Dėl trukdymų pirkti geriamąjį vandenį pašalinimo ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-210/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-07322-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

25.3; 42.8; 42.11.3; 45.2; 45.5

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių V. K. ir J. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių V. K. ir J. M. ieškinį atsakovams UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“ bei UAB,,Vilniaus vandenys“ dėl trukdymų pirkti geriamąjį vandenį pašalinimo ir neturtinės žalos atlyginimo; tretieji asmenys Vilniaus miesto savivaldybė, uždaroji akcinė bendrovė,,Sostinės kreditai“, G. B., M. B., O. L., G. M., M. S., N. P., uždaroji akcinės bendrovė,,BPF – Group“, P. M., T. B.-N., E. L., D. S., Z. S., išvada teikianti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami vandens tiekėjo pareigos nustatyta tvarka eksploatuoti ir prižiūrėti kitų asmenų valdomą vandens tiekimo infrastruktūrą ir tinkamo sutarčių tiekti vartotojams nepertraukiamai geriamąjį vandenį vykdymo klausimai.

Ieškovės kreipėsi į teismą, prašydamos įpareigoti atsakovus per 10 dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos savo lėšomis pašalinti visus (duomenys neskelbtini) pastatuose (statiniuose), plane pažymėtuose 1p2/b (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lpl/b ir 1g1/b, esančius vandentiekio vamzdžių defektus, dėl kurių nutrūkęs geriamojo vandens tiekimas į daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ind. 2N2b) gyvenamąsias patalpas ir taip pašalinti kliūtis vandeniui į ieškovių butų vandens naudojimo prietaisus patekti; nustatyti, kad atsakovas UAB „Vilniaus vandenys“, netiekdamas šalto vandens daugiabučio namo butams Nr. 4 ir Nr. 6 ir nesiimdamas veiksmų šiems trukdymams pašalinti, neįvykdė CK 6.383 straipsnio 1 dalyje, 6.387 straipsnio 2 dalyje ir šalto vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartyse nustatytų pareigų ir pažeidė jų, kaip šalto vandens vartotojų, teises ir interesus; priteisti iš atsakovų kiekvienai ieškovei po 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškovė nurodė, kad jos yra daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų Nr. 4 ir 6 savininkės; šiame name taip pat yra dar trylika butų kambarių su bendrojo naudojimo patalpomis, nuosavybės teise priklausančiais tretiesiems asmenims, pirmojo aukšto negyvenamosios patalpos, kurių savininkas – atsakovas UAB „Nekilnojamojo turto fondas“. Daugiabutis namas yra 25 913 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini). Beveik visas žemės sklypas (išskyrus daugiabučiam namui tenkančią 1334 kv. m dalį) pagal valstybinės žemės nuomos 2004 m. vasario 27 d. sutartį yra išnuomotas atsakovui UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ ir skirtas jam nuosavybės teise priklausantiems pastatams, inžineriniams įrenginiams ir kitiems statiniams eksploatuoti.

Ieškovės su atsakovu UAB „Vilniaus vandenys“ 2002 m. kovo 27 d. ir 2004 m. gegužės 30 d. sudarė šalto vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartis, kuriomis atsakovas UAB „Vilniaus vandenys“ įsipareigojo tiekti geriamąjį vandenį. Atsakovas UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ 2003 m. birželio 24 d. sudarė su atsakovu UAB „Vilniaus vandenys“ šalto vandens pirkimo-pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartį, kurioje nustatė vandentiekio ir nuotekų tinklų eksploatavimo ribas, taip pat įpareigojimą nekliudyti subabonentams pirkti vandenį ir šalinti nuotekas. Vandens tiekimas daugiabučiam namui nutrūko 2010 m. sausio 19 d. užšalus ir sutrūkus už daugiabučio namo ribų esančiom vandentiekio vamzdyno atšakoms, tačiau nė vienas atsakovų nepašalino kliūčių. Atsakovo UAB,,Vilniaus vandenys“ veiksmai ilgą laiką nevykdant sutartyse ir įstatymuose numatytų įsipareigojimų tiekti ir nesiimant veiksmų vandens tiekimui atnaujinti pripažinti neteisėtais ir pažeidžiančiais ieškovių, kaip šalto vandens vartotojų, teises ir interesus bei sudarantis pagrindą jam taikyti civilinę atsakomybę. Dėl ilgą laiką netiekto ieškovėms vandens jos patyrė nepatogumų, dvasinių sukrėtimų, pažeminimą, todėl atsakovai turi atlyginti patirtą neturtinę žalą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, įpareigojo atsakovą UAB,,Vilniaus vandenys“ per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti vandentiekio vamzdžių defektus, dėl kurių yra nutrūkęs geriamojo vandens tiekimas į daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) gyvenamąsias patalpas, pašalinant kliūtis vandeniui į ieškovių butų vandens naudojimo prietaisus patekti; priteisė iš šio atsakovo ieškovių naudai po 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir po 1090,50 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė šias aplinkybes: ieškovei V. K. nuosavybės teise priklauso butas Nr. 6, o ieškovei J. M. – butas Nr. 4, esantys name (duomenys neskelbtini); 2002 m. kovo 27 d. ieškovės V. K. ir atsakovas UAB „Vilniaus vandenys“ sudarė sutartį dėl šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo, kuria atsakovas įsipareigojo tiekti ieškovei šaltą vandenį iki namo įvadinio skaitiklio imtinai ir šalinti bei valyti nuotekas, užtikrinti vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą iki vandentiekio ir nuotekų tinklo priklausomybės ribos, atsakyti už jo balanse esančio vandentiekio bei nuotekų tinklų ir jų įrenginių eksploatavimą, avarijų likvidavimą bei geriamojo vandens kokybę vandentiekio tinkle; ieškovės J. M. ir atsakovo UAB „Vilniaus vandenys“ sudaryta šalto vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartimi pardavėjas įsipareigojo tiekti abonentui šaltą vandenį vandentiekio sistema iki šalto vandens skaitliukų bute, jei jų nėra – iki bute įrengtų santechninių prietaisų, užtikrinant iki eksploatacijos ribos vandens kokybę pagal geriamojo vandens higienos normos reikalavimus, būti atsakingam už jo eksploatacijos ribose esančio vandentiekio bei nuotekų tinklų, jų įrenginių eksploatavimą, avarijų likvidavimą bei geriamojo vandens kokybę vandentiekio tinkle; šia sutartimi nustatyta, kad už pardavėjui nepriklausančių lauko tinklų, įvadų ir vidaus tinklų eksploatavimą bei vandens kokybę juose atsako namą eksploatuojanti organizacija, abonentas su tinklų bendraturčiais arba pardavėjas, eksploatuojantis tinklus pagal atskirą sutartį; nuo 2010 m. sausio 19 d. namui netiekiamas geriamasis vanduo ir neteikiamos nuotekų šalinimo paslaugos; 2010 m. kovo 3 d. atsakovo UAB „Vilniaus vandenys“ akte konstatuota, kad užšalo namo vamzdžiai, vanduo gyventojams neprateka, 2010 m. gegužės 7 d. akte konstatuota, jog į namo gyvenamąsias patalpas vanduo netiekiamas, nuotekos šalinamos nepatenkinamai; atsakovo UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ sudaryta komisija 2010 m. sausio 22 d. apžiūrėjo (duomenys neskelbtini) pastatų vidaus vandentiekio vamzdyną ir nustatė, kad pastate, plane pažymėtame 1P2/b ir 1P1/b, yra užšalęs ir sutrūkęs vandentiekio vamzdynas apie 50 m, pastate, plane pažymėtame 1G1/b, užšalęs ir sutrūkęs vamzdynas apie 20 m ir reikalingas sutrūkusio vamzdyno remontas; atsakovo UAB „Vilniaus vandenys“ komisija 2010 m. kovo 8 d. nustatė, kad UAB „Vilniaus vandenys“ eksploatuojamoje vandentiekio tinklų dalyje vanduo yra, dalis vandentiekio tinklų už apskaitos mazgo yra užšalusi, todėl gyventojai, esantys virš kibinų kepimo cecho, neturi vandens, nors šis cechas žinybinės teritorijos ribose sumontavo naują apšildomą įvadą ir ten tiekiamas vanduo; 2011 m. vasario 24 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu antstolė P. Kisielienė, apžiūrėjusi neeksploatuojamą ir nešildomą pastatą, konstatavo, kad šaltas vanduo į daugiabučio gyvenamojo pastato antrąjį aukštą netiekiamas nei senąja, nei naująja vandentiekio sistema; atsakovas UAB „Vilniaus vandenys“ nurodo, kad jis atsakingas už vandens tiekimą iki šulinio Nr. 198 pagal vandentiekio ir nuotekų tinklų eksploatacijos ribų nustatymo planą; Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija 2010 m. lapkričio 10 d. nutarimu konstatavo, kad vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutarties su ieškovė V. K. 2.2, 3.5, 12, 17 punktai bei sutarties su ieškove J. M. 14, 26, 17, 18 punktai pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus.

