Civilinė byla Nr. e3K-3-31-403/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-42090-2017-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.6.3; 3.3.2.3; 3.3.2.5.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. C. (N. C.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovui N. C. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą pagal pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo bei procesinių dokumentų įteikimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Atsakovas pateikė pareiškimą dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės bei išreikalauti iš ieškovės dokumentus, patvirtinančius atsakovo kreipimąsi dėl nuomos sutarties pratęsimo 2016 metais.
3. Pareiškime atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 31 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-3804-994/2018 tenkino ieškovės ieškinį ir nusprendė iškeldinti atsakovą su jam priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, bei priteisė iš atsakovo valstybei 79,17 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
4. Atsakovas paaiškino, jog gyvena deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, tačiau negavo teismo procesinių dokumentų. Apie bylos išnagrinėjimą atsakovui tapo žinoma tik 2018 m. vasario 6 d., gavus teismo sprendimą pašte, todėl vien netinkamas procesinių dokumentų įteikimas turi būti pripažintas kaip pagrindas peržiūrėti sprendimą už akių.
5. Atsakovas pažymėjo, jog jis 2016 m. pabaigoje pateikė prašymą ieškovei dėl 2013 m. lapkričio 26 d. nuomos sutarties Nr. 1.40-BT13/0225 pratęsimo, tačiau atsakymo negavo. Be to, teismas buvo suklaidintas dėl 2016 metais atsakovo gautų pajamų dydžio, nes, pagal metinės 2016 m. gyventojo (šeimos) turto deklaracijos duomenis, atsakovas deklaravo tik 4912 Eur pajamų sumą, o ne 5259 Eur, kaip nurodyta teismo sprendime. Minėta suma atitinka atsakovo darbovietės (duomenys neskelbtini) pažymoje apie atsakovo uždarbį 2016 metais nurodytą 4910,91 Eur sumą. Atsakovo nurodyta pajamų suma nežymiai viršija (65,91 Eur) leistiną 4845 Eur asmens grynųjų pajamų dydį, o per 2017 metus atsakovas turėjo tik 2576,27 Eur pajamų, tai yra perpus mažiau nei leistina pajamų suma, todėl atsakovas turi teisę į savivaldybės būsto nuomą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 16 d. nutartimi atsakovo pareiškimo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkino.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinys atsakovui buvo teikiamas tris kartus, t. y. du kartus teismo procesiniai dokumentai buvo siųsti žinomu atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, nurodant pašto įstaigai saugoti voką 7 bei 30 dienų, bei vieną kartą siųsti į žinomą atsakovo darbovietę – (duomenys neskelbtini) adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, kuri nustatyta 2017 m. gruodžio 28 d. užklausus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) duomenų bazėje. Kitų duomenų, kuriais atsakovui galėjo būti įteikti procesiniai dokumentai, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsniu, pirmosios instancijos teismas nenustatė, todėl vertino, jog atsakovui procesiniai dokumentai įteikti laikantis CPK 123 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reglamentavimo, ir, atsakovui per teismo nustatytą 14 dienų terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį, nesant svarbių priežasčių, galėjo būti priimtas sprendimas už akių.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tarp ieškovės ir atsakovo 2013 m. lapkričio 26 d. naujos redakcijos Gyvenamųjų patalpų (bendrabučio) nuomos sutartis Nr. 1.40-BT13/0225 buvo sudaryta trejų metų laikotarpiui. Pasibaigus trejų metų terminui su atsakovu nebuvo pratęsta nuomos sutartis. Atsakovas, pasibaigus nuomos sutarčiai, prarado teisę į paramą nuomotis savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, kadangi jo pajamos, gautos per 2016 metus, viršijo 414 Eur įstatyme įtvirtintą asmens be šeimos grynųjų metinių pajamų dydį. 2017 m. kovo 21 d. ieškovei pateikta atsakovo metinė 2016 m. gyventojo (šeimos) turto deklaracija patvirtino atsakovo gautą pajamų sumą – 5259 Eur, tačiau kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovo pateikti duomenys – patikslinta metinė 2016 m. gyventojo (šeimos) turto deklaracija – patvirtino didesnę atsakovo gautą pajamų sumą 2016 metais – 10 905 Eur.
9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šie naujai pateikti įrodymai neleidžia abejoti teismo sprendimo už akių pagrįstumu ir teisingumu, kad atsakovas, pasibaigus terminuotai 2013 m. lapkričio 26 d. gyvenamųjų patalpų (bendrabučio) nuomos sutarčiai 2016 m. lapkričio 27 d., prarado teisę į paramą būstui išsinuomoti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio nuostatos įtvirtino grynųjų metinių pajamų dydį, kuris neturi viršyti asmens 38 valstybės remiamų pajamų (VRP) dydžių, o atsakovo gautos pajamos per 2016 metus viršijo įstatyme įtvirtintą asmens be šeimos pajamų dydį, kuris suteikia teisę pretenduoti ir išsinuomoti savivaldybės būstą su bendrojo naudojimo patalpomis. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, jog, nesant sudarytos (pratęstos) nuomos sutarties, atsakovas privalo išsikelti iš nuomojamų patalpų, o jei neišsikels, tai turės būti iškeldintas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.613 straipsnis, 6.582 straipsnio 4 dalis). Teismas konstatavo, jog atsakovo nurodyti argumentai bei pateikti įrodymai nepaneigė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. priimto sprendimo už akių pagrįstumo ir teisėtumo, todėl atsakovo pareiškimas netenkintinas (CPK 288 straipsnio 4 dalis).
10. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi atsakovo atskirojo skundo netenkino ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartį paliko nepakeistą.
11. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors atsakovas prašė panaikinti dėl jo priimtą sprendimą už akių, tačiau peržiūrėti sprendimą už akių yra dvi aplinkybių grupės: viena – susijusi su asmens, prieš kurį priimtas teismo sprendimas už akių, pasyvumu, kita – su teismo sprendimo už akių pagrįstumu. Vien procesinio pasyvumo (neatvykimo į teismą, nepateikimo procesinio dokumento ar kt.) aplinkybė nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimo už akių, nes pagal CPK 287 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktus pareiškime turi būti nurodytos dvi aplinkybių grupės (CPK 288 straipsnio 4 dalis). Tuo tarpu vien teismo sprendimo nepagrįstumo aplinkybė pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą už akių (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
12. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovo argumentus dėl teismo sprendimo už akių priėmimo pagrįstumo, pažymėjo, kad nors atsakovas atskirajame skunde nurodo, jog jo darbas yra siejamas su išvykimu iš Lietuvos Respublikos į komandiruotes, todėl procesinių dokumentų įteikimas pagal CPK 123 straipsnio 3 dalį negali būti pripažintas tinkamu dokumentų įteikimu atsakovui, tačiau jis netinkamo procesinių dokumentų įteikimo šiomis aplinkybėmis negrindė pirmosios instancijos teisme, nepateikė įrodymų, patvirtinančių savo buvimą komandiruotėse. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šios aplinkybės nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme, šių aplinkybių nevertino bei sprendė, jog pirmosios instancijos teismas, teikdamas procesinius dokumentus atsakovui, pasinaudojo visomis proceso įstatyme nustatytomis galimybėmis informuoti atsakovą apie pradėtą teisminį procesą. Byloje buvo bandoma įteikti atsakovui teismo procesinius dokumentus atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu du kartus, vieną kartą nurodant pašto įstaigai saugoti dokumentus 30 dienų nuo pranešimo palikimo adresato pašto dėžutėje, taip pat dokumentus buvo bandoma įteikti ir per atsakovo darbovietę, taigi teismo procesiniai dokumentai įteikti išnaudojus CPK 123 straipsnio 3 dalies įteikimo galimybes. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių kopija nedelsiant buvo išsiųsta atsakovui jo deklaruotu adresu (sprendimas už akių atsakovui išsiųstas 2018 m. sausio 31 d.), sprendimas už akių atsakovui įteiktas 2018 m. vasario 6 d. asmeniškai. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pažymėjo, jog siunčiant procesinius dokumentus atsakovui buvo laikytasi civilinio proceso nustatytos tvarkos, todėl buvo visos įstatymo nustatytos sąlygos priimti teismo sprendimą už akių dėl atsakovo pasyvumo.
13. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CK 6.613 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-809 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 47, 48, 58 punktais, Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, sprendė, jog teisė į paramą būstui išsinuomoti priklauso nuo asmens turto vertės ir pajamų. Vadovaudamasis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 923, teismas pažymėjo, jog asmens be šeimos, gyvenančio Vilniaus miesto savivaldybėje, grynosios metinės pajamos neturėtų viršyti 3876 Eur su leistinu 25 proc. perviršiu, taigi iš viso asmens be šeimos grynosios pajamos neturėtų viršyti 4845 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, nesutiko su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus dėl atsakovo 2016 metais gautų pajamų. Iš ieškovės pateiktos atsakovo 2017 m. kovo 20 d. metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos už 2016 metus buvo matyti, jog atsakovas deklaravo 5259 Eur pajamų. Atsakovas kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikė patikslintą 2018 m. vasario 8 d. metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už 2016 metus, iš kurios duomenų buvo matyti, kad atsakovo gauta pajamų suma 2016 metais sudarė 10 905 Eur. Atsakovo pateikta pažyma iš darbdavės (duomenys neskelbtini) apie uždarbį 2016 metais taip pat patvirtino, kad atsakovui išmokėta suma 2016 metais sudarė 11 704,03 Eur. Teismas, remdamasis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, taip pat nesutiko su atsakovo argumentais, kad atsakovo gauti 6793,123 Eur dydžio dienpinigiai nėra laikomi atsakovo pajamomis ir į juos neturi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl atsakovo teisės nuomotis savivaldybės būstą.
14. Teismas pažymėjo, jog, sprendžiant dėl atsakovo teisės į savivaldybės būsto nuomą, atsakovo kalendorinių metų pajamos neturi viršyti nustatytų dydžių, tačiau, 2016 m. spalio 22 d. pasibaigus nuomos sutarčiai ir atsakovui 2016 metais deklaravus 10 905 Eur dydžio pajamas, paaiškėjo, kad atsakovas neatitinka nurodytų sąlygų, kurių pagrindu sutartis galėtų būti pratęsta. Atitinkamai atsakovo nurodyti argumentai, jog 2017 metais jo pajamos sudarė 2576,27 Eur, nesudarė pagrindo abejoti sprendimo už akių pagrįstumu ir teisėtumu.
15. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas yra darbingas, jo pajamos viršija Vyriausybės nustatytus didžiausius turto ir pajamų dydžius, duomenų apie atsakovo sveikatą ar kitas aplinkybes, patvirtinančias jo sunkią socialinę padėtį, nepateikta, sprendė, jog atsakovas nepriklauso asmenų grupei, kurie negali pasirūpinti savo gerove ir būstu iš darbo ir (ar) kitokių pajamų, be to, leidus atsakovui ir toliau naudotis tokiu būstu, būtų apsunkintas būsto suteikimas asmenims, turintiems teisę ir laukiantiems eilėje tokį būstą išsinuomoti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra pagrindo abejoti priimto sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu (CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punktas) bei naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – tenkinti prašymą peržiūrėti sprendimą už akių – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso nuostatas. Išnagrinėjęs pareiškimą, teismas turi teisę panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tik tuo atveju, jeigu konstatuoja, kad atsakovas negalėjo pateikti atsiliepimo į ieškinį dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui (CPK 287 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 288 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo visomis proceso įstatyme nustatytomis galimybėmis informuoti atsakovą apie pradėtą teisminį procesą (CPK 129, 130 straipsniuose nurodytomis galimybėmis dėl procesinių dokumentų įteikimo) ir tai užkirto atsakovui kelią pateikti atsiliepimą į ieškinį (CPK 142 straipsnis), įrodymus teismui, atsikirsti į ieškovės argumentus, pateikti ar prašyti išreikalauti naujus įrodymus, pavyzdžiui, byloje ieškovė sąmoningai nutyli, kad dėl sutarties pratęsimo atsakovas kreipėsi dar 2016 m. pabaigoje.
16.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką iškeldinimo bylose, yra išaiškinęs, jog, sprendžiant dėl teisės į būstą ribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui nutraukti nuomos sutartį, iškeldinti asmenį, kiekvienu atveju turi būti tiriamos faktinės aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMTAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-110/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-110/2012">3K-7-110/2012</a>; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-203/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-203/2012">3K-3-203/2012</a>). Šioje byloje sprendžiamas nurodyto pobūdžio reikalavimas, tačiau teismų išvados užkerta kelią atsakovui į teisingą ir objektyvų bylos išnagrinėjimą.
16.3. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo nurodytas aplinkybes dėl jo darbo pobūdžio. Atsakovas dirba (duomenys neskelbtini) ir jo darbas siejamas su išvykimu iš Lietuvos Respublikos į komandiruotes. Prie skundo pridėtos deklaracijos bei deklaruoti dienpinigiai patvirtina šias aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo darbo pobūdį ir vykimą į komandiruotes, yra nepagrįstas. Atsakovo darbo pobūdis turi būti pripažintas pateisinama priežastimi, dėl kurios jis laiku negavo procesinių dokumentų. Apie ieškovės reikalavimus, bylos išnagrinėjimą ir priimtą sprendimą atsakovui faktiškai tapo žinoma 2018 m. vasario 6 d., gavus teismo sprendimą pašte, taigi atsakovui nebuvo žinoma apie ieškovės ieškinį. Atsakovas, gavęs sprendimą už akių, nedelsdamas kreipėsi teisinės pagalbos ir pateikė teismui prašymą peržiūrėti sprendimą už akių, taip pat papildomus dokumentus, taigi jis nebuvo pasyvus.
16.4. Teismų išvados, kad atsakovo gauti 6793,123 Eur dydžio dienpinigiai yra laikomi atsakovo pajamomis ir į juos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl atsakovo teisės nuomotis savivaldybės būstą, nėra pagrįstos. Apeliacinis teismas, grįsdamas šias išvadas, nepagrįstai vadovavosi iki 2016 m. gruodžio 31 d. negaliojusio Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktas buvo pakeistas Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 8, 9, 11, 16, 18, 19, 20, 22 ir 26 straipsnių pakeitimo 2016 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XIII-152, kuris įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d.
16.5. Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojo Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti 2014 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. XII-1215 11 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakcija, kuri nustatė, jog teisę į paramą būstui išsinuomoti turi asmenys ir šeimos, jeigu jų Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka už kalendorinius metus deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas) neviršija tam tikrų dydžių. Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nustatė, kad gyventojai, pageidaujantys gauti paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, ir jų šeimos nariai privalo turimą turtą ir gautas pajamas deklaruoti Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytais atvejais, taigi nuorodos į Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsnį, kuriame nurodyta, jog, skiriant piniginę socialinę paramą, įskaitomos visos asmens pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu gautos pajamos, įskaitant dienpinigius, butpinigius, maistpinigius ir kitas pajamas (išskyrus asmenų iki 18 metų pajamas), nebuvo. Dienpinigiai nebuvo įtraukti į įstatymo reikalavimus socialinio būsto paramai gauti iki 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodoma, kad prie neapmokestinamųjų pajamų priskiriamos ir įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau jų mokėjimas yra reglamentuotas teisės aktais. Prie teisės aktuose nustatytų kompensacijų yra priskiriami ir dienpinigiai, kuriuos moka darbdaviai darbuotojams, išsiųstiems į komandiruotes Lietuvoje ir kitas užsienio valstybes. Taigi 2016 metais, nesant įstatymų reikalavimų, dienpinigiai negalėjo būti ieškovės bei teismų pripažinti pajamomis siekiant pagrįsti teisę į socialinio būsto nuomą. Be to, iš atsakovo metinės 2016 m. gyventojo (šeimos) turto deklaracijos matyti, jog buvo deklaruota 4912 Eur gautų pajamų, o ne 5259 Eur, kaip nurodyta teismo sprendime. Minėta suma atitinka (duomenys neskelbtini) pažymoje apie atsakovo uždarbį 2016 metais pateiktus duomenis.
17. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Sprendimas už akių buvo priimtas atsakovui nustatytu terminu nepateikus atsiliepimo į ieškinį ir atsakovas nepateikia įrodymų, patvirtinančių, kad tuo laikotarpiu, kai buvo siunčiami procesiniai dokumentai, jis buvo komandiruotėje. CPK 123 straipsnyje nustatyti terminai, kuriems suėjus laikoma, kad procesiniai dokumentai šalims yra įteikti, leidžia greičiau apginti pažeistas šalies teises, nes kitu atveju pasyviajai šaliai gali būti leidžiama nenustatytą laiką piktnaudžiauti ir toliau pažeidinėti kitos šalies teises. Šiuo atveju atsakovas buvo tinkamai informuotas apie teismo procesą, o pirmosios instancijos teismas, teikdamas procesinius dokumentus atsakovui, pasinaudojo visomis proceso įstatyme nurodytomis galimybėmis informuoti atsakovą apie pradėtą teisminį procesą.
17.2. Aprašo 48 punktas nustato, jog asmenys ir šeimos, įrašyti į savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintą asmenų ir šeimų, turinčių teisę į savivaldybės būstą su bendrojo naudojimo patalpomis nuomą, sąrašą ir besinuomojantys savivaldybės būstą su bendrojo naudojimo patalpomis, privalo deklaruoti turimą turtą (įskaitant pajamas) už praėjusius kalendorinius metus. Vadovaujantis pateikta metine gyventojo (šeimos) turto deklaracija, atsakovo pajamos, gautos per 2016 metus, sudarė 5259 Eur. Atsakovo 2016 metais gautos pajamos viršijo 414 Eur Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme įtvirtintą asmens be šeimos pajamų dydį, todėl atsakovas prarado teisę į paramą nuomotis savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas (Aprašo 47 punktas). Be to, atsakovas kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikė patikslintą 2018 m. vasario 8 d. metinę 2016 m. gyventojo (šeimos) turto deklaraciją, iš kurios matyti, kad atsakovo gauta pajamų suma 2016 metais sudarė 10 905 Eur.
17.3. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi galiojančiu teisiniu reguliavimu. Asmenys ir šeimos metinę 2016 m. gyventojo (šeimos) turto deklaraciją teikia iki 2017 m. gegužės 1 d. Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 8, 9, 11, 16, 18, 19, 20, 22 ir 26 straipsnių pakeitimo 2016 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XIII-152 įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., todėl ir deklaracijos už 2016 metus yra vertinamos vadovaujantis 2017 m. sausio 1 d. įstatymo redakcija.
17.4. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus dėl atsakovo pajamų, gautų 2016 metais, nes už 2016 metus atsakovui išmokėta 4910,91 Eur pajamų ir 6793,123 Eur dienpinigių. Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodoma, kad, skiriant piniginę socialinę paramą, įskaitomos visos asmens pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu gautos pajamos, įskaitant dienpinigius, butpinigius, maistpinigius ir kitas pajamas (išskyrus asmenų iki 18 metų pajamas). Taigi dienpinigiai yra laikomi atsakovo pajamomis. Vadovaujantis 2018 m. vasario 8 d. deklaracija, atsakovo pajamos, gautos per 2016 metus, sudarė ne 4912 Eur, o 10 905 Eur, o tai dvigubai daugiau, nei nurodyta 2017 m. kovo 20 d. užpildytoje metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje. Taigi atsakovo gautos pajamos per 2016 metus viršijo Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytą asmens be šeimos pajamų dydį, kuris suteikia teisę pasinaudoti parama būstui.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimo tvarką fiziniam asmeniui, kai priimamas sprendimas už akių, aiškinimo ir taikymo
18. CPK įtvirtintas procesinių dokumentų įteikimo institutas (CPK 117–132 straipsniai) yra skirtas asmens teisei būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam – pateikti bylą nagrinėjančiam teismui argumentus savo interesų gynybai – užtikrinti; tai viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Teisė į teisingą teismą – ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) saugoma vertybė, todėl kasacinio teismo praktikoje dėl procesinių dokumentų įteikimo instituto nuosekliai remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija. Į šias principines nuostatas turi būti atsižvelgiama teismui konkrečioje byloje taikant civilinio proceso teisės normas, nustatančias procesinių dokumentų įteikimo taisykles.
19. EŽTT praktikoje pažymima, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nenustato konkretaus procesinių dokumentų įteikimo būdo (žr., pvz., 2017 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 53). Tačiau bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti su pastabomis ar pateiktais įrodymais bei juos komentuoti, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (žr., pvz., 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35). Jeigu teismo dokumentai, įskaitant teismo šaukimus, nėra įteikiami asmeniškai, asmeniui gali būti užkertamas kelias ginti save teismo proceso metu (žr. 2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 48).
20. Nagrinėdamas bylas, kuriose nacionaliniai teismai sprendė vieną iš šalių apie procesą informuoti viešo paskelbimo būdu tam, kad galėtų būti tęsiamas bylos nagrinėjimas, EŽTT priminė bendrąjį principą, kad taisyklės, susijusios su procedūromis ir terminais, kurių turi būti laikomasi pareiškiant ieškinį, yra skirtos tinkamam teisingumo vykdymui ir visų pirma teisinio tikrumo principo atitikimui užtikrinti. Kiekvienu atveju būtina nustatyti teisingą susidūrusių interesų pusiausvyrą. Neribotam laikui pratęsus procesą, siekiant nustatyti vieno iš susijusių asmenų adresą, gali būti pažeisti teisinio tikrumo ir teisingumo tinkamo vykdymo principai. Taigi teisė į teismą valstybėms Konvencijos dalyvėms neužkerta kelio savo įstatymuose nustatyti tokioms situacijoms taikomą procedūrą, su sąlyga, kad yra užtikrinama tinkama suinteresuotų asmenų teisių apsauga (žr., pvz., 2003 m. balandžio 10 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Nunes Dias prieš Portugaliją, peticijų Nr. 69829/01 ir 2672/03).
21. EŽTT nurodė, kad tais atvejais, kai civilinės bylos išnagrinėjamos nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, reikia įvertinti šias aplinkybes: 1) ar teismas buvo pakankamai rūpestingas informuodamas šalis apie teisminį procesą ir ar šalys gali būti laikomos atsisakiusiomis savo teisės stoti prieš teismą ir gintis; 2) ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie prieš juos priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą (žr. cituotų sprendimų bylose Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 80; Aždajić prieš Slovėniją, par. 53). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali būti laikomas atsisakiusiu teisės stoti prieš teismą, išankstinė sąlyga yra ta, kad jis turi būti tinkamai informuotas apie tokią turimą teisę bei vykstantį teisminį procesą (žr. cituotų sprendimų bylose Gyuleva prieš Bulgariją, par. 42; Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 87, 106; Aždajić prieš Slovėniją, par. 58).
22. Byloje, kuri buvo susijusi su asmenų informavimu apie teisminį procesą viešo paskelbimo būdu ir kurioje EŽTT nenustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo, EŽTT akcentavo tai, kad toks dokumentų įteikimo būdas buvo naudojamas tik tuomet, kai nacionalinis teismas įsitikino (pvz., pateikė užklausą policijai), kad asmens adresas negali būti nustatytas ir kad asmuo nėra visiškai likęs be gynybos priemonių (pvz., gali teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo ir išsakyti argumentus dėl galimai netinkamo informavimo) (žr. cituotą sprendimą byloje Nunes Dias prieš Portugaliją).
23. Kita vertus, EŽTT yra pripažinęs, kad nacionaliniai teismai nebuvo pakankamai rūpestingi, kai taikė viešo paskelbimo būdą iškart po to, kai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, nepatikrino turimos informacijos apie galimą pareiškėjo buvimo vietą kitoje valstybėje, nesikreipė į policiją dėl paieškos paskelbimo, neprašė kitos bylos šalies pateikti tikslesnės informacijos (žr. cituoto sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją par. 39–44), taip pat nesikreipė į civilinio statuso registrą, profesinius subjektus (žr. cituoto sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją par. 84–85 – šioje byloje EŽTT atkreipė dėmesį ir į faktą, kad jau vykdymo procese tinkamas pareiškėjo adresas be didesnių sunkumų buvo nustatytas per savaitę), nebandė dokumentų įteikti pareiškėjo darbovietės ar artimo giminaičio adresais (žr. cituoto sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją par. 41).
24. Šioje byloje keliamas sprendimo už akių panaikinimo ir bylos atnaujinimo klausimas. Pagal CPK 285 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas netenkina šalies prašymo priimti sprendimą už akių, kai neatvykusiai ar procesinio dokumento nepateikusiai šaliai nebuvo tinkamai pranešta apie parengiamojo ar teismo posėdžio laiką ir vietą arba nebuvo tinkamai įteikti procesiniai dokumentai, kuriuose nurodyta per nustatytus terminus pateikti atsiliepimą į ieškinį, paruošiamąjį dokumentą.
25. CPK 123 straipsnyje nustatyta, kad jeigu dalyvaujantis byloje asmuo yra fizinis asmuo, procesiniai dokumentai įteikiami jam asmeniškai, o jeigu jis neturi civilinio procesinio veiksnumo, – atstovui pagal įstatymą (CPK 123 straipsnio 1 dalis). Kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamosios vietos ar kitu nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu ar darbo vietoje, procesinis dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – darbovietės administracijai; jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas jo nurodytos gyvenamosios vietos ar kitu jo nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu, procesinį dokumentą pristatantis asmuo jį įteikia fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Tais atvejais, kai fizinio asmens gyvenamosios vietos ar kitas nurodytas procesinių dokumentų įteikimo adresas sutampa su fizinio asmens deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, procesiniai dokumentai įteikiami vieną kartą. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka, jį pristatantis asmuo pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus palieka adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir tai nurodo teismui grąžintinoje pažymoje. Procesinis dokumentas šiuo atveju laikomas įteiktu praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Vyriausybė nustato procesinių dokumentų įteikimo tvarką ir pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato gyvenamojoje vietoje tvarką, ir pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus formą (CPK 123 straipsnio 3 dalis).
26. Taigi, CPK 123 straipsnio 3 dalis nustato vieną iš procesinių dokumentų įteikimo būdų – procesinių dokumentų, paliktų asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, laikymą įteiktais pagal įstatymą praėjus trisdešimt dienų nuo jų palikimo dienos, nepaisant to, kad asmuo faktiškai procesinių dokumentų neatsiėmė ir jie buvo grąžinti teismui.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant procesinių dokumentų įteikimo instituto nuostatas, kai priimamas sprendimas už akių, turi būti atsižvelgta į šio proceso specifiką, be kita ko, į tai, kad teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka tik formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis), kad šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (CPK 287 straipsnio 1 dalis), o išnagrinėjęs tokį pareiškimą, teismas turi teisę panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 288 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Taigi, visais atvejais turi būti įvertinama, ar šalies, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, neturėjimas galimybės prieštarauti dėl sprendimo už akių priėmimo ir šalies, kurios prašymu priimtas sprendimas už akių, reikalavimų tenkinimas, atlikus tik formalų jos pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, nepažeidžia proporcingumo ir šalių interesų derinimo principų.
28. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK 123 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta būtina dokumentų įteikimo paliekant pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje sąlyga – jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka. Taigi, įstatymo leidėjo valia šis dokumentų įteikimo būdas nustatytas kaip subsidiarus, t. y. gali būti taikomas tik tais atvejais, kai teismas išnaudojo kitas CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatytas procesinių dokumentų įteikimo galimybes.
