Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-37/2006

Procesinio sprendimo kategorija 30.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (teisėjų kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 11 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugpjūčio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. Š. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, tretiesiems asmenims S. M., Vilniaus rajono savivaldybei, VĮ Registrų centrui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. Š. ieškinio pareiškimu prašė įpareigoti atsakovą Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Vilniaus apskrities viršininko administracijos, atlyginti jam padarytą žalą, suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą ir priteisti 5000 Lt neturtinę žalą.

Ieškovas grindė prašymą tuo, kad 1997 m. lapkričio 17 d. sutartimi Vilniaus apskrities viršininko administracija pardavė jam 1455 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Sutartis buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Nupirktame žemės sklype ieškovas jokių statybos darbų nevykdė ir nutarė jį parduoti. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui išdavus pažymą pardavimui, ieškovas sužinojo, kad šis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso ne tik jam, bet ir trečiajam asmeniui S. M., kuriam šį sklypą dar 1993 m. balandžio 26 d. pardavė Vilniaus rajono savivaldybė. Ši pirkimo-pardavimo sutartis taip pat įregistruota. Dėl to paaiškėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, pažeisdama Žemės įstatymo 16 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnį ir netinkamai suformuodama žemės sklypą, pardavė ieškovui ne valstybei, o trečiajam asmeniui S. M. priklausantį žemės sklypą. Pagal Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalį Vilniaus apskrities viršininko administracija privalėjo atlikti jos kompetencijai priskirtas žemės valdymo funkcijas taip, kad būtų sudarytos sąlygos gyventojų poreikiams tenkinti ir apsaugota žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisė. Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareigūnai savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovui turtinę ir neturtinę žalą. Be to, atsakovas neatliko jokių veiksmų klaidai ištaisyti ir atlyginti padarytą žalą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2005 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, be to savo iniciatyva (ex officio) konstatavo, kad 1993 m. balandžio 26 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta S. M. ir Vilniaus rajono savivaldybės, reg. Nr. 1-1109, patvirtinta Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarės T. N., yra niekinė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas negali visiškai realizuoti savo nuosavybės teisių į 1997 m. lapkričio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įgytą 1455 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (registro Nr. 41/13814), nes Vilniaus apskrities viršininko administracija pardavė ne valstybei, o trečiajam asmeniui S. M. nuosavybės teise priklausantį sklypą, kuris jam yra parduotas anksčiau. Šią aplinkybę pripažįsta šalys ir tai patvirtina byloje esantys dokumentai: Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P41/97-0195 nuorašas (b. l. 3, 4), Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. vasario 18 d. raštas Nr. (50)-1.2-529 (b. l. 15-16), kuriuo pripažįstama, kad S. M. vardu įregistruoto sklypo (kadastro Nr. 4174/0100:0266) ir S. Š. sklypo (kadastro Nr. 4174/0100:621) ribos idealiai sutampa. S. M. šį sklypą įgijo 1993 m. balandžio 26 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4174-0100-266. Sutarties 3 punkte pirkėjui buvo nustatyta sąlyga, kad jis per 18 mėnesių nuo 1992 m. rugsėjo 28 d. šio žemės sklypo nuomos sutarties įregistravimo turi atlikti pagal projektą numatomo statyti šiame sklype pagrindinio objekto nulinio ciklo darbus. Iš 1992 m. rugsėjo 28 d. žemės sklypo nuomos sutarties (b. l. 65) 2.1 punkto matyti, kad statytojas, t. y. S. M., turėjo pradėti individualią statybą per vienerius metus ir baigti ją per trejus metus nuo leidimo statybai išdavimo dienos. Statybos registracijos pažyma išduota 1993 m. gegužės 13 d., reg. Nr. 2656 (b. l. 53). Teismas rėmėsi Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2000 m. liepos 18 d. įstatymo 9 straipsniu, kuriuo 2000 m. CK nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti. CK 1.78 straipsnio 5 dalies pagrindu teismas savo iniciatyva konstatavo, kad 1993 m. gegužės 26 d. S. M. su Vilniaus rajono savivaldybe sudarytas sandoris yra niekinis, nes neįvykdyta sutarties 3 punkte nurodyta sąlyga ir taikė sutarties sudarymo metu galiojusio CK 61 straipsnį, kurį atitinka 2000 m. CK 1.66 straipsnis. Be to, sprendime nurodoma, kad S. Š. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija kaip pardavėjas netinkamai atliko pareigas, todėl jis laikytinas sąžiningu įgijėju. Atsakovas privalėjo garantuoti, kad parduodamas daiktas yra jo nuosavybė (1964 m. CK redakcijos 253, 257 straipsniai, 2000 m. CK 6.317 straipsnis). Nustačius, kad ieškovas yra sąžiningas įgijėjas ir nesant reikalavimo ar pagrindų pripažinti 1997 m. lapkričio 17 d. sandorį negaliojančiu, ieškinys negali būti tenkinamas, nes nėra juridinio pagrindo suteikti ieškovui kitą sklypą, kol nėra panaikinta jo nuosavybė į jau turimą sklypą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi trečiojo asmens S. M. apeliacinį skundą tenkino: kolegija nutarė pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 11 d. sprendimą, panaikinant jo dalį dėl 1993 m. balandžio 26 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo niekine, likusią sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, nesant reikalavimo pripažinti 1997 m. lapkričio 17 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, ieškinys negali būti tenkinamas, nes nėra juridinio pagrindo suteikti ieškovui kitą sklypą, kol nėra panaikinta jo nuosavybė į turimą sklypą. Dėl 1993 m. balandžio 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties įvertinimo kolegija nurodė, kad šis sandoris sudarytas laikantis įstatymo reikalavimų. Šios sutarties 3 punkte nurodyta, kad pirkėjas įsipareigoja per 18 mėnesių atlikti nulinio ciklo darbus, o to neįvykdžius pirkimo - pardavimo sutartis galės būti nutraukiama. Dėl to šis sandoris priskirtinas prie nuginčijamų, o ne niekinių. Sutarties šalis pirkėjas S. M. byloje patrauktas trečiuoju asmeniu ir nebūdamas atsakovas negalėjo naudotis šiam suteikiamomis CPK 42 straipsnyje numatytomis procesinėmis teisėmis teismui sprendžiant dėl sutarties panaikinimo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas S. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugpjūčio 4 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 11 d. sprendimą. Kasatoriaus prašymas grindžiamas tuo, kad:

1. Įsigaliojus 2000 m. CK pasikeitė sandorių pripažinimo negaliojančiais teisinis reglamentavimas, todėl vienodas CK 1.78 straipsnio normos aiškinimas ir taikymas turi esminės reikšmės formuojant teismų praktiką. Bylą nagrinėję teismai skirtingai taikė CK 1.78 straipsnį, išsiskyrė teisinė argumentacija dėl šios normos taikymo, dėl to kasacinio teismo išaiškinimai pasikeitus niekinių ir nuginčijamų sandorių teisiniam reglamentavimui yra svarbūs vienodai teismų praktikai kiekvienoje tokio pobūdžio byloje.

2. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas ginčo santykiui 1964 m. CK 61 straipsnį (2000 m. CK 1.66 straipsnį), nurodė, kad 1993 m. balandžio 26 d. sutarties 3 punkto sąlygos dėl statybų pradžios neįvykdymas nereiškia sutarties pasibaigimo. Taip Vilniaus apygardos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimus, nes nenurodė šios išvados teisinių argumentų.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, prašo kasacinį skundą tenkinti.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka byloje nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos byloje aplinkybės

1993 m. balandžio 26 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta S. M. ir Vilniaus rajono valdybos, taip pat 1997 m. lapkričio 17 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta S. Š. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos, valstybė perleido nurodytų privačių asmenų nuosavybėn tą patį žemės sklypą, kurio plotas 1455 kv. m, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 3, 63). Aplinkybę, kad šiomis sutartimis parduoto to paties sklypo paženklintos ribos idealiai sutampa, patvirtina pirminio sklypo įgijėjo S. M. ir vėlesnio sklypo įgijėjo S. Š. patvirtinti žemės sklypo planų brėžiniai (b. l. 42, 56).

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje ir Žemės įstatymo (1997 m. liepos 11 d. įstatymo redakcija) 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybė saugo ir gina žemės savininkų teises. Ginčo žemės sklypo perleidimo iš valstybinės į privačią nuosavybę metu galiojusio Žemės įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punktu įtvirtinta nuostata, kad valstybinės žemės sklypų pardavimas privačion nuosavybėn vyksta įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo ir žemės privatizavimui bei nuomai parengtų dokumentų atitikimo įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams kontrolės funkcija priskirta apskričių viršininkams ir Žemės ūkio ministerijai. Dėl to nagrinėjamoje byloje spręsdami ieškinio reikalavimus atlyginti žalą, padarytą Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmais, sudarant žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorius, teismai turėjo įvertinti, ar šie sandoriai yra teisėti, ir ar Vilniaus apskrities viršininko administracija pagal jos kompetencijai priskirtas pareigas sudarė tuos sandorius.

Pagal galiojusios redakcijos Žemės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punktą imperatyviai nurodoma, kad žemės perleidimo sutartyse turi būti nurodyti įrašai, rodantys žemės savininko valią perleisti sutartyje nurodytą žemės sklypą. Kadangi byloje nustatyta, kad 1997 m. lapkričio 17 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Vilniaus apskrities viršininko administracija pardavė ne valstybei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, teismai turėjo įvertinti tokius veiksmus ir iš jų kylančias pasekmes. 1997 m. lapkričio 17 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartyje nebuvo išreikšta šio sklypo tikrojo savininko S. M. valia parduoti sklypą. Kita vertus, pagal šią sutartį įgijęs sklypą S. Š. negali visiškai įgyvendinti nuosavybės teisių. Esant tokiai padėčiai byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo išspręsti ginčą iš esmės tam, kad į vieną žemės sklypą kaip daiktinių teisių objektą būtų pripažinta nuosavybė tik vienam konkrečiam asmeniui ir būtų nutrauktas nuosavybės teisių pažeidimas į tą sklypą.

Pirmosios instancijos teismas sprendime įvertino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, neįvykdžiusi įstatyme nustatytų pareigų, padarė teisės pažeidimą, tačiau nepasisakė dėl tokio pažeidimo atsiradusių neteisėtų pasekmių pašalinimo. Žemės įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybinės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, dėl kurių kaltės žemės savininkai negalėjo naudotis žeme, ją valdyti ir disponuoti, privalo atlyginti dėl to susidariusius nuostolius žemės savininkams. Taigi teismai turėjo įvertinti tiek paties pažeidimo mastą, tiek tai, kokias neigiamas pasekmes sukėlė tokie neteisėti veiksmai, tiek aplinkybes, dėl kurių asmenų kaltės buvo sudarytas sandoris, kurio sudaryti Vilniaus apskrities viršininko administracija negalėjo, ir atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kaip tai numatyta CK 6.281 straipsnio 1 dalyje, nuspręsti dėl nuostolių atlyginimo būdo. Tokių esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui aplinkybių bylą nagrinėję teismai nesiaiškino ir jų neįvertino (CPK 270 straipsnio 4 dalis).

Dėl pirminio ginčo sandorio, sudaryto 1993 m. balandžio 26 d. S. M. ir Vilniaus rajono valdybos, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šį sandorį laikyti niekiniu nėra pagrindo. Sutarties 3 punkte esanti sąlyga apie tai, kad pirkėjas S. M. įsipareigoja per 18 mėnesių atlikti žemės sklype numatyto statybos objekto nulinio ciklo darbus, o šios prievolės neįvykdžius pirkimo-pardavimo sutartis bus nutraukiama, dar nereiškia, kad dėl tokios pirkėjo prievolės neatlikimo galima pripažinti sutartį niekine ab initio, t. y. nuo jos sudarymo momento. Kasacinio teismo vertinimu, sutartis galėjo būti nutraukiama tik kitos sutarties šalies reikalavimu įrodžius aplinkybes, dėl kurių buvo neįvykdyta tokia sutartyje numatyta prievolė, be to, toks prievolės neįvykdymas yra pakankamas pagrindas nutraukti sutartį tik kai iš esmės pažeidžia kitos šalies interesus. Teismai nenustatė, kad šia sutartimi būtų pažeistos imperatyvios teisės normos, taip pat nenustatytas kitoks akivaizdus šios sutarties negaliojimo pagrindas, dėl to pirmosios instancijos teismas negalėjo sutarties pripažinti niekine, tokia sutartis gali būti nuginčijama tik jos sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK nustatytais pagrindais (2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju ex officio nepagrįstai pripažino šį sandorį niekiniu. Byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl nurodyto sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Be to, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, vertindami sandorio teisėtumą, sprendė dėl trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, S. M. teisių ir pareigų. Atsižvelgiant į trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, padėtį procese, jiems suteikiamas procesines teises (CPK 47 straipsnis), darytina išvada, kad išspręsdamas ginčą teismas negali kartu išspręsti ir trečiojo asmens teisių ir pareigų, susijusių su šalimi, su kuria tretysis asmuo turi teisinių santykių, klausimo. Sprendžiant dėl dvišalio sandorio panaikinimo abu sandorio dalyviai turi būti patraukti byloje šalimis, nes įtraukus į bylos nagrinėjimą šalimi tik vieną dalyvį, šis įgyja procesinių teisių prasme nepagrįstą pranašumą prieš kitą sutarties šalį, kuri nebūdama bylos šalimi negali pati savarankiškai spręsti dėl ginčo objekto. Tokį reikalavimą lemia bylos šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principų paskirtis civiliniame procese (CPK 12, 17 straipsniai). Tretysis asmuo ir sandorio šalis S. M. negalėjo teismui iš anksto pareikšti savo argumentuotos pozicijos dėl sandorio, kurio šalimi jis yra, panaikinimo, nežinodamas, kad teismai vertins tokio sandorio teisėtumą. Dėl to, vertindamas 1993 m. balandžio 26 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumą, pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti šalimi įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu esantį šio sandorio dalyvį (pirkėją) S. M. (CPK 45 straipsnio 1 dalis). Neįtrauktas šalimi tretysis asmuo S. M. negalėjo naudotis CPK 42 straipsnyje suteikiamomis visomis šalies teisėmis ir pareigomis.

Konstatuotina, kad nurodyti proceso teisės normų pažeidimai ir netinkamas nurodytų materialinės teisės normų taikymas turėjo įtakos nepagrįstoms teismų išvadoms kasacine tvarka skundžiamuose procesiniuose sprendimuose. Teismai neatskleidė esminių bylos aplinkybių, dėl to byloje priimti procesiniai sprendimai negali būti pripažinti teisėtais (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Ginčo esminių aplinkybių aiškinimas susijęs su faktinių bylos aplinkybių nustatymu, tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Išvardyti proceso teisės normų pažeidimai tinkamai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugpjūčio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Aloyzas Marčiulionis

Egidijus Laužikas