Civilinė byla Nr. e3K-3-51-403/2019
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00326-2016-7
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovui E. T., trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir atsakovo E. T. priešieškinį ieškovei L. P., trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos patikslinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė L. P. prašė nustatyti naudojimosi žemės sklypu (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas), tvarką pagal UAB „Kadastrakis“ 2015 m. rugsėjo 3 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą (toliau – Ieškovės planas) tokiu būdu: ieškovei asmeniniam naudojimui skirti žemės sklypo dalį, Ieškovės plane pažymėtą indeksu III, kurios plotas 121 kv. m, esančią tarp taškų 2-24-20-19-18-17-12-16; šalių bendram naudojimui skirti žemės sklypo dalį, Ieškovės plane pažymėtą indeksu IV, kurios plotas 163 kv. m, esančią tarp taškų 11-16-12-17-18-19-20-21-22-23-6-7-8-8a-9-10; atsakovui asmeniniam naudojimui skirti žemės sklypo dalį, Ieškovės plane pažymėtą indeksu I, kurios plotas 34 kv. m, esančią tarp taškų 1-2-16-11, ir žemės sklypo dalį, pažymėtą indeksu II, kurios plotas 156 kv. m, esančią tarp taškų 24-3-4-5-23-22-21-20.
3. Ieškovė nurodė, kad žemės sklypo dalį ji įsigijo 2014 m. iš buvusio žemės sklypo bendraturčio Č. Č., kuris ją buvo nupirkęs iš valstybės 1996 m. kovo 28 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi. Č. Č. įsigyjant žemės sklypo dalį iš valstybės, tarp jo ir atsakovo buvo nustatyta ir naudojimosi žemės sklypu tvarka pagal 1995 m. UAB „Trakuva“ parengtą planą. Tarp Č. Č. ir atsakovo buvo kilęs ginčas dėl ūkinio pastato priklausomybės, šis ginčas išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 27 d. nutartimi. 2013 m. kilo ginčas su gretimo žemės sklypo savininku J. F. (J. F.) dėl nustatytos ribos tarp žemės sklypų. Ginčas buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1819-450/2012, pritaikius restituciją, valstybei buvo grąžinta 41 kv. m ploto žemės sklypo dalis, todėl, ieškovės teigimu, valstybė tapo žemės sklypo bendraturte dėl 41 kv. m ploto dalies. Dėl to 1995 m. buvusi žemės sklypo naudojimosi tvarka tapo nebegaliojanti, nes šalys buvo grąžintos į buvusią padėtį.
4. Atsakovas E. T. priešieškiniu prašo patikslinti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal UAB „Kadastrakis“ 2015 m. rugsėjo 30 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą (toliau – Atsakovo planas) tokiu būdu: ieškovei asmeniniam naudojimui skirti žemės sklypo dalį, Atsakovo plane pažymėtą indeksu III, kurios plotas 102 kv. m, esančią tarp taškų 2-3-23-22-20-19-18-17-2; atsakovui asmeniniam naudojimui skirti žemės sklypo dalį, Atsakovo plane pažymėtą indeksu I, kurios plotas 27 kv. m, esančią tarp taškų 1-2-17-16-1, ir žemės sklypo dalį, pažymėtą indeksu II, kurios plotas 180 kv. m, esančią tarp taškų 3-4-5-6-7-21-20-22-23-3; šalių bendram naudojimui skirti žemės sklypo dalį, Atsakovo plane pažymėtą indeksu IV, kurios plotas 165 kv. m, esančią tarp taškų 16-17-18-19-20-21-8-8a-9-10-11-16.
5. Atsakovas nurodė, kad 1996 m. du bendraturčiai J. T. ir Č. Č. sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias įsigijo žemę iš valstybės. J. T. įgijo 309 kv. m dydžio žemės sklypo dalį. Pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nustatyta, kad įgyta žemės sklypo dalis yra 507 kv. m namų valdoje, kur 102 kv. m priklauso Č. Č., o 193 kv. m bendro naudojimo žeme lygiomis dalimis naudojasi J. T. ir Č. Č. Naudojimosi žemės sklypu tvarka buvo nustatyta 1995 m. Pagal šį planą buvo nustatyta, kad J. T. naudosis 212 kv. m dydžio žemės sklypo plotu, Č. Č. – 102 kv. m, o bendro naudojimo plotas sudaro 193 kv. m, šiuo abu savininkai naudosis lygiomis dalimis. Ši nustatyta naudojimosi tvarka buvo priimtina abiem bendraturčiams, nes atspindėjo iki tol faktiškai susiklosčiusią naudojimosi žemės sklypu tvarką. Tačiau 2004 m. Č. Č. kreipėsi į teismą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo. Č. Č. pagal pateiktą planą prašė pakeisti bendram naudojimui nustatyto ploto ribas tam, kad jis turėtų tiesioginį priėjimą prie ežero. Be to, prašė nustatyti bendro naudojimo žemės plotą toje žemės sklypo dalyje, kurią jau dešimtmetį asmeniniam naudojimui turėjo J. T. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad Č. Č. ieškinys yra nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 7 d. nutartimi pasisakė, kad Č. Č. prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka yra nepagrįsta ir prieštaraujanti J. T. interesams, todėl paliko šalims naudotis žeme pagal 1995 metais UAB „Trakuva“ sudarytą ir patvirtintą tvarką. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1819-450/2012 pripažinus žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis iš dalies negaliojančiomis ir pritaikius restituciją, sklypas nuo 507 kv. m sumažėjo iki 474 kv. m. Atsakovas sutinka, kad 1995 m. patvirtintame plane užfiksuoti dydžiai ir ribos nebeatitinka faktinės situacijos ir naujai patvirtinto žemės sklypo išorinių ribų, tačiau nesutinka su ieškovės teiginiu, kad sklypo sumažėjimas yra pagrindas iš esmės pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką. Dėl to atsakovas laikosi pozicijos, kad naudojimosi tvarka turi būti pakeista tik tiek, kiek tai susiję su sumažėjusiu žemės sklypu, maksimaliai išlaikant tuos sprendinius, kuriais buvo vadovautasi ir yra vadovaujamasi iki šiol.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino.
7. Teismas nustatė naudojimosi 0,0474 ha ploto žemės sklypu (duomenys neskelbtini), tvarką: L. P. asmeniniam naudojimui skirti žemės sklypo dalį, UAB „Kadastrakis“ 2015 m. rugsėjo 30 d. parengtame plane pažymėtą indeksu III, kurios plotas 102 kv. m, esančią tarp taškų 2-3-23-22-20-19-18-17-2; E. T. asmeniniam naudojimui skirti žemės sklypo dalį, UAB „Kadastrakis“ 2015 m. rugsėjo 30 d. parengtame plane pažymėtą indeksu I, kurios plotas 27 kv. m, esančią tarp taškų 1-2-17-16-1, ir žemės sklypo dalį, pažymėtą indeksu II, kurios plotas 180 kv. m, esančią tarp taškų 3-4-5-6-7-21-20-22-23-3; L. P. ir E. T. bendram naudojimui skirti žemės sklypo dalį, UAB „Kadastrakis“ 2015 m. rugsėjo 30 d. parengtame plane pažymėtą indeksu IV, kurios plotas 165 kv. m, esančią tarp taškų 16-17-18-19-20-21-8-8a-9-10-11-16.
8. Teismas nurodė, kad byloje nustačius, jog ieškovei asmeniniam naudojimui priklauso 102 kv. m, o bendro naudojimo dalis šalims priklauso lygiomis dalimis, ieškovės planas neatitinka esminio principo, kad naudojimosi tvarka atitiktų bendraturčių turimas bendrosios nuosavybės dalis. Pagal ieškovės planą, jai asmeniniam naudojimui skiriamas plotas sudaro 121 kv. m, tuo tarpu byloje nustatyta, kad ieškovė asmeniniam naudojimui yra įgijusi 102 kv. m. Pagal ieškovės planą, atsakovui asmeniniam naudojimui skirto žemės sklypo plotas mažėja nuo 212 kv. m iki 190 kv. m, o ieškovės asmeniniam naudojimui skirto žemės sklypo dalis didėja nuo 102 kv. m iki 121 kv. m. Be to, ieškovė siekia nustatyti bendro naudojimo taką per visą žemės sklypą, kad galėtų patekti prie ežero. Teismas sprendė, kad ieškovės interesas turėti priėjimą prie pėsčiųjų tako, esančio prie (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas, nes ieškovė, dar prieš įgydama žemės sklypą, žinojo apie žemės savininkų nustatytą naudojimosi tvarką, todėl, įgydama žemės sklypą, neįgijo daugiau teisių, nei turėjo pirminis teisių turėtojas Č. Č., kuriam priėjimas prie pėsčiųjų tako bendro naudojimo plote nebuvo nustatytas. Teismas sprendė, kad dėl nurodytų aplinkybių yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovės planas ne tik neatitinka jos pačios turimos asmeninio naudojimo sklypo dalies ploto, bet ir iš esmės pažeidžia atsakovo interesus.
9. Teismas konstatavo, kad atsakovo pateiktame plane nustatyta naudojimosi tvarka artima faktiškai nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai, kuri buvo įtvirtinta ir 1995 m. žemės sklypo plane, ir pirkimo–pardavimo sutartyse. Pagal atsakovo planą ieškovei asmeniniam naudojimui priskirtina indeksu III pažymėta žemės sklypo dalis, kurios plotas 102 kv. m. Ši dalis visiškai atitinka ieškovės įgytą plotą asmeniniam naudojimui. Atsakovui asmeniniam naudojimui priskirtina indeksu I pažymėta žemės sklypo dalis, kurios plotas 27 kv. m, ir indeksu II pažymėta dalis, kurios plotas 180 kv. m. Bendrai šalims būtų priskirta naudotis žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu IV, kurios plotas 165 kv. m (pagal ankstesnį planą buvo skirti 193 kv. m). Tokiu būdu 28 kv. m sumažėjusio žemės sklypo dalis yra kompensuojama bendram naudojimui skirta dalimi. Teismas pažymėjo, kad atsakovo plane siekiama, jog asmeniniam naudojimui skirta dalis nebūtų sumažinta nė vienam bendraturčiui. Pagal atsakovo planą kiekvienam bendraturčiui asmeniniam naudojimui tenkanti dalis nustatoma maksimaliai išsaugant buvusią faktinę naudojimosi tvarką, nes ta sklypo dalis, kurią naudojo kiekvienas iš buvusių bendraturčių, lieka ta pati. Bendram naudojimui tenka tik būtina sklypo dalis ir toje pačioje vietoje, kaip ir naudojama iki šiol, tokiu būdu užtikrinant ir išsaugant nepakitusius asmeniniam naudojimui skirtus plotus. Bendram naudojimui tenkanti dalis kiekvienam bendraturčiui skiriama lygiomis dalimis, kaip ir buvo nustatyta pirkimo–pardavimo sutartyse.
10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės L. P. apeliacinį skundą, 2018 m. birželio 15 d. nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.
11. Kolegija sprendė, kad šiai bylai svarbus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje pagal ieškovo Č. Č. ieškinį atsakovei J. T. dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos pakeitimo ir pagal atsakovės J. T. priešieškinį ieškovui Č. Č. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo išaiškinimas, kad bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimo principus labiausiai atitinka tokie pakeitimai, daromi bendraturčių iniciatyva, kuriais kuo mažiau būtų keičiami turto įsigijimo metu šalių valią atitikę susitarimai dėl naudojimo tvarkos. Taip būtų užtikrinta proporcinga bendraturčių teisių apsauga nepažeidžiant teisėtų lūkesčių principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-563/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-563/2007">3K-3-563/2007</a>).
12. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nustatė naudojimosi žemės sklypu tvarką, kad būtų išlaikomi turto įsigijimo metu šalių valią atitikę susitarimai dėl naudojimo tvarkos.
13. Kolegija sprendė, kad ieškovė, įgydama pastatus ir žemės sklypą, žinojo tarp buvusių bendraturčių nusistovėjusią naudojimosi žemės sklypu tvarką, todėl turėjo tikėtis, kad faktinė naudojimosi žemės sklypu tvarka išliks ir ateityje. Kadangi žemės sklypas sumažėjo dėl išorinės sklypo ribos pasikeitimo, tai, kolegijos vertinimu, racionalu buvo pakoreguoti šalių naudojimosi tvarką ties sumažėjusia dalimi, nekeičiant iš esmės naudojimosi tvarkos ieškovės nurodomu būdu. Ieškovės pasiūlytas planas nėra teisingas atsakovo, kaip žemės sklypo bendraturčio, atžvilgiu, nes ji savo parengtu planu siekia atsakovo asmeniškai įgytą ir naudojamą žemės sklypo dalį priskirti šalių bendro žemės sklypo daliai.
14. Kolegija konstatavo, kad parengtame 2013 m. liepos 22 d. žemės sklypo plane nebuvo nustatyta naudojimosi sklypu tvarka, o plane pasirašydami bendraturčiai iš esmės sutiko su jame nurodytu jiems skirtu žemės sklypo plotu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu ieškovė L. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino tai, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame žemės sklype negali būti asmeniškai įgytos žemės sklypo dalies. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 563/2007 pasisakė, kad, atsakovei vienai paskyrus naudotis 39 kv. m žemės plotą prie ūkinio pastato 3Jl/m, ieškovui turi būti proporcingai kompensuota kita atsakovei tenkančio sklypo dalimi, todėl ne bendro naudojimo žemės naudojimo pakeitimai, o kompensavimas ieškovui atsakovės naudojamos žemės sąskaita būtų tinkamas žemės naudojimo tvarkos pakeitimas. Dėl to šiuo atveju nesuprantama, dėl kokių priežasčių teismai pažeidė šalių interesų pusiausvyros principą suteikdami nepagrįstą pranašumą vienai iš šalių, t. y. atsakovui.
15.2. Teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.81 straipsnį, ignoravo tą aplinkybę, kad susitarimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo nebuvo patvirtintas notariškai bei įregistruotas viešame registre, dėl to neturi privalomosios galios naujam bendraturčiui. Tarp bendraturčių sudarytas ir notariškai patvirtintas susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos yra privalomas susitarimą sudariusiems asmenims, o šio susitarimo įregistravimas atitinkamoje registro įstaigoje tampa juridiniu faktu, sukeliančiu naujas teisines pasekmes, – toks susitarimas tampa privalomas ir asmeniui, kuris vėliau, t. y. po susitarimo įregistravimo, įgijo nuosavybės teisę į dalį nekilnojamojo turto. J. T. ir Č. Č. nebuvo sudarę notariškai patvirtinto susitarimo, nėra net jų parašų plane, pridėtame prie valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, tuo labiau toks juridinis faktas nebuvo įregistruotas viešame registre.
15.3. Teismai, patvirtinę atsakovo pateiktą žemės sklypo naudojimosi tvarkos variantą, sukūrė prielaidas tam, kad vienas iš bendraturčių (atsakovas) tenkintų savo poreikius kito bendraturčio (ieškovės) sąskaita. Teismai neatsižvelgė į tai, kad 1995 m. naudojimosi tvarka buvo nustatyta esant kitai situacijai dėl nuosavybės teise valdomų objektų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-563/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-563/2007">3K-3-563/2007</a> pasisakė apie tai, kad „ne bendrojo naudojimo žemės naudojimo pakeitimai, o kompensavimas ieškovui atsakovės naudojamos žemės sąskaita būtų tinkamas žemės naudojimo tvarkos pakeitimas“, tačiau patvirtino atsakovo E. T. pateiktą naudojimosi tvarkos planą, iš esmės analogišką 1995 m. planui, pagal kurį bendram naudojimui yra priskiriama žemės sklypo dalis, išsidėsčiusi prie atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio ir tik jo naudojamo ūkinio pastato. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovės pateiktą žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektą, leidžiantį nors iš dalies kompensuoti žemės sklypo praradimus (kaip ir buvo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartyje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-563/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-563/2007">3K-3-563/2007</a>), vadina jį ydingu ir patvirtina atsakovo pateiktą naudojimosi tvarkos projektą, iš esmės atkartojantį 1995 m. žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą, bei visiškai nepasisako dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytos 39 kv. m žemės kompensavimo būtinybės.
16. Atsakovas E. T. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Ieškovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-563/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-563/2007">3K-3-563/2007</a> ir cituoja frazę apie poreikį kompensuoti ieškovui 39 kv. m, tačiau tai daro sąmoningai ignoruodama faktines aplinkybes, dėl kurių toks teiginys buvo pateiktas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 28 d. nutartimi hipotetiškai pasisakė, kad jeigu bendrai naudojama žemės dalis (39 kv. m) būtų priskirta asmeniškai naudotis J. T., nes Č. Č. prarado interesą prieiti prie ūkinio pastato (kas reikštų, kad J. T. asmeniškai naudotųsi jau ne 212 kv. m, o didesniu plotu arba tokiu pačiu, tik kitoje vietoje), tai tokiu atveju būtų pagrindas spręsti, kaip tai proporcingai kompensuoti ir ieškovui Č. Č. Tačiau nė viena Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nebuvo nustatyta, kad J. T. asmeniškai naudojama žemės sklypo dalis turėtų sumažėti, o Č. Č. – padidėti. Dabar ieškovės pateiktas planas liudija, kad ji siekia apskritai sumažinti atsakovui asmeniniam naudojimui skirtą žemės sklypo dalį, o savo dalį siekia pasididinti bendraturčio asmeniškai naudotos sklypo dalies sąskaita. Ieškovės pateiktu planu sklypo dalis palei ūkinį pastatą nėra priskiriama asmeniniam atsakovo naudojimui, todėl nėra jokio pagrindo kalbėti apie kokį nors kompensavimą. Nei ieškovė, nei atsakovas savo plane šios sklypo dalies (dalies prie ūkinio pastato) skirti asmeniškai naudoti atsakovui neprašė, todėl šios bylos faktinės aplinkybės ir pareikšti ieškiniai skiriasi nuo anksčiau nagrinėtos bylos ir anksčiau išnagrinėtoje byloje pateiktas išaiškinimas dėl prie ūkinio pastato esančio sklypo dalies yra nebeaktualus šioje byloje. Atsakovas pažymi, kad nebuvo pakeistos nei pirkimo–pardavimo sutartys, nei sudaryti kokie nors susitarimai, kuriais būtų pakeisti jo nuosavybės teisę į žemės sklypą įtvirtinantys dokumentai.
16.2. Tuo metu, kai buvo nustatyta 1995 m. naudojimosi tvarka, CK 4.81 straipsnio 2 dalies norma negaliojo. Naudojimosi tvarka buvo nustatyta sandoriu, kuriam tuo metu įstatymas nekėlė notarinio tvirtinimo reikalavimo, todėl teigti, kad jis nesukelia padarinių, nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, naudojimosi tvarka buvo įtvirtinta tiek 1995 m. plane, tiek valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyse, kurie buvo registruoti viešuose registruose. Teismai nustatė, kad iki pirkimo–pardavimo sutarties su Č. Č. sudarymo momento ieškovė realiai žinojo apie naudojimosi žemės sklypu tvarką ir to pagrindą, taip pat pagal ją ilgą laiką pati tiek iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, tiek vėliau naudojosi sklypu. Nuo 2004 m. ieškovė buvo sudariusi žemės sklypo panaudos sutartį, pagal kurią sklypu naudojosi iki tol, kol jį 2014 m. įsigijo. Kitoje civilinėje byloje tarp bendraturčių, kur Č. Č. prašė pakeisti 1995 m. nustatytą naudojimosi tvarką, ieškovė teikė prašymą įtraukti ją į bylą kaip trečiąjį asmenį, vėliau šioje byloje ji veikė kaip įgaliota Č. Č. atstovė, taigi ji dalyvavo byloje, teikė procesinius dokumentus, skundė teismų sprendimus. Dėl to ieškovei jau nuo 2004 m. buvo puikiai žinoma visa situacija, ji buvo puikiai susipažinusi su visais teismų sprendimais ir dokumentais, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad apie nustatytą naudojimosi tvarką ieškovė žinojo nuo 2004 m. Ieškovė išvykstamojo posėdžio metu patvirtino, kad iki šiol faktiškai žemės sklypu naudojosi pagal 1995 m. patvirtintą planą. CK 4.81 straipsnio taikymas negali būti formalus: sprendžiant dėl naudojimosi tvarkos privalomumo naujam savininkui, turi reikšmės aplinkybė, ar šie duomenys, be viešo paskelbimo, nebuvo žinomi naujam savininkui kitais būdais.
16.3. Ieškovė, pareikšdama ieškinį, savo pateiktame plane taką iki ūkinio pastato prašė nustatyti bendram naudojimui, atsakovas taip pat parengė planą, kuriame šį sprendinį paliko tokį, kokį buvo nurodžiusi ieškovė, manydamas, kad tai atitinka ir jos interesą. Dėl to nesuprantamas ieškovės argumentas, kuriuo ji ginčija šį savo pačios pateiktą sprendinį.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės normų, reglamentuojančių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymą, aiškinimo ir taikymo
17. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą praktiką bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo turto naudojimosi tvarkos nustatymo, bendraturčių ginčą sprendžiančio teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendami savo teises bei atlikdami pareigas, taip pat privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, prioritetas turėtų būti teikiamas susiklosčiusiai faktinei žemės naudojimo tvarkai. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis pirmiau nurodytais principais, teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, motyvuodamas kitokį tvarkos nustatymo būdą. Toks naudojimosi tvarkos nustatymas neprieštarauja CK 4.75 straipsniui ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2007">3K-3-291/2007</a>).
18. Tuo atveju, jeigu faktinė naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp bendraturčių yra nusistovėjusi ir ilgalaikė, taip naudojantis žeme kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tarp bendraturčių iki tol teisminių ginčų nekilo, šios tvarkos keitimas gali sukelti, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, daugiau negatyvių negu pozityvių padarinių, pvz., esamos mini infrastruktūros (sodų, daržų, želdinių, tvorų, mašinų stovėjimo vietų ir kt.) keitimą. Dėl to, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-326/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-326/2011">3K-3-326/2011</a>).
19. Nustatant naudojimosi privačios namų valdos žemės sklypu tvarką, kiekvienam naudotojui turi būti užtikrintas priėjimas iš jo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jam priklausančių statinių buitiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, kad jis turėtų susisiekimą su viešaisiais keliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-536/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-536/2006">3K-3-536/2006</a>).
20. Bendram naudojimuisi paliekama žemės sklypo tiek, kiek būtina naudoti sklype esantiems bendriems statiniams, įrenginiams, pastatams. Nustatant tokius objektus, atsižvelgiama į teisiškai įregistruotus ir konkrečiam savininkui priskirtus daiktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-964/2003).
21. Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis vykdo tik teisingumą konkrečiose bylose ir nėra tokius projektus rengianti institucija. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 13, 17 straipsniai). Dėl to jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMy8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-13/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-13/2010">3K-3-13/2010</a>). Šis teismo atsisakymas neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzA4LTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-308-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-308-611/2017">e3K-3-308-611/2017</a>, 18 punktas).
22. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė ieškinyje nurodė, kad būtinumas nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką atsirado dėl to, kad, teismams pripažinus nuosavybės teisę į ūkinį pastatą tik J. T., taip pat 41 kv. m sumažinus bendraturčiams priklausančio žemės sklypo bendrą plotą, tapo nebegaliojanti pagal 1995 m. UAB „Trakuva“ parengtą planą nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, dėl kurios buvo susitarta pirkimo–pardavimo sutartimi įsigyjant žemės sklypą iš valstybės.
23. Ieškovė, kuriai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 185/474 dalys bendro su atsakovu 474 kv. m ploto žemės sklypo, prašė nustatyti naudojimosi šiuo sklypu tvarką pagal jos pateiktą planą, skiriant jos asmeniniam naudojimui 121 kv. m žemės sklypo dalį, atsakovo asmeniniam naudojimui – dvi žemės sklypo dalis (34 kv. m ir 156 kv. m), o 163 kv. m žemės sklypo skirti šalių bendram naudojimui. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad bendrai naudojama sklypo dalis skaičiuotina kaip tenkanti bendraturčiams lygiomis dalimis, darytina išvada, kad ieškovė pageidavo, kad jai būtų sudaryta galimybė naudoti 202,5 kv. m (121 + 163 : 2 = 202,5), t. y. 17,5 kv. m (202,5 – 185 = 17,5) daugiau, nei jai priklauso proporcingai turimai idealiajai daliai bendrosios dalinės nuosavybės teise.
24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tik ieškovės pateiktame žemės sklypo naudojimo projekte nustatytas esminis nukrypimas nuo CK 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto proporcingumo principo, pagal kurį nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi to daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise, buvo pakankamas pagrindas bylą nagrinėjusiems teismams atmesti ieškinį.
25. Pasisakydama dėl kasaciniame skunde nurodomo argumento, kad ieškovė turi teisę reikalauti kitokios žemės sklypo naudojimo tvarkos, nei nustatytoji pagal 1995 m. UAB „Trakuva“ parengtą planą, dėl kurios buvo susitarta įsigyjant žemės sklypą pirkimo–pardavimo sutartimi iš valstybės, taip pat dėl atsiliepime į kasacinį skundą pateikiamo priešingo vertinimo bei dėl šią bylą nagrinėjusių teismų vertinimo, kad ieškovės interesas turėti priėjimą prie pėsčiųjų tako prie (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas, nes ieškovė, dar prieš įgydama žemės sklypą, žinojo apie žemės savininkų nustatytą naudojimosi tvarką, todėl, įgydama žemės sklypą, neįgijo daugiau teisių, nei turėjo pirminis teisių turėtojas Č. Č., kuriam priėjimas prie pėsčiųjų tako bendro naudojimo plote nebuvo nustatytas, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta šios nutarties 17 punkte, nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, nors prioritetas turėtų būti teikiamas susiklosčiusiai faktinei žemės naudojimo tvarkai, kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, motyvuodamas kitokį tvarkos nustatymo būdą.
26. Kaip minėta šios nutarties 18 punkte, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai.
27. Šios nutarties 17 punkte minėta, kad ne tik teismas, spręsdamas bendraturčių ginčus, bet ir civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).
28. Pažymėtina, kad ieškovė nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindas keisti naudojimosi žemės sklypu tvarką tokiu būdu, kad jai būtų nustatyta galimybė prieiti šiuo sklypu prie pėsčiųjų tako, esančio prie (duomenys neskelbtini). Be to, išreikšdama tokį pageidavimą, ieškovė ne tik šiuo tikslu prašomo nustatyti papildomo bendro naudojimo žemės sklypo ploto 1/2 daliai nenumato jai asmeniškai priskirtino naudoti žemės sklypo ploto mažinimo, tačiau, atvirkščiai, šį plotą ji dar padidina.
29. Teisėjų kolegijos nuomone, toks ieškovės elgesys vertintinas kaip neatitinkantis ne tik proporcingumo, bet ir teisingumo reikalavimų.
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 23–29 punktuose išdėstytus argumentus, prieina išvadą, kad šią bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė ieškinį, kuriuo buvo prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal UAB „Kadastrakis“ 2015 m. rugsėjo 3 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą.
31. Nors kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, jokių argumentų, susijusių su naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymu pagal jos pateiktą planą, nepateikia. Kadangi kasacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai patvirtino atsakovo pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą, pagal kurį bendram naudojimui yra priskiriama žemės sklypo dalis, išsidėsčiusi prie atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio ir tik jo naudojamo ūkinio pastato, teisėjų kolegija dėl šio argumento pasisakys plačiau.
32. Kaip minėta šios nutarties 19–20 punktuose, nustatant naudojimosi privačios namų valdos žemės sklypu tvarką, kiekvienam naudotojui turi būti užtikrintas priėjimas iš jo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jam priklausančių statinių buitiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, kad jis turėtų susisiekimą su viešaisiais keliais, o bendram naudojimui paliekama žemės sklypo tiek, kiek būtina naudoti sklype esantiems bendriems statiniams, įrenginiams, pastatams. Nustatant tokius objektus, atsižvelgiama į teisiškai įregistruotus ir konkrečiam savininkui priskirtus daiktus.
33. Byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad gyvenamasis namas šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, juo abi šalys ir naudojasi, tačiau ūkinis pastatas nuosavybės teise priklauso tik atsakovui.
34. Bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl atsakovo pateikto naudojimosi žemės sklypu tvarkos plano dalies, kuria žemės sklypo dalis, esanti prie atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio ir tik jo naudojamo ūkinio pastato (tako dalis, esanti ties atsakovo ūkio pastatu), priskirta bendram naudojimui.
35. Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad ieškovė, pareikšdama ieškinį, savo pateiktame plane taką iki ūkinio pastato prašė nustatyti bendram naudojimui, atsakovas taip pat parengė planą, kuriame šį sprendinį paliko tokį, kurį buvo nurodžiusi ieškovė, manydamas, kad tai atitinka ir jos interesą.
36. Teisėjų kolegija šį atsakovo argumentą laiko nepagrįstu, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė jos pateiktame naudojimosi žemės sklypu tvarkos plane žemės sklypo dalį, esančią ir ties atsakovui nuosavybės teise priklausančiu ūkiniu pastatu, nurodė kaip žemės sklype esančio bendro naudojimo tako, kuriuo būtų galima prieiti prie pėsčiųjų tako, esančio prie (duomenys neskelbtini), dalį.
37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atmetus ieškinį, inter alia (be kita ko), nenustačius tokios naudojimosi žemės sklypu tvarkos, pagal kurią ieškovė turėtų galimybę žemės sklype esančiu bendro naudojimo taku prieiti prie pėsčiųjų tako, esančio prie (duomenys neskelbtini), neliko pagrindo nustatyti tokią naudojimosi žemės sklypu tvarką, pagal kurią tik ties pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu ūkiniu pastatu esanti žemės (tako) dalis būtų priskirta bendram naudojimui, todėl bylą nagrinėję teismai nepagrįstai tenkino priešieškinį ir naudojimosi žemės sklypu tvarką nustatė pagal atsakovo pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą, pagal kurį bendram naudojimui buvo priskirta ne tik iki pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato, bet ir ties juo esanti žemės sklypo dalis (takas).
38. Kaip minėta šios nutarties 21 punkte, teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis vykdo tik teisingumą konkrečiose bylose ir nėra tokius projektus rengianti institucija. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Dėl to jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti. Šis teismo atsisakymas neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą.
39. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 32-38 punktuose išdėstytus argumentus, prieina išvadą, kad šią bylą nagrinėję teismai nepagrįstai tenkino priešieškinį ir nustatė naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal atsakovo pateiktą žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą.
40. Dėl šių argumentų kasacinis teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas priešieškinis, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista, ir priešieškinį atmeta.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
42. Kadangi nagrinėjamoje byloje tiek ieškinys, tiek priešieškinis yra atmetami, šalių bylinėjimosi išlaidos neskirstomos ir neatlyginamos.
43. Kadangi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai yra keičiamai, todėl ir jų dalys dėl bylinėjimosi išlaidų yra atitinkamai keičiamos: naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria priteista iš L. P. 800 Eur E. T., ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteista E. T. iš L. P. 2610 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
44. Kadangi tiek ieškinys, tiek priešieškinis yra atmetami, šalys lygiomis dalimis turi padengti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Dėl to naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš L. P. priteista 5,19 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai atlyginimo, ir ši suma valstybės naudai priteisiama iš E. T.
45. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 11,58 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus nei ieškinio, nei priešieškinio šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos lygiomis dalis, iš kiekvieno po 5,79 Eur, iš L. P. ir iš E. T. valstybės naudai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 15 d. nutartį.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 15 d. nutarties dalį, kuria priteista E. T. iš L. P. 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ir paliktos nepakeistos Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo dalys dėl priešieškinio patenkinimo, 2610 Eur bylinėjimosi išlaidų iš L. P. priteisimo E. T. ir 5,19 Eur bylinėjimosi išlaidų iš L. P. priteisimo valstybės naudai, šias Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo dalis panaikinti ir priešieškinį atmesti.
Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 15 d. nutarties dalį ir Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš E. T. (duomenys neskelbtini) 10,98 Eur (dešimt Eur 98 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Priteisti valstybei iš L. P. (duomenys neskelbtini) 5,79 Eur (penkis Eur 79 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algirdas Taminskas
Vincas Verseckas
