Baudžiamoji byla Nr. 2K-371/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.2.1.; 2.6.4.; 2.4.7. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. A. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2004 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo T. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgesniam nei septynerių parų laikui.
Iš nuteistojo T. A. AB,,Mažeikių nafta“ priteista 641 600 Lt.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, kuria nuteistojo T. A. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą,
n u s t a t ė :
T. A. nuteistas už tai, kad, dirbdamas AB „Mažeikių nafta“ įmonių valdymo skyriaus viršininku ir privalėdamas darbe vadovautis 1997 m. gruodžio 31 d. patvirtintais pareiginiais nuostatais, tyčia pažeisdamas šių nuostatų 7 punkto 2.2 papunktį, kuriuo jis įpareigojamas „analizuoti bendrų bei dukterinių įmonių veiklą, finansinių išteklių naudojimą, gamybos ir valdymo organizavimą, veiklos perspektyvas“, 2.5 papunktį, kuriuo jis įpareigotas, „atlikus bendrų ir dukterinių įmonių veiklos rezultatų analizę, koreguoti šių įmonių veiklos planus dalyvaujant bendrų ir dukterinių įmonių valdymo darbe ir neleisti priimti sprendimų, prieštaraujančių Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės nutarimams, bendrovių įstatams ir kitiems įmonių veiklą reglamentuojantiems teisiniams aktams“, 2000 m. rugpjūčio 30 d. AB „Mažeikių nafta“ ir firmai „Litewski Exsport Import Liteximp“ Sp.Z.o.o. (toliau – „Liteximp“) nutraukiant 1999 m. kovo 30 d. bendradarbiavimo sutartį Nr. 98/02/256 K, kurios 2 straipsnyje nustatyta, jog firma „Liteximp“ atlieka pavedimus ir užduotis tik pateikus raštiškus užsakymus ir tik tokiu atveju už juos gali būti apmokėta, ir, atstovaudamas AB „Mažeikių nafta“ turimais 33 proc. akcijų firmos „Liteximp“ įstatinio kapitalo, 2000 m. rugpjūčio 25 d. įgaliojimo Nr. 7968 pagrindu, veikdamas priešingai atstovaujamos įmonės interesams ir savo tarnybos pareigoms, t. y. žinodamas, kad per visą bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpį raštiškų užsakymų firmai „Liteximp“ nebuvo pateikta ir jokios užduotys nebuvo vykdomos, kad firma „Liteximp“ pažeidė rašytinius sutartinius įsipareigojimus, esant vienašališkam firmos „Liteximp“ veiklos įvertinimui, t. y. nesant atliktų AB „Mažeikių nafta“ naudai darbų įvertinimo sąmatų, turėtų išlaidų pirminių apskaitos dokumentų, aiškiai matydamas, kad jokie darbai bendrovės naudai nebuvo nei užsakyti, nei atlikti, pažeisdamas minėtą bendradarbiavimo sutarties 2 straipsnį, priėmė susirašinėjimo bendrais klausimais laiškų sąrašą, kaip darbų atlikimą patvirtinančius dokumentus, nesant raštiškų pavedimų papildomiems darbams atlikti, pavedimo veiksmų ataskaitos bei išlaidas pateisinančių pirminių apskaitos dokumentų, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu bei veikdamas priešingai tarnybos pareigoms ir įmonės interesams ant firmos „Liteximp“ pateiktų dviejų 2000 m. rugpjūčio 30 d. sąskaitų–faktūrų Nr. 5/2000 ir 6/2000 iš viso 160 400 JAV dolerių sumai 2000 m. rugpjūčio 31 d. užrašė „darbai atlikti“ ir tai patvirtino savo parašu. Dėl šių T. A. veiksmų visumos firmai „Liteximp“ nepagrįstai buvo pervestos AB „Mažeikių nafta“ piniginės lėšos – 641 600 Lt ekvivalentas JAV doleriais – ir dėl to AB „Mažeikių nafta“ patyrė didelės žalos.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. A. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Teismai padarė esminių BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 7 dalies, 223 straipsnio, 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio, 276 straipsnio 1, 4 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 2, 6 dalių, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus. Taip pat netinkamai taikytos BK 15 straipsnio 3 dalies, 16 straipsnio 3 dalies, 33 straipsnio, 228 straipsnio 1 dalies, 230 straipsnio ir 1961 m. BK 321 straipsnio normos.
Teismai netinkamai taikė BK 230 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), o apeliacinė instancija, neišanalizavusi šio įstatymo požymių, tą nurodė padaryti kasacinės instancijos teismas, iš esmės pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalį. Skundžiamojoje nutartyje teisingai nurodyta, kad BK 3 straipsnio 2 dalies prasme turi būti taikomas tarpinis įstatymas – BK 230 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), tačiau padaryta klaidinga išvada, kad šią įstatymo redakciją pirmosios instancijos teismas ir taikė. Teismo nuosprendyje aiškiai nenurodyta, kokią įstatymo redakciją teismas taikė. Pažymėtina, kad skirtingos kolegijos, nagrinėjusios šią bylą, ne vienodai suprato, kokią įstatymo redakciją taikė pirmosios instancijos teismas. Esant tokiems dviprasmiškiems pirmosios instancijos teismo motyvams dėl BK 230 straipsnio 3 dalies taikymo, šis teismas privalėjo tokį trūkumą ištaisyti išanalizuodamas visus minėto įstatymo požymius, aptarti kiekvieną iš jų ir motyvuoti, ar kasatorius atitinka kiekvieną iš šiame įstatyme nurodytų požymių. Tačiau kolegija šio įstatymo požymių neišanalizavo, o vadovavosi pirmosios instancijos teismo prieštaringais motyvais.
Teismai, taikydami BK 230 straipsnio 3 dalį ir nustatę, kad jis dirbo akcinėje bendrovėje, turėjo nustatyti: 1) ar jis turėjo viešojo administravimo įgaliojimus; 2) ar teikė viešąsias paslaugas ir 3) ar jo darbo funkcijos nebuvo ūkinės ar techninės. Apeliacinės instancijos teismas to apskritai nenustatinėjo, o pirmosios instancijos teismas abstrakčiai teigė, kad kasatorius atliko tam tikras viešojo administravimo funkcijas, tam tikrą išorinį administravimą, sąvoką „koordinavimas“ klaidingai sutapatindamas su administravimu.,,Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ žodžio „koordinavimas“ reikšmė nurodyta kaip „derinimas“. Taigi koordinavimas negali būti prilyginamas administravimui, nes derinimas neapima teisės duoti privalomus nurodymus. Todėl koordinavimas (derinimas) tegali būti laikomas tik technine funkcija. Nuosprendyje tik deklaratyviai paminėta, kad taikoma Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalis, tačiau neatkreiptas dėmesys į tai, jog ši norma yra nukreipiančioji – ją taikant būtina nurodyti kitą konkretų įstatymą. Teismas nenurodė to kito konkretaus įstatymo ar jo pagrindu priimto kito teisės akto. Kasatorius dirbo AB „Mažeikių nafta“ (kuri nebuvo nei valstybės, nei savivaldybės įmonė) Įmonių valdymo skyriaus viršininku. Nustatinėjant, ar privačios įmonės darbuotojas gali būti laikomas viešojo administravimo subjektas, teismų praktikoje paprastai išsiaiškinama, ar pačiai įmonei įstatymai ar kiti teisės aktai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus. Jeigu įmonė atlieka viešojo administravimo funkcijas, tai ir tokiose įmonėse dirbantys asmenys turi viešojo administravimo įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 25 d. nutartis Nr. 2K-809/2003). Tačiau teismai nesirėmė teismų praktika ir šios aplinkybės nenustatinėjo. Kasatorius tvirtina, kad AB „Mažeikių nafta“ jokiais įstatymais nebuvo suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, įmonė viešųjų paslaugų taip pat neteikė, todėl negalėjo pavesti vykdyti viešąjį administravimą ir savo darbuotojui. Tiesiogiai kasatoriui jokie įstatymai nesuteikė viešojo administravimo įgaliojimų, kaip tai nustatyta Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 20 dalyje. Nors AB „Mažeikių nafta“ šalia pagrindinės savo veiklos turėjo akcijų ir keliose privačiose (daugiausia Lietuvos) įmonėse, tačiau tai nėra viešojo administravimo dalykas. Tai yra privatus dalyvavimas kitų privačių įmonių įstatiniame kapitale ir jų valdyme. Tai, kad valstybė turi AB „Mažeikių nafta“ akcijų, nepakeičia nei kasatoriaus įmonėje atliekamų funkcijų, nei pačios įmonės veiklos pobūdžio, jie netampa vieši. Kasatoriaus manymu, valstybė, turėdama akcijų privačioje įmonėje, veikia kaip privatus asmuo. Kadangi kasatoriaus veikla nebuvo susijusi su viešuoju administravimu, jis negali būti laikomas BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo subjektu.
Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė ir kitų kasacinės instancijos teismo išaiškinimų ir nurodymų. Kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, jog paaiškėjus, kad T. A. parašas buvo vėlesnis, negalima atmesti teiginio, kad sąskaitų apmokėjimui jo prierašas apie darbų atlikimą ir parašas nebuvo reikalingi, taip pat nutartyje konstatuota, jog prierašas ir parašas sudaro jo nusikalstamos veikos turinį. Skundžiamoje nutartyje kolegija teigia nustačiusi, kad įmonės vadovo parašas ant bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir jo priedo buvo ankstesnis už kasatoriaus prierašą apie darbų atlikimą, tačiau toliau nurodoma, jog kasatoriaus prierašas buvo nulemtas ne vadovybės pasirašytų dokumentų, o buvo jo paties sąmoningų veiksmų tąsa (nenurodoma, kokių veiksmų). Po tokių skundžiamos nutarties motyvų kasatoriui nebesuprantama, už kokius veiksmus jis yra nuteistas. Nutartyje deklaratyviai teigiama, kad byloje nurodytų įrodymų visuma leidžia teigti, jog kasatoriaus veiksmai lėmė vadovybės veiksmus, tačiau tokių įrodymų analizės nėra. Kasatoriaus kaltę bandoma grįsti J. M. atsiųsta faksograma, tačiau, pažeisdama BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teisėjų kolegija nieko dėl šios faksogramos (po to, kai ji buvo gauta į bylą) jo (kasatoriaus) nepaklausė: ar jis moka lenkų kalbą, ar perskaitė ir vertino faksogramą. Kasatorius tvirtina, kad lenkų kalbos nemoka, faksogramos neskaitė, ją perdavė už bendradarbiavimo sutarties nutraukimą atsakingam generalinio direktoriaus pavaduotojui K. V. M., kuris ir vertino faksogramos turinį kartu su kitais dokumentais.
Vienur skundžiamoje nutartyje teigiama, kad darbai neatlikti (arba, tikėtina, jog darbai neatlikti), o jis padarė prierašą, kad darbai atlikti, prierašas vadinamas žinomai melagingu; kitur teismo padaryta išvada suponuoja mintį, jog darbai galėjo būti atlikti – vadinasi, prierašas apie darbų atlikimą galėjo būti teisingas. Esant tokiems dviprasmiškiems, prieštaringiems ir prielaidomis pagrįstiems motyvams yra pagrindo teigti, kad skundo dalis dėl darbų užsakymo ir neatlikimo neišnagrinėta. Juolab ir kasacinės instancijos teismas darbų atlikimo nustatymą nurodė esant svarbų, konstatuojant būtinąjį nusikaltimo sudėties požymį – žalą. Teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teisiškai neįvertino rašytinio sandorio – 2000 m. rugpjūčio 30 d. darbų priėmimo perdavimo akto. Bendrovės vadovybei pasirašius minėtą aktą iš esmės buvo pripažinta, kad darbai atlikti, todėl visi vėlesni jo veiksmai turėjo būti vertinami kaip atlikti vykdant teisėtą sandorį, kuris turi būti prilyginamas potvarkiui ar nurodymui BK 33 straipsnio 1 dalies prasme. Teismai BK 33 straipsnio 1 dalies nepagrįstai netaikė.
Teismai neanalizavo, ar veikos aprašymo būdas, išdėstytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, pagal 230 straipsnyje pateiktą sąvokų išaiškinimą atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 7 straipsnį. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) bylose Kokkinakis prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 14307/88), Tolstoy Miloslavsky prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 18139/91), C.R. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 20190/92) pažymėjo, kad Konvencijos 7 straipsnis, inter alia, nustato, jog nusikalstamos veikos gali būti apibrėžtos tik įstatymu ir įstatymas, numatantis nusikalstamas veikas, privalo būti aiškus, tikslus bei suprantamas, įstatymas negali būti aiškinamas plečiamai bloginant kaltinamojo padėtį, pavyzdžiui, taikant analogiją. Įstatymas Konvencijos prasme apima tiek rašytinius, tiek nerašytinius teisės šaltinius (teismų precedentus), kurie pagal Konvencijos 7 straipsnį privalo būti visiems prieinami ir pakankamai aiškūs, kad teisės subjektai iš anksto galėtų suprasti ir pagrįstai numatyti, kokie veiksmai ar neveikimas užtrauks baudžiamąją atsakomybę (foreseeabilily and accessibility).
Kasatoriaus manymu, tiek BK 228 straipsnio 1 dalies, tiek 230 straipsnio 3 dalies normos neatitinka Konvencijos 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes nėra pakankamai aiškios, tikslios bei suprantamos. Kai kurių sudėties požymių konstatavimas paliktas išimtinai teismo diskrecijai (pvz., kas laikoma didele žala). BK 230 straipsnio 3 dalies konstrukcija, apibrėžianti valstybės tarnautojui prilyginamus subjektus, iš esmės įtvirtina analogijos principo taikymą baudžiamajame procese. Todėl iš anksto sunku numatyti, koks elgesys užtrauks baudžiamąją atsakomybę pagal šiuos įstatymus. Teismai, aiškiai ir suprantamai nepagrįsdami, kodėl kasatorius pripažintas tinkamu subjektu BK 230 straipsnio 3 dalies prasme ir kodėl jo veiksmai atitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, pažeidė Konvencijos 7 straipsnį. Šio Konvencijos 7 straipsnio pažeidimas tiesiogiai reiškia, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnyje numatyta teisė į teisingą teismą.
Teismas iš esmės pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio reikalavimus, kurie suvaržė kasatoriaus, kaip kaltinamojo, teisę žinoti, kuo yra kaltinamas (BPK 44 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, neteisingai įvertinęs šiuos pažeidimus, pats padarė esminių BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 323 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio pažeidimų. Kasatorius tvirtina, kad teismas negalėjo jo veikos iš 1961 m. BK 275 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į 2000 m. BK 228 straipsnio l dalį, nes iš esmės skiriasi faktinės aplinkybės: jis buvo kaltintas kaip asmuo, iššvaistęs patikėtą ir esantį jo žinioje turtą, o nuteistas už piktnaudžiavimą kaip asmuo, prilygintas valstybės tarnautojui. Apie tokią galimybę iš anksto jam nepranešta, prokuroras prašymo nepateikė, taigi kasatorius negalėjo tinkamai gintis nuo požymio, kad jis pagal pareigas prilyginamas valstybės tarnautojui.
Teismų sprendimuose neišdėstyti išsamūs, neprieštaringi ir aiškūs motyvai dėl kaltės formos ir rūšies. Teismas privalėjo nurodyti, kodėl jo veiksmus vertina kaip tyčinius ir kodėl jo veiksmai negali būti neatsargūs (padaryti dėl nusikalstamo nerūpestingumo). Kaltės rūšis ir forma yra vienintelis kriterijus, pagal kurį piktnaudžiavimas atribojamas nuo tarnybos pareigų neatlikimo (BK 229 straipsnis). Teismų sprendimuose deklaratyviai nurodyta, kad veika padaryta netiesioginės tyčios forma, nenurodant konkrečių įrodymų ir argumentų, kodėl jis numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padarinių – didelė žala. Teismai nenustatė jokių tyčiai būdingų motyvų (pvz., savanaudiškumo, kenkimo įmonei ar panašiai). Teiginiai, kad jis apgaudinėjo ir sąmoningai klaidino įmonės vadovus, teikė jiems melagingą informaciją yra deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais. Be to, tokių aplinkybių nebuvo pareikštame kaltinime. Taip teismai peržengė kaltinimo ribas, pažeisdami BPK 255, 256 straipsnių nuostatas. Kasatorius buvo įsitikinęs, kad akte nurodyti darbai atlikti, neturėjo pagrindo abejoti prie akto pridėtais dokumentais, kad už bendradarbiavimo sutarties nutraukimą ir kitus sandorius yra atsakingas tiesioginis viršininkas K. V. M. Taigi kasatorius nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti žala įmonei.
Nustatyti darbų priėmimo perdavimo akte nurodytus darbus buvo būtina veikos padariniams nustatyti. Kolegija padarė klaidingą išvadą, kad esminės reikšmės veikos baudžiamumui ir juridiniam vertinimui neturi Priede Nr. 1 nurodytų darbų atlikimas ar neatlikimas. Šios išvados motyvas, kad nesant raštiškų pavedimų darbai negalėjo būti atliekami, neatitinka 1964 m. CK 58 straipsnio nuostatų, jog rašytinės formos nesilaikymas nedaro sandorio negaliojančio. Į apeliacinio skundo argumentą, kad pagal Bendradarbiavimo sutarties 17, 19, 20 straipsnius vykdymui, o kartu ir pavedimų formos nesilaikymui turi būti taikoma Lenkijos teisė, kolegija nekreipė dėmesio ir Lenkijos Respublikos Civilinio kodekso netaikė.
Teismų sprendimuose netinkamai išaiškintas ir taikytas kasatoriaus pareiginių nuostatų turinys, neaiškiai nustatytas veikos laikas, o nusikaltimo vieta visai nenurodyta. Nuosprendyje nurodyta, kad veika padaryta 2000 m. rugpjūčio 30 ir 31 dienomis ir kad ji pasireiškė neveikimu ir veikimu. Kito veikos laiko nėra. Taip pat iš nuosprendžio galima suprasti, kad pareiginių nuostatų pažeidimas pasireiškė neveikimu, kuris tęsėsi tam tikrą nesukonkretintą laikotarpį.
Teismai nustatė, kad kasatorius atitinkamus pareiginių nuostatų punktus pažeidė 2000 m. rugpjūčio 30 d. įmonėms nutraukiant bendradarbiavimo sutartį. Kasatorius tvirtina, kad pagal Pareiginius nuostatus nebuvo įgalintas veikti nei AB „Mažeikių nafta“, nei „Liteximp“ vardu. Byloje nevertintos konkrečios bendradarbiavimo sutarties nutraukimo aplinkybės (kas ir kokius veiksmus atliko „Mažeikių naftos“ vardu), kas studijavo „Liteximp“ pateiktus dokumentus, rengė bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir atliktų darbų akto projektus, derėjosi dėl darbų kainos, kas buvo atsakingas už bendradarbiavimo sutarties nutraukimą.
Kasatorius nurodo, kad, vadovaudamasis nuostatų 7.2 punktu, turėjo laiku užtikrinti dokumentų ir informacijos tiekimą skyriaus darbuotojams, užtikrinant efektyvų skyriaus darbą. Todėl nuosprendyje minimas 7 punkto 2.2 ir 2.5 papunkčių kontekstas su 2000 m. rugpjūčio 30 d. įvykiu yra klaidingas, nes bendradarbiavimo sutartį nutraukė įmonės vadovai. Įmonių valdymo skyrius analizavo visų įmonių, kurių kapitale „Mažeikių nafta“ turėjo dalį nuosavybės, veiklą ir tokios analizės pagrindu rengiamas ataskaitas reguliariai teikė bendrovės vadovams – Ekonomikos ir finansų direktorei V. P., kuriai skyrius buvo tiesiogiai pavaldus, ir generaliniam direktoriui ar jo nurodytiems asmenims. 2.5 papunktis gali būti taikomas tik Lietuvoje veikiančioms dukterinėms ir bendrosioms įmonėms ir negali būti taikomas „Liteximp“, nes ši įmonė įsteigta Lenkijoje. Be to, šios įmonės valdymo darbe dalyvavo ir realią įtaką „Liteximp“ priimamiems sprendimams galėjo daryti „Mažeikių naftos“ vadovai (G. K., vėliau jį pakeitęs B. M.), turintys atitinkamus įgaliojimus atstovauti bendrovei ir priimti jos vardu sprendimus (šių aplinkybių teismai neištyrė).
Teismas, peržengdamas kaltinimo ribas ir nesilaikydamas BPK 256 straipsnio reikalavimų, kasatoriui inkriminavo kaltinime nenurodytų pareiginių nuostatų 7 punkto 2.6 ir 7 papunkčių pažeidimus, taip pat nemotyvavo, kaip ir kada jis juos pažeidė. Teismas neteisingai įvertino liudytojo T. A. Š. parodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad už perduotų dokumentų teisingumą atsakingas buvo kasatorius. Šis liudytojas kaip darbuotoją, atsakingą pagal savo pareigas už dukterines įmones, už šią veiklos sritį, įvardijo ne kasatorių, o K. V. M. Be to, teismas liudytojo T. A. Š. parodymus teisme perskaitė vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, todėl privalėjo nurodyti, kokius įrodymus šio liudytojo parodymais patikrino. Kadangi kasatorius neturėjo galimybės viso proceso metu šiam liudytojui užduoti klausimų, teismai negalėjo šių parodymų vertinti jo (kasatoriaus) nenaudai. Taip teismai pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d papunktį, BPK 44 straipsnio 7 dalį.
Apeliacinės instancijos teismo naujos sudėties kolegija padarė esminį BPK 223 straipsnio pažeidimą, nes rėmėsi kitos sudėties kolegijai duotais liudytojų V. P., G. R., R. V., R. R. parodymais, pati jų neapklaususi ir net neperskaičiusi jų parodymų. Taigi priimant nutartį vadovautasi ne įstatymo nustatyta tvarka gautais ir ištirtais duomenimis, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio l, 4 dalių, 223 straipsnio, 276 straipsnio 1 dalies nuostatas. Beje, BPK 223 straipsnio reikalavimai turi būti taikomi ir bylas nagrinėjant apeliacinėje instancijoje (2008 m. vasario 5 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-75/2008). Pažymėtina ir tai, kad iš naujo pradėjusi nagrinėti bylą naujos sudėties kolegija nuteistojo teises išaiškino kasatoriui nedalyvaujant, taip pažeisdama BPK 324 straipsnio 2 dalį, suvaržiusi teisę žinoti procesines teises.