Analizuodamas sutarties su ieškove V. K. nuostatas, teismas nustatė, kad atsakovas UAB „Vilniaus vandenys“ įsipareigojo tiekti ieškovei šaltą vandenį iki namo įvadinio skaitiklio imtinai ir šalinti bei valyti nuotekas, t. y. nustatė savo atsakomybę tik iki namo įvadinio skaitiklio. Tačiau remdamasis teismų praktika teismas pažymėjo, kad paslaugų gavėjai yra bendrabučio gyventojai – fiziniai asmenys, naudojantys vandenį savo ūkio reikmėms, galutiniu vandens patiekimo tašku laikytinas konkretus butas, o ne įvadinis bendrabučio skaitiklis, todėl vartojimo sutarčių sąlygos, kad vanduo tiekiamas tik iki eksploatacijos ribų, yra nesąžiningos vartotojams. Sutartyse vartojamą sąvoką „eksploatacijos riba“ teismas laikė ne galutinio tiekimo tašką, bet tiekimo tinklų nuosavybės teisės ir tinklų priežiūros atribojimą. Vandens, kaip prekės, perdavimo prasme tiekėjas atsakingas, kad perkamas vanduo pakliūtų pirkėjui nepriklausomai nuo to, kieno tinklais jis perduodamas.

Su ieškovėmis sudarytų sutarčių 17 punktuose nustatyta, kad pardavėjas atsako už jo balanse bei jo eksploatacijos ribose esančio vandentiekio bei nuotekų tinklų ir jų įrenginių eksploatavimą, avarijų likvidavimą bei geriamojo vandens kokybę vandentiekio tinkle. Teismas sprendė, kad tokia sutarties nuostata panaikinama vandens tiekėjo atsakomybė netgi tuo atveju, kai yra vandens tiekėjo kaltė, todėl šią sąlygą pripažino nesąžininga vartotojo atžvilgiu.

Pagal 2003 m. birželio 24 d. atsakovų UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ ir UAB „Vilniaus vandenys“ sudarytą vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartį UAB „Vilniaus vandenys“ tiekia UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ šaltą vandenį. Sutarties 2.6. punkte nustatyta, kad UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ įsipareigoja nekliudyti subabonentams pirkti vandenį ir šalinti nuotekas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ trukdytų tiekti ieškovėms vandenį. UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ nėra bendrosios dalinės nuosavybės su bendrabučio gyventojais subjektas, todėl vandens tiekimo tinklų remontas nesusijęs su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas laikė vandens tiekėją atsakingu, kad perkamas vanduo pakliūtų pirkėjui nepriklausomai nuo to, kieno tinklais jis perduodamas. Vartotojams sudarius su bendrove vandens tiekimo sutartis, vandens tiekėjas turi imtis priemonių užtikrinti, kad tiekiamas vanduo pasiektų vartotojus. Teismas pažymėjo, kad jei vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra, kurioje įvyko avarija, priklauso kitiems asmenims (bendrovei ar daugiabučio namo savininkams), esant jų kaltei dėl avarijos, vandens tiekėjas (atsakovas UAB „Vilniaus vandenys“) turi teisę regreso tvarka išsireikalauti nuostolių atlyginimą. Taigi aplinkybė, kad atsakovas UAB „Vilniaus vandenys” vandenį gyventojams tiekia kitam vandens gavėjui priklausančiais tinklais, nėra pagrindas daryti išvadą, kad atsakovas UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ privalo užtikrinti vandens tiekimą. Byloje nustatyta, kad vanduo į atsakovui UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ priklausančias patalpas tiekiamas kitais vandens tiekimo tinklais, kuriuos savo lėšomis įsirengė įmonė, nuomojanti patalpas; vamzdžio trūkis atsirado ne dėl atsakovo kaltės, o todėl, kad atsakovo UAB „Vilniaus vandenys“ vandentiekio trasoje vykdė remonto darbus. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad tenkinti ieškinį dėl atsakovo UAB „Nekilnojamasis turtas“ nėra pagrindo; prievolė užtikrinti vandens tiekimo vamzdžių techninę būklę tenka atsakovui UAB „Vilniaus vandenys“.

Teismas pažymėjo, kad ieškovių ir atsakovo sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis, todėl visais atvejais vartotojas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, atlyginimą. Teismas pripažino, kad ieškovės dėl atsakovui UAB „Vilniaus vandenys“ nevykdant pareigos tiekti joms vandenį neabejotinai patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, papildomų rūpesčių, ir jų prašomos priteisti neturinės žalos dydį laikė pagrįstu.

Teismas atmetė reikalavimą nustatyti, kad atsakovas UAB „Vilniaus vandenys“, netiekdamas šalto vandens ir nesiimdamas veiksmų trukdymams pašalinti, neįvykdė įstatymuose ir sutartyse nustatytų pareigų, nes jį vertino kaip reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Prašymas nustatyti tokį faktą reiškia, kad šalis prašo pripažinti egzistuojant ieškinio reikalavimą pagrindžiančią faktinę aplinkybę. Tokio pobūdžio reikalavimai negali būti pripažįstami kaip materialinis teisinis reikalavimas, todėl teismo nespręstinas ir tuo atveju, kai jis išdėstytas ieškinyje kaip ieškovo reikalavimas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. liepos 5 d. nutartimi tenkino atsakovo UAB,,Vilniaus vandenys“ apeliacinį skundą, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Kolegija atkreipė dėmesį į šias aplinkybes: 2010 m. kovo 3 d. UAB „Vilniaus vandenys“ akte konstatuota, jog name (duomenys neskelbtini) užšalo vamzdžiai, vanduo neprateka pas gyventojus; 2010 m. gegužės 7 d. akte konstatuota, kad namo (duomenys neskelbtini) gyvenamosioms patalpoms vanduo netiekiamas, todėl nuotekos šalinamos nepatenkinamai; UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ sudaryta komisija 2010 m. sausio 22 d., apžiūrėjusi (duomenys neskelbtini) pastatų vidaus vandentiekio vamzdyną, nustatė, kad pastate, plane pažymėtame 1P2/b ir 1P1/b, yra užšalęs ir sutrūkęs vandentiekio vamzdynas apie 50 m, pastate, plane pažymėtame 1G1/b, užšalęs ir sutrūkęs vamzdynas apie 20 m ir reikalingas sutrūkusio vamzdyno remontas; UAB „Vilniaus vandenys“ komisija 2010 m. kovo 8 d. nustatė, kad bendrovės eksploatuojamoje vandentiekio tinklų dalyje vanduo yra, dalis vandentiekio tinklų už apskaitos mazgo yra užšalusi. Remdamasi jomis, kolegija laikė nustatytu faktą, kad UAB „Vilniaus vandenys“ eksploatuojamoje vandentiekio tinklų dalyje vanduo buvo, užšalusi vandentiekio tinklų dalis už apskaitos mazgo.

Ieškovės V. K. ir UAB „Vilniaus vandenys“ 2002 m. kovo 27 d. sudaryta šalto vandens pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo tiekti ieškovei šaltą vandenį, garantuodamas vandens slėgį ir kokybę pagal geriamojo vandens higienos normos reikalavimus iki namo įvadinio skaitiklio imtinai, užtikrinti vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą bei valymą iki vandentiekio ir nuotėkų tinklo priklausomybės ribos, o ieškovė – mokėti už patiektą šaltą vandenį bei nuotekų šalinimą. Ieškovės J. M. ir UAB „Vilniaus vandenys“ sudaryta sutartimi atsakovas įsipareigojo tiekti abonentui šaltą vandenį vandentiekio sistema iki šalto vandens skaitliukų bute, jei jų nėra – iki bute įrengtų santechninių prietaisų, užtikrinant iki eksploatacijos ribos vandens kokybę pagal geriamojo vandens higienos normos reikalavimus, be to, nustatyta vandens tiekėjo atsakomybė už jo eksploatacijos ribose esančio vandentiekio įrenginių eksploatavimą, avarijų likvidavimą, geriamojo vandens kokybę vandentiekio tinkle; už pardavėjui nepriklausančių tinklų, įvadų eksploatavimą bei vandens kokybę juose atsako namą eksploatuojanti organizacija, abonentas su tinklų bendraturčiais arba pardavėjas, eksploatuojantis tinklus pagal atskirą sutartį. Nors pirmosios instancijos teismas pripažino su ieškovėmis sudarytas sutartis vartojimo, jų nuostatas pažeidžiančiomis šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus, kolegija laikėsi pozicijos, kad šios vandens tiekimo sutartys laikytinos viešosiomis, o šalys negali pačios tiesiogiai nustatyti visų sutarties sąlygų, jos reglamentuojamos atitinkamų teisės aktų. Nuostata, kad UAB „Vilniaus vandenys“ už vandens saugą ir kokybę atsako iki įvadų į geriamojo vandens vartotojams priklausančių pastatų vidaus vandentiekį, įtvirtinta Geriamojo vandens įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje. Už vartotojams priklausančių pastatų vidaus vandentiekyje esančio geriamojo vandens saugą ir kokybę atsako patys vartotojai. Byloje nustatyta, kad vandens tiekėjas prižiūri jo balanse esančius vandentiekio ir nuotekų tinklus ir jų įrenginius iki įvadinio vandens skaitiklio imtinai šulinyje Nr. 198, o UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ eksploatuoja vandentiekio tinklus nuo įvadinio vandens skaitiklio iki pastato ir apskaitos šulinį Nr. 198. Dėl to, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą UAB „Vilniaus vandenys“ suremontuoti tinklus, kurių atsakovas neeksploatuoja. Tokia pareiga tenka atsakovui UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ ir ieškovėms, nes butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Neįrodžius atsakovo UAB „Vilniaus vandenys“ neteisėtų veiksmų, kolegijos nuomone, negalima jam taikyti civilinės atsakomybės.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl netinkamo sutarčių vertinimo ir kvalifikavimo. Kasatorės teigia, kad pirmosios instancijos teismas jų su atsakovu UAB,,Vilniaus vandenys“ sudarytas sutartis kvalifikavo kaip vartojimo sutartis ir jų nuostatas ex officio pripažino nesąžiningomis vartotojo interesams. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu sutarčių vertinimu nesutiko ir pripažino jas viešosiomis. Kasatorės, nesutikdamos su tokia teismo išvada, pažymi, kad jų sudarytos sutartys atitinka CK 1.39 straipsnio 1 dalyje nustatytus vartojimo sutarties požymius. Sudarant sutartis, jų sąlygos nebuvo individualiai aptartos, todėl joms taikytinos CK 6.188 straipsnio nuostatos. Be to, teismui tenka pareiga ex officio įvertinti sutarties sąlygas pagal sąžiningumo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas dėl sutarties sąlygų nesąžiningumo padarė iš esmės laikydamasis Vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos nutarime išdėstytos pozicijos, tačiau, darydama priešingą išvadą, nepateikė argumentų, kurie paneigtų šią išvadą. Kasatorės nurodo ir tai, kad teismas nevertino sutarties sąlygų pagal CK 6.188 straipsnyje nustatytus vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kriterijus, nors šalių sudarytų sutarčių kvalifikavimas kaip viešųjų sutarčių nepaneigia išvados, kad šios sutartys yra vartojimo. Be to, šalims sudarant vandens tiekimo sutartis viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygos nebuvo patvirtintos. Dėl to, apeliacinės instancijos teismui taikant ieškovų ir atsakovo sutartiniams santykiams Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 126, buvo pažeistas CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisės aktų galiojimo laiko atžvilgiu principas.

2. Dėl Geriamojo vandens įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo. Kasatorės nurodo, kad Geriamojo vandens įstatymo 5 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatomis reglamentuota viešojo vandens tiekėjo ir vartotojo atsakomybė už vandens saugą ir kokybės ribas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis šiomis nuostatomis, nepagrįstai sprendė, kad nėra atsakovo UAB,,Vilniaus vandenys“ pareigos eksploatuoti trūkusius vamzdžius.

3. Dėl CK 4.82 straipsnio 1, 3 dalių ir 4.83 straipsnio dalies netinkamo taikymo. Kasatorės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.82 straipsnio 1, 3 dalių ir 4.83 straipsnio dalies nuostatas, neatsižvelgė į Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas, todėl nepagrįstai nurodė, kad vamzdžius remontuoti turi kasatorės ir atsakovas UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“. Tokia išvada, kasatorių nuomone, padaryta neįvertinus esminės aplinkybės, kad trūkę vamzdžiai yra ne daugiabučiame name, o kituose pastatuose, kurie nuosavybės teise priklauso UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“ ir kitiems asmenims, kasatorės neturi jokių daiktinių teisių nei į šiuos pastatus, nei į juose esančius inžinerinius įrenginius. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė argumentų, kokiu pagrindu kasatorės, nebūdamos pastatų savininkės, privalo būti už juos atsakingos. Netinkamai įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl vamzdžių priklausomybės ir pareigos juos remontuoti. Nustatydamas tokį prejudicinę reikšmę turintį faktą, apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas, nes įsikišo į kasatorių ir atsakovo UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“ ginčą, kuris nebuvo apeliacijos objektas, kartu užkirto kelią šį faktą paneigti būsimuose naujuose teismo procesuose.

4. Dėl atsakovo pareigos eksploatuoti ir prižiūrėti ne jam nuosavybės teise priklausančią vandens tiekimo infrastruktūrą. Kasatorės pažymi, kad atsakovas, tiekdamas vandenį, naudojasi atsakovui UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“ nuosavybės teise priklausančiais tinklais. Nors rašytinė panaudos sutartis nesudaryta, tačiau pagal abiejų atsakovų pasirašytą vandens tiekimo sutartį UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“ įsipareigojo nekliudyti atsakovui tiekti vandenį kitiems gyventojams. Pareiga atsakovui eksploatuoti ir prižiūrėti vandens tiekimo infrastruktūrą nustatyta Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 15 straipsnio 8 dalies 4 punkte. Taigi, pareiga remontuoti trūkusius vandens tiekimo vamzdžius priklauso ne vartotojams, o viešajam vandens tiekėjui.

5. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą motyvuoti sprendimą, t. y. teismas nenurodė argumentų, kodėl šalių sudaryta sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi, kodėl nesutinka su vartotojų teisių apsaugos tarybos pažymoje pateiktais argumentais, kokia teisinė sutarčių kvalifikavimo viešosiomis reikšmė ir pan. Kasatorės mano, kad teismas neanalizavo jų pateiktų įrodymų ir argumentų, nurodytų ieškinyje, jo papildymuose, atsiliepime į apeliacinį skundą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas bylos aplinkybių sudėtingumo, joje vyraujančios viešojo intereso, ignoruodamas socialinį bylos reikšmingumą, nepagrįstai atsisakė tenkinti kasatorių prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Dėl to buvo pažeistos CPK 332 straipsnio nuostata.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“ prašo kasacinį skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą. Atsakovas iš esmės sutinka su visais kasacinio skundo argumentais, tačiau pažymi, kad jam ir kasatorėms priklausančios patalpos yra bendrame pastate, kurio visos dalys funkciškai susijusios, visų patalpų savininkai naudojasi tais pačiais inžineriniais tinklais. Apeliacinis teismas teisingai nustatė šias aplinkybes, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas UAB,,Vilniaus vandenys“ neturi pareigos remontuoti trūkusius vandentiekio vamzdžius. Atsakovas mano, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas, kad pareigą remontuoti vamzdžius turi tiek kasatorės, tiek atsakovas, išėjo už apeliacinio skundo ribų. Kasatorių ieškinyje išdėstyti reikalavimai atsakovo UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“ atžvilgiu apskirtai negalėjo būti nagrinėjami, nes sprendimo dalis, priimta dėl šio atsakovo, apeliacine tvarka nebuvo apskųsta.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB,,Vilniaus vandenys“ prašo ieškovių kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl vandens tiekėjo pareigos atsakyti už vandens tiekimo tinklų, kurių jis neeksploatuoja, techninę būklę. Atsakovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis neturi pareigos remontuoti tinklų, kurių neeksploatuoja. Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 15 straipsnio 8 dalies 4 punktą vandens tiekėjas turi pareigą eksploatuoti ir prižiūrėti nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomą vandens tiekimo infrastruktūrą. Kasatorių teiginys, kad atsakovas panaudos būdu valdo kitam atsakovui nuosavybės teise priklausančius tinklus, neatitinka įstatymo sąvokos,,kitais teisėtais pagrindais valdomą“ infrastruktūrą. Geriamojo vandens tiekimo infrastruktūra priskiriama prie nekilnojamojo turto, todėl visos teisės, kylančios iš nekilnojamojo turto valdymo ir naudojimo, turi būti registruojamos. Atsakovas neturi jokių galiojančių sutarčių dėl tinklų eksploatavimo, jokia teisė nėra išviešinta. Be to, atsakovas yra savivaldybės kontroliuojama įmonė, kuriai savivaldybė patikėjimo teise perduoda tvarkyti vandens tiekimo infrastruktūrą. Dėl tinklų dalies, kurią kasatorės prašo remontuoti, nėra priimto savivaldybės sprendimo ir atsakovui ši tinklų dalis neperduota, todėl negalima reikalauti, kad jis juos remontuotų.

Atsakovas pažymi, kad pagal aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-629 patvirtintų Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo ir priežiūros taisyklių 9.1 punkte nustatyta vartotojo pareiga prižiūrėti nuosavybės teise ar kitais pagrindais valdomus ar naudojamus geriamo vandens naudojimo įrenginius. Atsakovas vandenį kasatorėms teikė per kitam atsakovui nuosavybės teise priklausančius tinklus. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 15 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatytas įpareigojimas vandens tiekėjui nepaneigia pareigos tinklų savininkams, t. y. atsakovui UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“, remontuoti ir tinkamai eksploatuoti tinklus. Be to, Geriamojo vandens įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vandens tiekėjas atsako už vandens saugą ir kokybę iki įvadų į pastatų vidaus vandentiekį, nagrinėjamu atveju nuo miesto tinklų iki įvadinio vandens skaitiklio, esančio šulinyje Nr. 198. Kasatorių valdomi tinklai yra už šio šulinio, todėl vandens sauga yra jų atsakomybė.

2. Dėl sutarčių nuostatų vertinimo. Atsakovas pažymi, kad su kasatorėmis sudarytomis sutartimis yra apibrėžtos vandens tiekėjo eksploatuojamų tinklų ribos. Šios sutarčių nuostatos atitinka tiek Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 15 straipsnio 8 dalies 4 punkto, tiek aplinko ministro įsakymu Nr. D1-629 patvirtintų Taisyklių 6.1, 9.1 nuostatas. Atsakovas mano, kad sutarčių nuostatos, jog vartotojas atsako už vandens tiekėjui nepriklausančių vandentiekio tinklų eksploatavimą, nepažeidžia vartotojų teisių. Kasacinis teismas analogiškoje situacijoje yra nurodęs, kad atsakomybė dėl netinkamo techninės būklės tinklų priklauso nuo to, kam priklauso įrenginiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003). Atsakovas sutinka, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino su kasatorėmis sudarytas vandens tiekimo sutartis viešosiomis, todėl joms turi būti taikomi CK 6.161 straipsnyje nustatyti ypatumai. Be to, energijos pirkimo–pardavimo sutarties, kaip vartojimo sutarties, pobūdis nesuabsoliutina tiekėjo, kuris atsakingas už atitinkamo energijos kiekio ir kokybės tiekimą, atsakomybės, todėl energijos vartotojams galioja bendroji sutarties šalių pareiga kooperuotis ir bendradarbiauti, nustatyta CK 6.200 straipsnyje. Atsakovas taip pat nurodo, kad vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartims, kaip viešosiomis, yra taikomas reikalavimas, kad vandens tiekėjas standartines viešųjų sutarčių sąlygas privalo pateikti atitinkamai institucijai tvirtinti. Taigi su kasatorėmis pasirašytų sutarčių sąlygos atitinka Vyriausybės patvirtintas standartines sąlygas, todėl jos negali būti vertinamos kaip nesąžiningos ir pažeidžiančios vartotojų teisėtus interesus.

Atsakovas pažymi, kad kasatorių skundas turi būtų atmestas ir dėl to, kad nebūtų pažeistas viešasis interesas. Įpareigojus atsakovą suremontuoti tinklus, jis patirtų nepagrįstų išlaidų, kurias turėtų dengti visi geriamojo vandens vartotojai, ir būtų sukurtas precedentas, kad absoliučiai visas privačios nuosavybės teise valdomas geriamojo vandens tiekimo infrastruktūras turi remontuoti vandens tiekėjas. Be to, visas prekes, paslaugas ir darbus atsakovas privalo pirkti vykdant viešųjų pirkimų procedūras, todėl remonto darbai užtruktų.

Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo ieškovių kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių sudarytų sutarčių nuostatas, pagrįstai nustatė, kad atsakovas UAB,,Vilniaus vandenys“ už vandens saugą ir kokybę atsako iki įvadų į geriamojo vandens vartotojams priklausančių pastatų vidaus vandentiekį; trūkęs vamzdis nėra šio atsakovo balanse. Prašydamos taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, kasatorės privalėjo įrodyti neteisėtus jo veiksmus, atsiradusią žalą ir priežastinį ryšį, tačiau neįrodė nė vienos iš sąlygų. Atsakovas UAB,,Vilniaus vandenys“ už vandens saugą ir kokybę atsako iki įvadų į pastatų vandentiekį, dėl trūkusio vamzdžio nėra šio atsakovo neteisėtų veiksmų, dėl kurių kasatorėms galėtų būti priteista neturtinė žala.

Kasatorės nepagrįstai, trečiojo asmens nuomone, teigia, kad teismas nepateikė argumentų, kodėl šalių sutartys nelaikytinos vartojimo sutartimis, nevertintinos sutarties sąlygos sąžiningumo aspektu, ir pan. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į apeliacinio skundo argumentus ir savo išvadas grindė aktualiomis nagrinėjama ginčui spręsti teisės aktų nuostatomis. Aplinkybė, kad į kai kuriuos apeliacinio skundo argumentus atsakyta glaustai, nelemia neteisėto sprendimo priėmimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vartotojo teisės į nepertraukiamą geriamojo vandens tiekimą

Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienas valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką. Aplinkos samprata paprastai apima tarpusavyje susijusius elementus, kurių vienas yra vanduo. Racionalus ir tinkamas vandens, ypač geriamojo, naudojimas susijęs su kita valstybės funkcija rūpintis žmonių sveikata. Tam, kad racionaliai būtų naudojami gamtos ištekliai, būtinas toks teisinis reglamentavimas, kuris užtikrintų asmenų teisę jais naudotis, o jeigu teisiniu reglamentavimu toks naudojimas būtų ribojimas, jis turi būti pateisinamas konstitucinių vertybių derinimu.

Geriamojo vandens įstatymu užtikrinama Lietuvos Respublikos gyventojų teisė vartoti sveiką ir švarų geriamąjį vandenį bei gauti informaciją apie jo saugą ir kokybę užtikrinta (Geriamojo vandens įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (2006 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. IX-764 redakcija) tikslas – užtikrinti nenutrūkstamą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo ūkio funkcionavimą, taip pat visuomenės poreikius atitinkančią plėtrą, sudarant sąlygas fiziniams ir juridiniams asmenims priimtinomis sąlygomis apsirūpinti tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu ir gauti geros kokybės nuotekų tvarkymo paslaugas (šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Šio įstatymo nuostatos taikomos visiems asmenims, tiekiantiems šaltą geriamąjį vandenį ir teikiantiems tvarkymo paslaugas.

Geriamojo vandens įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pareiga savivaldos institucijoms užtikrinti jų teritorijų gyventojams viešai arba individualiai apsirūpinti reikiamu geriamojo vandens kiekiu, užtikrinti tiekiamo vandens kokybę ir saugą, rūpintis geriamojo vandens šaltinių apsauga ir kita. Taigi savivaldos institucijos, aprūpindamos asmenis geriamuoju vandeniu, vykdo viešąją funkciją. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 30 punktą geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymo organizavimas yra savarankiška įstatyme nustatyta savivaldos institucijų funkcija viešųjų paslaugų tiekimo gyventojams srityje. Įstatymu savivaldybės įpareigotos užtikrinti, kad viešomis paslaugomis, tarp jų nepertraukiamu vandens tiekimu, galėtų naudotis visi asmenys. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avelana“ v. UAB,,Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-3-135/2012).

Šiai svarbiai viešajai funkcijai ir viešajam interesui – geriamojo vandens tiekimui – užtikrinti būtina valstybei, savivaldybei arba savivaldybes kontroliuojamai įmonei priklausanti naudojimui tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra ir parinktas viešasis tiekėjas. Viešojo vandens tiekimo teritorijose vandenį tiekia viešasis tiekėjas – savivaldybė ir savivaldybės kontroliuojama įmonė. Viešasis vandens tiekėjas turi išimtinę teisę ir pareigą tiekti geriamąjį vandenį ir teikti nuotekų tvarkymo paslaugas visose savivaldybės viešojo vandens tiekimo teritorijose, išskyrus tas teritorijas ar jų dalis, kurios yra Vyriausybės ar Aplinkos ministerijos kompetencijos reguliavimo srityje (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis). Nepertraukiamas vandens tiekimas ir (arba) nuotekų tvarkymas vykdomas laikantis vandens tiekimo sutarties sąlygų pagal kiekį, slėgį, reguliarumą bei kokybę arba tik pagal teisės aktų reikalavimus, jei nesudaryta su abonentu (vartotoju) rašytinė sutartis, bet abonento (vartotojo) geriamojo vandens įrenginiai yra prijungti prie geriamojo vandens teikimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros, kurią eksploatuoja vandens tiekėjas (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 4 punktas).

Vandens tiekimo infrastruktūra – vandeniui išgauti, geriamajam vandeniui ruošti, laikyti, transportuoti, tiekti ir apskaitai skirtų statinių, įrenginių ir komunikacijų kompleksas (siurblinės, vamzdynai, šuliniai, apskaitos prietaisai ir kiti objektai) (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 15 punktas). Ši infrastruktūra ar jos dalys gali būti formuojamos įvairiais būdais. Jų savininkai gali būti savivaldybė, viešasis tiekėjas, kiti asmenys. Jei viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims ir yra reikalinga viešajam tiekimui, savivaldybės iniciatyva gali būti išperkama Vyriausybės nustatyta tvarka arba gali būti sudaromos sutartys dėl infrastruktūros objektų naudojimo (panaudos, nuomos, jungtinės veiklos ir pan.) viešojo tiekėjo įstatyme nustatytai pareigai tiekti vartotojams geriamąjį vandenį vykdyti (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, 15 straipsnio 2 dalis). Būtent šios įstatyme nustatytos pareigos vykdymui užtikrinti nustatyta valstybės parama infrastruktūros plėtrai ir privalomos įstatymo priemonės tais atvejais, kai nepavyksta susitarti su infrastruktūros savininkais dėl infrastruktūros naudojimo. Kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančios geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros naudojimo sąlygas ir tvarką gali numatyti teismas arba infrastruktūra įstatymų nustatyta tvarka gali būti paimta visuomenės poreikiams (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios teisės normų nuostatos turi imperatyvųjį pobūdį, nes tais atvejais, kai sukurta infrastruktūra, geriamojo vandens tiekimas turi būti užtikrintas visiems galintiems prisijungti prie vandens teikimo infrastruktūros teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tokios įstatymo nuostatos dėl infrastruktūros formavimo tvarkos ir sąlygų, jų imperatyvusis pobūdis – užtikrinti nepertraukiamą vandens tiekimą – reikšmingos aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias šios infrastruktūros naudojimą ir priežiūrą. Nagrinėjamoje byloje aktualus Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 15 straipsnio 8 dalies 3 ir 4 punktų aiškinimas.

Viešasis vandens tiekėjas privalo nustatyta tvarka eksploatuoti ir prižiūrėti nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomą vandens teikimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą bei kitą valdomą turtą (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 15 straipsnio 8 dalies 4 punktas), nes tik taip jis gali užtikrinti nepertraukiamą geriamojo vandens tiekimą. Infrastruktūra ir kitas turtas pripažįstami teisėtai valdomais, kai jie valdomi sutarčių pagrindu arba infrastruktūra bei turtas naudojamas teismo sprendimu nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Tais atvejais, kai geriamasis vanduo tiekiamas kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančiu infrastruktūros objektu (pvz., vamzdyno atšaka) sutarties su šiais asmenimis pagrindu, sutartyje galima nustatyti vamzdyno naudojimo ir priežiūros tvarką ir sąlygas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad viešasis vandens tiekėjas nevykdė įstatyme nustatytos pareigos prižiūrėti nuosavybes teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomą vandens tiekimo infrastruktūrą bei kitą valdomą turtą (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 15 straipsnio 8 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje vandens tiekimo santykiai susiklostė pagal vandens tiekimo sutartis, sudarytas iki Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo priėmimo (2006 m. liepos 13 d. įstatymas Nr. X-764). Įsigaliojus šiam įstatymui, vandens tiekėjo sutartis su atsakovu UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“‚ nebuvo pakeista taip, kad per šio juridinio asmens patalpas ir teritoriją einantis vamzdynas teisinėmis priemonėmis būtų perimtas viešojo tiekėjo Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu ar nustatyta disponavimo juo tvarka. Teismų nustatyta aplinkybė, kad gedimas įvyko abonentui priklausančiame vamzdyne, todėl negalima teigti, jog viešasis vandens tiekėjas nevykdė pareigos prižiūrėti jo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomą vandens tiekimo infrastruktūrą.

Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymui įgyvendinti Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr.172 patvirtintos Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklės, kurių 4.2 punkte nustatyta, kad tiekėjas atsako už jo balanse esančio vandentiekio tinklo ir įrenginių priežiūrą, o už neperduotų tiekėjui tinklo, įvadų ir išvadų iki sutartyse nurodytos ribos atsako abonentas. Šias nuostatas papildo Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklės (toliau – Naudojimo ir priežiūros taisyklės), patvirtintos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-629, kurių III skyriuje nustatytos tiekėjo ir abonento teisės ir pareigos vandens tiekimo infrastruktūros objektams eksploatuoti taip, kad būtų užtikrintas nepertraukiamas vandens tiekimas. Viešasis vandens tiekėjas privalo užtikrinti vandens tiekimą, taigi jis privalo atlikti avarinius objektų remonto darbus (Naudojimo ir priežiūros taisyklių 6.2 punktas). Jei vandens teikėjas, likviduodamas avariją jo nuosavybes teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomoje vandens tiekimo infrastruktūroje, nustato, kad gedimas yra ne vandens tiekėjo nuosavybės teise ar kitais pagrindais valdomoje ir naudojamoje geriamojo vandens tiekimo infrastruktūroje, o abonentui (vartotojui) priklausančiuose geriamojo vandens naudojimo įrenginiuose, geriamajam vandeniui tiekti reikalingose komunikacijose, vandens tiekėjas turi teisę šiuos įrenginius suremontuoti, tačiau remonto sąnaudas apmoka abonentas (vartotojas) pagal tiekėjo pateiktą sąskaitą, jei kitaip nenustatyta vandens tiekimo sutartyje (Naudojimo ir priežiūros taisyklių 7.4 punktas).

Taigi, atsižvelgiant į aptarto įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 15 straipsnio 8 dalyje, 18 straipsnio 4 dalyje nustatytos teisinės priemonės, kurias viešasis tiekėjas, siekdamas užtikrinti nepertraukiamą vandens tiekimą, privalo vykdyti, reiškia, kad vandens tiekimo nutraukimas ar laikinas tiekimo sustabdymas negali būti teisėtas, jeigu jis negrindžiamas tais pagrindais ir tvarka, kurie nustatyti teisės aktuose (pvz., Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintų Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų 10 punkte). Viešasis vandens tiekėjas turi pareigą naudoti visas numatytas teisines priemones, tarp jų Naudojimo ir priežiūros taisyklių 7.4 punkte nustatyta teise remontuoti abonentui priklausančius įrengimus, išimtinei įstatymo pareigai vykdyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks viešosios paslaugos (geriamojo vandens tiekimo) teisinis reglamentavimo tikslas – užtikrinti nepertraukiamą šios paslaugos teikimą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas viešojo tiekėjo išimtinę pareigą nepertraukiamai tiekti vandenį vartotojui aiškino tik per infrastruktūros priskyrimo nuosavybėn klausimą. O pareiga tiekti vandenį reiškia, kad vanduo turi būti tiekiamas nepriklausomai nuo to, kam nuosavybės teise priklauso vandens tiekimo infrastruktūros objektai. Viešosios funkcijos vykdymo nustatymas daiktinės teisės nuostatomis, nesilaikant šios funkcijos įgyvendinimą reglamentuojančių viešosios teisės normų reikalavimų, reikštų netinkamą šios funkcijos – vandens nepertraukiamo tiekimo – vykdymą ir vandens vartotojų teisių pažeidimą. Viešasis vandens tiekėjas turi veikti aktyviai ir sudaryti atitinkamus susitarimus savo išimtinei pareigai vykdyti, o nesant susitarimų – veikti teisės aktų nustatyta tvarka. Šiai pareigai vykdyti, be kitų veiksmų, viešasis tiekėjas turi vykdyti vandens tiekimo sistemos priežiūrą taip, kad gedimai būtų pašalinti kiek įmanoma greičiau nepriklausomai kieno nuosavybei jie priklauso (žr. Naudojimo ir priežiūros taisyklių 7.4 punktą). Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiais atvejais, kai viešasis vandens tiekėjas nėra sudaręs sutarties dėl abonentui priklausančios vandens tiekimo objektų infrastruktūros naudojimo, o abonentas neužtikrina jam priklausančių įrenginių priežiūros, vandens tiekimo įrenginių priklausomybė reikšminga remonto sąnaudoms apmokėti, o ne pareigai, kas turėtų vykdyti remontą, nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad pareiga remontuoti vandens tiekimo įrenginius tenka tų įrenginių savininkui, taikė bendrąsias nuosavybės teisę reglamentuojančias nuostatas bei tokių sistemų bendrąją priežiūros taisyklę, bet neatsižvelgė į materialiosios teisės normas, reglamentuojančias išimtinės viešosios funkcijos – užtikrinti nepertraukiamą vandens tiekimą –įgyvendinimą.

Dėl vandens tiekimo sutarčių, sudarytų iki Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo įsigaliojimo, kvalifikavimo ir taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino kasatorių su vandens tiekėju sudarytas sutartis viešosiomis, nekvalifikavo jų kaip vartojimo.

Įstatyme nustatytais atvejais viešosios sutartys gali būti sudaromos pagal abiem šalims privalomas standartines sąlygas (CK 6.161 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad viešoji sutartis yra vieno iš pagrindinių civilinės teisės principų – sutarčių laisvės principo – išimtis, kvalifikuoti sutartį viešąja ir taikyti įstatymų nustatytus ribojimus teismai gali tais atvejais, kai nustatomi būtinų viešosios sutarties požymių kompleksas, o ne tik kai kurie jos elementai ar bruožai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 7 d. nutartis, priimta UAB,,ŽVC“ v. mokslinė–gamybinė AB „Precizika“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05MC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-90/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-90/2012">3K-3-90/2012</a>; 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009)

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešąja sutartimi laikytina tik tokia, kuri yra konkrečiai įstatyme įvardyta viešąja arba, nors taip įvardyta ir nėra, tačiau atitinka įstatyme įtvirtintus pagrindinius požymius: viešosios sutarties šalis – tiekėjas, pardavėjas, kuris verčiasi tam tikra veikla, šios veiklos produktą privalo parduoti, paslaugą teikti visiems, kurie į jį dėl šito kreipiasi (CK 6.161 straipsnio 2 dalis); paslauga ar prekės turi būti teikiamos vienodomis sąlygomis ir kainomis visiems tos pačios kategorijos vartotojams (CK 6.161 straipsnio 3, 4 dalys); įstatymų nustatytais atvejais viešosios sutartys gali būti sudaromos pagal abiem šalims privalomas standartines sąlygas, patvirtintas atitinkamos valstybės institucijos (CK 6.161 straipsnio 5 dalis); paslaugas teikiančio ar prekes parduodančio asmens veikla gali būti labiau kontroliuojama valstybės, pavyzdžiui, nustatant kainas, reikalaujant tam tikrų licencijų ir pan.; viešąsias paslaugas teikiančio subjekto pareiga sudaryti sutartį su visais, kurie į jį dėl to kreipiasi, lemia tai, jog verslo subjektai turi ribotas galimybes nutraukti tokias sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 7 d. nutartis, priimta UAB,,ŽVC“ v. mokslinė–gamybinė AB „Precizika“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05MC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-90/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-90/2012">3K-3-90/2012</a>; kt.).

Kaip jau buvo minėta, viešojo tiekėjo ir vartotojo geriamojo vandens tiekimo santykiai gali būti sureguliuoti vandens tiekimo sutarčių pagrindu, bet ir nesant individualiai sudarytos sutarties, vandens tiekimas turi būti užtikrintas, jei vartotojas yra prisijungęs prie infrastruktūros. Tokiais atvejais laikoma, kad viešoji vandens tiekimo sutartis sudaryta pagal Viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis, Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintų Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų (toliau – Standartinės sąlygos) 2 punktas). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad viešasis vandens tiekėjas 2003 m. birželio 24 d. sudarė su atsakovu UAB „Nekilnojamojo turto fondas“ vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo sutartį, pagal kurią vandens tiekėjas įsipareigojo parduoti šaltą vandenį ir priimti nuotekas iki sutartyje nurodytų eksploatacijos ribų. Šios sutarties 2.6 punkte abonentas (byloje atsakovas UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“) įsipareigojo nekliudyti subabonentams pirkti vandenį ir šalinti nuotekas. Taigi, tokia sutarties nuostata abonentas iš esmės leido viešojo vandens tiekėjui naudotis jo infrastruktūra, tiekti vandenį kasatorėms ir su jomis sudaryti abonentines sutartis, nes pats su jomis sutarties dėl vandens tiekimo nesudarė, t. y. neįformino subabonento santykių. Įsigaliojus Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymui bei jį įgyvendinantiems teisės aktams šalių sudaryta sutartis nebuvo pakeista, tačiau šio įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos privalomos sutarties šalims. Taigi, įstatymu reglamentavus geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo teisinius santykius, atsakovo UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“ ir UAB,,Vilniaus vandenys“ sudaryta sutartimi dėl vandens tiekimo neišspręstas geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros objektų reikalingumo ir naudojimo pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatas klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad vandens tiekimą reglamentuojančios nuostatos šalių sudarytai sutarčiai privalomos, darytina išvada, kad jei viešasis vandens tiekėjas, įgyvendindamas įstatyme nustatytą pareigą nepertraukiamai tiekti vandenį vartotojams, naudoja jam nepriklausančią vandens tiekimo infrastruktūrą, jam tenka pareiga užtikrinti šios infrastruktūros būklę. Taigi viešasis vandens tiekėjas turi likviduoti avariją, kuri įvyko ne vandens tiekėjo nuosavybės teise ar kitais pagrindais valdomoje ir naudojamoje geriamojo vandens tiekimo infrastruktūroje, o abonentui priklausančiose geriamajam vandeniui tiekti reikalingose komunikacijose, tačiau remonto sąnaudas apmoka abonentas.

Kasatorių sudarytos su viešuoju vandens tiekėju sutartys atitinka viešųjų sutarčių kriterijus, tačiau toks jų kvalifikavimas nepaneigia išvados, jog jos kartu yra ir vartojimo sutartys. Kaip jau minėta, įsigaliojus Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymui, abonentų sutartys nebuvo keistos, todėl šis įstatymas bei jam įgyvendinti priimti kiti teisės aktai (Naudojimosi ir priežiūros taisyklės, Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygos) privalomi šių sutarčių šalims (Standartinių sąlygų 2 punktas).

Byloje nustatyta, kad su kasatorėmis sudarytomis vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valdymo sutartimis, vandens tiekėjas įsipareigojo tiekti šaltą vandenį iki vandentiekio ir nuotekų tinklo priklausomybės arba eksploatacijos ribos, t. y. vandens tiekėjo atsakomybė tik iki įvadinio skaitiklio. Be to, šiomis sutartimis nustatyta vandens tiekėjo atsakomybė už jo balanse ir jo eksploatacijos ribose esančio geriamojo vandens tiekimo įrenginių eksploatavimą, avarijų likvidavimą vandentiekio tinkle, už vandens tiekėjui nepriklausančių vandentiekio ir nuotekų tinklų įrenginių eksploatavimą atsako vartotojas. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas šalių sudarytų sutarčių nuostatas, sprendė, kad vandens tiekėjas už tiekiamą vandenį atsako iki įvadinio skaitiklio šulinyje Nr. 198 imtinai, o atsakovas UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“ eksploatuoja vandentiekio tinklus nuo įvadinio vandens skaitiklio iki pastato ir apskaitos šulinį Nr. 198, taigi, teismo nuomone, sutartimis apibrėžiama vandens tiekimo ir vartojimo riba priklauso nuo vandens tiekėjo eksploatuojamos vandens tiekimo infrastruktūros ribos (susijusi su vandens tiekėjo eksploatuojama infrastruktūros riba). Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada nesutinka ir pažymi, kad infrastruktūros ribos reiškia infrastruktūros priklausomybę, įvadu sujungiama tiekėjo infrastruktūra su abonento vidaus vandens naudojimo įrenginiais ir geriamojo vandens tiekti reikalingomis komunikacijomis (Naudojimo ir priežiūros taisyklių 2 punktas). Teisės aktuose nustatyta bendroji nuostata, kad tiekėjas prižiūri jo nuosavybes teise ar kitais teisėtais būdais valdomą infrastruktūrą, o abonentas jam priklausančius komunikacijos įrenginius (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 15 straipsnio 8 dalies 4 punktas, Naudojimo ir priežiūros taisyklių 6.1, 9.1, 29 punktai). Tačiau vandens tiekimo ir vartojimo riba skiriasi nuo infrastruktūros objektų priklausomybės ribos. Vandens tiekimo ir vartojimo riba yra tokia vandens tiekimo infrastruktūros vieta, kurioje vandens tiekėjas perduoda saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį vandenį vartotojui, t. y. vartojimo riba laikoma vieta, kurioje yra ar turi būti įrengtas vandens apskaitos prietaisas (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 18 punktas, 21 straipsnio 1 dalis). Standartinių sąlygų 14.5 punkte nustatyta, kad vandens tiekėjas privalo savo lėšomis ties vandens tiekimo ir vartojimo riba įrengti geriamojo vandens apskaitos prietaisus, konkrečiai daugiabučiuose namuose – ties kiekvienam butui ar patalpai nustatyta tiekimo ir vartojimo riba. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje infrastruktūros objektų priklausomybė buvo išspręsta vandens tiekėjui sudarant sutartį su atsakovu UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“. Šios sutarties priede numatyta vieta, iki kurios tiekiamas vanduo viešojo tiekėjo vamzdynu ir kur prasideda abonento įrengimai. O su kasatorėmis sudarytose sutartyse nurodyta vandens tiekimo ir vartojimo riba neatitinka pasikeitusio reglamentavimo, t. y. kad vartojimo riba yra konkretus butas. Su kasatorėmis sudarytų sutarčių sąlygas dėl eksploatacinės ribos nustatymo pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nesąžiningomis nuo sutarties sudarymo dienos, nes jos neatitiko kasacinio teismo praktikos dėl tokios sutarties sąlygų aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Klaipėdos bendrabutis“ v. AB,,Klaipėdos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-283/2004), o vėliau – ir pasikeitusio teisinio šių santykių reglamentavimo. Viešasis tiekėjas neatliko pareigos nepertraukiamai tiekti vandenį, nes vandens tiekimo pareigą suprato kaip tiekimą jam priklausančia infrastruktūra, o abonentui (atsakovui UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“) priklausančiais įrengimais tiekti vandenį paliko priklausomą nuo jo gebėjimo ar noro likviduoti avariją ir gauti vandenį, tiektą iki įvado, ir nuo tokio sprendimo nukentėjo kiti viešojo vandens tiekėjo abonentai. Pažymėtina, kad kasatorės nėra sudariusios sutarties dėl vandens tiekimo su atsakovu UAB,,Nekilnojamojo turto fondas“ ir nėra subabonentės CK 6.389 straipsnio prasme, t. y. neturi subabonento santykių su šiuo atsakovu. Atsižvelgiant į tai, kad vandens tiekėjas yra atsakingas, jog vanduo būtų nepertraukiamai tiekiamas vartotojui nepriklausomai nuo to, kieno tinklais jis perduodamas, iki vandens tiekimo ir vartojimo ribos, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šalių sudarytas sutarties nuostatas, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, o pirmosios instancijos teismo pagrįstai ex officio pripažino nesąžiningomis sutarties nuostatas, kuriomis kitaip nei įstatyme apibrėžiama vandens tiekimo ir vartojimo riba.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias išimtinės viešosios funkcijos – užtikrinti nepertraukiamą vandens tiekimą, – įgyvendinimą, todėl netinkamai kvalifikavo šalių sudarytas sutarties nuostatas ir padarė teisiškai nepagrįstą išvadą dėl vandens tiekėjo pareigos tiekti vandenį iki vandens tiekimo ir vartojimo ribos ir jos įgyvendinimo. Konstatavusi netinkamą materialiosios teisės normų taikymą, teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas ieškinys įpareigoti viešąjį vandens tiekėją vykdyti remonto darbus ir tiekti vandenį, naikina ir palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš rezoliucinės dalies pašalinant nuostatą, kas turi atlyginti remonto sąnaudas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad viešasis vandens tiekėjas nevykdė pareigos tiekti kasatorėms vandenį, iš atsakovo UAB,,Vilniaus vandenys“ kasatorių naudai priteisė po 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nes dėl netiekiamo šalto vandens kasatorės neabejotinai patyrė dvasinių nepatogumų. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, vadovavosi teismų praktikoje suformuluotais neturtinės žalos dydžio kriterijais. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes civilinėje teisėje galioja principas, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo aukštesnis teisių gynimo laipsnis taikomas. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V.-K. v. Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas, bylos Nr. 3K-3-416/2009; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. ir kt. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-539/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-539/2012">3K-3-539/2012</a>). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad dėl viešojo vandens tiekėjo veiksmų (atsakovas įstatymu įpareigotas nepertraukiamai tiekti vandenį vartotojams) buvo pažeista kasatorių teisė vartoti sveiką ir švarų geriamąjį vandenį, gauti vandens nuotekoms šalinti ir kitoms buitinėms reikmėms tenkinti, šios teisės pažeidimas truko gana ilgą laiką, nors pagal Standartinių sąlygų 10, 12 punktų reglamentavimą viešasis vandens tiekėjas gali laikinai nutraukti, sustabdyti ar apriboti vandens tiekimą, siekiant išvengti avarijos arba ją likviduojant, ne daugiau kaip 12 valandų, o nutraukęs tiekimą daugiau kaip 12 valandų, turi sudaryti vartotojams galimybę neatlygintinai gauti geriamąjį vandenį ir naudotis nuotekų tvarkymo paslaugomis kitais būdais (iš vandens kolonėlių, autocisternų ir pan.). Taigi toks gyvenimas asmens orumą žeminančioms sąlygomis lėmė kasatorių dvasinio skausmo ir išgyvenimų tęstinumą. Dėl to teisėjų kolegija mano, kad teismo priteistas neturtinė žalos atlyginimo dydis atitinka tiek sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, tiek teismų praktikoje suformuotus neturtinės žalos dydžio kriterijus, todėl yra pagrįstas (CK 1.5 straipsnis, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie teisiškai nereikšmingi ir nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Tenkinus kasacinį skundą, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teisme ieškovė V. K. patyrė 1000 Lt, o kasacinės instancijos teisme – 500 Lt atstovavimo išlaidų, todėl šios išlaidos priteistinos jos naudai iš atsakovo UAB,,Vilniaus vandenys“ (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 264,50 Lt. Tenkinus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš atsakovo UAB,,Vilniaus vandenys“ (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą, iš rezoliucinės sprendimo dalies pašalinant nuostatą, kad vandentiekio defektus UAB,,Vilniaus vandenys“ turi pašalinti,,savo lėšomis“.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Vilniaus vandenys“ (j. a. k. 120545849) ieškovės V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Vilniaus vandenys“ (j. a. k. 120545849) į valstybės biudžetą 264,50 Lt (du šimtus šešiasdešimt keturis litus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas