Baudžiamoji byla Nr. 2K-121-222/2019
Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00928-2014-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.5.1; 2.1.7.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
išteisintojo E. K. gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Viliaus Paulausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nuosprendžio išteisintojo E. K. baudžiamojoje byloje.
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. nuosprendžiu E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu penkiems mėnesiams, paskiriant vykdyti teismo įpareigojimus ir laikytis teismo draudimų: a) įpareigoti studijų metu nuo 22 iki 7 val. imtinai būti savo faktinėje gyvenamojoje vietoje Ukmergėje arba Kaune, jeigu tai nesusiję su mokslu, užklasine veikla ar kaltinamojo asmens sveikatos priežiūra; b) įpareigoti toliau tęsti mokslus (duomenys neskelbtini) universitete, be pateisinamų priežasčių nepraleidinėjant paskaitų ir praktinių užsiėmimų, o baigus mokslus, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje; c) uždrausti be bausmę vykdančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.
Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteistas ir A. K.. Dėl jo nuosprendis nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka ir kasacinių skundų negauta.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 18 d. nuosprendžiu Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalis dėl E. K. nuteisimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: E. K. dėl kaltinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. E. K. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, panaikinus pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, išteisintas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 88-1-00408-14 dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo metu apklausiamas kaip liudytojas, pasirašytinai įspėtas pagal BK 235 straipsnį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2014 m. birželio 6 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato tarnybinėse patalpose šio policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjai E. B. davė melagingus parodymus, nurodydamas, kad 2014 m. gegužės mėn., būdamas prie UAB „Senukų prekybos centras“ Ukmergės padaliniui priklausančio prekybos centro esančioje automobilių aikštelėje Ukmergėje, Kauno g. 120B, matė, kaip D. K. (nukentėjusysis) pradėjo konfliktą ir dešine ranka sudavė S. K. į veidą, po to D. K. sudavė S. K., nors byloje nustatyta, kad taip nebuvo. Po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, E. K. 2014 m. liepos 14 d. papildomos apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje metu bei 2014 m. rugpjūčio 6 d., 2014 m. rugsėjo 15 d., atliekant akistatas su liudytojomis D. A., R. V. ir nukentėjusiuoju D. K., davė analogiškus melagingus parodymus.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiasis prokuroras V. Paulauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad išteisintojo E. K. veiksmuose nėra nusikaltimo, nustatyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė neatlikęs įrodymų tyrimo, nenustatęs naujų teisiškai reikšmingų aplinkybių, neišanalizavęs ir neįvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumos, įrodymus įvertinęs selektyviai, jų tarpusavyje nelygindamas, vieniems įrodymams suteikdamas didesnę reikšmę negu kitiems. Be to, išvadą dėl E. K. kaltės nebuvimo teismas padarė remdamasis prielaidomis apie E. K. bei liudytojų gebėjimą objektyviai suvokti įvykio situaciją, t. y. neturėdamas tam specialiųjų žinių teismas vertino tai, ką E. K. suvokė bei įsisąmonino ir kas galėjo trukdyti tai padaryti. Kaip teigia kasatorius, E. K. atliktų nusikalstamų veiksmų pobūdis, intensyvumas, būdas, situacija, kuriai esant jie buvo atlikti, rodo, kad objektyvios tikrovės neatitinkančius parodymus jis davė sąmoningai, norėdamas iškraipyti įvykio aplinkybes, o ne sąžiningai klysdamas.
2.2. Baudžiamojoje byloje dėl D. K. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir šioje baudžiamojoje byloje apklausti asmenys – D. K., D. A., R. V., A. R. viso proceso metu nuosekliai tvirtino matę, kad būtent S. K. trenkė D. K., nurodė, kad įvykio vieta – aikštelė buvo pakankamai apšviesta ir įvykio aplinkybės jiems buvo matomos. Kvestionuodamas šių asmenų parodymų nuoseklumą apeliacinės instancijos teismas aptarė tik vienos liudytojos – D. A. parodymų fragmentus, teigdamas, kad jie yra prieštaringi. Tačiau abi baudžiamąsias bylas nagrinėję pirmosios instancijos teismai, atlikę išsamų ir nešališką įrodymų tyrimą bei vertinimą, išsamiai aptarę aplinkybes, kuriomis grindė nuosprendžius, konstatavo, kad, skirtingai nei E. K., kitų asmenų – D. K., R. V., D. A., A. R. – parodymai yra nuoseklūs ir patikimi.
