Dėl skolos ir palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-200/2013

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-14899-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 63.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. G. ir atsakovo V. G. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nutarties ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. G. ieškinį atsakovui V. G. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo – D. K..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1993 m. rugsėjo 24 d. ieškovo sūnus atsakovas V. G. surašė tokį paskolos raštelį: „Aš, G. V., P. skolinuosi iš G. P. E. vieną tūkstantį JAV dolerių, kuriuos pasižadu grąžinti laike 10 dienų“; raštelio apačioje parašyta, kad 1994 m. sausio 4 d. V. grąžino 500 dolerių. Likusios sumos, ieškovo teigimu, atsakovas nesumokėjo iki šiol.

1996 m. rugpjūčio 27 d. atsakovas V. G. surašė tokį paskolos raštelį: „aš, V. G., skolinuosi iš tėvo P. G. 4000 Lt. Pasižadu mėn. palūkanų mokėti 3 % (120 Lt). Skola iki pareikalavimo“. Šią skolą ieškovas pareikalavo grąžinti 2010 m rugpjūčio 4 d. išsiųstu pareiškimu, kuris atsakovo buvo gautas 2010 m. rugpjūčio 13 d., tačiau atsakovas per CK 6.53 straipsnio 2 dalyje nurodytas septynias dienas nuo pareikalavimo skolos negrąžino.

Ieškovas 2010 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo V. G. 2125 Lt skolą bei 1795,82 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 1993 m. spalio 4 d. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d., 4000 Lt skolą bei 20 172 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 1996 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d., 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimus, be kita ko nurodė, kad su ieškovu buvo sutaręs, jog sumokės ieškovo 100 000 Lt skolą pagal ieškovo ir jo vyresnio sūnaus K. G. taikos sutartį, šį susitarimą atsakovas vykdė, sumokėjęs dalį pinigų ieškovui iškart, kitą – mokėdamas įmokas už ieškovą pagal šio vartojimo kredito sutartį su AB SEB banku, taip pat sumokėjo 35 301 Lt ieškovo skolą AB „Kauno Energija“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo V. G. 4000 Lt paskolos, 20 172 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 1996 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d., 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pagal 1993 m. rugsėjo 24 d. paskolos raštelį paskola turėjo būti gražinta 1993 m. spalio 4 d. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 89 straipsnio 2 dalį ieškinio senaties termino eiga nutrūko 1994 m. sausio 4 d., kai atsakovas gražino ieškovui 500 JAV dolerių, ir pasibaigė 1997 m. sausio 5 d. (1964 m. CK 89 straipsnio 3 dalis, 84 straipsnio 1 dalis), taigi ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą šiam reikalavimui teisme reikšti.

Vertindamas 1996 m. rugpjūčio 27 d. paskolos raštelį, teismas atmetė atsakovo argumentus, kad tai buvo tik susitarimas dėl ateityje būsiančios paskolos, nes jokių tai patvirtinančių įrodymų atsakovas nenurodė, nepateikė ir teismo neprašė išreikalauti (CPK 178 straipsnis). Iš paties atsakovo V. G. ranka surašyto paskolos raštelio teksto ir jame vartojamo esamojo laiko teismas nustatė, kad paskolos rašteliu buvo įforminta tuo metu perduodama paskola. Lingvistiškai aiškinant paskolos raštelio teiginį esamojo laiko vartojimas skolinimosi faktui aprašyti reiškia, kad skolos raštelio pasirašymo momentu vyksta pinigų skolinimasis, t. y. pinigai yra perduodami. 1996 m. rugpjūčio 27 d. paskolos raštelis atitinka tiek jo pasirašymo metu galiojusio, tiek šiuo metu galiojančio CK reikalavimus. Kadangi pagal šį paskolos raštelį grąžinimo terminas buvo „iki pareikalavimo“, tai ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino reikalavimams dėl šio paskolos raštelio reikšti. Teismas pripažino, kad atsakovas neįrodė, jog pinigų pagal 1996 m. rugpjūčio 27 d. paskolos sutartį jis negavo (kaip ir aplinkybės, kad paskolą grąžino); pažymėjo, kad atsakovas priešieškinio dėl 1996 m. rugpjūčio 27 d. sutarties ar jos dalies pripažinimo negaliojančia nepareiškė.

Pagal 1996 m. rugpjūčio 27 d. paskolos raštelį buvo sutartos trijų procentų mėnesinės (24 procentų metinės) palūkanos, kurios yra ne CK 6.210 straipsnyje numatytos palūkanos prievolės neįvykdymo atveju (netesybos), o CK 6.872 straipsnyje numatytos palūkanos už naudojimąsi paskola. Kadangi šalių laisva valia sutartos palūkanos yra ne netesybos, o palūkanos už naudojimąsi paskola, tai teismas jų negali mažinti CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalyje išvardytais netesybų mažinimo pagrindais.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria iš V. G. priteista P. G. 20 172 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 1996 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d., ir šią ieškinio dalį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl 1996 m. rugpjūčio 27 d. paskolos raštelio teksto aiškinimo. Iš bylos aplinkybių kolegija nustatė, kad šalis ir anksčiau siejo paskoliniai santykiai. Kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad sutartį surašė atsakovas, šalys pripažino, jog sutarties originalą turi ieškovas, patvirtina šalių tikruosius ketinimus, nes visuotinai suprantama aplinkybė, kad pagal šalies paprotinę teisę skolininkas pats surašo skolos dokumentą, kuris iki galutinio skolos grąžinimo yra saugomas pas kreditorių (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Atsakovo teiginius, kad pinigų jis negavo, o raštelį surašė ateičiai, jeigu tokios pinigų sumos jam prireiktų, kolegija vertino kaip neatitinkančius vidutiniškai apdairaus žmogaus elgesio. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad šalių ankstesnė paskolinių santykių praktika buvo kitokia, nesudaro pagrindo priešingoms išvadoms, o atlikti veiksmai praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo ankstesnės paskolos suteikimo, esant geriems tėvo ir sūnaus santykiams, tarpusavio pasitikėjimui, nekelia abejonių. Kolegija atsižvelgė ir į tai, kad sutarties tekstas, įsipareigojimas mokėti kas mėnesį trijų proc. palūkanas atsakovo siūlymu taip pat patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimo atsakovui faktą (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Dėl to teisėjų kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad sutarties nuginčijimo pagrindą turėjo įrodyti paskolos davėjas, nes šiuo atveju pareiga įrodyti, kad pinigų negavo, teko atsakovui, kuris nepateikė įrodymų (CPK 177, 180 straipsniai).

Apelianto nurodyta aplinkybė, kad ieškovas ilgą laiką nereikalavo grąžinti paskolos, neatėmė ieškovo teisės reikalauti grąžinti paskolintus pinigus. Pagal CK 1.127 straipsnio 3 dalį reikalavimui grąžinti 4000 Lt skolą ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pareikalavimo grąžinti skolą momento (nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d.) ir nėra pasibaigęs (CK 6.53 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija sutiko su apelianto argumentais dėl nepagrįsto ieškinio senaties netaikymo ieškinio reikalavimui dėl 20 172 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 1996 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d. priteisimo. Už naudojimąsi paskola paskolos gavėjas pasižadėjo kas mėnesį mokėti 3 procentų palūkanas, tai atitinka CK 6.872 straipsnio, o ne 6.874 straipsnio, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nuostatas. Šalys neginčija, kad paskolos raštelyje nustatytų palūkanų kas mėnesį atsakovas ieškovui niekada nemokėjo. Ieškovui reikalavimo teisė į kasmėnesines palūkanas už naudojimąsi paskola atsirado po mėnesio, t. y. 1996 m. rugsėjo 18 d. Byloje esantis ieškovo pranešimas skolininkui patvirtina, kad grąžinti skolą ir sumokėti palūkanas už laikotarpį nuo 1996 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. liepos 27 d. ieškovas pareikalavo tik 2010 m. rugpjūčio 13 d. išsiųstu registruotu laišku, kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių pareikalavimo grąžinti skolą momento, nėra. Bendras 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė iki įsigaliojant 2000 m. CK. Remiantis 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas pasibaigęs, todėl ieškinio reikalavimas priteisti 20 040 Lt palūkanų atmestinas.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas P. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nutarties dalį dėl V. G. apeliacinio skundo patenkinimo iš dalies ir priimti naują sprendimą – V. G. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; priteisti iš V. G. bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo, nustatant ieškinio senaties termino pradžią reikalavimui priteisti palūkanas. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.872 straipsnio 1 dalį, 1.127 straipsnio 3 dalį, padarydamas nepagrįstą išvadą, kad reikalavimo teisė dėl palūkanų už naudojimąsi paskola atsirado po mėnesio, t. y. 1996 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šalys susitarė dėl palūkanų už naudojimąsi paskola, todėl jų dydžio negalėjo mažinti prilygindamas palūkanas netesyboms. Byloje kilęs ginčas, kada kyla reikalavimo teisė į palūkanas už naudojimąsi paskola, jeigu paskolos grąžinimo terminas nenustatytas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog atsakovui kilo pareiga įvykdyti pagrindinę prievolę, visiškai nepagrįsta jo išvada, kad išvestinės prievolės – sumokėti sutartines palūkanas už naudojimąsi skolintais pinigais – atsakovas neprivalo įvykdyti. Kadangi pagrindinės prievolės įvykdymo terminas nebuvo apibrėžtas, tai skolininkas turėjo teisę grąžinti skolą nuo pat 1996 m. rugpjūčio 27 d. (CK 6.53 straipsnio 3 dalis), tačiau šia teise nepasinaudojo ir pinigais naudojasi iki dabar. Taigi ieškinio senaties taikymas visų palūkanų už naudojimąsi paskola atžvilgiu pažeidžia ir CK 1.5 straipsnyje nustatytus protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus. Atsakovas paskolinta pinigų suma naudojosi nuo 1996 m. rugpjūčio 27 d., t. y. veiksmai buvo tęstinio pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, svarbi ir CK 1.127 straipsnio 5 dalis: apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti tai, kad skolos negrąžinimas tokį ilgą laikotarpį, žinant, jog privalu mokėti palūkanas už naudojimąsi paskolą ir esant galimybei paskolą grąžinti anksčiau nei ieškovas jos pareikalaus, yra tęstinio pobūdžio veiksmai, todėl ieškinio senatis prasideda kiekvieną dieną. Apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis CK 1.125 straipsnio 9 dalimi ir priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 13 d. iki 2010 m. rugpjūčio 13 d., t. y. 7200 Lt.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas V. G. prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti iš P. G. bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo, nustatant ieškinio senaties termino pradžią reikalavimui priteisti palūkanas. Remiantis imperatyviosiomis įstatymų nuostatomis bei šalių susitarimu, kasatoriui P. G. reikalavimo teisė į kasmėnesines palūkanas už naudojimąsi paskolą atsirado 1996 m. rugsėjo 18 d. Tiek 1964 m., tiek 2000 m. CK nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (1964 m. CK 84 straipsnis) pasibaigė iki įsigaliojant 2000 m. CK. Remiantis 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu, CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo yra pasibaigęs. Taip pat neaišku, kokiais pagrindais kasatorius remiasi būtent 2000 m. CK normomis, kai rašytiniai įrodymai aiškiai patvirtina faktą, jog pagrindinė prievolė (paskolos sutartis) buvo sudaryta galiojant 1964 m. CK.

Kasaciniu skundu atsakovas V. G. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartį; bylą nutraukti, t. y. ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl priimtų sprendimų. Teismų praktikoje aiškiai konstatuota, kad teismų procesiniai sprendimai turi būti aiškūs, motyvuoti. CPK 270 bei 331 straipsniuose nustatyti privalomi procesinio teismo dokumento (sprendimo, nutarties) rekvizitai. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties bei pirmos instancijos teismo sprendimo, ieškinio bei apeliacinio skundo argumentų atmetimo motyvai nenurodyti, taip pažeisti CPK 177, 185 straipsniai, o apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktų reikalavimų, kartu CK 1.86, 1.78 straipsnių taikymo negalima pripažinti tinkamu.

2. Dėl 1996 m. rugpjūčio 27 d. paskolos raštelio atitikties imperatyviesiems įstatymo reikalavimams. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 1996 m. rugpjūčio 27 d. paskolos raštelis neatitiko 1964 m. CK 291 straipsnio reikalavimų, nes jame nebuvo patvirtintas paskolos dalykas ir paskolos perdavimo gavėjui faktas. Bylą nagrinėję teismai apsiribojo paskolos raštelio teksto lingvistiniu aiškinimu ir konstatavo, kad paskolos raštelyje vartojamas esamasis laikas reiškia skolinimosi faktą, t. y. kad skolos raštelio pasirašymo momentu vyksta ir pinigų skolinimasis. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pinigų perdavimas–priėmimas nėra užfiksuotas ir kitokia forma išreikštuose rašytiniuose įrodymuose. Kasatorius viso proceso metu įrodinėjo, kad paskolos raštelis neatitinka imperatyviųjų įstatymo reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškiai išdėstyti kriterijai, kuriuos turi atitikti paskolos sutartis ir paskolos raštelis: pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų susitarimo pagrindu perdavimas paskolos gavėjui nuosavybėn; paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-722/1999; 3K-3-366/2010). Išvados apie tai, kad paskolos raštelis atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, nepaisant to, jog šiame paskolos raštelyje nėra dviejų esminių paskolos rašteliams keliamų sąlygų, suponavo netinkamos, neatitinkančios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, nutarties priėmimą. Pagal suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio sutarčių tekste esantis žodis „skolinuosi“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009) tiek pagal lingvistinę šio žodžio prasmę, tiek šalių tikrųjų ketinimų prasme neduoda pagrindo konstatuoti, kad paskolos davėjo pinigų sumos perdavimo ir paskolos gavėjo pinigų sumos gavimo faktai įvyko raštelio pasirašymo metu. Pinigų pagal paskolos raštelį perdavimą paskolos gavėjo nuosavybėn bei paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti tokią pat pinigų sumą paskolos gavėjui turi įrodyti paskolos davėjas, t. y. ieškovas, tačiau jis tokių įrodymų nepateikė.

3. Dėl teisės aktų, reglamentuojančių paskolos raštelio turinį, taikymo. Teismai nurodė, kad sandoris buvo sudarytas galiojant 1964 m. CK, todėl, spręsdami dėl šalių civilinių teisinių santykių pobūdžio ir šių santykių įforminimo, nepagrįstai rėmėsi ne 1964 m., o šiuo metu galiojančio CK nuostatomis dėl paskolos sandoriui keliamų turinio, formos reikalavimų, t. y. CK 6.871 straipsnio 3 dalimi. 1964 m. CK paskolos sutarties turinio lengvatos (prezumpcijos), įtvirtintos šiuo metu galiojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, nebuvo, todėl teismai negalėjo kvalifikuoti šalių teisinių santykių pobūdžio, remdamiesi tuo metu negaliojusia materialiosios teisės norma (CPK 3 straipsnis), o ieškovas, įrodinėdamas šalių paskolintus civilinius teisinius santykius, privalėjo įrodyti ne tik pinigų perdavimo faktą, bet ir abiejų šalių valią sukurti paskolos santykius.

4. Dėl paskolos raštelio turinio aiškinimo. Paskolos raštelyje nėra specialiai aptarto sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui momento. Sutarties teksto formuluotė neginčijamai rodo tik paskolos davėjo susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, tačiau perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina. Teismas suabsoliutino sutarties teksto žodį „skolinuosi“, nors sutarčių aiškinimo principai ir taisyklės nepripažįsta pažodinio sutarties teksto suabsoliutinimo. Ginčijamas paskolos raštelio dalyko perdavimo kasatoriui patvirtinimas prieštarauja dabartinei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011).

