismas nustatė šių principų pažeidimą, o apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad jų buvo laikytasi. Teismų atlikto vertinimo pagal VPĮ 3 straipsnį rezultatas iš esmės skiriasi dėl to, kad jie padarė skirtingas išvadas dėl aplinkybės, nuo kurios priklauso, ar ginčo situacija kvalifikuotina kaip netiesioginė diskriminacija – t. y. ar pagal konkurso sąlygų techninę specifikaciją paslaugų teikėjas būtinai turi naudotis TEO LT, AB ryšių kabelių kanalais arba tiesti savo kanalus, ar atvirkščiai – techninę specifikaciją atitinkančios paslaugos galėtų būti teikiamos ir naudojantis bevieliu ryšiu.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad TEO LT, AB yra pas atsakovę sumontuotos ir (arba) konkurso paskelbimo ir jo vykdymo metu jau turimos infrastruktūros ne tik valdytojas, bet ir savininkas; įvertinęs šalių į bylą pateiktas kitų analogiškų paslaugų pirkimo konkursų sąlygas ir duomenis apie juose dalyvavusius tiekėjus, nustatė, kad paslaugos teikimo pradžios terminas siejamas su tuo, ar užsakovui tinka mobiliojo ryšio duomenų perdavimas ir plačiajuostis ryšys, ar ne. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis konkurso sąlygų 1 priedo Eksploatacinių reikalavimų 3 punktu, sprendė, kad galinė įranga neįpareigojo tiekėjo naudotis TEO LT, AB ryšių kabelių kanalais arba tiesti savo kanalus; konkurso sąlygose nurodyta galinė įranga galėjo būti naudojama tiek esant fizinei prieigai, tiek naudojantis bevielio ryšio technologija. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas šią aplinkybę, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas, nes tokia teismo išvada prieštarauja kitoms konkurso sąlygoms (1 priedo 1.1 punktui – „A tipo taške bevielis ryšys nepriimtinas“); nesinaudojant TEO LT, AB ryšių kabelių kanalais arba netiesiant savo kanalų, tiekėjas negali pasirinkti tokios paslaugų tiekimo įrangos, kuri atitiktų 1 priedo 11 punktą (nepriklausomumą nuo gamtinių ar kitų faktorių). Be to, anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jos į bylą pateikti įrodymai yra nesusiję su byla, nepagrįstai priėmė trečiojo asmens naujai pateiktus įrodymus.
Nagrinėjant kasatorės teiginius dėl proceso teisės normų pažeidimo apeliacinės instancijos teismui vertinant įrodymus, būtina atsižvelgti į tai, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., 2012 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. J. Š., bylos Nr. 3K-3-269/2012; kt.). Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008; kt.).
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių CPK normų pažeidimo apeliacinės instancijos teismui konstatuojant, kad „pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo 2014 m. gegužės 7 d. patvirtintose pirkimo sąlygose numačius reikalavimą tiekti paslaugas per įrangą, atitinkančią reikalaujamą techninę specifikaciją, būtina naudotis AB „TEO LT“ ryšių kabelių kanalais arba tiesti savo kanalus, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir yra nepagrįsta“. Darydamas šią išvadą, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į konkurso sąlygų 1 priedo 1.1 punktą, kuriame nustatyta, kad A tipo taške bevielis ryšys nepriimtinas. Be to, turi būti vertinamas ir 1 priedo 11 punktas, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog pageidautina naudoti požemines perdavimo linijas, ne elektrinius, bet optinius pluoštinius kabelius. Taip pat atsižvelgtina ir į konkurso sąlygų 1 priede nurodytą pirkimo objektą, apimantį, be kitą ko, ryšių kabelių kanalų nuomos Kaune, Marijampolėje, Panevėžyje, Šiauliuose, Utenoje ir Klaipėdoje paslaugą, suponuojančią paslaugos teikimą per fizinę prieigą nurodytose vietose. Nors konkurso sąlygų 1 priedo „Eksploataciniai reikalavimai“ 3 punkte ir nurodyta, kad naudojantis bevieliu ryšiu turi būti naudojami licencijuoti radijo dažniai, tačiau ši sąlyga, vertinant ją sistemiškai kartu su pirmiau nurodytomis konkurso sąlygomis, teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia ne perkančiosios organizacijos sutikimą, kad perkamos ryšio paslaugos visuose taškuose būtų teikiamos naudojantis bevieliu ryšiu, bet specialų reikalavimą bevieliam ryšiui, jei tiekėjas tokį ryšį naudotų ten, kur pagal konkurso sąlygas jis nėra nepriimtinas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog pagal konkurso sąlygose reikalaujamą techninę specifikaciją bevielis ryšys nėra priimtinas visoje perkamų paslaugų apimtyje. Konstatavus, kad bevielis ryšys visai perkamų paslaugų apimčiai yra nepriimtinas, darytina išvada, kad tiekėjui, neturinčiam savo išvystytos infrastruktūros, būtina naudotis tokią infrastruktūrą turinčio elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ryšių kabelių kanalais, fizine tinklo infrastruktūros prieiga arba tiesti savo kanalus.
Kaip nurodyta pirmiau, lygiateisiškumo principo pažeidimas gali būti konstatuotas ne tik tada, kai nustatomas skirtingas tapačių reiškinių vertinimas (arba vienodas skirtingų), bet ir tada, kai visiems tiekėjams vienodai taikomi perkančiosios organizacijos veiksmai ar sprendimai de facto nepagrįstai (neteisėtai) lemia skirtingus padarinius. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio ginčuose (įrodinėjant netiesioginę tiekėjų diskriminaciją, kurią lėmė viešojo pirkimo konkurso sąlygos) tinkami ir reikšmingi (nors ir ne lemiantys) įrodymai yra duomenys apie kitų panašių konkursų sąlygas ir jų rezultatus (nagrinėjamos bylos atveju – sutarties įvykdymo terminų ir tuose konkursuose dalyvavusių tiekėjų skaičiaus koreliacija). Būtent iš šių įrodymų gauta informacija yra susijusi su įrodinėjimo dalyku – ginčijamų konkurso sąlygų poveikiu tiekėjų konkurencijai. Nors kitų konkursų sąlygose nustatytų sutarties įvykdymo terminų ir tuose konkursuose dalyvavusių tiekėjų skaičiaus koreliacija tiesiogiai neatspindi priežastingumo, nes tiekėjų apsisprendimą (ne)dalyvauti konkursuose galėjo lemti ir kiti veiksniai, vis dėlto nustatytas statistinis ryšys yra pakankamai reikšmingas, kad ši informacija galėtų būti laikoma netiesioginiu įrodymu nagrinėjamo ginčo atveju, ypač atsižvelgiant į tai, kad trumpo paslaugų teikimo pradžios termino atveju vienintelis dalyvis buvo didelę įtaką atitinkamoje rinkoje (didmeninės (fizinės) tinklo infrastruktūros prieigos (įskaitant iš dalies arba visiškai atsietą prieigą) fiksuotoje vietoje) turintis subjektas – trečiasis asmuo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorė skunde neteisingai interpretuoja apeliacinės instancijos teismo motyvus, teigdama, jog teismas neteisėtai ir nepagrįstai nepriėmė ir nevertino jos pateiktų netiesioginių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad aptariami įrodymai neturi tiesioginio ryšio su nagrinėjama byla, vertino juos kitaip, nei pirmosios instancijos teismas, tačiau neatmetė kaip neatitinkančių sąsajumo reikalavimo.
Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat reikšmingas atitinkamų elektroninių ryšių paslaugų teisinis reguliavimas. Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką, atsižvelgiant į tai, kad viešųjų pirkimų teisiniai santykiai reguliuojami specialiojo įstatymo, kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai VPĮ atžvilgiu. VPĮ ir kitų teisės aktų imperatyviųjų nuostatų santykis ir šių teisės normų tinkamas taikymas svarbus dėl to, kad tai tiesiogiai susiję su vienu iš viešųjų pirkimų principų – skaidrumo – laikymusi. Skaidrumo principas pažeidžiamas, inter alia, kai perkančioji organizacija viešojo pirkimo metu nesilaiko iš anksto žinomų taisyklių, nors ir tiesiogiai nesusijusių su viešaisiais pirkimais, kaip tokiais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-158/2011; kt.). Padarius išvadą, kad pagal konkurso sąlygų techninę specifikaciją paslaugų teikėjas bent iš dalies negali naudoti bevielio ryšio, ši aplinkybė nulemia poreikį tiekėjui turėti ar įgyti teisę naudotis atitinkama infrastruktūra. Todėl konstatuotina, jog kitiems subjektams (ne trečiajam asmeniui) objektyviai būtinas ilgesnis nei konkurso sąlygose nustatytas 15 kalendorinių dienų terminas pradėti teikti paslaugas nuo sutarties pasirašymo. Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo, žymėjimo, priežiūros ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2011 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 1V-978, 313, 320 punktų nuostatas, kuriose nustatytas vieno mėnesio terminas infrastruktūros valdytojui pateikti atsakymą į prašymą bendrai naudotis infrastuktūra ir vieno mėnesio terminas nuo infrastruktūros valdytojo sutikimo sutarčiai sudaryti; taip pat Prieigos, įskaitant tinklų sujungimą, suteikimo ir teikimo taisykles, patvirtintas Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2011 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 1V-960, bei jų pagrindu parengtus TEO LT, AB Didmeninės (fizinės) tinklo infrastruktūros prieigos paslaugų bei Infrastruktūros objektų nuomos viešus pasiūlymus (http://www.teo.lt/operatoriams/pasiulymai/prieiga/3908), kuriuose nustatyti paslaugos suteikimo terminai: techninių galimybių tikrinimas – iki 7 darbo dienų; atsakymo pateikimas po techninių galimybių tikrinimo – iki 2 darbo dienų; paslaugų rezervavimas po teigiamo techninių galimybių tikrinimo pateikimo – iki 22 darbo dienų; operatoriaus užsakymo pateikimas po teigiamo atsakymo – iki 10 darbo dienų; paslaugos įdiegimo laikas esant techninėms galimybėms – iki 5 darbo dienų. Trečiojo asmens atsiliepimo į kasacinį skundą teiginys, kad yra kitokių alternatyvų, pvz., optinių skaidulų ar kitų fizinių prieigų nuoma, bevielio ryšio naudojimas nepaneigia kasacinio teismo išvadų dėl ilgesnio, nei konkurso sąlygose nustatyto 15 kalendorinių dienų termino objektyvaus būtinumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad perkančioji organizacija, rengdama konkurso sąlygas, siekdama užtikrinti nesuvaržytą tiekėjų konkurenciją, lygiateisiškumo, nediskriminavimo principų laikymąsi, galimybę dalyvauti konkurse ne tik didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčiam subjektui, turi jose nustatyti protingus, inter alia, atsižvelgiant į specialiame teisiniame reguliavime nustatytus terminus, per kuriuos kiti potencialūs tiekėjai galėtų įgyti teisę naudotis perkamoms paslaugoms teikti būtina infrastruktūra.
Atsakovė savo nustatyto santykinai trumpo 15 dienų paslaugų teikimo pradžios pagrįstumą motyvavo tuo, kad baiginėjosi ankstesnė sutartis su trečiuoju asmeniu dėl iš esmės analogiškų paslaugų, o sprendimas dėl finansavimo negalėjo būti priimtas anksčiau. Taigi byloje buvo nustatinėjama, ar atsakovė galėjo anksčiau (atsižvelgiant į ankstesnės sutarties pabaigos laiką) priimti sprendimą dėl projekto finansavimo. Bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl šios aplinkybės išsiskyrė. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su kasacinio skundo argumentais dėl finansavimo skyrimo aplinkybių ir terminų įtakos konkurso sąlygose įtvirtinamiems paslaugų teikimo terminams. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Aplinkos apsaugos rėmimo programa yra tęstinė, o atsakovė žinojo apie sudarytos su trečiuoju asmeniu sutarties termino pabaigą. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų naudojimo taryba negalėjo anksčiau skirti posėdžio ir priimti būtinus procedūrinius sprendimus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė iš anksto žinojo ar turėjo žinoti apie sutarties termino pabaigą bei finansavimo lėšų skyrimo terminą, o būtent jai kyla pareiga tinkamai planuoti pirkimus (VPĮ 16, 19 straipsniai), ji negali pagrįsti tiekėjų konkurenciją varžančių konkurso sąlygų savo netinkamu pirkimų planavimu ar finansavimo skyrimo terminais.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad byloje pateiktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog konkurso sąlygų I dalies bendrųjų reikalavimų 1 punkte nurodyta sąlyga, pagal kurią „visi reikalingi diegimo darbai turi būti atlikti ir paslaugos be jokių apribojimų turi būti pradėtos teikti ne vėliau, kaip per 15 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo dienos“ pažeidžia VPĮ 3 straipsnio 1 dalį, ja netiesiogiai yra ribojama konkurencija, o netinkamai taikant VPĮ buvo sudaryta galimybė pasirinkti prieš tai atrinką tiekėją, todėl ji yra pripažintina neteisėta. Taigi kasacinis teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas perkančiosios organizacijos veiksmus vertino tinkamai, o apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka kasacinio teismo suformuotos lygiateisiškumo principo taikymo praktikos.
Dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių ir procesinės bylos baigties
Dėl šioje nutartyje nurodytų kasacinio teismo argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė, paskelbdama ginčo konkurso sąlygą, nesilaikė iš VPĮ jai išplaukiančių pareigų, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą, kurį kaip teisėtą kvalifikavo apeliacinės instancijos teismas, todėl šis yra naikintinas paliekant galioti iš esmės teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu, inter alia, sprendė, pirma, panaikinti ginčo konkurso sąlygą, antra, atsakovės ir trečiojo asmens 2014 m. liepos 31 d. sudarytą viešojo paslaugų pirkimo sutartį (toliau – ir Sutartis) pripažinti niekine ir negaliojančia, netaikant restitucijos. Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl ginčo konkurso sąlygos, atsižvelgdama į nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką, sprendžia iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalis dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių.
Dėl ieškovės reikalavimo panaikinti ginčo konkurso sąlygą pažymėtina, kad šis reikalavimas iš esmės kvalifikuotinas kaip prašymas peržiūros institucijai šią nuostatą pripažinti negaliojančia. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė ir trečiasis asmuo 2014 m. liepos 31 d. sudarė Sutartį, pirmosios instancijos teismas aptariamą ieškovės reikalavimą negalėjo tenkinti visa apimtimi, o tik iš dalies – ginčo konkurso sąlygą pripažinti neteisėta. Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai sudaryta viešojo pirkimo sutartis, nėra pagrindo nutraukti pirkimo procedūrų (ar jas pripažinti negaliojančiomis), nes šios atskiru įstatymo pagrindu dėl sudaryto sandorio laikomos pasibaigusiomis (VPĮ 7 straipsnio 4 dalies 1 punktas); tokiu atveju pasibaigusio pirkimo procedūros nenutraukiamos, o sprendžiama dėl sudarytos viešojo pirkimo sutarties galiojimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Izraelio bendrovė „eVigilo Ltd“ v. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDktMjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-309-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-309-248/2015">3K-3-309-248/2015</a>, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dėl pirmiau nurodytų argumentų atitinkama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keičiama ir ginčo konkurso sąlyga pripažįstama neteisėta.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės ir jų vertinimas suponuoja prielaidas Sutartį pripažinti neteisėta ab initio. Primintina, kad pirmosios instancijos teismas šias prielaidas taip pat nustatė ir Sutartį pripažino niekine ir negaliojančia. Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką teismas, nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu bei taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Taigi teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „G4S Lietuva“ v. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-94/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-94/2013">3K-3-94/2013</a>).
Kita vertus, viešųjų pirkimų imperatyviųjų teisės normų pažeidimas ne visais atvejais neišvengiamai sukelia griežčiausius padarinius. Pagal VPĮ 952 straipsnio 2 dalį teismas gali nepripažinti viešojo pirkimo sutarties negaliojančia ir taikyti alternatyvias sankcijas, nors pirkimo sutartis buvo sudaryta neteisėtai, jeigu dėl viešojo intereso, įskaitant su pirkimo sutartimi nesusijusius ekonominius interesus, dėl kurių pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia turėtų neproporcingų padarinių, būtina išsaugoti šios sutarties padarinius. Skirdamas šio straipsnio 4 dalyje įvardytas alternatyvias sankcijas, teismas turi atsižvelgti į visus reikšmingus aspektus, įskaitant pažeidimo rimtumą, perkančiosios organizacijos elgesį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje kilo poreikis taikyti VPĮ 952 straipsnio nuostatas – nepripažinti neteisėtai sudaryto sandorio niekiniu ir perkančiajai organizacijai skirti vieną iš galimų alternatyvių sankcijų – sandorio trukmės sutrumpinimą (VPĮ 952 straipsnio 4 dalies 1 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 25 d. nutartį, priimtą sujungtose civilinėse bylose UAB „Švarinta“ v. Šiaulių miesto savivaldybės administracija ir AB „Specializuotas transportas“ v. Šiaulių miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MC0zNzgvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-60-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-60-378/2015">3K-3-60-378/2015</a>). Nors ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl ribojimo taikyti VPĮ 952 straipsnio nuostatas, atsižvelgiant į grynai ekonominio pobūdžio sunkumus, kilsiančius teismui nutraukus šalių sutartinius teisinius santykius, vis dėlto nagrinėjamu atveju dėl pirkimo objekto, susijusio su valstybės institucijų tinkamu funkcijų įgyvendinimu bei jo tęstinumu, ir jo apsaugos darytina išvada, kad šie yra visuomeninės svarbos, todėl laikinai išsaugotini (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Estravel Vilnius“ v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-272/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-272/2013">3K-3-272/2013</a>).
Teisėjų kolegija, įvertinusi perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų pobūdį ir jais sukeltus padarinius (tiekėjų konkurencijos suvaržymą), jos galimybės nauju pirkimu įsigyti tas pačias ar panašaus pobūdžio paslaugas, sprendžia Sutarties terminą sutrumpinti iki 2015 m. gruodžio 31 d.
Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad laikinai išsaugojus neteisėtai sudarytą viešojo pirkimo sutartį, ginčo šalys į prieš pažeidimą buvusią padėtį negrąžintinos, o pasibaigus tokio sandorio galiojimo terminui, pakeistam teismo sprendimu, pasibaigia atitinkamo pirkimo teisiniai santykiai, kurie galėtų būti, esant poreikiui, atkuriami naujomis viešojo pirkimo procedūromis (žr. plačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Pontem“ v. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-334/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-334/2014">3K-3-334/2014</a>, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės bylos rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Iš esmės patenkinus ieškovės kasacinį skundą, jos naudai perskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Kasatorė turėtas bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą ir kasacinį skundą. Pagal byloje pateiktus mokėjimo dokumentus ji sumokėjo 6050 Lt (1752,20 Eur) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, 217 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Šių ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovės. Kadangi ieškovės patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą išlaidų suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 nustatytus dydžius, tai ieškovei iš atsakovės priteistinos pastarosios apeliacinės instancijos teisme patirtos atstovavimo išlaidos mažintinos iki 700 Eur (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Taigi iš viso ieškovui iš atsakovo priteistina 917 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį, išskyrus jos dalį, kuria nustatyta, kad dalis bylos medžiagos yra nevieša.
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą naujai išdėstant jo rezoliucinę dalį taip:
„Ieškovės valstybės įmonės „Infostruktūra“ ieškinį tenkinti iš dalies.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos paskelbto atviro konkurso „Duomenų perdavimo Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams ir Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos agentūroms paslaugų pirkimas“ 1 priedo Atviro konkurso sąlygų I dalies bendrųjų reikalavimų 1 punkte numatytą sąlygą, pagal kurią „visi reikalingi diegimo darbai turi būti atlikti ir paslaugos be jokių apribojimų turi būti pradėtos teikti ne vėliau, kaip per 15 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo dienos“, pripažinti neteisėta.
Sutrumpinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir TEO LT, AB 2014 m. liepos 31 d. sudarytą viešojo paslaugų pirkimo sutarties terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.
Kitus ieškinio reikalavimus atmesti.
Priteisti ieškovei valstybės įmonei „Infostruktūra“ (j. a. k. 121738687) iš atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (j. a. k. 188602370) 1500 Lt (434,43 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.“
Priteisti ieškovei valstybės įmonei „Infostruktūra“ (j. a. k. 121738687) iš atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (j. a. k. 188602370) 917 (devynis šimtus septyniolika) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys
