Dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02248-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 28; 59; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Vansevičiaus,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Aurimui Baniui,

atsakovo atstovui Leonardui Urbanovičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Energetikos ministerijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas V. M. prašo: 1) panaikinti Energetikos ministerijos 2013-05-23 išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1731 (toliau – Leidimas gaminti) dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad 2012-10-08 gavo Energetikos ministerijos išduotą leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-6199 (toliau – ir Leidimas plėsti), pastatant ir įrengiant saulės elektrinę. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-04-16 patvirtino, kad elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. Bendra investicijų vertė yra 120 447,76 Lt. Energetikos ministerija 2013-05-29 pareiškėjui išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1731 saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,02925 MW. Leidime gaminti pažymėta, kad jis yra išduotas Leidimo plėsti pagrindu. Be to, šio leidimo dalyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjas Leidimą plėsti gavo 2012-10-08, t. y. galiojant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2012-06-21 redakcijai.

Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 11 dalis nustatė, kad Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis visa elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, naudojančiose atsinaujinančius energijos išteklius privalomai superkama už nustatytą fiksuotą tarifą. Pagal Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, kiekvieniems kalendoriniams metams nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija). Pagal Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 12 dalį, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti paramos schemą sudarančių skatinimo priemonių, nurodytų Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe fiksuoto tarifo, taikymo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė.

Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2012-07-04 nutarimu Nr. 827 (toliau – Aprašas), 6.1 punktas nustato, kad elektros energijos gamintojams, naudojantiems atsinaujinančius energijos išteklius, Įstatymo ir Aprašo nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas fiksuotas tarifas, kurį elektros energijos gamintojui ar gamintojų grupei nustato Komisija. Pagal Aprašo 8.2 punkto nuostatas, šis Komisijos nustatytas fiksuotas tarifas taikomas elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas nuo 2011-05-24, kai elektrinių planuojama įrengti galia ne didesnė kaip 30 kW. Aprašo 9 punkte nustatyta, kad Aprašo 8.2 punkte nurodytiems elektros energijos gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys Komisijos nustatyti fiksuoti tarifai. Aprašo 14.1 punkte taip pat nustatyta, kad elektros energija superkama atitinkamam elektros energijos gamintojui ar jų grupei taikomais Komisijos nustatytais fiksuotais tarifais.

Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad Komisijos teisė ir pareiga kiekvienais metais peržiūrėti fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Šioje normoje taip pat buvo aiškiai nurodyta, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai taikomi tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Įstatymo 2012-06-21 redakcijoje buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. 2012 m. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas Komisijos 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23.

Nuo 2013-02-01 įsigaliojusios Įstatymo 2013-01-17 redakcijos 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį peržiūri fiksuoto tarifo didžiausius galimus dydžius, kurie yra taikomi tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pagal aktualią Įstatymo redakciją fiksuoto tarifo nustatytas yra siejamas nebe su leidimo plėsti išdavimo momentu, bet su leidimo gaminti išdavimo momentu. Asmenims, iki 2012-12-31 pateikusiems prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą ir iki 2012-01-31 negavusiems leidimo gaminti elektros energiją, yra taikoma Įstatymo 2013-01-17 redakcijos 20 straipsnio dalis, kai elektros energija iš gamintojo superkama 12 metų laikotarpiu tarifu, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Nuo 2013-04-01 iki 2013-06-30 elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra didesnė nei 10 kW, bet mažesnė nei 100 kW, galioja Komisijos 2012-02-28 nutarimu Nr. O3-58 nustatytas fiksuotas tarifas – 0,69 Lt/kWh.

Pareiškėjui išduotame Leidime gaminti yra nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nors Leidimą plėsti V. M. gavo 2012-10-08, t. y. galiojant Įstatymo 2012-06-21 redakcijai, ir pagrįstai tikėjosi, kad jam 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos bus taikomas 2012 m. galiojęs 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, tačiau faktiškai pareiškėjui bus taikomas 0,69 Lt/kWh fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo gaminti išdavimo metu. Tiesiogiai taikant Įstatymo 2013-01-17 redakciją ir pareiškėjui nustatant Leidimo gaminti išdavimo dieną galiojantį tarifą įstatymas yra taikomas atgal, pakeičiant Įstatymo 2012-06-21 redakcijoje nustatytą reguliavimą. V. M. taikomas fiksuotas tarifas yra nepagrįstai ir neteisėtai sumažinamas 0,75 Lt/kWh.

Pareiškėjo įsitikinimu, Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, privalėjo užtikrinti, jog jame būtų nustatytas Leidimo plėtrai išdavimo dieną galiojęs tarifas. Priešingu atveju yra pažeidžiami teisės aktai ir V. M. teisėti lūkesčiai bei interesai.

Įstatymo pakeitimo įstatyme aptartas tik 5 straipsnio 2 dalies įsigaliojimo momentas, todėl likusios įstatymo normos įsigaliojo nuo 2013-02-01. Mano, kad Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013-02-01 ir negalėjo būti taikomos santykiams, susiklosčiusiems iki 2013-02-01. Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti ginčijamoje dalyje, neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas ir taip pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei sąžiningumo principus.

Pareiškėjui gavus Leidimą plėsti, su kurio išdavimo momentu pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo siejamas elektros energijos supirkimo tarifo nustatymas, jam buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog, išpildžius nustatytas sąlygas, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Būtent šis teisėtas lūkestis didžiąja dalimi ir suponavo V. M. apsisprendimą įgyvendinti projektą ir atlikti didelės vertės investicijas. Tik žinodamas garantuotą elektros energijos supirkimo tarifą, asmuo gali vertinti savo būsimas investicijas, rengti verslo planą, kreiptis į finansų institucijas dėl energetikos projekto finansavimo ir kt. Energetikos ministerijos pareiškėjui išduotas Leidimas gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, lėmė tiek teisėtų lūkesčių, tiek teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principų pažeidimą. Energetikos ministerija, išduodama pareiškėjui Leidimą gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Energetikos ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad nuo 2012 m. vasaros atsakovui buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Įstatymo 2013-02-01 redakcijos 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tokia susidariusi situacija galėjo lemti papildomą kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, kaip nustato teisės aktai. Įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas yra kompensuojamas Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis, kaip nustatyta Vyriausybės 2012-07-18 nutarime Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šios lėšos, vadovaujantis Vyriausybės 2012-09-19 nutarimu Nr. 1157 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, yra surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už Viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas 2013-01-17 priėmė Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą. Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus. Seimui priėmus Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Viešas interesas šiuo atveju tai kompromisinis taškas, kuriame susikerta tai, kas svarbiausia valstybei, ir tai, ką sutartinai vertina gyventojai. Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam ir neteisingam didinimui. Atkreipė dėmesį, kad Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių.

Leidime gaminti nustatyta reguliuojamos veiklos sąlyga vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2001-12-18 įsakymu Nr. 380 (toliau – Taisyklės), VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taip pat buvo nurodoma ir iki Įstatymo 2013-01-17 pakeitimų įsigaliojimo dienos pareiškėjui išduotame Leidime plėsti. V. M., atsižvelgdamas į Įstatymo 2013-02-01 redakcijos 20 straipsnio 7 dalį, neginčijo Leidimo plėsti dalies, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Veiklos sąlyga vykdyti Taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas ir elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, yra bendra teisinė nuostata ir ji įtraukta į visus iki Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, Energetikos ministerijos išduotus leidimus gaminti elektros energiją. Leidimas gaminti yra parengtas vadovaujantis Įstatymu ir kitais teisės aktais, tiksliai įgyvendinant jų nuostatas. Atsakovas nėra įgaliotas priimti sprendimą taikyti arba netaikyti vieną ar kitą elektros energijos supirkimo tarifą. Mano, kad pareiškėjo prašymas panaikinti Leidimo gaminti dalį pripažintinas nesukeliančiu teisinių pasekmių, o bylos dalis dėl šio reikalavimo nutrauktina, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Energetikos ministerija daro prielaidą, kad jai viršijus savo kompetenciją bei atlikus kitokius veiksmus negu imperatyviai reikalauja Įstatymas, būtų pažeisti bendrieji viešojoje teisėje veikiantys teisinio reglamentavimo principai. Remdamasi Įstatymo redakcija, galiojusia nuo 2013-02-01, ir Taisyklių reikalavimais bei atsižvelgdama į savo įstatyminės kompetencijos ribas mano, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, yra atmestinas.

Tvirtina, kad reikalavimas, jog įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai.

Atkreipė dėmesį, kad nuo 2012 m. vasaros spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis. Energetikos ministerijos elektroniniame tinklalapyje buvo nuolat skelbiama informacija apie tūkstančius išduotų leidimų. Remiantis šiomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareiškėjas dar prieš jam gaunant Leidimą plėsti, būdamas apdairus rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu ir nelaikytina, kad jo teisinė padėtis pablogėjo.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl to Energetikos ministerijos 2013-05-23 leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1731 dalies turinio teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Energetikos ministerija, atsižvelgusi į pareiškėjo 2012-09-07 prašymą (b. l. 44), 2013-02-20 išdavė V. M. leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-6199. Šiame leidime nurodyta, kad jis laikomas išduotu nuo 2012-10-08. Leidime plėsti pažymėta, kad įrengiamos saulės elektrinės instaliuota galia – 0,03 MW, projektinė metinė elektros energijos gamyba – 30 000 kWh. Leidimu plėsti reglamentuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 10).

