V. V., Ž. D., B. M., P. P. ir A. P. pagal BK 129 str., 65 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-231-303/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-19446-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.6; 1.2.3.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos A. T. Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų E. G. (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. P. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo P. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, pagal BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, ir P. P. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį taip pat nuteistas Ž. D., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo P. P. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Bylos esmė

P. P. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su Ž. D. nužudė žmogų, t. y. laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 24 d. 14 val. iki 2016 m. balandžio 25 d. 13 val. Plungėje, (duomenys neskelbtini), per išgertuves kilusio žodinio konflikto su B. M. metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, P. P. kumščiais bei delnu smogė tris kartus B. M. į galvą, dėl to šis nukrito ant grindų. Nukentėjusiajam atsikėlus, P. P. nuėjo į kitą kambarį ir ten esančiam nuo alkoholio apsvaigusiam Ž. D. pranešė, kad sumušė B. M. dėl to, jog šis įskundė policijai Ž. D. motiną, taip P. P. sukurstė Ž. D. tęsti smurtavimą prieš B. M. Prisijungęs prie P. P. smurtinių veiksmų, Ž. D. nuėjo prie B. M., vieną kartą kumščiu smogė jam į galvą ir nukritusiam vieną kartą spyrė (trypė iš viršaus) į galvą. Taip P. P., veikdamas bendrininkų grupe su Ž. D., padarė B. M. odos nubrozdinimus su poodinėmis kraujosruvomis kairiajame antakyje, viršugalvio dešinės pusės užpakalinėje dalyje, masyvią poodinę kraujosruvą veido dešinėje pusėje (kaktoje, antakyje, smilkinyje ir skruoste). Dėl padarytų sužalojimų kraujas išsiliejo po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudė galvos smegenis, tai sukėlė gyvybei pavojingą būseną – komą ir 2016 m. balandžio 25 d. apie 15 val. B. M. nusikaltimo vietoje mirė.

Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis P. P. ir jo gynėjas advokatas V. Žylė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir baudžiamąją bylą P. P. nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

P. P. nepagrįstai nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su Ž. D., nužudė žmogų, t. y. laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 24 d. 14 val. iki 2016 m. balandžio 25 d.13 val., per išgertuves kilusio žodinio konflikto su B. M. metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (jokie įrodymai to nepatvirtina, nuteistasis, pagal teismo nuosprendžio išvadas, tariamai sulaikytas 2016 m. balandžio 28 d. kaip besislapstantis, nors pats savarankiškai prisistatė policijos pareigūnams), jis kumščiais bei delnu smogė tris kartus B. M. į galvą, dėl to šis nukrito (pagal faktinius bylos duomenis, ne nukrito, o nusirito nuo pufo arčiau sekcijos, ant kurios stovėjo televizorius) ant grindų. Nukentėjusiajam atsikėlus (ne atsikėlus savarankiškai, o P. P. padedant, t. y. pasodinus B. M. į ankstesnę sėdėjimo vietą ir pasiūlius jam išgerti bei parūkyti), jis nuėjęs į kitą kambarį (pagal bylos duomenis – ne į kitą kambarį, o į namo antrą aukštą) ir ten esančiam (miegančiam) nuo alkoholio apsvaigusiam (jo girtumo laipsnis 2016 m. balandžio 24 d. tikrintas nebuvo) Ž. D. pranešė (ne sukurstė), kad sumušė B. M. dėl to, jog šis įskundė policijai Ž. D. motiną (kai B. M. apkaltino P. P. dėl pranešimų apie naminės tašką policijai, o apie B. M. sumušimą nebuvo nė kalbos), taip sukurstė (ne sukurstė, o tik pranešė – perdavė informaciją) Ž. D. tęsti smurtavimą (P. P. tik gynėsi nuo nepagrįstų B. M. kaltinimų ir prieš Ž. D. smurtavimą su nukentėjusiuoju jau buvo susitaikęs) prieš B. M.. Prisijungęs prie P. P. smurtinių veiksmų (Ž. D. negalėjo prisijungti prie smurtinių veiksmų, kai P. P. smūgių sudavimas jau buvo pasibaigęs ir jie buvo su B. M. susitaikę – toliau užstalėje bendravo), Ž. D. (P. P. stovint virtuvėje ir ruošiantis išeiti pas draugą A. Š.) nuėjo prie B. M., vieną kartą kumščiu smogė jam į galvą ir nukritusiam (nukritusiam ant kairio šono tarp pufo ir fotelio, t. y. kitoje vietoje nei po pirmo P. P. smūgio sudavimo) vieną kartą spyrė (trypė iš viršaus) į galvą. Taip, veikdami bendrininkų grupe (bendrininkavimo kvalifikavimas neįmanomas, esant dviem savarankiškiems ir pagal intensyvumą skirtingiems smurto epizodams), P. P. ir Ž. D. B. M. padarė odos nubrozdinimus su poodinėmis kraujosruvomis kairiajame antakyje (galimai po P. P. smūgio B. M. sėdint jam iš dešinės, nes P. P. dešinė B. M. galvos pusė buvo nepasiekiama, jiems sėdint prie stalo vienam šalia kito), viršugalvio dešinės pusės užpakalinėje dalyje, masyvią poodinę kraujosruvą veido dešinėje pusėje (kaktoje, antakyje, smilkinyje ir skruoste), o dėl padarytų sužalojimų (galimai pastarųjų, padarytų kitų, įskaitant ir V. V., išgertuvėse dalyvavusių asmenų smurtiniais veiksmais, po kurių B. M. nebeatsikėlė ir kurie yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiojo mirtimi) kraujas išsiliejo po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudė galvos smegenis, tai sukėlė gyvybei pavojingą būseną – komą ir 2016 m. balandžio 25 d. apie 15 val. B. M. nusikaltimo vietoje mirė.

Skliaustuose išskirti paaiškinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma ir sudaro pagrindą abejoti kaltinimo bei teismo išvadų objektyvumu. Teismai nepašalino byloje esančių prieštaravimų, kurie besąlygiškai turi būti sprendžiami nuteistojo P. P. naudai, nes teismai gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Jei tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus. Todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo konstatuoti tai, kas labiau tikėtina, būtent, kad nukentėjusįjį nužudė ne P. P., kurio neteisėti veiksmai galimai buvo priežastiniu ryšiu susiję su B. M. padarytu nežymiu sveikatos sutrikdymu pirmajame smurtavimo prieš nukentėjusįjį epizode.

Viso ikiteisminio tyrimo metu P. P. nurodė tas pačias faktines aplinkybes: kad dešine ranka sudavė tik vieną kartą B. M. į kairę jo veido pusę, o jam nusiritus nuo pufo, du kartus rankų delnais sudavė į veidą, po to pasodino jį į tą pačią vietą, nukentėjusysis buvo sąmoningas, toliau bendravo su P. P., rūkė ir išgėrinėjo. B. M. nesustojus kaltinti jo dėl skundų policijai, apie tai pasakė Ž. D., o šis, galimai padedamas V. V., ir susidorojo su B. M., ir B. M. po jų fizinio smurto nebeatsikėlė (o ne kaip V. V. ir Ž. D. atitinkamai melagingai ir kryptingai teigė, kad B. M. nebeatsistojo nuo P. P. smūgio į dešinę B. M. veido pusę, nes šie parodymai tolesnio ikiteisminio tyrimo metu nepasitvirtino ir akivaizdžiai prieštarauja ikiteisminio tyrimo duomenų visetui). V. V. kitos dienos ryte sugrįžo į girtavimo vietą, nes tikėtina, kad nuogąstavo dėl B. M. sveikatos būklės, kai jie kartu (V. V. ir Ž. D.) įvykio vietoje girtavo, būdami įvykio vietoje nesuteikė jokios pagalbos ant grindų gulinčiam komos ištiktam bejėgiškos būklės B. M., buvo ten B. M. mirties liudininkais ir susitarimo prieš P. P. (kurio ten nebuvo) dalyviais. Tai patvirtina tolesni ikiteisminio tyrimo veiksmai ir jų elgesys (pokalbiai telefonu) ikiteisminio tyrimo metu. Kita vertus, P. P. akistatose su V. V. ir Ž. D. pakartojo tą patį, ką sakė nuo pirminių tyrimo veiksmų. Jo nebaugino joks autoritetas ar galimi grasinimai su juo susidoroti ateityje.

Įvertinęs aptartų įrodymų visumą, teismas turėjo padaryti išvadą, kad P. P. veiksmuose nėra vieno iš svarbiausių BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimo sudėties elementų – tiesioginės tyčios nužudyti žmogų. Todėl kritiškai vertintina teismų išvada, kad kaltinamieji veikė bendra netiesiogine tyčia, nes jų veikos bendrumo nepatvirtina nė vienas įrodymas. Vaidmenų pasiskirstymo nužudant B. M. nebuvo, susitarimo tai padaryti taip pat nebuvo. Motyvacijos bendrai veikti kaltinamieji neturėjo, nes konkrečiu atveju P. P. veiksmai buvo nukreipti prieš B. M. skleidžiamo melo asmeniškai apie jį paviešinimą, o Ž. D. savarankiški veiksmai padaryti ginant savo mamos N. D. interesus. Todėl laikytina, kad P. P. neįvykdė jam inkriminuotos veikos ir turėjo būti išteisintas.

Kraujosruva kairės rankos plaštakos III krumplio srityje (teismo nuosprendyje įvardijama kaip krumplių sužalojimas), kuri užfiksuota 2016 m. balandžio 29 d. specialisto išvadoje Nr. G795/2016 (03) (3 t., b. 1. 62), nieko bendro su B. M. mirtimi neturi, nes, pagal faktines aplinkybes (išskyrus melagingus V. V. ir Ž. D. parodymus), P. P. smūgio kaire ranka į B. M. dešinę veido pusę sėdėdamas šalia jo iš kairės fiziškai negalėjo atlikti. Be to, sulaikius P. P., policijos areštinėje jį buvo ištikęs epilepsijos priepuolis, ir tik po jo buvo atlikta P. P. medicininė apžiūra. Tačiau tiek V. V., tiek ir Ž. D. nuo pat tyrimo pradžios visą kaltę dėl B. M. nužudymo vertė P. P., kuriam, gynybos nuomone, ikiteisminis tyrimas turėjo būti nutrauktas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nenustačius jam inkriminuoto nusikaltimo objektyviosios pusės požymio – priežastinio ryšio tarp P. P. rankomis suduotų trijų smūgių ir atsiradusių pasekmių.

Šioje byloje, pažeidžiant BPK 6 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, buvo aiškiai privilegijuoti prieštaringi buvusio įtariamojo V. V., prieš kurį ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, parodymai. Šie parodymai valstybės kaltintojo buvo išgauti žymiai vėliau, nei įvykdytas nusikaltimas, ir tik pažadėjus, kad V. V. bus išleistas, jei duos ikiteisminiam tyrimui užbaigti palankius parodymus. Šias aplinkybes liudytojas patvirtino Klaipėdos apygardos teisme, teisiamojo posėdžio metu atsakydamas į kito kaltinamojo Ž. D. gynėjo A. Lekstučio klausimą apie tai, kas paskatino iš esmės pakeisti pirminius parodymus. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas liudytojo V. V. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais vadovavosi kaip patikimais, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį P. P., nors pats sau prieštaravo, taip akivaizdžiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuteistojo P. P. teisę į teisingą teismą ir BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą.

Duodamas parodymus teisme V. V. aiškiai nurodė, kad B. M. galvą trypė Ž. D., dėl pastarojo veiksmų (smūgių pėdomis į B. M. galvą) ir galėjo įvykti lemtinga galvos trauma, dėl jos išsivysčius kraujo išsiliejimui po kietuoju galvos smegenų dangalu B. M. galvoje užfiksuotos trauminio poveikio vietos: viršugalvio dešinės pusės užpakalinėje srityje, kairio antakio srityje ir dešinėje veido pusėje (pastaroji masyvi). Atsižvelgiant į tai, kad įvykio metu P. P. B. M. iš dešinės nesėdėjo, įtariamojo V. V. parodymai yra melagingi. Todėl negalima sutikti su neteisinga teismo išvada, kad abiejų nuteistųjų smurtavimas buvo panašaus pobūdžio ir masto, nes, pasak V. V., tik po Ž. D. suduotų smūgių B. M., nugriuvęs prie fotelio, nebeatsikėlė. Jeigu būtų tikima V. V. parodymų objektyvumu, paneigtina ir kita teismo išvada, kad P. P., sumušęs B. M., paliko jį gulintį kambaryje.

Apklausus V. V. teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nustatyta, kad tarp jo ir Ž. D. buvo susitarimas nuslėpti šio smurtą, neišduoti Ž. D. žiaurių veiksmų prieš B. M., kai P. P. po sulaikymo apie savo veiksmus jau buvo pranešęs ikiteisminio tyrimo pareigūnams. P. P. nebuvo šio susitarimo dalyvis, nes jis iš įvykio vietos policijos pareigūnų leidimu buvo išleistas namo ir niekada nesislapstė. Kad V. V. ir Ž. D. buvo susitarę nuslėpti faktines aplinkybes, neginčijamai įrodo pokalbių telefonu išklotinės, kuriose užfiksuotas jų tarimasis dėl tolesnių veiksmų prieš P. P. ir net jo mamą A. P.. Be to, prokuroro prašyme pratęsti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo terminą nurodoma, kad šio tyrimo veiksmo pratęsimo pagrindas yra V. V. ir Ž. D. duodami nenuoseklūs parodymai ir painiojimasis dėl įvykio aplinkybių. Ši faktinė aplinkybė dar kartą patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas tuo momentu buvo nukreiptas teisinga linkme, t. y. įtarimą pagrįstai perkeliant V. V. ir tik po to Ž. D.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo P. P. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą, tačiau šie teiginiai siejami su ikiteisminio tyrimo nutraukimu liudytojui V. V., išsakoma nuomonė, kad šio liudytojo parodymai nepatikimi ir jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima. Šie argumentai atmestini, juos išsamiai išanalizavo Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. nutartyje. Byloje nėra jokių duomenų, kad šią bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Liudytojas V. V. buvo įvykio vietoje, matė smurtinius veiksmus prieš B. M., todėl jo parodymai yra reikšmingi ir svarbūs nustatant įvykio aplinkybes. Vien ikiteisminio tyrimo nutraukimas asmeniui nereiškia, kad tokio asmens parodymai negali būti įrodymu, nes BPK nuostatos to nedraudžia. Liudytojo V. V. parodymai teismų buvo vertinami laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų, palyginus ir sugretinus kitus byloje gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Analizuodamas liudytojo V. V. parodymus, teismas konstatavo, kad apklausiamas teisiamajame posėdyje šis liudytojas iš tiesų nurodė apie susitarimą neminėti konflikto, tačiau jis taip pat tvirtino, jog šiame susitarime dalyvavo ir pats P. P.. Kad susitarimas neminėti konflikto buvo ne vien tik tarp Ž. D. ir V. V., matyti ir iš bylos duomenų (nuteistojo Ž. D. ir V. V. pokalbių telefonu turinio). Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas V. V. savo parodymuose nurodė ne tik P. P., bet ir kito nuteistojo Ž. D. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį B. M. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai skyrė deramą dėmesį V. V. parodymų analizei, vertino jų keitimo priežastis, tam tikrą nenuoseklumą, tą aplinkybę, kad liudytojas įvykio metu buvo neblaivus ir pan. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistojo bei gynėjo apeliaciniame skunde keltą versiją dėl galimų V. V. smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį, konstatavęs, kad, be paties nuteistojo parodymų, kitų duomenų, jog aptariamo įvykio metu liudytojas būtų konfliktavęs su nukentėjusiuoju ar prieš pastarąjį atlikęs kažkokius smurtinius veiksmus, nebuvo surinkta. Todėl tokia nuteistojo ir jo gynėjo keliama versija laikyta gynybine. Kasacinio skundo teiginiai, kad vertinant įrodymus nebuvo pašalinti prieštaravimai ir visos abejonės nebuvo aiškinamos nuteistojo P. P. naudai, yra nepagrįsti. Skundžiamas nuosprendis ir nutartis atitinka įstatymo reikalavimus, išvados pagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, tinkamai įvertinus aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam sprendimui priimti, visumą. Skundžiamuose procesiniuose sprendimuose išdėstyti įrodymai ir motyvai, kuriais teismas grindė nuteistojo kaltę, yra pakankami, kad būtų galima konstatuoti, jog nuteistasis P. P. įvykdė jam inkriminuotus veiksmus.

Nuteistasis P. P. neginčija, kad 2016 m. balandžio 24 d. išgertuvių metu, kilus konfliktui, smurtavo prieš B. M., tačiau kasaciniame skunde nurodoma, kad tarp P. P. suduotų smūgių ir atsiradusių pasekmių – B. M. mirties – nėra priežastinio ryšio. Šie kasacinio skundo motyvai nepagrįsti ir yra visiškai paneigti teismų priimtuose sprendimuose. Vertindamas P. P. smurtinius veiksmus prieš B. M., apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistojo P. P. parodymai dėl konflikto metu nukentėjusiajam B. M. suduotų smūgių pobūdžio nesutampa su liudytojo V. V. parodymais. Šio liudytojo parodymais nustatyta, kad įvykio (konflikto) metu P. P. B. M. sudavė tris smūgius į galvos sritį, t. y. dešine ranka sudavė nukentėjusiajam į akį (galvą), po to (po pirmojo smūgio), B. M. griuvus, sudavė dar du smūgius rankomis į jo galvą. Liudytojo aiškinimu, po šių veiksmų P. P. krumpliai buvo sužaloti. Faktą apie kasatoriaus sužalotus krumplius patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 795/2016(03), taip pat nuteistojo Ž. D. bei liudytojų V. P. ir A. Š. parodymai, pastariesiems pats P. P. rodė sužalotą ranką, aiškino, kad sudavė smūgius B. M., ir skundėsi, kad sužalotus krumplius dabar skauda. Šiais duomenimis paneigtas P. P. aiškinimas apie nestiprių smūgių sudavimą.

Teismo medicinos eksperto išvadoje Nr. M 228/2016(03) nustatyta, kad B. M. mirė nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, įvykusio dėl stipraus galvos sumušimo, kraujui suspaudus galvos smegenis, ir galvos smegenų sumušimo su ryškiais neurologiniais židininiais požymiais, kurie sukėlė gyvybei pavojingą būseną – smegenų komą. Teisminio nagrinėjimo metu teismo medicinos ekspertas Gintautas Paulikas paaiškino, kad išskirti trauminių vietų, kurios nelėmė mirtinų pasekmių, nebuvo galima ir nuo bet kurių iš minėtų traumų galėjo išsilieti kraujas po kietuoju dangalu, taigi, kraujo išsiliejimas įvyko nuo tiesioginių trauminių kontaktų į galvą visumos. Tiek P. P., tiek kito nuteistojo – Ž. D. – smūgiai, suduoti nukentėjusiajam į galvos sritį, yra susiję priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo B. M. mirtimi, nes būtent abiejų nuteistųjų veiksmais buvo traumuota galva ir dėl šios priežasties nukentėjusysis įvykio vietoje mirė. Kasacinio skundo teiginys, kad po P. P. suduotų smūgių nukentėjusysis toliau liko aktyvus, nepaneigia priežastinio ryšio tarp P. P. veiksmų ir nukentėjusiojo mirties, nes nustatyta, jog B. M. po patirtų sužalojimų iki to laiko, kai dėl galvos traumos kraujas išsiliejo po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudęs galvos smegenis, galėjo atlikti sąmoningus veiksmus, neprarasdamas sąmonės. Kasaciniame skunde nesutinkama, kad tiek P. P., tiek kito nuteistojo Ž. D. smurtas buvo panašaus pobūdžio. Nors iš bylos duomenų matyti, kad kitas nuteistasis nukentėjusįjį spardė, tačiau iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad abu nuteistieji sudavė smūgius į nukentėjusiojo galvą – labai pažeidžiamą ir gyvybiškai svarbią kūno vietą. Teisminė praktika patvirtina, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Taigi, tiek P. P., tiek Ž. D. smūgių sudavimas nukentėjusiajam į galvos sritį susijęs priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo B. M. mirtimi.

Kasaciniame skunde pateikiami argumentai, jog P. P. ir Ž. D. veiksmai negali būti vertinami kaip bendrininkavimas, nepaneigia šioje byloje teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytų motyvų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes ir, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, pagrįstai pripažino, jog nukentėjusiojo B. M. gyvybė buvo atimta bendrais P. P. ir kito nuteistojo Ž. D. veiksmais, t. y. bendrininkų grupe. Teismas pažymėjo, kad nors byloje nėra objektyvių duomenų apie išankstinį P. P. ir Ž. D. susitarimą sužaloti B. M., nustatytos bylos aplinkybės rodo, kad toks susitarimas tarp nuteistųjų buvo. Smurtauti prieš B. M. pirmas pradėjo P. P., nes B. M. apkaltino jį pranešus policijai apie tai, kad N. D. prekiauja alkoholiu. Sudavęs smūgius B. M., P. P., nuėjęs į kitą kambarį, kuriame buvo Ž. D., pasiūlė jam pačiam išsiaiškinti su B. M.. Žinodamas apie prieš tai P. P. naudotą smurtą (matydamas sužalotą ranką ir žinodamas iš jo žodžių), Ž. D. panaudojo fizinį smurtą prieš B. M.. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad smurtinių veiksmų priežastys buvo skirtingos. Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad tiek P. P., tiek Ž. D. mušė B. M. dėl jo kalbų apie N. D. neteisėtus veiksmus, informaciją policijai ir pan.

Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo P. P. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų ir kasatorių argumentų dėl įrodymų vertinimo

Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis), taip pat negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-598-489/2015, 2K-362-942/2015, 2K-436-489/2016, 2K-172-942/2016, 2K-117-719/2018). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais ginčijamas P. P. pareikštas kaltinimas, teismų nustatytos faktinės aplinkybės ir jų pagrindu padarytų išvadų pagrįstumas, taip pat pateikiamas nuteistajam palankus įrodymų vertinimas ir įvykių versija, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl kolegija jų nenagrinės ir dėl jų nutartyje nepasisakys.

Nuteistasis P. P. ir jo gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad, vertindamas įrodymus, teismas pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuteistojo teisę į teisingą teismą bei BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Šie kasatorių teiginiai nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui.

6.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi esminis šios BPK nuostatos pažeidimas gali būti konstatuotas nustačius bent vieną iš šių pažeidimų: 1) teismo baigiamasis aktas priimtas išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių arba jų neišanalizavus teismo baigiamojo akto aprašomojoje dalyje; 2) teismo proceso metu tiriant įrodymus ar formuluojant teismo daromas išvadas buvo pažeistas nešališkumo principas ir 3) išvados dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais darytos pažeidžiant BPK nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais taisykles. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos, nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos, ir 2) jog išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg1LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-385-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-385-507/2016">2K-385-507/2016</a>, 2K-84-489/2017).

6.2. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad žemesniųjų instancijų teismai padarė kurį nors iš nurodytų pažeidimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus bylai reikšmingus duomenis laikydamasis įstatymo reikalavimų, nuosprendyje pasisakė dėl jų patikimumo ir pakankamumo, įrodomosios reikšmės nustatant faktines įvykio aplinkybes, o nuteistojo P. P. kaltę padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką grindė įrodymų visuma bei motyvuotai atmetė jo pateiktą įvykių versiją. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teistumą ir pagrįstumą, dar kartą įvertino byloje ištirtus įrodymus ir nutartyje išsamiai juos aptarė. Atsakydamas į nuteistojo P. P. bei jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, teismas analizavo paties P. P. bei kito nuteistojo Ž. D. parodymus, pasisakė dėl jų vertinimo kitų bylos duomenų kontekste, t. y. kokie duomenys patvirtina ar paneigia jų nurodomas aplinkybes ir kokiais įrodymais grindžiamos išvados dėl jų kaltės bendrininkų grupe nužudžius B. M.

6.3. Tiek nuosprendyje, tiek nutartyje daug dėmesio skiriama liudytojo V. V. parodymų analizei, dėl kurių patikimumo bei įrodomosios reikšmės keliami klausimai ir kasaciniame skunde. Kaip aplinkybes, patvirtinančias V. V. parodymų nepatikimumą, kasatoriai nurodo jo susitarimą su Ž. D. nuslėpti šio smurtinius veiksmus prieš B. M. ir tai, kad vėliau šis liudytojas, priverstas valstybinio kaltintojo, savo parodymus pakeitė P. P. nenaudai. Apklausiamas 2017 m. gegužės 23 d. teisiamajame posėdyje V. V. iš tiesų nurodė, kad tarp jo, Ž. D. ir paties P. P. buvo susitarimas neatskleisti, kad smurtą prieš B. M. naudojo ir Ž. D. (šiuos V. V. parodymus apie P. P. dalyvavimą minėtame susitarime patvirtina ir kiti bylos duomenys). Paklaustas apie parodymų pakeitimo priežastis, V. V. nurodė, kad P. P. pirmas sulaužė šį susitarimą ir apklausose davė parodymus prieš Ž. D., o kriminalistai jam (V. V.) liepė pasakyti viską, kaip buvo (o ne liepė duoti kaltinimui palankius parodymus, kaip skunde akcentuoja kasatoriai). Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad V. V. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl B. M. nužudymo, tačiau vėliau, kaltinimams nepasitvirtinus, jis pagrįstai nutrauktas, savaime nėra pagrindas nesiremti šio liudytojo parodymais, jei juos patvirtina kiti bylos duomenys. Iš nuosprendžio bei nutarties turinio matyti, kad teismai, vertindami liudytojo V. V. parodymus, lygino juos su kitais bylos duomenimis, analizavo jų keitimo priežastis ir, darydami išvadas dėl nuteistųjų kaltės, rėmėsi ta šio liudytojo parodymų dalimi, kurią patvirtino ir kiti byloje ištirti bei įvertinti duomenys (kitų liudytojų parodymai, teismo medicinos išvados ir kt.). Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, o, nenustačius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti žemesniųjų teismų išvadomis dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies požymių ir bendrininkavimo nužudant

Kasaciniame skunde teigiama, kad P. P. veiksmuose nėra BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių – tiesioginės tyčios nužudyti žmogų ir priežastinio ryšio tarp jo rankomis suduotų trijų smūgių ir atsiradusių pasekmių (B. M. mirties).

BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą. Ši veika gali būti padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, kaltės turinys atskleidžiamas ne vien išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-423/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-423/2006">2K-423/2006</a>, 2K-366/2011, 2K-316-699/2015, 2K-267-942/2017 ir kt.).

8.1. Byloje nustatyta, kad įvykio dieną tarp P. P. ir B. M. kilo konfliktas dėl N. D. laikomo alkoholio (neva B. M. skleidžia gandus, kad P. P. skundžia N. D. policijai dėl jos laikomos naminės degtinės). Dėl to P. P. kumščiais ir delnu trenkė B. M. į galvą (tai, kad nuteistasis smurtavo prieš B. M., nustatyta liudytojų V. V., kuris tiesiogiai matė įvykį, V. P., A. Š., nuteistojo Ž. D., kuriems P. P. rodė nubrozdintus krumplius ir gyrėsi mušęs B. M., parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, kuri parodė, kad P. P. krumplių sužalojimas galėjo susidaryti suduodant į kokį nors paviršių ar dėl trauminio poveikio). Nuo P. P. smūgių į galvą B. M. nukrito ant grindų. Tuomet P. P., išėjęs į kitą patalpą, ten esančiam Ž. D. pasakė mušęs B. M. (rodė jam sužalotus krumplius) dėl jo skleidžiamų gandų ir nurodė eiti pačiam su juo išsiaiškinti, taip sukurstė ir Ž. D. naudoti smurtą prieš B. M.; tai Ž. D. ir padarė – nuėjęs į kambarį, kuriame sėdėjo B. M., sudavė jam smūgį ranka ir nukritusiam spyrė (trypė) koja į galvą.

8.2. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir pažeidžiamiausia žmogaus kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-302/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-302/2010">2K-302/2010</a>, 2K-41-697/2015 ir kt.). Byloje nustatyti P. P. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, būdamas suaugęs, suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodamas nukentėjusiajam rankomis į gyvybiškai svarbią vietą – galvą – gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido joms atsirasti. Tai, kad nuteistasis buvo abejingas savo veikos pasekmėms, patvirtina ir jo elgesys po nusikaltimo padarymo – sumušę B. M., jis sukurstė ir kitą nuteistąjį naudoti smurtą prieš nukentėjusįjį; matydamas smurtinius Ž. D. veiksmus, nebandė jų sustabdyti, o po to, palikęs ant žemės gulintį sužalotą B. M., nebandydamas jam suteikti jokios pagalbos, išėjo. Šioje byloje nustatytos aplinkybės leido teismams padaryti išvadą, kad P. P. veikė netiesiogine tyčia. Su tokia išvada kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti.

Kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad tarp P. P. suduotų smūgių rankomis B. M. į galvą ir atsiradusių padarinių (jo mirties) nėra priežastinio ryšio.

9.1. Dėl priežastinio ryšio kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiama vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgxLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-381/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-381/2011">2K-381/2011</a>, 2K-P-247/2009, 2K-38-942/2017).

9.2. Nagrinėjamoje byloje esančioje teismo medicinos eksperto išvadoje Nr. M 228/2016(03) nustatyta, kad B. M. mirė nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, įvykusio dėl stipraus galvos sumušimo, kraujui suspaudus galvos smegenis, ir galvos smegenų sumušimo su ryškiais neurologiniais židininiais požymiais, kurie sukėlė gyvybei pavojingą būseną – smegenų komą. B. M. galvoje esančios trys trauminių kontaktų žymės atsirado nuo tiesioginių trauminių kontaktų su kietais bukais daiktais paveikus kairio antakio išorinę dalį, veido dešinės pusės kaktos, antakio, smilkinio ir skruosto dalį bei viršugalvio dešinės pusės užpakalinę dalį. Iš šių žymių viena trauminio kontakto žymė, esanti veido dešinėje pusėje, yra masyvi, todėl galėjo atsirasti arba nuo daugybinių tiesioginių trauminių kontaktų su kietais bukais daiktais, arba nuo tiesioginio trauminio kontakto su neribotu kietu pagrindu. Papildomoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. pM 23/2016(03) nurodyta, kad nėra galimybės nustatyti, nuo kurio tiesioginio trauminio kontakto į galvą įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, todėl konstatuojama, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, dėl kurio buvo suspaustos galvos smegenys, įvyko nuo tiesioginių trauminių kontaktų į galvą su kietais bukais daiktais visumos. Tokias išvadas patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas G. Paulikas. Atsiradę padariniai buvo tyčinių pakankamai stiprių smūgių pasekmė. Specialisto išvada ir eksperto parodymai patvirtina, kad šie padariniai yra dėsningi – tarp suduotų smūgių ir atsiradusių žalingų padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos B. M. mirčiai, mirtis nukentėjusįjį ištiko dėl patirtos traumos, o ne dėl ligos.

Kasaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismų išvada, kad P. P. B. M. nužudė veikdamas bendrininkų grupe su Ž. D.. Kasatoriai teigia, kad bylos įrodymai nepatvirtina nuteistųjų veikos bendrumo: tarp jų nebuvo vaidmenų pasiskirstymo ar susitarimo nužudyti B. M., nuteistieji neturėjo motyvacijos veikti bendrai.

10.1. Nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų asmenų yra nužudymo vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi yra nužudymo vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje (tiek kilęs iš anksto, tiek veikos darymo metu), iki bus pasiektas norimas rezultatas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAwLTY5Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-200-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-200-696/2017">2K-200-696/2017</a>).

10.2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp nuteistųjų nebuvo išankstinio susitarimo nužudyti nukentėjusįjį: susitarimas kilo staiga ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu elgesiu mušant nukentėjusįjį: abu kaltinamieji smurtavo prieš B. M. ir turėjo tą patį motyvą smurtauti; abiejų kaltinamųjų smurtavimas buvo panašaus pobūdžio ir masto; abu smūgiavo į galvą. Kiekvienas nuteistasis, tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas (P. P. Ž. D. veiksmus) ar žinodamas (Ž. D. apie P. P. veiksmus), kad kitas bendrininkas taip pat muša, spardo nukentėjusįjį į galvą, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, ir pritarė tokiems veiksmams. Tarp nuteistųjų veiksmų – spardymo ir smūgiavimo į galvą – ir padarinių – B. M. mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl abu bendrininkai buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams, ir abu veikė tyčia, nukentėjusysis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad teismai pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodami P. P. veiksmus kaip nužudymą, padarytą bendrininkų grupe.

11. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, skundžiami pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis pripažintini teisėtais ir nekeičiami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo P. P. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Rima Ažubalytė

Audronė Kartanienė