Civilinė byla Nr. 3K-3-700/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00060-2012-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
126.8; 130.1.2; 130.1.4
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Emmelev A/S kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios techninių paslaugų kooperatinės bendrovės „Kotenas“ ieškinį atsakovams Emmelev A/S, žemės ūkio kooperatyvui „Raseinių javai“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo A. K.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 21 d. nutartimi KB,,Kotenas“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Inovestus“.
Kreditorius Emmelev A/S 2012 m. gegužės 17 d. pateikė bankroto administratoriui prašymą patvirtinti 50 095,68 euro reikalavimą, kylantį iš 2010 m. rugpjūčio 19 d. rapsų pirkimo–pardavimo sutarties, 2009 m. lapkričio 17 d laidavimo sutarties ir 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto. Ieškovas, ginčydamas tokį kreditoriaus reikalavimą, toje pačioje bankroto byloje 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškė ieškinį atsakovams Danijos Karalystėje registruotai įmonei Emmelev A/S, ŽŪK „Raseinių javai“, trečiajam asmeniui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos ir palūkanų priteisimo.
Vėliau, t. y. 2013 m. vasario 12 d., atsakovas Emmelev A/S atsisakė savo reikalavimo ir teismas 2013 m. kovo 7 d. nutartimi jį paliko nenagrinėtą. Atsakovas taip pat prašė palikti nenagrinėtą ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos ir palūkanų priteisimo, nes byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Panevėžio apygardos teismas 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą. Pirmosios instancijos teismas atsakovo Emmelev A/S pareikštą 500 955,68 euro kreditoriaus reikalavimą vertino kaip ieškinį, o ieškovo ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos ir palūkanų priteisimo – kaip priešieškinį. Teismas nurodė, kad atsakovas Emmelev A/S, pasinaudodamas teise atsiimti prašymą patvirtinti kreditoriaus reikalavimą, nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, siekdamas pakeisti nagrinėjamos bylos teismingumą, be to, bankroto administratorius sutiko su tokiu prašymu.
Teismo nuomone, nagrinėjamos bylos teismingumo klausimas reglamentuojamas Tarybos reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Briuselis I) nuostatomis. Palikus nenagrinėtą atsakovo Emmelev A/S prašymą patvirtinti kreditoriaus reikalavimą, pasikeitė faktinė nagrinėjamos bylos situacija, kartu ir jos jurisdikcija. Ieškovas reikalavimą priteisti skolą ir palūkanas reiškė 2010 m. rugpjūčio 19 d. rapsų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, kurios 10 straipsnio 3 dalimi šalys susitarė visus ginčus dėl sutarties spręsti Danijos Karalystės teismuose. Kiti ieškovo pareikšti reikalavimai atsakovui Emmelev A/S, dėl kurių šalys nesusitarė kitaip, be to, nesant išimčių, nustatytų Briuselis I reglamento 2–7 skirsniuose, gali būti reiškiami Danijos Karalystės teismuose.
Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 7 d. nutartimi tenkino atsakovo ŽŪB,,Raseinių javai“ atskirąjį skundą, panaikino Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį ir perdavė ieškovo BTPKB „Kotenas“ ieškinį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjama byla turi užsienio elementą, nes ieškinys reiškiamas Danijos Karalystėje registruotai įmonei, todėl aktualūs Briuselis I reglamentas ir Tarybos reglamentas dėl bankroto bylų.
Byloje nustatyta, kad atsakovas Emmelev A/S pateikė prašymą patvirtinti kreditoriaus reikalavimą ieškovo bankroto byloje, o bankroto administratorius, siekdamas nuginčyti atsakovo reikalavimą, pareiškė atsakovams bei trečiajam asmeniui ieškinį dėl skolos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais. Kadangi, tenkinus bankroto administratoriaus ieškinį, būtų visiškai ar iš dalies nebegalima tenkinti atsakovo Emmelev A/S prašymo, tai teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada atsakovo Emmelev A/S prašymą vertinti kaip ieškinį, ieškovo bankroto administratoriaus ieškinį – kaip priešieškinį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Briuselis I reglamentą. Vienas atsakovų Emmelev A/S – Danijos Karalystėje registruota įmonė, todėl negali būti taikomas ir Tarybos reglamentas Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, nes Danija nedalyvavo jį priimant ir neprivalo jo laikytis. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju privaloma vadovautis nacionalinės teisės aktais.
Kadangi priešieškinis, neatsižvelgiant į tai, koks jo teismingumas, pareiškiamas tos vietos teismui, kuriame nagrinėjamas pradinis ieškinys, o jeigu ieškinio pareiškimo metu byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, tai teismingumas išlieka neatsižvelgiant į tai, jog vėliau sąlygos pasikeičia. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad, atsakovui Emmelev A/S atsiėmus ieškinį, pasikeitė priešieškinio teismingumas – apeliacinės instancijos teismo, nuomone atsakovo Emmelev A/S ieškinio atsiėmimas bankroto byloje neturi įtakos bylos teismingumui.
Ieškovo priešieškinis reiškiamas ne tik atsakovui Emmelev A/S, bet ir atsakovui ŽŪK „Raseinių javai“, trečiajam asmeniui Antanui Kliunkai, kurių buveinė ir gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, ieškovui iškelta bankroto byla, kuri nagrinėjama daugiau kaip metus, joje nagrinėjamas ir priešieškinio teismingumo klausimas. Taigi, pasikeitus nagrinėjamos bylos teismingumui nukentėtų ne tik atsakovo, trečiojo asmens teisės ir interesai, bet ir kitų kreditorių teisėti lūkesčiai. Atsižvelgęs į byloje vyraujantį viešąjį interesą, operatyvumo ir ekonomiškumo principus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo keisti bylos teismingumo.
Teismas pažymėjo, kad rapsų pirkimo–pardavimo sutartyje šalys buvo susitarusios visus ginčus dėl sutarties spręsti Danijos Karalystės teismuose, tačiau šiuo atveju nagrinėjamas ne tik reikalavimas iš šios sutarties. Dėl kitų ieškinio reikalavimų teismingumo šalys nebuvo susitarusios, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jų susitarimą dėl teismingumo privaloma vertinti atsižvelgiant į visą bylos esmę ir joje išdėstytas aplinkybes: kitos bylos šalys susijusios su Lietuvos Respublika, byla turi viešąjį elementą. Taigi tokį šalių susitarimą apeliacinės instancijos teismas nelaikė esminiu kriterijumi sprendžiant teismingumo klausimą; konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino fakto dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui, nenustatė tiesioginio ieškovo priešieškinio ir ieškovo bankroto bylos ryšio, netinkamai įvertino faktines ir procesines aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė teisės normas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Emmelev A/S prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasatoriaus teigimu, teismas neanalizavo ieškovo reikalavimų, jų tinkamai nekvalifikavo, todėl nepagrįstai netaikė Briuselis I reglamento nuostatų. Nors teismas nemotyvavo pozicijos dėl Briuselis I reglamento nuostatų netaikymo, kasatorius daro prielaidą, kad teismas atsisakė taikyti šį reglamentą, vadovaudamasis jo išimtimi dėl bankroto bylų. Sprendžiant dėl tarptautinės jurisdikcijos tuo atveju, kai bankroto bylą nagrinėjančio teismo vieta nesutampa su atsakovo buveinės vieta, pirmiausia būtina tinkamai kvalifikuoti ieškovo reikalavus, siekiant nustatyti, ar šie
patenka į Briuselis I reglamente nustatytą išimtį dėl bankroto bylų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-71/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-71/2012">3K-3-71/2012</a>). Teismas ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimų apskritai neanalizavo ir jų nekvalifikavo, nors buvo būtina Briuselis I reglamento išimties taikymui įvertinti. Kasatoriaus nuomone, ieškovo reikalavimai nepatenka į nurodytą reglamento išimtį. Į Briuselis I reglamento išimtį dėl bankroto bylų patenka tik reikalavimai, tiesiogiai kylantys iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susiję. Kasacinis teismas, apibendrindamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką dėl Briuselis I reglamento ir Bankroto reglamento santykio, nurodė, kad ieškinys į Briuselis I reglamento taikymo sritį nepatenka tik tuo atveju, jei kyla tiesiogiai iš bankroto bylos ir yra glaudžiai susijęs su turto likvidavimo procedūromis, būtent šio ieškinio ir nemokumo procedūros ryšio stiprumas lemia išimties taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-71/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-71/2012">3K-3-71/2012</a>). Kasatoriaus teigimu, tai, kad ieškovo reikalavimai nekyla iš bankroto bylos ir nėra su ja glaudžiai susiję, patvirtina šios aplinkybės:
a) reikalavimas priteisti skolą kildinamas iš 2010 metais sudarytos rapsų pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią prekės pristatytos 2010 m. rugsėjo mėnesį ir išrašyta sąskaita pagal ją. Nei sutartyje, nei pagal ją išrašytoje sąskaitoje nenustatyti apmokėjimo terminai, taigi, ieškovas turėjo teisę reikšti reikalavimą priteisti skolą nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio, o bankroto byla iškelta tik 2012 metais. Šiam reikalavimui pareikšti nebūtinas bankroto bylos iškėlimo faktas, todėl akivaizdu, kad šis reikalavimas laikytinas komercine byla pagal Briuselis I reglamentą, nepatenkančia į jame numatytą išimtį dėl bankroto. Vien faktas, kad ieškinį reiškia bankrutuojanti įmonė, neleidžia kvalifikuoti ieškinio kaip tiesiogiai susijusio su bankroto byla ir paneigiančio šalių susitarimą dėl išimtinės Danijos teismų jurisdikcijos. Kasatoriaus nuomone, visiškai komercinio reikalavimo, susijusio su tariamu netinkamų įsipareigojimų pagal komercinę sutartį vykdymu, kvalifikavimas kaip glaudžiai susijęs su bankroto byla nepagrįstai susiaurintų Briuselis I reglamento taikymo sritį, išplėstų Bankroto reglamento taikymo sritį ir sudarytų sąlygas bankroto administratoriui piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis;
b) ginčijamo 2009 m. skolos suderinimo akto pripažinimas negaliojančiu neturėtų įtakos ieškovo turtiniams interesams ir bankroto procedūroms, nes iš jo nekyla kokių nors savarankiškų ieškovo reikalavimų ar įsipareigojimų. Skolų suderinimo aktas savaime nekelia prievolių, todėl iš esmės negali būti ginčijamas kaip sandoris – suderinimo akto dalies dėl ieškovo ir kasatoriaus tarpusavio santykių pripažinimas negaliojančiu neturėtų įtakos jų tarpusavio atsiskaitymų būklei. Dėl to šie ieškinio reikalavimai gali būti nagrinėjami atskirai. Kasatorius pažymi ir tai, kad reikalavimu pripažinti skolos suderinimo aktą negaliojančiu nesiekiama padidinti bankrutuojančios įmonės aktyvų ir šio akto pripažinimas negaliojančiu neturėtų įtakos galimiems ieškovo įsipareigojimams, taigi šis reikalavimas netraktuotinas kaip susijęs su bankrotu;
c) ginčijama laidavimo sutartimi ieškovas ir atsakovas ŽŪK „Raseinių javai“ įsipareigojo laiduoti už vienas kito skolas kasatoriui. Ieškovas neturi savarankiškų reikalavimų pagal laidavimo sutartį. Iš laidavimo sutarties galėtų kilti tik ieškovo įsipareigojimai kasatoriui, tačiau kasatorius savo kaip kreditoriaus reikalavimų dėl ieškovo atsisakė. Taigi, laidavimo sutarties pripažinimas negaliojančia negali turėti įtakos ieškovo turtiniams interesams ir bankroto procedūrai. Be to, šis reikalavimas (kaip ir reikalavimas pripažinti skolos suderinimo aktą negaliojančiu) nesusijęs su pagrindiniu byloje reiškiamu reikalavimu priteisti skolą (dėl kurio išimtinio teismingumo Danijos Karalystės teismams šalys yra susitarusios raštu), todėl gali būti nagrinėjami atskirai nuo šio reikalavimo. Kasatorius pažymi ir tai, kad reikalavimas pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia turėtų būti reiškiamas tik atsakovui ŽŪB,,Raseinių javai“, nes ieškovas laikosi pozicijos, jog kasatorius net nėra laidavimo sutarties šalis. Kasatoriaus nuomone, ieškovas tokį reikalavimą pareiškė šioje byloje ir kasatoriui tik siekdamas Lietuvos teismų jurisdikcijos. Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad su bankrotu sąsajų turintis ieškovo ieškinys nekyla tiesiogiai iš bankroto bylos, nėra glaudžiai susijęs su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis, todėl nepatenka į Briuselis I reglamento išimtį dėl bankroto bylų. Dėl to kasatorius mano, kad teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, neatsižvelgė į Teisingumo Teismo prejudicinius sprendimus dėl Briuselis I reglamento taikymo ir pažeidė tiesiogiai taikytinas šio reglamento nuostatas.
2. Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai taikė nacionalines civilinių bylų teismingumą reglamentuojančias taisykles, t. y. netaikė CPK 788 straipsnio nuostatos, pagal kurią šalys gali susitarti dėl Lietuvos teismų kompetencijos apribojimo, ir nepagrįstai rėmėsi CPK 33 straipsnio 2 dalimi. Teismas, netinkamai taikydamas šias CPK nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad, esant prorogaciniam šalių susitarimui dėl užsienio valstybės teismų jurisdikcijos, teismas privalo atsisakyti priimti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-102/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-102/2010">3K-3-102/2010</a>; kt.). Kasatorius prašymą atsižvelgti į šalių susitarimą dėl Danijos Karalystės teismų jurisdikcijos pareiškė pateikdamas pirmąjį procesinį dokumentą byloje; byla nepatenka į išimtinę Lietuvos Respublikos teismų kompetenciją; nėra duomenų, kad susitarimas dėl jurisdikcijos prieštarautų Danijos Karalystės teisei. Faktas, kad ieškovas reiškia kelis tarpusavyje nesusijusius reikalavimus, ir viešasis interesas, sietinas su bankroto byla, negali paneigti šalių susitarimo dėl konkretaus reikalavimo teismingumo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 33 ir 34 straipsnių nuostatomis reglamentuojami išimtinai nacionalinio teismingumo klausimai. Šiuo atveju sprendžiamas bylos su užsienio elementu teismingumas, todėl jei būtų atsisakyta taikyti Briuselis I reglamento nuostatas, turėtų būti taikomos tik CPK VII dalies nuostatos, tarp jų CPK 788 straipsnis.
Kasatorius nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai kvalifikavo kasatoriaus prašymą patvirtinti kreditoriaus reikalavimą kaip ieškinį, o ieškovo ieškinį – kaip priešieškinį šio prašymo atžvilgiu. Prašymo patvirtinti kreditoriaus reikalavimą vertinimas kaip ieškinio, dėl kurio gali būti teikiamas priešieškinis, nesuderinamas su Įmonių bankroto įstatyme nustatyta kreditorių reikalavimų tvirtinimo tvarka. Kasatorius mano, kad ĮBĮ įstatyme bankroto administratoriui suteikta teisė ginčyti kreditorių reikalavimų tvirtinimą, bet ne teisė teikti priešieškinius, nes tai nepagrįstai vilkintų kreditorių reikalavimų tvirtinimo procedūrą. Įstatyme nustatyta, kad, pateikus nepagrįstą kreditoriaus reikalavimą, kurį administratorius ginčija, teismas atsisako jį patvirtinti, o bankroto administratorius, esant pagrindui, turi teisę reikšti savarankišką ieškinį (ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalis). ESTT praktikoje nurodoma, kad ne visi bankroto administratoriaus reiškiami ieškiniai patenka į Bankroto reglamento taikymo sritį ir gali būti nagrinėjami bankroto byloje, o į šią sritį nepatenkančių bankroto administratoriaus reiškiamų ieškinių teismingumas turi būti nustatomas pagal Briuselis I reglamento taisykles (žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Hoge Raad der Nederlanden byloje Nr. C-292/08). Tai, kad ieškovo ieškinys nėra priešieškinis kasatoriaus prašymo atžvilgiu patvirtino pats ieškovas 2013 m. balandžio 15 d. atskirajame skunde. Kadangi ieškovo ieškinys nelaikytinas priešieškiniu, tai nėra pagrindo šioje situacijoje taikyti CPK 33 straipsnio 2 dalies ir 34 straipsnio nuostatas ir bylą nagrinėti Lietuvos Respublikos teisme.
3. Kasatorius nurodo, kad byla teisminga Danijos Karalystės teismams, nes rapsų pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas ir kasatorius susitarė dėl ginčų teismingumo, o pagal Briuselis I reglamento 23 straipsnį šalių susitarimas dėl civilinių bylų teismingumo traktuotinas kaip išimtinė teismų, dėl kurių jurisdikcijos šalys susitarė, jurisdikcija. Papildomi reikalavimai, kuriais buvo patikslintas pradinis ieškinys, teismingi Danijos Karalystės teismams pagal Briuselis I reglamento 2 straipsnio 1 dalį. Kasatorius pažymi ir tai, kad negali būti taikoma Briuselis I reglamento 6 straipsnio 3 dalies nuostata dėl priešieškinio teismingumo, nes ieškovo ieškinys negali būti kvalifikuojamas priešieškiniu šios nuostatos prasme. Pagal Briuselis I reglamento 6 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl bylų keliems atsakovams teismingumo negali būti taikoma, nes reikalavimai dviem atsakovams tarpusavyje nesusiję ir buvo pareikšti išimtinai siekiant išvengti Danijos Karalystės teismų jurisdikcijos. Sprendžiant dėl tokio teismingumo būtina nustatyti, ar egzistuoja pagrindas taikyti specialiąją taisyklę, leidžiančią pasirinkti teismą pagal vieno iš atsakovų buveinės vietą – įvertinti skirtingiems atsakovams reiškiamų ieškinių sąsajumą. Atsakovui ŽŪK „Raseinių javai“ iš esmės reiškiamas vienintelis reikalavimas pripažinti laidavimo sutartį niekine ir negaliojančia. Kadangi kasatorius atsisakė savo kreditoriaus reikalavimų dėl ieškovo, tai neegzistuoja prieštaringų sprendimų rizika, nes šios sutarties pripažinimas negaliojančia neturi įtakos ieškovo ir kasatoriaus santykiams.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas analizavo ieškovo reikalavimų pobūdį, jį kvalifikavo ir padarė išvadą, jog reikalavimai nepatenka į Briuselis I reglamento taikymo sritį. Nors teismas detaliai neplėtojo argumentacijos dėl Briuselis I taikymo ar netaikymo, tačiau nutarties turinys leidžia daryti išvadą, jog teismas analizavo Briuselis I reglamento taikymo sritį. Ieškovo teigimu, jo reikalavimai glaudžiai susiję su bankroto byla. ESTT praktikoje išaiškinta, kad Briuselis I reglamentas netaikomas ieškiniams, kylantiems tiesiogiai iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusiems. Tokie ieškiniai priskiriami Bankroto reglamento taikymo sričiai. Dėl to ieškovas mano, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė Briuselis I reglamento.
Ieškovo nuomone, kasatorius netinkamai aiškina reikalavimo priteisti skolą sąsają su bankroto byla ir akcentuoja ne tuos aspektus, kurie turi būti nustatyti, vertinant bylos sąsają su ieškovo bankroto byla. Vertinant bankroto administratoriaus ieškinių sąsają su bankroto byla, svarbūs šie kriterijai: ieškinio pagrindas turi būti nemokumo teisė; ieškinys neatskiriamai susijęs su bankroto procesu; jį pareiškė nemokaus subjekto turto administratorius; bankroto administratorius remiasi skolininko nemokumu. Ieškovo nuomone, jo reikalavimas priteisti skolą atitinka šiuos kriterijus. Ieškovo įsitikinimu, kasatorius netinkamai interpretuoja byloje Nr. C-339/07 (Seagon byla) pateiktą ETT išaiškinimą, nes šioje byloje ieškinių dėl nuginčijimo nesiejo išimtinai tik su jų tikslu padidinti įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvus. Dėl to nepagrįstai kasatorius nurodė, kad pagrindinis kriterijus, pagal kurį ieškinys dėl nuginčijimo gali patekti į Briuselis I reglamento taikymo išimtį – tikslas ieškiniu dėl nuginčijimo padidinti bankrutuojančios įmonės aktyvus. Vis dėlto sprendžiant dėl ieškinio sąsajumo su bankroto byla, turi būti vadovaujamasi pirmiau nurodytais ESTT praktikoje išaiškintais kriterijais. Ieškovas pažymi ir tai, kad jo reikalavimai pripažinti sandorius negaliojančiais pareikšti bankroto administratoriui vadovaujantis nemokumo teise bei vykdant specialiuosiuose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, kuriais siekiama užtikrinti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų apsaugą. Dėl šios priežasties jie laikytini tiesiogiai susiję su ieškovo bankroto byla. Be to, bankroto administratoriaus reiškiami ieškiniai dėl sandorių nuginčijimo nesiejami su sąlyga, kad tokiais ieškiniais būtinai siekiama finansinės naudos – administratorius turi pareigą ginčyti ne tik sandorius, dėl kurių nuginčijimo gali būti finansinė nauda, bet ir tuos, kurie priešingi bankrutuojančios įmonės tikslams. Ieškovo nuomone, laidavimo sutartis ir skolų suderinimo aktas neatitinka jo interesų ir pažeidžia juos. Ieškovas taip pat pažymi, kad tokiu reikalavimu jis siekė eliminuoti nepagrįstą kreditoriaus reikalavimą, taigi nepaisant to, jog kasatorius atsiėmė prašymą dėl kreditoriaus reikalavimo, tai yra tiesiogiai susiję su ieškovo bankroto byla. Ieškovas daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti Briuselis I reglamentą.
2. Ieškovas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog byloje netaikomas nei Briuselis I, nei Bankroto reglamentai, pagrįstai rėmėsi nacionaline teise. Ieškovas neginčija fakto, kad šalys susitarė dėl teismingumo Danijos Karalystės teismuose, tačiau šiuo atveju svarbu tai, kad po rapsų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ieškovui iškelta bankroto byla, ir tai lėmė, jog sutartinį teismingumą pakeitė imperatyvus įstatymo reglamentavimas, pagal kurį jo ieškinys nagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose. Be to, ĮBĮ normos turi prioritetą prieš CPK normas, susijusias su teismingumo nustatymu, jose nustatomas išimtinis teismingumas, todėl CPK 788 straipsnio taisyklė, jog šalims susitarus taikomas jų pasirinktas teismingumas, bankroto bylos atveju negali būti taikoma. Kadangi ĮBĮ numatoma išimtinė Lietuvos Respublikos teismų kompetencija bylose, tiesiogiai susijusiose su bankroto byla, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesirėmė šalių sutartiniu teismingumu ir civilinę bylą priskyrė Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai.
Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams pagal ĮBĮ nuostatas, tačiau vadovavosi ir papildomais teisiniais argumentais bei kitomis teisės normomis (CPK 33, 34 straipsniai). Šiomis normomis, ieškovo nuomone, galėjo būti remiamasi. Ieškovas pažymi, kad ĮBĮ nuostatose ir praktikoje nenustatyta draudimo bankroto administratoriui reikšti priešieškinius; pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bankroto administratorius, įgyvendindamas savo pareigas, privalo ginti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, todėl privalo reikšti ieškinius dėl akivaizdžiai nenaudingų sandorių nuginčijimo bei skolų išieškojimo. Pažymėtina, kad priešieškiniai savo esme yra ieškiniai, tačiau tam tikrais atvejais, kai šalys turi priešinių reikalavimų, tokie ieškiniai gali būti vadinami priešieškiniais. Bankroto administratorius, nustatęs, kad kasatorius skolingas ieškovui, o laidavimo sutartis ir skolų suderinimo aktas turėtų būti pripažinti negaliojančiais, ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies pagrindu ne ginčijo kasatoriaus reikalavimą, bet pareiškė ieškinį su savarankiškais reikalavimais, kurį Lietuvos apeliacinis teismas laikė priešieškiniu. Taigi, teismas turėjo teisę remtis CPK 33 straipsnio 2 dalies, 34 straipsnio normomis.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl reglamento, nustatančio tarptautinę nacionalinių teismų jurisdikciją, taikymo nagrinėjamoje byloje
Kasaciniame skunde teigiama, kad šalių ginčui išspręsti apeliacinės instancijos teismas turėjo analizuoti ieškinio pobūdį, jį kvalifikuoti ir taikyti Briuselis I reglamentą. Taigi, esminis kasacine tvarka nagrinėjamos bylos klausimas, ar privalo teismas taikyti Europos Sąjungos reglamentą, nustatantį tarptautinę nacionalinių teismų jurisdikciją, nagrinėjamoje byloje.
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad Briuselis I reglamentas (Reglamentas Nr. 44/2001) laikytinas lex generalis, o visi kiti teisės aktai, nustatantys nacionalinių teismų tarptautinę jurisdikciją tam tikrais klausimais, inter alia Reglamentas Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų – lex specialis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Latvijos įmonė,,F-Tex SIA“ v. Lietuvos ir Anglijos UAB,,Jadecloud-Vilma“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-71/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-71/2012">3K-3-71/2012</a>).
Briuselis I reglamento 1 straipsnyje nustatyta jo taikymo sritis – taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį; netaikomas mokesčių, muitinių arba administracinėms byloms, o 1 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta, kad netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms. Ieškiniai, kylantys tiesiogiai iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susiję, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką priskiriami Bankroto reglamento taikymo sričiai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. C-213/10).
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad jei ieškovo reikalavimas kvalifikuotinas kaip reikalavimas iškelti bankroto bylą ar susijęs su pradėtu bankroto procesu, jis nelaikytinas civiline ar komercine byla pagal Briuselis I reglamentą, nes patenka į šiame reglamente nustatytą jo taikymo išimtį dėl bankroto ar panašaus pobūdžio teisminių procesų; jeigu nebūtų nustatyta pareikšto reikalavimo ryšio su bankroto byla ar jis būtų nepakankamas nustatyti Briuselis I reglamento taikymo išimtį (Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punktas), toks ieškinys pripažintinas civiline ar komercine byla, teisminga atsakovo oficialios buveinės vietos valstybės teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Latvijos įmonė,,F-Tex SIA“ v. Lietuvos ir Anglijos UAB,,Jadecloud-Vilma“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-71/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-71/2012">3K-3-71/2012</a>). Taigi, ieškiniai, tiesiogiai kylantys iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susiję, nepatenka į Briuselis I reglamento taikymo sritį.
Reglamento Nr. 44/2001 68 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, šiam pakeitus Briuselio konvenciją, bet kuri nuoroda į Briuselio konvenciją laikoma nuoroda į Reglamentą Nr. 44/2001. Sprendime SCT Industri Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo: kadangi Reglamentas Nr. 44/2001 pakeičia Briuselio konvenciją, pateiktas šios konvencijos išaiškinimas turi būti taip pat taikomas šiam reglamentui, jeigu nagrinėjamos nuostatos gali būti laikomos lygiavertėmis, o taip yra vienodai suformuluotų šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies b punkto ir Briuselio konvencijos 1 straipsnio antros pastraipos 2 punkto atveju (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimas SCT Industri, C 111/08, Rink. p. I 5655). Europos Teisingumo Teismas nustatė aptariamos išimties apimtį, konstatuodamas, kad tam, jog su bankrotu susiję sprendimai nebūtų įtraukti į Briuselio konvencijos taikymo sritį, reikia, kad jie kiltų tiesiogiai iš bankroto bylos ir būtų glaudžiai susiję su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1979 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Nr. 133/78 Henri Gourdain v. Franz Nadler). Taikydamas kriterijų, pagal kurį ieškinys susijęs su bankroto byla, jeigu tiesiogiai iš jos išplaukia ir yra glaudžiai susijęs su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis, Europos Teisingumo Teismas nurodė, kad būtent esančio ryšio, kaip jis suprantamas teismų praktikoje pagal sprendimą Gourdain, tarp ieškinio ir nemokumo procedūros stiprumas yra lemiamas sprendžiant, ar pirmiau nurodyta išimtis taikytina (žr. pirmiau nurodytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą SCT Industri byloje).
Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad sprendime Gourdain byloje suformuluotas dvigubas kriterijus įtvirtintas Reglamento Nr. 1346/2000 6 konstatuojamojoje dalyje, siekiant apriboti šio reglamento dalyką. Dėl šio teisės aktų leidėjo ketinimo ir siekiant Reglamento Nr. 1346/2000 veiksmingumo, jo 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja valstybės narės, turinčios jurisdikciją iškelti bankroto bylą, teismams taip pat suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti iš šios bylos tiesiogiai išplaukiančius ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius (žr. 2009 m. vasario 12 d. sprendimą byloje Nr. C-339/07 Chistopher Seagon v. Deko Marty Belgium NV). Dvigubas Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo (arba Reglamento Nr. 44/2001 netaikymo) kriterijus aktualus ir dėl sprendimų, susijusių su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, pripažinimu ir vykdymu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimas F–Tex byloje C-213/10).
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog su bankrotu sąsajų turintis ieškinys galėtų būti kvalifikuojamas civiline ar komercine byla ir patekti į Briuselis I reglamento taikymo sritį, teismas tokį ieškinį turi kvalifikuoti kaip netiesiogiai kylantį iš bankroto bylos ir pripažinti neglaudžiai susijusiu su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis. Jei ieškinys pripažįstamas kaip tiesiogiai išplaukiantis iš bankroto bylos ir glaudžiai susijęs su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis, nacionalinio teismo tarptautinė jurisdikcija turi būti pagrįsta tik Bankroto reglamento nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Latvijos įmonė,,F-Tex SIA“ v. Lietuvos ir Anglijos UAB,,Jadecloud-Vilma“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-71/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-71/2012">3K-3-71/2012</a>).
Kasatorius mano, kad reikalavimas pripažinti sandorius negaliojančiais ir priteisti skolą nelaikytinas tiesiogiai kylančiu iš bankroto bylos ir nėra glaudžiai su ja susijęs. ESTT praktikoje (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendime byloje Nr. C-339/07, 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendime bylos Nr. C-292/08) nustatyta, kad, vertinant bankroto administratoriaus ieškinių sąsajumą su bankroto byla, svarbūs šie kriterijai: 1) ieškinio pagrindas turi būti nemokumo teisė; 2) ieškinys turi būti neatskiriamai susijęs su bankroto procesu; 3) ieškinį pareiškė nemokaus subjekto turto administratorius; 4) bankroto administratorius remiasi skolininko nemokumu. Nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė bankroto administratoriui prašymą patvirtinti jo finansinį reikalavimą bankroto byloje. Bankroto administratorius, nesutikdamas su tokiu atsakovo reikalavimu ir remdamasis ieškovo nemokumu, pareiškė ieškinį, siekdamas ginti visų kreditorių interesus, imtis priemonių skoloms iš bankrutuojančios įmonės skolininkų išieškoti ir rėmėsi specialiomis bankroto procedūrai taikytinomis teisės normomis (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktu, 23 punktu). Tenkinus bankroto administratoriaus ieškinį, būtų visiškai ar iš dalies negalima tenkinti atsakovo prašymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo reikalavimas pareikštas ieškovo bankroto byloje patvirtinti 50 095,68 euro reikalavimą, kylantį iš 2010 m. rugpjūčio 19 d. rapsų pirkimo–pardavimo sutarties, 2009 m. lapkričio 17 d laidavimo sutarties ir 2009 m. liepos 24 d. skolų suderinimo akto, teismingumo nustatymo tikslais kvalifikuotinas reikalavimu, kylančiu iš bankroto santykių. Dėl to pagrįsta pripažintina apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šioje byloje Briuselis I reglamentas dėl jame nurodytos išimties bankroto byloms negali būti taikomas. Tokia byla galėtų patekti tik į Reglamento Nr. 1346/2000 (Bankroto reglamento) taikymo sritį. Kadangi kasatorius yra Danijos Karalystėje registruota įmonė, o pagal šio Reglamento konstatuojamosios dalies 33 dalį ši valstybė nedalyvavo jį priimant, tai šis reglamentas jai netaikytinas ir teismingumas nustatytinas pagal lex fori. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad nei Briuselis I, nei Bankroto reglamentai šioje byloje netaikytini, pagrįstai rėmėsi nacionaline teise.
Dėl nacionalinės teisės nuostatų taikymo sprendžiant teismingumo klausimą
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė nacionalinės teisės normas, reglamentuojančias teismingumą pagal bankroto administratoriaus reiškiamą priešieškinį nepagrįstai, nes bankroto administratoriaus reikalavimai reiškiami ieškiniu, o ne priešieškiniu, be to, byloje sprendžiant teismingumo klausimą, privalėjo taikyti CPK 788 straipsnio nuostatą, nes šalys sutartimi buvo susitarusios dėl ginčui taikytino teismingumo.
Priešieškinis – atsakovo pareikštas laikantis tam tikrų sąlygų ieškinys pradiniam ieškovui jau vykstančiame procese (CPK 143 straipsnis). Pagal CPK 33 straipsnio 2 dalį priešieškinis, neatsižvelgiant į jo teismingumą, pareiškiamas tos vietos teismui, kuriame nagrinėjamas pradinis ieškinys. Byloje nustatyta, kad atsakovas pateikė prašymą įtraukti jį į kreditorių surašą su 500 955,68 euro reikalavimu. Bankroto administratorius, nesutikdamas su tokiu reikalavimu, pareiškė ieškinį, prašydamas pripažinti sandorius negaliojančiais ir priteisti skolą. Teismai, įvertinę šalių procesinių dokumentus, jų padavimo terminą, atsakovo ieškinį laikė ieškiniu, o ieškovo – priešieškiniu. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka.
Nors kasatorius teigia, kad bankroto administratorius negali reikšti pagal ĮBĮ nuostatas priešieškinio, tačiau toks argumentas teisiškai nepagrįstas. ĮBĮ nuostatose nenustatyta bankroto administratoriui draudimo reikšti priešieškinį. Kadangi bankroto administratorius gina kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus, tai jis privalo reikšti ieškinius dėl akivaizdžiai nenaudingų sandorių nuginčijimo bei skolų išieškojimo (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8, 23 punktai). Taigi, nagrinėjamu atveju, kai šalys turi priešpriešinių reikalavimų, bankroto administratoriaus pareikštas priešieškinis pagal savo esmę yra ieškinys. Teismams konstatavus, kad bankroto administratorius pareiškė priešieškinį, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl jo teismingumo, turėjo pagrindą remtis CPK 33 straipsnio 2 dalies ir 34 straipsnio nuostatomis. Tai, kad atsakovas Emmelev A/S vėliau atsiėmė savo reikalavimą ir teismas jį paliko nenagrinėtą, nagrinėjamoje byloje nekeičia priešieškinio teismingumo (CPK 781 straipsnio 1 dalis).
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į šalių susitarimą dėl užsienio valstybės jurisdikcijos ir vadovautis CPK 788 straipsnio nuostata, kurioje leidžiama apriboti Lietuvos Respublikos teismų kompetenciją.
CPK 788 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkinės komercinės veiklos subjektai gali raštu susitarti, kad ginčai, kylantys iš sutartinių teisinių santykių, bus nagrinėjami ne Lietuvos teismuose, jei šis susitarimas neprieštarauja tos valstybės, kurios teismų kompetencijai numato priskirti ginčo nagrinėjimą, teisei. Ieškovas ir kasatorius 2010 m. rugpjūčio 19 d. sudarė rapsų pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nustatė, kad ginčai, kylantys iš šios sutarties bus sprendžiami Danijos Karalystės teismuose. Taigi šalys susitarė dėl teismingumo, kuris vėliau, iškėlus ieškovui bankroto bylą, buvo nulemtas imperatyviųjų ĮBĮ nuostatų (ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad šalys savo procesiniais veiksmais nukrypo nuo sutartinio teismingumo ir pripažino bankroto bylą nagrinėjančio teismo išimtinę jurisdikciją: atsakovas kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą, prašydamas patvirtinti jo kaip kreditoriaus reikalavimą, o bankroto administratorius pareiškė šioje byloje reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančiais ir priteisti skolą. Taigi, šiuo atveju nuo šalių sutartinio teismingumo teisėtai buvo nukrypta pasinaudojant išimtinio teismingumo nuostatomis. Teismingumas spręsti ieškovo reikalavimą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pagal CPK 33 straipsnio 2 dalį išliko net ir po atsakovo reikalavimo atsiėmimo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus bei priešieškinio teismingumo pagal pradinį ieškinį nuostatą, turėjo pagrindą išvadai, kad byla nagrinėtina Lietuvos Respublikos teismuose ir CPK 788 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikytinos. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl nacionalinės teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo atmestini kaip nesudarantys pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas jurisdikcijos klausimą byloje, tinkamai aiškino ir taikė Europos Sąjungos reglamentų, kuriuose nustatoma tarptautinė nacionalinių teismų jurisdikcija, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas, todėl jo priimtas procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, o kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo panaikinti ar pakeisti teismo priimtą procesinį sprendimą.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 53,34 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Emmelev A/S (j. a. k. 544449712) į valstybės biudžetą 53,34 Lt (penkiasdešimt tris litus 34 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Egidijus Laužikas
Juozas Šerkšnas