Pareiškėjas 2013-04-24 pateikė Energetikos ministerijai prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje (b. l. 58). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-04-16 energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymoje Nr. 12ĮP2-38912 patvirtino, kad elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 60). Atsakovas 2013-05-23 V. M. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1731 saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,02925 MW. Leidime gaminti pažymėta, kad jis yra išduotas Leidimo plėsti pagrindu. Šio leidimo dalyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ yra nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka (b. l. 12).

Pareiškėjas nesutinka su Leidimo gaminti dalimi, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Mano, kad Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013-02-01, tačiau negalėjo būti taikomos santykiams, susiklosčiusiems iki 2013-02-01. Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, ginčijamoje jo dalyje neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas ir taip pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Tvirtina, kad ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei sąžiningumo principus.

Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas skatinamas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Viena iš skatinimo priemonių yra fiksuotas energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimo tarifas (Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad skatinimo priemonių taikymo tvarką ir sąlygas, kiek jų nereglamentuoja šis ir (ar) kiti įstatymai, vadovaudamasi šio įstatymo reikalavimais, nustato Vyriausybė.

Pažymėtina, kad Leidimo plėsti ir Leidimo gaminti išdavimo pareiškėjui procedūrų laikotarpiu pasikeitė tam tikros Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos. Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pagal tos pačios redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 7 dalį Komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 8 dalį nustatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Taigi gamintojams buvo nustatyti fiksuoti tarifai 12 metų laikotarpiui atsižvelgiant į Leidimo plėtoti išdavimo metu Komisijos nustatytus tarifus.

Nuo 2013-02-01 įsigaliojus Įstatymo pataisoms, buvo pakeistas saulės energetikos plėtros bei skatinimo reglamentavimas. Pagal šios redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalį Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Aptartos Įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą tarifai elektros energijos supirkimui buvo taikomi pagal leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, o nuo 2013-02-01 tarifai taikomi pagal leidimo gaminti elektros energiją išdavimo datą.

Vadinasi, iki 2013-02-01 gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad, jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 buvo nustatyta, kad analogišku būdu besielgęs asmuo yra įgijęs teisėtą lūkestį, kokio buvimą šioje byloje įrodinėja pareiškėjas. Pareiškėjas reikalavimą dėl ginčijamo leidimo dalies panaikinimo reiškia teigdamas, kad jo teisėti lūkesčiai pažeisti, kadangi atliko didelės vertės investicijas tikėdamasis, jog pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.

Jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 buvo nurodyta, kad gamintojo konstitucinė teisė į teisėtų lūkesčių apsaugą yra paneigiama iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 6 dalių, kurios įpareigoja valstybę apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus bei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, kylančiu teisėtu viešuoju interesu užkirsti kelią ženkliam elektros energijos kainos didėjimui. Lietuvos vyriausias administracinis teismas pažymėjo, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų. Šiuo išaiškinimu teismas remiasi vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi.

Išduodama Leidimą gaminti, Energetikos ministerija vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jai priskirtas funkcijas – teikė administracinę paslaugą. Vadovaujantis Taisyklių 16.1 punktu, Energetikos ministerija, išduodama leidimą, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas. Tai reiškia, kad atsakovui yra suteikta teisė nustatyti konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikia teisę. Teisės doktrinoje numatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės.

Leidimas plėsti pareiškėjui išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013-02-01 (šis leidimas laikomas išduotu nuo 2012-10-08), o Leidimas gaminti V. M. išduotas 2013-05-23, t. y. galiojant Įstatymo 2013-01-17 redakcijai, galiojančiai nuo 2013-02-01. Dėl Leidimo gaminti energiją išdavimo pareiškėjas į atsakovą kreipėsi su 2013-04-24 prašymu, taigi taip pat galiojant Įstatymo 2013-01-17 redakcijai. Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad Energetikos ministerija pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pažymėtina, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas V. M. nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metu laikotarpiu (Įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi, nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta V. M., remiantis iki 2013-02-01 galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Energetikos ministerijos 2013-05-23 leidimo Nr. LG-1731 prašoma panaikinti dalis yra teisėta ir pagrįsta, priimta vadovaujantis Leidimo gaminti išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pagrįsta teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo jos naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, o taip pat įpareigoti Energetikos ministeriją 2013-05-23 leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1731 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. V. M. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

n u s p r e n d ė :

Skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Ina Kirkutienė

Jūra Marija Strumskienė

Donatas Vansevičius