Pareiginių nuostatų 7 punkto 2.6 ir 7 papunkčių pažeidimų kontekstas kasatoriui nesuvokiamas. Vadovaujantis nuostatų 2.6 papunkčiu, kasatorius neturėjo pagrindo neįgyvendinti įmonės vadovybės sudaryto sandorio dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo bei darbų priėmimo perdavimo akto. Taip pat nenustatyta, kad jis būtų rengęs kokius nors dokumentus ar perdavęs kokią nors informaciją. Jis K. V. M. perdavė ne informaciją, o įmonės „Liteximp“ AB „Mažeikių nafta“ siunčiamus dokumentus, kurių įvertinti K. V. M. jo neprašė, tai darė jis pats. Kasatoriaus pareigybės tikslas organizuoti bendrų įmonių ūkinės komercinės veiklos sekimą ir analizę (1 punktas). Jo vadovaujamas skyrius įmonės vadovams teikdavo „Liteximp“ veiklos analizę, kurioje aiškiai buvo matyti, jog įmonės veikla yra nuostolinga, o finansinė situacija nuolat blogėja. Kad kasatorius netinkamai atliko „Liteximp“ veiklos analizę tėra prielaida, nes apeliacinės instancijos teismas neišreikalavo raštiškos šios įmonės veiklos analizės. Taigi savo išvadas apie kasatoriaus teikiamos analizės neišsamumą ir informacijos melagingumą teismas pagrindė prielaidomis, o ne motyvuotomis išvadomis.
Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo skundo dalies apie tai, kad sprendimą nutraukti bendradarbiavimo sutartį ir pasirašyti darbų priėmimo perdavimo aktą bendrovės vadovai priėmė patys, visus su tuo susijusius reikalus buvo pavesta spręsti generalinio direktoriaus pavaduotojui K. V. M., kuris kartais nurodydavo kasatoriui perduoti „Liteximp“ vadovui J. M. bendrovės poziciją tam tikrais klausimais. Nutartyje nenurodyta, kad būtų nustatytos kitokios aplinkybės šiuo klausimu ir kad kasatoriaus aiškinimai yra nepagrįsti. Be to, šios instancijos teismas nesiėmė priemonių apklausti K. V. M., neišreikalavo iš AB „Mažeikių nafta“ jo pareiginių nuostatų, nesiaiškino, už ką jis įmonėje buvo atsakingas, nenustatė jo vaidmens nutraukiant bendradarbiavimo sutartį su „Liteximp“. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatoriaus veiksmai lėmė atsakingų vadovų (tarp jų ir K. V. M.) parašus ant sutarties projektų, tėra prielaida. Kasatorius tvirtina, kad visus klausimus, susijusius su bendrosiomis įmonėmis, sprendė K. V. M. Tai paliudijo T. A. Š. ir V. P.
Teismas, konstatuodamas pareiginių nuostatų pažeidimus, konkrečiai nenustatė, kurių pareigų jis nevykdė, ir nenustatė priežastinio ryšio tarp konkrečių pareigų nevykdymo ir kilusių padarinių. Kasatorius tvirtina, kad žala (jeigu tokia galėjo būti nustatyta byloje) AB „Mažeikių nafta“ atsirado dėl dvišalių sandorių sudarymo su „Liteximp“. Sandorių sudarymas buvo išimtinai AB „Mažeikių nafta“ atstovaujančių ir jos vardu veikiančių asmenų kompetencija (1994 m. Akcinių bendrovių įstatymo 27 straipsnis, 29 straipsnio 10, 11 dalys), todėl ir žala galėjo būti padaryta tik dėl šių asmenų priimtų sprendimų.
Teismai neįvertino 2000 m. rugpjūčio 25 d. įgaliojimo Nr. 7968, iš kurio 4.1 punkto matyti, jog „Mažeikių nafta“ jau tada buvo apsisprendusi sutikti apmokėti „Liteximp“ patirtas sąnaudas, suteikiant AB „Mažeikių nafta“ atstovavimo paslaugas. Kadangi teismas padarė išvadas, kad apmokėjimas yra neteisėtas, vadinasi, ir įgaliojimo 4.1 punkte išdėstytas įpareigojimas yra neteisėtas. Tačiau teismai nenustatė, kas yra atsakingas už tokio neteisėto įgaliojimo išdavimą. Be to, įgaliojimas kasatoriui buvo išduotas vienam veiksmui, t. y. atstovauti AB „Mažeikių nafta“ visuotiniame „Liteximp“ akcininkų susirinkime, įvykusiame 2000 m. rugpjūčio 25 d., todėl teisiškai sieti įgaliojimą su 2000 m. rugpjūčio 30 d. įvykiais nėra jokio pagrindo.
Teismai neteisingai įvertino įgaliojimo 4.2 punkto turinį nustatydami, kad atstovas, atliksiantis sąnaudas patvirtinančių dokumentų peržiūrą, bus kasatorius. Iš tiesų jis buvo įgaliotas tik balsuoti susirinkime. O kas buvo tie „Mažeikių naftos“ atstovai, suderinę su „Liteximp“ valdyba atsiskaitymų dydį ir tvarką, matyti iš bylos dokumentų, liudytojų T. A. Š. ir J. M. parodymų. Kasatorius, įvertinęs liudytojo J. M. parodymus, tvirtina, kad šis „Mažeikių naftos“ derybininkais dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo įvardijo,,Williams“ skirtus direktorius, o kasatorius tebuvo kaip kontaktinis techninis asmuo. Šių liudytojo parodymų teismas neįvertino, o apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kodėl juos atmeta.
Teismai nepagrįstai netaikė 1961 m. BK 321 straipsnio nuostatų, pagal kuriuos veikos subjektas galėjo būti asmuo, paskirtas ar įgaliotas valdyti komercinę, ūkinę ar finansinę įmonę ar atsakingas už atskiras jos veiklos sritis, ar veikiantis pagal atskirą įgaliojimą. Kadangi jis nebuvo paskirtas ar įgaliotas valdyti įmonę, jo veiksmuose nebuvo BK 321 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties.
Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis, pažeisdamas sutarties 2 straipsnį, priėmė laiškų sąrašą kaip darbų atlikimą patvirtinančius dokumentus. Apeliacinė instancija šios skundo dalies tinkamai neišnagrinėjo. Kasatorius tvirtina, kad nepažeidė sutarties 2 straipsnio, nes neatstovavo „Mažeikių nafta“ jai vykdant bendradarbiavimo sutartį, be to, šio punkto nuostatos duoti ir vykdyti raštiškus pavedimus nesilaikė abi sutarties šalys, o tai vertintina kaip šalių žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sutartas šios sutarties nuostatos pakeitimas, kuris įformintas vėliau ir raštu 2000 m. rugpjūčio 30 d. akte pavedimus pripažįstant atliktais. Be to, jis nepriėmė laiškų sąrašo – juos į bendrovę atvežė J. M. ir paliko Įmonių valdymo skyriuje. Kasatorius, jų nevertinęs, nedelsdamas perdavė K. V. M.
Kasatoriaus manymu, teismai, nustatinėdami priežastinį ryšį, turėjo padaryti nedviprasmišką išvadą, kas turėjo būti pagrindas pinigams pervesti: „Liteximp“ sąskaitos ir darbų priėmimo perdavimo aktas ar tik jo užrašas ant sąskaitų apie darbų atlikimą. Kasatoriaus parašas teisiškai nebuvo būtinas, sąskaitos ir taip būtų buvusios apmokėtos. Pasirašyti jam nurodė Ekonomikos ir finansų skyriaus direktorė V. P., kuriai jis pavaldus, todėl tai negali būti vertinama kaip priešingas tarnybai veiksmas, nes jis privalėjo vykdyti vadovybės nurodymus. Ši liudytoja teisme nebeteigė, kad kasatoriaus užrašas ant sąskaitų buvo pagrindas joms apmokėti. Teismai nenurodė, kodėl atmeta šiuos parodymus. Be to, pasirašant ant sąskaitų kasatoriui buvo žinoma, jog įmonės vadovybė išvakarėse parašė darbų priėmimo aktą, kuriuo pripažino, kad darbai atlikti.