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad procesinių dokumentų, paliktų asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, laikymas įteiktais pagal įstatymą praėjus trisdešimt dienų nuo jų palikimo dienos, nepaisant to, kad asmuo faktiškai procesinių dokumentų neatsiėmė ir jie buvo grąžinti teismui, savo esme yra įteikimo fikcija. Dėl šios priežasties aiškinant ir taikant CPK 123 straipsnio 3 dalies nuostatą,,jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka“ turi būti atsižvelgiama į EŽTT praktiką ir joje suformuluotus tinkamo informavimo kriterijus, be kita ko – į teismo rūpestingumą ir pareigą informuoti šalis apie teisminį procesą. Ši pareiga bus pažeista, jeigu teismas laikys procesinius dokumentus, paliktus asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, įteiktais pagal įstatymą iškart po to, kai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti asmens gyvenamojoje vietoje, nesiėmęs papildomų priemonių. Todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, nepavykus realiai įteikti procesinio dokumento fizinio asmens gyvenamosios vietos adresu, teismas turi išnaudoti kitas, jam prieinamas protingas priemones, pvz., siųsti dokumentus į asmens darbovietę ar kitą asmens buvimo vietą, naudotis elektroninėmis įteikimo priemonėmis, įteikti dokumentus asmeniui atvykus į teismą ir kt. Tik išnaudojęs šias galimybes teismas siunčia procesinius dokumentus į fizinio asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, suformavęs specialią pašto siuntą, kuri leistų palikti pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir vėliau laikyti, kad procesiniai dokumentai yra įteikti praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-520/2018 19–23, 27–28 punktus).
30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs ir tai, kad procesinių dokumentų įteikimo asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje prezumpcijos taikymą įstatymo leidėjas sieja su atitinkamais formaliaisiais reikalavimais. Speciali pašto siunta turi būti suformuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 519 patvirtintu Procesinių dokumentų civilinėse bylose įteikimo ir pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje tvarkos aprašu (toliau – Įteikimo aprašas). Kaip nustatyta Įteikimo aprašo 4 punkte, ant tokios specialios pašto siuntos, be kita ko, turi būti įrašomas, užklijuojamas arba uždedamas siunčiamų procesinių dokumentų pašto siuntos saugojimo terminas. Kai procesiniai dokumentai siunčiami į deklaruotą gyvenamąją vietą, tam, kad nepavykus jų ten faktiškai įteikti, jie būtų laikomi įteiktais pagal įstatymą, pašto siuntos saugojimo terminas yra nustatytas Įteikimo apraše ir yra trisdešimt dienų (Įteikimo aprašo 20 ir 26 punktai). Būtent šis terminas turi būti pažymimas ant pašto siuntos. Teisėjų kolegija išaiškina, kad teismas gali laikyti procesinius dokumentus įteiktais tik įsitikinęs, kad praėjo trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-520/2018 29 punktą).
Dėl pagrindo panaikinti šioje byloje sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą
31. Sprendimo už akių priėmimo ir sprendimo už akių peržiūrėjimo procesinio instituto aiškinimo ir taikymo įvairūs aspektai kasaciniame teisme buvo nagrinėti, suformuota šio instituto aiškinimo ir taikymo praktika. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nors, esant atitinkamoms proceso sąlygoms, ir yra galimybė priimti sprendimą už akių atlikus tik formalų pateiktų įrodymų vertinimą, tačiau būtina patikrinti, ar tie įrodymai atitinka CPK 177 straipsnio ir kitų norminių aktų formalius reikalavimus, ar jie gauti įstatymų ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka, ar turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar yra leistini. Teismui nutarus priimti sprendimą už akių, turi būti formaliai patikrinami abiejų šalių pateikti įrodymai. Pagal CPK 285 straipsnio 2 dalį priimant sprendimą už akių būtinas byloje pateiktų įrodymų visumos formalus vertinimas. Teismas privalo visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, negali jų tirti paviršutiniškai, į juos neįsigilinęs bei jų neįvertinęs pagal įrodymų vertinimo taisykles. Sprendimo už akių priėmimo institutas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti. Ši priemonė turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2005; 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-403/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-403/2006">3K-3-403/2006</a>; 2006 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2006; 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OTkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-699/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-699/2006">3K-3-699/2006</a>; 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-389/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-389/2007">3K-3-389/2007</a>; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-227/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-227/2008">3K-3-227/2008</a>; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2008">3K-3-316/2008</a>; kt.).
32. CPK 288 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, išnagrinėjęs pareiškimą, teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo pareiškimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, taip pat apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad teismo procesinius dokumentus atsakovui buvo bandoma įteikti atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu du kartus, vieną kartą nurodant pašto įstaigai saugoti dokumentus 30 dienų nuo pranešimo palikimo adresato pašto dėžutėje, taip pat dokumentus buvo bandoma įteikti ir per atsakovo darbovietę.
34. Iš šios bylos medžiagos matyti ir tai, kad ant pašto siuntos, kurios pagrindu teismas taikė įteikimo pareiškėjo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje prezumpciją, tam skirtoje vietoje yra žyma, kada siunta buvo palikta pareiškėjo gyvenamojoje vietoje. Taigi, pagal CPK 123 straipsnio 3 dalį ir Įteikimo aprašą teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad praėjo trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir yra pagrindas pripažinti dokumentus įteiktais (žr. šios nutarties 30 punktą). Kadangi, kaip minėta, procesinius dokumentus atsakovui buvo bandoma įteikti atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu du kartus, taip pat dokumentus buvo bandoma įteikti ir per atsakovo darbovietę, atsakovas savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje gyvena vienas, tai suteikia pagrindą daryti išvadą, kad dokumentai įteiktais pagal įstatymą buvo pripažinti išnaudojus realias jų įteikimo asmeniškai pareiškėjui galimybes. Todėl atsakovui per teismo nustatytą 14 dienų terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį, nesant svarbių priežasčių, galėjo būti priimtas sprendimas už akių.
35. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovas nurodė tik bendrą per visus 2016 metus jam išmokėtą dienpinigių sumą, kad jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių savo buvimą komandiruotėse laikotarpiu, kai jam buvo siunčiami procesiniai dokumentai (nuo 2017 m. lapkričio 25 d. iki 2018 m. sausio 25 d.), nesutinka su kasaciniame skunde nurodomu vertinimu, kad dienpinigių deklaravimo faktas patvirtina atsakovo išvykimą į komandiruotes ir tai turėtų būti pripažinta pateisinama priežastimi, dėl kurios jis laiku negavo procesinių dokumentų.
36. Teisėjų kolegija sutinka su šioje byloje skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartyse pateiktu vertinimu, kad atsakovo pareiškime nurodyti įrodymai negali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, todėl sprendimas už akių negali būti panaikintas ir bylos nagrinėjimas atnaujintas ir CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.
37. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde neteisingai nurodoma, jog pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą reguliavimą, galiojusį iki 2017 m. sausio 1 d., į asmens gautas pajamas negalėjo būti įskaičiuojami dienpinigiai.
38. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 8, 9, 11, 16, 18, 19, 20, 22 ir 26 straipsnių pakeitimo 2016 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XIII-152, kuris įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., nustatyta, kad „teisę į paramą būstui įsigyti turi asmenys ir šeimos, jeigu jų Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka už kalendorinius metus deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas) neviršija šių dydžių: <...>“
39. Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato gyventojams nuosavybės teise priklausančio turto ir turimų piniginių lėšų (toliau – turtas) deklaravimą, taip pat turto (įskaitant gautas pajamas) deklaravimą, aukojant politinėms partijoms ar politinės kampanijos dalyviams, kreipiantis dėl piniginės socialinės paramos skyrimo arba paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti gavimo. Kadangi nei šiame, nei kituose šio įstatymo straipsniuose įtvirtintas reguliavimas nesieja asmenų, pageidaujančių pasinaudoti parama būstui įsigyti ar išsinuomoti, pareigos deklaruoti gautas pajamas su jų pareiga mokėti gyventojų pajamų mokestį, kasaciniame skunde, aiškinant sampratą „gautos pajamos“, nepagrįstai remiamasi Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme įtvirtintu reguliavimu ir ši samprata aiškinama kaip apimanti tik gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamas pajamas.
40. Kad Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 8, 9, 11, 16, 18, 19, 20, 22 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatyme Nr. XIII-152, priimtame 2016 m. gruodžio 20 d., 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu reguliavimu, pagal kurį asmenų ir šeimų pajamos nustatomos vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, buvo siekiama ne išplėsti pajamų sampratą įtraukiant į ją, inter alia (be kita ko), ir dienpinigius, bet ją susiaurinti taip, kad neapimtų kai kurių pajamų (asmens ar šeimos gaunamų tikslinės paskirties pajamų: slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinių kompensacijų ir tikslinio priedo, senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensuojamosios sumos, taip pat senatvės ir valstybinių pensijų kompensuojamosios sumos, vienkartinių išmokų ir (ar) pašalpų, mokamų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo ar savivaldybių biudžetų, kas mėnesį gaunamų socialinio pobūdžio pajamų: transporto išlaidų kompensacijų neįgaliesiems; kompensacijų donorams; pagalbos pinigų, mokamų pagal Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymą, ir kt.), patvirtina ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 682 „Dėl Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-3423“.
41. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 38–40 punktuose išdėstytus argumentus, prieina išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog atsakovo pajamos pagal jo pateiktą patikslintą metinę 2016 m. gyventojo (šeimos) turto deklaraciją 2016 metais buvo 10 905 Eur, todėl atsakovas neatitinka nurodytų sąlygų, kurių pagrindu socialinio būsto nuomos sutartis galėtų būti pratęsta.
42. Kiti kasacinio skundo argumentai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui bei vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. Nagrinėjamu atveju proceso šalys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos nepateikė prašymų priteisti patirtų išlaidų atlyginimą bei šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas.
44. Kasacinis teismas patyrė 3,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo N. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,44 Eur (tris Eur 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algirdas Taminskas
Vincas Verseckas
