R. J. pagal BK 135 str. 2 d., 180 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-126-495/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28711-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.1; 1.2.4.1.2.9; 1.2.14.3.1; 1.2.18.2;

1.2.29.3.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. gynėjos advokatės Gitanos Butrimienės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu ketveriems metams, 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 214 straipsnio 1 dalį areštu 40 parų, 302 straipsnio 1 dalį areštu 40 parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams.

R. J. pagal BK 284 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš R. J. ir M. I. priteista solidariai Panevėžio teritorinei ligonių kasai 934,51 Eur turtinei žalai; nukentėjusiajam J. P. 3456,89 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai, taip pat po 400 Eur išlaidoms už advokato paslaugas atlyginti.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo R. J. gynėjos apeliacinis skundas atmestas.

Šioje byloje pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą, kurio metu nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo G. V. sveikata, nuteisti M. I., A. Ž. ir G. G. Kasaciniai skundai dėl jų nepaduoti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. J. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su M. I., 2018 m. birželio 17 d. nuo 2.00 iki 04.17 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, bendrais veiksmais, M. I. spiriant nukentėjusiajam J. P. nenustatytą skaičių, bet ne mažiau kaip du smūgius į galvą, taip padarant nukentėjusiajam kraujosruvą veido kairėje pusėje, muštines žaizdas burnos kairiajame kampe, apatinės lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimus veido dešinėje pusėje, apatinio žandikaulio kairės pusės kūno lūžį su kairės pusės 3 danties netekimu, galvos smegenų židininį sumušimą su ryškia židinine neurologine simptomatika, sunkiai iš savanaudiškų paskatų sutrikdant nukentėjusiojo J. P. sveikatą, nukentėjusiajam J. P. nuo suduotų smūgių praradus sąmonę, taip atėmus galimybę jam priešintis, M. I. ir R. J. iš nukentėjusiojo J. P. šortų kišenės ištraukė ir pagrobė 30 Eur vertės piniginę su viduje esančiais asmens tapatybės kortele, vairuotojo pažymėjimu, banko kreditine ir mokėjimo kortelėmis, automobilio „BMW 320“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) techniniu pasu, 20 Eur kupiūromis ir monetomis, taip pat 400 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „iPhone S6“ su kortele, nuo nukentėjusiojo rankos nutraukė 1100 Eur vertės laikrodį „Certin“, t. y. pagrobė svetimą J. P. priklausantį turtą, neteisėtai įgijo ir laikė svetimą mokėjimo priemonę bei pagrobė oficialų dokumentą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo R. J. gynėja advokatė G. Butrimienė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria R. J. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, bei Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo R. J. gynėjos apeliacinis skundas atmestas, R. J. bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendį ir sumažinti R. J. paskirtą bausmę, bausmės vykdymą atidedant bei sumažinant priteistus civilinius ieškinius. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Teismų sprendimai naikintini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 180 straipsnio 1 dalies – bei padarytų esminių BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyse, 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, teisės principo in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) pažeidimų, lėmusių netinkamą įrodymų vertinimą.

2.2. R. J. veiksmuose nėra BK 180 straipsnio 1 dalyje nurodytos plėšimo sudėties. Nuteistieji R. J. ir M. I. neturėjo tikslo ir nesitarė padaryti plėšimo. Vienintelis žodį „kirsti“ kaip plėšimą, teismo nuomone, suprato A. Ž., kuris viso proceso metu šį žodį aiškino skirtingai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog J. P. smūgius sudavė ir nuteistasis R. J., vadinasi, R. J. neatliko jokių veiksmų prieš nukentėjusįjį J. P., neprisidėjo prie nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo. Tačiau, atmesdamas apeliacinį skundą, teismas nevertino šios teisiškai reikšmingos aplinkybės. Nors nuteistasis R. J. veikė bendrininkų grupe su M. I., t. y. veikos padarymo metu buvo šalia, neturėjo tikslo sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatos ir plėšimo būdu užvaldyti nukentėjusiojo turto; nebuvo ir jo tyčios naudoti pavojingo sveikatai ir gyvybei smurto. Priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pamatęs, kad M. I. sudavė itin stiprų smūgį nukentėjusiajam, R. J. bandė jį nustumti nuo nukentėjusiojo ir sutrukdyti tęsti nusikalstamus veiksmus. Teismai privalėjo atsižvelgti į nuteistojo R. J. siekį nebetęsti nusikalstamos veikos, nes tai rodo, kad jis neturėjo tikslo sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatos. Kaip pasireiškė R. J. suvokimas dėl savo veiksmų reikšmės ir kad jo ir M. I. atliekami veiksmai yra bendri, teismai nepasisakė. Be to, iš nukentėjusiojo J. P. pagrobti daiktai nebuvo rasti pas R. J., nėra objektyvių įrodymų, kad būtent nuteistasis R. J. užvaldė nukentėjusiojo turtą. Nukentėjusiojo vairuotojo pažymėjimą miškelyje rado liudytojas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas neišsamiai išsiaiškinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, nepašalinus visų abejonių dėl R. J. kaltumo. Teismas vertino tik kaltinančius įrodymus, tačiau nuteistąjį teisinančių įrodymų teismas nevertino, nenustatė nukentėjusiajam J. P. suduotų smūgių aplinkybių, o bendrininkavimą dėl plėšimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo inkriminavo dėl vienintelės aplinkybės, kad R. J. savo rankose laikė nukentėjusiojo laikrodį. Pažymėtina, kad J. P. neteko sąmonės nuo pirmo smūgio, kurį jam sudavė M. I., tai viso proceso metu patvirtino tiesiogiai įvykyje dalyvavę A. Ž., R. J., M. I. Šių asmenų nurodytos aplinkybės pagrindžia, kad R. J. nesudavė nė vieno smūgio J. P. ir kad tarp R. J. ir M. I. nebuvo bendrininkavimo. Tai, kad R. J. nepritarė M. I. veiksmams, svarstė kviesti greitąją pagalbą, nurodė ir liudytojai N. M., G. S., N. Z. Byloje neįrodyta, kad R. J. su M. I. veikė bendrininkų grupe. Nukentėjusiojo turtą užpuolimo metu užvaldė M. I. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bendrininkavimo sudėties. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuteistasis R. J. buvo nusikalstamos veikos vykdytojas, bet tai objektyviais įrodymais nepagrįsta prielaida. M. I. veiksmai, susiję su smurtu prieš nukentėjusįjį, pripažintini vykdytojo ekscesu. Kaltinamųjų bendrininkavimo plėšti aplinkybė galėtų būti nustatyta tik dėl nukentėjusiojo laikrodžio.

2.3. Nors apeliacinės instancijos teismas sutiko su nuteistojo R. J. gynėjos teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas R. J. veiksmus pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, neatskleidė šių nusikaltimų sudėties jo veiksmuose, byloje nėra įrodymų, kad nukentėjusiojo asmens dokumentą ir mokėjimo korteles būtų paėmęs ar jais disponavęs R. J., jie nebuvo rasti pas R. J. ar M. I. Įvertinus nuoseklius viso bylos proceso metu R. J. parodymus, akivaizdu, kad jis neturėjo tikslo pagrobti nukentėjusiojo banko kortelių bei asmens dokumento.

2.4. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 16 d. nuosprendyje nenurodė, kur paskiria atlikti subendrintą bausmę, nors pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojusią BK 50 straipsnio 3 dalį privalėjo tai padaryti. Šios aiškios teisės taikymo klaidos neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas. Tai nuteistojo R. J. teisinę padėtį pasunkino, nes jo padaryta BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyta veika priskirtina labai sunkiems nusikaltimams, dėl to jis turės atlikti laisvės atėmimo bausmę kalėjimo sąlygomis. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio pakeitimai, nustatantys, kad kalėjimuose paprastai laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys, kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, ir nuteistieji, kuriems paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, įsigalios 2022 m. sausio 1 d.

2.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies, 58 straipsnio nuostatas, nes, skirdamas R. J. bausmę, jos tinkamai neindividualizavo, neatsižvelgė į jo asmenybę teigiamai apibūdinančias aplinkybes, mažesnį kaip bendrininko vaidmenį, nepasisakė dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybės, nesprendė dėl R. J. socialinės brandos (nebrandumo), dėl kurios pagal BK 81 straipsnio 2 dalį gali būti taikomos BK XI skyriaus, reglamentuojančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų pasisakė formaliai ir paliko bausmę nepakeistą. Teismai nepagrįstai nenustatė lengvinančios aplinkybės, kad R. J. nuoširdžiai gailisi, dėl to, kad jis neigia padaręs nusikalstamas veikas, nes prisipažinti arba neprisipažinti dėl veikų padarymo yra kaltinamojo teisė.

2.6. R. J. paskirta subendrinta reali ketverių metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, nesiekia teisingumo ir kitų tikslų. Nors teismai nurodė, kad aktyvus nusikalstamų veikų dalyvis buvo ne R. J., o M. I., abiem kaltinamiesiems paskyrė vienodas bausmes. Nusikalstamos veikos padarymo metu R. J. vos buvo sulaukęs pilnametystės, baigęs tik 9 klases, todėl vien šios aplinkybės teismui turėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl jo socialinės brandos. Kad R. J. iš tiesų nėra socialiai brandus, patvirtina bylos duomenys. Iš R. J. parodymų matyti, kad dėl savo nebrandumo ir jauno amžiaus nepakankamai suvokė nusikalstomos veikos pavojingumą ir padarinius. Akivaizdu, kad nusikalstama veika yra atsitiktinio pobūdžio, padaryta pirmą kartą. Tik po įvykio praėjus pusantrų metų, R. J. pradeda suvokti visus įvykio padarinius, baudžiamojo proceso rimtumą, savo neapgalvotą elgesį, kai susikvietė nepilnamečius girtauti. Jau kuris laikas R. J. ėmė blogėti sveikata, 2020 m. kelis kartus buvo gydomas ligoninėje. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad R. J. socialinė branda nusikalstamos veikos padarymo metu neatitiko jo biologinio amžiaus, todėl teismams neabejotinai buvo pagrindas taikyti R. J. baudžiamuosiuose įstatymuose nustatytas nepilnamečiams skirtas lengvatas. R. J. paskirta reali ketverių metų laisvės atėmimo bausmė sukels daugiau neigiamų pasekmių, paveiks nuteistojo teigiamus socialinius ryšius, nei tinkamai ir teisingai auklės. R. J. nesistengė išvengti atsakomybės, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusio J. P., siekė atlyginti padarytos žalos dalį, bet nukentėjusysis iki teismo nuosprendžio paskelbimo atsisakė ją priimti, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, kad ateityje nedarys naujų pavojingų veikų. Šie duomenys sudaro pagrindą daryti išvadą, kad nuteistojo R. J. resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, skiriant jam auklėjamojo poveikio priemones, ribojančias nuteistojo elgesį ir kartu turinčias auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, šios priemonės bus pakankamai efektyvios, norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, taip asmuo bus pakankamai nubaustas.

2.7. Nuteistasis M. I. apeliaciniame skunde sutiko nukentėjusiajam atlyginti gydymo ir dantų protezavimo išlaidas, iš viso 1881,40 Eur. Byloje nenustatyta, kad R. J. būtų sudavęs smūgius nukentėjusiajam J. P., prieš J. P. smurtavo tik M. I., dėl to nepagrįstai iš R. J. su M. I. priteista solidariai atlyginti Panevėžio teritorinei ligonių kasai nukentėjusiojo gydymo išlaidas, nes nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – R. J. kaltės, neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio. Byloje civilinio ieškinio dalis dėl 3456,89 Eur turtinės žalos tenkinta nepagrįstai, nes nebuvo pateikti jokie rašytiniai objektyvūs įrodymai, patvirtinantys telefono, piniginės, laikrodžio vertę (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis kelerius metus nešiotą ir naują apie 1000 Eur kainavusį laikrodį vertino 1100 Eur. Pirmosios instancijos teismas, turtinę žalą priteisęs tik pagal nukentėjusiojo subjektyvų vertinimą, pažeidė restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas) principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 straipsnyje, nes ne grąžino į iki pažeidimo buvusią, bet nepagrįstai pagerino nukentėjusiojo padėtį. Jeigu kasacinės instancijos teismas padarytų pagrįstą išvadą, kad tarp R. J. veiksmų ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys, iš nuteistojo R. J. priteistina žalos suma žymiai mažintina.

2.8. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš R. J. su M. I. priteisė solidariai nukentėjusiajam J. P. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. J. P. civilinis ieškinys turėjo būti atmestas R. J. atžvilgiu, kadangi jis neatliko jokių veiksmų, dėl kurių buvo sutrikdyta J. P. sveikata. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad padariniai nėra tokie sunkūs, kaip nurodė nukentėjusysis, nes jis baigė mokslus universitete, parašė ir apsigynė mokslinį darbą. Nors teismas konstatavo, kad nukentėjusysis dėl prieš jį atliktų neteisėtų smurtinio pobūdžio veiksmų neabejotinai patyrė fizinį skausmą, įvairius nepatogumus, stresą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, byloje nėra duomenų, su tuo sutiko ir apeliacinės instancijos teismas, kad nukentėjusysis patyrė liekamųjų reiškinių ar sunkių padarinių, nukentėjusiajam nėra nustatytas nei neįgalumas, nei netektas darbingumas. Byloje nėra taip pat jokių duomenų dėl neigiamų sveikatos prognozių ateičiai, dėl liekamųjų reiškinių, turinčių reikšmės neturtinės žalos dydžiui. Tenkindamas civilinius ieškinius, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nuteistųjų realių galimybių ją atlyginti. Priteista neturtinei žalai atlyginti 10 000 Eur suma yra aiškiai per didelė, neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams, neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, teismų praktikos, todėl civiliniai ieškiniai R. J. atžvilgiu atmestini arba sumažintini. Vien ta aplinkybė, kad dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusysis turėjo ir galbūt turi šiuo metu įtakos nukentėjusiojo gyvenimo kokybei, nesudaro pagrindo manyti, kad pasekmės išryškės ir ateityje. Nuo nusikalstamos veikos įvykdymo ir sveikatos sutrikdymo praėjo dveji su puse metų, todėl manyti, kad dar ateityje kokios nors sužalojimų pasekmės kils būtent dėl veikos, ir dėl to priteisti net 10 000 Eur neturtinę žalą yra teisiškai nepagrįsta. Teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, neužtikrino priešingų nukentėjusiojo ir nuteistųjų interesų pusiausvyros.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. J. gynėjos advokatės G. Butrimienės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio tenkinti iš dalies, pakeičiant Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį ir parenkant R. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vietą pataisos namuose. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Teismai, nagrinėdami bylą ir kvalifikuodami R. J. veikas, esminių BPK pažeidimų nepadarė, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų skundus, ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, išnagrinėjo ir įvertino pagrindinius skundų teiginius ir argumentus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.2. Kasaciniame skunde pasisakant dėl neva neteisingo R. J. veiksmų kvalifikavimo padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, iš esmės nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, pateikiamas savas aplinkybių ir byloje apklaustų liudytojų parodymų vertinimas, pateikiami ir analizuojami, ginčijami bylos faktiniai duomenys, teikiamos savos išvados dėl įrodymų turinio. Tokie argumentai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

3.3. Pagal apeliacinės instancijos teismo byloje nustatytas objektyvias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes akivaizdu, kad R. J. veikė kaip plėšimo bendravykdis. R. J. tyčią pagrobti svetimą turtą panaudojant smurtą rodo jo veiksmai tiek iki smurto panaudojimo prieš J. P., kai jis neprieštaravo M. I. pasiūlymui sumušti nukentėjusiuosius („iškirsti“) bei atimti jų daiktus („pasidaryti pinigų“), tiek M. I. panaudojus smurtą prieš nukentėjusįjį, kai jis bandė nuimti nuo J. P. rankos laikrodį, o to padaryti nepavykus, M. I. spyrė į nukentėjusiojo ranką, tada atšoko sagtis ir laikrodis nukrito, o R. J. jį paėmė. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, M. I. ir R. J. susitarimas dėl turto užvaldymo būdo – užpulti nukentėjusįjį J. P., naudojant prieš jį pavojingą sveikatai smurtą ir atimant jam galimybę priešintis, pasireiškė ne tik minėtu M. I. pasiūlymu bei R. J. nebyliu pritarimu, turint tikslą užvaldyti svetimą turtą, „nukirsti“ nukentėjusiuosius, bet ir M. I. bei R. J. konkliudentiniais veiksmais. R. J., dalyvaudamas padarant plėšimą, matydamas M. I. smurtinių veiksmų intensyvumą, kaip šis spyrė 3–4 kartus J. P. į galvą, bei suprasdamas, kad smūgiai koja į tokią gyvybiškai svarbią kūno vietą yra pavojingi nukentėjusiojo sveikatai, bet vis tiek tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus ir pagrobdamas ant nukentėjusiojo rankos esantį laikrodį, taip rodydamas pritarimą anksčiau išsakytiems M. I. ketinimams „iškirsti“ nukentėjusįjį ir „pasidaryti pinigų“, veikė kaip plėšimo ir M. I. panaudoto smurto, kuris sukėlė BK 135 straipsnyje nurodytas pasekmes, bendravykdis. Teismai teisingai konstatavo, kad abiejų nuteistųjų tyčia darant nusikalstamas veikas buvo bendra ir jie abu turi atsakyti už padarinius, atsiradusius realizuojant bendrą nusikalstamą sumanymą. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad abu bendrininkai ketino pagrobti turtą, naudodami pavojingą sveikatai fizinį smurtą, abu dalyvavo tame pačiame tyčiniame nusikaltime ir suvokė savo bei vienas kito bendrininkų grupe daromų veiksmų neteisėtumą. Todėl tiek M. I., tiek R. J. veiksmai kaip plėšimas ir jo metu dėl panaudoto smurto padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuoti teisingai. Kasacinio skundo teiginiai, kad R. J. aktyviai pasipriešino M. I. smurtavimui prieš nukentėjusįjį, nustumdamas ir patraukdamas jį nuo nukentėjusiojo, taip siekiant paneigti R. J. bendrininkavimą inkriminuotose veikose, atmestini kaip nepagrįsti, nes bylą išnagrinėję teismai tokių aplinkybių nenustatė.

3.4. Teismų nuosprendžiai grindžiami bylos nagrinėjimo metu ištirtų duomenų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išsamiai pasisakė, kaip vertina liudytojo K. G. parodymus bylos duomenų kontekste ir kodėl šio liudytojo parodymų nepaneigia byloje kaip liudytojų apklaustų N. M., V. T. ir N. Z. parodymai. Nesutikti su tokiais teismo argumentais nėra pagrindo.

3.5. Teismas įvertino bylos aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant bausmę R. J. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų sunkumą (trys padarytos veikos priskiriamos apysunkių, o viena – labai sunkių nusikaltimų kategorijai), padarinius (pasikėsinta į žmogaus sveikatą ir sukelti sunkūs, pavojingi gyvybei padariniai) ir jų stadiją, kaltės formą, duomenis, apibūdinančius nuteistojo asmenybę, į tai, kad nėra jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o yra jo baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti. Nuosprendyje teismas nurodė išsamius motyvus dėl R. J. skirtinos bausmės rūšies bei jos dydžio (laisvės atėmimo bausmės, jos dydį nustatant mažesnį nei įstatymo sankcijoje nurodytos bausmės vidurkis), ištyrė ir įvertino R. J. apibūdinančius duomenis. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad teismas, paskirdamas bausmę R. J., parinkdamas jos rūšį bei nustatydamas jos dydį, pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 2 dalies nuostatas. Dėl galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas pažymėtina, kad šios normos taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Be to, teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šioje byloje nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat sąlygų, leidžiančių paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį. Parinkdami bausmę, teismai skyrė ypatingą dėmesį tiek R. J. fizinio ir psichinio išsivystymo, socialinės aplinkos, būdo bruožų, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nuteistojo elgesio proceso metu, požiūrio į padarytą neteisėtą veiką, sveikatos būklės vertinimui. Išsamiai ištyrę nuteistojo socialinės brandos laipsnį rodančias aplinkybes, teismai padarė teisingą išvadą, kad nors nusikalstamą veiką R. J. padarė praėjus kiek daugiau nei mėnesiui, kai jam suėjo aštuoniolika metų, byloje nustatytos aplinkybės (charakteristikos, duomenys apie R. J. sveikatą, nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, motyvus, dėl kurių veikos buvo padarytos, nuteistojo parodymus proceso metu (aktyviai gynėsi nuo pateiktų kaltinimų) ir pan.) nerodo sulėtėjusio ar sutrikusio nuteistojo protinio išsivystymo, žemesnio socialinio supratimo lygio ar nesiorientavimo socialinėje aplinkoje. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje nenustatyta duomenų apie kokias nors išskirtines R. J. savybes, kurios būtų nebūdingos jo amžiaus jaunuoliui ar kurioms esant jo socialinė branda nusikalstamos veikos padarymo metu galėtų būti prilyginta nepilnamečiui. Atsižvelgdami į tai, teismai padarė teisingą išvadą, jog skiriant bausmę R. J. nėra pagrindo taikyti baudžiamuosiuose įstatymuose nustatytų nepilnamečiams skirtų lengvatų, nes nuteistojo socialinė branda nusikalstamos veikos padarymo metu visiškai atitiko jo biologinį amžių.

3.6. Byloje nustatyta, kad M. I. ir R. J. veikė kaip jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų bendravykdžiai, o nusikalstamos veikos bendravykdžiai yra bendrai atsakingi už kilusius padarinius, dėl to M. I. ir R. J. yra solidariai atsakingi už nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimą. Nors pagal byloje nustatytas aplinkybes R. J. nesudavė nė vieno smūgio nekentėjusiajam, kaip nusikaltimo bendravykdis jis vis tiek yra atsakingas už kilusius padarinius. Teismai, priteisdami iš R. J. ir M. I. nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimą solidariai, tinkamai pritaikė nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą reglamentuojančias normas. Nustatydami pagrobtų daiktų vertę teismai teisingai rėmėsi nukentėjusiojo ir jo tėvų parodymais apie pagrobtų daiktų vertę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjkzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-693/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-693/2007">2K-693/2007</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-155/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-155/2013">2K-155/2013</a>). Teismai tinkamai įvertino visas aplinkybes, į kurias būtina atsižvelgti nustatant neturtinės žalos dydį. Priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka teismų praktikoje už analogiškas veikas priteisiamos žalos atlyginimo dydžius, yra proporcingas dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų nukentėjusiojo patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, adekvatus nuteistųjų padarytoms tyčinėms nusikalstamoms veikoms ir sukeltiems padariniams, nuteistųjų galimybėms atlyginti padarytą žalą, neprieštarauja protingumo bei teisingumo principams.

3.7. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę R. J., pažeidė BK 50 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neparinko bausmės atlikimo vietos. Apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo padarytos baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos neištaisė. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo R. J. gynėjos advokatės G. Butrimienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).

6. Kasatorė skunde, iš dalies pakartodama apeliacinio skundo argumentus, nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, analizuoja ir savaip vertina nuteistųjų R. J., M. I., A. Ž., G. G. bei liudytojų N. M., K. G., G. S., N. Z. parodymus, reiškia abejones dėl šių liudytojų parodymų patikimumo, be kita ko, skunde kvestionuojamos teismo padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių nustatymo, šios aplinkybės savaip interpretuojamos ir prašoma daryti kitokias išvadas, nei padarytos skundžiamuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose. Tačiau, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentų, kuriais siekiama pakartotinio asmenų parodymų vertinimo ir jų pagrindu – kitokių, nuteistajam R. J. palankių, teismo išvadų pateikimo, nenagrinėja, kadangi tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Nurodyti ir su jais susiję kasatorės argumentai šioje byloje nagrinėjami tiek, kiek tai yra susiję su tinkamu BPK nuostatų laikymusi ir baudžiamojo įstatymo taikymu.

Dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto, 180 straipsnio 1 dalies, 214 straipsnio 1 dalies, 302 straipsnio 1 dalies taikymo

7. Kasatorė nesutinka su teismų sprendimais dėl R. J. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį bei 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, motyvuodama tuo, kad tarp R. J. ir nuteistojo M. I. nebuvo bendro susitarimo įvykdyti plėšimą prieš nukentėjusįjį, sunkiai sutrikdant jam sveikatą. Anot kasatorės, teismai neatskleidė R. J. tyčios turinio, nenustatė bendrininkavimo požymių, priežastinio ryšio tarp jo veikos ir pasekmių. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiais kasacinio skundo argumentais.

8. Pagal

9. Teismų praktika patvirtina, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra ar nėra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką.

10. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą kyla tada, kai ši nusikalstama veika padaroma veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant konkrečių padarinių, ar neapibrėžta tyčia, kai veikiama nesiekiant konkrečių padarinių. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Be kita ko, nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą turi būti nustatyta, kad savanaudiškos paskatos susiformavo iki sunkaus sveikatos sutrikdymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus sveikatą metu. Tuo atveju, jeigu plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (atsižvelgiant į kvalifikuojančius požymius) ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02Ny01MTEvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-67-511/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-67-511/2016">2K-7-67-511/2016</a>, 2K-68-511/2019).

11. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad įvykio metu M. I. ir R. J., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, bendrais veiksmais spirdami nukentėjusiajam J. P. ne mažiau kaip du smūgius į galvos sritį, padarydami kaltinime nurodytus sužalojimus, sunkiai iš savanaudiškų paskatų sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą, o nukentėjusiajam nuo suduotų smūgių praradus sąmonę, taip atėmę galimybę priešintis, jie bendrais veiksmais pagrobė J. P. priklausantį bendros 1550 Eur vertės turtą, neteisėtai įgijo ir laikė svetimą mokėjimo priemonę bei pagrobė oficialų dokumentą. Šis teismas konstatavo, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes neįmanoma nustatyti, kuris iš kaltinamųjų sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą, tačiau įvertinęs jų bendrus veiksmus, bendros tyčios kryptingumą, siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą, abu bendrininkus pripažino tiek plėšimo, tiek ir sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl savanaudiškų paskatų bendravykdžiais.

12. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad būtent nuteistasis M. I. spyrė kojomis ne mažiau kaip du smūgius į galvos sritį J. P., taip padarydamas kaltinime nurodytus sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Kita vertus, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, konstatavo, kad ir nustačius, jog fizinį smurtą prieš J. P. naudojo tik M. I., R. J., esant jam plėšimo vykdytoju, tyčia taip pat apėmė ir pavojingo sveikatai bei gyvybei smurto naudojimą, siekiant nukentėjusiajam atimti galimybę priešintis ir tokiu būdu užvaldyti jo turtą. Nors R. J. neatliko jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį, nesudavė jam nė vieno smūgio, tačiau jis, dalyvaudamas plėšime, matė M. I. smurtinių veiksmų intensyvumą (3–4 smūgius koja į galvą), pritarė jiems, be kita ko, ir pats norėjo spirti, tačiau matydamas, kad J. P. guli be sąmonės ir „knarkia“, nusprendė to nedaryti; pagalbos nukentėjusiajam nesuteikė, M. I. nesustabdė nuo smurtinių veiksmų, todėl šis teismas taip pat nusprendė, kad R. J. yra ne tik plėšimo, bet ir sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl savanaudiškų paskatų bendravykdis. Taigi žemesnės instancijos teismai nustatė, kad M. I. ir R. J., prieš panaudodami smurtą, jo ribų neaptarė; nukentėjusįjį J. P. jie užpuolė norėdami jį apiplėšti; abu veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Apibendrinanti šio teismo išvada – abiejų nuteistųjų bendri veiksmai patvirtina jų tyčią ne tik apiplėšti, bet ir sunkiai sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą dėl savanaudiškų paskatų. Kasatorė nesutinka su tokiu nuteistojo R. J. veiksmų teisiniu vertinimu, todėl nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar nukentėjusiajam J. P. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl savanaudiškų paskatų buvo bendrininkų M. I. ir R. J. bendrų suderintų veiksmų rezultatas, ar tai buvo vykdytojo ekscesas. Kaip minėta, teismai, konstatuodami bendrininkavimą, padarė išvadą, kad R. J. konkliudentiniais veiksmais pritarė M. I. naudojamam byloje nustatyto intensyvumo smurtui, todėl turi atsakyti už visas pasekmes, kilusias realizuojant jų abiejų bendrą sumanymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei konstatavo teismai, pagal byloje nustatytas aplinkybes negalima teigti, kad pradinis bendrininkų susitarimas dėl plėšimo šio nusikaltimo darymo metu peraugo į susitarimą dėl nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo. Pažymėtina, kad nusikaltimo darymo metu susitarimo ribos gali būti pakoreguotos, tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis M. I. R. J. pasiūlė apiplėšti nukentėjusįjį, t. y. „nukirsti“ (sumušti) nukentėjusįjį J. P. ir tokiu būdu „pasidaryti“ pinigų (atimti jam priklausančius daiktus). Duomenų apie tai, kad susitarimas nusikalstamos veikos metu būtų kitęs, byloje nėra. Todėl darytina išvada, kad teismai neteisingai R. J. pritarimą M. I. pasiūlymui „nukirsti“ (sumušti) vertino kaip sutikimą panaudoti bet kokį smurtą, taip pat net ir pavojingą sveikatai bei gyvybei (suduodant smūgius koja į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą). Kiekvienu atveju, norint pripažinti asmenis nusikaltimo (sunkaus sveikatos sutrikdymo) bendravykdžiais, būtina nustatyti objektyviuosius bendrininkavimo požymius, t. y. kaip kiekvienas iš jų konkrečiu atveju prisidėjo prie sunkaus sveikatos sutrikdymo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. J. jokiais objektyviais veiksmais neprisidėjo prie J. P. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad, abiem nuteistiesiems priėjus prie ant šaligatvio bortelio sėdinčio J. P., M. I. koja staiga spyrė nukentėjusiajam į galvą, nuo to jis nugriuvo ant žemės, neteko sąmonės, po to buvo dar keletas M. I. smūgių koja į galvą jau ant žemės be sąmonės gulinčiam J. P. Tuo metu R. J., nors ir buvo šalia, matė M. I. smurtinius veiksmus, kaip nustatyta, pats jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko, smūgių jam nesudavė, be to, matydamas, kad jau po pirmojo M. I. smūgio J. P. neteko sąmonės, pats atsisakė prieš pastarąjį vartoti smurtą. Tokios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad R. J. neatliko jokių objektyvių bendrininkavimo veiksmų. Be kita ko, teismų kaip subjektyvieji bendrininkavimo požymiai vertintos aplinkybės, kad R. J., būdamas šalia apšviestoje gatvėje, matė, suprato ir pritarė M. I. vartojamam bet kokio intensyvumo smurtui, nėra pakankamos subjektyviesiems bendrininkavimo padarant nusikaltimą (sunkų sveikatos sutrikdymą) požymiams konstatuoti. Tokia teisėjų kolegijos daroma išvada atitinka ir kasacinio teismo formuojamą praktiką, jog, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviųjų veikos požymių – būtina nustatyti ir subjektyviuosius jos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAwLTY5OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-300-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-300-699/2015">2K-300-699/2015</a>). Nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog, R. J. nepavykus nuimti laikrodžio nuo nukentėjusiojo rankos, M. I. spyrė į ant nukentėjusiojo rankos esančio laikrodžio sagtį, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, rodo būtent R. J. tyčios kryptingumą užvaldyti nukentėjusiojo turtą, bet ne sunkiai sutrikdyti jam sveikatą.

13. Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. J. neturėjo tyčios sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo J. P. sveikatą, jis bendrininkavo tik jį apiplėšiant; smurto pats nenaudojo, M. I. staiga prasidėję smurto veiksmai tęsėsi trumpą laiką, dėl smurtinių veiksmų, kurie gali būti pavojingi net ir gyvybei, jie nei tiesiogiai, nei konkliudentiniais veiksmais nebuvo susitarę, jis, matydamas akivaizdžias pasekmes jau po pirmojo M. I. smūgio į galvą, pats nutarė jokių smurtinių veiksmų neatlikti; tarp R. J. veiksmų ir kilusių padarinių – J. P. sunkaus sveikatos sutrikdymo – nėra priežastinio ryšio; nustatyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas dėl M. I. veiksmų – ne mažiau kaip dviejų suduotų smūgių koja į galvą J. P.; R. J. veiksmuose nėra subjektyviojo sunkaus sveikatos sutrikdymo požymio. Teismų jurisprudencijoje tokia situacija, kai vykdytojo veiksmai nebuvo bendrininkų susitarimo dalykas, vadinama vykdytojo ekscesu ir už jo veiksmų padarinius kiti bendrininkai neatsako (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580/2011). Todėl už atsiradusius nusikalstamos veikos padarinius (sunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų) pagal nurodytą baudžiamąjį įstatymą atsako šiuos padarinius sukėlęs šioje byloje nuteistas M. I. Nuteistojo R. J. nusikalstami veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Taigi baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas netinkamai.

14. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija naikina žemesnių instancijų teismų nuosprendžių dalį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis), kuria R. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, ir dėl šios dalies jam baudžiamąją bylą nutraukia kaip nepadariusiam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su kasatorės argumentais dėl netinkamo BK 180 straipsnio 1 dalies taikymo. Priešingai nei kasaciniame skunde teigia nuteistojo R. J. gynėja, byloje surinktų, ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistųjų R. J. ir M. I. bendras sumanymas buvo įvykdyti plėšimą prieš nukentėjusįjį. R. J. veikė kaip plėšimo bendravykdis.

16. Plėšimo veika pasireiškia turto užvaldymu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Bendrininkavimo atveju plėšimas gali pasireikšti ir tuo, kad vieni bendrininkai prieš nukentėjusįjį naudoja tik smurtą, o kiti naudoja fizinį smurtą bei grobia arba tik grobia nukentėjusiųjų turtą pirmiesiems tai matant ir neprieštaraujant (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02Ny01MTEvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-67-511/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-67-511/2016">2K-7-67-511/2016</a>). Pagal teismų praktiką visos dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš jų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, o padaryta veika bendrininkams paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį. Atskirų bendrininkų veiksmų kvalifikavimas gali skirtis esant vykdytojo ekscesui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02Ny01MTEvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-67-511/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-67-511/2016">2K-7-67-511/2016</a> ir kt.).

17. Būtent tokia teisinė situacija (vykdytojo ekscesas) susiklostė šioje byloje. Kaip nustatyta, tiek bendrininkų M. I. ir R. J. susitarimas dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir jų elgesys darant nusikalstamą veiką rodo, kad nuteistojo R. J. tyčia apėmė plėšimo įvykdymą. Nuteistieji R. J. ir M. I. susitarė plėšimo būdu pagrobti J. P. turtą. Taigi bendrininkų susitarimas neabejotinai numatė galimą smurto panaudojimą (kuris jau buvo aptartas šios nutarties 12, 13 punktuose). Toks susitarimas ir buvo realizuotas šioje nutartyje nurodytais nuteistojo M. I. smurtiniais veiksmais (viršijusiais jų bendrą susitarimą), nukentėjusiajam atėmus galimybę pasipriešinti, nukentėjusiojo turtas buvo pagrobtas. Po M. I. pavartoto smurto nukentėjusiajam praradus sąmonę ir tokiu būdu atėmus jam galimybę priešintis, R. J. pagal išankstinį susitarimą su M. I. bendrais veiksmais užvaldė kaltinime nurodytą nukentėjusiajam priklausantį turtą (M. I. iš nukentėjusiojo kišenės ištraukė piniginę su joje esančiais dokumentais, banko kortelėmis, pinigais; paėmė mobiliojo ryšio telefoną; R. J. paėmė J. P. laikrodį; po įvykdyto plėšimo kartu apžiūrėjo pagrobtus daiktus – laikrodį, telefoną ir kt.; draugams pasakojo, kad M. I. „nukirtus senį“ paėmė telefoną, laikrodį ir kt.; M. I. žadėjo atiduoti šiuos daiktus į lombardą ir tokiu būdu gauti pinigų jų kitos dienos išgertuvėms ir kt.). Taigi, priešingai nei teigia kasatorė, teismai teisingai nustatė, kad R. J. bendrai su M. I. dalyvavo plėšime ir kaip bendrininkas atsako už visus bendrai padarytus veiksmus, kuriuos apėmė jo tyčia, o ne tik už savo konkrečius veiksmus (laikrodžio pagrobimą), kaip nurodo skunde kasatorė. Nustatytos byloje aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad plėšimas buvo baigtas, nukentėjusiojo turtas užvaldytas, nuteistieji turėjo galimybę visiškai disponuoti pagrobtu turtu. Kartu pažymėtina, kad kasatorės nurodoma aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rasti iš nukentėjusiojo pagrobti daiktai, teisiškai vertinant nuteistųjų veiksmus nėra reikšminga, nes aplinkybės, susijusios su pagrobto turto tolesniu likimu, neturi įtakos kaltininkų veiksmų kvalifikavimui.

18. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismai nuteistajam R. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos – plėšimo požymius ir jo, kaip bendrininko, vaidmenį padarant nusikaltimą nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo R. J. bendrininkavimo ir baudžiamosios atsakomybės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, išvada dėl nuteistojo R. J. kaltumo padarius šią nusikalstamą veiką pagrįsta byloje esančių įrodymų visuma. Nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai, byloje nenustatyta. Baudžiamasis įstatymas – 180 straipsnio 1 dalis – R. J. taikytas tinkamai.

19. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo R. J. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

20. Atmestini ir nuteistojo R. J. gynėjos kasacinio skundo argumentai dėl šioje byloje netinkamo BK 214 straipsnio 1 dalies ir 302 straipsnio 1 dalies taikymo. Byloje nustatyta, kad R. J., veikiant bendrininkų grupe su M. I., padaryto plėšimo metu buvo pagrobtas ne tik nukentėjusiajam priklausantis kaltinime nurodytas turtas, bet ir svetimi dokumentai (asmens dokumentai, automobilio techninis pasas) bei svetimos mokėjimo priemonės (banko kortelės). Nuteistųjų bendrininkavimas dėl plėšimo byloje įrodytas. Tačiau svetimas dokumentas ir svetima mokėjimo priemonė nelaikomi plėšimo dalyku, nes neatitinka šios nusikalstamos veikos dalyko požymių. Už tokių daiktų neteisėtą įgijimą atsakomybė nustatyta kituose BK straipsniuose. Mokėjimo priemonės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį pagrobimas nekvalifikuojamas, nes pati mokėjimo priemonė nėra turtas, tik priemonė, suteikianti jo valdytojui reikalavimo teisę į tam tikrą kiekį pinigų. Todėl tuo atveju, kai kaltininkas plėšimo metu pagrobia svetimą mokėjimo priemonę (banko kortelę), fizinio ar juridinio asmens dokumentą, jo veika kvalifikuojama kaip BK 180 straipsnyje ir BK 214, 302 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų sutaptis. Be to, dėl mokėjimo priemonės (banko kortelės), dokumentų pagrobimo tyčios klausimo kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad žmogus, kuris vagia rankinę ar piniginę, paprastai suvokia, kad joje, be kitų daiktų, gali būti asmens ar kiti dokumentai, banko kortelės, nes kaip tik tokiose vietose jie paprastai yra saugomi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzktNjk2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-39-696/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-39-696/2015">2K-39-696/2015</a>). Taigi, kaip minėta, nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad nuteistieji R. J. ir M. I., veikdami bendrininkų grupe, plėšimo metu, be kitų daiktų, pagrobė ir piniginę, kurioje buvo kaltinime nurodyti dokumentai bei banko kortelės, priklausančios J. P. Tokie nustatyti nuteistųjų nusikalstami veiksmai visiškai atitinka BK 214 straipsnio 1 dalyje ir BK 302 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikalstamų veikų požymius, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvados, kad šiuo atveju baudžiamasis įstatymas buvo taikytas netinkamai.

Dėl civilinių ieškinių

21. BPK

22. Kasatorė, nesutikdama su teismo nuteistajam R. J. priteistu (solidariai su kitu nuteistuoju M. I.) civiliniu ieškiniu dėl turtinės žalos atlyginimo, iš esmės jį ginčija tik dėl priteistos žalos dydžio, t. y. teigia, kad nepagrįstai teismų nustatyta iš nukentėjusiojo pagrobto laikrodžio 1100 Eur vertė. Dėl kitų plėšimo metu pagrobtų daiktų vertės, nustatant civilinio ieškinio dydį, ginčo nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo byloje įrodytas, žalos dydis nustatytas nepažeidžiant civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuojančių BPK normų bei CK 6.250 straipsnio reikalavimų.

23. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajam J. P. iš nuteistųjų R. J. ir M. I. solidariai priteisė 3456,89 Eur turtinei žalai atlyginti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dalį šios priteistos turtinės žalos sudaro plėšimo metu pagrobtų daiktų vertė: 30 Eur vertės piniginė, joje buvę 20 Eur grynųjų pinigų, telefonas „iPhone S6“, 400 Eur vertės, laikrodis „Certina“, 1100 Eur vertės, be to, 25, 49 Eur – pagrobtų dokumentų pakeitimo išlaidos, taip pat nukentėjusiojo patirtos gydymo išlaidos – 261,40 Eur ir dantų protezavimo išlaidos – 1620 Eur (1 t., b. l. 136–142; 8 t., b. l. 119–122).

24. Atmestini kasatorės teiginiai, kad turtinei žalai atlyginti už pagrobtus daiktus nepagrįstai priteista tik pagal nukentėjusiojo subjektyvų vertinimą, nesant pateiktų objektyvių laikrodžio vertės įrodymų. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką turto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais: pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo sąnaudas. Paprastai kasdieninio vartojimo daiktų vertė yra nustatoma pagal nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo parodymus. Teismų praktikoje daikto savininko nuomonė apie to daikto vertę pripažįstama reikšmingu įrodymu nustatant turto vertę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-155/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-155/2013">2K-155/2013</a>, 2K-147-511/2016). Šioje byloje teismai išsamiai motyvavo, kokiais įrodymais (nukentėjusiojo ir liudytojų, jo tėvų V. ir V. P. parodymais) grindžia nustatytą turtinės žalos dydį ir kodėl šių daiktų (laikrodžio) vertė, teismo vertinimu, nėra nepagrįstai didelė. Kolegijos vertinimu, nepaisant to, kad nukentėjusysis nepateikė laikrodžio įsigijimą bei jo vertę patvirtinančių dokumentų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė jam, be kita ko, ir 1100 Eur turtinės žalos už iš jo plėšimo metu pagrobtą laikrodį.

25. Kita vertus, svarbu pažymėti tai, kad iš nuteistųjų solidariai priteistos turtinės žalos dydį – bendrą 3456,89 Eur sumą – sudaro ne tik plėšimo metu pagrobtų daiktų vertė bei nukentėjusiojo patirtos išlaidos dėl pagrobtų dokumentų pakeitimo, bet ir nukentėjusiojo patirtos gydymo išlaidos (261,40 Eur ir dantų protezavimas – 1620 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija nutraukia R. J. baudžiamosios bylos dalį pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, ir nesant solidariosiosios atsakomybės pagrindų, sprendžiant civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos, susijusios su nukentėjusiojo patirtomis gydymo išlaidomis dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, šios išlaidos negali būti priteistos iš nuteistojo R. J. (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.247 straipsnis). Nagrinėjamų aplinkybių kontekste aktuali kasacinės instancijos teismo praktika, kad dėl solidariosios atsakomybės tinkamo taikymo reikia vadovautis CK normomis. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad skolininkų pareiga yra solidarioji, jeigu prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTI2LTY5My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-526-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-526-693/2015">2K-526-693/2015</a>, 2K-7-124-648/2016). Todėl dėl civilinio ieškinio priteisimo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keičiama, sumažinant priteistos solidariai iš nuteistųjų R. J. ir M. I. turtinės žalos dydį iki 1575,49 Eur (3456,89 – 1881,4); dėl kitos dalies dėl nukentėjusiojo patirtų gydymo išlaidų civilinį ieškinį, kurio suma 1881,4 Eur (261,4 Eur + 1620 Eur), nustatant priteistą iš nuteistojo M. I. Be to, atitinkamai keičiama nuosprendžio dalis ir dėl civilinės ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio, kurio suma 934,51 Eur (3 t., b. l. 34–36), dėl turtinės žalos, susijusios su nukentėjusiojo J. P. gydymu, atlyginimo. Pripažįstant, kad nurodyta suma priteista iš nuteistojo M. I., kurio nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam padarytų sužalojimų gydymo išlaidas patyrė ligonių kasos.

26. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš R. J. ir M. I. buvo priteista solidariai 10 000 Eur neturtinės žalos, kuri nustatyta išskirtinai dėl jam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo. Todėl,

Dėl bausmės

27. R. J. skundžiamu nuosprendžiu paskirta reali ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, kaip nurodoma kasaciniame skunde, yra per griežta, neatitinka bendrųjų bausmės skyrimo principų. Teisėjų kolegija, panaikinusi nuosprendžio dalį pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, iš naujo subendrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. J. paskirtas bausmes pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir skiria galutinę bausmę.

28. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę tik tais atvejais, kai neteisinga bausmė yra susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

29. BK 54 straipsnio 2 dalis nustato nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį apibūdinančių aplinkybių visumą, į kurią turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę. Be to, BK 58 straipsnis papildomai įpareigoja teismą individualizuoti bausmes nusikaltimą padariusiems bendrininkams, atsižvelgiant į bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Nors bendrininkų nusikalstamų veiksmų pobūdis, intensyvumas ir indėlis į nusikaltimo padarymą nėra svarbus visiems bendrininkams kvalifikuojant veiką pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį, tačiau į šias aplinkybes turi būti atsižvelgta skiriant bausmę.

30. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad nuteistajam R. J. pagal atskirus BK straipsnius paskirtos bausmės atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo.

31. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. J. pagal 180 straipsnio 1 dalį paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir BK 302 straipsnio 1 dalį už kiekvieną nusikaltimą – po 40 parų arešto. Panaikinus šioje byloje R. J. nuosprendžio dalį dėl nusikaltimo, nurodyto BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir atitinkamai tapus nereikšmingoms teismų nustatytoms bausmei skirti aplinkybėms (labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs didelį pavojų asmens sveikatai, nusikaltimo pasekmės ypač sunkios ir ilgalaikės ir kt.), spręstinas klausimas, ar R. J. paskirtos bausmės už apysunkius nusikaltimus tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

32. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija, galiojusi nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2020 m. liepos 1 d., t. y. nuteistojo R. J. nusikalstamų veikų padarymo metu 2018 m. birželio 17 d.) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

33. Teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-91/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-91/2014">2K-91/2014</a>, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016). Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Pagal teismų praktiką, taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC01NDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-549/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-549/2007">2K-P-549/2007</a>, 2K-181/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-91/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-91/2014">2K-91/2014</a>, 2K-372-697/2017). Nagrinėjamu atveju aktuali ir kasacinio teismo praktika, kurioje nurodoma, jog, skiriant bausmes, BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principas įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-420/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-420/2006">2K-420/2006</a>, 2K-390/2011, 2K-315/2013).

34. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes R. J. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, atsižvelgė ne tik į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą (tyčinės, baigtos, priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai – BK 11 straipsnio 4 dalis), bet ir į tai, kad R. J. neteistas, nusikalstamas veikas padarė vos sulaukęs pilnametystės, būdamas nepilnametis baustas vieną kartą administracine nuobauda už kelių eismo taisyklių pažeidimą (perėjo reguliuojamą šviesoforų pėsčiųjų perėja, degant draudžiamam raudonam šviesoforo signalui), mokosi, dalyvavo užimtumo veikloje globos namuose, buvo aktyvus savanorystės veikloje, dirbo, darbdavių ir savanorių koordinatorių apibūdinamas teigiamai, psichikos sveikatos centre neregistruotas. Byloje nenustatyta kaltinamojo R. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai). Kartu teismas atsižvelgė ir į tai, kad R. J. teisiamojo posėdžio metu siekė atlyginti dalį nukentėjusiajam J. P. padarytos žalos, ją nukentėjusysis iki teismo nuosprendžio paskelbimo atsisakė priimti. Įvertintas ir R. J. vaidmuo padarant nusikalstamas veikas, kad aktyvus nusikalstamų veikų dalyvis buvo ne R. J., o M. I., į BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus. Įvertinęs visas nurodytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, teismas R. J. už apysunkį nusikaltimą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatė mažesnį nei sankcijoje nurodytas vidurkis, o už apysunkius nusikaltimus pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį skyrė arešto bausmes, jų dydį taip pat nustatė mažesnį nei sankcijos vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas pritarė nurodytiems bausmės skyrimo motyvams.

35. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismų nustatytos ir įvertintos bausmei skirti reikšmingos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistajam R. J. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip nustatyta, R. J. nusikalto pirmą kartą būdamas jauno amžiaus, vos sulaukęs pilnametystės, iki nusikaltimų padarymo dirbo, mokėsi, savanoriavo, charakterizuojamas išskirtinai teigiamai, padarant nusikalstamas veikas jo vaidmuo buvo antraeilis, siekė atlyginti iš dalies žalą, kurios teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis atsisakė. Visos nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad R. J. resocializacija už apysunkių nusikaltimų padarymą galima ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, kurios leidžia pasiekti BK 41 straipsnyje nurodytus bausmės tikslus.

36. Teisėjų kolegijai paskyrus R. J. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, kasacinio skundo argumentai dėl BK 50 straipsnio 3 dalies taikymo nėra aktualūs, todėl jie paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2, 6 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalį dėl R. J. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir dėl jam paskirtų bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnį.

R. J. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą baudžiamąją bylą nutraukti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, R. J. bausmes, paskirtas Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę dvejus metus laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija), R. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, pradėti dirbti ir tęsti darbą.

R. J. į paskirtos bausmės laiką įskaityti pagal Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendį atliktos bausmės laiką nuo 2020 m. gruodžio 26 d. iki 2021 m. birželio 8 d.

Vadovaujantis BPK 309 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nuteistąjį R. J. šioje byloje nedelsiant paleisti iš suėmimo.

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalis, kuriomis iš R. J. ir M. I. solidariai priteisti civiliniai ieškiniai:

priteisti iš M. I. 1881, 4 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir solidariai iš M. I. ir R. J. 1575,49 turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam J. P.;

priteisti iš M. I. 934,51 Eur Panevėžio teritorinei ligonių kasai turtinei žalai atlyginti.

Kitas Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Teisėjos Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Audronė Kartanienė

Daiva Pranytė-Zalieckienė