Baudžiamoji byla Nr. 2K-172-788/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40033-2016-2
Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.5.4.1; 2.1.7.4.
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. liepos 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Nomedos Urbonavičienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinis skundas atmestas.
Taip pat skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendis, kuriuo J. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. J. J. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2016 m. rugpjūčio 23 d., apie 16.20 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo motinai Gražinai A. J. sėdint fotelyje, prieš ją pakėlęs abiejų rankų kumščius, užsimojo ir pagrasino ją užmušti, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas.
2. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė Nomeda Urbonavičienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Kasatorė skunde nurodo, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą, nepasisakė apie tai, kad J. J., apklausiamas kaip kaltinamasis pirmosios instancijos teisme, pradžioje savo kaltę pripažino, vėliau neigė, nurodydamas, kad užmušti mamos nenorėjo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą, neatkreipė dėmesio į nukentėjusiosios ir J. J. amžiaus skirtumą, jo demonstruotą agresiją, tai jog kaltinamasis, kuriam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, ir nukentėjusioji gyvena vieni, dėl to nukentėjusioji turėjo pagrindą bijoti sūnaus.
2.2. Taip pat skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš 2016 m. lapkričio 2 d. posėdžio protokolo matyti, kad prokuroras prašė atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti policijos pareigūnus, kurie buvo atvykę į įvykio vietą pas nukentėjusiąją, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį prokuroro prašymą atmetė. Taigi, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, įrodymai įvertinti atskirai vieni nuo kitų, suteikiant prioritetinę reikšmę vieniems įrodymams ir visiškai nepasisakant dėl kitų, t. y. iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.
2.3. Be to, kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 145 straipsnio 1 dalį, nes neteisingai aiškino šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymį – grasinimo realumą. Apeliacinės instancijos teismas priėmęs nutartį atmesti prokuroro apeliacinį skundą nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią, vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-12/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-12/2011">2K-12/2011</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26/2010">2K-26/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-341/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-341/2010">2K-341/2010</a>). Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji J. J. veiksmus suvokė kaip grasinimą, turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo. Tai patvirtino tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje užfiksuotas faktas, kad nukentėjusioji kreipėsi į policiją dėl savo sūnaus grasinimų, buvo susijaudinusi, verkė. Ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nukentėjusioji parodė, kad J. J. grasinimų metu buvo apsvaigęs, ant jos rėkė, iškėlęs kumščius jai grasino, kad jai nereikės eiti pas gydytojus; ji bijo sūnaus, grasinimai jai atrodo realūs, labai ją išgąsdino; kadangi gyvena viena, niekas jos negali apginti, J. J., išsakęs grasinimus, stipriai trenkė į durų rankeną ir sudaužė durų stiklą. Tai, kad grasindamas J. J. rankose neturėjo ginklo ar kitokio įrankio, kuriuo galima sužaloti žmogų, nepadaro jo išsakyto grasinimo mažiau realiu.
3. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės N. Urbonavičienės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo
4. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų netiria, liudytojų neapklausinėja, faktinių aplinkybių nenustatinėja. Kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
5. J. J. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo motinai G. A. J. sėdint fotelyje, prieš ją pakėlęs abiejų rankų kumščius, užsimojo ir pagrasino ją užmušti žodžiais „tau dabar bus ir nereikės jokios ambulatorijos“. Pirmosios instancijos teismas J. J. dėl pateikto kaltinimo išteisino konstatavęs, kad kaltinamojo išsakyti žodžiai motinai nebuvo realus grasinimas ir kad jis neturėjo nei tyčios, nei realios galimybės nužudyti nukentėjusiąją ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą. Darydamas tokią išvadą, teismas atsižvelgę į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nesurinkta jokių duomenų, jog kaltinamasis J. J. ginčo su savo motina metu būtų turėjęs rankose kokius nors ginklus, peilius ar kitokius įrankius ar daiktus, kuriais galima būtų sužaloti žmogų. Teismas įvertino, kad ginčas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios vyko dėl nerastų raktų, iš karto po to kaltinamasis nuėjo į savo kambarį, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis anksčiau būtų grasinęs motinai ar smurtavęs prieš ją, kaip nors kitaip bauginęs ją ar kitus asmenis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pati nukentėjusioji nurodė, kad jos sūnus nėra agresyvus, niekada nevartojo prieš ją jokio smurto. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą ir konstatavo, kad J. J. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai. Teismų atliktam įrodymų vertinimui ir išvadoms pritartina.
6. Grasinimas kaip teisinė sąvoka – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26/2010">2K-26/2010</a>, 2K-238-699/2016). Grasinimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu, tam tikru bauginančiu elgesiu, gali būti išsakytas nukentėjusiajam tiesiogiai ar per kitus asmenis ar viešus pasisakymus. Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Taigi pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-341/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-341/2010">2K-341/2010</a>, 2K-553-942/2015).
7. BK 145 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taigi taikant baudžiamąją atsakomybę pagal šią BK normą, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o ne kokiais nors kitais neigiamais padariniais, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26/2010">2K-26/2010</a>,, 2K-542/2011, 2K-94/2013, 2K-300/2013, 2K-347/2014, 2K-410-693/2015, 2K-238-699/2016 ir kt).
8. Kasaciniame skunde grasinimo faktas ir realumąs grindžiami tuo, kad tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje užfiksuota, kad nukentėjusioji kreipėsi į policiją dėl savo sūnaus grasinimo, buvo susijaudinusi, verkė. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji taip pat parodė, kad J. J., grasindamas jai, elgėsi agresyviai, rėkė, stipriai trenkė į durų rankeną ir sudaužė durų stiklą, tai labai ją išgąsdino. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nėra pakankamos teismų išvadoms paneigti. Vien tai, kad senyvo amžiaus moteris išsigando sūnaus pykčio protrūkio, trenkimo durimis ir žodžių „dabar tau bus ir nebereikės ambulatorijos“, dėl to iškvietė policiją, automatiškai nereiškia, kad sūnus iš tikrųjų grasino ją nužudyti ar sunkiai sužaloti. Grasinimo realumą tokiais atvejais turi patvirtinti kiti objektyvūs duomenys, kurių, teismų vertinimu, akivaizdžiai nepakako tokiai išvadai.
9. Analizuojant teismų atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų pagrįstumą, svarbus yra ir nukentėjusiosios parodymų, duotų skirtingose proceso stadijose, turinys ir kaita. Ikiteisminio tyrimo metu, tyrėjo apklausta, nukentėjusioji teigė, kad bijojo, jog sūnus gali ją „užmušti“, „padaryti ką blogą“ (b. l. 12, 15). Tačiau teisme nukentėjusioji apskritai nepatvirtino, kad sūnus būtų jai grasinęs, ir teigė, jog jis tik „pasakė, kad duočiau raktus“ ir piktai klausė: „Paėmei raktus?“, „Kur raktai?“, o policiją ji iškvietė dėl to, kad jis daužė durimis. Be to, nukentėjusioji kelis kartus pabrėžė, jog sūnus, net ir kai išgeria, nebūna agresyvus. Pažymėtina, kad asmens kaltumo įrodinėjimo principai lemia, kad parodymai, duoti tyrėjui ar prokurorui, ir parodymai, duoti teismui, yra skirtingos įrodomosios reikšmės. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA2LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-206/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-206/2008">2K-206/2008</a>, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008, 2K-287/2013, 2K-107-489/2017 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiosios parodymai iš esmės yra vienintelis duomenų apie sūnaus elgesį įvykio metų šaltinis, todėl teismas pagrįstai suteikė prioritetą nukentėjusiosios parodymams, duotiems teismui. Nesant byloje kitų įrodymų, patikimai patvirtinančių grasinimo faktą ir jo realumą, teismo abejonės dėl kaltinamojo kaltumo laikytinos pagrįstomis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad G. A. J. ir anksčiau buvo iškvietusi policiją dėl smulkaus konflikto su sūnumi, bet atsisakė vykti pas teismo medicinos specialistus, dalyvauti akistatoje, be to, prašė palikti sūnų gyventi namuose, teigė, kad susitaikė su juo (2012 m. vasario 20 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, b. l. 37-38).
10. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad šis teismas ištyrė byloje esančius duomenis, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamas J. J. išteisinimas, paaiškino, kaip šie įrodymai susiję tarpusavyje, kodėl jais grindžiamas nuosprendis ir kokia bylos medžiaga paneigia kaltinimo versiją neva nukentėjusioji J. J. veiksmus suvokė kaip realų grasinimą ir turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus prokurorės apeliacinio skundo argumentus išsamiai ir logiškai atsakyta. Policijos pareigūnų, kurie buvo atvykę į įvykio vietą, apklausa, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, jokių naujų aplinkybių patvirtinti negalėjo. Viską, ką policijos pareigūnai pamatė įvykio vietoje, užfiksuota tarnybiniame pranešime, taigi teismams ši informacija buvo žinoma, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas netenkinti prašymo kviesti apklausai šiuos liudytojus šiuo atveju nerodo įrodymų vertinimo neišsamumo.
11. Prokurorės kasaciniame skunde teigiama, kad teismai neatkreipė dėmesį į tai, kad, prasidėjus teismo posėdžiui, kaltinamasis pripažino savo kaltę. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas. Nors kaltinamasis posėdžio pradžioje ir pasakė, kad kaltinimą suprato ir kad prisipažįsta kaltu (b. l. 53), bet netrukus, duodamas parodymus, neigė grasinęs motinai. Atsakydamas į teisėjo klausimus, kaltinamasis taip pat kategoriškai paneigė savo kaltumą (b. l. 54). Tokioje situacijoje būtų nelogiška ir procesiškai nepateisinama grasinimo faktą grįsti kaltinamojo prisipažinimu.
12. Taigi patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys) pažeidimų nenustatė. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs išteisinamąjį nuosprendį J. J., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o apeliacinės instancijos teismas, palikęs galioti šį nuosprendį, teisės taikymo klaidos nepadarė. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Nomedos Urbonavičienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Vytautas Piesliakas
Olegas Fedosiukas
