Civilinė byla Nr. 3K-3-30-1075/2019
Teisminio proceso Nr. 2-51-3-00702-2016-9
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.1.4.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. D. ir L. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. D., R. D. ir L. D. ieškinį atsakovams A. B. ir akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo apsimestiniu, dovanojimo sandorio pripažinimo, teisių ir pareigų pagal draudimo sutartį perkėlimo, 77 000 Eur priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių apsimestinio sandorio negaliojimą bei su tuo susijusias teisines pasekmes, aiškinimo ir taikymo.
1. Ieškovai S. D., R. D. ir L. D. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti 2015 m. balandžio 21 d. ieškovo S. D. ir atsakovo A. B. sudarytą transporto priemonės „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Pirkimo–pardavimo sutartis) apsimestiniu sandoriu; pripažinti šį sandorį 2015 m. balandžio 21 d. sudaryta dovanojimo sutartimi tarp dovanotojo S. D. ir dovanos gavėjų R. D. bei L. D.; perkelti ieškovams R. D. ir L. D. teises ir pareigas pagal 2016 m. kovo 28 d. draudimo sutartį Nr. 03/325281994 (toliau – Draudimo sutartis), sudarytą draudikės AB „Lietuvos draudimas“ ir draudėjo A. B., nuo šios sutarties sudarymo momento; priteisti iš atsakovo A. B. ieškovams R. D. ir L. D. 77 000 Eur bei turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Nurodė, kad ieškovas S. D. išreiškė valią kaip finansinę paramą padovanoti automobilį „Mercedes Benz“ savo sūnui R. D., kuris šiuo automobiliu realiai naudojosi. Kadangi R. ir L. D. yra socialiai remtini, ieškovas S. D., norėdamas išvengti neigiamų teisinių pasekmių sūnaus šeimai atsiradimo (ieškovų teisės į gaunamas socialines pašalpas netekimo), nusprendė sudaryti transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį su R. D. draugu A. B. ir taip šia sutartimi pridengti automobilio dovanojimą sūnaus R. D. šeimai. Transporto priemonė atsakovui A. B. realiai perduota nebuvo, automobiliu naudojosi ir juo kaip savo nuosavybe rūpinosi ieškovai R. ir L. D..
3. 2016 m. kovo 28 d. L. D. iniciatyva buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 03/325281994, ji įsigaliojo 2016 m. balandžio 24 d. ir galiojo iki 2017 m. balandžio 23 d. Kadangi automobilio savininkas pagal viešo registro duomenis buvo atsakovas A. B., būtent jis Draudimo sutartyje buvo nurodytas kaip draudėjas. Tačiau faktiškai Draudimo sutartis buvo sudaryta su ieškove L. D., ši ir mokėjo visas draudimo įmokas pagal Draudimo sutartį. Pripažinus Pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu, ieškovams R. ir L. D. perkeltinos draudėjo teisės ir pareigos pagal Draudimo sutartį nuo šios sutarties sudarymo momento. Ieškovai įsipareigojo padengti su tuo susijusias galimas draudikės išlaidas.
4. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ surengė loteriją „Apsidrauskite ir laimėkite BMW X6“ asmenims, apsidraudusiems šioje draudimo bendrovėje. 2016 m. birželio 10 d. buvo išrinkti laimėtojai. Vienu iš laimėtojų tapo atsakovas A. B., kuris buvo nurodytas kaip draudėjas Draudimo sutartyje. Kadangi teisės ir pareigos pagal Draudimo sutartį turi būti perkeltos ieškovams R. ir L. D., jiems turi atitekti ir teisė į laimėtą automobilį. Atsakovui A. B. pardavus laimėtą automobilį UAB „Krasta Auto Vilnius“, ieškovams R. ir L. D. iš atsakovo A. B. priteistina perleisto automobilio vertė – 77 000 Eur.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia 2015 m. balandžio 21 d. ieškovo S. D. ir atsakovo A. B. sudarytą transporto priemonės „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį; pripažino šį sandorį 2015 m. balandžio 21 d. sudaryta dovanojimo sutartimi, kuria dovanotojas S. D. padovanojo šią transporto priemonę R. D. ir L. D.; kitus ieškinio reikalavimus atmetė; priteisė iš ieškovų S. D., R. D. ir L. D. 432,97 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui A. B. atlyginimo; priteisė valstybei iš ieškovų S. D., R. D. ir L. D. 12,30 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo; priteisė valstybei iš ieškovų R. D. ir L. D. 1483 Eur žyminio mokesčio; priteisė valstybei iš atsakovo A. B. 12,30 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo.
6. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad pirkėjas A. B., perėmęs perkamo daikto (automobilio) nuosavybės teises jų registracijos VĮ „Regitra“ būdu, už nusipirktą daiktą pinigų nemokėjo, kad automobiliu neatlygintinai naudojosi ieškovai, kad jie inicijavo automobilio valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarčių sudarymą ir mokėjo draudimo įmokas, taip pat liudytojų parodymais patvirtintas ieškovų nurodytas aplinkybes apie susitarimą S. D. automobilio nuosavybės teises sūnaus šeimai perleisti per R. D. draugą ir kaimyną, siekiant išvengti galimų nepageidaujamų pasekmių (socialinių pašalpų praradimo), pripažino, kad tikrasis ieškovo S. D. ketinimas buvo perleisti automobilio nuosavybės teisę sūnaus R. D. šeimai neatlygintinai, o šio – dovaną priimti. Teismas konstatavo, jog pirkimo–pardavimo sandoris neatitinka jo šalių tikrosios valios, todėl pripažino jį apsimestiniu ir taikė sandorio, kurį iš tiesų šalys turėjo galvoje, taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio 1, 2 dalys).
7. Teismas pažymėjo, kad atsakovė AB „Lietuvos draudimas“, sudarydama Draudimo sutartį per šio automobilio naudotojus ir faktinius draudimo įmokų mokėtojus R. ir L. D., asmeniu, atsakingu už draudimo sutarties sudarymą, ir šio automobilio valdytoju bei civilinės atsakomybės draudėju sąžiningai ir pagrįstai laikė valstybiniame transporto priemonių registre nurodytą jos savininką A. B.. Remdamasis CK 1.87 straipsnio 3 dalimi ir faktais, kad apsimestinis sandoris buvo išviešintas valstybiniame registre, kad kaip automobilio savininkas buvo įregistruotas atsakovas A. B., kad išviešinti apsimestinį sandorį siekė visos jo šalys (ir apsimestinio, ir tikrojo), taip pat įvertinęs ieškovų R. ir L. D. patvirtinimą žinojus apie loteriją Draudimo sutarties sudarymo metu, tačiau nesiėmus Pirkimo–pardavimo sutarties nuginčijimo veiksmų ar kitaip neperregistravus automobilio nuosavybės teisės, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad 2017 m. automobilio „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį sudarė ir įmokas moka atsakovas A. B., teismas netenkino reikalavimo perkelti ieškovams teises ir pareigas pagal Draudimo sutartį, sudarytą draudikės AB „Lietuvos draudimas“ ir draudėjo A. B..
8. Teismas nustatė, kad 2016 m. kovo 15 d. – 2016 m. gegužės 31 d. laikotarpiu atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ surengė akciją „Apsidrauskite ir laimėkite BMW X6“, joje dalyvavo jos klientai – fiziniai asmenys – draudėjai, akcijos galiojimo laikotarpiu apsidraudę privalomojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu arba privalomuoju ir kasko draudimu ne trumpesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui. Laimėtoją išrinko nepriklausomos audito bendrovės atstovai, vienu iš laimėtojų tapo atsakovas A. B.. Teisinius santykius, kurių pagrindu atsakovas A. B. tapo ieškiniu prašomo sugrąžinti turto (piniginio ekvivalento) laimėtoju, reglamentuoja ne Draudimo sutartis, o CK 6.244 straipsnis. Kadangi ieškovai neginčijo turto įsigijimo teisėtumo šiuo pagrindu, teismas pripažino, kad net ir tuo atveju, jei kiti ieškovų reikalavimai būtų patenkinti, tai savaime nereikštų atsakovo A. B. pareigos sumokėti ieškovams laimėto automobilio vertės ekvivalentą pinigais.
9. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gegužės 14 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.
10. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą perkelti jiems teises ir pareigas pagal Draudimo sutartį, kadangi šis reikalavimas nėra išvestinis iš reikalavimo pripažinti Pirkimo–pardavimo sutartį apsimestine. Draudimo sutartis yra savarankiškas sandoris ir jos galiojimas nepriklauso nuo Pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo. Be to, ieškovai siekia modifikuoti Draudimo sutartį, kurios galiojimas yra pasibaigęs.
11. Teismas, vadovaudamasis CK 1.87 straipsnio 3 dalimi, pripažino, jog ieškovai negali panaudoti apsimestinio sandorio fakto prieš AB „Lietuvos draudimas“. Draudimo sutartis buvo sudaryta draudikei turint pagrindą manyti, jog transporto priemonės „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra viešame registre nurodytas asmuo. Draudimo sutartis yra dvišalė sutartis, sukurianti jos šalims abipuses teises ir pareigas. Tai reiškia, kad draudikė, sudarydama Draudimo sutartį, įgijo su pripažinto apsimestiniu pirkimo–pardavimo sandoriu susijusių teisių, t. y. pasitikėdama apsimestinio sandorio pagrindu išviešinta informacija apie transporto priemonės savininką, būtent su šiuo asmeniu sudarė draudimo sutartį, prisiimdama teises ir pareigas pagal ją. Be to, sudarant Draudimo sutartį ir nustatant draudimo įmokos dydį bei kitas sąlygas, buvo vertinama būtent atsakovo A. B., kaip draudėjo, rizika. Pasikeitus draudėjui, draudimo įmokos dydis nebūtų tapatus ir draudimo sąlygos iš esmės būtų skirtingos.
12. Teismas atmetė kaip neturinčias teisinės reikšmės ieškovų nurodytas aplinkybes, jog jie buvo tie asmenys, kurie kreipėsi dėl Draudimo sutarties sudarymo ir faktiškai mokėjo draudimo įmokas pagal Draudimo sutartį, kadangi CK 6.50 straipsnis leidžia trečiajam asmeniui įvykdyti prievolę už skolininką. Ieškovai, sudarydami apsimestinį Pirkimo–pardavimo sandorį ir šio sandorio pagrindu pateikdami draudikei klaidingą informaciją apie tikrąjį transporto priemonės savininką, turi patys prisiimti visą su tuo susijusią riziką ir negali šios aplinkybės panaudoti prieš asmenį, nebuvusį apsimestinio sandorio šalimi, t. y. prieš AB „Lietuvos draudimas“.
13. Teismas nustatė, kad atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ surengė akciją (loteriją) „Apsidrauskite ir laimėkite BMW X6“. Pagal akcijos sąlygas akcijos (loterijos) bilietas yra akcijos dalyvio privalomojo draudimo liudijimas (Akcijos sąlygų 6.1 punktas). Akcijos dalyviais laikomi AB „Lietuvos draudimas“ klientai – fiziniai asmenys, akcijos galiojimo laikotarpiu apsidraudę privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu arba privalomuoju ir kasko draudimu (Akcijos sąlygų 5 punktas). Teismas, vadovaudamasis CK 6.244 straipsnio 2 dalimi, sprendė, kad atsakovas A. B., akcijos metu būdamas apdraustas AB „Lietuvos draudimas“ privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu, privalomojo draudimo liudijimo (loterijos bilieto) pagrindu sudarė sutartį su AB „Lietuvos draudimas“, kurios pagrindu įgijo teisę į atitinkamą laimėjimą. Ieškovai, nebūdami Draudimo sutarties šalis, neturi jokių teisių į atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ paskelbtos akcijos prizą. Todėl ieškovų reikalavimas priteisti iš atsakovo A. B. 77 000 Eur sumą (loterijoje laimėto prizo vertę) yra nepagrįstas.
14. Teismas, nustatęs, jog apeliaciniame skunde ieškovai remiasi CK 6.237 straipsnio 1 dalies nuostata, reglamentuojančia pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nurodė, jog ieškovai, nepareikšdami jokių reikalavimų atsakovui dėl nepagrįsto praturtėjimo pirmosios instancijos teisme, negali tokių reikalavimų reikšti apeliaciniame procese (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 312 straipsnis). Be to, aplinkybę, kad atsakovas A. B., faktiškai nemokėjęs nė vienos draudimo įmokos pagal Draudimo sutartį, tačiau įgijęs loterijos prizą, nepagrįstai praturtėjo ieškovų sąskaita, paneigia teismo išvados, jog A. B. teisę į atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ paskelbtos akcijos prizą įgijo sutarties, sudarytos su atsakove AB „Lietuvos draudimas“, pagrindu. Reikalavimai dėl jokių kitų sumų, išskyrus loterijos prizo vertę, priteisimo atsakovui šioje byloje nėra reiškiami.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Ieškovai R. D. ir L. D. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo dalį, kuria atmesti patikslinto ieškinio reikalavimai, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti visus ieškinio reikalavimus; priteisti iš atsakovų solidariai ieškovų turėtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. už kasacinį skundą sumokėto 100 Eur dydžio žyminio mokesčio, atlyginimą. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:
15.1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad apsimestinio sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš atsakovę AB „Lietuvos draudimas“, neteisingai aiškino ir taikė CK 1.87 straipsnio 3 dalį, nepagrįstai išplėsdamas jos taikymo ribas:
15.1.1. kadangi atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ teises ir pareigas įgijo Draudimo sutarties, o ne apsimestinio sandorio pagrindu, CK 1.87 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma. Šios normos aiškinimas yra pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-177/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-177/2014">3K-3-177/2014</a>, tačiau į jį teismai neatsižvelgė. Apsimestinis sandoris pats savaime atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ nesukūrė jokių teisių ir pareigų. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtintas sutarties uždarumo principas lemia, kad sutartis teises ir pareigas gali sukurti tik ją sudariusiems asmenims;
15.1.2. ieškiniu nėra reiškiama jokių reikalavimų atsakovei AB „Lietuvos draudimas“, dėl kurių jai atsirastų papildomų pareigų. Ieškiniu prašoma perkelti draudėjo teises ir pareigas pagal Draudimo sutartį ieškovams. Ieškovai buvo pasiruošę kompensuoti draudimo bendrovei bet kokias išlaidas, jeigu šių atsirastų dėl teisių ir pareigų pagal Draudimo sutartį pakeitimo.
15.2. Apeliacinio teismo išvados, jog Draudimo sutartis nėra išvestinė iš Pirkimo–pardavimo sutarties, neturi jokio teisinio pagrindo:
15.2.1. kadangi ieškovai nuo pat apsimestinio sandorio sudarymo pradžios naudojosi automobiliu, inicijavo draudimo sutarties sudarymą, derino draudimo sutarties sąlygas, mokėjo draudimo įmokas, o atsakovas A. B. niekada nebuvo tikrojo dovanojimo sandorio šalis, jis, neturėdamas apsimestinio sandorio objekto, negalėjo jo drausti. Todėl Draudimo sutartis buvo išvestinė iš pagrindinės dovanojimo sutarties. Be to, atsakovas A. B., atsiimdamas prizą, nepateikė draudikei nei automobilio dokumentų originalų, nei Draudimo sutarties, nes šiuos dokumentus turėjo ieškovai;
15.2.2. kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-409/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-409/2010">3K-7-409/2010</a>). Ieškovai sudarė du susijusius sandorius: apsimestinį pirkimo–pardavimo sandorį (slepiantį dovanojimo sandorį) ir Draudimo sutartį. Draudimo sandoris yra išvestinis iš pirmojo ir jį lemia automobilio paskirtis ir specifika. Jei nebūtų buvę pirmojo sandorio, antrasis sandoris nebūtų buvęs sudarytas, nes nebūtų buvę tokio poreikio;
15.2.3. teismų praktikoje pripažįstama, kad, tenkinus reikalavimą pripažinti sandorį apsimestiniu, išvestiniai reikalavimai taip pat turi būti tenkinami (Lietuvos apeliacinio teismo 20105 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-263-330/2015).
15.3. Draudėjo teisių perkėlimas pagal Draudimo sutartį, kaip ieškovų pažeistų teisių gynimo būdas, mažiausiai pažeistų atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ teises. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas yra priimtiniausias pažeistos savininko pirmenybės teisės gynimo būdas, nes šis gynimo būdas, palyginti su kitais, pvz., sandorio negaliojimo institutu, yra ekonomiškesnis, operatyvesnis ir labiausiai atitinka pirmenybės teisės turėtojo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-232/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-232/2007">3K-3-232/2007</a>; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-463/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-463/2012">3K-3-463/2012</a>);
15.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pasibaigusios Draudimo sutarties modifikavimas nėra galimas, nes tokios teismo išvados nepatvirtinta nei CK, nei teismų jurisprudencija, nei doktrina. Be to, teismas nagrinėjamoje byloje pats modifikavo pasibaigusią ir įvykdytą Pirkimo–pardavimo sutartį.
15.5. Teismas, netenkindamas ieškovų reikalavimo dėl 77 000 Eur priteisimo CK 6.237 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, pagrindu, pažeidė CPK 135 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą, kuriuo remdamasis ieškovas neprivalo nurodyti ieškinio teisinio pagrindo. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teisinis ginčo santykių kvalifikavimas priklauso teismų kompetencijai.
15.6. Nagrinėjamoje byloje priimti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai pažeidžia bendrąjį principą, kad iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex in juria non oritur jus). Kadangi atsakovas A. B. nebuvo tikrasis automobilio savininkas, jis, nesąžiningais veiksmais priimdamas AB „Lietuvos draudimas“ prizą, negalėjo sukurti teisėto rezultato – nuosavybės teisių į atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ prizą ir disponavimą juo.
16. Atsakovas A. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovų R. D. ir L. D. kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:
16.1. Ieškovų kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 1.87 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo yra nepagrįsti:
16.1.1. kadangi ieškovų reikalavimas jiems perkelti teises ir pareigas pagal Draudimo sutartį nuo jos sudarymo momento yra reikalavimas modifikuoti Draudimo sutartį CK 1.87 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. draudimo sandorį laikyti apsimestiniu, šios Draudimo sutarties pagrindu atsiradusiems teisiniam padariniams taip pat taikoma CK 1.87 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąžiningų trečiųjų asmenų, įgijusių teises apsimestinio sandorio pagrindu, interesų apsauga;
16.1.2. sandorio pripažinimo apsimestiniu fakto panaudojimas, reikalaujant modifikuoti Draudimo sutartį, yra ne kas kita, kaip jo panaudojimas prieš trečiuosius asmenis;
16.1.3. ieškovų reikalavimas perkelti jiems teises ir pareigas pagal Draudimo sutartį daro įtaką draudiko teisėms ir pareigoms. Draudimo sutartis buvo sudaryta įvertinant atsakovo A. B. rizikingumą, nuo kurio tiesiogiai priklausė draudimo įmokos dydis;
16.1.4. teisių ir pareigų perkėlimas, kaip pažeistų teisių gynimo būdas, yra nustatytas tik bendraturčio pirmenybės teisės įgyti parduodamą turto dalį pažeidimo atveju (CK 4.79 straipsnio 3 dalis), todėl nagrinėjamu atveju jis negali būti taikomas. Kiti CK 1.138 straipsnio 1 ir 5 punktuose įtvirtinti civilinių teisių gynimo būdai galėtų būti taikomi tik tuo atveju, jei Draudimo sutartis būtų galiojanti.
16.2. Kasacinio skundo argumentai, jog Draudimo sutarties negalima laikyti išvestiniu sandoriu, buvo nurodyti apeliaciniame skunde ir dėl jų pasisakė apeliacinės instancijos teismas.
16.3. Pirkimo–pardavimo ir ieškovų prašomos modifikuoti Draudimo sutarties sudarymą skiria beveik metų laikotarpis, todėl ieškovai kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-409/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-409/2010">3K-7-409/2010</a>.
16.4. Priešingai nei teigia ieškovai, nesudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, automobilio savininkas gali naudotis automobiliu, tačiau taip jis pažeistų imperatyviąją pareigą; automobilio savininkas taip pat gali pasirinkti nesinaudoti automobiliu. Todėl Draudimo sutartis yra ne išvestinis, o savarankiškas sandoris. Be to, Draudimo sutarties galiojimas siejamas ne tik su automobilio savininku, bet ir su automobilio valdytoju.
16.5. Vertinant Draudimo sutarties reikšmę sprendžiant ginčą, teisiškai reikšmingas yra priežastinio ryšio tarp Draudimo sutarties sudarymo ir atsiradusių pasekmių (automobilio „BMW X6“ laimėjimo) nustatymas. Ieškovai, sudarydami Draudimo sutartį ir sumokėdami privalomąsias įmokas, išreiškė savo valią, kad atsakovas A. B. taptų ne tik draudimo teisinių santykių subjektu, bet ir laisva valia suteikė jam teisę dalyvauti, taip pat ir laimėti loterijoje (žaidime). Todėl vien reikalavimas modifikuoti Draudimo sutartį, neginčijant išreikštos valios, kad akcijoje (loterijoje, žaidime) dalyvautų atsakovas A. B., ieškovams nesukeltų norimų teisinių pasekmių.
16.6. Apeliacinės instancijos teismas, netenkindamas ieškovų reikalavimo dėl 77 000 Eur priteisimo CK 6.237 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, pagrindu, nepažeidė CPK 135 straipsnio nuostatų. Patikslintame ieškinyje nurodytą reikalavimą dėl 77 000 Eur priteisimo ieškovai išimtinai grindė jiems palankaus teismo sprendimo, perkeliant draudėjo teises ir pareigas pagal Draudimo sutartį, priėmimu. Remiantis CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, ieškovams, kurie mano, kad jų teisės turi būti ginamos taikant nepagrįsto praturėjimo institutą, teko pareiga tinkamai suformuoti ieškinio pagrindą ir dalyką, nes nuo to priklausė teisminio nagrinėjimo ribos. Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymas iš esmės lemtų visai kitokią bylos nagrinėjimo eigą ir padidintų įrodinėjimo bei paties bylos nagrinėjimo proceso sudėtingumą. Todėl ieškovai, jau formuluodami ieškinio reikalavimus, turėjo remtis CK 6.237 straipsnio 1 dalimi. Šio teisinio pagrindo pripažinimas ir svarstymas apeliacinės instancijos teisme būtų pažeidęs civilinio proceso rungtyniškumo, koncentruotumo principus ir atsakovo A. B. procesines teises.
16.7. Ieškovai kasacinį skundą nepagrįstai grindžia principo ex in juria non oritur jus pažeidimu. Atsakovui A. B. teisė į akcijos prizą (automobilį „BMW X6“) atsirado ne apsimestinės pirkimo–pardavimo sutarties, o 2016 m. birželio 10 d. įvykusios loterijos (žaidimo) pagrindu, t. y. pagal CK 6.244 straipsnyje įtvirtintą teisinį pagrindą. Nuosavybės teisinių santykių atsiradimą lėmusio Pirkimo–pardavimo sandorio sudarymas, jo galiojimas ir kitos aplinkybės nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su laimėtu automobiliu. Be to, ieškovai nepagrįstai apsimestinį automobilio pirkimo–pardavimo sandorį laiko neteisėtu. Vien faktas, kad sandoris yra apsimestinis, savaime nereiškia, jog jis yra ir neteisėtas, nes neteisėto sandorio esminis požymis yra jo prieštaravimas imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Teismai, nenustatę sandorių neteisėtumo, pripažino, jog apsimestinis sandoris buvo nuosavybės teisių atsiradimo teisinis pagrindas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl apsimestinio sandorio pasekmių tretiesiems asmenims
17. CK 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų.
18. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad simuliacija, t. y. apsimestiniai ar tariami sandoriai, yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Melas simuliacijos atveju gali būti skirtingo intensyvumo. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 17 punktas).
19. Sandorių negaliojimui būdingas retroaktyvumo (grįžtamosios galios) principas, kuris pasireiškia siekiu sugrąžinti negaliojančio sandorio šalis į tą turtinę padėtį, kurioje jos buvo iki sandorio sudarymo. Tačiau tuo atveju, kai sudarytas sandoris turi įtakos tretiesiems asmenims, retroaktyvumo principas turi būti taikomas, išlaikant pusiausvyrą tarp jo ir įgytų teisių stabilumo bei teisinės tikrovės saugumo principų. Apskritai yra pripažįstama, kad apsimestiniai sandoriai teisines pasekmes sukelia tik sandorio šalims ir nesukuria pasekmių tretiesiems asmenims, nes būtent apsimestinis sandoris yra vienintelė valios išraiška, su kuria tretieji asmenys turi galimybę susipažinti. Todėl apsimestinių sandorių galiojimas ir jų teisinės pasekmės tretiesiems asmenims pasireiškia specifiniu reguliavimu.
20. CK 1.87 straipsnio 2 ir 3 dalys įtvirtina apsimestinių sandorių galiojimo tretiesiems asmenims teisines pasekmes. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu.
21. Teisės doktrinoje, apibrėžiant simuliacinių sandorių įtaką tretiesiems asmenims, išskiriamos dvi situacijos: pirma, kai fiktyvus sandoris pažeidžia trečiųjų asmenų teises ir, antra, kai tretieji asmenys, sąžiningai pasikliovę fiktyvaus (apsimestinio) sandorio galiojimu, patys įgyja tam tikrų teisių, t. y. tam tikra prasme jiems šis matomas sandoris yra naudingas. Pirmuoju atveju simuliacija gali būti panaudota prieš šalis ir dėl to galios tikrasis (slaptasis) sandoris, kitaip tariant, pirmenybė bus teikiama tikrajam šalių susitarimui, tikrajai valiai. Antruoju atveju fiktyvus (apsimestinis) sandoris gali būti naudingas tretiesiems asmenims, nes, sąžiningai pasikliovę šiuo sandoriu, jie patys įgijo tam tikrų teisių ir yra suinteresuoti, kad galiojančiu būtų laikomas būtent fiktyvus sandoris ir kad jų įgytos teisės fiktyvaus sandorio pagrindu būtų taip pat galiojančios. Tokiu atveju šalys negalės remtis simuliacija prieš trečiuosius asmenis, t. y. tokiu atveju pirmenybė suteikiama simuliaciniam sandoriui, jo galiojimui, jis laikomas tikruoju, sukėlusiu pasekmes šalims ir tretiesiems asmenims (Ambrasienė, D.; Cirtautienė, S.; Dambrauskaitė, A., Selelionytė-Drukteinienė, S. ir Tikniūtė, A. Lyginamoji sutarčių teisė: Lietuva europiniame kontekste. Vilnius: Justitia, 2013, p. 266).
22. CK 1.87 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisės norma panašiai aiškinama ir šio straipsnio komentare. Jame nurodyta, kad CK 1.87 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog apsimestinio sandorio šalys negali panaudoti apsimestinio sandorio sudarymo fakto prieš sąžiningus asmenis, kurie, nežinodami, kad sandoris fiktyvus, įgyja pagal kitą sandorį teises iš asmens, kuriam tos teisės pagal fiktyvų sandorį nepriklauso (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Vilnius: Justicija, 2001, p. 195).
23. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad, sprendžiant apsimestinio sandorio pasekmių tretiesiems asmenims klausimą pagal CK 1.87 straipsnio 2 ir 3 dalis, būtina nustatyti, ar sąžiningi tretieji asmenys, kurie, pasikliaudami simuliacinio sandorio galiojimu, apsimestinio sandorio pagrindu įgijo naudą, t. y. įgijo tam tikrų teisių, kas nulemtų jų teisėtą interesą išlaikyti šias apsimestinio sandorio pagrindu įgytas teises galiojančias. Jei nustatoma, kad tretieji asmenys įgijo tokias teises, tretiesiems asmenims yra taikomos CK 1.87 straipsnio 3 dalyje nurodytos teisinės pasekmės. Tačiau jei nustatoma, kad fiktyvus sandoris pažeidžia trečiųjų asmenų teises ar teisėtus interesus, tretiesiems asmenims yra taikomos CK 1.87 straipsnio 2 dalyje nurodytos pasekmės.
Dėl ginčo santykių teisinio kvalifikavimo ir tinkamo bylos esmės atskleidimo
24. Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino negaliojančia Pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat pripažino šį sandorį 2015 m. balandžio 21 d. sudaryta dovanojimo sutartimi, kuria dovanotojas S. D. padovanojo šią transporto priemonę R. D. ir L. D.. Teismai, vertindami ieškovų argumentus, pagrindžiančius ieškinio reikalavimą perkelti ieškovams R. D. ir L. D. teises ir pareigas pagal Draudimo sutartį, sudarytą draudikės AB „Lietuvos draudimas“ ir draudėjo A. B., ir pritardami atsakovų argumentui, kad Draudimo sutartis yra savarankiškas sandoris, kuris, lyginant su Pirkimo–pardavimo sutartimi, turi skirtingas šalis ir kurio galiojimas nepriklauso nuo Pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo, sprendė, kad reikalavimas dėl draudėjo teisių ir pareigų pagal Draudimo sutartį perkėlimo negali būti tenkinamas, remiantis CK 1.87 straipsnio 3 dalimi. Teismai netenkino ieškovų R. D. ir L. D. reikalavimo atsakovui A. B. dėl 77 000 Eur priteisimo, remdamiesi tuo, kad ieškovai nėra sudarę su draudiku draudimo sutarties.
25. Teisėjų kolegija sutinka su teismų pozicija, kad ginčo Draudimo sutartis yra savarankiškas sandoris ir dėl jos galiojimo spręstina atskirai nuo Pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo klausimo. Tokį kvalifikavimą visų pirma nulemia Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 ir 43 straipsniuose įtvirtintas reguliavimas, pagal kurį atsakomybė sudaryti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį tenka ne tik transporto priemonės savininkui, bet ir valdytojui, taip pat, be kita ko, ir pačių ieškovų R. D. bei L. D. reiškiamas reikalavimas atsakovui A. B. dėl 77 000 Eur priteisimo. Nors ieškovai, be kita ko, teikia argumentus, kad Draudimo sutartis yra išvestinis sandoris iš apsimestinio Pirkimo–pardavimo sandorio, tačiau reikalavimą atsakovui A. B. dėl 77 000 Eur priteisimo reiškia ne ieškovas S. D., kuris ir buvo apsimestinio Pirkimo–pardavimo sutarties šalis, bet ieškovai R. D. ir L. D., kurie nebuvo šio apsimestinio sandorio šalis. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir teismų argumentuose egzistuoja tam tikras prieštaringumas, nes, padarydami išvadą, jog Draudimo sutarties galiojimo klausimas atskirtinas nuo Pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo klausimo, teismai sprendė, kad draudėjo teisės ir pareigos negali būti perkeltos būtent dėl Pirkimo–pardavimo sutarties, kaip apsimestinio sandorio, pasekmių netaikymo tretiesiems asmenims (konkrečiai nagrinėjamu atveju – draudikui), nevertindami Draudimo sutarties, kaip savarankiškos sutarties, galiojimo klausimo ir atitinkamai jos negaliojimo teisinių pasekmių.
26. Teisminio nagrinėjimo dalykas byloje nustatomas pagal pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 143 straipsnio 3 dalis). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017, 34 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bylą nagrinėjantis teismas pagal savo kompetenciją tiria ir vertina faktines bylos aplinkybes, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes savarankiškai atlieka faktų teisinį kvalifikavimą, parenka ginčo santykius reglamentuojantį įstatymą, teisiškai argumentuodamas atskleidžia taikomo įstatymo nuostatos prasmę. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008).
27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovų R. D. ir L. D. reiškiamus ieškinio reikalavimus dėl draudėjo teisių ir pareigų pagal Draudimo sutartį perkėlimo ir 77 000 Eur priteisimo bei šių reikalavimų faktinį pagrindą, pripažįsta, kad ieškovų R. D., L. D. ir atsakovo A. B. santykiai Draudimo sutarties, sudarytos su draudike AB „Lietuvos draudimas“, atžvilgiu kvalifikuotini pagal CK 1.87 straipsnyje nustatytas taisykles ir jų nulemtas teisines pasekmes. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, atsižvelgiant į ieškovų procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, susijusius su reikalavimu dėl draudėjo teisių ir pareigų pagal Draudimo sutartį perkėlimo, iš esmės galima daryti išvadą, kad jų reikalavimas, nors ir nevisiškai teisiškai tiksliai suformuluotas, iš esmės reiškia reikalavimą pripažinti Draudimo sutartį sudarytą tarp draudimo įmonės ir ieškovų R. D. bei L. D., t. y. reiškia reikalavimą pripažinti tikrąjį šalių valią atitinkantį sandorį.
28. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad sandorio ydingumas gali pasireikšti dėl sandorio šalių valios, objekto, subjekto ir kt. Apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OTUtMjE5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-695-219/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-695-219/2015">3K-3-695-219/2015</a>). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2015">3K-3-68/2015</a>). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-558/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-558/2012">3K-3-558/2012</a>).
29. Teisės doktrina nurodo, kad simuliacija kartais siekiama paslėpti pačią sandorio šalį. Sutartyje šalimi (naudos gavėju) nurodomas vienas asmuo, tačiau tikroji sandorio šalis aptariama slaptame susitarime (tai vadinamieji „pr?te-nom“ arba „man of straw“ atvejai). Toks asmenų „pakeitimas“ gali būti atliekamas susitarus su kita matomo sandorio šalimi, tačiau tai gali vykti ir jai apie tai nežinant. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad tokiu atveju slaptasis susitarimas, be kita ko, gali būti kvalifikuojamas kaip pavedimo susitarimas arba atstovavimo teisiniai santykiai (Ambrasienė, D.; Cirtautienė, S.; Dambrauskaitė, A.; Selelionytė–Drukteinienė, S. ir Tikniūtė, A. Lyginamoji sutarčių teisė: Lietuva europiniame kontekste. Vilnius: Justitia, 2013, p. 262).
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, kai apsimestinis sandoris sudaromas siekiant paslėpti tikrąją sandorio šalį, o ypač tuo atveju, jei toks sutarties šalies pakeitimas vyksta nežinant kitai matomai sutarties šaliai, iš esmės gali atsirasti keli slaptieji teisiniai santykiai: vienas teisinis santykis – tarp kitos matomos šalies ir paslėptos šalies (tikrasis arba vidinis susitarimas, kurį, kaip paprastai, nori pridengti statytinis ir paslėpta šalis), ir kitas slaptasis teisinis santykis – tarp statytinio ir paslėptos šalies. Būtent pastarasis teisinis santykis, jeigu bylos aplinkybės neįrodo priešingai, gali būti kvalifikuojamas kaip atstovavimo teisiniai santykiai.
31. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog apeliantai nagrinėjamoje byloje nesiekia pripažinti Draudimo sutarties negaliojančia, ex officio (savo iniciatyva) nesprendė šios sutarties negaliojimo klausimo pagal CK 1.87 straipsnio taisykles ir nepasisakė, dėl kokių priežasčių šio klausimo teismas neturėtų spręsti.
32. Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, apsimestinis sandoris yra niekinis. Niekinio sandorio faktą ir teisines pasekmes teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 6.227 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant teismo pareigą ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius, išaiškinta, kad tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-428/2015; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 37 punktas).
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad teismas tenkino ieškovų reikalavimus dėl Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.87 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu ir šio apsimestinio sandorio pripažinimo Dovanojimo sutartimi, kuria dovanotojas S. D. padovanojo šią transporto priemonę R. D. ir L. D., ir tai, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog automobiliu neatlygintinai naudojosi ieškovai R. D. ir L. D., kad jie inicijavo transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarčių sudarymą ir mokėjo draudimo įmokas, sudarė pagrindą teismui ex officio spręsti Draudimo sutarties, sudarytos draudimo įmonės ir atsakovo A. B., pripažinimo apsimestiniu sandoriu, sudarytu ne su tikrąja sutarties šalimi, bet jos statytiniu (kai toks sandoris sudaromas nežinant kitai matomo sandorio šaliai, t. y. draudikei), klausimą.
34. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai, ex officio neišspręsdami Draudimo sutarties negaliojimo CK 1.87 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu klausimo, netyrė ir nevertino reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su teisiniais santykiais, atsiradusiais tarp ieškovų R. D. ir L. D. bei atsakovo A. B., sudarant minėtą Draudimo sutartį kaip apsimestinį sandorį. Būtent šie teisiniai santykiai (tarp tikrosios šalies ir ją pakeitusio statytinio) atspindi tikrąją šalių valią, slaptąjį susitarimą. Tik ištyrus ir įvertinus šias aplinkybes, galima teisingai kvalifikuoti ieškovų reikalavimo dėl 77 000 Eur priteisimo teisinį pagrindą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje nurodytus argumentus, pažymi, kad tais atvejais, kai apsimestinis sandoris sudaromas su statytiniu, yra pagrindas šalių santykius slaptojo sandorio pagrindu kvalifikuoti kaip atstovavimo teisinius santykius, jeigu bylos aplinkybės nelemtų kitos išvados. Tokiu atveju gali būti pagrindas vienos slaptojo sandorio šalies (tikrosios šalies) reikalavimą dėl 77 000 Eur priteisimo kvalifikuoti kaip sutartinės civilinės atsakomybės pagrindu reiškiamą reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje teismai, vertindami abiejų šalių – tiek ieškovų R. D. ir L. D., tiek atsakovo A. B. – veiksmų, sudarant Draudimo sutartį, subjektyviąją pusę, padarė išvadą, kad abi šalys elgėsi nesąžiningai. Nustačius, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti civilinės atsakomybės taisykles, ši aplinkybė gali turėti reikšmės civilinės atsakomybės sumažinimui ar atleidimui nuo jos (CK 6.253 straipsnio 5 dalis ir 6.259 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad, nesant pagrindo tarp tikrosios šalies ir ją Draudimo sutartyje pakeitusio statytinio susiklosčiusių tikrųjų teisinių santykių kvalifikuoti kaip atstovavimo teisinių santykių ar kitų sutartinių teisinių santykių, būtų pagrindas kaip subsidiarų tikrosios apsimestinės Draudimo sutarties šalies pažeistų teisių gynimo būdą taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutą (CK 6.237 straipsnio 2, 5 dalys).
35. Šioje nutartyje minėta, kad teismai, nors ir sprendė, kad Draudimo sutartis yra savarankiškas sandoris ir jos galiojimas nepriklauso nuo Pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo, ieškovų reikalavimo dėl draudėjo teisių ir pareigų pagal Draudimo sutartį perkėlimo netenkino remdamiesi vien CK 1.87 straipsnio 3 dalimi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, vertinant Draudimo sutarties galiojimo klausimą pagal CK 1.87 straipsnio taisykles atsietai nuo Pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo klausimo, draudikė AB „Lietuvos draudimas“ yra apsimestinio sandorio, kurį sudarė su atsakovu A. B., šalis, t. y. ji nėra trečiasis asmuo šio sandorio atžvilgiu.
36. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad draudikė AB „Lietuvos draudimas“ yra sąžininga Draudimo sutarties šalis, kuri apie apsimestinį sandorį nieko nežinojo. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas šiai šaliai taikyti analogiškas kaip trečiajam asmeniui apsimestinio sandorio teisines pasekmes, t.y. CK 1.87 straipsnio 2 arba 3 dalį.
37. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šios nutarties 23 punkte pateiktą išaiškinimą, nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai sprendė apsimestinio draudimo sandorio teisinių pasekmių taikymo draudikei AB „Lietuvos draudimas“ klausimą (nei spręsdami Draudimo sutarties galiojimo klausimą susietai su Pirkimo–pardavimo sutarties galiojimu, nei kaip savarankiškos Draudimo sutarties). Draudikė apsimestinio draudimo sandorio pagrindu neįgijo jokių teisių ar naudos, kuri lemtų jos interesą išlaikyti tas teises galiojančias. Todėl nėra pagrindo taikyti CK 1.87 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas pasekmes ir pirmenybę suteikti simuliaciniam, t. y. apsimestiniam, sandoriui ir jo galiojimui bei laikyti jį tikruoju sandoriu, sukėlusiu teisines pasekmes šalims ir tretiesiems asmenims.
38. Draudikė AB „Lietuvos draudimas“ teigia, kad, sudarant Draudimo sutartį ir nustatant įmokos dydį bei kitas draudimo sąlygas, buvo įvertinta ne ieškovų R. ir L. D., o būtent A. B., kaip draudėjo, rizika, todėl įmokos dydis buvo nustatytas konkrečiam draudėjui. Todėl, draudikės AB „Lietuvos draudimas“ teigimu, jei draudimo sutartis būtų buvusi sudaryta su ieškovais R. ir L. D., galimai būtų buvusi apskaičiuota kitokia draudimo įmoka bei būtų pasikeitusios kitos draudimo sutarties sąlygos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nelemia to, kad draudikei iš Draudimo sutarties atsirado tam tikra nauda ar ji įgijo tam tikrų teisių, kas nulemtų jos teisėtą interesą išlaikyti šias apsimestinio sandorio pagrindu įgytas teises galiojančias. Šios aplinkybės lemia tai, kad apsimestiniu sandoriu galimai buvo pažeistos draudikės teisės, įskaitant ir dėl to, kad ji negavo tokios draudimo įmokos, kurią būtų gavusi, jei sutartis būtų buvusi sudaryta su tikrąja sutarties šalimi, t. y. draudikė dėl apsimestinio draudimo sandorio galėjo galimai patirti nuostolių. Todėl draudikė, manydama, kad yra pažeistos jos teisės ir teisėti interesai, gali ginti savo teises, remdamasi CK 1.87 straipsnio 2 dalimi, ir panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis.
Dėl kasacinio skundo ribų ir procesinės bylos baigties
39. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad kasacinis teismas apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų.
40. CPK 353 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus, o fakto klausimų nenagrinėja.
41. Kasacinį skundą nagrinėjamoje byloje pateikė tik ieškovai R. D. ir L. D.. Šie ieškovai nei apeliaciniu, nei kasaciniu skundu neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo patenkinti ieškinio reikalavimai, t. y. reikalavimas pripažinti 2015 m. balandžio 21 d. ieškovo S. D. ir atsakovo A. B. sudarytą Pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu ir pripažinti šį sandorį Dovanojimo sutartimi, sudaryta dovanotojo S. D. ir dovanos gavėjų R. D. bei L. D.. Todėl ši sprendimo dalis jau yra įsiteisėjusi ir įgijusi res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią. Ieškovai R. D. ir L. D. tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka skundė tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti kiti ieškinio reikalavimai.
42. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias apsimestinį sandorį, neištyrė ir nenustatė esminių aplinkybių, turinčių teisinę reikšmę teisingam ieškovų reikalavimų dėl draudėjo teisių ir pareigų pagal Draudimo sutartį perkėlimo ir 77 000 Eur priteisimo išnagrinėjimui, todėl egzistuoja pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti minėti ieškovų reikalavimai, ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. Ieškovai, paduodami kasacinį skundą, sumokėjo 100 Eur dydžio žyminio mokesčio dalį, o likusios 1280 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi jiems buvo atidėtas iki kasacinio teismo nutarties priėmimo. Kitų bylinėjimosi išlaidų dalyvaujantys byloje asmenys priteisti neprašė bei neteikė jas patvirtinančių įrodymų.
44. Kasacinis teismas patyrė 18,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
45. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčo šalių sumokėtų ir mokėtinų (kurių mokėjimas buvo atidėtas) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei valstybės turėtų išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškinio reikalavimai, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Gražina Davidonienė
Donatas Šernas
