Civilinė byla Nr. 3K-3-306-248/2017
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-03513-2016-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.3.15.1; 1.4.4; 3.4.1.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Orange Group Baltic“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio, dienpinigių, vidutinio darbo užmokesčio už pradelstą atsiskaityti laiką, išeitinės kompensacijos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, įpareigojimo atsakovą nereikalauti atlyginti mokymosi išlaidų, darbo sutarties pripažinimo nutrūkusia pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 128 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įdarbinimą per laikinojo įdarbinimo įmones, garantijas komandiruotiems darbuotojams, įrodymų rinkimą, teismo teisę viršyti pareikštus reikalavimus, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 17 000,74 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 1590 Eur dienpinigių, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, pripažinti šalių sudarytą 2015 m. kovo 9 d. darbo sutartį Nr. TA-20 nutrūkusia Darbo kodekso (toliau – DK) 128 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, įpareigoti atsakovę išmokėti ieškovei 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas, įpareigoti atsakovę nereikalauti iš ieškovės atlyginti 4033 Eur mokymosi išlaidų, priteisti iš atsakovės 5 proc. metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Ieškovė nurodė, kad nuo 2015 m. kovo 16 d. buvo priimta dirbti pas atsakovę bendrosios praktikos slaugytoja pagal 2015 m. kovo 9 d. neterminuotą darbo sutartį Nr. TA-20, jos darbo vieta nustatyta išimtinai Švedijos Karalystėje. 2016 m. vasario 11 d. ieškovė išsiuntė atsakovei prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 straipsnio 1 dalį nuo 2016 m. vasario 17 d., nes atsakovė nuo darbo sutarties įsigaliojimo daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės nemokėjo viso jai priklausančio darbo užmokesčio pagal darbo sutartimi sulygtus valandinius įkainius (darbo sutarties 4.5 ir 4.6 punktai) bei nemokėjo Švedijoje garantuoto darbo užmokesčio pagal darbo sutarties 4.8 punktą.
Atsakovės 2016 m. sausio 19 d. pažymos duomenimis, ieškovei išmokėta 3252,41 Eur darbo užmokesčio. Remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, atsiskaitymo lapeliuose pateiktais duomenimis ir darbo sutartyje nustatytais valandiniais įkainiais, ieškovei turėjo būti išmokėta 11 308,41 Eur. Taigi atsakovė nesumokėjo 8056 Eur darbo užmokesčio (11 308,41 Eur – 3252,41 Eur).
Be to, ieškovės darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turėjo būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu Švedijoje esantis darbo naudotojas būtų ieškovę tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje (darbo sutarties 4.8 punktas, Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktas). 2010 metais Švedijoje dirbančio slaugytojo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis gali būti ne mažesnis kaip 27 800 Švedijos kronų (toliau – SEK), arba apytiksliai 2800 Eur, t. y. slaugytojo darbo valandos įkainis Švedijos medicinos įstaigoje gali būti net didesnis nei 15,56 Eur. Vidutinis darbo sutartimi sulygtas ir faktiškai ieškovei išmokėtas darbo valandos įkainis yra 8,69 Eur. Skirtumas tarp sulygto darbo užmokesčio ir vidutinio darbo užmokesčio Švedijoje yra 8944,74 Eur (15,56 Eur – 8,69 Eur x 1302 val.). Ieškovė nurodė, kad iš viso jai priteistina 17 000,74 Eur (8056 Eur + 8944,74 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio.
Nedarbo laikotarpiai tarp siuntimų į komandiruotes yra: nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2016 m. birželio 16 d. (9 darbo dienos), 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 5 d. (13 darbo dienų), 2015 m. spalio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. (10 darbo dienų), nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 21 d. (13 darbo dienų). Atėmus iš kiekvieno nedarbo laikotarpio tarp siuntimų dirbti po 5 darbo dienas, gaunamos 24 darbo dienos, už kurias mokėtina Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Atsakovė daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės nesumokėjo ieškovei priklausančio darbo užmokesčio – MMA, 119 Eur sumą uždelsdama sumokėjo tik 2016 m. vasario 12 d.
Ieškovė nurodo, kad ji komandiruotėje buvo 182 dienas, todėl jai turėjo būti išmokėta 9646 Eur dienpinigių (182 dienos x 53 Eur). Ieškovei sumokėta 8056 Eur dienpinigių. Atsakovė nesumokėjo jai 1590 Eur dienpinigių. Darbo sutartyje nenurodytas konkretus dienpinigių dydis, t. y. šalys nesulygo dėl dienpinigių mažinimo.
Ieškovė teigė, kad pagal darbo sutarties 9.17 ir 11.2 punktus atsakovė neturi teisės reikalauti iš ieškovės atlyginti 4033 Eur, kurią sudaro atsakovės patirtos išlaidos, susijusios su ieškovės švedų kalbos mokymusi.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad šalys 2015 m. kovo 9 d. sudarė darbo sutartį Nr. TA-20, pagal kurią ieškovė priimta dirbti neterminuotai bendrosios praktikos slaugytoja nuo 2015 m. kovo 16 d., kadangi ieškovė siekia per įdarbinimo įmonę išvykti dirbti į Švediją ir tam tikslui įgijo B1 švedų kalbos lygį, kuris yra būtinas jai tinkamai vykdyti darbo pareigas, o atsakovė toje šalyje turi užsakovų (darbo naudotojų). Darbo sutartyje nurodoma, kad darbuotojas turi veikti darbo naudotojų ir darbdavio naudai. Darbuotojas supranta ir sutinka, kad jis bus siunčiamas atlikti darbo funkcijų darbdavio nurodytų laikinojo darbo naudotojų, kuriems darbdavys teikia laikinojo įdarbinimo paslaugas, darbo vietose. Darbo naudotojai yra Švedijoje veikiančios sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigos (1.1.1–1.1.2 punktai). Šalys susitarė, kad darbo užmokestis dirbant pas darbo naudotoją ar projekte nustatomas pagal faktiškai dirbtą valandų skaičių, kuris žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje arba nurodant darbo naudotojo ar darbdavio darbo laiko apskaitos sistemą (įskaitant ir elektroninę) (4.1 punktas). Už nedarbo laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbuotojui mokama ne mažesnė kaip 4 darbo valandų per dieną minimali mėnesinė alga (4.2 punktas). Darbo sutarties 4.5 punkte šalys susitarė, kad darbuotojo atlikto darbo užmokesčio skaičiavimas jam dirbant darbo naudotojo naudai ir (ar) projekte: už darbo valandą išdirbusiam Švedijoje iki 1850 valandų mokama 11,70 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius (į rankas); už darbo valandą kaip slaugytojui, išdirbusiam Švedijoje daugiau kaip 1850 valandų, mokama 14,05 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius (į rankas). Papildomai bus mokama šiais atvejais (visos sumos toliau yra nurodytos atskaičius visus galimus mokesčius (į rankas): vakarinėmis valandomis priemoka prie pagrindinio tarifo – 1,31 Eur; naktinėmis darbo valandomis priemoka prie pagrindinio tarifo – 2,47 Eur; savaitgalio valandomis priemoka prie pagrindinio tarifo – 2,90 Eur; švenčių, nustatomų pagal Švedijos teisės aktus, priemoka prie pagrindinio tarifo – 6,38 Eur (4.6 punktas). 4.8 punktas nustatė, kad, atsižvelgiant į tai, jog darbuotojo bendra komandiruotės trukmė viršija 30 dienų, darbuotojo komandiravimui į Švediją taikomos 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB nuostatos ir jam nustatomas specialus komandiravimo režimas pagal paslaugų teikimo sutartį su AB „Orange Personal“. Pagal 2005 m. gegužės 12 d. Garantijų komandiruojamiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalį darbuotojas turi teisę gauti darbo užmokesčio dydį, garantuotą Švedijoje, į kurį įeina ir dienpinigiai. Šalys patvirtina, kad į 4.4 punkte nurodytas sumas įeina ir yra visiškai įskaičiuotos visos darbuotojui priklausančios išmokos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus (įskaitant ir dienpinigius) ir užtikrinami Švedijos teisės aktų reikalavimai dėl šalyje garantuojamo darbo užmokesčio dydžio mokėjimo.
Šalys ir UAB „Scandinavian Language School“ 2014 m. lapkričio 10 d. sudarė mokymo sutartį, pagal kurią atsakovė apmoka UAB „Scandinavian Language School“, o pastaroji teikia ieškovei ne mažiau kaip 500 akademinių valandų švedų kalbos mokymus pagal Švedų kalbos mokymo programą (1.1 punktas). Ieškovei sėkmingai baigus programą ir išlaikius švedų kalbos mokymo programos B1 lygio egzaminą, atsakovė įsipareigojo sudaryti su ja laikinojo darbo sutartį (nebent šalys sutartų kitaip), o ieškovė įsipareigojo išdirbti pas atsakovę ne mažiau kaip 24 mėnesius nuo laikinojo darbo sutarties su atsakove sudarymo dienos (1.4, 2.3.6 punktai). Jeigu laikinojo darbo sutartis nutraukiama ieškovės iniciatyva ir pareiškimu be svarbios priežasties ar atsakovės iniciatyva dėl ieškovės kaltės anksčiau negu praėjus 24 mėnesiams nuo laikino darbo sutarties su atsakove sudarymo dienos, tai ieškovė privalės kompensuoti atsakovei programos išlaidas, kurios sudaro 4033 Eur (13 924 Lt) (2.3.6 punktas).
Teismas sprendė, kad ieškovės darbo vieta buvo Švedijoje, šalys darbo sutartyje susitarė dėl ieškovės darbo Švedijoje – Švedijoje veikiančiose sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigose.
Teismas pažymėjo, kad darbuotojo komandiruotė – tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje. Kaip tarnybine komandiruotė nekvalifikuojamas darbuotojo atliekamas darbas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis. Tokiais atvejais svarbu aiškinti darbo sutartį, t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi. Pažymėtina, kad, kai darbuotojas komandiruojamas į ES valstybę narę (taip pat ir į Europos ekonominei erdvei priklausančią valstybę) atlikti paslaugų, darbuotojui galioja minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – Direktyva 96/71/EB). Direktyva 96/71/EB Lietuvoje įgyvendinta 2005 m. gegužės 12 d. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu Nr. X-199, kurio 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad į ES valstybę narę komandiruoto darbuotojo garantijos, susijusios su minimaliu darbo užmokesčiu, taikytinos tais atvejais, kai komandiruotės trukmė viršija 30 dienų. Teismas sprendė, kad tuo atveju, jeigu šalys darbo sutartyje sutarė, kad darbuotojas atliks darbą kitoje vietoje nei įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, ar darbas bus kilnojamojo pobūdžio, su darbuotojo komandiravimu susijusios teisės aktų nuostatos neturi būti taikomos.
Nagrinėjamoje byloje esančios šalių sudarytos darbo sutarties turinys leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad ieškovės darbo vieta buvo tiksliai apibrėžta – bendrosios praktikos slaugytoja, dirbanti Švedijoje veikiančiose sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigose (darbo naudotojai). Teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė buvo atsakovės komandiruojama dirbti į Švediją, nors šalių sudarytos darbo sutarties 4.7, 4.8 punktuose vartojama komandiravimo sąvoka.
Šalys sudarytos darbo sutarties 4.8 punkte susitarė, kad yra taikomos Direktyvos 96/71/EB nuostatos ir nustatomas specialus komandiravimo režimas, taip pat pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalį darbuotojas turi teisę gauti darbo užmokesčio dydį, garantuotą Švedijoje, į kurį įeina ir dienpinigiai. Teismas sprendė, kad šalys susitarė, jog ieškovei taikoma komandiruojamo darbuotojo teisinė apsauga. Toks šalių susitarimas ieškovės kaip darbuotojos padėties nepablogino, priešingai – šalys susitarė, kad ieškovei už darbą Švedijoje atsakovė mokės dienpinigius, kurių mokėjimas atsakovei pagal teisės aktus nėra privalomas tuo atveju, jeigu šalys darbo sutartyje nebūtų susitarusios dėl komandiruojamo darbuotojo garantijų ieškovei taikymo. Teismas nurodė, kad, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, būtina remtis su darbuotojo komandiravimą reglamentuojančiais teisės aktais – DK 220 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“, Direktyva 96/71/EB, Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu ir kitais teisės aktais.
Dėl ieškovės reikalavimo priteisti 8056 Eur darbo užmokesčio (iš pagal darbo sutartį priklausančios 11 308,41 Eur darbo užmokesčio sumos atėmus atsakovės išmokėtą 3252,41 Eur darbo užmokestį pagal 2016 m. sausio 19 d. pažymą). Teismas nustatė, kad už laikotarpį nuo 2015 m. kovo mėn. iki gruodžio mėn. atsakovė ieškovei apskaičiavo 4152,91 Eur darbo užmokestį ir kitų išmokų, iš jų išskaičiavo 488,89 Eur pajamų mokestį bei 411,61 Eur socialinio draudimo įmokas bei priskaičiavo 8056 Eur dydžio dienpinigius, iš viso ieškovei priskaičiuota išmokėti 11 308,41 Eur. Ginčo tarp šalių, kad 11 308,41 Eur suma išmokėta ieškovei, nėra.
Šalys darbo sutarties 4.8 punkte sutarė, kad į darbo užmokestį įeina ir yra visiškai įskaičiuojami dienpinigiai. Todėl pripažintina, kad atsakovės pažymose apie ieškovės gautas pajamas už laikotarpį nuo 2015 m. kovo mėn. iki gruodžio mėn. nurodyta 8056 Eur dienpinigių suma yra įskaitoma į ieškovei priklausantį darbo užmokestį, t. y. į apskaičiuotą ir išmokėtą ieškovei 11 308,41 Eur sumą. Pažymėtina, kad Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad dienpinigiai, išskyrus su komandiruote susijusias faktines kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidas, laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi. Direktyvos 96/71/EB 2 straipsnio 7 dalis nustato, kad komandiruotpinigiai laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi, nebent jie yra mokami kompensuojant ar su komandiruote susijusias faktiškas kelionės, buto ir maisto išlaidas. Iš šalių paaiškinimų, rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovė mokėjo už ieškovės nuvykimą į Švediją ir grįžimą į Lietuvą, atsakovė taip pat patyrė už ieškovės gyvenimą Švedijoje būsto nuomos išlaidas. Pripažintina, kad 8056 Eur suma, atsakovės apskaičiuota kaip dienpinigiai, yra sudedamoji ieškovės darbo užmokesčio dalis, ši suma ieškovei yra sumokėta, todėl ieškovės reikalavimo dalis dėl 8056 Eur darbo užmokesčio priteisimo yra nepagrįsta.
Dėl ieškovės reikalavimo priteisti 8944,74 Eur darbo užmokesčio. Ieškovė nurodo, kad ieškovės darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turėjo būti bent toks, koks būtų buvęs taikomas, jeigu Švedijoje esantis darbo naudotojas būtų ieškovę tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje. Ieškovė, remdamasi neoficialiais duomenimis (straipsniu iš interneto portalo), nurodė, kad 2010 m. Švedijoje dirbančio slaugytojo preliminarus valandinis mėnesinis darbo užmokestis gali būti ne mažesnis kaip 27 800 SEK, arba apytiksliai 2800 Eur, t. y. slaugytojo darbo valandos įkainis Švedijos medicinos įstaigoje apie 15,56 Eur (2800 Eur / 22,5 darbo dienos per mėnesį / 8 val. = 15,56 Eur). Ieškovė teigia, kad vidutinis darbo sutartimi sulygtas ir faktiškai išmokėtinas darbo valandos įkainis yra 8,69 Eur (11308,41 Eur / faktiškai dirbtų 1302 val. = 8,69 Eur/val.). Skirtumas tarp sulygto darbo valandos vidutinio užmokesčio ir vidutinio darbo užmokesčio Švedijoje yra 8944,74 Eur ((15,56 Eur – 8,69 Eur) x 1302 val. = 8944,74 Eur). Dėl šių priežasčių 8944,74 Eur suma turi būti priteista iš atsakovės kaip neišmokėtas visas ieškovei priklausantis darbo užmokestis.
Teismas nustatė, kad Švedijoje norminiai aktai nenustato minimalaus atlyginimo normų, t. y. minimalaus valandinio ar mėnesinio darbo užmokesčio.
Iš ieškovės pateiktų į bylą Dalarnos žmogiškųjų išteklių pagrindinės buveinės Dalarnos grafystės tarybos, Švedijos sveikatos priežiūros specialistų asociacijos slaugytojų profesinės sąjungos, Region Skane Koncernkontoret raštuose nurodytų slaugytojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio darytina išvada, kad mažiausias slaugytojo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis yra nurodomas – 25 000 SEK, o didžiausias – 33 700 SEK, todėl šių dydžių vidurkis yra 29 350 SEK. Ieškovė nurodo, kad ji dirbo Saknes universitetssjukhus (Saknes universiteto ligoninė), Mora lasarett (Mora ligoninė), Falun lasarett (Falan ligoninė) medicinos įstaigose Švedijoje. Laikytina, kad 2015 m. vidutinis mėnesinis slaugytojo atlyginimas Švedijos medicinos įstaigose, kuriose ieškovė dirbo, buvo 29 350 SEK, kas sudaro 3099,78 Eur (SEK kursas euro atžvilgiu 9,4684). Skaičiuojant, kad darbuotojas dirba visą mėnesį 5 darbo dienų savaitę, gaunamas 17,61 Eur vidutinis valandinis atlyginimas neatskaičius mokesčių (3099,78 Eur / 22 dienos / 8 val.). Švedijos sveikatos priežiūros specialistų asociacijos slaugytojų profesinė sąjunga rašte nurodo, kad mokesčiai Švedijoje priklauso nuo rajono, kuriame gyvenama, dažniausiai mokesčiai yra kiek didesni nei 30 procentų, todėl iš 17,61 Eur sumos išskaičiavus 30 procentų dydžio mokesčius, kurie sudaro 5,28 Eur, už 1 darbo valandą atskaičius mokesčius (į rankas) yra gaunamas 12,32 Eur, darbo užmokestis dirbant tiesiogiai pas darbo naudotoją.
Šalys darbo sutarties 4.5 punkte susitarė, kad darbuotojo atlikto darbo užmokesčio skaičiavimas jam dirbant darbo naudotojo naudai ir (ar) projekte: už darbo valandą išdirbusiam Švedijoje iki 1850 valandų mokama 11,70 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius (į rankas); už darbo valandą kaip slaugytojui, išdirbusiam Švedijoje daugiau kaip 1850 valandų, mokama 14,05 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius. Pripažintina, kad gaunamas apytikslis užmokesčio už darbo valandą 0,62 Eur skirtumas, laikant, kad ieškovei yra mokamas 11,70 Eur dydžio valandinis atlyginimas (kai Švedijoje dirbama iki 1850 val.), nėra didelis teismo apskaičiuotam apytikriam valandiniam slaugytojo Švedijos darbo užmokesčiui. Pabrėžtina, kad teismas, skaičiuodamas pagal ieškovės į bylą pateiktuose raštuose nurodomą slaugytojo atlyginimą Švedijoje, rėmėsi juose nurodyta mažiausia ir didžiausia atlyginimo suma, išvesdamas jų vidurkį, o skaičiuodamas mokesčius laikė, kad mokesčių dydis yra lygus 30 procentų. Paminėtina, kad Švedijos sveikatos priežiūros specialistų asociacijos slaugytojų profesinė sąjunga rašte nurodo, kad dažniausiai mokesčiai yra kiek didesni nei 30 procentų. Be to, darbo užmokestis Dalarnos apskrityje, kur yra Moros ir Faluno ligoninės (jose dirbo ieškovė), vidutinis mėnesinis slaugytojo atlyginimas buvo 29 100 SEK. Taigi, teismo išvestas darbo užmokesčio už valandą 0,62 Eur skirtumas yra tik apytikris. Pripažintina, kad kiekvienu individualiu atveju darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo jo turimos patirties, slaugomo asmens tipo ir kitų darbdaviui reikšmingų kriterijų. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė, turėdama tik B1 švedų kalbos lygį, pradėjo dirbti Švedijos medicinos įstaigose slaugytoja. Akivaizdu, kad kalbos mokėjimas turi įtakos darbo atlikimui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šalys darbo sutarties 4.5 punkte susitarė ir tai, kad už darbo valandą kaip slaugytojui, išdirbusiam Švedijoje daugiau kaip 1850 valandų, mokama 14,05 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius (į rankas). Akivaizdu, kad 14,05 Eur suma yra didesnė nei 12,32 Eur valandinio atlyginimo Švedijoje už slaugytojo darbą vidurkis (į rankas), apskaičiuotam pagal ieškovės į bylą pateiktus rašytinius įrodymus – pirmiau paminėtus Švedijos medicinos įstaigų raštus.
Teismas pabrėžė, kad ieškovė, skaičiuodama prašomą priteisti 8944,74 Eur darbo užmokesčio skirtumą, remiasi tikrovės neatitinkančiu ieškovės dirbtų darbo valandų skaičiumi – 1302 valandomis. Byloje įrodyta, kad ieškovė nedirbo Švedijoje 1302 valandų, o dirbo tik 914,25 val.
Be to, šalys, sudarydamos darbo sutarties priedą Nr. 1, aiškiai nurodė ir susitarė, kad pirmosiomis darbo savaitėmis projekto Švedijoje metu dėl darbo specifikos ypatumų ieškovė negali vykdyti bendrosios praktikos slaugytojo funkcijų savarankiškai. Todėl sutarė, kad ieškovės darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu, kol ieškovė nevykdys savo darbo funkcijų savarankiškai, yra nustatomas 9,90 Eur vienos valandos įkainis, atskaičius visus galimus mokesčius (į rankas). Tikslus šio valandinio įkainio galiojimo laikotarpis yra nustatomas atsakovės ir darbo naudotojo sprendimu, darant specialią žymą darbo valandų apskaitos žiniaraštyje, tačiau šis laikotarpis negali viršyti 200 darbo valandų. Šis šalių susitarimas atitiko šalių valią, o ieškovė suprato šio susitarimo esmę.
Dėl 1590 Eur dienpinigių priteisimo. Teismas nustatė, kad šalys darbo sutarties 4.8 punkte susitarė, jog yra taikomos Direktyvos 96/71/EB nuostatos ir nustatomas specialus komandiravimo režimas, taip pat pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalį darbuotojas turi teisę gauti darbo užmokesčio dydį, garantuotą Švedijoje, į kurį įeina ir dienpinigiai. Teismas sprendė, kad šalys susitarė, jog ieškovei taikoma komandiruojamo darbuotojo teisinė apsauga. Šalys, darbo sutartimi sulygdamos dėl ieškovei mokamo valandinio darbo užmokesčio dydžio, taip pat susitarė, kad į valandinio atlyginimo sumas yra įskaičiuojami ir dienpinigiai. Teismas sprendė, kad šalys taip sulygo ir dėl dienpinigių dydžio, t. y. jį susiedamos su valandiniu darbo užmokesčio dydžiu. Atsakovės ieškovei apskaičiavo dienpinigius, kurie sudaro vidutiniškai 44,26 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną. Ši dienpinigių suma nėra mažesnė negu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimą Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“ nustatyta minimali 26,50 Eur dienpinigių norma Švedijoje. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl 1560 Eur dienpinigių priteisimo yra nepagrįstas.
Dėl pripažinimo darbo sutarties nutrūkusia pagal DK 128 straipsnio 1 dalį. DK 128 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga).
Ieškovė 2016 m. vasario 11 d. išsiuntė atsakovei prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 straipsnio 1 dalį nuo 2016 m. vasario 17 d., nurodydama, kad atsakovė nemoka jai darbo užmokesčio – MMA, taip pat nesumokėjo viso jai priklausančio darbo užmokesčio pagal darbo sutarties 4.5, 4.6 punktus. Atsakovė šį prašymą gavo 2016 m. vasario 15 d. Atsakovė informavo ieškovę, kad prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 128 straipsnio 1 dalį yra netenkinamas, nes neturi juridinio pagrindo.
Ieškovė teigia, kad atsakovė nesumokėjo viso jai priklausančio darbo užmokesčio už 2015 m. – nesumokėjo priklausančio 8056 Eur darbo užmokesčio ir 8944,74 Eur Švedijoje garantuoto darbo užmokesčio, kurį ieškovei turėtų mokėti Švedijos darbo naudotojas, jei pastarasis ieškovę tiesiogiai įdarbintų toje pačioje darbo vietoje. Be to, atsakovė nesumokėjo už 24 darbo dienas tarp siuntimų dirbti MMA pagal Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.
Šalys darbo sutarties 4.2 punkte susitarė, kad už nedarbo laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbuotojui mokama ne mažesnė kaip 4 darbo valandų per dieną minimali mėnesinė alga. Ieškovės nedarbo laikotarpiai tarp siuntimų į komandiruotes yra: nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. birželio 16 d. (9 darbo dienos), 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d. (13 darbo dienų), 2015 m. spalio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. (10 darbo dienų), 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 21 d. (13 darbo dienų). Ieškovė nuo 2015 m. lapkričio 2 d. iki 2016 m. sausio 4 d. bei nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. vasario 18 d. turėjo nedarbingumą. Teismas sprendė, kad atsakovė laikėsi šios darbo sutarties 4.2 punkto nuostatų ir mokėjo ieškovei už jos nedarbo laikotarpius darbo sutarties 4.2 punkte sutartą atlyginimą. Nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2016 m. kovo mėn. atsakovė kas mėnesį mokėjo darbo užmokestį, išskyrus 2016 m. sausio mėn., nes ieškovė visą 2015 m. gruodžio mėn. buvo nedarbinga.
Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės teiginį, kad tik 2016 m. vasario 12 d. atsakovė uždelsdama sumokėjo 113,74 Eur sumą. Teismas nustatė, kad atsakovė 2016 m. vasario 12 d. sumokėjo 150,56 Eur sumą, 2016 m. kovo 15 d. – 22,75 Eur sumą, 2016 m. kovo 31 d. – 151,63 Eur sumą. Pažymėtina, kad iš šalių sudarytos darbo sutarties 6.2 punkto matyti, jog šalys susitarė, kad ieškovė dirba pagal poreikį, t. y. ieškovė dirba tiek darbo valandų, kiek yra sutarta su darbo naudotoju, neviršydama darbo naudotojo šalyje taikomų maksimalių darbo valandų skaičiaus. Byloje nustatyta, kad per visą ieškovės darbo laikotarpį pas atsakovę ieškovei buvo mokamas visas darbo užmokestis. Byloje nustatyta, kad ieškovės reikalavimai atsakovei dėl 17 000,74 Eur darbo užmokesčio bei 1560 Eur dienpinigių priteisimo yra nepagrįsti. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo tenkinti šį ieškovės reikalavimą.
Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę nereikalauti iš ieškovės atlyginti atsakovės išlaidas, susijusias su ieškovės mokymu. Teismas sprendė, kad nesant atsakovės reikalavimo priteisti iš ieškovės jos turėtų išlaidų, susijusių su ieškovės mokymu, atlyginimą teismas nesprendžia dėl tokio reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo. Ieškovė reikšdama reikalavimą įpareigoti atsakovę nereikalauti iš jos mokymosi išlaidų atlyginimo iš esmės reikalauja uždrausti atsakovei naudotis konstitucine teise kreiptis į teismą teisminės gynybos. Teismas atmetė šį ieškovės reikalavimą.
Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo. Ieškovei buvo suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d. 2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu. Ieškovė nenurodo kokio dydžio jai nesumokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė šio reikalavimo pagrįstumo. Atsakovė atleido ieškovę pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nuo 2016 m. kovo 31 d. Ieškovei 2016 m. kovo 15 d. buvo sumokėta 22,75 Eur, o 2016 m. kovo 31 d. – 151,63 Eur. Teismas sprendė, kad, pasibaigus tarp šalių darbo teisiniams santykiams, t. y. 2016 m. kovo 31 d., atsakovė sumokėjo ieškovei visas jai priklausančias pinigines sumas, įskaitant ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).
Teismas, atmetęs pirmiau nurodytus ieškovės reikalavimus, atmetė ir ieškovės reikalavimus priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, procesines palūkanas.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija sprendė, kad remiantis darbo sutarties 4.7, 4.8 punktais, akivaizdu, jog šalys savanoriškai ir aiškiai susitarė, kad ieškovė dirbs komandiravimo režimu. Tai, kad darbo sutartyje yra įtvirtina, jog darbo naudotojai yra Švedijoje veikiančios sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigos, iš esmės nereiškia nuolatinės darbo vietos apibrėžimo. Kolegija darė išvadą, kad šalys pačioje darbo santykių pradžioje aiškiai konstatavo, jog darbuotojos darbas bus susijęs su nuolatinėmis komandiruotėmis užsienyje, jai bus taikomas specialus komandiruočių režimas. Tai patvirtina ir šalių faktinis elgesys nuo darbo santykio pradžios iki ieškovės ligos. Kolegija laikė, kad ieškovės buvimo laikotarpis Švedijoje (182 dienos) pripažintinas komandiruote ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 2 punkto nuostatas, nes ieškovės buvimas užsienyje netruko ilgiau kaip 183 dienas.
Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovė iki galo vykdė darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tarp jų įsipareigojimus, kuriuos suponuoja komandiruotojo darbuotojo statusas, t. y. mokėjo darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį, į kurį, vadovaujantis Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, įeina ir dienpinigiai, ir papildomai patyrė kitų sąnaudų, t. y. ieškovės kelionės į komandiruotes išlaidas bei nakvynės išlaidas.
Darbo sutarties 4.8 punktu šalys įtvirtino, jog į 4.4 punktu nustatyta tvarka išmokėtas sumas įeina ir yra įskaičiuotos visos darbuotojui priklausančios išmokos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, įskaitant ir dienpinigius. Taigi šalys iš esmės sulygo ne tik dėl darbo užmokesčio mokėjimo sistemos, bet ir dėl dienpinigių dydžio. Ieškovei už 182 komandiruotės dienas išmokėta 8056 Eur dienpinigių suma, t. y. vidutiniškai 44,26 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną, patvirtina, kad atsakovė iki galo įvykdė įsipareigojimus pagal darbo sutartį, nepažeisdama teisės aktų nuostatų.
Kolegija nesutiko, kad ieškovei buvo mokama mažiau negu slaugytojo vidutinis darbo užmokestis Švedijoje. Ieškovei už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2015 m. spalio 18 d. išmokėtas 11 271,59 Eur darbo užmokestis. Atsakovės papildomai ieškovės naudai patirtų nakvynės išlaidų suma sudaro 2839,10 Eur, neįskaitant kelionės išlaidų. Taigi ieškovės naudai sumokėtą sumą – 14 110,69 Eur (11 308,00 Eur + 2839,10 Eur) – padalijus iš ieškovės faktiškai dirbtų valandų skaičiaus (914,25 val.) gaunamas valandinis įkainis – 15,43 Eur (atskaičius mokesčius).
Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė ne visada faktiškai ėjo bendrosios praktikos slaugytojo pareigas dėl kvalifikacijos trūkumų. Dėl to priedu prie darbo sutarties įtvirtinta, jog ieškovė pirmąsias 200 val. eis slaugytojos padėjėjo pareigas, tai patvirtina ir vėlesnis šalių susirašinėjimas. Kolegija pažymėjo, kad darbo užmokestis darbo sutartyje buvo sulygtas neto (atskaičius mokesčius), todėl apylinkės teismo atlikta lyginamoji analizė pagal neto yra pagrįsta, o ieškovės apeliaciniame skunde pateikti skaičiavimai yra klaidingi.
Kolegija nurodė, kad ieškovės reikalavimas sumokėti darbo užmokestį už laukimo periodus pagal Laikinojo įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nepagrįstas. Ieškovė mano, jog nedarbo laikotarpiai tarp siuntimų yra laikotarpiai nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 26 d., nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. birželio 16 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 5 d., nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 21 d. Kolegija pažymėjo, kad remiantis darbo sutarties 6.6 punktu, ieškovei taikoma suminė darbo laiko apskaita. Apskaitos laikotarpis – 3 mėnesiai. Darbo sutarties 6.2 punktu šalys aiškiai sulygo dėl darbo pagal poreikį: „Darbuotojas dirba tiek darbo valandų, kiek yra sutarta su darbo naudotoju, neviršijant darbo naudotojo šalyje taikomų maksimalių darbo valandų skaičiaus.“ Pagal darbo sutarties 4.2 punktą atsakovė papildomai įsipareigojo apskaitiniu laikotarpiu užtikrinti ne mažesnį kaip 20 valandų per savaitę ir ne didesnį nei maksimalų darbo krūvį per savaitę lyginamuoju, t. y. apskaitiniu, periodu. Ieškovė 2015 m. kovo mėn. dirbo 70 val., 2015 m. balandžio mėn. 132 val., 2015 m. gegužės mėn. 161,75 val., 2015 m. birželio mėn. 68,25 val., 2015 m. liepos mėn. 190,50 val., 2015 m. rugpjūčio mėn. 75,00 val., 2015 m. rugsėjo mėn. 137,75 val., 2015 m. spalio mėn. 79,00 val. Kolegija sutiko su atsakove, kad apskaitiniais periodais užtikrinto darbo trukmė atitinka darbo sutarties sąlygas (4.2, 6.2, 6.6 punktai), dėl to ieškovės reikalavimas poilsio laiką tarp pamainų suminės darbo laiko apskaitos periodu apmokėti papildomai yra nepagrįstas.
Kolegija pažymėjo, kad ieškovė 2016 m. vasario 11 d. prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo grindė darbo užmokesčio nemokėjimo aplinkybėmis, kurios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos, todėl ieškovės prašymas nutraukti darbo sutartį yra nepagrįstas. Bylos duomenimis, nustatyta, jog atsakovė apie savo sprendimą netenkinti prašymo ieškovę informavo 2016 m. vasario 17 d. laišku, kuris buvo išsiųstas elektroniniu paštu ir pakartotinai paštu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Priklausomai nuo to, ar darbuotojo, sudariusio darbo sutartį su laikinojo įdarbinimo įmone, darbo vieta nurodyta Lietuvos ar užsienio valstybės teritorijoje, priklauso, ar darbuotojui bus suteiktas komandiruoto darbuotojo statusas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės nuolatinė darbo vieta buvo Švedijos Karalystės teritorijoje pas darbo naudotojus – Švedijoje veikiančiose sveikatos priežiūros įstaigose. Apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai. Taikant Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymą darbo vieta turi būti suprantama kaip darbo funkcijų atlikimo vieta, nurodyta darbo sutartyje, atitinkanti darbuotojo faktišką darbo funkcijų atlikimo vietą nustatytos valstybės teritorijoje. Tuo atveju, kai darbuotojo darbo vieta numatyta Švedijoje, darbuojas nelaikomas komandiruojamu į šią valstybę ir jam netaikomas Garantijų komandiruojamiems darbuotojams įstatymas. Priešinga išvada prieštarauja Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 2 straipsnio 6 daliai, DK 93 straipsniui, DK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 143 straipsnio 1 dalies 3 punktui, 158 straipsnio 2 daliai. Netinkamai taikydamas Garantijų komandiruojamiems darbuotojams įstatymą, darbdavys gali nemokėti darbuotojui dalies darbo užmokesčio, o neišmokėtą darbo užmokesčio dalį kompensuoti išmokėdamas dienpinigių sumą, tačiau tai prieštarauja DK 93 ir 186 straipsniams.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo straipsnio 3 dalies 3 punktas, nustatė, kad slaugytojams Švedijoje mokamas vidutinis darbo valandos įkainis, atskaičius mokesčius, yra 12,32 Eur, t. y. nustatė 0,62 Eur valandinio darbo užmokesčio nepriemoką. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovei priklausantis darbo užmokestis yra 15,43 Eur, t. y. nustatė 3,73 Eur darbo valandos įkainio nepriemoką (iš 15,43 Eur –11,70 Eur). Teismai, nustatę, kad atsakovė nesumokėjo viso ieškovei priklausančio darbo užmokesčio, nepagrįstai jo ieškovei nepriteisė (DK 93, 186 straipsniai, Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktas).
Teismai, iš darbo užmokesčio išskaičiuodami mokesčius, galiojančius Švedijoje, sumažino ieškovei priklausantį darbo užmokesčio dydį ir pažeidė DK 93 straipsnį, DK 101 straipsnio 2 dalį. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad darbdavys neužtikrino tinkamo darbo krūvio, bent jau 40 valandų per darbo savaitę. Ieškovė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vadovaujantis Darbo sutarties 4.2 punktu atsakovė įsipareigojo užtikrinti ne mažesnį kaip 20 valandų per savaitę darbo krūvį. Iš vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio Švedijoje atskaičius Lietuvoje galiojančius mokesčius, imant įprastą 40 valandų per darbo savaitę krūvį, darbo užmokesčio dydis pagal Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktą už 2015 kovo–spalio mėn. galėtų siekti 20 923,68 Eur, t. y. atsakovė neišmokėjo ieškovei 17 671,27 Eur darbo užmokesčio (20 923,68 – 3252,41 Eur (kurie faktiškai išmokėti).
Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės prašymą išreikalauti duomenis apie darbo užmokesčio dydžius iš Švedijos darbo naudotojų. Ieškovė savarankiškai surinko reikalingus įrodymus, pagrindžiančius darbo užmokestį, iš Švedijoje esančių savivaldybių ir darbdavių asociacijos, bet ne iš darbo naudotojų, pas kuriuos ji dirbo. Teismas privalėjo įpareigoti Valstybinę darbo inspekciją kreiptis į atitinkamą valstybės įstaigą užsienio valstybėje dėl duomenų apie darbo užmokesčio dydį pateikimo iš darbo naudotojų, pas kuriuos dirbo darbuotojas.
Jeigu būtų nuspręsta, kad ieškovės darbo vieta nustatyta Lietuvos Respublikos teritorijoje, tai pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad atsakovė mokėjo ieškovei 44,26 Eur dydžio dienpinigių normą, o ne 53 Eur normą teisėtai, netinkamai išaiškino DK 220 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 6.1 punktą. Be to, teismas nustatė, kad atsakovė dienpinigių dydį susiejo su valandiniu darbo užmokesčio dydžiu. Tai reiškia, kad atsakovė nemokėjo ieškovei dienpinigių už komandiruotėje išbūtas nedarbo dienas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad darbdavio atsisakymas mokėti dienpinigius už komandiruotėje išbūtas švenčių ir poilsio dienas neatitinka teisės aktuose nustatyto teisinio reglamentavimo, pažeidžia darbuotojo teises net ir tuo atveju, jeigu dėl sumažinimo būtų susitarta kolektyvinėje ar darbo sutartyse, nes tai reikštų 100 procentų dienpinigių sumos mažinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01My8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-53/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-53/2008">3K-3-53/2008</a>).
Nors ieškovė tiesiogiai nepareiškė ieškinio reikalavimo dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą pripažinimo neteisėtu, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, negindamas darbuotojo teisių teismo sprendimu pripažindamas, kad darbo sutartis nutrauktina DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintu pagrindu, išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Apeliacinės instancijos teismas dėl šio proceso teisės normos pažeidimo nepasisakė, ginčo dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nesprendė. Kai jau esant prašymui nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 straipsnio 1 dalį darbuotojas neatvyksta į darbą, o darbdavys dėl to skiria šiam darbuotojui drausmines nuobaudas, paskirtos drausminės nuobaudos naikintinos kaip skirtos nesant drausminės atsakomybės pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014).
Ieškovė netinkamai suformulavo reikalavimą įpareigoti atsakovę nereikalauti iš ieškovės atlyginti atsakovės patirtas išlaidas, susijusias su ieškovės mokymusi. Tačiau iš ieškinio faktinio pagrindo ir apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovė akivaizdžiai išreiškė savo valią pripažinti negaliojančiu savo įsipareigojimą atlyginti mokymo išlaidas, kaip prieštaraujantį DK 95 straipsnio 5 daliai. Pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo CPK 418 straipsnyje teismui suteikta teise taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą, t. y. pripažinti negaliojančiomis darbo sutartyje nustatytas sąlygas kaip prieštaraujančias DK 95 straipsnio 5 dalies reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo CPK 417 straipsnyje teismui suteikta teise priimti sprendimą dėl ieškovės reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti (nevertino atsakovės patirtų 4033 Eur išlaidų ieškovės mokymuisi pagrįstumo; nesprendė ginčo dėl mokymo išlaidų atlyginimo). Pirmosios instancijos teismas, nespręsdamas ginčo dėl mokymo išlaidų atlyginimo, išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė.
Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Laikinasis darbuotojas neturi nuolatinės darbo vietos, o darbdavio nurodymu gali būti siunčiamas į skirtingas darbo vietas (darbo naudotojas gali nuolatos kisti). Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino darbo sutarties 4.7, 4.8 punktus, spręsdamas, kad šalys aiškiai sulygo, jog ieškovė dirbs komandiravimo režimu. Atsakovė visiškai vykdė darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tarp jų ir įsipareigojimus, susijusius su komandiruotojo darbuotojo statusu, t. y. mokėjo darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį, į kurį, vadovaujantis Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, įeina ir dienpinigiai, papildomai patyrė kitas sąnaudas (ieškovės kelionės į komandiruotes išlaidas bei nakvynės išlaidas). Pažymėtina, kad ieškovė turėjo galimybę darbintis tiesiogiai Švedijoje, kaip Europos Sąjungos pilietė, tačiau būtent dėl komandiruoto darbuotojo garantijų, t. y. būsto užtikrinimo Švedijoje, ir dėl to, kad darbdavys užtikrins jai nuolatinius poilsio periodus Lietuvoje, apmokėdamas kelionių išlaidas, ieškovė nusprendė sudaryti darbo sutartį su atsakove.
Darbo sutartimi šalys sulygo valandinius įkainius, į kuriuos įskaičiuotos visos darbuotojui priklausančios išmokos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, įskaitant ir dienpinigius. Šalys sulygo ne tik dėl darbo užmokesčio mokėjimo sistemos, bet ir dėl dienpinigių dydžio, dienpinigių dydį proporcingai susiedamos su faktiškai išdirbtų valandų skaičiumi. Tačiau ši sąlyga nereiškia, kad už poilsio dienas darbuotojai nebus mokami dienpinigiai. Atsakovė ieškovei mokėjo ne mažiau nei 50 proc. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. 1K-293 nustatytos dienpinigių sumos už visas komandiruotės dienas. Ieškovei už 182 komandiruotės dienas išmokėta 8056 Eur dienpinigių suma, t. y. vidutiniškai 44,26 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną.
Dėl Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo pažymėtina, kad Švedijos teisės aktai nenustato garantuoto atlyginimo, mokėtino slaugytojams Švedijos darbo rinkoje, darbo užmokestis priklauso nuo asmeninių darbuotojo įgūdžių ir patirties lygio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad gaunamas apytikslis darbo užmokesčio 0,62 Eur skirtumas nėra esminis, įvertinus tas aplinkybes, jog palyginamoji analizė atlikta skaičiuojant vidutinį darbo užmokesčio dydį (ne didžiausią ir ne mažiausią) ir taikant mažiausią 30 proc. mokesčių dydį (ne vidutinį ir ne didžiausią). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tą faktą, kad ieškovė, turėdama tik B1 kalbos lygį, pradėjo dirbti slaugytoja Švedijos medicinos įstaigose, t. y. neturėjo lygiaverčių kalbos lygio žinių kaip gimtąja kalba kalbančios švedų slaugytojos. Atsižvelgdamos į tai, kad kalbos mokėjimas turi įtakos darbo atlikimui, šalys susitarė, jog išdirbus Švedijoje daugiau kaip 1850 val. bus mokama 14,05 Eur. Akivaizdu, kad 14,05 Eur suma yra didesnė nei teismo apskaičiuotas 12,32 Eur valandinio atlyginimo Švedijoje už slaugytojo darbą vidurkis. Ieškovės darbo įgūdžius vertinti kritiškai leidžia ir tas faktas, jog per 9 mėn. laikinosios darbuotojos atsisakė trys darbo naudotojai.
Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies prasme nedarbo laikotarpiai yra laikotarpiai tarp siuntimų dirbti. Šiuo atveju sąvoka „siuntimas dirbti“ negali būti tapatinama su poilsio sąvoka, darbuotojos poilsio apskaitiniu laikotarpiu sąvoka. Darbo sutarties 4.2. punktu šalys sulygo, kad už nedarbo laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbuotojui bus mokama ne mažesnė kaip 4 darbo valandų per dieną minimali mėnesinė alga. Ši darbo sutarties sąlyga iš esmės atspindėjo šalių susitarimą užtikrinti ne mažesnį kaip 20 valandų per savaitę krūvį suminės darbo laiko apskaitos periodu (3 mėn.) ir nepažeidžia Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto. DK nenustatytas minimalus darbo krūvis, todėl darbo sutarties sąlyga darbo krūvį nustatant pagal poreikį (darbo sutarties 6.1 punktas) yra galima pagal galiojančius norminius teisės aktus. Pažymėtina, kad ieškovė buvo nedarbinga nuo 2015 m. lapkričio 2 d. iki 2016 m. sausio 4 d., nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. vasario 18 d.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl garantijų laikino įdarbinimo įmonės darbuotojams
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė (laikinoji darbuotoja) ir atsakovė (laikinojo įdarbinimo įmonė) sudarė neterminuotą laikinojo darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad laikinojo darbo naudotojai – Švedijoje veikiančios sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigos. Byloje ginčo dėl to nėra.
Laikinojo įdarbinimo įmonių darbuotojų garantijas nustato 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones (toliau – direktyva 2008/104/EB). Ši direktyva taikoma darbuotojams, pasirašiusiems darbo sutartį ar turintiems darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmone, kurie paskirti laikinai dirbti įmonėse laikinojo darbo naudotojose joms prižiūrint ir vadovaujant (Direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnio 1 dalis). Šiame teisės akte nenustatyta jo taikymo ribojimų tarptautinėms situacijoms.
Direktyva 2008/104/EB nustato, kad jos tikslas – užtikrinti laikinųjų darbuotojų apsaugą ir pagerinti darbo per laikinojo įdarbinimo įmones kokybę užtikrinant, kad laikiniesiems darbuotojams būtų taikomas 5 straipsnyje nustatytas vienodo požiūrio principas ir kad laikinojo įdarbinimo įmonės būtų pripažintos darbdaviais, tuo pat metu atsižvelgiant į poreikį nustatyti tinkamą darbo per laikinojo įdarbinimo įmones naudojimo sistemą, siekiant veiksmingai prisidėti prie darbo vietų kūrimo ir lanksčių darbo formų plėtojimo (Direktyvos 2008/104/EB 2 straipsnis).
Direktyvos 2008/104/EB nuostatos įgyvendintos Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymu. Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad laikinojo darbuotojo darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai laikiniesiems darbuotojams, pasirašiusiems neterminuotą laikinojo darbo sutartį, tarp siuntimų yra mokamas toks pats darbo užmokestis kaip ir siuntimų metu.
Kadangi ieškovės su atsakove sudarytoje darbo sutartyje nenustatyta, kad tarp siuntimų bus mokamas toks pats darbo užmokestis kaip ir siuntimų metu, tai ieškovei darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė dirbo pas tris darbo naudotojus Švedijoje (Saknes universitetssjukhus, Mora lasarett, Falun lasarett medicinos įstaigose). Teismai, remdamiesi ieškovės pateiktais Dalarnos žmogiškųjų išteklių pagrindinės buveinės Dalarnos grafystės tarybos, Švedijos sveikatos priežiūros specialistų asociacijos slaugytojų profesinės sąjungos, Region Skane Koncernkontoret raštuose nurodytais slaugytojo vidutinio darbo užmokesčio dydžiais, sprendė, kad mažiausias slaugytojo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis – 25 000 SEK (2640,36 Eur), o didžiausias – 33 700 SEK. Teismai apskaičiavo, kad 2015 m. vidutinis mėnesinis slaugytojo atlyginimas Švedijos medicinos įstaigose, kuriose ieškovė dirbo, – 29 350 SEK arba 3099,78 Eur (SEK kursas euro atžvilgiu 9,4684). Skaičiuojant, kad darbuotojas dirba visą mėnesį 8 darbo dienų savaitę gaunamas 17,61 Eur vidutinis valandinis atlyginimas neatskaičius mokesčių (3099,78 Eur / 22 dienos / 8 val.). Švedijos sveikatos priežiūros specialistų asociacijos slaugytojų profesinė sąjunga rašte nurodo, kad mokesčiai Švedijoje priklauso nuo rajono, kuriame gyvenama, dažniausiai mokesčiai yra kiek didesni nei 30 proc. Teismai nurodė, kad Švedijoje dirbant tiesiogiai pas darbo naudotoją už 1 darbo valandą yra gaunamas vidutinis 12,32 Eur darbo užmokestis (atskaičius 30 proc. mokesčių). Švedijoje dirbant tiesiogiai pas darbo naudotoją už 1 darbo valandą yra gaunamas mažiausiai 10,50 Eur darbo užmokestis (atskaičius 30 proc. mokesčių). Pažymėtina, kad atsižvelgdami į tai, jog ieškovei darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje, teismai, skaičiuodami, kokį darbo užmokestį gauna tiesiogiai Švedijoje veikiančiose sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigose įsidabinę slaugytojai, pagrįstai atskaitė 30 proc. mokesčių.
Šalys darbo sutarties 4.5 punkte susitarė, kad darbuotojo atlikto darbo užmokesčio skaičiavimas jam dirbant darbo naudotojo naudai ir (ar) projekte: už darbo valandą, išdirbusiam Švedijoje iki 1850 valandų, mokama 11,70 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius (į rankas); už darbo valandą, išdirbusiam Švedijoje daugiau kaip 1850 valandų, mokama 14,05 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius.
Taigi darbo sutartimi sulygtas 11,70 Eur darbo užmokestis, atskaičius mokesčius (išdirbus Švedijoje iki 1850 valandų), yra didesnis negu mažiausias darbo užmokestis (10,50 Eur) dirbant tiesiogiai pas darbo naudotojus Švedijoje. Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad kiekvienu individualiu atveju darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo jo turimos patirties, slaugomo asmens tipo ir kitų darbdaviui reikšmingų kriterijų. Tai, kad darbo užmokestis priklauso nuo darbo patirties, asmeninių įgūdžių, nurodyta ir Dalarnos žmogiškųjų išteklių pagrindinės buveinės Dalarnos grafystės tarybos, Švedijos sveikatos priežiūros specialistų asociacijos slaugytojų profesinės sąjungos raštuose.
Ieškovė, turėdama tik B1 švedų kalbos lygį, pradėjo dirbti Švedijos medicinos įstaigose slaugytoja, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad tiesiogiai dirbdama pas darbo naudotojus būtų gavusi ne mažiau kaip vidutinį darbo užmokestį. Pažymėtina, kad kalbos mokėjimas yra reikšmingas veiksnys tinkamai atlikti slaugytojo darbą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalys darbo sutarties 4.5 punkte susitarė, kad už darbo valandą kaip slaugytojui, išdirbusiam Švedijoje daugiau kaip 1850 valandų, mokama 14,05 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius. Susitarta 14,05 Eur suma yra didesnė nei 12,32 Eur valandinio atlyginimo Švedijoje už slaugytojo darbą vidurkis. Taigi ieškovei įgijus patirties (išdirbus daugiau kaip 1850 valandų) būtų mokamas atlyginimas didesnis, negu vidutinis darbo užmokestis pas darbo naudotojus Švedijoje.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad darbdavys pažeidė Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimą, kad laikinojo darbuotojo darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje.
Dėl nedarbo laikotarpių
Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad laikiniesiems darbuotojams nedarbo laikotarpiai tarp siuntimų dirbti, kai darbuotojas nevyko į darbą, neapmokami, jeigu laikinojo darbuotojo darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu yra bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje, ir tokie laikotarpiai sudaro iki 5 darbo dienų iš eilės. Už ilgesnį kaip 5 darbo dienos iš eilės laikotarpį tarp siuntimų dirbti laikinajam darbuotojui turi būti mokama ne mažiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga.
Šalys darbo sutarties 4.2 punkte susitarė, kad už nedarbo laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbuotojui mokama ne mažesnė kaip 4 darbo valandų per dieną MMA. Pagal darbo sutarties 6.6 punktą ieškovei taikoma suminė darbo laiko apskaita. Apskaitos laikotarpis – 3 mėnesiai. Darbo sutarties 6.2 punktu šalys aiškiai sulygo dėl darbo pagal poreikį: „Darbuotojas dirba tiek darbo valandų, kiek yra sutarta su darbo naudotoju, neviršijant darbo naudotojo šalyje taikomų maksimalių darbo valandų skaičiaus.“
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei buvo taikoma suminė laiko apskaita, sprendė, kad ieškovės nurodyti laikotarpiai, kuriuos ji praleido Lietuvoje, laikytini jos poilsio laiku, kad tai nėra nedarbo laikotarpiai tarp siuntimų dirbti, kaip jie apibrėžiami Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatyme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė kasaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, paneigiančių šią teismo išvadą ir neįrodė, kad ieškovės nurodyti laikotarpiai nėra poilsio laikas.
Dėl komandiruojamo darbuotojo statuso
1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje nuostatos reglamentuoja komandiruojamo darbuotojo statusą ir komandiruojamam darbuotojui taikomas garantijas.
Direktyvos 96/71/EB taikymo sritis apibrėžta šio teisės akto 1 straipsnyje. Aptariamos direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusioms įmonėms, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją pagal šio straipsnio 3 dalį.
Analizuojamos direktyvos 1 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta, kad ši direktyva taikoma tada, kai šio straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės imasi vienos iš šių tarpvalstybinių priemonių kaip laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra samdo darbuotoją įmonei, kuri yra įsisteigusi ar veikia valstybės narės teritorijoje, su sąlyga, kad komandiruotės metu laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra ir darbuotojas saistomi darbo santykiais. Taigi, ši direktyva taikoma laikinojo įdarbinimo įmonių darbuotojams, išsiųstiems ribotą laiką dirbti kitose ES valstybėse narėse.
Direktyvos 96/71/EB 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šioje direktyvoje „komandiruotasis darbuotojas“ - tai darbuotojas, kuris ribotą laiką dirba kitos valstybės narės nei tos, kurioje jis paprastai dirba, teritorijoje.
Direktyvoje 96/71/EB nėra kriterijų, apibūdinančių „riboto laiko“ sąvoką, parodančių, kad darbas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra laikino pobūdžio, pavyzdžiui, darbuotojo darbo savo kilmės valstybėje narėje trukmės per atitinkamą laikotarpį kriterijaus, maksimalaus galimo komandiravimo į kitą valstybę narę trukmės kriterijaus ir kt. Tam tikri kriterijai, rodantys, kad asmens darbas kitoje valstybėje narėje yra laikinas, yra suformuluoti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. Paslaugų teikimo priimančioje valstybėje narėje laikinumas turi būti vertinamas ne tik pagal trukmę, bet ir pagal kitus aspektus, pavyzdžiui, reguliarumą, periodinį ar tęstinį pobūdį (Teisingumo Teismo 1995 m. lapkričio 30 d. sprendimas byloje Reinhard Gebhard prieš Consiglio dell'Ordine degli Avvocati e Procuratori di Milano, C-55/94; 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Bruno Schnitzer, C-215/01).
Kriterijai, leidžiantys atskirti darbo laikiną pobūdį išdėstyti ir 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/67/ES dėl Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo ir kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacinę sistemą (IMI reglamentas) (toliau – direktyva 2014/67/ES). Šie kriterijai įtvirtinti aptariamos direktyvos 4 straipsnyje.
Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad siekdamos įgyvendinti ir taikyti Direktyvą 96/71/EB bei užtikrinti jos vykdymą kompetentingos institucijos atlieka bendrą visų faktinių elementų, kuriuos jos laiko būtinais, įskaitant visų pirma nustatytuosius šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, vertinimą. Tie elementai skirti padėti kompetentingoms institucijoms, kai jos vykdo patikras ir kontrolę ir kai jos turi pagrindo manyti, kad darbuotojas gali būti nelaikomas komandiruotu pagal Direktyvą 96/71/EB. Atliekant bendrą vertinimą tie elementai yra orientaciniai veiksniai, todėl jų negalima vertinti atskirai.
Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad siekiant įvertinti, ar komandiruotas darbuotojas laikinai atlieka savo darbą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis paprastai dirba, išnagrinėjami visi tokį darbą ir darbuotojo padėtį apibūdinantys faktiniai elementai. Tokie elementai, visų pirma, gali apimti: a) tai, kad darbas atliekamas ribotą laikotarpį kitoje valstybėje narėje; b) dieną, kurią prasideda komandiravimas; c) tai, kad komandiruojama į kitą valstybę narę nei ta, kurioje ar iš kurios komandiruotas darbuotojas paprastai atlieka savo darbą pagal Reglamentą (EB) Nr. 593/2008 (Roma I) ir (arba) Romos konvenciją; d) tai, kad komandiruotas darbuotojas, užbaigęs darbą arba suteikęs paslaugas, dėl kurių jis buvo komandiruotas, grįžta arba numatoma, kad jis grįš toliau dirbti į valstybę narę, iš kurios jis buvo komandiruotas; e) veiklos pobūdį; f) tai, kad darbuotoją komandiruojantis darbdavys pasirūpina kelione, aprūpina maitinimu ar apgyvendinimu arba kompensuoja šias išlaidas, ir prireikus, kaip tai suteikiama arba nurodomas išlaidų kompensavimo metodas; g) bet kokius ankstesnius laikotarpius, kurių metu pareigas ėjo tas pats arba kitas (komandiruotas) darbuotojas.
Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tai, jog netenkinami vienas ar daugiau iš 2 ir 3 dalyse nustatytų faktinių elementų, nebūtinai automatiškai reiškia, kad situacijos negalima pripažinti komandiravimu. Tų elementų vertinimas pritaikomas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į situacijos ypatumus.
Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad į šiame straipsnyje nurodytus elementus, kuriuos kompetentingos institucijos naudoja atlikdamos bendrą įvertinimą, kad nustatytų tikrą komandiravimo atvejį, taip pat gali būti atsižvelgiama siekiant nustatyti, ar asmeniui taikytina darbuotojo apibrėžtis pagal Direktyvos 96/71/EB 2 straipsnio 2 dalį. Valstybės narės turėtų vadovautis, inter alia (be kita ko), faktais, susijusiais su darbo atlikimu, darbuotojo pavaldumo ryšiais ir atlygiu, nepaisant to, kaip santykiai apibūdinami susitarime, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra sutartinis, dėl kurio gali būti susitarusios šalys.
Išdėstyti kriterijai iš esmės skirti laikinajam darbui komandiravus darbuotoją į kitą valstybę narę nuo nuolatinio darbo atskirti.
Pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo, kuriuo įgyvendintos Direktyvos 96/71/EB nuostatos, 2 straipsnio 6 dalį komandiruotas darbuotojas – darbuotojas, paprastai dirbantis Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau laikinai darbdavio išsiųstas dirbti kitoje valstybėje narėje, taip pat darbuotojas, paprastai dirbantis kitoje valstybėje, tačiau laikinai atsiųstas dirbti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą šis įstatymas taikomas, kai darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti kitos valstybės narės teritorijoje: kaip laikinojo įdarbinimo įmonės darbuotojas.
Nagrinėjamu atveju ieškovė su atsakove (laikinojo įdarbinimo įmonė) buvo sudariusi darbo sutartį ir buvo siunčiama dirbti kaip laikinojo įdarbinimo įmonės darbuotoja pas darbo naudotojus – Švedijoje veikiančias sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigas. Neterminuota darbo sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė dirbs tik Švedijoje, t. y. dėl darbo Lietuvos Respublikoje sulygta nebuvo ir ieškovė pagal su atsakove sudarytą darbo sutartį Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo. Tą patvirtina ir iki darbo sutarties sudarytos mokymo sutarties nuostatos. Pagal šią sutartį ieškovė buvo siunčiama mokytis švedų kalbos, t. y. ieškovė tikslingai ruošėsi dirbti būtent Švedijoje. Su atsakove sudaryta mokymo sutartimi ieškovė patvirtino, kad supranta, jog atsakovė gali pasiūlyti tik darbą Švedijoje. Mokymo sutarties 2.3.6 punktu ieškovė įsipareigojo dirbti Švedijoje ne mažiau kaip 24 mėnesius nuo laikinojo darbo sutarties su atsakove sudarymo dienos (mokymo sutarties 2.3.6 punktas).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neatitinka paprastai dirbančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau laikinai darbdavio išsiųsto dirbti į Švediją darbuotojo sąvokos, todėl jai netaikytinas komandiruojamo darbuotojo statusas pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymą.
Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino nurodytas teisės normas, spręsdamas, kad ieškovei netaikytinas komandiruojamo darbuotojo statusas pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas priešingai, šias normas aiškino netinkamai.
Dėl dienpinigių mokėjimo
Nors ieškovė neatitiko komandiruojamo darbuotojo sąvokos pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymą, šalys darbo sutartimi susitarė, kad ieškovei bus taikomos garantijos pagal Direktyvą 96/71/EB ir Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymą. Darbo sutarties 4.8 punkte nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog darbuotojo bendra komandiruotės trukmė viršija 30 dienų, darbuotojo komandiravimui į Švediją taikomos 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB nuostatos ir jam nustatomas specialus komandiravimo režimas pagal paslaugų teikimo sutartį su AB „Orange Personal“. Remiantis 2005 m. gegužės 12 d. Garantijų komandiruojamiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, darbuotojas turi teisę gauti darbo užmokesčio dydį, garantuotą Švedijoje, į kurį įeina ir dienpinigiai.
Kadangi šalys susitarė dėl papildomų garantijų ieškovei (dienpinigių, nakvynės, kelionė išlaidų atlyginimo mokėjimo) ir nenustatyta, kad šios papildomos garantijos pablogino ieškovės padėtį (DK 94 straipsnio 2 dalis), tai šios darbo sutarties nuostatos yra galiojančios ir prisiimtus dėl papildomų garantijų įsipareigojimus atsakovė privalėjo vykdyti. Pažymėtina, kad su papildomomis garantijomis susiję mokestiniai klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ (2010 m. balandžio 21 d. nutarimo Nr. 440 redakcija) 6.1 punkte įtvirtinta teisė darbo sutarties šalims keisti nustatytą dienpinigių dydį, kai tai numatyta darbo sutartyje, tačiau ne mažiau kaip 50 proc. nustatytos dienpinigių sumos. Pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 patvirtintas Dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normas vykstantiems į užsienio komandiruotes dienpinigių norma vykstantiems į Švedijos Karalystę yra 53 Eur. Taigi šalys darbo sutartimi galėjo susitarti, kad bus mokami ne mažesni negu 26,50 Eur dienpinigiai.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovei už 182 dienas išmokėta 8056 Eur dienpinigių suma, t. y. vidutiniškai 44,26 Eur už kiekvieną dieną. Taigi atsakovė mokėjo ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių sumos, nustatytos teisės aktais, ir darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus dėl dienpinigių mokėjimo įvykdė.
Dėl įrodymų rinkimo
Informacija apie darbo užmokesčio dydį pas konkrečius darbo naudotojus kitoje valstybėje narėje, kurią reikia surinkti siekiant užtikrinti iš Direktyvos 2008/104/EB kylančias teises, yra fakto, bet ne teisės klausimas. Todėl, skirtingai nei renkant informaciją apie užsienio teisės turinį (teisės aktus, visuotinai taikytinas kolektyvinių sutarčių nuostatas, kt.) (šiuo klausimu žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDEtNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-501-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-501-701/2016">3K-3-501-701/2016</a> 50–58 punktus), šiuo atveju netaikytina Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę, bet turi būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios įrodymų rinkimą. Įrodymai kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje renkami vadovaujantis 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose.
Pagal CPK 199 straipsnio 1 dalį asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti.
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 199 straipsnyje nustatyti rašytinių įrodymų rinkimo būdai yra dalyvaujančio byloje asmens pareigos pateikti įrodymus įgyvendinimo išraiška; įrodymų išreikalavimas yra viena iš teismo bendradarbiavimo su dalyvaujančiais byloje asmenimis formų, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-641/2013). Teismas neturi riboti šalies įrodinėjimo galimybių įrodinėjimo procese, jeigu šalis pagrindžia savo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, nurodo aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti, pateikia įrodymus, kad atitinkamo įrodymo negali gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zLTY5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-3-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-3-695/2017">3K-3-3-695/2017</a>, 58 punktas).
Darbo bylose įrodymų rinkimas pasižymi tam tikra specifika. Teismas turi ne tik teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnis), bet tam tikrais atvejais ir pareigą. Teismas, rengdamasis bylą nagrinėti teisme, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, išreikalauja iš atsakovo dokumentus apie ieškovo priėmimą ir atleidimą (perkėlimą, nušalinimą) iš darbo, draudiminių nuobaudų skyrimą, apie vidutinį ieškovo darbo užmokestį ir kitus bylai nagrinėti būtinus dokumentus, jeigu jų negali pateikti ieškovas (CPK 415 straipsnis).
Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą išreikalauti duomenis apie darbo užmokesčio dydžius iš Švedijos darbo naudotojų. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu, tačiau pažymi, kad šis pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti priimtus teismų sprendimus. Pažymėtina, kad ieškovė nurodo, jog ji savarankiškai surinko reikalingus įrodymus apie darbo užmokestį iš Švedijoje esančių savivaldybių ir darbdavių asociacijos. Bylą nagrinėję teismai rėmėsi šiais įrodymais. Byloje nesant duomenų, kad ieškovės pateikti duomenys apie darbo užmokestį pas darbo naudotojus neteisingi, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktais duomenimis apie darbo užmokestį pas darbo naudotojus spręsdami tarp šalių kilusį ginčą. Tokia išvada atitinka CPK 7 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principus.
Dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 128 straipsnio 1 dalį
DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, yra pasisakęs, kad DK 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma suteikia teisę darbuotojui nutraukti darbo sutartį, jei darbo sutarties galiojimo metu yra ne mažesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis, kuriuo darbdavys nevykdo savo pareigos mokėti darbo užmokestį (visą ar iš dalies), t. y. DK 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas reiškia laikotarpį, už kurį buvo nesumokėtas darbo užmokestis, o ne pavėlavimo mokėti trukmę. Pagal šią normą darbdavio įsiskolinimas darbuotojui kaip pagrindas reikalauti nutraukti darbo sutartį atsiranda, kai už du mėnesius iš eilės darbuotojui darbo užmokestis nemokamas arba mokamas ne viso dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-532/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-532/2013">3K-3-532/2013</a>).
Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad ieškovei du mėnesius iš eilės buvo mokamas ne visas darbo užmokestis. Taigi neegzistavo DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas darbuotojui kreiptis dėl atleidimo iš darbo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė turėjo būti atleista pagal DK 128 straipsnio 1 dalį.
Dėl teismo teisės viršyti pareikštus reikalavimus darbo byloje
Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų. Tai reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis); byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 straipsnis); darbuotojui pareiškus vieną iš įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 418 straipsnis) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011).
CPK 417 straipsnyje, reglamentuojančiame teismo teisę viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą, nurodyta, kad byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.
Taigi, teismo teisė viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą nereiškia išnagrinėti bet kokį darbo byloje nepareikštą reikalavimą, bet priklauso nuo ieškinio pagrindą sudarančių ir teismo posėdyje paaiškėjusių bylos aplinkybių, o reikalavimai turi būti tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškinio pagrindą sudarančias ir bylą nagrinėjant paaiškėjusias bylos aplinkybes, pareikštų reikalavimų turinį, konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, t. y. pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu ir ieškovės įsipareigojimą atlyginti mokymosi išlaidas negaliojančiu.
Kadangi teismas nepripažino, kad ieškovė turėjo būti atleista iš darbo pagal DK 128 straipsnio 1 dalį, tai nebuvo pagrindo spręsti dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtumo. Pažymėtina, kad ieškovė nenurodo, kokias aplinkybės ji nurodė kaip ieškinio pagrindą ar kokios paaiškėjo nagrinėjant bylą, kurių pagrindu teismas galėjo spręsti šį nepareikštą reikalavimą ir pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu. Pažymėtina, kad teismas ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovę nereikalauti iš ieškovės atlyginti mokymosi išlaidas atmetė, nurodydamas, kad, nesant atsakovės reikalavimo priteisti iš ieškovės jos turėtas išlaidas, susijusias su ieškovės mokymu, teismas neturi pagrindo spręsti dėl tokio galimo reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo ir su juo susijusių aplinkybių netyrė.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra duomenų, jog atsakovės reikalavimas atlyginti mokymosi išlaidas ir ieškovės reikalavimas pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu yra pareikšti Vilniaus miesto apylinkės teisme.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako kaip neturinčių reikšmės bylos baigčiai bei vienodos teismų praktikos formavimui.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 9,39 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš ieškovės (CPK 92, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovės V. M. (duomenys neskelbtini) 9,39 Eur (devynis Eur 39 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Janina Januškienė
Andžej Maciejevski