2.3. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad E. K. nebuvo kategoriškas dėl įvykio aplinkybių, rėmėsi tik pasirinktais jo teiginiais, neįvertinęs visų jo parodymų. Tačiau E. K. viso ikiteisminio tyrimo Nr. 88-1-00408-14 metu ir vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose kategoriškai tvirtino, kad pirmas fizinį smurtą panaudojo D. K.. Teigti, kad galbūt galėjo klaidingai suvokti situaciją, jis pradėjo tik patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 235 straipsnio 1 dalį.
2.4. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje visiškai nepaminėjo didelę reikšmę turinčių ikiteisminio tyrimo metu duotų E. K. pirminių parodymų, iš kurių matyti, kad nuo pat tyrimo pradžios jis nesilaikė pareigos duoti teisingus parodymus ir klaidino tyrimą atliekančią pareigūnę. Be to, teismas, konstatuodamas, kad byloje nėra jokių duomenų, jog E. K. būtų turėjęs tikslą ar motyvą padėti S. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, neįvertino byloje esančių duomenų, kad E. K. su S. K. palaikė pakankamai glaudžius santykius, taip pat neįvertino paties E. K. įžūlaus elgesio konflikto metu. Kasatorius pažymi ir tai, kad teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje S. K. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, E. K. ir A. K. parodymais nesivadovavo ir juos atmetė, įvertinęs kaip siekį padėti S. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės.
2.5. Pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. K. veiksmuose nėra nusikaltimo, nustatyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, sudėties, yra nepagrįsta, todėl dėl E. K. priimtas šio teismo išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro V. Paulausko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl E. K. išteisinimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį
4. Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir išteisinęs E. K. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
5. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas bylos įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus bei nustatant aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Taigi prokuroro kasacinio skundo teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto bylos duomenų vertinimo nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais ir baudžiamojo įstatymo taikymu byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
6. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismų išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, neįvertinus visų proceso metu surinktų liečiančių bylą įrodymų, padaryta klaidų dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų įrodymams keliamų reikalavimų, neišdėsčius teisinių argumentų dėl įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUxLTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-251-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-251-507/2016">2K-251-507/2016</a>, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018 ir kt.).
7. Iš bylos medžiagos ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad tokio pobūdžio pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nepadarė. Nors prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė iš naujo neatlikęs įrodymų tyrimo ir nenustatęs naujų teisiškai reikšmingų aplinkybių, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje surinktus įrodymus ištyrė pirmosios instancijos teismas, o BPK įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės nenustato, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą visais atvejais. Šiuo atveju visos aplinkybės, susijusios su išteisintojo E. K. parodymų davimu, yra išsiaiškintos, bylos įrodymai, galintys atitinkamas aplinkybes patvirtinti ar paneigti, yra išnagrinėti ir apeliacinės instancijos teismo iš naujo įvertinti.
8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą dėl S. K. padaryto kito žmogaus (nukentėjusiojo D. K.) nesunkaus sveikatos sutrikdymo, išteisintasis E. K., kaip liudytojas apie tiriamo įvykio aplinkybes apklausiamas 2014 m. birželio 6 d., liepos 14 d. (atliekant papildomą apklausą, parodymų patikrinimo vietoje metu), rugpjūčio 6 d. (akistatoje su liudytoja D. A.), rugsėjo 15 d. (akistatose su liudytoja R. V. ir nukentėjusiuoju D. K.), davė neteisingus parodymus. S. K. 2015 m. vasario 17 d. yra priimtas įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (apeliacinės instancijos teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi šis nuosprendis paliktas nepakeistas); teismų nustatyta, kad S. K. sudavė nukentėjusiajam D. K. du kartus kumščiu į veidą, vieną kartą spyrė į kojas, po to pargriuvusiam spyrė vieną ar du kartus į pilvą. Tuo tarpu E. K., kurio parodymais teismai nepatikėjo, parodė kitaip, t. y. kad konflikto metu D. K. pirmasis sudavė smūgį ranka S. K. į veidą, po to S. K. sudavė D. K..
9. Taigi, minėtų išteisintojo E. K. parodymų turinys ir bylos duomenys patvirtina, kad objektyviai E. K., kaip liudytojas, davė tikrovės neatitinkančius parodymus. Tačiau nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę E. K. veiksmus BK 235 straipsnio prasme, priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas E. K. pripažino kaltu už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnio 1 dalis), padarydamas išvadą, kad objektyvieji ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai jo veikoje yra nustatyti. Šis teismas konstatavo, kad E. K., kaip liudytojas duodamas kaltinime nurodytus parodymus, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, suprato savo procesinę padėtį ir tai, kad pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją, ir siekė, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose bei panaudota baudžiamojoje byloje, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal E. K. gynėjo apeliacinį skundą, nors pripažino, kad objektyvieji nusikalstamos veikos, nurodytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymiai E. K. veikoje nustatyti tinkamai, jį dėl melagingų parodymų davimo išteisino, konstatuodamas, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje neįrodyta, jog jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. duodamas pirmiau minėtus parodymus suprato, kad nurodo tikrovės neatitinkančius faktus, ir norėjo taip veikti. Taigi iš teismų sprendimų turinio matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė skirtingas išvadas apie nusikalstamos veikos, nustatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, subjektyviojo požymio – E. K. tyčios duodant parodymus – (ne)buvimą.
10. Sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą viena iš pagrindinių nuostatų yra ta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme nurodytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė. Dėl to, kaltinant asmenį melagingų parodymų davimu pagal BK 235 straipsnį, turi būti nustatyta šios veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Šių požymių buvimas turi būti grindžiamas įrodymais, įvertintais pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles.
11. BK 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertas ar specialistas pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėjas melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia.
12. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. Melagingi parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, paprastai trukdo atlikti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje. Jie gali pakreipti tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą neteisinga kryptimi ir būti viena esminių prielaidų priimti nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį (ar nutartį). Tokiais kaltininko veiksmais sutrikdoma normali ikiteisminio tyrimo institucijos ar teismo veikla. BK 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji. Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo melagingų parodymų davimo momento nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokius nors padarinius. Duodamas melagingus parodymus kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, ikiteisminio tyrimo metu jis patvirtina savo parašu liudytojo apklausos protokole. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM1LTg5NS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-335-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-335-895/2015">2K-335-895/2015</a>, 2K-305-788/2015, 2K-566-895/2015).
13. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, įtvirtintų BK 2 straipsnyje, yra ta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltę apibūdina psichinis asmens santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais ir situacija, kuriai esant padaryta nusikalstama veika. Kaltės turinį atskleidžiančių aplinkybių nustatymas yra svarbus pagrindžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą, kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Teisinės išvados dėl tokių aplinkybių buvimo ar nebuvimo daromos remiantis kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, taip pat įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, siekiamą rezultatą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011, 2K-164-976/2015, 2K-397-895/2015, 2K-28-976/2018 ir kt.). Kaip minėta, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kilti nepakanka nustatyti vien objektyvios tikrovės neatitinkančių parodymų fakto; pvz., jeigu duodamas parodymus liudytojas pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ar dėl kitų priežasčių klydo ir dėl to negalima konstatuoti jo tiesioginės tyčios buvimo, pagrindo baudžiamajai atsakomybei už melagingų parodymų davimą nėra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-505/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-505/2013">2K-505/2013</a>, 2K-3-489/2016, 2K-57-788/2016).
14. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, subjektyviojo požymio E. K. veikoje buvimą konstatavo formaliai. Išvadą dėl E. K. kaltės, kad duodamas kaip liudytojas tikrovės neatitinkančius parodymus jis veikė tiesiogine tyčia, pirmosios instancijos teismas padarė visapusiškai neišanalizavęs visų E. K. kaltės turiniui nustatyti reikšmingų aplinkybių, iš esmės pasiremdamas tik tais įrodymais, kurie patvirtina objektyviuosius nusikalstamos veikos, nustatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymius, apsiribojęs tuo, jog kitų liudytojų (D. K., R. V., D. A., A. R.) parodymai yra priešingi, paneigiantys E. K. parodytas įvykio, apie kurį davė parodymus, aplinkybes.
15. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, darydamas priešingą išvadą, kad byloje neįrodyta, jog E. K., duodamas kaltinime (ir pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje) nurodytus parodymus, suprato, kad jie neatitinka tikrovės, ir norėjo taip veikti (veikė tiesiogine tyčia), ją pagrindė kruopščia visų bylos įrodymų bei jų pagrindu nustatytų aplinkybių analize. T. y. teismas aptarė ir įvertino E. K. parodymus, duotus tiek apklausiant jį kaip liudytoją ikiteisminio tyrimo dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo metu, atliekant jo parodymų patikrinimą vietoje, akistatas su kitomis liudytojomis ir nukentėjusiuoju, tiek jo parodymus, duotus nagrinėjamoje byloje apklausiant jį kaip įtariamąjį ir kaltinamąjį, taip pat nukentėjusiojo D. K., liudytojų D. A., R. V., A. R. parodymus, nuteistojo S. K. ir šioje byloje dėl melagingų parodymų davimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nuteisto A. K. parodymus, kitus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai įvertinęs įrodymų visumą skundžiamame nuosprendyje argumentavo, kodėl E. K. kaltė – tiesioginė tyčia dėl melagingų parodymų davimo – neįrodyta. Be kita ko, išteisinamajame nuosprendyje darant išvadas dėl E. K. kaltės turinio atsižvelgta į įvykio, kurio metu S. K. sudavė smūgius D. K. ir apie kurį davė parodymus E. K. bei kiti liudytojai, situaciją, galimybes objektyviai suvokti, įsidėmėti ir tiksliai nurodyti visa tai, kas vyko. Teismas nustatė, kad minėtas įvykis vyko tamsiu paros metu ir, net esant dirbtiniam apšvietimui, tai apsunkino matomumą, be to, pats įvykis (konfliktas tarp S. K. ir D. K.) buvo netikėtas, įvyko greitai, jo eigos tiksliai neatpasakojo ne tik E. K., bet ir kiti liudytojai, daugelio jų parodymai nesutapo; E. K., apklausiamas dėl šio įvykio aplinkybių, nebuvo visiškai kategoriškas, visos jo eigos atidžiai ir nepertraukiamai nestebėjo, jis (E. K.) stovėjo pasisukęs šonu į konflikto dalyvius; įvykio vietoje buvo nemažai žmonių (kaip nurodyta išteisinamajame nuosprendyje, peržiūrėjus įvykio vaizdo įrašą pastebėtas asmenų sambrūzdis, sujudimas, panašus į muštynes). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad neatmestina, jog E. K. įvykį galėjo matyti taip, kaip jis ir parodė. Vertindamas susidariusią situaciją teismas atkreipė dėmesį, kad E. K. parodymai nesutapo ir su nuteistojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo byloje S. K. parodymais, nors pirmosios instancijos teismas nurodė, esą E. K. buvo suinteresuotas duoti S. K. naudingus parodymus (siekdamas padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog E. K. būtų turėjęs tikslą ar motyvą padėti S. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat kad nenustatyta (to nenustatė ir pirmosios instancijos teismas), jog S. K. būtų kaip nors paveikęs, prašęs E. K. meluoti, liudyti jo naudai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog pradėjus E. K. baudžiamąjį persekiojimą (ikiteisminis tyrimas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį pradėtas 2014 m. gruodžio 12 d., E. K. pranešimas apie įtarimą įteiktas 2015 m. sausio 9 d.), dar nesant išnagrinėtai baudžiamajai bylai dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo (pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas 2015 m. vasario 17 d.), apsunkinta galimybė apklausiant E. K. kaip liudytoją teisiamojo posėdžio metu patikrinti minėtoje byloje ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus.
16. Taigi, priešingai nei teigiama prokuroro kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl E. K. išteisinimo grindžiamos aplinkybėmis, kurios paremtos visų bylos įrodymų vertinimu, atliktu taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Nepavykus pašalinti abejonių dėl E. K. tiesioginės tyčios buvimo apeliacinės instancijos teismas jas aiškino kaltininko naudai ir padarė išvadą, kad byloje surinktais įrodymais nebuvo paneigta E. K. versija, jog jis dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, susijusių su konkrečios įvykio situacijos ypatumais, neteisingai suprato įvykio, dėl kurio davė parodymus kaip liudytojas, situaciją ir ikiteisminio tyrimo metu parodydamas, jog D. K. pirmas sudavė smūgį S. K. į veidą, klydo. Minėta, kad tam, kas neteisingai suprato įvykio aplinkybes ir todėl duodamas parodymus dėl jų klydo, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nekyla. Šiuo atveju prokuroro kasacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvados, kad bylos duomenimis neįrodyta E. K. tiesioginė tyčia duoti melagingus parodymus.
17. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos, reglamentuojančios įrodinėjimą ir nuosprendžio priėmimą, suponuoja draudimą esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias teisingam sprendimui priimti aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-205/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-205/2012">2K-205/2012</a>, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.).
18. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl E. K. išteisinimo nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos, nustatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, sudėties yra teisėtas. Panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują, išteisinamąjį, nuosprendį apeliacinės instancijos teismas jį tinkamai pagrindė, šio teismo nuosprendžio turinys atitinka jam keliamus reikalavimus, nurodytus BPK 331 straipsnio 1, 2 dalyse. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo šį nuosprendį naikinti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Viliaus Paulausko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Alvydas Pikelis
Dalia Bajerčiūtė
