S. V. pagal BK 1891 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-192-648/2022

Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00077-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.11; 1.2.14.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,

nuteistajam S. V., jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalies.

Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu S. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu pakeistas Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 19 d. nuosprendis: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria S. V. išteisintas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis – S. V. nuteistas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį 70 MGL (2635,54 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, iš S. V. konfiskuoti 147 698,15 Eur kaip padarytos nusikalstamos veikos rezultatas. Vadovaujantis BK 723 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 2 punktu, iš I. V. konfiskuota 12 000 Eur. Pakeistas I. V. išteisinimo pagrindas, nurodant, kad ji dėl kaltinimo pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį išteisinama, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

S. V. priklausančiam turtui: 1) žemės sklypui, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) pastatui – parduotuvei bei ūkiniams pastatams, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalūs daiktų Nr. (duomenys neskelbtini), bei kitiems statiniams Nr. (duomenys neskelbtini), ir I. V. priklausančiam turtui: 1) žemės sklypui su statiniais, registro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatui – gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) patalpai (butui), registro Nr. (duomenys neskelbtini) (negyvenamoji patalpa – sandėlis su administracinėmis ir aptarnavimo patalpomis – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini)), patalpos Nr. (duomenys neskelbtini), pratęstas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, iki bus išieškota ar sumokėta konfiskuotina pinigų suma. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje baudžiamojoje byloje taip pat išteisinta I. V., tačiau dėl jos kasacinis skundas nėra paduotas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. V. nuteistas už tai, kad neteisėtai praturtėjo, būtent kartu su sutuoktine nuosavybės teise turėjo didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas, kad šis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. iš neteisėtų pajamų įgijo:

1.1. žemės sklypą – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinius pastatus – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pagal 2013 m. balandžio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2013 m. kovo 8 d. sumokant 35 000 Lt (10 136,70 Eur) ir 2013 m. balandžio 12 d. sumokant 145 000 Lt (41 994,90 Eur), iš viso 180 000 Lt (52 131,60 Eur), iš kurių dalį, būtent 144 660 Lt (41 896,43 Eur), sumokėjo iš neteisėtų pajamų, taip laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. liepos 21 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 144 660 Lt (41 896,43 Eur) neteisėtų pajamų;

1.2. tęsdamas nusikalstamą veiką, įsigijo butą – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pagal 2013 m. liepos 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2013 m. balandžio 22 d. sumokant 28 000 Lt (8109,36 Eur) iš neteisėtų pajamų, taip laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2013 m. liepos 25 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 172 660 Lt (50 005,79 Eur) neteisėtų pajamų;

1.3. tęsdamas nusikalstamą veiką, įsigijo žemės sklypą – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pagal 2013 m. liepos 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2013 m. liepos 26 d. sumokant 12 000 Lt (3475,44 Eur) iš neteisėtų pajamų, taip laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2013 m. rugpjūčio 20 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 184 660 Lt (53 481,23 Eur) neteisėtų pajamų;

1.4. tęsdamas nusikalstamą veiką, įsigijo automobilį „Ford Transit“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2013 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį sumokant 20 000 Lt (5792,40 Eur) iš neteisėtų pajamų, taip laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 204 660 Lt (59 273,63 Eur) neteisėtų pajamų;

1.5. tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. rugsėjo 2 d. iš neteisėtų pajamų UAB „S“ (įmonės JAR kodas (duomenys neskelbtini)) suteikė 60 000 Lt (17 377,20 Eur) paskolos (pagal UAB „S“ 2014 m. kovo 25 d. pateiktą 2013 metų mokestinio laikotarpio FR0711 deklaraciją), taip laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. spalio 1 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 204 660 Lt (59 273,63 Eur) neteisėtų pajamų, ir paskolai suteikti panaudojo 60 000 Lt (17 377,20 Eur) neteisėtų pajamų, t. y. iš viso laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. spalio 1 d. turėjo 264 660 Lt (76 650,83 Eur) vertės turto, įgyto iš neteisėtų pajamų;

1.6. tęsdamas nusikalstamą veiką, įsigijo automobilį „BMW X5“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2013 m. spalio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį sumokant 16 500 Lt (4778, 73 Eur) iš neteisėtų pajamų, taip laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. spalio 9 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 281 160 Lt (81 429,56 Eur) neteisėtų pajamų;

1.7. tęsdamas nusikalstamą veiką, įsigijo gyvenamąjį namą – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius) – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pagal 2013 m. lapkričio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) sumokant 80 000 Lt (23 169,60 Eur), iš kurių dalį, būtent 21 596 Lt (6254,63 Eur), sumokant iš neteisėtų pajamų, taip laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2013 gruodžio 27 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 69 756 Lt (20 202,73 Eur) neteisėtų pajamų;

1.8. tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. sausio 2 d. iš neteisėtų pajamų UAB „C“ (įmonės JAR kodas (duomenys neskelbtini)) suteikė 17 000 Lt (4923,54 Eur) paskolos (pagal UAB „C“ 2015 m. kovo 31 d. pateiktą 2014 metų mokestinio laikotarpio FR0711 deklaraciją), taip laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2014 m. sausio 9 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 53 256 Lt (15 424 Eur) neteisėtų pajamų, ir paskolai suteikti panaudojo 17 000 Lt (4923,54 Eur) neteisėtų pajamų, tai yra iš viso laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2014 m. sausio 9 d. turėjo 70 256 Lt (20 347,54 Eur) vertės turto, įgyto iš neteisėtų pajamų;

1.9. tęsdamas nusikalstamą veiką, įsigijo automobilį „Audi A6“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2014 m. sausio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį sumokant 10 000 Lt (2896,20 Eur) iš neteisėtų pajamų, taip laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2014 m. sausio 13 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 80 256 Lt (23 243,74 Eur) neteisėtų pajamų;

1.10. tęsdamas nusikalstamą veiką, įsigijo gyvenamąjį namą – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinius pastatus – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dalis žemės sklypo – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pagal 2014 m. sausio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2014 m. sausio 14 d. sumokant 75 000 Lt (21 721,50 Eur), iš kurių dalį, būtent 20 149 Lt (5835,55 Eur), sumokant iš neteisėtų pajamų, taip laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2014 m. sausio 15 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 100 405 Lt (29 079,30 Eur) neteisėtų pajamų;

1.11. tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. sausio 16 d. iš neteisėtų pajamų UAB „S“ (įmonės JAR kodas (duomenys neskelbtini)) suteikė 30 000 Lt (8688,60 Eur) paskolos (pagal UAB „S“ 2015 m. kovo 31 d. pateiktą FR0711 2014 metų mokestinio laikotarpio deklaraciją), taip laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. birželio 1 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 100 405 Lt (29 079,30 Eur) neteisėtų pajamų, ir paskolai suteikti panaudojo 30 000 Lt (8688,60 Eur) neteisėtų pajamų, t. y. iš viso laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. birželio 1 d. turėjo 130 405 Lt (37 767,90 Eur) vertės turto, įgyto iš neteisėtų pajamų;

1.12. tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. birželio 2 d. iš neteisėtų pajamų UAB „S“ (įmonės JAR kodas (duomenys neskelbtini)) suteikė 30 000 Lt (8688,60 Eur) paskolos (pagal UAB „S“ 2015 m. kovo 31 d. pateiktą 2014 metų mokestinio laikotarpio FR0711 deklaraciją), taip laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2014 m. rugpjūčio 2 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 130 405 Lt (37 767,89 Eur) neteisėtų pajamų, ir paskolai suteikti panaudojo 30 000 Lt (8688,60 Eur) neteisėtų pajamų, t. y. iš viso laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2014 m. rugpjūčio 2 d. turėjo 160 405 Lt (46 456,50 Eur) vertės turto, įgyto iš neteisėtų pajamų;

1.13. tęsdamas nusikalstamą veiką, įsigijo automobilį „Mazda 5“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2014 m. rugpjūčio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį sumokant 12 084,80 Lt (3500 Eur) iš neteisėtų pajamų, taip laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 3 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 172 489,80 Lt (49 956,50 Eur) neteisėtų pajamų;

1.14. tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. rugsėjo 1 d. iš neteisėtų pajamų UAB „S“ (įmonės JAR kodas (duomenys neskelbtini)) suteikė 14 000 Lt (4054,68 Eur) paskolos (pagal UAB „S“ 2015 m. kovo 31 d. pateiktą 2014 metų mokestinio laikotarpio FR0711 deklaraciją), taip nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 2 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 172 489,80 Lt (49 956,50 Eur) neteisėtų pajamų, ir paskolai suteikti panaudojo 14 000 Lt (4054,68 Eur) neteisėtų pajamų, tai yra iš viso laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 2 d. turėjo 186 489,80 Lt (54 011,18 Eur) vertės turto, įgyto iš neteisėtų pajamų;

1.15. tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. spalio 3 d. iš neteisėtų pajamų UAB „S“ (įmonės JAR kodas (duomenys neskelbtini)) suteikė 14 000 Lt (4054,68 Eur) paskolos (pagal UAB „S“ 2015 m. kovo 31 d. pateiktą 2014 metų mokestinio laikotarpio FR0711 deklaraciją), taip 2014 m. spalio 3 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 186 489,80 Lt (54 011,18 Eur) neteisėtų pajamų, ir paskolai suteikti panaudojo 14 000 Lt (4054,68 Eur) neteisėtų pajamų, tai yra iš viso 2014 m. spalio 3 d. turėjo 200 489,80 Lt (58 065,86 Eur) vertės turto, įgyto iš neteisėtų pajamų.

Taip po 2010 m. gruodžio 11 d. įstatymo XI-1199 įsigaliojimo, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. spalio 9 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 281 160 Lt (81 429,56 Eur) neteisėtų pajamų, laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 69 756 Lt (20 202,73 Eur) neteisėtų pajamų, ir laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2014 m. spalio 3 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 200 489,80 Lt (58 065,86 Eur) neteisėtų pajamų.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra surinkta pakankamai S. V. kaltės įrodymų, kurie pagrįstų jo veikoje esant BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymius. Ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą.

3. Teismas konstatavo, kad S. V. sąmoningai pateikė itin abstrakčią informaciją, kurios patikrinti BPK nustatytais procesiniais veiksmais nėra objektyvios galimybės, kadangi neįvardytas nė vienas asmuo, galintis patvirtinti ar paneigti jo liudijimus. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad S. V. galėtų būti susijęs su kokių nors turtinio (finansinio) ar kitokio pobūdžio nusikalstamų veikų vykdymu, tačiau jo parodymai apie darbo užsienyje specifiką (vengimą rodyti darbo santykius bei gaunamas pajamas) liudija, kad tam tikri mokesčių ar civilinės teisės pažeidimai galėjo būti daromi.

4. Teisėjų kolegija taip pat kritiškai įvertino S. V. teiginius, kad jį finansiškai visada rėmė seneliai. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad S. V. tiriamu laikotarpiu buvo dviejų mažamečių vaikų tėvas, jo sutuoktinė namuose prižiūrėjo vaikus ir nedirbo, jos gaunamos pajamos (vaiko priežiūros išmoka), „Sodros“ duomenimis, buvo nedidelės, taigi kaltinamojo senelių duoti pinigai buvo reikalingi šeimai buityje, spręsti, kad šių pinigų galėjo užtekti ir įvairiems kilnojamojo bei nekilnojamojo turto objektams pirkti bei paskoloms bendrovėms teikti, pagrindo nėra. Jokių duomenų, kad šeimą materialiai rėmė ir I. V. tėvai ar seneliai, bylos medžiagoje nėra. Taip pat nenustatyta, kad papildomi pinigai galėjo būti gauti iš S. V. tėvų. Duomenų, kad tam tikros lėšos buvo gautos iš trečiųjų asmenų suteiktų paskolų, taip pat nėra. S. V. parodymai apie tai, kad dokumentais nepagrįstų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinis galėjo būti tik jo užsienio valstybėse uždirbtos lėšos, atmesti, kadangi jie vertinti kaip abstraktūs, neišsamūs, visiškai neinformatyvūs, prieštaringi ir nenuoseklūs.

5. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad finansiniai šaltiniai kaltinime nurodytam turtui įgyti ir paskoloms suteikti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Konstatuota, kad S. V. neteisėtai praturtėjo, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. spalio 9 d. jis turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 281 160 Lt (81 429,56 Eur) neteisėtų pajamų, laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 69 756 Lt (20 202,73 Eur) neteisėtų pajamų, ir laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2014 m. spalio 3 d. turėjo turto, kuriam įsigyti panaudojo 200 489,80 Lt (58 065,86 Eur) neteisėtų pajamų, iš viso panaudojo 159 698,15 Eur neteisėtų pajamų.

III. Kasacinio skundo argumentai

6. Kasaciniu skundu nuteistasis S. V. ir jo gynėjas advokatas V. Sirvydis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį dėl kasatoriaus nuteisimo ir turto konfiskavimo ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 19 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Netinkamas BK 1891 straipsnio 1 dalies aiškinimas ir taikymas apeliacinės instancijos teisme susijęs su onus probandi (įrodinėjimo našta) perkėlimu kaltinamajam, taip pat esminio baudžiamosios teisės principo nemo tenetur se ipsum accusare (teisė nekaltinti savęs) pažeidimu apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas perkėlė kasatoriui pareigą įrodinėti, kad jis yra nekaltas, ir apkaltinamąjį nuosprendį grindė tuo motyvu, kad kasatorius savo pajamų teisėtumo neįrodė. Teismas netinkamai aiškino BK 1891 straipsnio 1 dalies normą ir tuo aspektu, kad šios normos požymį „žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti“ nustatė vien iš kasatoriaus parodymų ir netgi siejo su kasatoriaus pasirinkta procesine teise tylėti ikiteisminio tyrimo metu bei neatskleisti tam tikrų aplinkybių proceso pirmosios instancijos teisme metu.

6.2. Vertindamas specialisto išvadas kaip tinkamus ir patikimus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl S. V. senelių finansinės paramos, skundžiamą nuosprendį grindė tuo, kad specialistės išvadose Nr. SI-2 ir SI-3 šios pinigų sumos nebuvo aptartos ir įvertintos, kadangi apie jas nebuvo žinoma ikiteisminio tyrimo metu. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas privalėjo atnaujinti ir atlikti įrodymų tyrimą, nes tokie duomenys neabejotinai keičia specialisto išvadas, ir tam būtinos specialiosios žinios.

6.3. BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytos normos ypatybė yra ta, kad požymis „žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti“, nurodytas normos dispozicijoje, kartu yra ir nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis, ir subjektyvusis požymis, todėl netinkamas materialiosios baudžiamosios teisės aiškinimas ir taikymas tampa itin glaudžiai susijęs su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintomis garantijomis, kurias apeliacinės instancijos teismas pažeidė. Tokia šios BK specialiosios dalies normos ypatybė nereiškia, kad pats įtariamasis (kaltinamasis, teisiamasis) privalo įrodinėti, jog jis nežinojo (neturėjo ir negalėjo žinoti) apie pajamų neteisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas perkėlė įrodinėjimo naštą ir pareigą gintis pačiam kaltinamajam. Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija ydinga, kadangi verčia kasatorių įrodinėti savo nekaltumą, pažeidžiamas esminis baudžiamosios teisės principas nemo tenetur se ipsum accusare (teisė nekaltinti savęs), kuris išreikštas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje. Minėtas principo pažeidimas pasireiškė ir tuo, kad, be kasatoriaus, baudžiamąja tvarka buvo persekiota ir teisiama ir kasatoriaus buvusi sutuoktinė bei vaikų motina I. V., kuri išteisinta tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kaip ir kasatorius, o apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio dalimi šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį pakeitė, nurodydamas kitą išteisinimo pagrindą. Nors išteisintoji, lygiai kaip ir kasatorius, nedavė parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir nepateikė konkretesnių duomenų apie pajamų šaltinius, tačiau kasatorius baudžiamojoje byloje taip pat buvo verčiamas teikti duomenis ne tik apie save, bet ir apie savo šeimos turtą bei pajamas, taip pat su kasatoriumi susijusi ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria šis teismas, vadovaudamasis BK 723 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 2 punktu, iš I. V. nusprendė konfiskuoti 12 000 Eur. Abu sutuoktiniai buvo kaltinami „veikę kartu“, t. y. faktiškai veikę bendrininkų grupe, taigi kasatorius tokiu atveju buvo faktiškai verčiamas duoti parodymus ir apie savo sutuoktinės ekonominį aktyvumą, darbinę veiklą bei pajamas. Be to, teismas netinkamai sureikšmino santuokos įregistravimo faktą, nors kasatorius ir I. V. pradėjo gyventi kartu, kaip faktinė šeima, dar iki santuokos sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas pasirinko visiškai netinkamus duomenų vertinimo kriterijus ir sureikšmino pernelyg jauną kasatoriaus amžių – kasatoriaus ekonominis aktyvumas prasidėjo jam dar iki sulaukiant pilnametystės, o tai ir tuo metu, ir ypač dabar nėra reta ar išimtinė praktika, kadangi tokio lygmens turtą, kokį sukaupė kasatoriaus šeima, sukaupti net ir per ketverius metus nuo pilnametystės yra visiškai realu. Preziumuoti, kad didesnį turtą gali sukaupti tik aukštesnį ar juo labiau specifinį išsilavinimą turintis asmuo, apeliacinės instancijos teismas taip pat negalėjo. Tokiais motyvais apeliacinės instancijos teismas pažeidė baudžiamosios teisės principą in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) ir skundžiamą nuosprendį pagrindė ne tik nepašalintomis prielaidomis, bet net ir neleistinomis prezumpcijomis.

6.4. Apeliacinės instancijos teismo atliktas specialisto išvadų vertinimas pažeidžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių specialiųjų žinių panaudojimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos Nr. AB-50-1 išaiškinimus, pagal kuriuos specialisto išvados, kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Net ir pačiai specialistei pripažįstant, kad ji neturėjo duomenų, kokį turtą kasatorius (taip pat ir jo sutuoktinė) buvo įgijęs iki 2007 m., apeliacinės instancijos teismas negalėjo pripažinti tokio turto visiškai nebuvus. Argumentas, kad kaltinamieji nėra pateikę vienkartinės šeimos turto deklaracijos, kurioje buvo galima deklaruoti turėtus grynuosius pinigus 2003 m. pabaigoje, yra ydingas, kadangi kasatorius ir išteisintoji I. V. santuoką sudarė 2011 m., o faktinėje santuokoje gyveno nuo maždaug 2007 m., taigi 2003 m. ir kasatorius, ir išteisintoji teisiškai reikšmingų santykių nepalaikė ir tokios deklaracijos pateikti neturėjo nei faktinio pagrindo, nei teisinės pareigos. Be to, buvo ignoruota ir tai, kad specialisto išvadoje nustatyta, jog 2011 m. ir 2012 m. sutuoktinių (kasatoriaus ir išteisintosios I. V.) turtas buvo proporcingas jų pajamoms, tačiau anksčiau įgytas ir turėtas turtas nevertintas.

6.5. Pirmosios instancijos teismas, skirtingai nei apeliacinės instancijos teismas, teisingai aiškino ir taikė kasacinėje praktikoje suformuotą kriterijų dėl ne bet kokio, o aiškaus turto neproporcingumo namų ūkio pajamoms ir nusikalstamo gyvenimo būdo, akivaizdaus gyvenimo ne pagal pajamas. Apeliacinės instancijos teismas šiuo požiūriu aiškiai nukrypo nuo tokio kasacinėje praktikoje suformuoto kriterijaus, spręsdamas, jog 200 000 Eur atitinka (pagal tuo metu šalyje galiojusią valiutą) 690 560 Lt, o tai 2005–2008 metais (kai jie neva buvo sąžiningai uždirbti) buvo itin dideli pinigai, kurių perkamoji galia buvo mažiausiai kelis kartus didesnė nei šiuo metu. Neaišku, kokiais duomenimis remdamasis teismas daro tokią išvadą, nes sprendime nepateikta ekonomiškai patikrintų ir objektyvių duomenų, leidžiančių taip teigti.

6.6. Skundžiama nuosprendžio dalis, kuria apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 723 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 2 punktu, nusprendė iš išteisintosios I. V. konfiskuoti 12 000 Eur, yra prieštaringa ir neteisinga, kadangi faktiškai nubaudžiama ir išteisintoji, kuri dėl išteisinamojo nuosprendžio neturėtų patirti jokių neigiamų pasekmių. Tai padaroma remiantis motyvais, kurie niekaip nesusiję su baudžiamosios bylos ribomis (BPK 255 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimas).

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo S. V. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 1891 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK pažeidimų

8. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 1891 straipsnio 1 dalį. Iš esmės ši kasatorių tezė grindžiama argumentais, kuriais BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių netinkamas aiškinimas siejamas su nepagrįstos įrodinėjimo naštos perkėlimu gynybai, teiginiais, jog apeliacinės instancijos teismo išvados nėra grindžiamos visapusišku įrodymų ištyrimu ir jų vertinimu, o remtasi prielaidomis, pažeidžiant principą in dubio pro reo. Taigi, iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorių pozicija dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo kartu kildinama ir iš BPK 20 straipsnyje nustatytų pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių nesilaikymo.

9. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių S. V. kaltę, nustatė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja I. V. ir S. V. įsigyto turto aiškus neproporcingumas šių gaunamoms pajamoms. Apeliacinės instancijos teismas savo ruožtu, kitaip įvertinęs bylos įrodymus, pripažino, kad S. V. neteisėtai praturtėjo, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

10. Nagrinėjant šią bylą teisės taikymo aspektu, kasacinio skundo argumentai ir skirtingos teismų išvados dėl S. V. inkriminuotos veikos padarymo įgalina kasacinės instancijos teismą kartu patikrinti, ar apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

11. BPK 20 straipsnyje nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių, nuosprendyje pateikdami įrodymų vertinimo motyvus, privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas.

12. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020).

13. Patikrinus apskųstą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, darytina išvada, kad šis teismas nuosprendyje išdėstė motyvuotas ir aiškias išvadas, kodėl pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

14. Pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. BK 190 straipsnio 2 dalyje išaiškinta, kad BK 1891 straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka. Tokiu būdu nagrinėjama norma sudaro pagrindą patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę neproporcingai didelį pagal savo pajamas turtą ir juo disponuoja, esant pagrindui manyti, jog turtas gautas iš neteisėtos veiklos, taip pat tuos, kurie padeda nuslėpti tokio turto kilmę ir savininkus.

15. Lietuvos teismų praktikoje aiškinant neteisėto praturtėjimo, kaip nusikalstamos veikos, taikymo ypatumus atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš šios normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Kartu pabrėžtina, kad įrodinėjant ir pagrindžiant šią aplinkybę negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-93/2014, 2K-P-100-222/2015, 2K-87-719/2019).

16. Kasatoriai neginčija apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad kaltinime nurodytas turtas (gyvenamieji namai su žemės sklypu, automobiliai) priklausė S. V. nuosavybės teise ir jis įsigytas po 2010 m. gruodžio 11 d., t. y. po BK 1891 straipsnio, nustatančio atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, įsigaliojimo, taip pat to, kad tokio turto bendra vertė yra didesnė nei 500 MGL. Tačiau, kasatorių teigimu, byloje nenustatyta, kad šis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, o šio teisėtumo įrodinėjimas (kartu ir nekaltumas dėl inkriminuojamos veikos) nepagrįstai perkeltas nuteistajam. Tokie kasatorių teiginiai prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, kuriame, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nustatytos ir jame ginčijamos aplinkybės.

17. Iš bylos duomenų ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, iš naujo vertino visus bylos duomenis, surinktus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu. Teismas atsižvelgė ir įvertino Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. gegužės 13 d. raštą dėl I. ir S. V. vykdytų sandorių, Valstybinės mokesčių inspekcijos mokesčio mokėtojo veiklos analizės išvadą dėl nedeklaruotų turto ir vertybinių popierių perleidimo pajamų, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento 2018 m. balandžio 9 d. specialisto išvadą Nr. SI-2 bei šią pateikusios specialistės Irutės Židonienės paaiškinimus. Šių byloje surinktų įrodymų visumos analize nustatyta, kad kaltinime nurodytas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

18. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento 2018 m. balandžio 9 d. specialisto išvadą Nr. SI-2, kaip antai nuo kada buvo atliktas pajamų ir išlaidų patikrinimas (nuo 2007 metų, kai šiam buvo (duomenys neskelbtini) metai). Teismo akcentuotas specialisto išvadoje visų tirtų metų išlaidų ir pajamų santykis – 2007 m. S. V. patirtos išlaidos gautas pajamas viršijo 55 729 Lt (16 140, 23 Eur); 2008 m. ir 2009 m. išlaidos neviršijo pajamų; 2010 m. išlaidos viršijo pajamas 154 645 Lt (44 788,28 Eur); nustatyta, kad 2011 m. ir 2012 m. sutuoktinių turtas buvo proporcingas jų pajamoms, tačiau jau 2013 m. šeima turėjo 346 469 Lt (100 344,35 Eur) dokumentais nepagrįstų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų, 2014 m. šios pajamos sudarė 265 451 Lt (76 879,92 Eur). Teismas kartu įvertino S. V. darbinę patirtį, turėtas bendrovių akcijų dalis bei akcinių bendrovių ir šių akcininkų turto santykio specifiką (akcinių bendrovių turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas), taip pat ryšius su kitais asmenimis (tėvais, broliu), sutuoktinės gaunamas pajamas.

19. Pažymėtina, kad specialisto išvados vertinimo kontekste neliko neaptartas ir S. V. galimas pajamų šaltinis, t. y. nuteistojo senelių piniginė parama, – apie šią nebuvo žinoma ikiteisminio tyrimo metu, todėl atitinkamai nebuvo įvertinta ir specialisto išvadoje. Nors teismas dėl šios dalies neatnaujino įrodymų tyrimo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas, t. y. turi vykti tol, kol nustatomos visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-697/2018, 2K-9-976/2022 ir kt.). Dėl šių priežasčių situacija, kai teismas, neatnaujinęs įrodymų tyrimo, įvertino naujus duomenis visumos kontekste, pati savaime nereiškia, kad teismas pažeidė esminį reikalavimą išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio 42 punkte atliko specialiųjų žinių nereikalaujantį palyginimą ir atitinkamai konstatavo, kad S. V. pajamų suma, gauta iš senelių, nėra pakankama nuteistojo išlaidoms pagrįsti. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrindo.

20. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismas, vertindamas minėtą specialisto išvadą ir ją sugretindamas su nuteistojo parodymais, šiam įrodinėjimo naštos neperkėlė, nekaltumo prezumpcijos nepažeidė. Kaip jau minėta, įrodinėjant BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo – neteisėto praturtėjimo sudėtį būtina paisyti nekaltumo prezumpcijos principo ir iš jo kylančių reikalavimų. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga. Atitinkamai Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad tiek teisė į nekaltumo prezumpciją, tiek iš jos kylantis imperatyvas, kad įrodinėjimo našta tenka kaltintojui, nėra absoliutūs. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje savaime nėra draudžiamos fakto ir teisės prezumpcijos, veikiančios kiekvienoje nacionalinėje baudžiamojoje teisėje, tačiau valstybės visais atvejais privalo nustatyti pagrįstas tokių prezumpcijų ribas, atsižvelgdamos į sprendžiamo klausimo svarbą ir veiksmingai užtikrindamos asmens teisę į gynybą (inter alia (be kita ko), 1988 m. spalio 7 d. sprendimo byloje Salabiaku prieš Prancūziją, peticijos Nr. 10519/83, 28 punktas; 2010 m. kovo 18 d. sprendimo byloje Krumpholz prieš Austriją, peticijos Nr. 13201/05, 34 punktas).

21. Taigi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, vadovaujantis principu in dubio pro reo, visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau šis principas gali būti taikomas tik tada, kai pagrįstai konstatuojama, jog nėra galimybės abejonių ir neaiškumų pašalinti. Teismų praktikoje pažymėta, kad nagrinėjant bylas, kai asmuo kaltinamas neteisėtu praturtėjimu iki BK 1891 straipsnio įsigaliojimo, vien tik kaltinamojo tylėjimas ar tai, kad kaltinamasis nepateikia duomenų apie turto įgijimo teisėtumą, negali būti pagrindas taikyti šį teisės principą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTUxMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-511/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-511/2015">2K-274-511/2015</a>). Tokiu atveju išvadas dėl kaltinimų apie BK 1891 straipsnio dispozicijoje nurodyto turto turėjimą ar neturėjimą teismas turi daryti iš byloje surinktų ir ištirtų duomenų visumos, tai nagrinėjamoje byloje ir buvo padaryta.

22. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad išvada dėl S. V. kaltės padaryta analizuojant šios nutarties 17 punkte išvardytus įrodymus, atsižvelgiant į turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, išlaidas, ryšius su kitais asmenimis. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino nuteistojo parodymus, kuriuose šis nurodė galimą pajamų šaltinį, t. y. užsienio valstybėse uždirbtas lėšas, nereiškia, kad tokiu būdu jis perkėlė nuteistajam įrodinėjimo naštą. Šioje byloje teismas savo ruožtu įvertino nuteistojo parodymų objektyvumą, t. y. ar įmanoma ir pagrįsta pastarojo iškelta versija, jog iki santuokos su I. V. sudarymo jis turėjo apie 200 000 Eur grynųjų pinigų, kuriuos buvo uždirbęs užsienyje vystydamas įvairius verslus. Iš skundžiamo sprendimo išdėstymo matyti, kad aplinkybė, jog S. V., teigęs apie užsienio valstybėse verčiantis verslu uždirbtas lėšas, nesugebėjo atsiminti ir nuosekliai įvardyti, kurioje valstybėje, kokiu verslu užsiėmė (teigė neprisimenantis, ar buvo įsteigęs oficialiai kokią nors įmonę, neįvardijo verslo partnerių ir kitų esą vystyto verslo ypatumų), traktuotina kaip fakto konstatavimas, leidęs S. V. parodymus vertinti kaip nepatikimus, prieštaringus ir nenuoseklius, bet ne kaip aplinkybę, pagrindžiančią kaltinamojo kaltę. Be kita ko, neobjektyvios ir nepagrįstos abejonės nėra pagrindas taikyti minėtą in dubio pro reo principą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymai gali būti tik tie duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse nustatytais proceso veiksmais.

23. Atitinkamai kasaciniame skunde pateikiami pasiūlymai tas pačias aplinkybes vertinti priešingai, t. y. kaip patvirtinančias 200 000 Eur grynųjų pinigų, už kuriuos buvo įgytas kaltinime išvardytas turtas, sukaupimą, yra deklaratyvūs ir nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų, kurios, kaip minėta pirmiau, pagrįstos byloje surinktų įrodymų visumos pagrindu.

24. Taigi apibendrinant tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl S. V. kaltės, padarius BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir bylos patikrinimu, kaip to reikalaujama pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Byloje įrodinėjimo naštos perkėlimo kaltinamajam nenustatyta. Nagrinėjamoje byloje visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėčiai konstatuoti, nustatytos, apeliacinės instancijos teismo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos, taigi pagal byloje nustatytas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes baudžiamasis įstatymas (BK 1891 straipsnio 1 dalis) S. V. pritaikytas tinkamai.

Dėl turto konfiskavimo

25. Kasaciniame skunde, be kita ko, keliamas turto konfiskavimo (BK 72 straipsnis) taikymo klausimas. Pažymėtina, kad kasatorius šiuo aspektu teisinių argumentų, kodėl apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nenurodo, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio dalį dėl turto konfiskavimo instituto taikymo, vis dėlto atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas išplėstinį turto konfiskavimą I. V. priklausančiam turtui, padarė baudžiamojo įstatymo (BK 723 straipsnis) taikymo klaidą.

26. BK 723 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išplėstinis turto konfiskavimas taikomas, kai yra visos šios sąlygos: 1) kaltininkas pripažintas padaręs apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos; 2) kaltininkas turi šio kodekso uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo arba per penkerius metus iki jos padarymo įgyto turto, kurio vertė neatitinka jo teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą, arba per šiame punkte nurodytą laikotarpį kitiems asmenims yra perleidęs tokio turto; 3) baudžiamojo proceso metu kaltininkas nepagrindžia šio turto įsigijimo teisėtumo.

27. Taigi, išplėstinis turto konfiskavimas gali būti taikomas tik esant nustatytoms visoms minėtoms įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepateikė jokių BK 723 straipsniui taikyti būtinųjų sąlygų nustatymo motyvų.

28. Iš BK 723 straipsnio formuluotės ir taikymo sąlygų matyti, kad jame nurodyta galimybė konfiskuoti ir kitą turtą, kuris gautas nusikalstamu būdu, o ne tiesiogiai iš inkriminuotos nusikalstamos veikos. Taigi taikant šį straipsnį nepakanka nustatyti lėšų nepagrindimo teisėtomis pajamomis, o būtina nustatyti ir įtikinamais duomenimis pagrįsti, kad lėšos gautos būtent nusikalstamu būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad šioms aplinkybėms pagrįsti nepakanka fakto, jog asmuo neturėjo teisėtų pajamų turtui įsigyti, kas gali išaiškėti atlikus patikrinimą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ar specialų asmens ūkinės finansinės veiklos tyrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ1LTEwNzMvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-245-1073/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-245-1073/2018">2K-245-1073/2018</a>).

29. Skundžiamame nuosprendyje nesant argumentų apie aiškiai nustatytas visas būtinąsias BK 723 straipsnio taikymo sąlygas (nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo įgytas turtas gautas panaudojant būtent iš nusikalstamų veikų, o ne iš kitokių neteisėtų veikų ar nenustatytų šaltinių), nėra pagrindo taikyti išplėstinį turto konfiskavimą I. V. turtui. Atitinkamai yra naikintina ir procesinės prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas I. V. turtui. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendį.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį dėl BK 723 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 2 punkto taikymo I. V. konfiskuojant 12 000 Eur.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį dėl I. V. priklausančio turto: 1) žemės sklypo su statiniais, registro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) patalpos (buto), registro Nr. (duomenys neskelbtini) (negyvenamoji patalpa – sandėlis su administracinėmis ir aptarnavimo patalpomis – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) patalpos Nr. (duomenys neskelbtini), laikino nuosavybės teisių apribojimo pratęsimo, iki bus išieškota ar sumokėta konfiskuotina pinigų suma.

Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė

Artūras Ridikas

Artūras Pažarskis