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas P. G. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl 1996 m. rugpjūčio 27 d. paskolos raštelio atitikties imperatyviesiems įstatymo reikalavimams. Kasatoriaus teiginiai iš esmės prieštarauja formuojamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kurioje teigiama, kad prioritetas teikiamas pažodiniam sutarties turinio aiškinimui. Šalims aiškinant savo ketinimus pagal sutartį ir nesant galimybės juos nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2007). Taigi teismai pagrįstai, aiškindami paskolos raštelio turinį, nusprendė, kad esamojo laiko vartojimas patvirtina pinigų gavimo faktą. Paskolos raštelyje nurodyta, kad „skola iki pareikalavimo“, t. y. kasatorius įsipareigojo grąžinti skolą, kai skolos davėjas jos pareikalaus, be to, šalys susitarė ir dėl skolos grąžinimo sąlygų – paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti skolą bei trijų procentų palūkanas. Teigdamas, kad paskolos raštelis prieštarauja imperatyviesiems įstatymo reikalavimams, kasatorius nenurodo, kurios normos yra imperatyviosios, siekiant pripažinti paskolos raštelį niekiniu nuo sudarymo momento. Tokie kasatoriaus argumentai prieštarauja tiek 1964 m. CK 293 straipsnio 1 daliai, tiek CK 6.875 straipsnio 1 daliai, kurioje nurodytas savarankiškas paskolos sutarties nuginčijimo pagrindas – jeigu paskolos gavėjas pinigų ar kitų daiktų faktiškai negavo arba gavo jų mažiau. Taigi siekiant pripažinti paskolos raštelį negaliojančiu dėl to, jog iš tiesų paskolos gavėjui nebuvo perduotas paskolos objektas, būtina reikšti savarankišką reikalavimą pripažinti paskolos raštelį negaliojančiu, kurio kasatorius šioje civilinėje byloje pareiškęs nebuvo.

2. Dėl teisės aktų, reglamentuojančių paskolos raštelio turinį, taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2012, pripažinta, kad CK 6.870 straipsnio 1 dalies norma yra savo esme tokia pati, kaip 1964 m. CK 291 straipsnis, todėl bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad paskolos raštelis atitiko paskolos sutarties formai keliamą reikalavimą.

3. Dėl paskolos raštelio turinio aiškinimo. Kasatoriaus manymu, teismai netinkamai aiškino paskolos raštelio turinį, t. y. šalių buvo susitarta tik dėl ketinimo skolintis pinigus ateityje. Tokie kasatoriaus teiginiai prieštarauja paprastai logikai. Joks rūpestingas ir atidus žmogus nepasirašytų skolos raštelio vien dėl to, kad esant skubiam reikalui galėtų pareikalauti paskolinti pinigus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo

Paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis), todėl kreditorius, norėdamas šią prielaidą nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-203/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-203/2008">3K-3-203/2008</a>).

Nagrinėjamos bylos šalių ginčo santykiai kildinami iš paskolos sutarties, kurios sudarymo faktas įrodinėjamas paskolos rašteliu, sudarytu galiojant 1964 m. CK, kurio 291 straipsnis esmines paskolos sutarties sąlygas reglamentavo analogiškai galiojančio CK 6.870 straipsnyje įtvirtintam reglamentavimui. Taigi, tiek pagal 1964 m., tiek pagal dabar galiojantį CK paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento; tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Būtent šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką.

Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilęs dėl pinigų perdavimo fakto, tai reiškia ginčo dėl paskolos sudarymo fakto buvimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008).

Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad paskolos raštelyje nėra specialiai aptarto sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui momento, sutarties teksto formuluotė neginčijamai rodo tik paskolos davėjo susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, tačiau perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina, todėl, kasatorius teigimu, teismas suabsoliutino sutarties teksto žodį „skolinuosi“, nors sutarčių aiškinimo principai ir taisyklės nepripažįsta pažodinio sutarties teksto suabsoliutinimo. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tam, jog būtų galima konstatuoti, kad šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010). Jau minėta, kad ginčo šalių paskolos santykiai atsirado galiojant 1964 m. CK, kurio dvidešimt aštuntajame skirsnyje, reglamentavusiame paskolos teisinius santykius, nebuvo normų, nustatančių paskolos raštelio turinį. Apeliacinės instancijos teismas paskolos raštelio turinį vertino visų šios konkrečios bylos aplinkybių bei šalių tarpusavio santykių kontekste ir apie šalių paskolos santykių atsiradimą sprendė iš byloje surinktų įrodymų visumos. Byloje nustatyti teisiškai reikšmingi faktai, kurių visuma leido teismams padaryti išvadą, kad šalių buvo sudaryta paskolos sutartis. Kadangi kasacinis teismas netiria faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, tai teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, nurodo, kad teismas ištyrė ir įvertino šiai bylai reikšmingus įrodymus, teisingai kvalifikavo šalių santykius.

Dėl materialiosios teisės normų taikymo, nustatant ieškinio senaties termino pradžią reikalavimui priteisti palūkanas

Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinis teismo praktikoje pažymėta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-357/2007). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys susitarė dėl 3 proc. mėnesinių palūkanų, t. y. nustatė mokestį už naudojimąsi paskola. Tiek netesyboms, tiek ir palūkanoms taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Reikalavimams dėl netesybų (baudų ir delspinigių) taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o reikalavimams dėl palūkanų, kaip ir kitų periodinių išmokų išieškojimo – penkerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, nuo kurio momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalaujant delspinigių: reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje numatytam laikotarpiui) atskirai, todėl už paskutiniuosius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Mechanika“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-994/2001; kt.). Analogiškomis nuostatomis reikėtų vadovautis taikant ieškinio senatį mokėjimo (pelno) ir kompensuojamosioms palūkanoms.

Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje teisingai kvalifikavo šalių susitarimą kaip sutartį dėl pelno palūkanų mokėjimo. Tačiau teismas konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui sumokėti palūkanas pareikšti, todėl ieškinio dalį dėl palūkanų priteisimo atmetė. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais ieškovo kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią. Reikalavimams priteisti palūkanas pareikšti nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo prievolės mokėti palūkanas termino pažeidimo kiekvieną mėnesį, todėl, nors reikalavimas priteisti palūkanas pareikštas praėjus daugiau kaip penkeriems metams nuo prievolės mokėti pelno palūkanas pažeidimo, šios palūkanos gali būti priteisiamos už paskutinius penkerius metus, nes kreditoriaus teisių pažeidimas vyksta kiekvieną mėnesį. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatytos konkrečios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad, nors apeliacinės instancijos teismas ir suklydo taikydamas bei aiškindamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino reikalavimui priteisti palūkanas skaičiavimo pradžią, tai nesudaro pagrindo skundžiamam procesiniam sprendimui panaikinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytos aplinkybės, kurios patvirtina, kad atsakovas į ieškovo sąskaitą yra pervedęs dideles pinigų sumas, apmokėjęs jo skolinius įsipareigojimus (iš viso daugiau kaip 100 tūkst. Lt). Šių aplinkybių ieškovas neginčija. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios konkrečios bylos šalių šeiminis santykių pobūdis ir nustatytos konkrečios faktinės aplinkybės duoda pagrindą išvadai, jog atsakovas prievolę mokėti palūkanas (užmokestį už naudojimąsi paskolintais pinigais) yra įvykdęs, apmokėdamas ieškovo įsipareigojimus bei skolas, todėl reikalavimo priteisti palūkanas tenkinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad ieškovo ir atsakovo kasacinių skundų argumentai yra teisiškai nepagrįsti, nes bylą nagrinėję teismai išaiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas pagal byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo naikinti teismų priimtus procesinius dokumentus kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 34,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, atmetus kasacinius skundus, priteistinos iš kasatorių lygiomis dalimis į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartimi tenkintas kasatoriaus P. G. prašymas ir atidėtas 535 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą mokėjimas iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Atmetus P. G. kasacinį skundą, ši žyminio mokesčio dalis priteistina iš jo į valstybės biudžetą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš P. G. (duomenys neskelbtini) 17,07 Lt (septyniolika litų 7 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, ir 535 (penkis šimtus trisdešimt penkis) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaitą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Priteisti iš V. G. (duomenys neskelbtini) 17,07 Lt (septyniolika litų 7 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaitą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas