Civilinė byla Nr. 3K-3-350-701/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09896-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.1; 3.2.4.4; 3.2.4.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Antano Simniškio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės mažosios bendrijos „Anrada LT“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lenkijos Respublikoje registruotos įmonės „Anrad-Termomodernizacja K. A.“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Anrada LT“ dėl piniginių reikalavimų, kylančių iš sutarties, vykdymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių pasirengimą nagrinėti bylą teisme, klausimus, išsprendžiamus priimant sprendimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 32 000 Eur skolą, 704 Eur delspinigius ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad šalys 2015 m. gegužės 27 d. sudarė statybos subrangos sutartį Nr. 2015-052 (toliau – ir ginčo sutartis). Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo savo rizika ir iš dalies savo medžiagomis atlikti gyvenamųjų namų, esančių Druskininkuose, (duomenys neskelbtini), modernizavimo darbus, o atsakovė – atsiskaityti už atliktus darbus. Ieškovė tinkamai ir laiku įvykdė prisiimtus įsipareigojimus, 2015 m. gruodžio 31 d. išrašė sąskaitą faktūrą atliktiems darbams, kurių kaina 32 000 Eur, apmokėti, o atsakovė gavo ir pasirašė šią sąskaitą faktūrą, tačiau neatsiskaitė su ieškove.
4. Ieškovė taip pat nurodė, kad pagal ginčo sutarties 9.1 punktą laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 3 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. apskaičiuoti 704 Eur delspinigiai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu patenkino ieškinį.
6. Teismas nustatė, kad ginčo sutartyje įtvirtinta, jog bus atliekami stogų apšiltinimo darbai, įskaitant parapetų apskardinimą, apsauginės tvorelės įrengimą, ventiliacinių angų sutvarkymą. Bendra darbų kaina – 30 000 Eur. Pagal šalių susitarimą avansas neturėjo būti mokamas, keičiantis darbų apimčiai ir kainai, turėjo būti pasirašomas papildomas susitarimas. Darbai turėjo būti atlikti ir perduoti iki 2015 m. liepos 22 d.
7. Teismas pažymėjo, jog nėra ginčo, kad užsakovui yra perduoti sutartyje nurodyti objektai. Be to, teismas nustatė, jog buvo atlikti ir sutartyje neaptarti fasado šiltinimo darbai. Šalys tarpusavyje nepasirašė darbų perdavimo–priėmimo aktų, darbai buvo priimti kita tvarka: perdavimo–priėmimo aktai buvo pasirašomi UAB „Drusta“ (generalinis rangovas), DNSB „Arka“ (užsakovas) ir atsakovės. Ieškovei nebuvo reiškiamos pretenzijos dėl atliktų darbų kokybės.
8. Teismas taip pat nustatė, kad nors sutartyje nurodyti darbai turėjo būti baigti iki 2015 m. liepos 22 d., faktiškai jie buvo atlikti ir objektai buvo perduoti 2015 m. gruodžio 30 d. Perdavus užsakovui objektus, 2015 m. gruodžio 31 d. atsakovei buvo pateikta sąskaita faktūra atsiskaityti už objektuose atliktus darbus. Teismas pažymėjo, kad nebuvo rašytinio susitarimo, tačiau ieškovės savininko ir UAB „Drusta“ vadovo parodymai patvirtina, jog su ieškove turėjo būti atsiskaityta lėšomis, kurias atsakovė gavo iš UAB „Drusta“ po objektų perdavimo. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, jog atsakovė be pagrindo atsisakė sumokėti ieškovei už jos atliktus darbus.
9. Teismas, be pirmiau išdėstytų faktinių aplinkybių, nustatė, jog atsakovė 2015 m. spalio 8 d. pervedė į ieškovės banko sąskaitą 33 000 Eur sumą, nurodydama, kad šio mokėjimo paskirtis – mokėjimas pagal sutartį. Teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog taip ieškovei buvo sumokėtas avansas ir kartu visiškai atsiskaityta už atliktus darbus bei panaudotas medžiagas – šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl avanso mokėjimo, vadinasi, atsakovė neturėjo pagrindo sumokėti ieškovei ne tik visą ginčo sutarties kainą, bet net ir dar daugiau, negu reikėjo pagal sutartį. Teismas, remdamasis ieškovės pateiktais dokumentais dėl lėšų mokėjimo ir sąskaitomis faktūromis, nustatė, kad ieškovė 2015 m. gegužės–rugpjūčio mėn. sumokėjo atsakovei 11 950 Eur sumą, 2015 m. balandžio–rugsėjo mėn. pirko statybos medžiagas, kurių vertė – 26 156,59 Eur. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodytos aplinkybės apie statybos medžiagų panaudojimą ir apie lėšų mokėjimo atsakovės banko sąskaiton tikslą nėra patvirtintos rašytiniais įrodymais, tačiau atitinka ieškovės savininko paaiškinimus apie lėšų investavimą į atsakovės veiklą, tuo tarpu atsakovė nepateikė paaiškinimų ar įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodytas aplinkybes, apsiribojo vien formaliais motyvais, kad nėra darbų perdavimo–priėmimo aktų, kad avansu sumokėjo už atliktus darbus. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad ieškovė atliko daugiau darbų ir sumokėjo lėšų bei panaudojo medžiagų, nei turėjo pagal ginčo sutartį.
10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. kovo 9 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą.
11. Kolegija, spręsdama atsakovės prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. posėdyje suteikė ieškovei galimybę pagrįsti ieškinio reikalavimus, o atsakovei – savo prieštaravimus, siūlė šalims pateikti papildomus dokumentus ir kitus įrodymus, be to, 2016 m. gruodžio 12 d. posėdyje pastebėjo, kad šalys pasyviai naudojasi savo teise teikti įrodymus. Ieškovė 2017 m. sausio 26 d. teismo posėdyje pateikė prašymą dėl papildomų dokumentų priėmimo, teismas patenkino šį prašymą. Atsakovė prieštaravo dėl papildomų dokumentų priėmimo, tačiau neprašė teismo skirti papildomo laiko susipažinti su priimtais dokumentais, neprašė atidėti teismo posėdžio, laikėsi pozicijos, kad ieškinio reikalavimai nepagrįsti. Kolegija pažymėjo, jog atsakovė iki pat apeliacinio skundo padavimo taip ir nepasinaudojo teise pateikti papildomus įrodymus, nors turėjo tokią galimybę. Atsakovės prašomi priimti dokumentai sudaryti laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. gruodžio 20 d., t. y. dar iki ieškovės reikalavimų pareiškimo. Atsakovė nenurodė objektyvių priežasčių, kodėl prašomi priimti įrodymai nebuvo pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Aplinkybė, kad atsakovė po skundžiamo sprendimo priėmimo keičia įrodinėjimo taktiką, nepateisina Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje įtvirtintų išimčių taikymo. Kolegija apibendrindama konstatavo, jog nėra pagrindo priimti naujų įrodymų.
12. Kolegija, įvertinusi ginčo sutarties turinį, konstatavo, kad šioje sutartyje nėra nustatyta konkreti darbų apimtis ir kaina. Sutarties 4.3 punkte, apibrėžiant mokėtiną kainą, nėra nurodyta, kokias savo statybos medžiagas turi naudoti ieškovė, kokia yra šių medžiagų vertė ir kokią 1 kv. m kainos dalį ši vertė sudaro. Statybos darbų kaina apibrėžta kaip kaina už darbus, joje nėra išskirtas atlyginimas už medžiagas. Teismo posėdyje buvo aiškinamasi, ar prie sutarties buvo pridėta sąmata, kuri nurodyta sutarties 13.6 punkte, ieškovės savininkas teigė, jog toks dokumentas nebuvo sutarties dalis. Kolegija pažymėjo, kad šalys neteikė sutarties 13.6 punkte nurodytų priedų, apskritai neteikė dokumentų, kuriuose būtų fiksuojama darbų apimtis. Atsakovė, atsikirsdama į ieškinį, neteikė duomenų, kokius darbus ji perdavė rangovui ir kokius darbus jai perdavė kiti objektuose dirbę subrangovai.
13. Kolegija nurodė, kad, nepaisant visų pirmosios instancijos teismo pastangų išsiaiškinti bylai svarbias įrodinėtinas aplinkybes, nebuvo tiksliai nustatyta ieškovės atliktų darbų apimtis. Kolegija pažymėjo, jog, viena vertus, sutiktina su atsakove, kad pagal sutarties 4.6 punktą dėl papildomų darbų atlikimo turėjo būti sudarytas rašytinis susitarimas, kita vertus, pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog, esant faktiškai atliktiems darbams, tačiau nesant sudarytų papildomų rašytinių susitarimų, ieškinio reikalavimų atmetimas vien šiuo pagrindu būtų pernelyg formalus.
14. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas darbų atlikimo ir realaus jų perdavimo atsakovei faktus, pagrįstai rėmėsi šalutiniu įrodymu – generalinės rangovės UAB „Drusta“ vadovo parodymais. Šis asmuo patvirtino, kad sutarties objektai buvo perduoti užsakovui, kad buvo žodinis susitarimas, jog, kai UAB „Drusta“ atsiskaitys su atsakove, ši atsiskaitys su kitais subrangovais, tarp jų – ir ieškove. Patvirtino, jog atsakovė žadėjo apmokėti ieškovės išrašytą sąskaitą. Kolegija šiame kontekste pažymėjo, kad tarp bylos duomenų nėra darbų perdavimo–priėmimo aktų, tačiau objektų perdavimo užsakovui faktas patvirtina darbų pagal ginčo sutartį atlikimą.
15. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 33 000 Eur mokėjimas nebuvo atliktas kaip mokėjimas pagal sutarties 4.3 punktą už ieškovės atliktus darbus. Kolegija nurodė, jog nėra įprasta statybos rangos santykiuose, kad visa sutarties kaina būtų sumokama, kai darbai dar nėra atlikti. Kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad prie ginčo sutarties nėra sąmatos, darbų perdavimo–priėmimo aktų, kad ieškovė nebuvo pateikusi atsakovei apmokėti PVM sąskaitos faktūros ir kad neapspręsta, kokią 1 kv. m kainos dalį sudaro medžiagų vertė, leidžia daryti išvadą, jog atsakovė 2015 m. spalio 8 d. negalėjo atsiskaityti už atliktus darbus. Sutartyje nebuvo aptartas avanso mokėjimas, šalys nebuvo sudariusios papildomo susitarimo dėl išankstinio apmokėjimo.
16. Kolegija nurodė, kad ieškovė pateikė duomenis, kurie patvirtina, jog ji po ginčo sutarties sudarymo pirko statybos medžiagas, šių medžiagų kaina sudaro 26 156,59 Eur. UAB „Drusta“ vadovas patvirtino, kad šios medžiagos galimai buvo panaudotos objektuose, esančiuose Druskininkuose, (duomenys neskelbtini). Atsakovė nepateikė duomenų, kurie sudarytų pagrindą priešingai išvadai, ji nepaaiškino ir kartu nepagrindė, koks yra statybos medžiagų darbams atlikti šaltinis.
17. Kolegija nustatė, kad, be statybos medžiagų, buvo apmokėtos ir transporto paslaugos: ieškovei 2015 m. balandžio 23 d. buvo išrašyta sąskaita už pastolių atvežimo sutarties objektų adresu paslaugą. UAB „Drusta“ vadovas patvirtino, kad ieškovė ginčo sutarties objektuose pastatė pastolius. Kolegija, remdamasi šiomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatavo, kad ieškovė turėjo ir sumontavo pastolius.
18. Kolegija taip pat nustatė, kad ieškovė 2015 m. gegužės 6 d., 2015 m. gegužės 21 d., 2015 m. liepos 9 d., 2015 m. liepos 24 d., 2015 m. rugpjūčio 4 d. ir 2015 m. rugpjūčio 7 d. pervedė į atsakovės banko sąskaitą 11 950 Eur sumą. Atsakovė nepagrindė šių pinigų pervedimo tikslo, neįrodė, jog šios lėšos buvo pervestos atliekant kitus darbus ar pagal kitas sutartis. Kolegijos vertinimu, toks faktas patvirtina, kad tarp šalių buvo ir paskolos teisinių santykių. Atsakovės versija, kad ji šiomis lėšomis nupirko statybos medžiagas ir sumokėjo už ieškovės darbuotojų apgyvendinimo paslaugas, pateikta tik apeliaciniame skunde, be to, nepatvirtinta apmokėjimo už šias prekes ir paslaugas dokumentais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
19. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.653 straipsnio 5 dalį, kuri neleidžia keisti sutarties kainos tuo atveju, kai sutartyje nustatyta konkreti suma, be to, nukrypo ir nuo kasacinio teismo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjYxLTY5MC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-261-690/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-261-690/2017">e3K-3-261-690/2017</a>; 2017 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTctNjg0LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-357-684/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-357-684/2017">3K-3-357-684/2017</a>). Kolegija konstatavo, kad ginčo sutartyje nėra nustatyta konkreti darbų apimtis ir kaina, nors šios sutarties 4.3 punkte aiškiai įtvirtinta, jog bendra darbų kaina yra 30 000 Eur.
19.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.653 straipsnio 2 dalį ir ignoravo ginčo sutarties 3.1 punkto nuostatą, pagal kurią ieškovė įsipareigojo savo rizika ir iš dalies savo medžiagomis atlikti darbus. Ši sutarties sąlyga reiškia, kad sutartiems darbams atlikti buvo panaudotos ne tik pačios rangovės, bet ir užsakovės patiektos medžiagos. CK 6.653 straipsnio 2 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog į rangos sutartyje nurodytą kainą įeina rangovo atlikto darbo atlyginimas ir turėtų išlaidų kompensavimas, t. y. į darbų kainą įskaičiuojama ir statybos medžiagų, kurias panaudojo rangovas, kaina. Kolegija, ignoruodama šią materialiosios teisės normą, konstatavo, kad sutarties 4.3 punkte, apibrėžiant mokėtiną kainą, nėra nurodyta, kokias savo statybos medžiagas turi naudoti ieškovė, kokia yra šių medžiagų vertė ir kokią 1 kv. m kainos dalį ši vertė sudaro. Tokiu argumentu pripažinta atsakovės, kaip užsakovės, pareiga kartu su sutarties kaina atskirai sumokėti ir už statybos medžiagas. Taip kolegija pažeidė ne tik rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, bet ir nukrypo nuo atitinkamos kasacinio teismo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-29/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-29/2013">3K-3-29/2013</a>).
19.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad avansas (išankstinis mokėjimas) gali būti mokamas tik tada, kai jo mokėjimo klausimas aptartas sutartyje, yra nepagrįsta. Tiek galiojantis teisinis reguliavimas, tiek kasacinio teismo praktika neteikia pagrindo daryti tokią išvadą. Priešingai, pirmiau minėta išvada neatitinka kasacinio teismo praktikos dėl avanso mokėjimo paskirties ir jo įskaitymo į pagrindinę rangos sutarties kainą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-593/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-593/2008">3K-3-593/2008</a>; 2011 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-238/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-238/2011">3K-3-238/2011</a>).
19.4. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo kildino atsakovės pareigą dar kartą atsiskaityti pagal ginčo sutartį vien tiek iš PVM sąskaitos faktūros. Šis dokumentas savaime negalėjo būti laikomas pakankamu pagrindu pripažinti reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjQtNDY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-564-469/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-564-469/2015">3K-3-564-469/2015</a>). Prievolei mokėti pagal PVM sąskaitą faktūrą atsirasti turi būti įrodytas sutartinis pagrindas vykdyti šią prievolę. Tarp bylos duomenų nėra duomenų apie darbų atlikimą, atliktų darbų kiekį ar perdavimą. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas šių duomenų trūkumo, pripažino atsakovės pareigą apmokėti PVM sąskaitą faktūrą.
19.5. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytų šiurkščių proceso teisės pažeidimų, kuriuos padarė pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjo bylą, peržengdamas apeliacinio skundo ribas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, be to, pažeidė ir CPK 314 straipsnį, nes atsakovė prašomais priimti naujais įrodymais bandė gintis nuo siurprizinio pirmosios instancijos teismo sprendimo. Taip buvo apribota atsakovės teisė į teisminę gynybą ir šiurkščiai pažeistas rungtyniškumo principas:
19.5.1. Ieškinys buvo grindžiamas vienu sakiniu, kad ieškovė tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus pagal ginčo sutartį, o atsakovė neatsiskaitė už atliktus darbus, ieškinio reikalavimams pagrįsti buvo pateikti du įrodymai – ginčo sutartis ir 2015 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra. Tokia apimtimi ir turėjo būti nagrinėjama ši byla, nuo šio reikalavimo ir gynėsi atsakovė, teigdama, kad sutarties kaina buvo sumokėta avansu 2015 m. spalio mėn. Ieškovė 2016 m. rugsėjo 28 d. teismo posėdyje pripažino, kad gavo pirmiau minėtą sumą, tačiau paaiškino, jog aptariamu mokėjimu buvo grąžinta paskola. Ieškovė kitame teismo posėdyje pateikė keliolika PVM sąskaitų faktūrų, teigė, kad šios sąskaitos faktūros patvirtina, jog ji pirko statybos medžiagas ir pinigai buvo pervesti būtent už jas. Pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas atsakovės prieštaravimų, priėmė pirmiau įvardytus įrodymus, nors ieškovė nereiškė atsakovei reikalavimo sumokėti už medžiagas, be to, tokios aplinkybės nesudarė ieškinio pagrindo. Negana to, šių įrodymų pagrindu ir buvo patenkintas ieškinys dėl kainos pagal rangos sutartį priteisimo. Visi šie argumentai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 135 straipsnį, 141 straipsnio 1 dalį, savo iniciatyva pakeitė bylos nagrinėjimo dalyką, atėmė iš atsakovės teisę gintis nuo pakeisto reikalavimo ir priėmė siurprizinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas savo ruožtu nepasisakė dėl šio pažeidimo ir išnagrinėjo bylą ta pačia apimtimi.
19.5.2. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovė privalėjo įrodyti, kad ji turi teisę reikalauti sutarties kainos jai tinkamai ir laiku atlikus sutartus darbus, o atsakovė, atsikirsdama į šį reikalavimą, turėjo paneigti šią aplinkybę. Atsakovė, vykdydama įrodinėjimo pareigą, pateikė mokėjimo pavedimą, kuris patvirtina, kad ieškovei buvo sumokėta sutarties kaina, tačiau teismai vertino šį pavedimą ne kaip mokėjimą pagal sutartį, o kaip atsiskaitymą už statybos medžiagas. Be to, teismų argumentai pagrįsti vien prielaidomis.
19.5.3. Teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, be pagrindo perkėlė ją tik atsakovei. Pagal sutarties 5.2.14 punktą ieškovei, kaip rangovei, teko pareiga įforminti ir perduoti atsakovei normatyvinių statybos dokumentų nurodytus statinio statybos atlikimo dokumentus. Todėl teismai be pagrindo priskyrė atsakovei procesines pasekmes, susijusias su tokių dokumentų nepateikimu.
20. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 9 d. nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.653 straipsnio 5 dalies pažeidimo yra nepagrįsti. Teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovė atliko papildomus – ginčo sutartyje neaptartus – sienų apšiltinimo darbus. Sutarties 4.6 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai, keičiantis darbų apimtims, atsiranda būtinybė keisti sutarties kainą, turi būti raštu įformintas papildomas šalių susitarimas; susitarimo projektą rengia rangovas; susitarimas įsigalioja, jį patvirtinus užsakovui ir subrangovui; sutarties apimtis gali būti keičiama tik užsakovo iniciatyva. Šios sutarties nuostatos patvirtina, kad būtent atsakovei teko pareiga parengti rašytinį susitarimą dėl papildomų darbų atlikimo. UAB „Drusta“ vadovas pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog buvo sudarytas žodinis susitarimas, ieškovė atliko papildomus darbus ir atitinkamai pasikeitė (padidėjo) bendra darbų kaina. Atsakovė neįvykdė savo pareigos parengti rašytinį susitarimą, be to, ji neparengė ir sąmatos, pagal kurią būtų galima nustatyti pradinį planuojamų darbų ir medžiagų kiekį. Atsakovė tokiu neveikimu sukėlė teisinį neapibrėžtumą ir juo bando pasinaudoti, vengdama atsiskaityti su ieškove.
20.2. Teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodytų proceso teisės pažeidimų. Atsakovė nepateikė įrodymų pirmosios instancijos teisme, nors turėjo visas galimybes tą padaryti. Kartu atsakovė neprašė atidėti teismo posėdžio, pirmosios instancijos teismui priėmus ieškovės įrodymus, nors vėlgi nebuvo kliūčių tą padaryti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme tinkamumo ir bylos esmės (ne)atskleidimo
21. Kasaciniame skunde, inter alia (be kita ko), nurodyta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė CPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles, neatskleidė bylos esmės. Teisėjų kolegija pasisako dėl šio proceso teisės klausimo.
22. Civilinė byla pagal ginčo teisenos taisykles pradedama ieškinio priėmimo veiksmu (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Ieškinys priimamas ir civilinė byla pagal pateiktąjį ieškinį pradedama, jeigu šis procesinis dokumentas atitinka proceso įstatymo nustatytus turinio ir formos reikalavimus. CPK 135 straipsnis nurodo, kokie reikalavimai yra keliami ieškinio turiniui. Ieškinyje, be kita ko, turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), taip pat turi būti nurodytas ir pats reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Be to, ieškovas turi pridėti prie ieškinio įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus (CPK 135 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas (kartu su atsakovo pateiktais atsikirtimais) apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas. Teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).
23. Kaip pirmiau minėta, ieškovas privalo tinkamai suformuluoti faktinį ieškinio pagrindą ir ieškinio dalyką, jeigu siekia civilinės bylos pagal savo ieškinį pradėjimo. Kita vertus, šios procesinės pareigos vykdymas yra neatsiejamas nuo dispozityvumo principo įgyvendinimo. Pats ieškovas savo nuožiūra renkasi, kaip formuluoti faktinį ieškinio pagrindą, t. y. kokias faktines aplinkybes nurodyti savo reikalavimui pagrįsti, ir ieškinio dalyką, t. y. kokiu civilinių teisių gynimo būdu reikalauti apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas įprastais bylos nagrinėjimo pagal ginčo teisenos taisykles atvejais yra saistomas ieškovo pasirinkimo – kaip minėta, teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, t. y. neturi teisės savo iniciatyva pakeisti faktinį ieškinio pagrindą, taikyti kitą, negu reikalauja ieškovas, teisių gynimo būdą ir pan., nebent proceso įstatymas suteikia teismui tokias teises (pvz., CPK 376 straipsnio 3–4 dalys, 417–418 straipsniai). Vis dėlto draudimo peržengti bylos nagrinėjimo ribas egzistavimas nereiškia to, kad teismui tenka visiškai pasyvus (proceso stebėtojo) vaidmuo bylos nagrinėjimo ribų apibrėžimo kontekste. CPK 265 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas. CPK 265 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, o pagal CPK 260 straipsnį galutinis sprendimas priimamas tuomet, kai ištirti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti byloje pareikštų visų reikalavimų pagrįstumo klausimą. Pažymėtina, kad šie klausimai negali būti išspręsti priimant sprendimą, jeigu nėra tinkamai suformuotos bylos nagrinėjimo ribos (tinkamai apibrėžti elementai, nustatantys šias ribas). Kitaip tariant, bylos nagrinėjimo ribų tinkamas apibrėžimas yra būtinoji tinkamo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga (lot. conditio sine qua non). Todėl teismas, kuris ex officio (pagal pareigas) sprendžia pirmiau įvardytus klausimus, turi imtis priemonių, kad būtų tinkamai apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos (tiek, kiek tai neperžengia dispozityvumo principo įgyvendinimo ribų, t. y. nereiškia įsikišimo į tą sritį, kurioje šalys veikia, besinaudodamos savo nuožiūra (žr. šio punkto pradžią)). Pažymėtina, kad šioms teismo funkcijoms įgyvendinti yra skirta pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadija.
24. Pasirengimą nagrinėti bylą teisme reglamentuoja CPK XIV skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos (225–233 straipsniai). Pagal CPK 225 straipsnį teismas, priėmęs ieškinį: prireikus patikslina arba paskirsto šalių naštą įrodinėti (1 punktas); atlieka kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą teismo posėdyje (6 punktas); gavęs atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimus ar pasibaigus atsiliepimų pateikimo terminams, teismas nustato parengiamojo posėdžio vietą, datą ir laiką ir praneša apie tai dalyvaujantiems byloje asmenims, nurodydamas neatvykimo į parengiamąjį posėdį pasekmes, arba nustato, kad pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyks paruošiamųjų dokumentų būdu, arba manydamas, kad papildomi pasirengimo nagrinėti bylą veiksmai nereikalingi, priima CPK 232 straipsnyje nurodytą nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje (7 punktas). CPK 226 straipsnyje nustatyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. CPK 227 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu teisėjas taip pat atlieka kitus procesinius veiksmus, būtinus tinkamai parengti bylą nagrinėti teisme (išreikalauja įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti, renka įrodymus savo iniciatyva, kai tokia teismo teisė įtvirtinta CPK, ir kitus).
25. Pažymėtina, kad visų pirmiau įvardytų procesinių veiksmų atlikimas turi aiškiai apibrėžtą paskirtį (ji, beje, yra atskleista ir tam tikrų šios nutarties 24 punkte įvardytų teisės normų dispozicijose) – tinkamai pa(si)rengti nagrinėti bylą teisme, be kita ko, tinkamai apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas (kaip pirmiau nurodyta, bylos šalys pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu turi galutinai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą bei atsikirtimus į pareikštus reikalavimus, pateikti (nurodyti) visus bylai reikšmingus įrodymus, o teismas, jeigu egzistuoja toks poreikis, sudaro šalims sąlygas atlikti pirmiau įvardytus procesinius veiksmus (pvz., CPK 225 straipsnio 1 punktas)), ir užtikrinti, kad byla būtų išnagrinėta jau pirmame teismo posėdyje. Pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadija užima svarbią vietą tarp visų civilinio proceso stadijų, nuo pasirengimo nagrinėti bylą teisme tinkamumo tiesiogiai ir reikšmingai priklauso ne tik bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, bet ir bylos išnagrinėjimo aukštesnės instancijos teismuose perspektyvos, todėl aptariamai civilinio proceso stadijai turi būti skiriamas deramas teismo dėmesys, taip įgyvendinant proceso teisės normų reikalavimus. Kaip pirmiau nurodyta, proceso įstatymas suteikia teismui tam tikrą diskreciją rengiantis bylą nagrinėti teisme (pvz., diskreciją pasirinkti, ar apskritai organizuoti pasirengimą nagrinėti bylą teisme (teismas, manydamas, jog nereikia papildomų pasirengimo veiksmų, gali iš karto skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje), kokiu būdu – parengiamajame posėdyje ar paruošiamųjų dokumentų būdu – pasirengti nagrinėti bylą teisme), tačiau ši teismo diskrecija nėra absoliuti – ją pirmiausia riboja aptariamos civilinio proceso stadijos paskirtis (tinkamai parengti bylą nagrinėti teisme). Konstatuotina, kad, nepriklausomai nuo teismui suteiktos diskrecijos laipsnio, pasirengimas nagrinėti bylą teisme turi būti organizuojamas taip, kad būtų įgyvendinta pirmiau įvardyta šios proceso stadijos paskirtis, nuo kurios, kaip minėta, tiesiogiai priklauso tolesnės bylos nagrinėjimo (visų instancijų teismuose) perspektyvos.
26. Šios bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė (kreditorės procesiniu statusu) supaprastinto proceso tvarka pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, reikalaudama išieškoti iš atsakovės (skolininkės) 32 000 Eur skolą, 499,20 Eur delspinigius ir procesines palūkanas. Ieškovė, pasinaudodama proceso įstatymo suteikta galimybe (CPK 433 straipsnio 3 dalis), nepridėjo prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo įrodymų, pagrindžiančių reiškiamus materialiuosius subjektinius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. kovo 23 d. išdavė teismo įsakymą pagal ieškovės pareiškimą. Atsakovė savo ruožtu pateikė prieštaravimus dėl pareiškimo išduoti teismo įsakymą, teismas priėmė šiuos prieštaravimus ir pranešė ieškovei apie galimybę nustatytu terminu pareikšti ieškinį. Ieškovė pasinaudojo šia galimybe, t. y. pareiškė ieškinį, teismas priėmė šį ieškinį ir kartu panaikino 2016 m. kovo 23 d. teismo įsakymą. Taip pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles buvo pradėta ši civilinė byla.
27. Ieškinyje, pagal kurį buvo pradėta ši civilinė byla, formuluojant faktinį ieškinio pagrindą, nurodyta, kad: tarp bylos šalių buvo sudaryta ginčo sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo savo rizika ir iš dalies savo medžiagomis atlikti gyvenamųjų namų, esančių Druskininkuose, (duomenys neskelbtini), modernizavimo darbus, o atsakovė – atsiskaityti už atliktus darbus; ieškovė tinkamai ir laiku įvykdė prisiimtus įsipareigojimus, 2015 m. gruodžio 31 d. išrašė sąskaitą faktūrą atliktiems darbams, kurių kaina 32 000 Eur, apmokėti, o atsakovė gavo ir pasirašė šią sąskaitą faktūrą, tačiau neatsiskaitė su ieškove; remiantis ginčo sutarties 9.1 punktu, atsakovė turi sumokėti ieškovei 704 Eur delspinigius, apskaičiuotus už uždelstą atsiskaityti laiko tarpą nuo 2016 m. sausio 4 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. Ieškovė savo reikalavimams pagrįsti pridėjo prie ieškinio ginčo sutarties kopiją ir 2015 m. gruodžio 31 d. sąskaitos faktūros, įformintos lenkų kalba, kopiją.
28. Atsakovė teismo nustatytu terminu pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad: 2015 m. spalio 8 d. pavedimu (banko sąskaitos išrašo kopija buvo pridėta prie prieštaravimų dėl pareiškimo išduoti teismo įsakymą) sumokėjo ieškovei netgi daugiau, negu reikėjo pagal ginčo sutartį; nėra aišku, kokiu pagrindu ieškovė reikalauja sumokėti daugiau, negu buvo sutarta sudarant ginčo sutartį; ieškovė neįrodė, jog tinkamai ir laiku įvykdė ginčo sutartį.
29. Pirmosios instancijos teismas, gavęs atsakovės atsiliepimą į ieškinį, 2016 m. gegužės 13 d. priėmė nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Vadinasi, teismas priėjo prie išvados, kad nėra reikalingi papildomi pasirengimo nagrinėti bylą teisme veiksmai.
30. Pirmosios instancijos teismas posėdžio, vykusio 2016 m. rugsėjo 28 d., metu pasiūlė bylos šalims pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius atitinkamai ieškinio reikalavimus ir atsikirtimus į ieškinio reikalavimus, bei atidėjo bylos nagrinėjimą, sudarydamas šalims galimybę įgyvendinti savo įrodinėjimo pareigą. Ieškovė teismo posėdžio, kuris vyko 2017 m. sausio 26 d., metu pateikė prašymą priimti naujus dokumentus (įrodymus), teismas patenkino šį prašymą. Atsakovė prieštaravo dėl naujų dokumentų (įrodymų) priėmimo, tačiau neprašė atidėti teismo posėdžio (siekiant sudaryti jai galimybę susipažinti su pateiktais dokumentais), todėl pirmosios instancijos teismas tame pačiame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą iš esmės.
31. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę ginčo sutarties nuostatas, nustatė, kad ieškovė įsipareigojo savo rizika ir iš dalies savo medžiagomis atlikti daugiabučių namų stogų apšiltinimo darbus, įskaitant parapetų apskardinimą, apsauginės tvorelės įrengimą, ventiliacinių angų sutvarkymą (sutarties 3.1 ir 4.2 punktai). Ginčo sutarties (darbų) kaina – 30 000 Eur (sutarties 4.3 punktas), darbai turėjo būti atlikti ir perduoti iki 2015 m. liepos 22 d. (sutarties 6.2 punktas). Teismai, remdamiesi ieškovės vadovo paaiškinimais ir generalinio rangovo vadovo parodymais, nustatė, jog ieškovė atliko ne tik ginčo sutartyje apibrėžtus darbus, bet ir kitus – fasado šiltinimo – darbus. Visi darbai buvo atlikti ir perduoti 2015 m. gruodžio 30 d., atsakovei kitą dieną (2015 m. gruodžio 31 d.) buvo pateikta 32 000 Eur sąskaita faktūra atsiskaityti už ieškovės atliktus darbus. Teismai taip pat nustatė, kad, viena vertus, atsakovė 2015 m. spalio 8 d., t. y. statybos rangos darbų vykdymo laikotarpiu, pervedė į ieškovės banko sąskaitą 33 000 Eur. Kita vertus, ieškovė 2015 m. gegužės–rugpjūčio mėn. sumokėjo atsakovei 11 950 Eur, 2015 m. balandžio–rugsėjo mėn. pirko statybos medžiagas, kurių vertė – 26 156,59 Eur.
32. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pirmiau išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, priėjo prie išvadų, kad: ieškovė įvykdė savo įsipareigojimus pagal ginčo sutartį; ieškovės atliktų darbų kaina, sumokėtos lėšos ir sunaudotų medžiagų kaina pinigine išraiška sudaro daugiau negu ginčo sutarties kaina; ieškovės atliktų darbų, už kuriuos nebuvo sumokėta, kaina yra 32 000 Eur. Be to, teismas konstatavo, jog ieškovės pateikti dokumentai, pagal kuriuos nustatytos pinigų mokėjimo atsakovei ir statybos medžiagų įsigijimo aplinkybės, patvirtina ieškovės vadovo paaiškinimus, kad buvo investuojamos lėšos į atsakovės veiklą.
33. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmiau įvardytoms pirmosios instancijos teismo išvadoms, papildomai akcentavo, kad: generalinio rangovo vadovo parodymai patvirtina, jog ieškovės įsigytos statybos medžiagos buvo galimai panaudotos ginčo sutarties objektuose; atsakovės 2015 m. spalio 8 d. mokėjimu atsiskaityta už šias statybos medžiagas ir pastolių, naudotų ginčo sutarties objektuose, atvežimo paslaugas; ieškovės 2015 m. gegužės–rugpjūčio mėn. atliktų mokėjimų atsakovei faktas patvirtina, jog tarp bylos šalių egzistavo ir paskolos teisiniai santykiai.
34. Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva pakeitė bylos nagrinėjimo dalyką, be to, nepaisydamas atsakovės prieštaravimų, priėmė naujus įrodymus, šiais pagrindė savo sprendimą patenkinti ieškinį, taip atėmė iš atsakovės teisę gintis nuo pakeisto reikalavimo ir kartu priėmė siurprizinį sprendimą. Teisėjų kolegija pasisako dėl šių kasacinio skundo argumentų.
35. Kaip pirmiau atskleista, formuluojant faktinį ieškinio pagrindą, nurodyta, kad ieškovė tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus pagal ginčo sutartį, t. y. atliko sutartus darbus, o atsakovė nevykdė savo priešpriešinės pareigos atsiskaityti pagal ginčo sutartį, t. y. sumokėti sutarties kainą. Ieškovė bylos nagrinėjimo iš esmės metu nurodė papildomas (naujas) faktines aplinkybes, susijusias su kitų – ginčo sutartyje neapibrėžtų – darbų atlikimu, mokėjimų atsakovei vykdymu, statybos medžiagų įsigijimu ir jų panaudojimu sutartiems darbams atlikti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad taip naujomis aplinkybėmis buvo papildytas (išplėstas) faktinis ieškinio pagrindas, tačiau toks procesinis veiksmas, kitaip negu argumentuoja atsakovė, nelaikytinas faktinio ieškinio pagrindo pakeitimu CPK 141 straipsnio prasme. Tokios išvados pagrindas yra tas, kad faktinės aplinkybės, kuriomis pirmiausia buvo grindžiami ieškinio reikalavimai (žr. šios nutarties 27 punktą), nebuvo pašalintos iš faktinio ieškinio pagrindo, t. y. šiomis faktinėmis aplinkybėmis ir toliau buvo remiamasi įrodinėjant ieškinio reikalavimų pagrįstumą, o tiesiog, be šių (jau pirmiau pateiktų) faktinių aplinkybių, ieškinio reikalavimams pagrįsti nurodytos papildomos faktinės aplinkybės. Be to, kitaip negu teigia atsakovė, pati ieškovė (o ne teismas) bylos nagrinėjimo iš esmės metu išplėtė faktinį ieškinio pagrindą. Todėl teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentas dėl bylos nagrinėjimo dalyko pirmosios instancijos teismo iniciatyva pakeitimo yra nepagrįstas.
36. Minėta, kad ieškovė bylos nagrinėjimo iš esmės metu ne tik išplėtė faktinį savo ieškinio pagrindą, bet ir pateikė naujus įrodymus, o pirmosios instancijos teismas juos priėmė. Atsakovė prieštaravo dėl šių įrodymų priėmimo, tačiau, teismui nusprendus juos priimti, nepasinaudojo savo procesine teise prašyti atidėti bylos nagrinėjimą ar paskelbti pertrauką, kad taip jai būtų sudaryta galimybė susipažinti su naujais įrodymais ir į juos atsikirsti, todėl, kitaip negu nurodyta kasaciniame skunde, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas naujus įrodymus, paneigė ar apribojo atsakovės teisę į gynybą (teisę atsikirsti). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, tyrė aptariamus įrodymus, atsakovė, veikdama per savo atstovą, pasisakė dėl tam tikrų įrodymų įrodomosios reikšmės (teismui atliekant įrodymų tyrimą), todėl nepagrįstas ir tas kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis aptariamais įrodymais, priėmė siurprizinį sprendimą.
37. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad atsakovo kasacinio skundo argumentai, nurodyti šios nutarties 34 punkte, yra nepagrįsti. Kita vertus, pažymėtina, jog tų procesinių veiksmų, kurių teisėtumas kvestionuojamas šios nutarties 35–36 punktuose įvertintais kasacinio skundo argumentais, atlikimas bylos nagrinėjimo iš esmės metu patvirtina, kad nebuvo tinkamai pasirengta nagrinėti bylą teisme, be kita ko, nebuvo tinkamai apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos, o šie proceso pirmosios instancijos teisme trūkumai nulėmė bylai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių neatskleidimą.
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tas aspektas, kurį akcentavo ir atsakovė savo atsiliepime į ieškinį, kad ieškovė pareikštu ieškiniu reikalavo priteisti didesnę darbų kainą, negu buvo sutarta pagal ginčo sutartį, sudarė pagrindą spręsti, jog tinkamai pasirengti nagrinėti bylą teisme yra būtini papildomi pasirengimo veiksmai, inter alia, parengiamasis posėdis ar pasirengimas nagrinėti bylą teisme paruošiamųjų dokumentų būdu. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su ieškiniu ir atsiliepimu į ieškinį, taip pat su faktiniais duomenimis, kurie buvo pateikti ieškinio reikalavimams ir atsikirtimams į ieškinio reikalavimus pagrįsti (kaip pirmiau nurodyta, ieškovė pateikė tik ginčo sutarties, iš kurios kildina savo reikalavimus, kopiją ir 2015 m. gruodžio 31 d. sąskaitos faktūros, įformintos lenkų kalba, kopiją, atsakovė – banko sąskaitos išrašo kopiją), ex officio turėjo patikslinti šalių pareigą įrodinėti, t. y. pareigą pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat pareigą galutinai suformuluoti savo reikalavimus bei atsikirtimus (taip kartu užtikrinant ir galutinį bylos nagrinėjimo ribų apibrėžimą). Be to, pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar faktiniai duomenys, pridėti prie šalių procesinių dokumentų atitinkamai ieškinio reikalavimams ir atsikirtimams į ieškinio reikalavimus pagrįsti, gali būti laikomi įrodymais, t. y. ar atitinka įrodymams keliamus reikalavimus.
39. Teisėjų kolegija, plėtodama pirmiau nurodytą (paskutinę) savo išvadą, pažymi, kad įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad faktiniai duomenys pripažįstami įrodymais pirmiau nurodytos proceso įstatymo normos prasme tik tada, jeigu jie atitinka leistinumo ir sąsajumo reikalavimus. Teisėjų kolegija, atskleisdama šių reikalavimų turinį, nurodo, kad sąsajumas reiškia, jog faktiniai duomenys yra susiję su byla, t. y. jie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis), o leistinumas savo ruožtu reiškia, kad atitinkami faktiniai duomenys gali būti įrodymais pagal proceso įstatymą, kitaip tariant, proceso įstatyme nėra įtvirtinto draudimo ar ribojimo remtis tam tikrais faktiniais duomenimis kaip įrodymais (tokie draudimai (ribojimai) yra įtvirtinti, pvz., CPK 177 straipsnio 3–5 dalyse). Teisėjų kolegijos vertinimu, leistinumo reikalavimo (plačiąja prasme) neatitinka, inter alia, tokie faktiniai duomenys, kurie pateikti nesilaikant proceso įstatyme įtvirtintos procesinių dokumentų ir jų priedų pateikimo tvarkos (CPK 113–114 straipsniai).
40. Kaip minėta, ieškovė savo ieškinio reikalavimams pagrįsti pridėjo prie ieškinio 2015 m. gruodžio 31 d. sąskaitą faktūrą, įformintą lenkų kalba. Pažymėtina, kad teismui nebuvo pateiktas šio dokumento vertimas į valstybinę kalbą, nors pagal CPK 113 straipsnio 3 dalį visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba (nebent proceso įstatymas ir kiti teisės aktai nustato kitaip). Vadinasi, 2015 m. gruodžio 31 d. sąskaita faktūra pateikta nesilaikant proceso įstatyme įtvirtintos procesinių dokumentų ir jų priedų pateikimo tvarkos, todėl, remiantis šios nutarties 39 punkte išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad šis dokumentas neatitinka leistinumo reikalavimo ir dėl šios priežasties negali būti laikomas įrodymu CPK 177 straipsnio 1 dalies prasme.
41. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neidentifikavo pirmiau nurodyto neatitikimo, užkertančio kelią remtis 2015 m. gruodžio 31 d. sąskaita faktūra kaip įrodymu, galinčiu patvirtinti bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad abu teismai (ypač apeliacinės instancijos teismas) laikė šią sąskaitą faktūrą įrodymu, turinčiu didelę įrodomąją reikšmę sprendžiant dėl faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiami ieškinio reikalavimai, egzistavimo. Vadinasi, teismų išvados dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo paremtos, inter alia, šios bylos procese teisine prasme neegzistuojančiu įrodymu. Teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad tinkamas pasirengimas nagrinėti bylą teisme būtų eliminavęs tokios situacijos pasireiškimo galimybę.
42. Kaip jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas suteikė ieškovei galimybę bylos nagrinėjimo iš esmės metu išplėsti faktinį savo ieškinio pagrindą, be to, konstatavo, kad aplinkybės, kuriomis buvo papildytas faktinis ieškinio pagrindas, egzistuoja, t. y. kad ieškovė atliko kitus – ginčo sutartyje neapibrėžtus – darbus, kad 2015 m. balandžio–rugsėjo mėn. pirko statybos medžiagas, kurios buvo panaudotos atliekant sutartus darbus. Pažymėtina, kad šioms išvadoms pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija savo ruožtu konstatuoja, jog teismai neatskleidė faktinių aplinkybių, reikšmingų pirmiau įvardytoms išvadoms padaryti.
43. Minėta, kad ieškovė ginčo sutartimi įsipareigojo atlikti stogų apšiltinimo darbus. Ieškovė įrodinėjo ir teismai pripažino pagrįstu ieškovės argumentą, jog ji, be stogo apšiltinimo darbų, atliko ir fasadų apšiltinimo darbus. Pažymėtina, kad fasadų apšiltinimo darbai yra kito pobūdžio (palyginus su stogo apšiltinimo darbais) statybos rangos darbai, šių darbų vykdymas nėra orientuotas į to rezultato, kurio siekiama sudarant stogo apšiltinimo darbų rangos sutartį, pasiekimą, kitaip tariant, šie statybos rangos darbai nėra sudėtinė stogo apšiltinimo darbų dalis, todėl jie nėra papildomi darbai (stogo apšiltinimo darbų kontekste) CK 6.653 straipsnio 4, 5 dalių taikymo prasme. Dėl to konstatuotina, kad fasadų apšiltinimo darbai yra nauji (atskiri, savarankiški) statybos rangos darbai, todėl ieškovė, reikalaudama, jog atsakovė sumokėtų šių darbų kainą, turėjo įrodyti, kad šie darbai buvo atlikti pagal atskirą susitarimą, sudarytą tarp bylos šalių, ir kartu pagrįsti tokio susitarimo esmines sąlygas (CK 6.154, 6.156, 6.159, 6.644–6.645 ir 6.681 straipsniai). Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pirmiau įvardytu aspektu nepatikslino ieškovės įrodinėjimo pareigos ir kartu nenustatė faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų susitarimo dėl fasadų apšiltinimo darbų atlikimo tarp bylos šalių sudarymą.
44. Tas pats (reikšmingų faktinių aplinkybių neatskleidimo prasme) pasakytina ir apie teismų išvadas dėl ieškovės 2015 m. balandžio–rugsėjo mėn. pirktų statybos medžiagų sunaudojimo atliekant ginčo sutartimi apibrėžtus darbus ir (ar) fasadų apšiltinimo darbus. Pažymėtina, kad teismai priėjo prie šių išvadų vadovaudamiesi PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose tiesiog (įprastai) yra užfiksuotos įsigytos medžiagos, jų kiekiai ir kainos, bei generalinio rangovo vadovo parodymais, kurie, ką pagrįstai akcentuoja atsakovė, paremti prielaidomis, kad tam tikros medžiagos (bendriausia prasme, t. y. pagal savo apibrėžimus, pavadinimus, užfiksuotus pirmiau nurodytose PVM sąskaitose faktūrose) galėjo būti naudotos atliekant darbus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie faktiniai duomenys, ką iš esmės pagrįstai nurodo ir atsakovė, savaime nėra pakankami pirmiau įvardytoms išvadoms daryti, ir kartu pripažįsta pagrįstu atsakovės kasacinio skundo argumentą dėl netinkamo įrodinėjimo naštos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose paskirstymo: pažymėtina, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kurios esmė yra atskleista CPK 12 ir 178 straipsniuose, ieškovė turi įrodyti, o ne atsakovė paneigti, jog šiame nutarties punkte aptariamos statybos medžiagos buvo sunaudotos atliekant ginčo sutartimi apibrėžtus darbus ir (ar) fasadų apšiltinimo darbus (jeigu bylos šalys sudarė susitarimą ir dėl pastarųjų darbų atlikimo). Apibendrinus išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad ieškovės įrodinėjimo pareiga turėjo būti patikslinta ir pirmiau įvardytu aspektu.
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, reikšmingos faktinės aplinkybės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose neatskleistos ir aiškinant ginčo sutarties turinį, tiksliau – šios sutarties nuostatą, pagal kurią ieškovė įsipareigojo iš dalies savo medžiagomis atlikti sutartus darbus (sutarties 3.1 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MS03MDEvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-51-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-51-701/2018">3K-3-51-701/2018</a>, 48 punktas; 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018, 46 punktas), todėl bylą nagrinėję teismai turėjo, pasitelkdami visas sutarčių aiškinimo taisykles, kurios yra įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir išplėtotos kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-701/2018, 54 punktas) (esant poreikiui (taisyklės taikymo sąlygoms), ir contra proferentem taisyklę, reiškiančią, kad neaiškiai suformuluotos sutarties sąlygos aiškinamos sutartį parengusios šalies nenaudai), aiškintis, kokią prasmę bylos šalys, sudarydamos sutartį, suteikė pirmiau įvardytai sutarties sąlygai, kokia medžiagų dalis (ir kaip ji turėjo būti apibrėžta) turėjo būti panaudota ginčo sutartyje nurodytam rezultatui pasiekti. Teisėjų kolegija šiame kontekste papildomai atkreipia dėmesį į CK 6.653 straipsnio 2 dalį, pagal kurią rangos sutarties kaina apima rangovo atlikto darbo atlyginimą ir jo turėtų išlaidų kompensavimą. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pirmiau nurodyta materialiosios teisės norma, apibrėžianti rangos sutarties kainą, yra dispozityvioji teisės norma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-29/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-29/2013">3K-3-29/2013</a>), vadinasi, rangos sutarties šalys turi teisę susitarti ir dėl kitokių rangos sutarties kainos dedamųjų dalių. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad, be pačios ginčo sutarties sąlygos, nurodančios, jog ieškovė iš dalies savo medžiagomis atlieka statybos rangos darbus, turinio atskleidimo, svarbus yra ryšio tarp šios sutarties sąlygos ir tos sutarties sąlygos, kuri reglamentuoja ginčo sutarties kainą, atskleidimas, kitaip tariant, svarbu išsiaiškinti, ar pagal bylos šalių susitarimą ginčo sutarties kaina, reglamentuota sutarties 4.3 punkte, apima ieškovės išlaidas medžiagoms, kurios reikalingos sutartiems darbams atlikti, įsigyti. Pažymėtina, kad šiam ryšiui atskleisti taip pat taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės.
46. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai pasirengta nagrinėti bylą teisme, t. y. pirmosios instancijos teismas neatliko tų procesinių pasirengimo veiksmų, kuriuos jis turėjo atlikti ex officio: teismas nepatikslino šalių pareigos įrodinėti (pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai), pareigos galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į reikalavimus (kartu galutinai apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas), be to, neidentifikavo 2015 m. gruodžio 31 d. sąskaitos faktūros, kuria ieškovė daugiausia ir rėmėsi įrodinėdama savo ieškinio reikalavimų pagrįstumą, neatitikties įrodymų leistinumo reikalavimui (kaip minėta, faktinių duomenų atitiktis šiam reikalavimui yra būtinoji jų pripažinimo įrodymais sąlyga). Pirmosios instancijos teismui neužtikrinus tinkamo pasirengimo nagrinėti bylą teisme, nebuvo atskleista bylos esmė, kitaip tariant, nebuvo išsiaiškintos bylai išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neidentifikavo šių proceso pirmosios instancijos teisme pažeidimų, priešingai, šio teismo teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms.
47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti proceso pirmosios instancijos teisme pažeidimai negali būti pašalinti tiek kasaciniame teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, todėl, remdamasi šiais aspektais, naikina teismų procesinius sprendimus ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 3 dalis, 360 straipsnis).
48. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis bylą, pirmiausia privalo užtikrinti, kad būtų tinkamai (atsižvelgiant į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus) pasirengta nagrinėti bylą teisme, ir tik tada, kai bus atlikti visi būtini pasirengimo nagrinėti bylą teisme veiksmai, inter alia, galutinai apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos, nagrinėti bylą iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 9 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigita Rudėnaitė
Gediminas Sagatys
Antanas Simniškis
