Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03480-2013-4
Procesinio sprendimo kategorija 28; 59; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Vansevičiaus,
dalyvaujant pareiškėjo atstovams Violetai Arlauskienei ir advokato padėjėjui Dariui Bačinskui,
atsakovo atstovei Daivai Gasiūnaitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Romvio“ skundą atsakovams Energetikos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Energetikos ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas UAB „Romvio“ (toliau – ir Bendrovė) prašo: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2013-08-12 sprendimą Nr. 3R-248(AG-210/04-2013); 2) panaikinti Energetikos ministerijos 2013-06-20 leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 (toliau – ir Leidimas gaminti) dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) įpareigoti atsakovą Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 4) panaikinti Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 dalį, kurioje nustatyta, kad gamintojui netaikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio nuostatas; 5) įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad gamintojui taikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio nuostatas; 6) priteisti UAB „Romvio“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, 5 319,5 Lt turtinei žalai atlyginti.
Paaiškino, kad Bendrovė 2012-10-22 pateikė atsakovui prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, pastatant iki 30 kW įrengtosios galios saulės elektrinę. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą minėtą leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Energetikos ministerija privalėjo išduoti per 30 dienų nuo prašymo gavimo dienos, t. y. iki 2012-11-22, tačiau tokio leidimo išdavimo faktą Energetikos ministerija patvirtino tik 2013-02-04, savo internetinėje svetainėje paskelbdama bendrą išduotų leidimų sąrašą. Popierinis leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-9005 (toliau – Leidimas plėsti) išduotas tik 2013-04-23.
Pagal UAB „Romvio“ ir UAB „Staltika“ 2012-10-01 pasirašytos įrangos pirkimo-pardavimo ir rangos darbų sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nuostatas, saulės elektrinę rangovas įsipareigojo sumontuoti ir perduoti užsakovui per 30 dienų nuo įrangos pristatymo į objektą, o įranga turėjo būti užsakoma tik po leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą gavimo (sutarties 1.4–1.5 punktai). Dėl Energetikos ministerijos neveikimo pareiškėjas beveik 5 mėnesius faktiškai negalėjo vykdyti saulės elektrinės įrengimo darbų, kuriuos, pagal minėtos sutarties nuostatas, rangovas buvo įsipareigojęs baigti iki 2013-03-01 (sutarties 6.1 punktas).
2013-04-23 gavus Leidimą plėsti, rangovas UAB „Staltika“ 2013-05-15 įrengė pareiškėjo saulės elektrinę, kurios vertė 156 698,66 Lt. Valstybinė energetikos ministerija 2013-05-21 patvirtino, kad Bendrovės saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. UAB „Romvio“ 2013-06-14 raštu kreipėsi atsakovą ir pranešė, kad sumokėjo 1 500 Lt gamintojo prievolių užtikrinimo sumą į AB „Lesto“ sąskaitą. Pažymėjo, kad įvykdė visus gamintojo įsipareigojimus pagal Įstatymo 15 straipsnį, todėl tikisi gauti leidimą gaminti elektros energiją pagal 2013 m. gegužės mėnesį pateiktą prašymą.
Energetikos ministerija 2013-06-20 išdavė pareiškėjui leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia 0,0294 MW. Leidime gaminti pažymėta, kad jis išduotas Leidimo plėsti pagrindu. Be to, šio leidimo dalyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ yra nustatyta, kad gamintojui netaikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Įstatymo 20 straipsnio nuostatas, bei nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
2013-07-09, t. y. jau po Leidimo gaminti išdavimo, buvo gautas Energetikos ministerijos raštas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas turėjo sumokėti ne Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatyto 1 500 Lt dydžio gamintojo prievolių užtikrinimą, bet Įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalyje nustatytą 15 000 Lt dydžio prievolių užtikrinimą. Energetikos ministerija pabrėžė, kad gamintojas, laiku nepateikęs prievolių įvykdymo užtikrinimo pagal Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, praranda galimybę toliau vystyti projektą pretenduojant į skatinimo priemonių taikymą. Nesutikdamas su aptartomis Leidimo gaminti nuostatomis, pareiškėjas 2013-07-15 pateikė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri 2013-08-12 sprendime Nr. 3R-248(AG-210/04-2013) Bendrovės skundą atmetė.
Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 11 dalis įtvirtino, kad Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis visa elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, naudojančiose atsinaujinančius energijos išteklius, privalomai superkama už nustatytą fiksuotą tarifą. Pagal Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, kiekvieniems kalendoriniams metams nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija). Pagal Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 12 dalį, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti paramos schemą sudarančių skatinimo priemonių, nurodytų Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe fiksuoto tarifo, taikymo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė.
Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2012-07-04 nutarimu Nr. 827 (toliau – Aprašas), 6.1 punktas nustato, kad elektros energijos gamintojams, naudojantiems atsinaujinančius energijos išteklius, Įstatymo ir Aprašo nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas fiksuotas tarifas, kurį elektros energijos gamintojui ar gamintojų grupei nustato Komisija. Pagal Aprašo 8.2 punkto nuostatas, šis Komisijos nustatytas fiksuotas tarifas taikomas elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas nuo 2011-05-24, kai elektrinių planuojama įrengti galia ne didesnė kaip 30 kW. Aprašo 9 punkte nustatyta, kad Aprašo 8.2 punkte nurodytiems elektros energijos gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys Komisijos nustatyti fiksuoti tarifai. Aprašo 14.1 punkte taip pat įtvirtinta, kad elektros energija superkama atitinkamam elektros energijos gamintojui ar jų grupei taikomais Komisijos nustatytais fiksuotais tarifais.
Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta Komisijos teisė ir pareiga kiekvienais metais peržiūrėti fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Šioje normoje taip pat buvo aiškiai nurodyta, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai taikomi tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Įstatymo 2012-06-21 redakcijoje buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. 2012 m. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas Komisijos 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23.
Nuo 2013-02-01 įsigaliojusios Įstatymo 2013-01-17 redakcijos 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį peržiūri fiksuoto tarifo didžiausius galimus dydžius, kurie yra taikomi tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pagal aktualią Įstatymo redakciją fiksuoto tarifo nustatytas yra siejamas su leidimo gaminti išdavimo momentu. Asmenims, iki 2012-12-31 pateikusiems prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą ir iki 2012-01-31 negavusiems leidimo gaminti elektros energiją, yra taikoma Įstatymo 2013-01-17 redakcijos 20 straipsnio dalis, kai elektros energija iš gamintojo superkama 12 metų laikotarpiu tarifu, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Nuo 2013-04-01 iki 2013-06-30 elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra didesnė nei 10 kW, bet mažesnė nei 100 kW, galiojo Komisijos 2013-02-28 nutarimu Nr. O3-58 nustatytas fiksuotas tarifas – 0,69 Lt/kWh.
Pagal Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį ir Aprašo 2 bei 6 punktus prievolių įvykdymo užtikrinimo dydis (500 Lt už 1 kW) taikomas asmenims, kuriems leidimai plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW įrengtosios galios saulės šviesos energijos elektrines išduoti teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki 2013-02-01 ir iki 2013-03-01 Energetikos ministerijai teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis nepateikusiems prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją. Įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nustato, kad gamintojas, planuojantis plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, elektros tinklų operatoriui pateikia savo prievolių įvykdymo užtikrinimą, garantuojantį elektros tinklų operatoriui gamintojo įsipareigojimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus. Gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimo dydis apskaičiuojamas dauginant numatomų įrengti elektrinės pajėgumų dydį (kW) iš 50 litų už 1 kW. Mano, kad nagrinėjamu atveju yra akivaizdus Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies ir Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatų prieštaravimas. 2012-07-01 redakcijos Įstatymas, galiojęs Leidimo plėsti išdavimo metu, pareiškėjui nenumatė pareigos elektros tinklų operatoriui teikti kokį nors prievolių įvykdymo užtikrinimą. Toks reikalavimas buvo įtvirtintas tik 2013-01-17. Be to, nei Įgyvendinimo įstatyme, nei energetikos ministro 2013-02-19 įsakyme Nr. 1-33 nėra nustatyta sankcijų ar neigiamų pasekmių už Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje 4 dalyje numatytos pareigos neįvykdymą ar jos netinkamą įvykdymą. Mano, kad Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, ne tik nepagrįstai ir neteisėtai nurodė, jog Bendrovei netaikomos skatinimo prievolės, bet ir privalėjo užtikrinti, jog jame būtų nustatytas Leidimo plėsti išdavimo dieną galiojęs tarifas. Priešingu atveju yra pažeidžiami teisės aktai ir pareiškėjo teisėti lūkesčiai bei interesai.
Nors Leidime gaminti aptariamos dalies, pagal kurią pareiškėjui netaikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės, priėmimo teisiniai pagrindai ir argumentai, tačiau iš Energetikos ministerijos 2013-07-09 rašto turinio galima spręsti, jog šią sąlygą lėmė tariamas Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies pažeidimas. UAB „Romvio“ įsitikinimu, jis pažeidimo nepadarė. Plėtros leidimas pareiškėjui buvo išduotas dar iki Įgyvendinimo įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo. Leidimo išdavimo metu galiojusi Įstatymo redakcija Bendrovei nenustatė pareigos teikti tinklų operatoriui kokias nors prievolių užtikrinimo priemones. Kaip nurodo pati Energetikos ministerija, tokią prievolę pagal Įstatymo 2012-07-01 redakcijos 15 straipsnio 1 dalies nuostatas turėjo tik tie gamintojai, kuriems leidimas plėsti elektros energijos pajėgumą buvo išduodamas aukciono būdu. Bendrovei plėtros leidimas išduotas ne aukciono būdu. Pareiškėjo įsitikinimu, atsižvelgiant į konstitucinio lex retro non agit principo imperatyvus, jo atžvilgiu turi būti taikomas Leidimo plėsti išdavimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas. UAB „Romvio“ turint Leidimą plėsti, kurio galiojimo terminas iki 2013-07-01, nei teisiniu reglamentavimu, nei jo aiškinimu negali būti retrospektyviai nustatomos papildomos jo išdavimo ar galiojimo sąlygos.
Nuo 2013-02-01 galiojusi Įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nustatė 10 kartų mažesnį gamintojų prievolių užtikrinimo dydį, negu Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis. Priešingai negu teikia Energetikos ministerija ir VAGK, Įstatymas nenustato gamintojų diferenciacijos 15 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymui. Bendrovė sąžiningai vadovavosi tuo metu galiojančios redakcijos Įstatymo nuostatomis ir AB „Lesto“ sumokėjo 1 500 Lt prievolėms užtikrinti. VAGK teiginys, kad pareiškėjas sąmoningai nusprendė nevykdyti Įgyvendinimo įstatymo reikalavimų, esant tokiam akivaizdžiam teisinio reglamentavimo prieštaringumui, yra nekorektiškas ir nepagrįstas.
Teismui nustačius pažeidimo faktą, pažymėjo, kad jį lėmė Energetikos ministerijos veiksmai – nepagrįstas ir neteisėtas neveikimas, išduodant plėtros leidimą. Tvirtina, kad sąvoka „laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo“ ir faktinis leidimo išdavimas yra du skirtingi dalykai. Leidimas plėsti nėra pagrindas elektrinės įrengimo darbams pradėti, o yra pateikiamas AB „Lesto“ prisijungimo sąlygoms gauti. Savo AB „Lesto“ prisijungimo sąlygos yra pagrindas techniniam projektui ruošti, kurio pagrindu ir yra atliekami darbai. Jeigu Energetikos ministerija būtų laiku išdavusi Leidimą plėsti, pareiškėjas būtų spėjęs saulės elektrinę įrengti 2013 m. pirmą ketvirtį. Šią aplinkybę patvirtina kitų elektrinių, esančių tame pačiame žemės sklype įrengimo terminai: UAB „Saulė Jums“ ir UAB „G&O Solar“ plėtros leidimai išduoti 2012-10-11, o elektrinės pastatytos ir Valstybinei energetikos ministerijai „priduotos“ 2013-02-25, t. y. per 4 mėnesius, įskaitant vieno mėnesio uždelsimą Nacionalinėje žemės tarnyboje taisant redakcinio pobūdžio klaidą sutikime dėl inžinerinių tinklų tiesimo ir jiems funkcionuoti statinių statybos valstybinėje žemėje. Jeigu Energetikos ministerija plėtros leidimą būti išdavusi iki 2012-11-22, o ne 2013-04-23, UAB „Romvio“ ne tik nebūtų atsiradusi pareiga sumokėti Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatytą gamintojų prievolių užtikrinimą, bet ir faktiškai būtų pritaikytas didesnis skatinamasis tarifas – 1,25 Lt/kWh, o ne 0,69 Lt/kVVh.
Energetikos ministerija pareiškėjui pritaikė ekonominio pobūdžio sankciją (atėmė teisę į skatinamąjį tarifą), kurios teisės aktai nenumato. Nepagrįsti VAGK teiginiai, kad gamintojams, kuriems leidimas plėtrai išduotas iki Įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, skatinimo priemonės tęstinai taikytinos tik įvykdžius įgyvendinimo įstatyme numatytas sąlygas, tame tarpe sumokėjus gamintojo prievolių užtikrinimą. VAGK ir Energetikos ministerija neįvertino aplinkybės, kad galimas pažeidimas yra formalus ir nesukeliantis neigiamų pasekmių nei tinklų operatoriui, nei valstybei. Ginčo dėl to, kad pareiškėjo saulės elektrinė yra įrengta, nekyla, vadinasi, teisė į skatinamąjį tarifą Bendrovei atimama vien už tai, kad tinklų operatorius savo banko sąskaitoje 4 mėnesius neturėjo 13 500 Lt, kuriais jis neturi teisės disponuoti. UAB „Romvio“ įsitikinimu, tokia sankcija akivaizdžiai nesuderina su proporcingumo, sąžiningumo, teisingumo ir kitais bendraisiais teisės principais.
Įstatymo pakeitimo įstatyme aptartas tik 5 straipsnio 2 dalies įsigaliojimo momentas, todėl likusios įstatymo normos įsigaliojo nuo 2013-02-01. Mano, kad Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013-02-01 ir negalėjo būti taikomos santykiams, susiklosčiusiems iki 2013-02-01. Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti ginčijamoje dalyje, jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas ir taip pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei sąžiningumo principus.
Pareiškėjui gavus Leidimą plėsti, su kurio išdavimo momentu pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo siejamas elektros energijos supirkimo tarifo nustatymas, jam buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog, išpildžius nustatytas sąlygas, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Teisėtas lūkestis didžiąja dalimi ir suponavo UAB „Romvio“ apsisprendimą įgyvendinti projektą ir atlikti didelės vertės investicijas. Tik žinodamas garantuotą elektros energijos supirkimo tarifą, asmuo gali vertinti savo būsimas investicijas, rengti verslo planą, kreiptis į finansų institucijas dėl energetikos projekto finansavimo ir kt. Energetikos ministerijos Bendrovei išduotas Leidimas gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, lėmė tiek teisėtų lūkesčių, tiek teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principų pažeidimą. Energetikos ministerija, išduodama pareiškėjui Leidimą gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo.
Tvirtina, kad dėl aptartų atsakovo neteisėtų veiksmų UAB „Romvio“ patiria žalą negautų pajamų forma, kurią sudaro negautas elektros energijos supirkimo tarifas, t. y. 1,44 Lt/kWh už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę. Faktiškai iki 2013-09-19 Bendrovės saulės elektrinė buvo pagaminusi 3 694,1 kWh elektros energijos, o tai reiškia 5 319,5 Lt dydžio žalą negautų pajamų forma.
Teismo posėdyje UAB „Romvio“ atstovai palaikė skundą ir prašė jį tenkinti bei kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio nuostatos „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, atitikimą Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsakovas Energetikos ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Leidime plėsti nurodomos leidimu reglamentuojamos sąlygos – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2001-12-18 įsakymu Nr. 380 (toliau – Taisyklės), VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjas, pradėdamas veiklą energetikos sektoriuje ir gavęs leidimą, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, t. y. ir su tuo, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Bendrovė laisva valia atliko daugybę veiksmų, ir tik po to, apskaičiavusi neva kilsiančią žalą, kreipiasi į teismą.
Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Po Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni: vienintelė plačiai vystoma technologija šiuo laikotarpiu – saulės šviesos energijos elektrinės. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus. Nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti retroaktyvius teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai.
Atkreipė dėmesį, kad nuo 2012 m. vasaros spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis. Energetikos ministerijos elektroniniame tinklalapyje buvo nuolat skelbiama informacija apie tūkstančius išduotų leidimų. Remiantis šiomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareiškėjas dar prieš jam gaunant Leidimą plėsti, būdamas apdairus rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu.
Atmestinas pareiškėjo teiginys, kad Energetikos ministerija, išduodama leidimą gaminti elektros energiją, privalėjo užtikrinti, kad juo būtų nustatytas leidimų plėtrai išdavimo dieną galiojęs tarifas. Tai prieštarautų galiojančiam teisiniam reguliavimui. Atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais viešojo administravimo institucijų darbą. Energetikos ministerija negalėjo pasielgti kitaip, nei nustatyta teisės aktuose. Pažymėjo, kad Leidimas gaminti yra parengtas vadovaujantis teisės aktais. Atsakovui viršijus savo kompetenciją bei atlikus kitokius veiksmus negu imperatyviai reikalauja Įstatymas, būtų pažeisti bendrieji viešojoje teisėje veikiantys teisinio reglamentavimo principai.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Prašė nesikreipti į Konstitucinį Teismą.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Energetikos ministerijos 2013-06-20 leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 dalies turinio teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Energetikos ministerija, atsižvelgusi į pareiškėjo 2012-10-22 prašymą (b. l. 13), 2013-04-23 išdavė UAB „Romvio“ leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-9005. Šiame leidime nurodyta, kad jis laikomas išduotu nuo 2012-11-22. Leidime plėsti pažymėta, kad įrengiamos saulės elektrinės instaliuota galia – 0,03 MW. Leidimu plėsti reglamentuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 18).
Pareiškėjas 2013-05-22 pateikė Energetikos ministerijai prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje (b. l. 97). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-05-21 energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymoje Nr. 12ĮP2-41794 patvirtino, kad elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 27). Atsakovas 2013-06-20 UAB „Romvio“ išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,0294 MW. Leidime gaminti pažymėta, kad jis yra išduotas Leidimo plėsti pagrindu. Šio leidimo dalyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pažymėta, kad gamintojui netaikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Įstatymo 20 straipsnio nuostatas (b. l. 31).
Pareiškėjas nesutinka su Leidimo gaminti dalimis, kuriose nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis bei kurioje nustatyta, kad gamintojui netaikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Įstatymo 20 straipsnio nuostatas. Mano, kad Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013-02-01, tačiau negalėjo būti taikomos santykiams, susiklosčiusiems iki 2013-02-01. Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, ginčijamose jo dalyse neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas ir taip pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Tvirtina, kad ginčijamos Leidimo gaminti dalys taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei sąžiningumo principus. Nesutikdamas su Leidime gaminti nustatytomis veiklos sąlygomis, pareiškėjas 2013-07-15 padavė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (b. l. 34–40). VAGK 2013-08-12 sprendime Nr. 3R-248(AG-210/04-2013) Bendrovės skundą atmetė.
Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas skatinamas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Viena iš skatinimo priemonių yra fiksuotas energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimo tarifas (Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad skatinimo priemonių taikymo tvarką ir sąlygas, kiek jų nereglamentuoja šis ir (ar) kiti įstatymai, vadovaudamasi šio įstatymo reikalavimais, nustato Vyriausybė.
Pažymėtina, kad Leidimo plėsti ir Leidimo gaminti išdavimo pareiškėjui procedūrų laikotarpiu pasikeitė tam tikros Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos. Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pagal tos pačios redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 7 dalį Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal Įstatymo 2012-06-21 redakcijos 20 straipsnio 8 dalį nustatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.
Nuo 2013-02-01 įsigaliojus Įstatymo pataisoms, buvo pakeistas saulės energetikos plėtros bei skatinimo reglamentavimas, pagal kurį elektrinių, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pagamintai elektros energijai anksčiau nustatytos skatinimo priemonės nebetaikomos. Pagal šios redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalį Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Aptartos Įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad pagal anksčiau galiojusi teisinį reglamentavimą tarifai elektros energijos supirkimui buvo taikomi pagal leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, o nuo 2013-02-01 tarifai taikomi pagal leidimo gaminti elektros energiją išdavimo datą. Tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus.
Vadinasi, iki 2013-02-01 gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2834/2013 buvo nustatyta, kad analogišku būdu besielgęs asmuo yra įgijęs teisėtą lūkestį, kokio buvimą šioje byloje įrodinėja pareiškėjas. Pareiškėjas reikalavimą dėl ginčijamo leidimo dalies panaikinimo reiškia teigdamas, kad jo teisėti lūkesčiai pažeisti, kadangi atliko didelės vertės investicijas tikėdamasis, jog pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.
Jau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2834/2013 buvo nurodyta, kad gamintojo konstitucinė teisė į teisėtų lūkesčių apsaugą yra paneigiama iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 6 dalių, kurios įpareigoja valstybę apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus bei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, kylančiu teisėtu viešuoju interesu užkirsti kelią ženkliam elektros energijos kainos didėjimui. Lietuvos vyriausias administracinis teismas pažymėjo, kad Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų. Šiuo išaiškinimu teismas remiasi sutinkamai su Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi.
Išduodama Leidimą gaminti, Energetikos ministerija vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jai priskirtas funkcijas – teikė administracinę paslaugą. Vadovaujantis Taisyklių 16.1 punktu, Energetikos ministerija, išduodama leidimą, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas. Tai reiškia, kad atsakovui yra suteikta teisė nustatyti konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikia teisę. Teisės doktrinoje numatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės.
Leidimas plėsti pareiškėjui išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013-02-01, o Leidimas gaminti Bendrovei išduotas 2013-06-20, t. y. galiojant Įstatymo 2013-01-17 redakcijai, galiojančiai nuo 2013-02-01. Dėl Leidimo gaminti energiją išdavimo Bendrovė į atsakovą kreipėsi su 2013-05-22 prašymu, taigi taip pat galiojant Įstatymo 2013-01-17 redakcijai. Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius.
Remiantis pateiktu aiškinimu daroma išvada, kad pareiškėjo reikalavimai dėl Leidimo gaminti dalies, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, panaikinimo ir įpareigojimo Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, yra nepagrįsti ir negali būti tenkinami. Energetikos ministerija pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Iš Leidimo gaminti matyti, kad atsakovas nusprendė UAB „Romvio“ atžvilgiu netaikyti elektros energijos gamybos skatinimo priemonių pagal Įstatymo 20 straipsnio nuostatas. Vadovaujantis nuo 2013-02-01 galiojusios Įstatymo redakcijos 20 straipsnio 9 dalimi elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurioms netaikoma skatinimo priemonė, prekiaujama Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir būdais. Leidime gaminti nėra nurodytas sprendimo netaikyti skatinamųjų priemonių nei teisinis nei teisinis pagrindas, todėl tokio administracinio sprendimo priėmimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. 2013-06-14 raštu UAB „Romvio“ kreipėsi į Energetikos ministeriją, pateikdama 1500 Lt vietinio mokėjimo nurodymą 1500 Lt sumai (b. l. 28-30) bei paaiškindama, kad tokio dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimas pateikiamas sutinkamai su Įstatymo 15 straipsnio nuostata, kuri prieštarauja Įstatymo pakeitimo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatytai sumai. Energetikos ministerija 2013-07-09 raštu Nr. (8.3-10)-3-2380 (b. l. 32) atsakovas išaiškino, kad gamintojas, laiku nepateikęs prievolių įvykdymo užtikrinimo, numatyto Įstatymo pakeitimo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, praranda galimybę toliau vystyti projektą, pretenduojant į skatinimo priemonių taikymą. Šiame rašte nurodytos aplinkybės yra laikomos Leidimo gaminti dalies dėl skatinimo priemonių netaikymo pagrindu.
Įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nustato, kad gamintojas, planuojantis plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, elektros tinklų operatoriui pateikia savo prievolių įvykdymo užtikrinimą, garantuojantį elektros tinklų operatoriui gamintojo įsipareigojimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus. Ši teisės norma apibrėžia pateikiamo užstato paskirtį – elektros energijos gamybos plėtojimo užtikrinimą. Pareiškėjui leidimas plėtoti galiojo iki 2013-07-01, tačiau jau 2013-05-21 Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos sudarė Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimą pažymą, kuria konstatavo, kad elektrinė atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. Šiuo dokumentu yra patvirtinama elektrinės statybos pabaiga. Įsipareigojimų plėtoti elektros energijos gamybos vykdymo užtikrinimas iš pareiškėjo buvo reikalaujamas jau po paties įsipareigojimo, kurio užtikrinimui skiriamas užstatas, įvykdymo, nes užstato sumokėjimo metu jo statoma elektrinė jau buvo pripažinta galima būti naudojama pagal paskirtį, kai Įstatymo 15 straipsnio 1 dalis leidžia tokio įsipareigojimo užtikrinimo reikalauti tik iš gamintojo, kuris planuoja plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus. Prievolės įvykdymo užtikrinimas gali būti taikomas tik iki pagrindinės prievolės pasibaigimo. Civilinio kodekso 6 knygos 70 straipsnio 2 dalis leidžia užtikrinti esamų bei būsimų prievolių įvykdymą, tačiau nenumato galimybės užtikrinti jau įvykdytų prievolių įvykdymą.
Energetikos ministro 2013-02-19 įsakymu Nr. 1-33 patvirtinto Energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimo pateikimo ir panaudojimo sąlygų ir tvarkos aprašo 4 punktas nustato, jog gamintojo lėšos, pervedamos į elektros tinklų operatoriaus nurodytą banko sąskaitą pagal raštišką gamintojo ir operatoriaus susitarimą dėl tokio prievolių įvykdymo užtikrinimo. Byloje esantis 2013-07-02 vietinio mokėjimo nurodymas patvirtina, kad pareiškėjas AB „Lesto“ pateikė 50 litų už 1 kW dydžio prievolių vykdymo užtikrinimą ir tai padarė tik 2013-06-14 (b. l. 30). 2013-10-24 pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį ir pradėjo pardavinėti elektros energiją po 0,69 Lt/kWh, t. y. už kainą, atitinkančią skatinimo priemonių taikymą nustatant kainą. Sutinkamai su minėto aprašo 9 punktu operatorius įgyja teisę sumokėtą užstatą panaudoti, jei gamintojas nesilaiko reikalavimų.
Įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad, kai elektrinė teisės aktų nustatyta tvarka pripažįstama tinkama naudoti, elektros tinklų operatorius atsisako savo teisių pagal gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą ir grąžina jį gamintojui ar gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą išdavusiam asmeniui arba raštu apie atsisakymą praneša gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą išdavusiam asmeniui. Kai elektrinės statyba užbaigiama ir išduodamas leidimas elektros energijai gaminti, gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimas grąžinamas teisės aktų nustatyta tvarka.
Tuo metu, kai 2013-05-21 Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma buvo konstatuota, kad elektrinė atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį, pareiškėjas buvo įvykdęs įsipareigojimą plėtoti elektros energijos gamybą ir iš jo šios prievolės vykdymo užtikrinimo nebuvo teisinio pagrindo reikalauti. Kita vertus, teisės aktai užtikrinimo priemonės taikyme leidžia gamintojo ir operatoriaus susitarimą dėl užstato sumokėjimo sąlygų. Sutartinį užstato pobūdį rodo ir tai, kad užstatas yra pervedamas tiesiogiai operatoriui ir tiesiogiai jo naudojamas. Tai, kad operatorius su pareiškėju sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, pagal kurią superka elektros energiją po 0,69 Lt/kWh rodo, jog operatorius pripažino, kad pareiškėjas savo prievoles dėl pasirengimo tiekti elektros energiją įvykdė tinkamai. Pats sutarties pasirašymo faktas kartu reiškia ir įsipareigojimo plėtoti elektros energijos gamybą pasibaigimą. Įstatymo 15 straipsnio 2 dalis jau nuo elektrinės pripažinimo tinkama naudoti momento leidžia grąžinti sumokėtą užstatą, tuo nustatydama įsipareigojimo vykdymo pabaigos momentą. Kadangi pats reikalavimas dėl užstato sumokėjimo po elektrinės pastatymo buvo nepagrįstas, tai už tokios pareigos nevykdymą negali būti taikomos sankcijos.
Kiekvienas administracinis sprendimas, ypatingai esmingai ribojantis teises, turi būti pagrįstas aiškiai išdėstyta ir suprantama teisės norma. Teisės aktai nėra nustatę sąlygos, kad nesumokėjus Įstatymo 15 straipsnio ar Įstatymo pakeitimo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyto užstato nebus taikomos skatinimo priemonės pagal Įstatymo 20 straipsnį. Tuo remiantis pripažįstama, kad Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 dalis, kurioje nustatyta, kad gamintojui netaikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio nuostatas yra priimta nesant teisinio pagrindo, todėl turi panaikinama Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 punkto pagrindu. Kartu pareiškėjas prašo įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad gamintojui taikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio nuostatas. Ūkio ministro 2001-12-18 įsakymu Nr. 380 patvirtintų Veiklos elektros energijos sektoriuje išdavimo taisyklių, galiojusių Leidimo gaminti išdavimo metu, 39.6 punkte numatyta, kad leidime nurodoma visos leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos. Tai reiškia, kad ir skatinimo priemonių taikymas turi būti nurodomas leidimuose. Kadangi teismas pripažino, jog pareiškėjo teisė į skatinimo priemonių taikymą paneigta nepagrįstai, tai jo reikalavimas dėl papildomos sąlygos įrašymo Leidime gaminti tenkinamas.
Dėl netinkamo teisės taikymo naikintina VAGK 2013-08-12 sprendimo Nr. 3R-248(AG-210/04-2013) dalis, kuria atmestas Bendrovės skundas dėl skatinimo priemonių netaikymo, kita šio sprendimo dalis pripažintina teisėta ir pagrįsta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Bendrovė taip pat prašė priteisti UAB „Romvio“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, 5 319,5 Lt turtinei žalai atlyginti.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Energetikos ministerijos – neteisėtus veiksmus, turtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nesvarbu, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas.
Pareiškėjas skunde atsiradusią žalą skaičiavo po 1,44 Lt už 2348,4 kWh, kuri pagal skaitiklio rodmenis buvo pagaminta iki 2013-09-03. Iš pareiškėjo pateiktų Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutarties bei PVM sąskaitų – faktūrų, pagal kurias superkama elektros energija, matyti, jog pareiškėjas parduoda elektros energiją po 0,69 Lt/kWh. Ankstesniuose teismo sprendimo motyvuose jau buvo pažymėta, kad pareiškėjui taikytina kaina, kuri Komisijos buvo nustatyta Leidimo gaminti išdavimo metu, t. y. pagal 2013-01-17 Įstatymo redakciją bei Komisijos 2013-02-28 nutarimą Nr. O3-58, kuri sudaro 0,69 Lt/kWh. Kadangi elektros energija superkama už tokią kainą, kuri jam ir turi būti mokama, tai žalos pareiškėjas nėra patyręs.
Pareiškėjo argumentas dėl atsakovo neveiklumo įtakos atsiradusiai žalai, kai leidimas buvo išduotas pažeidžiant terminus, yra atmetamas, kadangi Energetikos įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje ir Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jei į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per 30 dienų terminą, laikoma, jog yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS01MjUtMjY0OC0xMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-525-2648-13')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-525-2648-13">A-525-2648-13</a>). Ši UAB „Romvio“ skundo dalis taip pat atmestina kaip nepagrįsta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio nuostatos „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, atitikimą Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Prašymas grindžiamas tuo, kad pareiškėjo atžvilgiu jo padėtį bloginantis įstatymas buvo pritaikytas atgal. Šiame sprendime, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartimi buvo išsamiai įvertinta teisinė situacija konstitucinės teisės kontekste ir pripažinta, kad nuo 2013-02-01 įsigaliojusi Įstatymo redakcija yra teisėta, nes teisėtų lūkesčių apsaugos principo ribojimas tinkamai pagrįstas iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių principų apsauga. Teismui nekilo abejonių dėl teisės akto konstitucingumo, todėl jis atmeta pareiškėjo argumentus dėl reikalingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsniais,
n u s p r e n d ė :
Skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Energetikos ministerijos 2013-06-20 leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 dalį, kurioje nustatyta, kad gamintojui netaikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio nuostatas.
Įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad UAB „Romvio“ taikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio nuostatas.
Panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013-08-12 sprendimą Nr. 3R-248(AG-210/04-2013) dalyje dėl reikalavimo panaikinti Energetikos ministerijos 2013-06-20 leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1914 dalį, kurioje nustatyta, kad gamintojui netaikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio nuostatas bei įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad UAB „Romvio“ taikomos elektros energijos gamybos skatinimo priemonės pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio nuostatas.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Ina Kirkutienė
Jūra Marija Strumskienė
Donatas Vansevičius