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Gintautas Gudžiūnas prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nuosprendžio pagrįstumą iš esmės skundžia ginčydamas teismų konstatuotus faktus, o savo pozicijas grindžia savaip nei ginčijimuose sprendimuose aprašytais ir įvertintais įvykiais, santykiais tarp juose dalyvavusių asmenų (nuteistojo, buvusių „Mažeikių naftos“ vadovų, „Liteximp“ atsakingų darbuotojų ir kt.), poelgių vykdant komercinius bendradarbiavimo susitarimus motyvais (vykdymo privalomumas, vadovybės suteiktų įgalinimų ribos) ir kt. Galiausiai pateikia savitą įvykių interpretaciją iškeldamas savo versiją, kad atsakomybė dėl piniginių lėšų iš Mažeikių pervedimo į Lenkiją priskirtina ne jo, o vadovų, buhalterijos darbuotojų kompetencijai. Tai reiškia, kad didžioji dalis kasaciniame skunde iškeltų argumentų pirmiausia susiję ne su teisės taikymo klausimais, bet su pačių faktų peržiūrėjimu, jų atranka ir vertinimu, o jau tik po to su tokios jų visumos, kokią įžiūri ne teismas, o pareiškėjas, juridiniu vertinimu taikant specialiąsias BK normas. Šie kasacinio skundo argumentai, būdami orientuoti į savaip traktuotus faktus, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko, nes pagal BPK 376 straipsnio l dalyje apibrėžtas kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribas šis teismas nėra kompetentingas pats nustatinėti ar paneigti faktus, tirti reikšmingas bylai aplinkybes, iš naujo vertinti įrodymus. Sprendimų pagrįstumo klausimus svarsto apeliacinės instancijos teismas, todėl ta skundo dalis, kurioje kasatorius ginčija faktinę bylos pusę, nesutinka su byloje surinktų įrodymų analize ir jų vertinimu, teismų padarytų išvadų atitikimu faktiniams duomenims, nenagrinėtina, išsamūs atsiliepimai į skundą nepateikiami. Juolab kad analogiškus klausimus pagal pareiškėjo skundą nagrinėjo ir motyvuotai aptarė apeliacinės instancijos teismas.
Sprendžiant T. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos teisėtumo klausimą subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių kontekste konstatuotina, kad teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo kaltės nustatymo dalies motyvus, šiems pritarė. Be to, kolegija, atlikusi papildomą teisminį tyrimą ir gavusi naują dokumentinę (iš Lenkijos gautą medžiagą; ekspertizės aktą) bei žodinę (papildomos liudytojų, eksperto apklausos, kt.) medžiagą, dar kartą savo sprendime išanalizavo visus (naujus ir senus) duomenis ir motyvuotai nurodė, kodėl palankiai vertina apkaltinamajame nuosprendyje padarytas išvadas dėl kaltės bei BK 228 straipsnio l dalies taikymo klausimais. Tokių duomenų visumos kontekste kolegija pagrįstai atmetė nuteistojo skunde iškeltą tezę, kad jis nėra ir negali būti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektas. Šiuo aspektu gausybės kasatoriaus samprotavimų ir savitų vertinimų atskirai aptarinėti netikslinga, nes visi jie viena vertus siejami su tyčios turinio ir nusikalstamų veiksmų apimties nustatymu, o kita vertus – analogiški apeliaciniame procese nagrinėtiesiems. Pastarojo apeliacinio sprendimo motyvai aiškūs ir logiški, todėl priimtini jų nekartojant. Atkreiptinas dėmesys tik į tai, kad kasatoriaus teiginiai, jog apeliacinėje nutartyje neišanalizuoti BK 230 straipsnio 3 dalies požymiai, neatitinka tiesos ir yra klaidinantys. Antai apeliacinė kolegija pabrėžė, kad per bylos nagrinėjimo laikotarpį straipsnis, išaiškinantis nusikaltimų valstybės tarnybai subjekto požymius, keitėsi net du kartus, todėl, atsižvelgiant į galiojančio BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, T. A. taikytinas švelniausias įstatymas. Sugretinus vėliausiąją 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 ir 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcijas matyti, kad tarpinė (t. y. 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo) redakcija numato daugiau būtinų tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui požymių, todėl ji siaurina subjektų ratą ir taikytina T. A. Be to, kolegija pažymėjo, kad, pirmosios instancijos teisme veiką perkvalifikavus iš 1961 m. BK 275 straipsnio 2 dalies į 2000 m. BK 228 straipsnio 1 dalį, faktinės aplinkybės nesikeitė, o nuteistasis, kaip AB „Mažeikių nafta“ Įmonių valdymo skyriaus viršininkas, pagal einamas pareigas laikytinas nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, subjektu.
Dėl 1961 m. BK 321 straipsnio taikymo kasatorius neteisus teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas tokio klausimo nepagrįstai nesvarstė, nes skunde toks klausimas nebuvo iškeltas. Taigi kolegija, pripažinusi nuteistojo veiksmuose esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių, papildomai 1961 m. BK 321 straipsnio taikymo klausimų pagrįstai neaptarinėjo (jie buvo aptarti skundžiamame nuosprendyje), o pasisakė dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo.
Dėl nuosprendžiu inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių sąsajų su pareiškėjo pareiginėmis instrukcijomis ir kitais dokumentais (įgaliojimais) suteiktais įgalinimais akcentuotina, kad šis kasatoriaus skunde aptarinėjamas klausimas visų pirma siejasi su faktinių aplinkybių nagrinėjimu ir jų nustatymu. Kasatorius čia išdėsto savo poziciją dėl jam suteiktų įgalinimų ribų, nurodo, jog jis pats nebuvo administratorius ar įmonės vadovas arba kitaip įgalintas asmuo spręsti įmonių tarpusavio įsipareigojimų vykdymo, tokių įsipareigojimų kontrolės ir juolab finansinių atsiskaitymų klausimų, todėl subjektyviąja prasme nei tyčia, nei neatsargiai daryti įtaką dėl bendradarbiavimo nutraukimo ar apmokėjimo už kokius nors darbus arba paslaugas klausimų pats spręsti negalėjo, o objektyviai ir nesprendė, nes visus susitarimus dokumentine (rašytine) forma sudarinėjo AB „Mažeikių nafta“ vadovai. Atsakant į kasatoriaus teiginius, atkreiptinas dėmesys į tai, kad T. A. kompetencijos ir įgalinimų klausimai labai išsamiai aptarti skundžiamoje nutarties dalyje „Dėl apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo“, kurios turinys atskleidžia byloje surinktų įrodymų vertinimo ir konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimo aspektus, todėl nepriskirtini kasacinio nagrinėjimo dalykui. Pažymėtina tik tai, kad sprendžiant kaltės klausimą atskleisti objektyvūs T. A. veiksmai, atspindintys apgaulės momentus įmonės vadovų T. A. Š. ir K. V. M. atžvilgiu: dėl suklaidinimo (pateikus netinkamą dokumentų paketą iš „Liteximp“, neatlikus šios įmonės veiklos analizės ir pan.) ne tik vadovai skubotai nutraukė bendradarbiavimą su Lenkijoje egzistuojančia dukterine įmone, bet po to ir naiviai pasitikėdami bei suklaidinti finansus tvarkantys atsakingi darbuotojai (V. P., G. R.) sutiko apmokėti už tariamai atliktus darbus ar neva suteiktas tarpininkavimo paslaugas. Galiausiai pastarųjų pavedimų pinigai, kurių sumą vien savo nuožiūra ir be jokios analizės bei aptarimo nurodė dukterinė firma, iš Lietuvos buvo pervesti į Lenkiją. Dėl visų šių įvykių „Mažeikių nafta“ patyrė didelės žalos. Kadangi padariniai tiesiogiai sietini su kasatoriaus tyčiniais veiksmais, kuriuose akivaizdus kriminalinis aspektas, todėl juridinio vertinimo aspektu T. A. privalo atsakyti pagal Baudžiamąjį kodeksą.
Nors kasatorius akcentuoja, kad teismai neįvertino Lenkijos teisę reglamentuojančių aktų, kurie, jo manymu, taip pat turėjo būti taikomi, tačiau nagrinėjamu atveju nesprendžiamas Lenkijoje egzistuojančios „Liteximp“ vadovų ar kitų įgaliotų asmenų atsakomybės klausimas pateikiant Lietuvai komercines pretenzijas bei su jomis susijusius dokumentus, o sprendžiamas veiksmų teisėtumo klausimas tų asmenų, dėl kurių įtakos buvo įvykdyti neteisėti piniginiai pervedimai iš Lietuvos į užsienį ir dėl to nukentėjo valstybės kapitalo dalį turinti Lietuvos įmonė. Lietuvos juridiniams ir fiziniams asmenims valstybės teritorijoje galioja ir taikomi Lietuvos įstatymai.
Dėl BK 228 straipsnio ir BK 230 straipsnio 3 dalies neatitikties Konvencijos 6 ir 7 straipsnių reikalavimams pažymėtina, kad šių klausimų nacionaliniai teismai neturi teisės spręsti, todėl platesni atsiliepimai į kasatoriaus teiginius šioje dalyje nepateikiami.
Vadinasi, kasatoriaus teiginiai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo vertinant jo veiksmus tiek baudžiamųjų, tiek viešąjį administravimą reglamentuojančių normų požiūriu yra klaidinantys, o prašymas šią bylos dalį nutraukti nepagrįstas.
Nepagrįsti kasatoriaus skundo argumentai ir dėl procesinių pažeidimų. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad pirmosios instancijos teismas prielaidomis pagrindė savo išvadas, neteisingai įvertino įrodymus, pažeidė įrodymų sąsajumo bei vertinimo taisykles, o apeliacinės instancijos teismas atkartojo pirmosios instancijos teismo teiginius neištaisydamas klaidų, todėl taip pat iš esmės pažeidė BPK 20, 44, 223, 305 straipsnių ir kt. reikalavimus.
Dėl šios skundo dalies konstatuotina, kad teismai vertino įrodymų visumą ir visumos kontekste padarė motyvuotą išvadą apie neteisėtą (dėl suklaidinimo įtakos įvykdytą) piniginių lėšų pervedimą į Lenkiją. O tai yra nusikalstamos veiklos rezultatas, sukėlęs neigiamus padarinius AB „Mažeikių nafta“. Sprendimuose išdėstyti teiginiai, kodėl teismas remiasi atitinkamais ikiteisminio tyrimo metu surinktais (dokumentinės revizijos aktas, liudytojų paaiškinimai, kt.) ir teismuose ištirtais duomenimis, kodėl kritiškai vertina paties T. A. paaiškinimus ir jais nesivadovauja. Kitaip tariant, sprendimuose pašalinti bet kokie prieštaravimai ir abejonės, o išvados pagrįstos neginčytinais argumentais. Kasacinės instancijos teismas pagal savo kompetenciją, kaip jau anksčiau buvo minėta, nėra įgalintas pats nustatinėti ar paneigti faktus, tirti reikšmingas bylai aplinkybes ar iš naujo vertinti įrodymus.
Dėl kasatoriaus įvardijamų kaltinimo ribų pažeidimo bylą nagrinėjant ir priimant nuosprendį pirmosios instancijos teisme akcentuotina, kad šį klausimą išsamiai sprendė apeliacinės instancijos teismas. Šiuo požiūriu teismas išdėstė aiškias išvadas, kurių kartoti netikslinga, o ši skundo dalis turėtų būti atmesta vadovaujantis apeliacinio sprendimo motyvais.
Dėl apeliacinio sprendimo teisėtumo procesinių normų požiūriu dar pažymėtina, kad kasatorius klaidinančiai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kai kurių jo skundo teiginių neišnagrinėjo, o savo sprendimą pagrindė tais duomenimis, kurie apeliacijoje buvo gauti neteisėtais būdais (ištirti kitos sudėties kolegijos, o vėliau iš naujo netirti). Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinio nagrinėjimo taisyklės įpareigoja teismą nagrinėti esminius skundo argumentus, tačiau neįpareigoja aptarinėti kiekvieno pareiškėjo skunde išdėstyto teiginio. Nuteistasis apeliaciniu skundu ginčijo faktines aplinkybes, jam inkriminuotos baudžiamosios normos pritaikymą, nesutiko su įrodymų įvertinimu. Visais šiais aspektais apeliacinės instancijos teismas bylą peržiūrėjo, o dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo išdėstė aiškias, logiškas ir motyvuotas išvadas.
Dėl įrodymų leistinumo ir sąsajumo pasakytina, kad esminių klaidų apeliaciniame procese tiek tiriant, tiek vėliau analizuojant ir vertinant įrodymus taip pat nepadaryta. Ta aplinkybė, kad apeliacinė kolegija savo sprendime rėmėsi ir kitos sudėties teisėjų kolegijos ankstesniuose posėdžiuose surinkta medžiaga nėra pažeidimas, nes visi rašytiniai dokumentai prieš baigiant bylos nagrinėjimą buvo balsu perskaityti, posėdyje dalyvavo tiek pats nuteistasis, tiek jo gynėjas, o prieš baigiamąsias kalbas nė vienas iš jų neprašė papildyti įrodymų tyrimo ar papildomai paskelbti kuriuos nors ankstesnius bylos duomenis. Visi bylos dokumentai, tiek ir kitos sudėties teismo kolegijos protokolai, yra bendroji bylos medžiaga, o juose užfiksuoti duomenys sudaro įrodomosios medžiagos visumą. Tik išsamia visumos duomenų analize ir turi būti pagrįstas teismo sprendimas.
Kitas argumentas, kad buvo suvaržytos nuteistojo teisės apeliacinėje instancijoje, nes pats nuteistasis pirmame posėdyje nedalyvavo ir jam nebuvo išaiškintos procesinės teisės, taip pat neatitinka tiesos. Iš tiesų, pirmajame teismo posėdyje po bylos grąžinimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuteistasis nedalyvavo, tačiau pateikė teismui rašytinį prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Teismas nagrinėjimą pradėjo be apelianto, tačiau nutarus atlikti įrodymų tyrimą į kitą teismo posėdį šis jau buvo iškviestas šaukimu ir kito posėdžio pradžioje supažindintas su visomis procesinėmis teisėmis. Ta aplinkybė, kad pasikeitus teisminei kolegijai apeliantas pirmame posėdyje taip pat nedalyvavo dėl pateisinamos priežasties, proceso eigos nesustabdė, nes apie kolegijos pasikeitimą žinojo iš anksto ir per gynėją prašė tęsti bylos nagrinėjimą jam nedalyvaujant. Beje, vėlesniuose posėdžiuose apeliantas ir toliau dalyvavo kartu su gynėju pasinaudodamas visomis procesinėmis teisėmis, apie kurias jau buvo supažindintas anksčiau. Vadinasi, ir šioje dalyje procesinių klaidų nepadaryta. Taigi teismai nepadarė procesinių klaidų, turėjusių esminės įtakos priimtų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui. Kartu nepažeidė ir Konvencijos nuostatų.
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl BPK 386, 320 ir 332 straipsnių taikymo
BPK 386 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei kasacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą.
Kasacinės instancijos teismas 2005 m. gruodžio 20 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šioje kasacinėje nutartyje konstatuota, kad:
apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kas buvo padaryta anksčiau – įmonės vadovo pasirašyti dokumentai (susitarimas dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir priedas Nr. 1 – atliktų darbų priėmimo perdavimo aktas) ar T. A. prierašas ant sąskaitų–faktūrų apie darbų atlikimą ir jo parašas. Šis eiliškumas yra labai svarbi bylos aplinkybė, nes pagal nuosprendžiu nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes būtent T. A. prierašas ir parašas sudaro jo nusikalstamos veikos turinį;
apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, ką reiškia „atstovavimo paslaugos“, dėl kurių patirtas sąnaudas įsipareigojo apmokėti AB „Mažeikių nafta“, ar šios „atstovavimo paslaugos“ yra kasdieninė bendrovės „Liteximp“ veikla, ar tai yra papildomos paslaugos, kurias iš tikrųjų reikėjo apmokėti papildomai. Nurodytų aplinkybių nustatymas svarbus konstatuojant būtinąjį nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymį – žalą;
nei nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje nemotyvuota, kodėl taikoma BK 230 straipsnio 3 dalies 2004 m. liepos 5 d. redakcija, galiojusi nuosprendžio priėmimo metu. BK 230 straipsnio 3 dalis buvo pakeista 2004 m. liepos 5 d. įstatymu Nr. IX-2314. Per laikotarpį nuo nusikaltimo padarymo iki bylos išnagrinėjimo baudžiamojo įstatymo nuostatos, apibūdinančios T. A. inkriminuoto nusikaltimo subjekto požymius, pasikeitė du kartus, tačiau teismai netekusio galios (tarpinio) įstatymo – BK 230 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) – neanalizavo ir padarytų pakeitimų nevertino BK 3 straipsnio prasme;
iš naujo tirti bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija, todėl, nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan.;
nevisiškai išnagrinėjęs apeliacinį skundą ir iki galo nepatikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, be to, nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami esminiai apeliacinio skundo argumentai, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą tik iš dalies įvykdė kasacinės instancijos teismo 2005 m. gruodžio 20 d. nutartyje išdėstytus nurodymus. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą – apklausė nuteistąjį, liudytojus J. M., V. P., V. P. ir kt., paskyrė kompleksinę teismo buhalterinę ir finansų ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pakartojo kasacinės instancijos teismo nurodymą, kad parašų nustatymo eiliškumas yra labai svarbi bylos aplinkybė, nes pagal nuosprendžiu nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes būtent T. A. prierašas ir parašas sudaro jo nusikalstamos veikos turinį ir, įvertinusi bylos dokumentus – susitarimą dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir priedą Nr. 1 (atliktų darbų priėmimo perdavimo aktą), sąskaitas–faktūras su T. A. prierašais ant jų apie darbų atlikimą su jo parašais, konstatavo, kad formaliai įmonės vadovas susitarimą dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir priedą Nr. 1 (atliktų darbų priėmimo perdavimo aktą) pasirašė anksčiau – 2000 m. rugpjūčio 30 d., o T. A. prierašą ant sąskaitų–faktūrų apie darbų atlikimą ir parašą padėjo 2000 m. rugpjūčio 31 d. Toliau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nepaisant nustatyto formalaus minėtų dokumentų pasirašymo eiliškumo ne įmonės vadovo pasirašyti dokumentai buvo pagrindas T. A. padaryti prierašą ant sąskaitų–faktūrų apie darbų atlikimą ir tai patvirtinti parašu, o priešingai T. A. sąmoningi veiksmai lėmė įmonės vadovybės sprendimus pasirašyti susitarimą dėl bendradarbiavimo sutarties nutraukimo ir priedą Nr. 1 (atliktų darbų priėmimo perdavimo aktą), o vėliau jo padarytas prierašas ant sąskaitų–faktūrų apie darbų atlikimą tai patvirtina. Taigi T. A. tyčia suklaidino (apgavo) įmonės ekonomikos ir finansų direktorę V. P., generalinio direktoriaus pavaduotoją K. V. M., kurie vizavo jo pateiktą bendradarbiavimo sutarties nutraukimo priedą Nr. 1 (atliktų darbų priėmimo perdavimo akto projektą), kurį vėliau pasirašė įmonės vadovas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, padarė išvadą, jog T. A., pagal savo pareigas ir įgaliojimus būdamas tiesiogiai atsakingas asmuo už bendradarbiavimo sutarties nutraukimo vykdymą ir galimas to pasekmes, disponavo nepatikimais ir neatitinkančiais teisės aktų dokumentais ir, būdamas atsakingas už šių pirminių dokumentų patikimumą ir pagrįstumą, apie tai neinformavo kitų atsakingų vadovų, todėl iš esmės tuo pagrindu buvo pasirašytas darbų priėmimo perdavimo aktas, o vėliau, papildomai T. A. patikinus, kad visi pirminiai dokumentai yra patikimi ir tvarkingi, tai patvirtinus prierašu, jog darbai atlikti ir parašu, buvo vizuotos sąskaitos–faktūros ir pervesti pinigai. Toliau apibendrindamas šis teismas konstatavo, kad T. A. tyčia nevykdė savo pareigų iš esmės veikdamas priešingai tarnybos ir įmonės interesams ir dėl to įmonei buvo padaryta didelė žala.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi minėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas, atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog T. A. netinkamai pavestą darbą atliko dėl nerūpestingumo (apie gautų dokumentų nepatikimumą neinformavo kitų atsakingų vadovų, todėl apibendrinanti šio teismo išvada, jog tai padarė tyčia – kelia abejonių), o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, nustatė naujas faktines aplinkybes, jog T. A. tyčia suklaidino (apgavo) įmonės ekonomikos ir finansų direktorę V. P., generalinio direktoriaus pavaduotoją K. V. M., kurie vizavo jo pateiktą bendradarbiavimo sutarties nutraukimo priedą Nr. 1 (atliktų darbų priėmimo perdavimo akto projektą), kurį vėliau pasirašė įmonės vadovas. Taigi pagrįstai kasatorius teigia, kad tokios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, todėl apeliacinės instancijos teismas peržengė kaltinimo ribas ir pažeidė BPK 255, 256 straipsnių nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismas bandė, tačiau taip ir neišsiaiškino, ką reiškia „atstovavimo paslaugos“ (minimos 2000 m. rugpjūčio 25 d. įgaliojime Nr. 7968, išduotame T. A.), dėl kurių patirtas sąnaudas įsipareigojo apmokėti AB „Mažeikių nafta“; ar šios „atstovavimo paslaugos“ yra kasdieninė bendrovės „Liteximp“ veikla, ar tai yra papildomos paslaugos, kurias iš tikrųjų reikėjo apmokėti papildomai. Šios aplinkybės nustatymas svarbus konstatuojant nusikaltimo objektyvųjį požymį – žalą. Dėl šio požymio nustatymo apeliacinės instancijos teismo išvados prieštaringos: teismas pripažino, kad tam tikras bendradarbiavimas tarp AB,,Mažeikių nafta“ ir,,Liteximp“ vyko, labiau iš,,Liteximp“ pusės (ji ir pareikalavo atlyginti patirtas atstovavimo išlaidas); įvertinęs bylos duomenis teismas konstatavo, kad nenustatyta, ar,,Liteximp“ pateiktose sąskaitose–faktūrose nurodytos paslaugos buvo realiai atliktos, nors pripažino, kad darbai galėjo būti atlikti, tik tinkamai neįforminti; taip pat konstatavo, kad esminis dalykas, jog apmokėti pateiktas sąskaitas nebuvo teisinio pagrindo, nes nepateikti tinkami dokumentai apie darbų atlikimą, o ar yra ne tik faktinis, bet ir teisinis pagrindas apmokėti pateiktas sąskaitas–faktūras, privalėjo nustatyti tiesiogiai už šią sritį atsakingas T. A., kuris šios pareigos neatliko. Šis teismas akcentavo, kad pagal Bendradarbiavimo sutarties 2 straipsnį darbams atlikti nebuvo jokio teisinio pagrindo – raštiškų pavedimų, o be jų atlikus darbus AB,,Mažeikių nafta“ neprivalėjo jų apmokėti.
Taigi kasatorius pagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog realiai darbai neatlikti, todėl nebuvo faktinio pagrindo jų apmokėti, yra prieštaringos ir grįstos prielaidomis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju jeigu realiai darbai buvo atlikti, ar tik dalis jų atlikta, lieka neaišku kokiu pagrindu teismas konstatavo, jog AB,,Mažeikių nafta“ padaryta 641 600 Lt žala. Be to, teismas privalo įrodyti, kad įmonei buvo padaryta reali žala, o ne perkelti įrodinėjimo naštą kaltininkui.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad: T. A. veikos kvalifikavimas nei pagal 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalį (toks veikos kvalifikavimas nurodytas kaltinamajame akte), nei pagal 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalį (taip veiką prašė kvalifikuoti valstybinis kaltintojas) neteisingas, nes jam įmonės turtas nebuvo patikėtas ir nebuvo jo žinioje – jis nėra šio nusikaltimo subjektas; T. A. veika pagal faktines aplinkybes atitiko 1961 m. BK 321 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį – piktnaudžiavimas pasitikėjimu komercinėje, ūkinėje ar finansinėje veikloje, tačiau 2000 m. BK XXXI skyriuje,,Nusikalstamos veikos ekonomikai ir verslo tvarkai“ nėra normos, numatančios atsakomybę už piktnaudžiavimą pasitikėjimu komercinėje, ūkinėje ar finansinėje veikloje, todėl veiką kvalifikavo pagal 2000 m. BK 228 straipsnio 1 dalį (taikė BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas); nusikaltimo subjekto skirtumai pagal 2000 m. BK 228 straipsnį ir 1961 m. BK 321 straipsnį neesminiai; T. A. atitiko visose 2000 m. BK 230 straipsnio redakcijose numatyto subjekto požymius (atliko tam tikras viešojo administravimo funkcijas – tam tikrą vidinį ir išorinį (koordinavo išorinius ryšius su kitomis įmonėmis ir firmomis) administravimą).
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad: pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog T. A. yra nusikaltimo, numatyto 2000 m. BK 228 straipsnio 1 dalyje, subjektas; tai plačiai aptarta nuosprendyje, su jo išvadomis teismas sutinka, todėl jų plačiau neaptarinėja; per laikotarpį nuo nusikaltimo padarymo iki bylos išnagrinėjimo baudžiamojo įstatymo nuostatos, apibūdinančios T. A. inkriminuoto nusikaltimo subjekto požymius, pasikeitė du kartus – veikos padarymo metu galiojo 1961 m. BK 290 straipsnis, tačiau veika pagrįstai perkvalifikuota į 2000 m. BK 228 straipsnio 1 dalį, todėl dėl sąvokų išaiškinimo taikytinos BK 230 straipsnio nuostatos; T. A. BK 3 straipsnio prasme palankesnė tarpinė įstatymo norma – BK 230 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nes ji numatė siauresnį nusikaltimų subjektų ratą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad veikos padarymo metu – 2000 m. rugpjūčio 31 d. galiojo 1961 m. BK 285 straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą tarnyba, tačiau žemesnės instancijos teismai į tai neatkreipė dėmesio ir neaptarė, ar T. A. galėjo būti šio nusikaltimo subjektas pagal 1961 m. BK 290 straipsnio 1 dalies nuostatas (1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija), nes tiek 1961 m. BK 7 straipsnio 1 dalis, tiek 2000 m. BK 3 straipsnio 1 dalis nustatė, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Beje, 1961 m. BK 290 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 25 d. įstatymo Nr. IX-737 redakcija; įsigaliojo nuo 2002 m. vasario 13 d. – po veikos padarymo) nustatyta, koks asmuo prilyginamas valstybės tarnautojui, ir ši nuostata pažodžiui perkelta iš 2000 m. BK 230 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija; įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 d.). Tiesa, apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad veikos padarymo metu galiojo 1961 m. BK 290 straipsnis, kuris nustatė pareiginio nusikaltimo subjektą, tačiau kadangi teismas pagrįstai T. A. veiksmus perkvalifikavo į 2000 m. BK 228 straipsnio 1 dalį, todėl spręsdamas, ar jis yra šio nusikaltimo subjektas, rėmėsi BK 230 straipsnio 3 dalies nuostatomis.
Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo nurodyti išsamius teisinius argumentus:
1) ar T. A. veika teisingai kvalifikuota pagal 2000 m. BK 228 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 3 straipsnio nuostatomis, nes jis buvo kaltinamas pagal 1961 m. BK 275 straipsnio 3 dalį, o pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad veika atitinka 1961 m. BK 321 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį (būtina analizuoti šių nusikaltimų sudėčių požymius ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas). Nusikaltimų sudėčių požymiai neanalizuoti ir šiuo aspektu nėra jokių argumentų (nurodyta, jog lengvina T. A. teisinę padėtį, nes 2000 m. BK 228 straipsnio 1 dalis numato daugiau alternatyvių bausmių nei 1961 m. BK 275 straipsnio 2 dalis – palygintos tik normų sankcijos, o pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad veika atitinka 1961 m. BK 321 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį);
2) ar T. A. gali būti nusikaltimo, numatyto 2000 m. BK 228 straipsnio 1 dalyje, subjektas, o ne pritarti nuosprendžio išvadoms šiuo aspektu, nes jame nors ir nurodytas subjekto požymis – įmonėje turėjo viešojo administravimo įgaliojimus (atliko tam tikras viešojo administravimo funkcijas – tam tikrą vidinį ir išorinį (koordinavo išorinius ryšius su kitomis įmonėmis ir firmomis) administravimą), tačiau argumentacija labai glausta ir teisiškai nepagrįsta, nes išoriniam administravimui prilygintas išorinių ryšių koordinavimas su kitomis įmonėmis ir firmomis.
Nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas nutartyje teigia, kad teismas, perskaitęs T. A. parodymus, duotus 2001 m. gruodžio 11 d. apklausiant jį kaip liudytoją tam, kad patikrintų kitus byloje esančius įrodymus ir vidinio įsitikinimo formavimui, nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies nuostatų (draudžiama versti duoti parodymus prieš save). Ši nuostata įtvirtinta ir 2002 m. BPK 80 straipsnio 1 punkte, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties, tikėtina, padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 straipsnio 2 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Ši norma yra imperatyvi. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Taigi tokie duomenys yra įtariamojo ir kaltinamojo parodymai, nes tik tada šis asmuo gali naudotis savo procesinėmis teisėmis (BPK 44 straipsnio 8 dalis). Jei asmuo ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo apklaustas kaip liudytojas, o vėliau jis tapo įtariamuoju ir kaltinamuoju, tai teismas, tirdamas įrodymus, į tokio asmens kaip liudytojo parodymus apskritai turi nekreipti dėmesio, nes jie neturi teisinės reikšmės.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Todėl, nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas.
Nuteistojo apeliaciniame skunde, be kitų argumentų, nurodyti išsamūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje kai kurie duomenys nepagrįstai pripažinti įrodymais, todėl išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai ir dėl to neatsižvelgta į bylos aplinkybes, kurios galėjo paveikti vėliau padarytas teismo išvadas.
Taigi apeliacinės instancijos teismas nevisai įvykdė kasacinės instancijos teismo 2005 m. gruodžio 20 d. nutartyje išdėstytus nurodymus (BPK 386 straipsnio 1 dalies pažeidimas), nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), kai kurios šio teismo išvados prieštaringos, nutartyje nenurodė teisinių argumentų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas privalo patikrinti nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, išnagrinėti apeliaciniame skunde nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.
Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų
Kasaciniame skunde (analogiškai kaip ir apeliaciniame skunde) yra išdėstyta dar ir kitų argumentų dėl BPK normų pažeidimų, kurie, kaip skunde nurodo kasatorius, yra esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, tačiau kasacinės instancijos teismas, analizuodamas šiuos argumentus, padarytų išvadas, kurias turėtų padaryti apeliacinės instancijos teismas, o tai draudžia BPK 386 straipsnio 2 dalis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartį T. A. byloje panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Benediktas Stakauskas
Aldona Rakauskienė
Vytautas Masiokas
