Dėl sprendimo panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-172/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

24.4; 24.5; 35.3.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kėdainių rajono Aristavos žemės ūkio bendrovės ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Kėdainių rajono Aristavos žemės ūkio bendrovė prašė teismo panaikinti Finansų ministerijos 2004 m. rugsėjo 13 sprendimą Nr. (13.38-0702)-6K-0410164 išieškoti iš ieškovo 128 005,80 Lt skolą, kurią sudaro metinis mokestis (palūkanos), apskaičiuotas už 1993 m. gegužės 3 d. – 1999 m. liepos 21 d. laikotarpį už valstybės ieškovui parduotą kurą. Ieškovo nuomone, atsakovas neturi teisės ne ginčo tvarka išieškoti metinio mokesčio skolos, nes yra suėję ieškinio senaties terminai ir ieškovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, atsakovo sprendimas neatitinka įstatymo reikalavimų, taikomų individualiems administraciniams sprendimams, atsakovas neįrodo skolos sumos, byloje nėra pirminių dokumentų, kurių pagrindu galėjo būti priskaičiuotas metinis mokestis.

Byloje nustatyta, kad Vyriausybė 1993 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr.219 patvirtino dyzelinių degalų pardavimo išsimokėtinai žemės ūkio produkcijos gamintojams tvarką. Lėšos dyzeliniams degalams pirkti išsimokėtinai buvo skiriamos kiekvienam žemės ūkio produkcijos gamintojui, įforminusiam banke skolinį pasižadėjimą. Pagal skolinius pasižadėjimus už gautus išsimokėtinai dyzelinius degalus bankui buvo mokamas nustatyto dydžio metinis mokestis. 1993 m. gegužės 3 d. skoliniu pasižadėjimu ieškovas pasižadėjo už išsimokėtinai pirktus dyzelinius degalus sumokėti iki 1994 m. gegužės 1 d. Atsiskaitymo terminas kelis kartus buvo atidėtas ieškovui pasirašant skolinius pasižadėjimus. Vyriausybė 1996 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1205 pakeitė Vyriausybės 1993 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 219, patikslindama skolos už išsimokėtinai pirktus dyzelinius degalus grąžinimo sąlygas, nustatydama, kad žemės ūkio produkcijos gamintojai lėšas už 1993-1994 metais išsimokėtinai nupirktus dyzelinius degalus grąžina pagal atidėtus grąžinimo terminus, tačiau ne vėliau kaip iki 1999 m. lapkričio 1 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ne tik faktais, bet ir teisės aktų normomis – jame nurodyti skolos atsiradimo pagrindai: Vyriausybės 1993 m. balandžio 2 d. nutarimas Nr. 219 ir ieškovės pasirašyti skoliniai pasižadėjimai. Ieškovas, pasinaudojęs lengvatiniu kreditu, pasirašė skolinius pasižadėjimus, įsipareigojo ne tik grąžinti skolą, bet ir sumokėti nustatyto dydžio palūkanas. Kadangi palūkanų jis nesumokėjo, taip pažeisdamas savo įsipareigojimus, atsakovas pagrįstai teisės aktų nustatyta tvarka pradėjo išieškojimą ne ginčo tvarka. Ieškovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas pažymėjo, kad atsakovas savo (valstybės) teises gina priimdamas sprendimą dėl skolos išieškojimo ne ginčo tvarka, o ne reikšdamas ieškinį, todėl nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr.(13.38-0702)-6K-0410164 „Dėl skolos išieškojimo“.

Teismas konstatavo, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl paskolos teisinių santykių. Dėl to nepriklausomai nuo to, kad atsakovui Finansų ministerijai, kaip viešojo administravimo subjektui, įstatymas suteikė įgaliojimus išieškoti iš skolininko negrąžintą skolą ir nesumokėtas palūkanas, šiai teisei įgyvendinti ji negalėjo įgyti išskirtinių sąlygų ir jai, kaip bet kuriam civilinių teisinių santykių subjektui, turi būti taikomos tokios pačios sąlygos pažeistai teisei ginti, taigi ir teisės gynimo ribojimai ieškinio senaties terminu. Finansų ministerijos sprendimas, priimtas „ne ginčo tvarka“, t. y. išvengiant teisminių procedūrų, kuriose ieškinio senaties taikymas, esant prašymui, būtų svarstomas. Teismas sprendė, kad, vadovaujantis civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo principu, atsakovas negali įgyti daugiau teisių ar labiau suvaržyti ieškovo teises ir teisėtus interesus, negu ginčą sprendžiant bendra tvarka, o specialiajame Valstybės skolos įstatyme senaties netaikymo neįtvirtinta. Taigi, ieškovui, kaip skolininkui, reikalaujant, ginčijamai sumai išieškoti taikoma senatis. Atsakovo teisė reikalauti, kad nustatytas metinis mokestis (palūkanos) būtų mokamas, o jo nesumokėjus - jį išieškoti ne ginčo tvarka atsakovui atsirado tuo pačiu metu, kai atsirado ieškovo pareiga mokėti tokį mokestį. Teisė ir pareiga mokėti mokestį už kiekvienus kalendorinius metus atsirado pasibaigus atitinkamiems metams. Teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas priimtas, praleidus ieškinio senaties terminą metiniam mokesčiui už laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 3 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d. išieškoti.

Be to, teismas nurodė, kad Vyriausybės 1996 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1205 buvo numatyta galimybė atidėti ne metinio mokesčio, o pagrindinės skolos mokėjimo terminus. Pasižadėjimuose yra įrašai apie skolos grąžinimo atidėjimą, tačiau nėra pagrindo teigti, kad buvo atidėtas ir metinio mokesčio mokėjimas. Byloje esantis palūkanų apskaičiavimas, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nėra informatyvus, nes neatskleista, kaip buvo apskaičiuotos palūkanos už 1993 m. gegužės 3 d. - 1999 m. liepos 21 d. laikotarpį. Be to, toks apskaičiavimas negali būti laikomas tinkamu oficialiu dokumentu bei tinkamu rašytiniu įrodymu, galinčiu patvirtinti svarbias aplinkybes, nes jis nėra pasirašytas atsakovo vadovo ir (ar) finansininko. Kiti byloje esantys metinio mokesčio apskaičiavimai taip pat nėra informatyvūs ir neatspindi ginčijamame sprendime nurodytos išieškotinos metinio mokesčio sumos. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra jokių pirminių finansinių dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti sumokėtas ir grąžintas sumas, skolos likutį. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ginčijamas Finansų ministerijos sprendimas dėl skolos išieškojimo nėra tinkamai pagrįstas finansiniais dokumentais, be to, jis yra priimtas, praleidus įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Vyriausybė 1996 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1205 nustatė, kad lėšos už 1993-1994 metais išsimokėtinai nupirktus dyzelinius degalus grąžinamos banko įstaigoms pagal atidėtus grąžinimo terminus, tačiau ne vėliau kaip iki 1999 m. lapkričio 1 d. Vyriausybė, atidėdama lėšų grąžinimo terminą, atidėdavo ir metinio mokesčio mokėjimą, todėl jis iš ieškovo nebuvo priverstinai išieškomas ir terminas reikalauti jį sumokėti nebuvo praleistas. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šalutinę prievolę ištiko pagrindinės prievolės likimas. Vyriausybės nutarime nurodyta sąvoka „atidėti lėšų grąžinimo terminą“ apima mokestį už degalus ir metinį mokestį. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad skolininko pasižadėjime nurodyta apie skolos, o ne tik mokesčio už degalus mokėjimo atidėjimą.

2. Degalai buvo perkami už valstybės kredito lėšas, grąžintos jos buvo pervedamos į Lietuvos valstybės biudžetą. Darytina išvada, kad valstybė kreditavo degalų įsigijimą, todėl už juos neatsiskaitę asmenys laikytini valstybės skolininkais, jiems taikytinas Valstybės skolos įstatymas. Šio įstatymo 10 straipsnyje nustačius konkrečius skolos valstybei pasibaigimo pagrindus, kitaip nei Civiliniame kodekse reglamentuotas skolos valstybei grąžinimas, todėl taikytina išimtis nustatyta 1964 m. CK 93 straipsnio 4 punkte ir 2000 m. CK 1.134 straipsnio 3 punkte. Nė vienas iš Valstybės skolos įstatyme nustatytų skolos valstybei pasibaigimo pagrindų netaikytinas ieškovui. Metinis mokestis arba palūkanos yra viena sudėtinių skolos valstybei dalių, todėl jų išieškojimui taikomos tos pačios taisyklės.

3. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčijamas Finansų ministerijos sprendimas tinkamai nepagrįstas finansiniais dokumentais. Kasatorius pažymi, kad Vyriausybė nutarimais nusprendė, jog, leidžiant lengvatinėmis sąlygomis įsigyti degalų, pirminiai išdavimo dokumentai bus skoliniai pasižadėjimai, kurių pagrindu skaičiuotinas metinis mokestis ir nutarimu patvirtintoje tvarkoje nurodė degalų pirkimo sąlygas, nenustačiusi jokių papildomų sutarčių ar skolos skaičiavimo metodikos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Kėdainių rajono Aristavos ŽŪB prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo šiuos argumentus:

1. Kasatorius nepagrįstai ieškinio senaties taikymą sieja su Valstybės skolos įstatyme nustatytais skolos valstybei pasibaigimo pagrindais. Ieškinio senaties taikymą reglamentuojančios normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatis netaikoma tik tiems reikalavimams, kurie nurodyti įstatyme. Specialusis Valstybės skolos įstatymas senaties netaikymo nenustato, todėl ieškinio senatis turi būti taikoma. Atsakovas negalėjo įgyti išskirtinių sąlygų. Jam turi būti taikomi teisės gynimo ribojimai ieškinio senaties terminu, todėl Vilniaus apygardos teismas turėjo spręsti ieškinio senaties taikymo klausimą.

2. Kasatorius nepagrįstai aiškina, kad Vyriausybės nutarime nurodyta sąvoka „atidėti lėšų grąžinimo terminą“ apima mokestį už degalus ir metinį mokestį (palūkanas), nes palūkanos mokamos papildomai, o ne grąžinamos, nes jos nebuvo suteiktos (paskolintos).

3. Skolinis pasižadėjimas yra išvestinis (antrinis) dokumentas ir negali būti netiesioginiu jame įrašytų aplinkybių įrodymu (CPK 177, 202 straipsniai). Kasatorius teigia, kad Vyriausybė nutarimais nusprendė, jog, leidžiant lengvatinėmis sąlygomis įsigyti degalų, pirminiai išdavimo dokumentai bus skoliniai pasižadėjimai. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme nustatyta, kad ūkinius faktus apskaitoje galima fiksuoti tik remiantis atitinkamais dokumentais, kurie vadinami pirminiais apskaitos dokumentais (sutartimis, aktais, sąskaitomis-faktūromis, kt.). Atsakovo pažymos, parengtos neperformintų skolinių įsipareigojimų pagrindu, nėra pakankamos, kad patvirtintų buvusias degalų įsigijimo ir skolinių santykių susidarymo ūkines operacijas. Skoliniai pasižadėjimai negali būti laikomi patvirtinančiais neabejotinas ieškovo prievoles atsakovui, nes buvo numatytas skolinių pasižadėjimų pasirašymas avansu ir vėlesnis juose nurodytų sumų tikslinimas pagal faktinį kuro pardavimą, ieškovas niekuomet neturėjo savo pasižadėjimo egzempliorių.

4. Teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tada, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių palūkanų skaičiavimų skoliniuose pasižadėjimuose teisingumą. Finansų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 150 patvirtintoje formoje nurodyta, kad finansų ministras, priimdamas individualų administracinį sprendimą dėl skolos išieškojimo iš skolininko turto, turi nurodyti konkrečius norminius aktus ir dokumentus, kurių pagrindu reikalaujama grąžinti skolą. Ginčijamame sprendime tokie norminiai aktai ir dokumentai nenurodyti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio senaties termino taikymo reikalavimams, kilusiems iš skolos valstybei santykių

Šioje byloje spręstinas klausimas dėl senaties termino taikymo tais atvejais, kai valstybės skola išieškoma ne teismo tvarka, o valstybės institucijos sprendimu. Tai yra teisės taikymo klausimas, dėl kurio kolegija pasisako.

Valstybės skolos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis suteikia Finansų ministerijai teisę išieškoti valstybės skolą nesikreipiant į teismą. Finansų ministerijos sprendimai dėl skolos išieškojimo iš skolininko arba skolininko, už kurio įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, perduodami teismo antstoliams vykdyti Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pasisakydamas dėl šioje byloje kilusio nurodytos nuostatos konstitucingumo klausimo Konstitucinis Teismas priimtame 2008 m. kovo 30 d. nutarime pažymėjo, kad tais atvejais, kai asmuo (ūkio subjektas), gavęs valstybės paskolą, nevykdo iš sutarties ir įstatymų kylančių įsipareigojimų, viena iš paskolos (ir su ja susijusių valstybės išlaidų) grąžinimo užtikrinimo priemonių gali būti atitinkamos įstatymų leidėjo nustatytos valstybės institucijos sprendimo dėl valstybės paskolos (ir su ja susijusių valstybės išlaidų) išieškojimo vykdymas. Iš Konstitucijos apskritai nekyla draudimo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad vykdymo procesas būtų pradedamas remiantis ne tik teismo, bet ir kitų įstatymuose numatytų valstybės institucijų (pareigūnų) sprendimais. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta ir tai, kad įstatymu reglamentuojant vykdymo procesą turi būti siekiama jo operatyvumo, veiksmingumo, nesudaroma prielaidų vilkinti sprendimų vykdymo, piktnaudžiauti teise.

Kolegijos manymu, tokį siekį ir atitinka tiek suteikimas valstybės institucijai (Finansų ministerijai) įgalinimų išieškoti iš skolininkų skolą valstybei ne teismo tvarka, tiek ir šios institucijos priimtų sprendimų vykdymo tvarka, pagal kurią toks sprendimas yra ir vykdytinas (CPK 584 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir vykdomasis dokumentas (CPK 1 dalies 4 punktas). Skolos išieškojimas vadinamąja „ne ginčo tvarka“ pagal Valstybės skolos įstatymą nėra privalomas ir vienintelis ginčo sprendimo būdas, juo nustatyta tik įgaliotos valstybės institucijos teisė pasinaudoti tokia galimybe, tačiau skola gali būti išieškoma ir teismine tvarka. Kolegijos požiūriu, skolos išieškojimo operatyvumo siekis negali lemti, kad skolininko teisės tokiame valstybės skolos išieškojimo procese būtų nepagrįstai varžomos labiau, nei kreipusis dėl ginčo sprendimo į teismą. Pasirinktas skolos išieškojimo būdas negali lemti skolininko teisių apimties, išskyrus išimtis, nustatytas įstatymo. Pripažinus, kad valstybė turi ne tik teisę išsiieškoti lėšas ne teismo tvarka, bet ir kitų privilegijų prieš skolininką, būtų pažeistas proporcingumo principas. Paskolos santykiai savo prigimtimi yra civiliniai teisiniai santykiai, todėl atsakovas juose veikia kaip paskolos civilinių santykių subjektas, nors ir besinaudojantis tam tikromis įstatymų suteiktomis galiomis valstybės skolos valdymo srityje. Dėl to ir sutarties šalių lygiateisiškumo aspektu viena iš sutarties šalių negali įgyti neproporcingo pranašumo kitos atžvilgiu ir atsidurti daug geresnėje padėtyje nei kita.

Išieškant skolą per teismą, būtų taikomas ieškinio senaties institutas. Ieškinio senatis- tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). CK 1.124 straipsnyje pateikta senaties sąvoka suprantama kaip laikas, per kurį asmuo gali priverstinai, t. y. valstybės padedamas, apginti savo pažeistas teises (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartį P. G. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-384/2001). Ieškinio senaties institutas nustatytas abiejų šalių (ieškovo ir atsakovo) interesais. Šio instituto tikslas – užtikrinti civilinių santykių stabilumą, nepaneigiant realios galimybės asmenims apginti pažeistas savo teises, tačiau skatinant tai daryti kuo operatyviau. Nagrinėjamoje byloje skolininko teisės gintis senatimi negali paneigti tas faktas, jog ginčas sprendžiamas ne reiškiant ieškinį teisme, o taikant kitą procedūrą – priimant sprendimą valstybės institucijai. Minėta, kad Valstybės skolos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis suteikia valstybei teisę išsiieškoti savo lėšas nesikreipiant į teismą, t. y., operatyvesniu, veiksmingesniu būdu, todėl senaties termino netaikymas ir pripažinimas, kad valstybė gali skolą išsiieškoti bet kada, paneigtų šios normos prasmę ir tikslą. Valstybės institucija jai suteiktomis galiomis turi naudotis nepažeisdama atsakingo valdymo reikalavimų ir asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, saugumo principų.

Nutartyje jau buvo minėta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje situacijoje skolininkas turėjo galimybę iki valstybės įgaliotai institucijai priimant sprendimą dėl skolos išieškojimo išsakyti savo poziciją dėl senaties taikymo ir tokia galimybe pasinaudojo, tačiau kita ginčo šalis į šį argumentą neatsižvelgė. Dėl to, nors teisminį ginčą inicijavo skolininkas, jis, ginčydamas sprendimą dėl skolos išieškojimo, gali gintis senatimi.

Kasatorius nurodo, kad senaties termino netaikymą nustato Valstybės skolos įstatymas. CK 1.134 straipsnyje (1964 m. CK 93 straipsnyje) nustatyti atvejai, kai ieškinio senatis netaikoma. Jame, be konkrečiai išvardytų atvejų (1 dalies 1 ir 2 punktai), nustatyta, kad ieškinio senatis netaikoma kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams (3 punktas). Dėl to iš tiesų būtų galimas senaties netaikymas, jei Valstybės skolos įstatyme tokia nuostata būtų. Kasatoriaus manymu, senaties netaikymui pakanka to, jog aptariamame įstatyme nustatyti skolos pasibaigimo pagrindai ir nė vienas jų nesiejamas su tam tikro termino suėjimu. Tačiau pagal CK normas (1.124 – 1.134 straipsniai) ieškinio senatis taikoma visiems reikalavimams, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, kurios turi būti specialiai aptartos tuose įstatymuose. Valstybės skolos įstatyme nėra nuostatos, kad senaties terminas netaikomas. Skolų pripažinimo beviltiškomis ir nurašymo pagrindų (Įstatymo 10 straipsnis), kaip ir bendrųjų prievolių pasibaigimo pagrindų, nustatytų CK IX skyriaus pirmajame skirsnyje, negalima tapatinti su pažeistos teisės negynimu dėl senaties termino pabaigos. Tai yra skirtingos prigimties ir paskirties teisės institutai ir skirtingi galimi atsakovo teisės priverstinai išieškoti negrąžintą skolą pasibaigimo pagrindai. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia ne ieškovo materialinės subjektinės teisės išnykimą, o teisės į priverstinį jos įgyvendinimą praradimą. Kreipimasis į teismą pasibaigus senaties terminui dėl galiojančios prievolės vykdymo galimas, tačiau, kitai šaliai reikalaujant ieškinio senatį taikyti, tai yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.126 straipsnio 1, 2 dalys, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad viešosios teisės srityje įstatymų leidėjas taip pat suteikia valstybės institucijoms įgaliojimus išieškoti iš asmenų ne ginčo tvarka jiems priklausančias mokėti įmokas į valstybės biudžetą. Nors viešojoje teisėje santykiai grindžiami ne jų dalyvių lygiateisiškumu, o tam tikra subordinacija, tačiau ir tokiais atvejais įstatymų nustatytas senaties terminas, per kurį valstybės institucija gali šia savo teise naudotis (žr., pvz., Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnį, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį).

Dėl taikytino ieškinio senaties termino bei jo pradžios nustatymo

Byloje sprendžiamas ginčas dėl sumų teisės aktuose, reglamentuojančiuose paskolų suteikimą, įvardytų kaip „metinis mokestis“, išieškojimo. Kadangi šis mokestis kilęs iš paskolinių santykių, jo paskirtis - atlyginimas už naudojimąsi skolintomis lėšomis, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai jį kvalifikavo kaip palūkanas ir pagal tai nustatė taikytiną ieškinio senaties terminą (3 ir 5 metai), remdamasis atitinkamai 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalimi ir Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio bei 2000 m. CK 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatomis. Kasatorius nesutinka su teismo nustatyta senaties termino pradžia, nurodydamas, kad palūkanų mokėjimas buvo atidėtas. Kolegija pažymi, kad senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas, o kasacinės instancijos teismas apskųstus sprendimus patikrina tik teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad buvo atidėtas tik lengvatinio kredito grąžinimas, o palūkanos turėjo būti mokamos, pasibaigus kiekvieniems kalendoriniams metams. Prie tokios išvados teismas priėjo, įvertinęs tiek įrašus ieškovo skoliniuose pasižadėjimuose, tiek teisės aktus (Vyriausybės nutarimus), kurių pagrindu skola buvo atidedama. Kasaciniame skunde tik perteikiamas atitinkamų Vyriausybės aktų turinys, tačiau nepateikiami argumentai, patvirtinantys, kad buvo atidėtas ir metinio mokesčio mokėjimas. Papildomai pažymėtina, kad Vyriausybės nutarimuose (1993 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 669, 1994 m. balandžio 7 d. Nr. 248 ir kt.) tais atvejais, kai kalbama ne tik apie skolintas lėšas, bet ir apie metinį mokestį, tai aiškiai ir įvardijama (pavyzdžiui, nurodant, į kokią sąskaitą turi būti pervedami pinigai). Dėl grąžinimo terminų atidėjimo nurodoma, kad atidedami „lėšų už 1993-1994 metais išsimokėtinai nupirktus dyzelinius degalus grąžinimo terminai“, palūkanų neminint. Ta aplinkybė, kad pagal Vyriausybės 2001 m. gegužės 15 d. nutarimą Nr. 540 atsakovui perimant iš Žemės ūkio banko reikalavimo teisę į ieškovą dėl negrąžintos skolos už dyzelinių degalų įsigijimą buvo fiksuota tiek gauta paskola, tiek palūkanos ir delspinigiai, reiškia, kad šios sumos nesumokėtos, o ne tai, kad jų visų mokėjimas atidėtas. Kadangi ieškovas prašė taikyti ieškinio senatį, tai teismas pagrįstai tą reikalavimų dalį, dėl kurių suėjęs senaties terminas, atmetė.

Dėl palūkanų dydžio

Byloje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas nepasibaigęs tik dėl palūkanų, priskaičiuotų už 1999 metus, mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tikslaus mokėtino palūkanų dydžio nustatyti nėra galimybės, nes atsakovas, turintis pareigą įrodyti reikalavimų dydį, nepateikė dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokiu laikotarpiu, kokio dydžio kreditu ieškovas disponavo ir kokio dydžio palūkanos (jų dydis kelis kartus buvo keistas) už tai buvo skaičiuojamos. Su tokia išvada būtų galima sutikti, jei reikėtų nustatyti metinio mokesčio dydį nuo paskolos gavimo momento, t. y. nuo 1993 – 1994 m. Tačiau, minėta, reikalavimas dėl palūkanų, priskaičiuotų už laikotarpį iki 1999 m. atmestas, pritaikius senatį. Teismas neatkreipė dėmesio, kad 1996 m. gruodžio 31 d. ieškovas Vyriausybės 1996 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 1205 pagrindu pasirašė skolinį pasižadėjimą, kuriuo buvo ne įformintos naujai gautos paskolos, o fiksuota tuo metu buvusi skola, išdėstytas jos grąžinimas ir nustatytas palūkanų dydis- 8,5 procento. Tai reiškia, kad ieškovas pripažino skoliniame pasižadėjime nurodytą skolos dydį ir įsipareigojo mokėti pasižadėjime nurodyto dydžio (8,5 proc.) palūkanas. 1999 m. turėjo būti grąžinama 109 495,30 Lt, būtent tokia skola ir buvo likusi metų pradžioje, tačiau ši suma nebuvo grąžinta iki metų pabaigos. Tai patvirtina ne tik atsakovo atstovo pateiktos skolų suvestinės lentelės, bet ir sutartis, pasirašyta ieškovo ir atsakovo 2004 m. liepos 22 d., kurioje tariamasi dėl nurodytos sumos grąžinimo. Be to, šių aplinkybių ieškovas neginčija. Nagrinėjamoje byloje reiškiamas reikalavimas dėl palūkanų už laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 1999 m. liepos 21 d., t. y. už 202 dienas. Palūkanų dydis už šį laikotarpį – 5150,77 Lt.

Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo sprendimas keistinas, ieškinį tenkinant iš dalies ir panaikinant atsakovo sprendimo dalį dėl likusios sumos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Rengiantis bylos pagal kasatoriaus pateiktą skundą nagrinėjimui kasacine tvarka, buvo patirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu – 35,65 Lt (2010 m. balandžio 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios išlaidos priteistinos valstybei (CPK 88, 93, 96 straipsniai).

Ieškovas Kėdainių rajono Aristavos ŽŪB, pateikęs atsiliepimą į kasacinį skundą, prašo priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas bei pateikia dokumentus, patvirtinančius 2420 Lt išlaidų sumą. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 ir 8.14 punktus, atsakovui maksimali priteistina suma už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą yra 1600 Lt (CPK 98 straipsnio 2, 3 dalys).

Iš dalies tenkinant kasacinį skundą, nurodytos išlaidos iš šalių priteisiamos proporcingai pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį. Atsižvelgiant į šias proporcijas pagal CPK 93 straipsnio 4 dalies reikalavimus, paskirstoma nurodytų išlaidų ir apeliacinės instancijos teismo priteistų 7400,29 Lt bylinėjimosi išlaidų suma: pareiga atlyginti 7712,56 Lt visų išlaidų tenka atsakovui, o 323,38 Lt – ieškovui. Šias sumas įskaičius atsakovui tenka pareiga atlyginti 7389,18 Lt bylinėjimosi išlaidas, iš kurių – 35,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas valstybei.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 88, 93, 96 ir 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą pakeisti ir ieškinį patenkinti iš dalies:

Panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. rugsėjo 13 d. sprendimo dalį dėl 122 855,03 Lt išieškojimo iš Kėdainių rajono Aristavos žemės ūkio bendrovės.

Ieškinio reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. rugsėjo 13 d. sprendimo dalį dėl 5150,77 Lt išieškojimo atmesti.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 112021042) ieškovui Kėdainių rajono Aristavos žemės ūkio bendrovei (juridinio asmens kodas 161298135) 7353,53 Lt (septynis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt tris litus 53 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos valstybei 35,65 Lt (trisdešimt penkis litus 65 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Juozas Šerkšnas

Vincas Verseckas