Civilinė byla Nr. 3K-3-121-378/2018
Teisminio proceso Nr. 2-12-3-01019-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija 3.2.8.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Z. ieškinį atsakovui A. G. dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo bei trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, B. Z. ieškinį atsakovui A. G. dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, G. G..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių civilinės bylos dėl tėvystės nustatymo nutraukimą, taip pat dėl bylų tapatumo, kai byla anksčiau buvo išnagrinėta pagal vaiko motinos ieškinį, o dabar nagrinėjama pagal pilnamečio vaiko ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 3 punktas), aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė A. Z. prašė teismo pripažinti atsakovą jos tėvu, priteisti iš atsakovo 5220 Eur išlaikymo skolą už 36 mėnesius iki trečiojo asmens ieškinio padavimo dienos (2014 m. rugpjūčio 12 d.), 1532 Eur išlaikymą nuo ieškinio teismui pateikimo dienos (2014 m. rugpjūčio 12 d.) iki Naujosios Akmenės Ramučių gimnazijos baigimo (2015 m. birželio 30 d.), išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 20 Eur kas mėnesį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki ieškovė įsidarbinimo (2016 m. birželio 1 d.).
Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, B. Z. prašė teismo nustatyti, kad atsakovas yra A. Z. tėvas, priteisti ieškovei iš atsakovo išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 145 Eur kas mėnesį nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki vaiko pilnametystės, 5220 Eur išlaikymo skolą už 36 mėnesių laikotarpį.
Nurodė, kad siekiant nustatyti tėvystę byloje reikalinga atlikti DNR ekspertizė, todėl ieškovė pateikė prašymą skirti ekspertizę. Ieškovės ir atsakovo giminystės ryšį įrodė tai, kad ieškovės motina B. Z. ir atsakovas nuo 1995 metų dirbo bendroje darbovietėje, ten susipažino, draugavo, intymiai bendravo, kūrė bendrus planus, šventė bendrai šventes, lankėsi vienas pas kitą, gimus ieškovei bendrai džiaugėsi jos gimimu. Pradinio ieškinio pateikimo metu ieškovė gyveno kartu su mama, mokėsi Ramučių gimnazijoje. 2014 m. spalio 18 d. ieškovė tapo pilnametė, todėl perėmė iš motinos reikalavimą tiek dėl tėvystės nustatymo, tiek dėl išlaikymo ir išlaikymo skolos priteisimo.
Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, B. Z. nurodė, kad ji ir atsakovas pradėjo draugauti 1995 metais, 1996 metais sužinojo, kad laukiasi kūdikio, abu su atsakovu laukė jį gimstant, atsakovas labai džiaugėsi. Nors su atsakovu trečiasis asmuo kartu negyveno, tačiau atsakovas nuolat ateidavo dukters aplankyti, pripažino, kad tai yra jo vaikas. Paprašius išlaikymo dukteriai, atsakovas tai daryti atsisakė, ėmė grasinti. Atsakovas su dukterimi nebendrauja, jokių ryšių nepalaiko. Kadangi su atsakovu trečiasis asmuo B. Z. nebuvo susituokusi, dukteriai suteikė savo pavardę. B. Z. įsitikinusi, kad atsakovas yra dukters tėvas, nes ji tuo metu su kitais vyrais santykių neturėjo.
Atsakovas nurodė, kad Akmenės rajono apylinkės teismas 2000 metais išnagrinėjo civilinę bylą pagal B. Z. ieškinį atsakovui A. G. dėl tėvystės nustatymo ir alimentų priteisimo ir ieškinį atmetė. Teismas buvo skyręs DNR ekspertizę, tačiau ieškovė ekspertizės atsisakė ir nenuvyko į Vilnių jos atlikti, o atsakovas tuomet į Vilnių buvo nuvykęs. Akmenės rajono apylinkės teismo 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas įsiteisėjo 2000 m. balandžio 19 d., B. Z. jo neskundė. Taigi, šis ginčas tarp šalių yra išspręstas, todėl tapatūs reikalavimai nebegali būti reiškiami. Atsakovas tėvystės nepripažįsta, atsakovas su trečiuoju asmeniu bendravo epizodiškai, gal apie mėnesį, vėliau jų keliai išsiskyrė. Po kiek laiko atsakovas sužinojo, kad B. Z. susilaukė dukters, tačiau nenurodė, jog vaiko tėvas yra atsakovas. B. Z. neslėpė, kad ji bendravo su kitais vyrais bei turėjo pastovų sugyventinį, atsakovas niekada nelaikė savęs ieškovės tėvu, nesikišo į B. Z. gyvenimą, su ja jokių ryšių nepalaikė. 2000 metais atsakovas buvo nuvykęs į Vilnių atlikti ekspertizės, todėl daugiau to nebeketina daryti, nebenori nieko aiškintis, ieškovė jau yra suaugusi ir jam svetimas žmogus. Tėvystės nustatymas ieškovei yra tik formalus, suteiksiantis teisę reikalauti pinigų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Akmenės rajono apylinkės teismas, remdamasis civilinės bylos Nr. 24-246/2000 apskaitos statistinės kortelės bei Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1588-922/2015 duomenimis, 2016 m. liepos 28 d. nutartimi šią civilinę bylą nutraukė CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.
Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės A. Z. ir atsakovo A. G. atskiruosius skundus, 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi panaikino Akmenės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Akmenės rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 31 d. sprendimu ieškovės A. Z. ieškinį tenkino iš dalies, trečiojo asmens B. Z. ieškinį atmetė; pripažino, kad atsakovas A. G. yra A. Z. tėvas; nustačius tėvystę, A. Z. paliko pavardę „Z.“; priteisė iš atsakovo 840 Eur išlaikymą pilnametei ieškovei už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 18 d. iki 2015 m. birželio 30 d., 180 Eur išlaikymą už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d., kitus ieškinio reikalavimus atmetė, priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas pripažino, kad ieškovė A. Z. turi teisę reikšti reikalavimą dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo pilnamečiam vaikui priteisimo. Teismas sprendė, kad buvo pakankamas pagrindas pripažinti, jog atsakovas atsisakė ekspertizės. Atsakovas nepaneigė ir nenuginčijo objektyvios galimybės pradėti vaiką, priešingai, teismo posėdžio metu paaiškino, kad su B. Z. susipažino dirbdami, kurį laiką susitikinėjo ir intymiai bendravo, todėl atsakovas pripažino, jog jis gali būti A. Z. tėvas. Įvertinęs bylos aplinkybių visumą, tai, kad atsakovas atsisakė ekspertizės atlikimo, teismas tokį atsakovo atsisakymą vertino kaip tėvystės įrodymą. Teismas darė išvadą, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog atsakovas yra ieškovės A. Z. biologinis tėvas.
Teismas vertino, kad B. Z. buvo netinkama ieškovė reikšti reikalavimą dėl tėvystės nustatymo, todėl netenkino jos reikalavimo dėl tėvystės nustatymo.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2017 m. birželio 8 d. nutartimi paliko nepakeistą Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą, priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Apeliacinės instancijos teismas iš Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo nustatė, kad civilinė byla Nr. 24–246/2000 buvo iškelta pagal ieškovės B. Z. ieškinį atsakovui A. G. dėl tėvystės nustatymo ir alimentų priteisimo A. Z. išlaikyti. Kadangi ši civilinė byla buvo prarasta ir visos civilinės bylos atkurti nepavyko, teismas 2015 m. spalio 16 d. sprendimu atkūrė tik jos rezoliucinę dalį – „ieškinį atmesti“. Teismo sprendime nurodyta ir šalys neginčija aplinkybės, kad nagrinėjant bylą buvo paskirta DNR ekspertizė tėvystei nustatyti, tačiau nurodytą dieną į ekspertinę įstaigą nuvyko tik atsakovas, vaiko motina B. Z. su vaiku neatvyko. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi konstatavo, kad ši civilinė byla ir byla Nr. 24–246/2000 nėra tapačios. Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės naujų duomenų į bylą nebuvo pateikta.
Teismas pažymėjo, kad 2000 metais B. Z. kreipėsi į teismą ne tik vaiko interesais (nustatyti vaiko kilmę), bet ir savo interesais – gauti iš tėvo tolygią pagalbą auginant ir auklėjant vaiką, tačiau motina vaiko A. Z. interesų neapgynė – nepriklausomai nuo egzistavusių priežasčių nenuvyko į ekspertinę įstaigą atlikti DNR ekspertizės, kuri yra pagrindinis įrodymas tokios kategorijos bylose. Duomenų, kad B. Z. ėmėsi kokių nors veiksmų, jog dukters teisė žinoti savo kilmę būtų įgyvendinta, nėra. Taip pat nebuvo pateikta duomenų, kad ji informavo teismą apie svarbias neatvykimo į ekspertinę įstaigą priežastis, skundė priimtą teismo sprendimą, kt. A. Z. motina neužtikrino vaiko teisės žinoti savo kilmę ir neveikė vaiko interesais, todėl, teismo vertinimu, pilnametystės sulaukusi ieškovė A. Z. turi teisę ginti savo teises ir kreiptis į teismą dėl tėvystės nustatymo ir tai nelaikytina tapataus ieškinio pareiškimu.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.148 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo diskrecija, atsakovui atsisakius ekspertizės, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, vertinti tokį atsisakymą kaip tėvystės įrodymą, ši teisės norma nėra imperatyvi. Teismas turėtų vertinti atsisakymo atlikti ekspertizę priežasčių svarbą, kitų byloje esančių įrodymų objektyvumą ir patikimumą, jų įrodomąją reikšmę byloje reikalingiems faktams nustatyti ir t. t. Atsakovo nurodytų atsisakymo atlikti ekspertizę priežasčių svarba turi būti vertinama, atsižvelgiant į jo fiziologines ir asmenines savybes, taip pat teismas turi spręsti, ar vienos vertybės (teisės į privatų gyvenimą) ribojimas kitos vertybės (teisės žinoti savo kilmę) naudai yra proporcingas.
Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas pripažino turėjęs intymių santykių su B. Z., byloje nėra kitų įrodymų, galinčių patikimai paneigti ar patvirtinti atsakovo tėvystę. Kadangi nuo ieškovės gimimo praėjo daug metų, akivaizdu, kad ieškovei sudėtinga pateikti teismui įrodymus (nurodyti liudytojus), kurie patvirtintų jos motinos ir atsakovo artimo bendravimo faktą. Tiek B. Z., tiek atsakovas nenurodė, kad būtų gyvenę kartu ir vedę bendrą ūkį, todėl ieškovei įrodyti šias aplinkybes yra neįmanoma. Atsakovas atsisakė vykti į ekspertizę dėl to, kad vieną kartą jau buvo nuvykęs. Kadangi į ekspertinę įstaigą neatvyko ieškovės motina, o ne ieškovė, atsakovo atsisakymas dėl šios priežasties nuo ekspertizės pripažintas nepagrįstu. Be to, ieškovės teisė pasinaudoti įstatymo nustatyta galimybe gauti materialinę paramą iš tėvo negali būti laikoma pateisinama ir objektyvia priežastimi atsakovui atsisakyti ekspertizės atlikimo.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vaikas turi teisę žinoti savo kilmę, atsakovas nepateikė jokių pateisinamų atsisakymo atlikti ekspertizę priežasčių, pripažino faktą, kad turėjo intymių santykių su ieškovės motina, kitų įrodymų, patikimai patvirtinančių ar paneigiančių jo tėvystę, byloje nepateikta, todėl atsakovo elgesys buvo įvertintas kaip mėginimas išvengti pagrindinio įrodymo byloje gavimo. Dėl to, teismui įvertinus atsakovo atsisakymą atlikti DNR ekspertizę, B. Z. paaiškinimus bei rašytinius įrodymus – įrašus gimdymo akto įraše bei gimdymo istorijoje, vadovaujantis CK 3.148 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai buvo nustatyta atsakovo tėvystė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 8 d. nutartį ir Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovas kasacinį skundą grindžia CPK 18 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad teismai pažeidė įsiteisėjusio teismo sprendimo visuotinio privalomumo principą, kai bylos šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys arba jų teisių perėmėjai nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio 4 dalis). CK 3.147 straipsnyje numatyti asmenys, turintys teisę kreiptis dėl tėvystės nustatymo, t. y. ši teisės norma įtvirtina alternatyvų, baigtinį ratą subjektų, turinčių teisę pareikšti ieškinį dėl tėvystės nustatymo.
Tiek 2000 metais, kai į teismą su ieškiniu dėl tėvystės pripažinimo kreipėsi B. Z., tiek 2014 metais, kai A. Z. tapo veiksni ir pareiškė savarankiškai ieškinį dėl tėvystės pripažinimo, laikytina, kad ieškinys pareikštas tų pačių ieškovų tam pačiam atsakovui, nes 2000 metais ieškinį pareiškė atstovas pagal įstatymą – vaiko motina, o šioje byloje ieškinį pareiškė 2000 metais atstovautas asmuo – vaikas. Šią tapačią bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso ir materialiosios teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, priėmė neteisėtus ir nepagrįstus procesinius sprendimus.
Akmenės rajono apylinkės teisme civilinė byla Nr. 24–246/2000 buvo iškelta pagal ieškovės B. Z. ieškinį atsakovui A. G. dėl tėvystės nustatymo ir alimentų priteisimo A. Z. (tapatus ieškinio dalykas) tuo pačiu pagrindu kaip ir šioje byloje. CK 3.148 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados) ir kitos CPK nurodytos įrodymų priemonės. Jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindas nustatyti tėvystę gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas, taip pat ir kiti įrodymai. Tokio pobūdžio bylose tėvystės nustatymo pagrindas yra DNR tyrimai bei vaiko tėvo ir motinos gyvenimas, vaiko auklėjimas ir išlaikymas. Vadinasi, reiškiant tokio pobūdžio reikalavimą, faktinis ieškinio pagrindas iš esmės lieka tapatus. Tėvystei nustatyti 2000 metais buvo paskirta DNR ekspertizė, tačiau vaiko motina B. Z. neatvyko atlikti DNR tyrimų, 2014 metais pradėtoje byloje taip pat paskirta DNR ekspertizė tėvystei nustatyti, tačiau neatvyko atsakovas. Šioje byloje teismai, iš esmės nevertindami kitų įrodymų tėvystei nustatyti (bendro atsakovo ir B. Z. gyvenimo, bendro vaiko auklėjimo nebuvimo, vaiko motinos tėvystės neigimo), tik atsakovo atsisakymą atlikti DNR tyrimą vertino kaip tėvystės įrodymą, nors ieškovės motina daugiau kaip prieš 14 metų DNR ekspertizės atsisakė, tik dar kartą patvirtindama, kad atsakovas nėra A. Z. tėvas.
Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad ieškinį dėl tėvystės pripažinimo 2000 metais pareiškė vaiko mama ne tik vaiko, bet ir savo interesais – gauti iš tėvo tolygią pagalbą auginant ir auklėjant vaiką, yra nepagrįsti, nes CK 3.185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. Nepilnametis vaikas gali būti nuosavybės teisinių santykių subjektas, turto savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-469/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-469/2006">3K-3-469/2006</a>; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-531/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-531/2008">3K-3-531/2008</a>; kt.). Vaikas yra savarankiškas teisės subjektas, jo teisė į išlaikymą yra jo prigimtinė konstitucinė asmeninė turtinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnis, 38 straipsnio 5 dalis, CK 3.161 straipsnis, 3.185 straipsnis).
2000 metais įsiteisėjusiu teismo sprendimu atsakovas nebuvo pripažintas ieškovės tėvu ir jis nuo pat vaiko gimimo nedalyvavo vaiko gyvenime, t. y. nepadėjo jo ugdyti, tenkinti kasdieninius poreikius, tarp šalių neatsirado jokių socialinių santykių, vaiko kilmės iš tėvo nustatymas vaikui esant pilnamečiam negali konkuruoti su teismo sprendimo privalomumo galia, kurios vienas iš esminių tikslų užtikrinti teisinių ir socialinių santykių stabilumą. Tiek vaiko tėvas, tiek vaiko motina gimus vaikui iš esmės nepripažino, kad atsakovas yra A. Z. tėvas, o tai, kad, 2000 metais pareiškusi ieškinį dėl atsakovo pripažinimo A. Z. tėvu vaiko motina neatvyko DNR ekspertizės, tik dar kartą patvirtino, kad atsakovas nėra vaiko tėvas.
Tarp šalių niekada nebuvo susiklostę faktinės tėvystės santykiai, tokie socialiniai santykiai nebuvo užmegzti tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, tiek išnagrinėjus bylą. Be to, tokia intervencija į atsakovo gyvenimą pažeidžia socialinių santykių stabilumą. Atsakovas yra sukūręs šeimą, turi nepilnamečių vaikų. Akivaizdu, kad formalus tėvystės pripažinimas nesukurs socialinės (faktinės) tėvystės santykių, o tik pakenks atsakovo nepilnamečių vaikų socialinei ir psichologinei raidai.
Sprendžiant biologinės ir socialinės (faktinės) tėvystės santykio problemą, būtina rūpestingai įvertinti visas su tėvyste susijusias aplinkybes ir šalių pozicijas, vaiko interesus, nes tais atvejais, kai įrašas yra tiesiog formalus, o artimi tėviški santykiai realiai neegzistuoja, tai kai kuriems asmenims gali kelti rimtų nepageidaujamų teisinių padarinių.
Europos Žmogaus Teisimų Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad, nenustačius realių faktinių tėvo ir vaiko tarpusavio ryšių ar tėvo ir vaiko suinteresuotumo plėtoti socialinius ryšius, jokių faktinių vaiko ir tėvo ryšių arba bent pakankamo tėvo ir vaiko suinteresuotumo plėtojant šiuos ryšius, biologinės tiesos konstatavimas nesukuria faktinių tėvystės santykių. EŽTT praktika leidžia teigti, kad tėvystė grindžiama ne tik kraujo ryšiu, bet ir faktiniais vaiko ir tėvo santykiais, pagrįstais emociniais, dvasiniais, ilgalaikiais ryšiais. Tuo tarpu B. Z. pareiškus, kad atsakovas nėra vaiko tėvas, A. G. nei su vaiko mama, nei su vaiku nebendravo, jokių socialinių ryšių neužmezgė. Iki civilinės bylos iškėlimo 2014 metais nei A. Z., nei atsakovas vienas kito nepažinojo, tarp jų nebuvo susiklostę jokie socialiniai, emociniai, dvasiniai ryšiai. Atsakovas yra sudaręs santuoką, santuokoje gimė du vaikai (šiuo metu jie dar nepilnamečiai), kurie nuo pat gimimo nežinojo, jog dar gali turėti seserį, šio fakto nežino ir šios bylos nagrinėjimo metu, o ieškovė yra pilnametė ir susiformavusi kaip asmenybė atsakovui nedalyvaujant jos gyvenime. Dėl to dirbtinis socialinių santykių įteisinimas pirmiausia pažeidžia nepilnamečių vaikų teisėtus interesus.
Atsiliepimais į kasacinį skundą ieškovė A. Z. ir trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, B. Z. prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimai į kasacinį skundą grindžiami šiais argumentais:
Atsakovas kvestionuoja ne šioje byloje priimtos Šiaulių apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nutarties teisėtumą o įsiteisėjusią Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį, kuria buvo panaikinta Akmenės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. nutartis dėl bylos nutraukimo ir byla buvo perduota nagrinėti iš naujo Akmenės rajono apylinkės teismui. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtOTc0LTg4My8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-974-883/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-974-883/2016">2S-974-883/2016</a> 24 punkte nurodyta, kad teisiniai santykiai dėl tėvystės nustatymo yra susiję su asmens statusu, todėl ieškovė A. Z., sulaukusi pilnametystės ir savo vardu pareiškusi ieškinį dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo (paramos) priteisimo, turėjo teisę reikšti ieškinį ir tai nereiškė, kad ieškovas civilinėje byloje Nr. 24–246/2000 ir šioje byloje sutampa. Be to, 2000 metais nagrinėtos ir šios bylos nagrinėjimo laikotarpiu buvo skirtingas teisinis reglamentavimas, susijęs su teismo aktyvumu, nagrinėjant šeimos bylas, todėl skirtingas šių laikotarpių šeimos teisinių santykių reglamentavimas objektyviai negalėjo nulemti minėtų ieškinių tapatumo.
Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 25 ir 26 punktuose, įvertinus nagrinėtų abiejų bylų aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad civilinės bylos Nr. 24–246/2000 atkurti nebuvo galimybės, pagrįstai konstatuota, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti ieškovės A. Z. 2015 m. vasario 9 d. pareikšto ieškinio ir Akmenės rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 24–246/2000 išnagrinėto ieškinio tapatumo. Nesant išlikusios 2000 metais Akmenės rajono apylinkės teisme nagrinėtos bylos, atsakovas neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, kad tos bylos buvo tapačios. Pažymėtina, kad pagal CK 3.147 straipsnio 2 dalį vaikas, įgijęs visišką veiksnumą (konkrečiu atveju ieškovė, sulaukusi pilnametystės), turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį dėl tėvystės nustatymo.
Trečiasis asmuo B. Z. teismo posėdžiuose aiškiai nurodė 2000 metais neatvykimo į DNR ekspertizės atlikimą aplinkybes, t. y. kad ji nenuvyko į ekspertizę dėl jos tuo metu keturmetės dukters A. Z. ligos. Tokio amžiaus vaiko liga ir bylos nagrinėjimo laikas (žiemos pabaiga, pavasario pradžia) yra pakankamai tikėtina objektyvi ir svarbi aplinkybė. Trečiasis asmuo B. Z. teismo posėdžių metu taip pat paaiškino ir tai, kad atsakovas, nagrinėjant bylą 2000 metais, darė jai psichologinį spaudimą, išreiškė grasinimus dėl kreipimosi į teismą dėl išlaikymo priteisimo, tėvystės nustatymo, dėl vykimo į ekspertinę įstaigą. Dėl tokių atsakovo veiksmų B. Z. toliau nebevyko į teismo posėdžius, nebesidomėjo bylos eiga.
Ieškovė tik atsakovą laiko vieninteliu savo tėvu ir kito faktinio tėvo savo gyvenime nėra turėjusi ar įgijusi. Kad nesusiklostė tarp ieškovės ir atsakovo socialiniai, emociniai bei dvasiniai santykiai, daugiausia lėmė paties atsakovo veiksmai dėl trečiojo asmens B. Z., taip pat dėl ieškovės. Tai, kad, teismams pripažinus atsakovą ieškovės tėvu, bus pažeisti atsakovo dabartinės šeimos interesai, jo nepilnamečiai vaikai patirs psichologinį šoką, yra nepagrįsta jokiais konkrečiais įrodymais, o vienas iš saugomų ir ginamų vaiko interesų yra teisė žinoti savo kilmę ir ši teisė laikytina prioritetine.
EŽTT yra nurodęs bendrąjį principą, kad tėvystės nustatymo bylose asmenys turi Konvencijos saugomą gyvybiškai svarbų interesą gauti informaciją, būtiną atskleidžiant tiesą apie svarbų jų asmens identiteto aspektą; privataus gyvenimo gerbimas reikalauja, kad kiekvienas galėtų nustatyti savo kaip atskiro žmogaus identiškumą apibūdinančius faktus – asmens teisė į tokią informaciją yra svarbi dėl šios informacijos poveikio asmenybės formavimuisi (žr., pvz., EŽTT 2002 m. vasario 7 d. sprendimą byloje Mikulič prieš Kroatiją, peticijos Nr. 53176/99); šiame kontekste svarbi asmens galimybė ne tik žinoti savo kilmę, bet ir galimybė ją teisiškai pripažinti (žr., pvz., EŽTT 2005 m. birželio 2 d. sprendimą byloje Znamettskaya prieš Rusiją, peticijos Nr. 77785/01).
DNR ekspertizės išvados yra patikimas ir objektyvus mokslinis įrodymas, patvirtinantis arba paneigiantis vaiko kilmę iš konkretaus tėvo. Šis įrodymas dėl patikimumo ir objektyvumo laikomas pagrindimu tėvystės nustatymo bylose. Kai tėvystė negali būti nustatyta DNR tyrimais (teisinėje sistemoje neįtvirtinta priemonių dėl priverstinio tyrimų atlikimo), asmens, siekiančio tėvystės nustatymo, interesai turi būti apsaugomi; procesinių priemonių priversti tariamą tėvą paklusti teismo nutarčiai (dėl DNR tyrimų atlikimo) stoka atitinka proporcingumo principą tik tada, kai yra nustatytos alternatyvios priemonės, leidžiančios nepriklausomai institucijai greitai išspręsti tėvystės nustatymo klausimą (žr., pvz., EŽTT 2002 m. vasario 7 d. sprendimą byloje Mikulič prieš Kroatiją, peticijos Nr. 53176/99).
Abstraktus Konstitucijos ir kitų teisės aktų saugomų vertybių pažeidimo kasaciniame skunde nurodymas nesudaro pagrindo spręsti, kad toks pažeidimas, atsakovui atlikus ekspertizę, realiai būtų padarytas. Pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėjant iš naujo atsakovas raštu atsisakė atlikti ekspertizę, todėl teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą tėvystės nustatymo klausimu bei suformuotą teismų praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, G. G. pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo kasacinio skundo prašo jį tenkinti, panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 8 d. nutartį ir Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo ribų (CPK 353 straipsnis)
CPK 353 straipsnyje reglamentuojamos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribos: kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (1 dalis). Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (2 dalis).
Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus, o fakto klausimų nesprendžia. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Teisėjų kolegija atsakovo kasacinį skundą nagrinėja neperžengdama juo apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų, nes pagrindo jas peržengti nenustatyta (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys). Jį nagrinėjant remiamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.
Atsakovo kasaciniu skundu prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti, kad atsakovas A. G. yra A. Z. tėvas, motyvuojant CPK 18 straipsniu, kad bylos šalių ginčas 2000 metais buvo jau išspręstas. Teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako tik dėl tų kasaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį keliamų teisės aiškinimo ir taikymo klausimų, kurie susiję su proceso teisės normų, reglamentuojančių civilinės bylos nutraukimą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, aiškinimo ir taikymo.
Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių civilinės bylos nutraukimą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 3 punkto), aiškinimo ir taikymo
CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (savo iniciatyva) išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų. Kai asmuo, pateikdamas teismui ieškinį, netinkamai įgyvendina savo teises, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį.
CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį.
Tais atvejais, kai bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad yra įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, priimtas dėl ginčo (reikalavimo) tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, taikomas CPK 293 straipsnio 3 punkte įtvirtintas mechanizmas – naujai iškelta byla nutraukiama. CPK 293 straipsnio 3 punkte įtvirtinta taisyklė grindžiama teismo sprendimo res judicata (galutinis teismo sprendimas) teisine galia, reiškiančia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią (CPK 18 straipsnis). Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis įsiteisėjusio teismo sprendimo padarinys yra tas, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.).
Kadangi įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (sprendimu, nutartimi) iš esmės atsakoma į ieškovų, pareiškėjų, kt. suinteresuotų asmenų reikalavimus, išsprendžiamas ginčas, jeigu jis yra kilęs, apginamos asmenų subjektinės teisės arba įstatymų saugomi interesai, tai civilinio proceso teisė netoleruoja situacijų, kai, esant teisme išnagrinėtai civilinei bylai, pakartotinai būtų nagrinėjamas tapatus ginčas (reikalavimas). CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatyti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008).
Kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje aiškinant ir taikant minėtas teisės normas, ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šie jų elementai: šalys, ieškinio dalykas, ieškinio faktinis pagrindas. Šalių tapatumo klausimu kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad, sprendžiant dėl šalių tapatumo, svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Trečiasis tapataus ieškinio požymis siejamas su ieškinio pagrindu. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, tai naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje ar išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTAtOTE2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-450-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-450-916/2017">3K-3-450-916/2017</a>; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-187/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-187/2014">3K-3-187/2014</a>; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2013; kt.).
Nagrinėjamoje byloje atsakovas kasaciniame skunde kelia klausimą dėl CPK 18 straipsnio aiškinimo, iš esmės nurodo argumentus, susijusius su įsiteisėjusio teismo sprendimo išnagrinėtoje byloje tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu privalomumo principu, t. y. dėl civilinės bylos nutraukimo CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad šios bylos šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys arba jų teisių perėmėjai nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio 4 dalis).
Minėta, kad, sprendžiant dėl šalių tapatumo, svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Pagal CK 3.157 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo 3 straipsnį tėvai yra savo nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymus. CPK 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nepilnamečių iki keturiolikos metų teises ir įstatymų saugomus interesus gina teisme jų atstovai pagal įstatymą – tėvai, įtėviai, globėjai.
Vaiko teisė, kiek tai įmanoma, žinoti savo tėvus (Vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalis) pirmiausia reiškia vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus. Tai ypač aktualu nesantuokiniams vaikams. Šios teisės užtikrinimą laiduoja CK trečiosios knygos X skyriuje reglamentuojamas vaiko kilmės nustatymo institutas. CK 3.148 straipsnyje išvardyti teisiniai tėvystės nustatymo pagrindai. Jeigu vaiko tėvas atsisako pripažinti tėvystę pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo ar vaiko tėvas mirė, ieškinį dėl tėvystės nustatymo gali paduoti vaiko motina, vaikas, įgijęs visišką veiksnumą, vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaikų teisių apsaugos institucija arba mirusio vaiko palikuonys (CK 3.147 straipsnio 2 dalis). Taigi, nurodytoje teisės normoje įtvirtintas ratas subjektų, turinčių teisę pareikšti teisme ieškinį dėl tėvystės nustatymo. Pats vaikas tokį ieškinį gali pareikšti tik įgijęs visišką veiksnumą, tačiau nepriklausomai nuo to, kuris iš CK 3.147 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų paduoda ieškinį, tokiu ieškiniu yra ginamos vaiko teisės ir teisėti interesai.
Ieškovės motina, 2000 metais kreipdamasi su ieškiniu į teismą dėl tėvystės nustatymo, teisėtai atstovavo savo vaikui A. Z., kol ši buvo nepilnametė, siekė apginti vaiko teisę žinoti savo tėvą ir būti jo išlaikoma. A. Z. 2014 m. spalio 18 d. tapo pilnametė ir įgijo visišką civilinį procesinį veiksnumą. Esant nustatytoms aplinkybėms, kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje ieškovė A. Z., trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, ieškovės motina B. Z. ir atsakovas A. G. yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą jau išsprendė Akmenės rajono apylinkės teismas, 2000 m. balandžio 4 d. priimdamas sprendimą, dalyviai. Pažymėtina, kad šio teismo sprendimo nei viena ginčo šalių neskundė.
Vertinant CPK 293 straipsnio 3 punkto taikymo pagrįstumą, turi būti įvertinta, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Atsižvelgiant į teismų nurodytus civilinės bylos Nr. 24-246/2000 apskaitos statistinės kortelės bei Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1588-922/2015 duomenis, įvertinus bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad tiek 2000 m. išnagrinėtos bylos, tiek nagrinėjamos bylos ieškinių dalykas – tėvystės nustatymo bei išlaikymo vaikui priteisimo klausimas, t. y. abiejų ieškinių dalykai yra tapatūs, nepriklausomai nuo to, kad šioje nagrinėjamoje byloje ieškinį reiškia pilnametis vaikas ir išlaikymą prašoma priteisti vaikui, jau sulaukusiam pilnametystės, nes, minėta, tėvai yra tik savo nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymus. Esminis bylos, nagrinėtos 2000 metais, ir šios bylos nagrinėjimo dalykas buvo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo klausimus, aiškinimas ir taikymas.
Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. Naujas ieškinys yra galimas tik tada, kai remiamasi tokiomis aplinkybėmis, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Asmuo, reikšdamas ieškinį dėl tėvystės nustatymo, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi. Pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai (ekspertizių išvados dėl giminystės ryšio) ir kitos Civilinio proceso kodekse numatytos priemonės (CK 3.148 straipsnis). Vadinasi, iš esmės ieškinys dėl tėvystės nustatymo reiškiamas nurodant ir įrodinėjant tas pačias aplinkybes, susijusias su tėvystės nustatymu tam pačiam vaikui. Atsižvelgiant į šioje byloje nurodytas ieškovės faktines aplinkybes dėl tėvystės nustatymo spręstina, kad ieškovė pareikštu ieškiniu siekia nustatyti atsakovo tėvystę ir nurodo faktines aplinkybes, susijusias su tokio reikalavimo pareiškimu. Įvertinus Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1588-922/2015 duomenis, darytina išvada, kad 2000 metais nagrinėtoje byloje taip pat buvo analizuojamos ir vertinamos faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovo tikėtinumu būti ieškovės tėvu.
EŽTT yra nurodęs bendrąjį principą, kad tėvystės nustatymo bylose asmenys turi Konvencijos saugomą gyvybiškai svarbų interesą gauti informaciją, būtiną atskleidžiant tiesą apie svarbų jų asmens identiteto aspektą; privataus gyvenimo gerbimas reikalauja, kad kiekvienas galėtų nustatyti savo kaip atskiro žmogaus identiškumą apibūdinančius faktus – asmens teisė į tokią informaciją yra svarbi dėl šios informacijos poveikio asmenybės formavimuisi (žr., pvz., EŽTT 2002 m. vasario 7 d. sprendimą byloje Mikulić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 53176/99, par. 64); šiame kontekste svarbi asmens galimybė ne tik žinoti savo kilmę, bet ir galimybė ją teisiškai pripažinti (žr., pvz., EŽTT 2005 m. birželio 2 d. sprendimą byloje Znamenskaya prieš Rusiją, peticijos Nr. 77785/01).
Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste kyla teismo sprendimo res judicata galios ir vaiko teisės žinoti savo kilmę vertybių santykio klausimas. Jau minėta, kad vaiko teisė žinoti savo kilmę yra vienas iš tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais saugomų ir ginamų interesų. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju klausimas dėl tėvystės nustatymo jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris pagal šios nutarties 26 punkte nurodytus kriterijus turi res judicata teisinę galią. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovės teisė žinoti savo kilmę nėra paneigta, šią teisę jau yra įgyvendinusi jos motina, kaip atstovė pagal įstatymą, įstatymo nustatyta tvarka.
EŽTT savo sprendimuose taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95, par. 61; 2006 m. sausio 12 d. sprendimą Kehaya ir kt. prieš Bulgariją, peticijų Nr. 47797/99 ir 68698/01, par. 61). Pagal šio teismo jurisprudenciją vienas esminių teisės viršenybės principo elementų yra teisinio apibrėžtumo (tikrumo) principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99, par. 51–52; 2011 m. kovo 29 d. sprendimą Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04, par. 18; 2015 m. birželio 9 d. sprendimą byloje DRAFT - OVA a.s. prieš Slovakiją, peticijos Nr. 72493/10, par. 77; 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą byloje Amirkhanyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 22343/08, par. 33).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškinys dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu tam pačiam atsakovui jau yra atmestas ir teismo sprendimas įsiteisėjęs, pažymi būtinybę užtikrinti teisinio tikrumo ir stabilumo principą bei visų šioje byloje dalyvaujančių asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą. Atsižvelgiant į bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes, kad Akmenės rajono apylinkės teisme 2000 metais pagal B. Z. ieškinį dėl atsakovo A. G. tėvystės nustatymo ir išlaikymo iš atsakovo priteisimo jos nepilnametei dukteriai A. Z. buvo iškelta civilinė byla Nr. 24-246/2000, kurioje 2000 m. balandžio 4 d. priimtu ir 2000 m. balandžio 19 d. įsiteisėjusiu sprendimu B. Z. ieškinys buvo atmestas, spręstina, kad tapatus nagrinėjamam ginčas jau yra išnagrinėtas civilinėje byloje Nr. 24-246/2000. Dėl to teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 25–28 punktuose nurodytomis proceso teisės normomis, įvertinusi kasacinio teismo praktikoje suformuluotus ieškinių tapatumo nustatymo kriterijus, konstatuoja, kad atsakovo argumentas dėl tapataus ieškinio yra teisiškai pagrįstas.
Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė CPK 293 straipsnio 3 punkto nuostatas, neatsižvelgė ir neįvertino, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl yra pagrindas naikinti skundžiamus procesinius teismų sprendimus (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 5 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ši civilinė byla iškelta, teismui priėmus ieškinį dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nors pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį. Taigi, byla nutraukiama ir baigiama ne dėl ieškovės kaltės nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės.
Pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 9 punktą, tais atvejais, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės ne dėl ieškovo kaltės, sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas. Atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, teismas gali nukrypti nuo CPK 96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių (CPK 96 straipsnio 5 dalis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad yra pagrindas grąžinti byloje dalyvaujantiems asmenims jų sumokėtą žyminį mokestį ir atleisti bylos šalis nuo bylinėjimosi išlaidų, išieškotinų į valstybės biudžetą, mokėjimo.
Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad atsakovas sumokėjo 98 Eur žyminio mokesčio, todėl ši suma jam grąžintina (CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-284/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-284/2012">3K-3-284/2012</a>). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 4 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 21,11 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau bylos šalys atleistinos nuo bylinėjimosi išlaidų, išieškotinų į valstybės biudžetą, mokėjimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 96 straipsnio 4 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 5 dalimi, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 8 d. nutartį ir Akmenės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą nutraukti.
Atleisti bylos šalis nuo bylinėjimosi išlaidų, išieškotinų į valstybės biudžetą, mokėjimo.
Grąžinti atsakovui A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 98 (devyniasdešimt aštuonis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2017 m. rugsėjo 4 d. AB SEB banke.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Alė Bukavinienė
Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė
