Civilinė byla Nr. 3K-3-33-916/2019
Teisminio proceso Nr. 2-05-3-20148-2009-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.4.4.1; 2.6.11.6; 3.1.1.2.3; 3.1.1.2.5; 3.1.1.2.7; 3.1.3.4.1; 3.1.3.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
sekretoriaujant Eglei Berželionytei,
dalyvaujant ieškovo L. P. ir atsakovo A. P. atstovui advokatui Pauliui Čerkai,
atsakovėms G. D. V. ir J. V., jų atstovei advokatei Danai Žvingilienei,
trečiajam asmeniui D. V.,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. P. ir atsakovo A. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. P. ieškinį atsakovams G. D. V., J. V., A. P. ir Z. P. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir atsakovių G. D. V. ir J. V. priešieškinį dėl kiemo statinių pripažinimo gyvenamųjų namų priklausiniais ir jų dalių nustatymo bei naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo; tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, D. V. ir A. E. P.; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. V., Z. A. S., VĮ Registrų centras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto pirkėjo teisių į žemės sklypą, servituto ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymą, statinių pripažinimą priklausiniais bei procesinį bendrininkavimą, aiškinimo bei taikymo.
2. 0,1329 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo sklypas), priklauso penkiems bendraturčiams:
2.1. 222/1329 dalys – atsakovei G. D. V.,
2.2. 221/1329 dalis – atsakovei J. V.,
2.3. 443/1329 dalys – ieškovui L. P.,
2.4. 221/1329 dalis – atsakovui A. P.,
2.5. 222/1329 dalys – atsakovei Z. P.
3. Sklype įregistruotas ūkio pastatas, kuris priklauso D. V., R. V. (2006 m. rugsėjo 7 d. jie nusipirko 1/3 šio ūkio pastato iš G. D. V., 2006 m. spalio 4 d. – 1/3 iš A. P., 2009 m. birželio 5 d. – 1/3 iš A. P.), ir keturi gyvenamieji namai:
3.1. namas (duomenys neskelbtini) 19, kuriame:
3.1.1. butai Nr. 1 ir Nr. 2 priklauso L. P.,
3.1.2. butas Nr. 3 – Z. A. S. (2011 m. liepos 12 d. nusipirko iš L. P.);
3.2. namas (duomenys neskelbtini) 19A, kuris priklauso J. V.;
3.3. namas (duomenys neskelbtini) 19B, kuriame:
3.3.1. butas Nr. 1 priklauso G. D. V.,
3.3.2. butai Nr. 2, Nr. 5 ir garažas – D. V. ir R. V. (2006 m. rugsėjo 7 d. butus Nr. 2 ir Nr. 3 jie nusipirko iš G. D. V., 2009 m. birželio 5 d. butą Nr. 5 – iš L. P.);
3.4. namas (duomenys neskelbtini) 19C, kuriame:
3.4.1. butas Nr. 1 priklauso A. P.,
3.4.2. butas Nr. 2 – A. P. ir Z. P..
4. L. P. ieškiniu prašė nustatyti naudojimosi ginčo sklypu tvarką pagal UAB „Žemėtvarkos darbai“ 2010 m. lapkričio 5 d. parengtą (ir vėliau patikslintą) žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendraturčių planą:
4.1. G. D. V., J. V. paskirti naudotis sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu C, kurios plotas 399 kv. m;
4.2. A. P., Z. P. paskirti naudotis sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu A, kurios plotas 399 kv. m;
4.3. L. P. paskirti naudotis sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu B, kurios plotas 427 kv. m;
4.4. G. D. V., J. V., A. P., Z. P. paskirti bendrai naudotis bendro naudojimo žemės dalimi, plane pažymėta indeksu D2 (plotas 56 kv. m);
4.5. G. D. V., J. V., A. P., Z. P. ir L. P. paskirti naudotis bendro naudojimo žemės dalimi, plane pažymėta indeksu D1 (plotas 48 kv. m).
5. Atsakovės G. D. V. ir J. V. priešieškiniu prašė:
5.1. nustatyti, kad kiemo statiniai – tvora, kiemo aikštelė, pavėsinė (duomenys neskelbtini), esantys ginčo žemės sklype, yra sklype esančių gyvenamųjų namų priklausiniai ir bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso:
5.1.1. Z. P. – 5/100 dalys,
5.1.2. A. P. – 15/100 dalių,
5.1.3. G. D. V. – 10/100 dalių,
5.1.4. J. V. – 9/100 dalys,
5.1.5. D. V. ir R. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis – 24/100 dalys,
5.1.6. L. P. – 19/100 dalių,
5.1.7. Z. A. S. – 10/100 dalių,
5.1.8. A. E. P. – 8/100 dalys.
5.2. nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką pagal G. Balevičiaus individualios įmonės 2011 m. birželio 28 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo planą:
5.2.1. L. P. – A (94 kv. m) + A1 (19 kv. m) + B (330 kv. m), iš viso 443 kv m;
5.2.2. G. D. V. – A (47 kv. m) + A1 (103 kv. m) + D (72 kv. m), iš viso 222 kv. m;
5.2.3. J. V. – A (47 kv. m) + E (174 kv. m), iš viso 221 kv. m;
5.2.4. A. P. – A (47 kv. m) + A1 (26 kv. m) + C (148 kv. m), iš viso 221 kv. m;
5.2.5. Z. P. – A (47 kv. m) + C (75 kv. m), iš viso 222 kv. m.
6. Tretieji asmenys D. V. ir A. E. P. prašė nustatyti teisę į kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku ir važiuoti transporto priemonėmis ginčo žemės sklypo dalyse, pažymėtose G. Balevičiaus IĮ parengtame plane indeksais A (282 kv. m) ir A1 (148 kv. m); teisę į statinio servitutą, suteikiantį teisę naudotis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) 19 laiptinės patalpa pirmame šio namo aukšte, plane pažymėta indeksu A-1 (7,01 kv. m), pripažinti, kad kiemo statiniai yra gyvenamųjų namų priklausiniai ir priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiams tokiomis pat dalimis, kaip nurodyta priešieškinyje.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino; priešieškinį ir trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, reikalavimus tenkino iš dalies: nustatė naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal ieškovo pateiktą 2013 m. birželio 12 d. naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendraturčių planą; įpareigojo ieškovą, sprendimui įsiteisėjus, per vieną mėnesį nugriauti pavėsinę ir išregistruoti ją iš Nekilnojamojo turto registro; nustatė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise Z. P. priklauso 5/100 dalys, A. P. – 15/100 dalių, G. D. V. – 10/100 dalių, J. V. – 9/100 dalys, D. V. ir R. V. – 24/100 dalys, L. P. – 9/100 dalys, Z. A. S. – 10/100 dalių, A. E. P. – 8/100 dalys tvoros ir kiemo aikštelės; kitą priešieškinio ir trečiųjų asmenų reikalavimų dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas sprendė, kad ieškovo pateiktas planas labiau atitinka proporcingumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei faktinio naudojimo principus. Pagal šį projektą šalys yra maksimaliai viena nuo kitos atskirtos, todėl faktiškai žemės požiūriu nebeliktų bendrų sąlyčio taškų, tai akivaizdžiai sumažintų šalių konfliktus, bendram naudojimui būtų skiriama 48 kv. m. Nurodęs, kad pagal atsakovių pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą bendram naudojimui būtų skiriama trečdalis sklypo ploto, teismas laikė, kad tai neatitiktų protingumo ir teisingumo principų. Pagal ieškovo pateiktą planą šalys faktiškai naudosis žemės sklypu pagal iš esmės nusistovėjusią tvarką (išskyrus įvažiavimo į sklypą vietą), atsakovės naudosis ta sklypo dalimi, kurią jos sutvarkė, išklojo trinkelėmis ir ja naudojosi. Teismo vertinimu, ieškovas neturi intereso ir poreikio naudotis atsakovių siūlomu bendro naudojimo žemės sklypu, nes neturi patalpų, dėl kurių jam reikėtų tai daryti pagal atsakovių siūlomą naudojimosi žeme tvarkos projektą. Iš ieškovo pateikto naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendraturčių projekto teismas nustatė, kad bendram naudojimui skiriami D1 ir D2 plotai užtikrina galimybę visiems bendraturčiams patekti prie naudojamų pastatų. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakoves sieja artimi giminystės ryšiai, byloje nesant duomenų dėl jų santykių priešiškumo, atmetė argumentus dėl ieškovo plano ydingumo, nesant nustatytos naudojimo žemės sklypu tvarkos tarp atsakovių. Ieškovo pateiktame plane nurodytas įvažiavimas į sklypą, teismo vertinimu, labiau atitinka faktinę padėtį bei įstatymo keliamus reikalavimus. Be to, atsakovių pateiktas planas neatitinka 2009 m. birželio 15 d. pasirašytos taikos sutarties, pagal kurią G. D. V. ir L. P. įsipareigojo naudotis pravažiavimo vieta ten pat, kur ji yra dabar, ne arčiau kaip po 1,5 m nuo abiejų namų artimiausių kampų. Iš pateikto ieškovo plano teismas sprendė, kad toks atstumas išlaikytas (koordinatės 27–37 bei koordinatė 33, kuri jungiasi su koordinačių 2–29 linija), o pagal atsakovių planą – neišlaikytas (koordinatės 22–54, 23–50).
9. Teismas konstatavo, kad pavėsinė priskirtina nesudėtingų statinių grupei, todėl ją galima perkelti į kitą vietą, be to, pavėsinės naudoti ilgą laiką neįmanoma, ją tvarkyti neracionalu, jos naudojimas kelia grėsmę. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovo prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka atitinka įstatymo reikalavimus, ir ieškovui priskyrė žemės sklypo dalį su pavėsine, įpareigojo ją nugriauti.
10. Teismas nustatė, kad kiemo statiniai nepasidalyti tarp šioje namų valdoje nuosavybės teisę į pastatus ir patalpas įsigijusių savininkų, tačiau laikytini bendrosios nuosavybės teisės objektu. Prašymas pripažinti kiemo statinius priklausiniais, teismo vertinimu, nepagrįstas ir neįrodytas, todėl netenkintinas. Kiemo aikštelė (b1) priskiriama D. G. V. naudojamai žemės sklypo daliai, kita – L. P. naudojamai žemės sklypo daliai, todėl bendraturčiai nesieja naudojimosi žemės sklypu tvarkos su kiemo statinių buvimu, be to, byloje nepateikta įrodymų, kad, nepripažinus šių statinių priklausiniais, pagrindinio daikto padėtis bus pabloginta arba jie praras pagrindinę naudojimo paskirtį. Teismas nurodė, kad kiemo statiniai yra bendrosios nuosavybės teisės objektas ir visi bendraturčiai turi pareigą juos prižiūrėti bei jais rūpintis. Nurodydamas, kad šalys turi teisę prašyti teismo nustatyti bendrosios nuosavybės dalis, tokią teisę joms suteikia įstatymas, teismas nustatė, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atitinkamos (apskaičiavimus atlikus pagal turimą patalpų kiekį (plotą)) dalys tvoros ir kiemo aikštelės. Dėl pavėsinės pripažinimo priklausiniu ir bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymo teismas nepasisakė.
11. Teismas bendraturčių naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką nustatė pagal ieškovo pateiktą projektą, kuriuo remiantis nustatyta, kad dėl servituto tretieji asmenys turi tartis su atsakovėmis G. D. V. ir J. V.. Byloje nenustatyta, kad atsakovės ir tretieji asmenys, kuriuos sieja giminystės ryšiai, konfliktuoja, todėl, teismo vertinimu, jie gali susitarti dėl servituto ir ne teisme priimant sprendimą.
12. Name (duomenys neskelbtini) 19 yra visų keturių ginčo sklype esančių gyvenamųjų namų vandentiekio apskaitos mazgas. Teismas pažymėjo, kad vandentiekio apskaitos mazgas priklauso AB „Kauno vandenys“, ši įmonė jį prižiūri, todėl trečiajam asmeniui nėra būtinybės individualiai juo naudotis, kartu nėra pagrindo nustatyti statinio servituto patalpoje a-1.
13. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo L. P., atsakovės J. V., trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, A. E. P., D. V., atsakovės G. D. V. apeliacinius skundus, 2014 m. birželio 4 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą: panaikino sprendimo dalį, kuria ieškovas įpareigotas nugriauti pavėsinę; pripažino, kad pavėsinė yra gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) 19 priklausinys; panaikino sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims priklauso tvora, kiemo aikštelė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutartį panaikino ir perdavė šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo.
15. Kasacinis teismas konstatavo, kad teismai pagal teisinį reglamentavimą ir suformuotą praktiką turėjo pareigą, laikydamiesi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) įtvirtintų reikalavimų, ištirti, išnagrinėti ir įvertinti aplinkybes, dėl kurių pasisakė byloje dalyvaujantys asmenys, susijusias su 2006 m. spalio 4 d. ir 2009 m. birželio 5 d. sandorių galimu prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, bei pareigą, esant akivaizdžiam (jei toks būtų nustatytas) pagrindui sandorius pripažinti niekiniais, ex officio (pagal pareigas) vertinti juos kaip niekinius ir taikyti atitinkamus teisinius padarinius, tačiau nepagrįstai ir neteisėtai to nepadarė. Teismai netyrė ir (ar) nevertino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.394 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymui teisiškai reikšmingų aplinkybių, t. y. ar pirmiau nurodytose sutartyse susitarta dėl žemės nuosavybės teisės perleidimo ir (ar) aptartos kitokios pirkėjo daiktinės teisės į atitinkamas žemės sklypo dalis, ar pardavėjams sandorių sudarymo metu priklausė žemės sklypas nuosavybės teise, ar namas, kuriame yra butas, perleistas pagal 2009 m. birželio 5 d. sutartį, yra daugiabutis, kurios nuostatos taikytinos sprendžiant dėl šių sandorių teisėtumo ir ar jos nebuvo pažeistos, kokie padariniai taikytini ir kokią įtaką visa tai daro sprendžiant dėl šioje byloje pareikštų reikalavimų.
16. Kartu teisėjų kolegija nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, anksčiau sudaryti bendraturčių susitarimai teismų turi būti vertinami (susitarimo tikslai, jam teikta reikšmė, numatomi padariniai) bei turi būti laikomasi teisėtų lūkesčių apsaugos principo.
17. Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad tuo atveju, jei teismas nustato, jog nė vienas iš naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektų neužtikrina proporcingos bendraturčių teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, ankstesnių susitarimų laikymosi (nesant pateisinamo pagrindo nukrypti nuo jų) ir (ar) neatitinka teisės aktų reikalavimų, teismas turėtų atitinkamą ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dalį atmesti.
18. Kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė išsamaus ir pakankamo pavėsinės atitikties daikto pripažinimo priklausiniu kriterijams vertinimo, kartu tinkamai nepagrindė išvados dėl pavėsinės pripažinimo vien namo (duomenys neskelbtini) 19, priklausiniu, o ne visų keturių ginčo žemės sklype esančių gyvenamųjų namų priklausiniu.
19. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą iš naujo, 2018 m. kovo 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria nustatyta ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarka pagal ieškovo pateiktą planą, ir šią dalį ieškovo bei atsakovių G. D. V. ir J. V. reikalavimų dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo atmetė; panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl kiemo statinių pripažinimo gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) 19, 19A, 19B ir 19C priklausiniais, bei sprendimo dalį, kuria ieškovas įpareigotas nugriauti pavėsinę ir išregistruoti ją iš Nekilnojamojo turto registro; šią dalį priešieškinio tenkino; pakeitė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kitas sprendimo dalis paliko nepakeistas.
20. Kolegija pažymėjo, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis, sudaryta G. D. V. ir L. P., kuria šalys susitarė, jog ginčo sklypu naudosis, atsižvelgdamos į viena kitos interesus, į taikos sutarties sąlygas, ir keis naudojimosi sklypu būdus tik prieš tai susitarusios, bei įsipareigojo naudotis sklype esančiu pravažiavimu dabartinėje jo vietoje tarp namų (duomenys neskelbtini) 19 ir 19A, ne arčiau kaip po 1,50 m atstumu nuo abiejų šių namų artimiausių kampų.
21. 2006 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi D. V. iš A. P. nupirko patalpą – garažą su rūsiu (duomenys neskelbtini) 19B, sutartyje šalys neaptarė pirkėjo teisių į žemės sklypą, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas. Analogiškomis sąlygomis, t. y. sutartyse neaptarus pirkėjo teisių į žemės sklypą, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, trečiasis asmuo D. V. ginčo sklype iš A. P. įsigijo 1/3 dalį ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) 19 bei iš L. P. (duomenys neskelbtini) 19B-5 butą ir 1/3 dalį ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) 19.
22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMjQ0LTY5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-244-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-244-695/2017">e3K-7-244-695/2017</a> pagal D. V. ieškinį atsakovams L. ir A. P. dėl nuosavybės teisių į žemės sklypo dalis pripažinimo suformulavo teisės taikymo taisyklę, jog pirkėjas ir pardavėjas dėl teisių į žemę nebūtinai gali susitarti tik šiame straipsnyje tiesiogiai įvardytais pagrindais, t. y. kad pirkėjas naudosis žemės sklypu nuosavybės, nuomos ar užstatymo teise, o galimi ir kiti CK ar įstatymų nustatyti konkretūs naudojimosi žemės sklypu pagrindai (pvz., panauda ar servitutas).
23. Ieškovas L. P. ir atsakovas A. P., perleidę nuosavybės teise turimų statinių dalis trečiajam asmeniui D. V., ieškovo pateiktu naudojimosi variantu nėra pasiūlę sprendinių dėl statiniu užimtos žemės sklypo dalies naudojimo pagrindų ir sąlygų. Ieškovo pasiūlytame naudojimosi tvarkos variante ieškovui L. P. ir atsakovui A. P. yra siūloma naudotis tomis dalimis žemės sklypo, kuriose stovi jiems priklausantys statiniai, bei siekiamo naudotis žemės sklypo dydis siejamas su turima ginčo žemės sklypo nuosavybės dalimi, neišsprendus D. V. teisių į žemės sklypą.
24. Kolegija sprendė, kad ieškovo siūloma naudojimosi žemės sklypu tvarka pažeistų atsakovių interesus, nes žemės sklypo dalyje stovi tik vienai iš jų nuosavybės teise priklausantis statinys, be to, šioje sklypo dalyje stovi ir trečiajam asmeniui priklausantys statiniai. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog ieškovui L. P. bei atsakovui A. P. perleidus nuosavybės teises į statinius D. V., šiam asmeniui yra iškilęs poreikis naudotis įsigyta nuosavybe, o pagal ieškovo pateiktą pasiūlymą tokia galimybė yra nustatoma atsakovėms tenkančio žemės sklypo dalies sąskaita.
25. Nagrinėjamu atveju, kolegijos vertinimu, neišsprendus šios bylos dalyvių sudarytų nekilnojamųjų daiktų perleidimo sandorių trūkumų, nenustačius trečiojo asmens D. V., įsigijusio ginčo žemės sklype statinius, teisių į žemės sklypą, nė vienas iš šalių pateiktų naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektų neužtikrina proporcingos bendraturčių teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, ankstesnių susitarimų laikymosi ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. Nustačius naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal šalių pasiūlytus variantus, nebus pasiektas interesų pusiausvyros principas, tiek tarp bendraturčių, tiek tarp ginčo žemės sklype esančių statinių savininkų galimi ginčai ir konfliktinės situacijos ateityje, todėl kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nustatyta ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarka, panaikino ir ieškinio bei priešieškinio reikalavimų dalį dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo atmetė.
26. Kolegijos vertinimu, kiemo statiniai nėra ir niekada nebuvo savarankiški daiktai, jie yra reikalingi tam, kad ne žemės sklypo savininkai, o visi patalpų ir pastatų, esančių ginčo žemės sklype, savininkai galėtų tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teises. Neįmanoma naudotis pastatais, nesinaudojant kiemo aikštele, nes į statinius patenkama per ją, ji skirta ir pastatų savininkų transporto priemonėms laikyti, tvora skirta ne žemės sklypui, bet jame esantiems statiniams apsaugoti, pavėsinė skirta pastatuose gyvenančių asmenų poreikiui (poilsiui). Akivaizdu, kad šių nekilnojamųjų daiktų ryšys yra nuolatinis. Lyginant pastatus su kiemo aikštele, tvora ir pavėsine, matyti, kad pastatai yra pagrindiniai daiktai, o kiemo statiniai – antraeiliai (CK 4.12 straipsnis), priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip.
27. Kadangi byloje pateikti duomenys, jog A. E. P. jai priklausančių statinių dalis perleido D. V. ir R. V., atitinkamai jų atžvilgiu keistinos ir priklausinių nuosavybės dalys.
28. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl servituto nustatymo poreikio.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
29. Kasaciniu skundu ieškovas L. P. ir atsakovas A. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: nustatyti naudojimosi sklypu tvarką pagal ieškovo pasiūlytą planą; G. D. V. ir J. V. priešieškinį ir trečiųjų asmenų D. V. ir A. E. P. savarankiškus reikalavimus atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
29.1. Apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kad būtent ieškovo pasiūlyta žemės sklypo naudojimosi tvarka atitinka 2009 m. patvirtintą taikos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas tariamą ankstesnių susitarimų pažeidimą, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176–185 straipsniai). Skundžiamame procesiniame sprendime nenurodyta nė vieno argumento, kaip konkrečiai ieškovo prašomas pripažinti bendro žemės sklypo naudojimosi planas pažeidžia taikos sutartį. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka teismo procesinio sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, nes motyvuojamojoje sprendimo dalyje nebuvo pateikti nei motyvai, nei įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, tai laikytina absoliučiu nutarties negaliojimo pagrindu (CPK 331 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas ne tik pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, bet ir, nevykdydamas kasacinio teismo išaiškinimų, pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių dėl kasacinio teismo išaiškinimų privalomumo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenurodė, kokių teisės aktų reikalavimų neatitinka bylos šalių pasiūlytos žemės sklypo naudojimosi tvarkos. Toks bendro pobūdžio teiginys negali būti laikomas tinkamu motyvavimu, siekiant teisingai išspręsti individualų šalių ginčą.
29.2. Byloje nėra duomenų, kad trečiajam asmeniui D. V. būtų draudžiama patekti į jam priklausančius pastatus ir (ar) juos eksploatuoti. Kadangi kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jo teisės į žemės sklypą gali būti užtikrintos, pavyzdžiui, panaudos, nuomos sutartimi ar nustatant servitutą, šiuo atveju trečiasis asmuo D. V. atitinkamą sutartį turėtų sudaryti su žemės sklypo bendraturčiu, kuriam priskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje yra jo pastatai, o ne naudojamas žemės plotas turi atitinkamai būti skirstomas tarp bendraturčių, nes priešingu atveju nebus įmanoma racionaliai paskirstyti žemės bendraturčiams. Penkių žemės bendraturčių žemės naudojimosi tvarkos nustatymas priklauso nuo trečiojo asmens D. V., atsakovo A. P. ir ieškovo L. P. valios įforminti trečiojo asmens D. V. teisę į žemės sklypą. Tokiu atveju gali susidaryti situacija, kad naudojimosi žeme tvarka niekada nebus nustatyta ir žemės bendraturčiai negalės tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teisės. Trečiajam asmeniui D. V. įsigyjant patalpas iš atsakovės G. D. V. buvo papildomai raštu susitarta, kad atsakovė netrukdys trečiajam asmeniui patekti į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) 19B, taigi patekimo į patalpas garantavimas jau yra užtikrintas sutartimi ir jei papildomai būtų reikalaujama iš ieškovo L. P. ar atsakovo A. P. skirti savo naudojamos žemės dalį trečiojo asmens poreikiams tenkinti, tai neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visai nevertino šių aplinkybių, dėl jų nepasisakė, nors jos patvirtina, kad trečiasis asmuo D. V. turi teisę naudotis žemės sklypu. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad pirmiausia turi būti išspręstas trečiojo asmens D. V. teisės į žemę klausimas, išplėtė CK 4.81 straipsnyje įtvirtintą daikto bendraturčio sąvoką, kuri šiuo atveju apima tik žemės sklypo bendraturčius, o ne ir ant žemės sklypo esančių statinių savininkus, apribojo žemės sklypo bendraturčių nuosavybės teisę ir žemės sklypo bendraturčių teisę nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką padarė priklausomą nuo trečiųjų asmenų, kurie nėra bendrosios dalinės nuosavybės teisės ginčo objekto, t. y. žemės sklypo, bendraturčiai, valios.
29.3. Apeliacinės instancijos teismas kiemo statinius pripažino pastatų, esančių ginčo žemės sklype, priklausiniais, neanalizuodamas nuolatinio ryšio tarp kiemo statinių ir minėtų pastatų. Įstatyme nėra įtvirtintos prezumpcijos, kad kiemo statiniai pagal savo savybes yra nuolat susiję su gyvenamųjų ar negyvenamųjų pastatų eksploatacijos užtikrinimu. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju turi būti nustatytos antraeilio daikto statusą patvirtinančios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, nors ji nebuvo byloje paneigta, nepasisakė dėl šios teisės normos (ne)taikymo šio ginčo atveju, nors ieškovas nurodė šį argumentą savo apeliaciniame skunde. Tokiu būdu buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Kiemo statiniai turėjo būti pripažinti ginčo žemės sklypo, o ne pastatų priklausiniais ir atitinkamai bendrosios dalinės nuosavybės dalys turėjo būti nustatytos kaip žemės sklypo savininkų, o ne kaip pastatuose esančių patalpų savininkų nuosavybė.
29.4. Kiemo statiniai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti ne kaip pagrindinių pastatų priklausiniai, o kaip vienas savarankiškas daiktas, suteikiant jam unikalų numerį, todėl pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalių, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas kiemo statiniai, suformuoti kaip atskiras nekilnojamojo turto kadastro duomenų objektas, suteikus jiems unikalų numerį, negali būti atskirų nekilnojamųjų daiktų priklausiniai.
29.5. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl kiemo statinių (ne)pripažinimo pastatų priklausiniais, nesivadovavo CPK 185 straipsniu ir 331 straipsnio 4 dalimi, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos ir nepagrindė savo sprendimo jokiais byloje esančiais įrodymais, nepasisakė dėl įrodymų atmetimo. Nesuprantama, kokiais byloje esančiais duomenimis vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad tvoros paskirtis esamu atveju yra saugoti statinius, o ne žemės sklypą, taip pat nėra aišku, nuo ko tvora saugo statinius. Aplinkybė, kad kiemo aikštelė gali būti naudojama automobiliams statyti ar kad palengvina patekimą prie pastatų, nedaro kiemo aikštelės pastatų priklausiniu, nes CK 4.19 straipsnyje nenustatyta galimybės pripažinti daiktą priklausiniu vien tuo pagrindu, kad jis palengvina naudojimąsi kitu daiktu. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino byloje esančių duomenų, kad betoninės kiemo aikštelės b1 ir b2 nėra išlikusios. Atsižvelgiant į tai, kad daiktas nėra išlikęs, o jo vietoje buvo sukurtas naujas, negalima pripažinti, kad kiemo aikštelės b1 ir b2 yra pastatų priklausiniai, nes jos negali turėti nuolatinio ryšio ir aptarnauti pastatų kaip pagrindinių daiktų, kai pačios net neegzistuoja.
29.6. Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka civilinio proceso tikslų, (CPK 2 straipsnis), t. y. kaip galima greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), nes paliko šalių ginčą dėl bendros naudojimosi žemės sklypu tvarkos iš esmės neišspręstą jau daugiau kaip 8 metus, taip yra nepagrįstai varžoma žemės sklypo bendraturčių nuosavybės teisė, nes bendraturčiai negali ja naudotis racionaliai, ekonomiškai.
30. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės G. D. V. ir J. V. prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
30.1. Ieškovo pateiktame plane akivaizdžiai matyti, kad taikos sutartyje nurodyta pravažiavimo vieta keičiama. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovių apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, teisingai pažymėjo tai, jog, D. V. įsigyjant iš ieškovo L. P. ir atsakovo A. P. nekilnojamąjį turtą, sutartyse šalys neaptarė pirkėjo teisių į žemės sklypą. Iš pateikto plano matyti, kad jokios galimybės naudotis žemės sklypu po jai priklausančiais statiniais atsakovė J. V. neturi, taigi tokiu naudojimosi žeme tvarkos nustatymu yra pažeidžiamos jos teisės. Apeliacinės instancijos teismas į šią aplinkybę atsižvelgė atitinkamai. Klausimas, kaip D. V. naudosis žemės sklypu, kuriame stovi jam priklausantys statiniai, turėtų būti išspręstas su jam statinius pardavusiais asmenimis ir ne atsakovių pareiga suteikti jam teisę naudotis joms priklausančio žemės sklypo dalimi. Kasacinio skundo teiginys, kad trečiasis asmuo D. V. atitinkamą sutartį turėtų sudaryti su žemės sklypo bendraturčiu, kuriam priskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje yra jo pastatai, t. y. su atsakovėmis, nepagrįstas, nes tai prieštarautų CK 1.5 ir 4.75 straipsnių reikalavimams. Ieškovas, prašydamas sau ir savo pusbroliui A. P. paskirti naudotis atskirus žemės sklypus ir tik nedidelę dalį bendro žemės sklypo dalies, abiem atsakovėms skyrė tik bendro naudojimo sklypus ir tokioje vietoje, kurioje stovi D. V. įsigytas iš ieškovo L. P. ir atsakovo A. P. nekilnojamasis turtas. Ieškovas L. P. ir atsakovas A. P. turi pareigą spręsti, kaip D. V. naudotis jiems priklausančia žemės sklypo dalimi. G. D. V. perdavė teisę D. V. ir R. V. naudotis žemės sklypo dalimi, kurią užima jos perleidžiamo nekilnojamojo turto dalis, bet ji neperleido ir neturėjo teisės leisti pirkėjams naudotis ta žemės sklypo dalimi, kurioje stovi ieškovui L. P. ir atsakovui A. P. priklausęs nekilnojamasis turtas.
30.2. Ieškovo pateiktas planas akivaizdžiai pažeidžia kitų bendraturčių teises, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.
30.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje priimtoje nutartyje aiškiai nurodė, kad kiemo statiniai (įskaitant ir pavėsinę) yra pripažintini gyvenamųjų namų, o ne žemės sklypo priklausiniais (CPK 362 straipsnio 2 dalis); taip pat kad Nekilnojamojo turto registro nuostatos nelemia ir nereglamentuoja, kad daiktas ar jo dalis tik dėl registracijos ar dėl tokių savybių kaip jo suformavimas kaip nekilnojamojo turto objekto arba unikalaus numerio jam suteikimas negali būti pripažintas daikto priklausiniu.
30.4. Šalys turi teisę net apeliacinės instancijos teisme teikti naujus planus dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, siekti bylą išnagrinėti taikiai, tačiau šia teise nei ieškovas L. P., nei atsakovas A. P. nesinaudojo, todėl jų teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavo procesui ir neatliko įstatymo nustatytų pareigų (CPK 158–160 straipsniai), dėl to skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, nepagrįsti ir atmestini.
31. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo D. V. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
31.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas trijose nutartyse (civilinėse bylose Nr. 3K-3-458/2012, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMjQ0LTY5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-244-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-244-695/2017">e3K-7-244-695/2017</a> ir Nr. 3K-3-241-611/2015) pateikė išaiškinimus dėl kiemo statinių priklausomybės, nuosavybės teisių į sklypo dalį neperleidimo, pasiliekant ginčo sklypo dalį po perleistomis patalpomis, bei ginčo sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo negalimumo, neišsiaiškinus sandorių, kuriais L. ir A. P. perleido šiam trečiajam asmeniui patalpas, šalių valios dėl naudojimosi žeme.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl trečiojo asmens D. V. teisių į ginčo žemės sklypą ir jo reikalavimo nustatyti kelio servitutą
32. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog pirmiausia turi būti išspręstas trečiojo asmens D. V. teisės į žemę klausimas, apribojo žemės sklypo bendraturčių nuosavybės teisę ir žemės sklypo bendraturčių teisę nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką padarė priklausomą nuo trečiųjų asmenų, kurie nėra bendrosios dalinės nuosavybės teisės ginčo objekto, t. y. žemės sklypo, bendraturčiai, valios.
33. CK 6.394 straipsnis reglamentuoja teises į žemės sklypą, kai parduodamas nekilnojamasis daiktas, esantis žemės sklype. Pagal CK 6.394 straipsnio 1 dalį, pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Pagal CK 6.394 straipsnio 2 dalį, jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis. Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, – yra negaliojanti.
34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje šalių ginčo dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymo sudėtingumas nulemtas faktinės situacijos, kad ieškovas L. P. ir atsakovas A. P. 2006 m. spalio 4 d. ir 2009 m. birželio 5 d. sutartimis pardavė D. V. butą ir garažą daugiabučiame name bei ūkinio pastato dalis, bet neįvykdė CK 6.394 straipsnio reikalavimų ir nepasisakė dėl žemės sklypo dalies, reikalingos jiems eksploatuoti, naudojimo teisių ir nei iki šios bylos inicijavimo, nei jos nagrinėjimo teisme metu nepriėjo prie bendro sutarimo, kokiu teisiniu pagrindu trečiasis asmuo D. V. naudosis ginčo žemės sklypu.
35. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, pirmą kartą išnagrinėjusi šią bylą, 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi grąžindama bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, konstatavo, kad teismai pagal teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo suformuotą praktiką turėjo pareigą, laikydamiesi CPK įtvirtintų reikalavimų, ištirti, išnagrinėti ir įvertinti aplinkybes, dėl kurių pasisakė byloje dalyvaujantys asmenys, susijusias su 2006 m. spalio 4 d. ir 2009 m. birželio 5 d. sandorių galimu prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, bei pareigą, esant akivaizdžiam (jei toks būtų nustatytas) pagrindui sandorius pripažinti niekiniais, ex officio vertinti juos kaip niekinius ir taikyti atitinkamus teisinius padarinius, tačiau nepagrįstai ir neteisėtai to nepadarė.
36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMjQ0LTY5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-244-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-244-695/2017">e3K-7-244-695/2017</a> pagal D. V. ieškinį L. P. ir A. P. dėl nuosavybės teisių į žemės sklypo dalis pripažinimo konstatavo, kad nors CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostatos yra imperatyviosios ir ginčo sutartimis šios imperatyviosios normos akivaizdžiai pažeistos (sutartyse neaptartos dalies pastato, buto ir kitų patalpų daugiabučiame name pirkėjo teisės į atitinkamas žemės sklypo dalis), tačiau nagrinėjamu atveju toks konstatavimas ir niekinio sandorio padarinių taikymas nėra būtinas ginant pažeistas D. V. ar kitų asmenų teises; išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog šalys, neaptarusios pirkėjo teisių į žemės sklypą, kaip to reikalauja CK 6.394 straipsnio 2 dalis, gali šį sutarties trūkumą ištaisyti sudarydamos sutartį dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą, jos taip pat gali kreiptis į teismą, prašydamos apginti jų pažeistas teises pasirinktu būdu (pvz., įpareigoti kitą šalį sudaryti sutartį, pripažinti, kad šalys susitarė dėl panaudos, ar nustatyti servitutą ir pan.).
37. Nagrinėjamoje byloje D. V. buvo pareiškęs reikalavimą, inter alia (be kita ko), nustatyti teisę į kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku ir važiuoti transporto priemonėmis ginčo žemės sklypo dalyse, pažymėtose G. Balevičiaus IĮ 2010 m. vasario 8 d. parengtame (atsakovių siūlomame naudojimosi žemės sklypu tvarkos) plane indeksais A (282 kv. m) ir A1 (148 kv. m).
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai pripažino, kad naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymas iš esmės negalimas, neišsprendus trečiojo asmens D. V. teisių į žemės sklypą, tačiau be pagrindo nesprendė dėl šio trečiojo asmens reikalavimo nustatyti servitutą prieš spręsdamas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo bei konstatavo, jog nenustatyta, kad savininkai nesusitaria dėl naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu ir, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusią situaciją, akivaizdu, kad trečiasis asmuo D. V. ir žemės sklypo bendraturčiai nesutaria dėl D. V. naudojimosi žemės sklypu sąlygų.
39. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.
40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl nurodyto servituto santykių teisinio reglamentavimo yra išaiškinęs, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; kt.). Teismo sprendimu nustatant servitutą būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita. Taigi, nustatant servitutą, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų proporcingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NC0yNDgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-94-248/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-94-248/2016">3K-3-94-248/2016</a> 13, 15 ir 24 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
41. Atsižvelgdama į pirmiau aptartą servituto teisinį reglamentavimą, jo prigimtį ir paskirtį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad servitutas nustatomas tarnaujančiajam daiktui (nagrinėjamu atveju – ginčo žemės sklypo daliai), minimaliai apribojant šio daikto savininko (nagrinėjamu atveju – bendraturčių) teises, siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto (nagrinėjamu atveju – D. V. priklausančių pastato ir patalpų) tinkamą naudojimą, ir toks servituto nustatymas konkrečiai žemės sklypo daliai nepriklauso nuo naudojimosi žemės sklypu tvarkos (ne)buvimo. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju ne naudojamas žemės plotas turi būti atitinkamai skirstomas tarp bendraturčių, o trečiasis asmuo D. V. turėtų sudaryti atitinkamą sutartį su žemės sklypo bendraturčiu, kuriam priskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje yra jo pastatai, nes priešingu atveju nebus įmanoma racionaliai paskirstyti žemės bendraturčiams naudotis. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad, minėta, kasacinis teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMjQ0LTY5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-244-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-244-695/2017">e3K-7-244-695/2017</a> nurodė, jog šalys, neaptarusios pirkėjo teisių į žemės sklypą, kaip to reikalauja CK 6.394 straipsnio 2 dalis, gali šį sutarties trūkumą ištaisyti sudarydamos sutartį dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą, jos taip pat gali kreiptis į teismą, prašydamos apginti jų pažeistas teises pasirinktu būdu. Atsižvelgiant į tai, pirmiausia turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl trečiojo asmens D. V. galimybės naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi, kurią užima jam priklausantis ūkinis pastatas ir patalpos name (duomenys neskelbtini) 19B ir kuri būtina šiam turtui pagal paskirtį naudoti, ir tik tada gali būti išspręstas klausimas dėl ginčo žemės sklypo bendraturčių naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, priskiriant žemės sklypo dalį, kuriai nustatytas servitutas, naudotis tiems sklypo bendraturčiams, kurie perleido viešpataujantįjį daiktą trečiajam asmeniui D. V. ir kuriems dėl to kilo CK 6.394 straipsnyje įtvirtinta pareiga suteikti jam teises į atitinkamą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį.
42. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, jeigu tarnaujantysis daiktas yra žemės sklypas, tai būtina tiksliai apibrėžti žemės sklypo savininko teisių ribojimo turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi. Teritorija turi būti apibrėžta žemės sklypo plane (schemoje), kuriame būtų duomenys apie apribojimų išsidėstymą sklype, pavyzdžiui, ribojimų ribos, plotas ir kita. Jeigu servitutą daliai žemės sklypo nustato teismas, tai į bylą turi būti pateiktas planas (schema) su šiais duomenimis, o teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta, kad šis servitutas nustatytas pagal konkretų planą (schemą), įrašant, kas yra plano (schemos) rengėjas, parengimo ar patvirtinimo data, numeris ar kiti šio dokumento identifikavimo duomenys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-527/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-527/2009">3K-3-527/2009</a>). Taigi servitutas turi būti konkrečiai apibrėžtas, o dėl žemės sklype nustatomo servituto turi būti pateiktas jo planas (schema). Tai reiškia, kad ieškinio dėl servituto nustatymo pagrindą sudaro, be kitų, servituto dydžio ir vietos aplinkybės – jo matmenys, konfigūracija, išsidėstymas ir kiti duomenys. Jie atvaizduojami plane (schemoje), kuris yra būtinoji ieškinio dalis (priedas). Jeigu ieškinys neatitinka šių reikalavimų, tai sudaro pagrindą teismui nustatyti terminą trūkumams pašalinti, o, jų nepašalinus, ieškinį atsisakyti priimti arba palikti jį nenagrinėtą tuo atveju, jei byla buvo iškelta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzQ3LTY5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-347-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-347-695/2017">e3K-3-347-695/2017</a> 35–37 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
43. Nagrinėjamu atveju trečiojo asmens D. V. reikalavimas nustatyti servitutą buvo pareikštas apibrėžiant jo plotą kaip žemės sklypo dalis, atsakovių siūlomame naudojimosi žemės sklypu tvarkos plane pažymėtas indeksais A (282 kv. m) ir A1 (148 kv. m). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks žemės sklypo savininkų teisių ribojimo turinio ir teritorijos, kurioje ribojimai yra taikomi, apibrėžimas neatitinka pirmiau nurodyto teisinio reglamentavimo ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotų servituto nustatymo kriterijų bei minimalaus savininko teisių ribojimo principo, nes nurodytas plotas objektyviai apima didesnę sklypo dalį, nei būtina naudojant statinius pagal paskirtį. Tai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą ir sprendžiant dėl šio trečiojo asmens D. V. reikalavimo, atsižvelgiant į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslinti įrodinėjimo dalyką ir nurodyti šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauti iš trečiojo asmens pateikti šios nutarties 38–41 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus atitinkantį servituto žemės sklypo planą (schemą) (CPK 230 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nebuvo padaryta, o D. V. reikalavimas dėl servituto nustatymo atmestas, argumentuojant iš esmės tuo, kad nebuvo patvirtinta naudojimosi žemės sklypu tvarka pagal atsakovių pateiktą planą, kuriuo rėmėsi ir D. V., grįsdamas savo reikalavimą. Minėta, kad D. V. teisių naudotis ginčo žemės sklypo dalimi klausimas turi būti išspręstas pirmiau nei naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymo klausimas, tačiau iš esmės abu šie reikalavimai sprendžiami nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į CPK 2 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso tikslus bei proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis).
44. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, teismo sprendimu nustatant servitutą ir siekiant abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, išspręstinas ir servituto atlygintinumo klausimas, nustatant vienkartinę (pvz., įpareigojant viešpataujančiojo daikto savininką apmokėti dalį kelio įrengimo išlaidų) ar periodinę kompensaciją, vadovaujantis kompensacijos proporcingumo tarnaujančiojo daikto savininkų teisių apribojimams ir kompensavimo realumo principais.
Dėl bendraturčių naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymo
45. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas bendraturtis, be kitų materialiųjų subjektinių teisių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimu, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis) ar nustatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarką (CK 4.81 straipsnis). Šių institutų taikymas yra orientuotas į subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimo palengvinimą ir supaprastinimą. Pažymėtina, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymas, kaip ir bet kurie kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, pirmiausia yra pačių bendraturčių susitarimo reikalas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1–2 dalys ir 4.81 straipsnio 1 dalis). Tik tada, kai bendraturčiai nesusitaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, teismo tvarka yra sprendžiamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ar naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo klausimas.
46. Pažymėtina, kad bendraturčio teisės nustatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarką įgyvendinimas yra, inter alia, neatskiriamas nuo kito bendraturčio (jų daugeto) teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo.
47. Ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiamas vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas nekilnojamojo daikto konkrečias dalis. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalinti šalių konfliktinę situaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011; 2017 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017 13 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
48. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-248/2018 35 punktą). Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, be kita ko, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015).
49. Jeigu bendraturčių teisme pareikštais reikalavimais dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo pateikti siūlomi naudojimosi tvarkos projektai yra netinkami, neracionalūs, ydingi ir neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tai teismas turi diskreciją netenkinti tokių bendraturčių reikalavimų ir atsisakyti nustatyti bendro daikto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo tvarką. Šis teismo atsisakymas neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010; šioje byloje priimta 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-611/2015).
50. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi atmetė ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dalis dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, konstatavęs, kad nė vienas iš šalių pateiktų naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektų neužtikrina proporcingos bendraturčių teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, ankstesnių susitarimų laikymosi ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors toks apeliacinės instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas ir atitinka šios nutarties 49 punkte nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, tačiau, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, joje spręstinų klausimų kompleksiškumą bei ilgą bylos nagrinėjimo trukmę, sutiktina su kasacinio skundo argumentais, jog toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų – kaip galima greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis).
51. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, dėl kurių abiejų šalių pateikti naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektai pripažinti netinkamais.
52. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas L. P. ir atsakovas A. P., perleidę nuosavybės teise turimų statinių dalis trečiajam asmeniui D. V., ieškovo pateiktu naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektu nėra pasiūlę sprendinių dėl statiniu užimtos žemės sklypo dalies naudojimo pagrindų ir sąlygų, ieškovo siūloma tvarka pažeistų atsakovių interesus, nes galimybė D. V. naudotis žemės sklypo dalimi yra numatoma atsakovėms tenkančios žemės sklypo dalies sąskaita, taigi tokia tvarka neatitinka proporcingumo, teisingumo ir protingumo kriterijų bei faktinio naudojimo.
53. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde esantys teiginiai apie apeliacinės instancijos teismo išvadų, jog ieškovo L. P. pasiūlyta žemės sklypo naudojimosi tvarka neatitinka Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties (kuria šalys, inter alia, įsipareigojo naudotis sklype esančiu pravažiavimu dabartinėje jo vietoje tarp namų (duomenys neskelbtini) 19 ir 19A, ne arčiau kaip po 1,50 m atstumu nuo abiejų šių namų artimiausių kampų), nepagrįstumą nėra tikslūs, nes tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė ne dėl ieškovo, o dėl atsakovių pasiūlytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos neatitikties ankstesniems bendraturčių susitarimams, be to, pažymėjo, kad joje taip pat nėra išspręsti nekilnojamąjį turtą įsigijusio asmens teisių į žemę klausimai.
54. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl abu byloje esantys šalių pateikti planai neatitinka šios nutarties 46–48 punktuose išdėstytų reikalavimų – neužtikrina visų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros, pažeidžia trečiųjų asmenų teises, neatitinka proporcingumo, maksimalaus izoliavimo principų, objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo. Dėl to nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą motyvuoti savo išvadą dėl abiejų byloje esančių naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektų neatitikties pirmiau nurodytiems reikalavimams.
55. Dėl posėdžio kasaciniame teisme metu atsakovės J. V. išsakytų argumentų, kad pagal ieškovo L. P. pasiūlytą žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektą jai tenka tik labai maža sklypo dalis, teisėjų kolegija pažymi, kad naudojimosi tvarka nustatoma laikantis proporcingumo principo, ir bendraturčiui tenkanti laisvos (neužstatytos) žemės dalis yra atitinkamai mažesnė, jei tokiam bendraturčiui priklausantys pastatai užima didelę dalį jam priklausančios sklypo dalies.
56. Kaip minėta šios nutarties 38 punkte, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, neišsprendus šios bylos dalyvių sudarytų nekilnojamųjų daiktų perleidimo sandorių trūkumų, nenustačius trečiojo asmens D. V. teisių į ginčo žemės sklypą, nė vienas iš šalių pateiktų naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektų negali būti patvirtintas, nes neužtikrina proporcingos bendraturčių teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, ankstesnių susitarimų laikymosi ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. Tačiau, padaręs tokią išvadą, teismas nepagrįstai paliko iš esmės neišspręstą klausimą dėl trečiojo asmens D. V. galimybės naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi. Konstatavus, kad trečiojo asmens teisių naudotis ginčo žemės sklypo dalimi nustatymas yra būtina sąlyga racionaliai ir visų bendraturčių bei šio trečiojo asmens teisių ir interesų pusiausvyrą užtikrinančiai naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkai nustatyti, pareiga pateikti tokį naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektą, kuriame, be kita ko, atsispindėtų ir trečiajam asmeniui D. V. suteikiama naudotis ginčo žemės sklypo dalis, kyla reikalavimus nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką pareiškusiems sklypo bendraturčiams. D. V. suteikiama naudotis ginčo žemės sklypo dalis projekte turėtų būti atitinkamomis proporcijomis priskiriama tiems sklypo bendraturčiams, kurie perleido statinius šiam asmeniui ir kuriems dėl to kilo CK 6.394 straipsnyje įtvirtinta pareiga suteikti jam teises į atitinkamą žemės sklypo dalį (L. P., A. P. ir G. D. V., kurios 2006 m. rugsėjo 7 d. sutartyje su D. V. jam suteikiamos teisės į žemės sklypą nekonkretizuotos). Tokiu būdu naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nėra priklausomas vien nuo trečiojo asmens valios.
Dėl kiemo statinių teisinio statuso
57. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.
58. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu pasireiškia per bendrą ūkinę paskirtį. Nustatant teisiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis, bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2011; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2013).
59. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad įstatyme taip pat nedraudžiama ir tokia situacija, kai priklausinys skirtas tarnauti ne vienam, bet keliems pagrindiniams daiktams. Tokiu atveju svarbu, kad su kiekvienu iš šių daiktų priklausinį sietų nuolatinis tokios pat paskirties funkcinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2008). Tokiu atveju šis antraeilis daiktas yra kelių pagrindinių daiktų bendras priklausinys. Jeigu pagrindiniai daiktai priklauso skirtingiems savininkams, tai pagrindinių daiktų savininkai į tokį bendrą pagrindinių daiktų priklausinį įgyja bendrosios dalinės nuosavybės teisę (CK 4.72 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-66-916/2018 21 punktą).
60. Šioje byloje kilęs šalių ginčas dėl kiemo aikštelių, esančių prie (duomenys neskelbtini) 19 ir 19C gyvenamųjų namų, taip pat dėl tvoros ir pavėsinės teisinio statuso. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad kiemo statiniai nėra ir niekada nebuvo savarankiški daiktai, jie yra reikalingi tam, kad ne žemės sklypo savininkai, o visi patalpų ir pastatų, esančių ginčo žemės sklype, savininkai galėtų tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teises. Neįmanoma naudotis pastatais, nesinaudojant kiemo aikštele, nes į statinius patenkama per ją, ji skirta ir pastatų savininkų transporto priemonėms laikyti, tvora skirta ne žemės sklypui, bet jame esantiems statiniams apsaugoti, pavėsinė skirta pastatuose gyvenančių asmenų poreikiui (poilsiui); akivaizdu, kad šių nekilnojamųjų daiktų ryšys yra nuolatinis; pastatai yra pagrindiniai daiktai, o kiemo statiniai – antraeiliai.
61. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, neanalizuodamas nuolatinio ryšio tarp kiemo statinių ir pastatų, nepagrįstai kiemo statinius pripažino pastatų, esančių ginčo žemės sklype, o ne paties žemės sklypo (CK 4.40 straipsnio 1 dalis), priklausiniais, be to, nevertino byloje esančių duomenų, kad betoninės kiemo aikštelės bl ir b2 nėra išlikusios, o vietoj jų įrengta nauja.
62. Su šiais kasacinio skundo argumentais iš dalies sutiktina. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl kiemo statinių kaip antraeilių daiktų statuso ir pripažinimo ginčo žemės sklype esančių pastatų, o ne žemės sklypo priklausiniais yra pagrįsta ir, be kita ko, atitinka kasacinio teismo praktiką, kurioje tokio pobūdžio priklausiniai pripažįstami būtent statinių, o ne žemės sklypo priklausiniais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-807/2003; 2009 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009; 2010 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2010). Tokią išvadą lemia ginčo kiemo statinių prigimties ir ūkinės paskirties nulemtas jų eksploatavimas, susijęs būtent su gyvenamaisiais namais ir jų gyventojų poreikių tenkinimu, o ne tarnavimu žemės sklypui. Žemės sklypo priklausiniu galėtų būti laikomas toks statinys, kuris bendra ūkine paskirtimi nėra susijęs su jokiu kitu sklype esančiu statiniu, pvz., jei sklype yra vien tik aikštelė.
63. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad, tinkamai nustatęs kiemo statinių teisinį statusą, apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nenustatė klausimo, ar ne tik tvorą, bet ir kitus antraeilius daiktus (priklausinius), t. y. kiemo aikšteles bei pavėsinę, atsižvelgiant į jų lokalizaciją ir naudojimą, be to, kasaciniame skunde minimą, tačiau sklypo planuose neatsispindinčią aplinkybę dėl kiemo aikštelės sunykimo ir naujos sukūrimo, teisiškai reikšmingas nuolatinis funkcinis ryšys sieja su visais sklype esančiais pagrindiniais statiniais ar tik su konkrečiais iš jų. Tai yra fakto klausimai, nes susiję su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, taigi nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamuose bylą nagrinėjusių teismų sprendimuose nebuvo tinkamai aiškinamas pagrindinių daiktų ir priklausinių, esant pagrindinių daiktų daugetui, santykis (CK 4.12–4.14, 4.19 straipsniai). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nepasisako dėl kiemo statinių bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymo pagrįstumo, taip pat atsižvelgdama į tai, kad kasaciniame skunde toks klausimas nekeliamas, ir į toliau išdėstytus argumentus dėl procesinio bendrininkavimo.
Dėl privalomojo procesinio bendrininkavimo sprendžiant reikalavimą dėl kiemo statinių pripažinimo ginčo sklype esančių gyvenamųjų namų savininkų bendrąja daline nuosavybe
64. Siekiant CPK 2 straipsnyje apibrėžtų civilinio proceso tikslų, teismo priedermė – nepažeidžiant konstitucinio teismo nešališkumo principo dalyvauti sprendžiant tinkamos šalies nustatymo klausimą. Tokia teismo priedermė atsiranda jau pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje. Pagal CPK 228 straipsnio 1 dalį ir 230 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo dalyką ir nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja iš jų įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas išsprendžia procesinę byloje dalyvaujančių asmenų padėtį (CPK 159, 179, 225 straipsniai ir kt.). Ši priedermė išlieka ir bylos nagrinėjimo teisme stadijoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-186/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-186/2011">3K-3-186/2011</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
65. Pagal CPK 43 straipsnio 2 dalį, jeigu nagrinėjant bylą paaiškėja, kad ieškinio reikalavimas gali būti nukreiptas dar kitiems byloje nedalyvaujantiems asmenims, teismas ieškovo prašymu gali patraukti šiuos asmenis dalyvauti byloje atsakovais. Taigi, nustatęs materialųjį asmenų bendrininkavimą, teismas turi pasiūlyti ieškovui įtraukti į procesą ir kitą (naują) atsakovą.
66. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas), dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Esant asmenų materialiniam teisiniam bendrininkavimui, jų procesinis bendrininkavimas gali skirtis: tam tikrais atvejais teismo sprendimas galės būti priimtas tik dėl visų bendrininkų (absoliutus privalomasis bendrininkavimas), o kitais atvejais teismas galės priimti sprendimą tik dėl vieno bendrininko (santykinis privalomasis bendrininkavimas). Pagal bendrąsias proceso taisykles absoliutaus privalomojo bendrininkavimo atveju, kai ieškovas nesutinka įtraukti visų šių asmenų kaip atsakovų, teismas įtraukia šiuos asmenis kaip trečiuosius asmenis ir ieškinį atmeta; santykinio privalomojo bendrininkavimo atveju, kai ieškovas nesutinka įtraukti visų šių asmenų kaip atsakovų, teismas įtraukia nurodytus asmenis kaip trečiuosius asmenis ir priima sprendimą tik dėl vieno bendrininko – atsakovo. Kai kurių kategorijų bylose CPK nustato išimtis, kad ieškovo sutikimas dėl atsakovo įtraukimo į bylą nėra reikalingas ir teismas įtraukia visus bendrininkus kaip atsakovus, net ir nesant ieškovo sutikimo. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2014)
67. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad visais atvejais teismas privalo išaiškinti ieškovui ne tik teisę įtraukti kitą atsakovą, bet ir išaiškinti procesinius padarinius, jeigu ieškovas nesutinka to padaryti. Jeigu teismas neišaiškina šios teisės ir procesinių padarinių, tai absoliutaus privalomojo bendrininkavimo atveju iš esmės vykdomas beprasmis procesas – gaišinamas teismo bei dalyvaujančių byloje asmenų laikas, eikvojamos lėšos, pažeidžiami proceso koncentracijos, ekonomiškumo bei kooperacijos principai (CPK 7, 8 straipsniai), svarbiausia – nepasiekiami CPK 2 straipsnyje įtvirtinti proceso tikslai. Tuo atveju, kai teismas absoliutaus privalomojo bendrininkavimo atveju neišaiškina ieškovui atsisakymo įtraukti visus bendrininkus atsakovais procesinių padarinių, tai laikoma, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2014).
68. Teisėjų kolegija, įvertinusi materialiojo subjektinio reikalavimo dėl kiemo statinių pripažinimo ginčo sklype esančių gyvenamųjų namų priklausiniais ir visų namų savininkų bendrąja daline nuosavybe pobūdį, konstatuoja, kad teismo sprendimas, kuriuo bus išspręstas šis reikalavimas, bus nedalomai susijęs su visų gyvenamųjų namų – pagrindinių daiktų – savininkų teisėmis ir pareigomis. Vadinasi, tiek, kiek tai susiję su šio priešieškinio ir trečiojo asmens D. V. reikalavimo išsprendimu, egzistuoja absoliutus privalomasis procesinis bendrininkavimas, reiškiantis, kad šio materialiojo subjektinio reikalavimo pagrįstumo klausimas gali būti išspręstas tik visiems bendrininkams kartu dalyvaujant (esant įtrauktiems) kaip ieškovams, atsakovams arba tretiesiems asmenims, pareiškiantiems savarankiškus reikalavimus, civilinės bylos pagal tokį reikalavimą procese (CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 44 straipsnio 3 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties
69. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai priimtuose procesiniuose sprendimuose apsiribojo naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymo negalimumu, tačiau netinkamai aiškino ir taikė servituto nustatymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenustatė tam teisiškai reikšmingų aplinkybių ir taip neišsprendė iš esmės ieškinio, priešieškinio ir trečiojo asmens D. V. pareikštų reikalavimų, be to, netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo vaidmenį užtikrinant, jog byla būtų išnagrinėta teisingai, pagal civilinio proceso taisykles, todėl neatskleidė bylos esmės. Dėl nurodytų priežasčių pagal byloje pateiktus įrodymus bylos nėra galimybės išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų sprendimas ir nutartis panaikintini, byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, be kita ko, turėtų nustatyti šios nutarties 44, 63 punktuose nurodytas aplinkybes, įpareigoti šalis pateikti šios nutarties 39–42, 46–48, 55 punktuose nurodytus reikalavimus atitinkančius ginčo žemės sklypo planus, taip pat tinkamai išspręsti proceso teisės klausimus dėl dalyvaujančių byloje asmenų procesinės padėties. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzUtNzAxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-435-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-435-701/2015">3K-3-435-701/2015</a>). Kadangi byloje pateikti duomenys, kad trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, A. E. P. perleido jai priklausančias statinių dalis D. V. ir R. V., konstatuotina, jog ji nebeturi materialinio suinteresuotumo, dėl to jos procesinė padėtis irgi tikslintina nagrinėjant bylą iš naujo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
70. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 64,53 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 3 d. pažyma).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį, Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. papildomą nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Janina Januškienė
Dalia Vasarienė
