Dėl palikimo priėmimo faktų nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-86/2007

Procesinio sprendimo kategorija 128. 2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. pareiškimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir suinteresuoto asmens A. J. pareiškimą dėl palikimo priėmimo faktų nustatymo; suinteresuoti asmenys Z. T. N., Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškimų esmė

Pareiškėjas V. Ž. 2006 m. balandžio 7 d. kreipėsi su pareiškimu į teismą ir nurodė, kad po tėvo P. Ž. mirties 1979 m. gruodžio 28 d. jis liko gyventi tėvui priklausiusiame name (duomenys neskelbtini) ir faktiškai priėmė tėvo palikimą: valdė ir naudojosi nurodytu gyvenamuoju namu, ūkio pastatais ir kiemo įrenginiais, mokėjo visus mokesčius, sumokėjo už perkamą žemės sklypą, kuriame yra šie pastatai, be to, 1991 m. jo lėšomis buvo nutiesti vandentiekio ir kanalizacijos tinklai. Pareiškėjas, remdamasis 1964 m. CK 573, 587 straipsniais, prašė teismą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po tėvo P. Ž. mirties 1979 m. gruodžio 28 d. priėmė jo palikimą, pradėjęs faktiškai valdyti paveldimą turtą.

Suinteresuotas asmuo A. J. 2006 m. balandžio 21 d. pareiškime teismui nurodė, kad su pareiškėjo V. Ž. pareiškimu sutinka iš dalies, nes palikimą po P. Ž. mirties 1979 m. gruodžio 28 d. priėmė du jo sūnūs, įpėdiniai pagal testamentą, t. y. pareiškėjas V. Ž. ir jos tėvas K. Ž., pradėdami faktiškai turtą valdyti: jie gyveno tėvui priklausiusiame name, jį tvarkė ir prižiūrėjo, t. y. naudojosi juo kaip savu. A. J. teigimu, kai 1983 m. rugsėjo 11 d. mirė jos tėvas K. Ž., ji buvo nepilnametė, tačiau tėvo palikimą jos vardu priėmė motina D. Ž., pradėdama faktiškai valdyti mirusio K. Ž. daiktus: indus, drabužius, patalynę, buities daiktus, albumą, laikrodį. Suinteresuotas asmuo A. J. prašė teismą nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad: po P. Ž. mirties 1979 m. gruodžio 28 d. jo palikimą, pradėdami paveldimą turtą faktiškai valdyti, priėmė K. Ž. ir V. Ž.; po K. Ž. mirties 1983 m. rugsėjo 11 d. jo palikimą, pradėdama paveldimą turtą faktiškai valdyti, priėmė A. Ž. – J., kuri tuo metu buvo nepilnametė, vardu jos motina D. Ž.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2006 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo ir suinteresuoto asmens pareiškimus patenkino: paveldėjimo teisės liudijimams išduoti nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, kad: K. Ž., miręs 1983 m. rugsėjo 11 d., ir pareiškėjas V. Ž. laiku priėmė P. Ž., mirusio 1979 m. gruodžio 28 d., palikimą, pradėdami faktiškai valdyti paveldimą turtą; A. J. priėmė K. Ž., mirusio 1983 m. rugsėjo 11 d., palikimą, pradėdama faktiškai valdyti paveldimą turtą. Teismas sprendime nurodė, kad P. Ž. 1972 m. spalio 17 d. testamentu paliko savo sūnums K. ir V. Ž. namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini). Testatoriui 1979 m. gruodžio 28 d. mirus, abudu broliai liko gyventi tėvo name, ir K. Ž. gyveno jame iki savo mirties 1983 m. rugsėjo 11 d., o pareiškėjas V. Ž. gyvena iki šiol. Teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog K. ir V. Ž. priėmė palikimą po jų tėvo mirties 1979 m. gruodžio 28 d., pradėdami faktiškai turtą valdyti. Teismas taip pat nurodė, kad po K. Ž. mirties 1983 m. rugsėjo 11 d. jo turtą turėjo teisę paveldėti jo duktė A. J., kuri tuo metu buvo nepilnametė, taigi jos teises turėjo ginti motina D. Ž.. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog, mirus K. Ž., D. Ž. priėmė kai kuriuos jo daiktus (nuotraukas, laikrodį, indų, sekciją, kt.), kuriuos velionis buvo įgijęs po jų ištuokos 1979 m. rugpjūčio 21 d. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad Žukauskų šeimų santykiai buvo draugiški, D. Ž. lankė buvusį sutuoktinį, kai jis sirgo, A. J. prižiūrėjo V. Ž. vaiką, dėl to, teismo nuomone, tikėtina, jog A. J. motina D. Ž. buvo suklaidinta, kad P. Ž. testamentas buvo perrašytas vienam V. Ž.. Teismas konstatavo, kad A. J., priėmusi dalį daiktų po tėvo mirties, priėmė visą jo palikimą, nes negalima palikimo priimti dalimis (1964 m. CK 587 straipsnis).

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi patenkino pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 25 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. J. nustatytu laiku priėmė palikimą po K. Ž. mirties 1983 m. rugsėjo 11 d., pradėdama turtą faktiškai valdyti, ir šį pareiškėjos reikalavimą atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad byloje nustatyta ir neginčijama, jog K. Ž., miręs 1983 m. rugsėjo 11 d., ir pareiškėjas V. Ž. nustatytu laiku priėmė P. Ž., mirusio 1979 m. gruodžio 28 d., palikimą, pradėdami faktiškai paveldimą turtą valdyti. Tačiau, kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad po K. Ž. mirties 1983 m. rugsėjo 11 d. jo palikimą tuo metu nepilnametės A. Ž. – J. vardu priėmė jos motina D. Ž. Kolegija pažymėjo, kad K. Ž., nutraukęs santuoką su D. Ž. 1979 m. rugpjūčio 21 d., persikraustė gyventi į tėvų gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Po K. Ž. mirties 1983 m. rugsėjo 11 d. įstatymine pirmosios eilės įpėdine taip pat buvo mirusio K. Ž. motina E. Ž., kuri po šio mirties tvarkė ir valdė likusį turtą iki savo mirties 1996 m. gruodžio 29 d.; tuo tarpu mirusiojo duktė A. J. gyveno atskirai. Be to, iš rašytinių įrodymų matyti, kad po 1983 m. rugsėjo 11 d. tik pareiškėjas V. Ž. valdė ir tvarkė nurodytą namą, mokėjo mokesčius, 1992 m. nusipirko šios namų valdos žemės sklypą. Kolegijos nuomone, liudytojai nenurodė jokių esminių aplinkybių, patvirtinančių, kad per šešis mėnesius nuo K. Ž. palikimo atsiradimo dienos A. J. vardu buvo priimtas jo palikimas, pradedant faktiškai paveldimą turtą valdyti. Kolegija pažymėjo, kad daiktai, kuriuos po K. Ž. mirties paėmė A. J. vardu D. Ž., yra įprastiniai namų apyvokos reikmenys. Pagal palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 574 straipsnį (2000 m. CK 5.14 straipsnis) įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys nepaveldimi, o pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Kolegija nurodė, kad nei A. J., nei D. Ž. negyveno kartu su palikėju, taigi negalėjo paveldėti nurodytų daiktų, ir šiuos daiktus galėjo paveldėti tik pareiškėjas V. Ž. bei mirusiojo motina E. Ž., gyvenę kartu su palikėju. Be to, A. J. teisme pripažino, kad po tėvo mirties pasiėmė tik tuos asmeninius tėvo daiktus, kuriuos leido pasiimti močiutė ir tėvo brolis, taigi ji nurodytus tėvo daiktus paėmė tik sutikus kitiems įpėdiniams. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatavo, kad A. J. neįrodė, jog ji po tėvo mirties pati ar per savo atstovą faktiškai priėmė tėvo palikimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo A. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutarties dalį, kuria atmestas jos reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir dėl šios dalies palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad A. J. ir jos įstatyminė atstovė neturėjo teisės paveldėti namų apyvokos reikmenų, be to, šių reikmenų paėmimas nereiškia palikimo priėmimo, pažeidė 1964 m. CK 574, 576, 587, 591 straipsnius. A. J. palikimo atsiradimo metu buvo nepilnametė, todėl pagal 1964 m. CK 576 straipsnio 1 dalį ji turėjo teisę į privalomąją palikimo dalį. Nustatant šios dalies dydį, atsižvelgiama ir į paveldimo turto, susidedančio iš įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenų, dydį (1964 m. CK 576 straipsnio 2 dalis). A. J. ir jos įstatyminė atstovė, žinodamos, kad duktė turi teisę paveldėti po tėvo mirties, tačiau manydamos, jog nėra kito paveldimo turto, pasiėmė palikėjo vertingesnius asmeninius daiktus. Šie veiksmai reiškia, kad per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos A. J. faktiškai priėmė visą tėvo palikimą, nes įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą (1964 m. CK 587 straipsnis). Be to, be nurodytų daiktų, A. J. po K. Ž. mirties priėmė ir kitą jo turtą, t. y. 1/2 dalį jungtinės nuosavybės teise, gyvenant santuokoje su D. Ž., jo įgyto turto, likusio bute, kuriame ji su motina gyveno po tėvų ištuokos 1979 m. rugpjūčio 21 d.

2. Apeliacinis teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį, 331 straipsnio 4 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3, 13, 14, 16 punktuose pateiktų išaiškinimų. Teismas nevertino ir nenurodė, kodėl nevertina, įrodymų, kad palikėjo K. Ž. ir D. Ž. bendroji jungtinė nuosavybė nebuvo padalyta po jų santuokos nutraukimo 1979 m. rugpjūčio 21 d., palikėjui priklausiusi 1/2 šio turto dalis (SŠK 21, 23, 24 straipsniai) buvo likusi D. Ž. bute, ir tai buvo paveldimas turtas, kurį A. J. vardu priėmė D. Ž., pradėdama faktiškai jį valdyti.

3. Teismas pažeidė CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. K. v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006, suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Šioje nutartyje kasacinis teismas nurodė, kad palikėjo dukters veiksmai, kai ji po palikėjo mirties paėmė ir pradėjo faktiškai valdyti kelis velionio kilnojamuosius daiktus (radijo imtuvą, laikrodį, asmeninius drabužius ir pan.), yra pagrindas pripažinti, jog ji priėmė palikimą, pradėjusi paveldimą turtą faktiškai valdyti. Be to, kasacinis teismas pažymėjo, kad susidariusią situaciją reikia vertinti pagal protingumo ir teisingumo principus, kurie leidžia daryti išvadą, jog ieškovė neturėjo pagrindo atsisakyti savo palikimo dalies. Analogiška situacija susiklostė ir nagrinėjamu atveju.

Suinteresuotas asmuo T. Z. N. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, kuriame nurodo, kad sutinka su kasaciniame skunde išdėstytais argumentais bei reikalavimais, prašo jį tenkinti.

Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjas V. Ž. prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo nutarties dalį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė 1964 m. CK 574 straipsnį. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Z. K. v. B. L., T. K., bylos Nr. 3K-3-247/2006, konstatuota, kad palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, patalynės, asmeninių dokumentų, laiškų, nuotraukų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, diplomų, šeimos suvenyrų ir relikvijų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. J. gyveno ne su palikėju, o atskirai, ir nurodytus palikėjo asmeninius bei namų apyvokos daiktus pasiėmė tik sutikus kartu su palikėju gyvenusiai jo motinai. Nei A. J., nei jos motina, kaip įstatyminė atstovė, nesirūpino kitu palikimą sudarančiu turtu. Byloje nustatyta, kad iš P. Ž. įpėdinių tik vienas pareiškėjas remontavo ir prižiūrėjo namą, mokėjo visus privalomus mokesčius, nusipirko namų valdos žemės sklypą.

2. Kasatorės motina, kaip jos įstatyminė atstovė, turėjo teisę ir galimybę aiškiai išreikšti valią dėl palikimo priėmimo po dukters tėvo mirties aktyviais veiksmais, t. y. paduodama pareiškimą notarų biurui. Be to, kasatorė, tapusi pilnametė, taip pat neatliko jokių veiksmų, rodančių jos rūpinimąsi paveldėtinu turtu, nors, tapusi pilnametė, ji galėjo ir turėjo žinoti, jog po senelio ir tėvo mirties liko nekilnojamojo turto, todėl ji turėjo galimybę išreikšti savo valią aktyviais veiksmais, kurie nekeltų abejonių dėl jos valios. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką pareiškėjų valia priimti palikimą turi būti išreikšta aktyviais veiksmais, kurie nekeltų abejonių dėl jų valios priimti palikimą, ypač jei palikimą sudaro ne tik kilnojamieji daiktai ar namų apyvokos reikmenys, bet ir nekilnojamasis turtas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Po P. Ž. mirties 1979 m. gruodžio 28 d. jam priklausiusiame name liko gyventi kartu su juo visą laiką gyvenęs sūnus V. Ž. (pareiškėjas) ir po santuokos nutraukimo 1979 m. rugpjūčio 21 d. pas tėvus gyventi sugrįžęs antrasis sūnus K. Ž. (suinteresuoto asmens A. J. tėvas), kurie valdė ir tvarkė po tėvo mirties likusį turtą. K. Ž., sirgęs sunkia nepagydoma liga, 1983 m. rugsėjo 11 d. mirė. Po K. Ž. mirties suinteresuoto asmens A. J., kuriai tuo metu buvo dešimt metų, įstatyminė atstovė (jos motina) paėmė kai kuriuos mirusiojo daiktus (indus, drabužius, patalynę, buities daiktus, albumą, laikrodį). Pareiškėjas V. Ž. toliau valdė ir naudojosi nurodytu gyvenamuoju namu, ūkio pastatais ir kiemo įrenginiais, mokėjo visus mokesčius, 1991 m. įsirengė vandentiekį ir kanalizaciją, sumokėjo už perkamą žemės sklypą, kuriame yra šie pastatai. Pareiškėjas V. Ž. 2006 m. balandžio 7 d., o suinteresuotas asmuo A. J. 2006 m. balandžio 21 d. kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad galėtų gauti paveldėjimo teisės dokumentus į nurodytą nekilnojamąjį turtą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde prašoma peržiūrėti apeliacinės instancijos nutarties dalį, kuria atmestas kasatorės reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji po savo tėvo mirties 1983 m. rugsėjo 11 d. priėmė jo palikimą, pradėdama faktiškai valdyti paveldimą turtą. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias palikimo priėmimą, ir proceso teisės normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalį CK penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo teisiniams santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus CK, t. y. nuo 2001 m. liepos 1 d. Nagrinėjamoje byloje suinteresuotas asmuo A. J. prašė nustatyti palikimo, atsiradusio 1983 m. rugsėjo 11 d. mirus jos tėvui, priėmimo faktą, taigi, sprendžiant dėl šio reikalavimo, taikytinos 1964 m. CK normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius.

Paveldėjimo teisės normos nustato fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip pat kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą mirusio asmens teisių perėmėjams – įpėdiniams. Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu, ir palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas (1964 m. CK 568 straipsnis, 569 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis).

Palikimo priėmimas savo esme yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad asmens valia sukuria civiliniuose santykiuose teisines pasekmes, jeigu ji turi objektyvią išraišką, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai asmens valios išraiška laikomas ir tylėjimas (1964 m. CK 41 straipsnis; 2000 m. CK 1.64 straipsnis). 1964 m. CK 587 straipsnyje nenurodyta, kad palikimas gali būti priimtas tylėjimu ar neveikimu. Priešingai, įstatyme nustatyta, kad palikimui priimti įpėdinis, išreikšdamas savo valią, turi atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus. Pagal nurodytą teisės normą įpėdinis savo valią turi išreikšti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai gali padaryti dviem būdais: arba paduoti palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą, arba pradėti faktiškai valdyti paveldimą turtą. Tuo atveju, kai įpėdinis nesikreipia į palikimo atsiradimo vietos notarų biurą dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, bet faktiškai savo veiksmais priima palikimą, kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, šis faktas nustatomas teismo tvarka (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Dėl šio fakto nustatymo taip pat gali tekti kreiptis tada, kai paveldimas nekilnojamasis ar kitas registruotinas turtas. Įpėdinis, priėmęs palikimą faktiniu valdymu, norėdamas remtis nuosavybės teise į paveldėtą turtą prieš trečiuosius asmenis, turi įregistruoti šią nuosavybės teisę viešajame registre (CK 1.75 straipsnis). Kad galėtų tai padaryti, įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir įrodyti, jog jis per įstatymo nustatytą terminą pradėjo faktiškai valdyti paveldimą turtą ir tokiu būdu priėmė palikimą.

Nagrinėjamoje byloje kasatorė kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti palikimo priėmimo faktą, norėdama įgyvendinti savo teises į po tėvo mirties likusį nekilnojamąjį turtą. Kasatorė teigia, kad po jos tėvo K. Ž. mirties 1983 m. rugsėjo 11 d. jos įstatyminė atstovė, paėmusi dalį mirusiojo daiktų (indus, drabužius, patalynę, buities daiktus, albumą, laikrodį), priėmė pareiškėjos vardu palikimą, pradėdama faktiškai jį valdyti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas palikimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, yra pabrėžęs, jog palikimo priėmimo faktiniu valdymu esmė – aktyvūs palikėjo veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės; vien nurodyti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje E. J., G. G. v. R. M., T. Š., bylos Nr. 3K-3-7/2001; 2001 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje G. Š. v. M. Š., V. K. IĮ ir kt., bylos Nr. 3K-3-442/2001, kt.). Taigi asmuo, grin­džian­tis sa­vo rei­ka­la­vi­mus pali­ki­mo pri­ėmi­mu, fak­tiš­kai pra­dė­jus jį valdy­ti, tu­ri įro­dy­ti, kad jis kaip įpė­di­nis at­li­ko ak­ty­vius veiks­mus, išreiškiančius jo va­lią įgy­ti nuo­sa­vy­bės tei­sę į pa­vel­di­mą tur­tą, ir pra­dė­jo val­dy­ti palikėjo tur­tą kaip sa­vo.

Kasatorė teisingai nurodo, kad įstatyme nustatytas draudimas priimti palikimą iš dalies, su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą (1964 m. CK 587 straipsnis; CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ne kiekvienu atveju kokio nors daikto paėmimas reiškia palikimo priėmimą. Palikėjo daiktą įpėdinis gali paimti kitiems įpėdiniams sutikus, jiems leidus, kaip mirusiojo atminimą. Paveldėjimo teisėje ir teismų praktikoje palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, asmeninių dokumentų, laiškų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, šeimos suvenyrų ir relikvijų pasidalijimas tarp įpėdinių arba šių daiktų perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Z. K. v. B. L., T. K., bylos Nr. 3K-3-247/2006). Toks daiktų paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nedalyvavo kartu su kitais įpėdiniais disponuojant daiktais, įeinančiais į palikimo sudėtį. Be to, paveldėjimo teisėje konkretaus daikto paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesaugojo turto, nesirūpino juo ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kiekvienu atveju teismui sprendžiant dėl to, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesys po šio daikto ar daiktų paėmimo, t. y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl to, ar suinteresuotas asmuo A. J. ar jos įstatyminė atstovė, atstovavusi jai, kai ši buvo nepilnametė, paėmusi kai kuriuos palikėjo asmeninius ir namų apyvokos daiktus, faktiškai priėmė palikimą, būtina įvertinti byloje nustatytas aplinkybes, kuriomis jos paėmė šiuos daiktus, taip pat jų veiksmus ir elgesį nuo palikimo atsiradimo 1983 m. rugsėjo 11 d. iki kreipimosi į teismą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo 2006 m. balandžio 7 d.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad ji neturėjo teisės paveldėti namų apyvokos reikmenų, be to, šių reikmenų paėmimas nereiškia palikimo priėmimo, pažeidė 1964 m. CK 574, 576 straipsnius. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.

Nagrinėjamu atveju CK 576 straipsnis, reglamentuojantis teisę į privalomąją palikimo dalį, apskritai negali būti taikomas, nes šio straipsnio nuostatos taikomos tik tada, kai paveldima pagal testamentą, o ne pagal įstatymą, ir kai šiame straipsnyje nurodytiems asmenims testatorius neskyrė turto arba skyrė mažiau, negu yra įstatymo nustatyta privalomoji dalis.

1964 m. CK 574 straipsnyje (2000 m. CK 5.14 straipsnis) nustatyta speciali įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenų paveldėjimo pagal įstatymą tvarka. Įstatymų leidėjo nustatyta, kad įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą, kurie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus, nepaisant to, kurios eilės įstatyminiai įpėdiniai jie yra ir kokia jų paveldima dalis. Įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenimis laikomi baldai, kilimai, indai, buityje naudojama technika, dekoratyviniai namo ar buto daiktai ir pan. Jeigu kyla ginčas dėl tam tikrų daiktų priskyrimo prie įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenų, teismas turi išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas konkrečiu atveju į palikėjo ir įpėdinio turtinę bei socialinę padėtį, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. J. negyveno kartu su palikėju, taigi ji negalėjo paveldėti įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenų. Tačiau byloje nustatyta, kad po palikėjo mirties 1983 m. rugsėjo 11 d. A. J. įstatyminė atstovė paėmė kai kuriuos asmeninius ir namų apyvokos daiktus (nuotraukas, laikrodį, indų, sekciją, kt.), kuriuos leido paimti kartu su palikėju gyvenę motina ir brolis (b. l. 101, 114). Byloje taip pat nustatyta, kad po K. Ž. mirties 1983 m. rugsėjo 11 d. nei A. J. įstatyminė atstovė, atstovavusi jai, kai ši buvo nepilnametė, nei vėliau pati A. J. daugiau kaip dvidešimt metų neatliko jokių veiksmų, rodančių rūpinimąsi nekilnojamuoju turtu, į kurį pretenduodama ji 2006 m. balandžio 7 d. kreipėsi dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo.

Nustatymas, priėmė konkrečiu atveju asmuo palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti paveldimą turtą ar ne, susijęs su nagrinėjamos individualios situacijos aplinkybėmis. Tai yra fakto klausimas, kuris negali būti iš naujo sprendžiamas kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tačiau kasacinis teismas gali patikrinti, ar bylą nagrinėję teismai teisingai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles byloje nustatytoms aplinkybėms. Įstatymo nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė skirtingas išvadas dėl pareiškėjos reikalavimo nustatyti palikimo priėmimo faktą ne dėl to, kad skirtingai nustatė faktines bylos aplinkybes, bet dėl to, kad nevienodai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias palikimo priėmimą faktiniu valdymu. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuostata, jog faktinis palikimo priėmimas turi būti išreikštas aktyviais veiksmais, nukreiptais įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorės A. J. įvardytų palikėjo asmeninių ir namų apyvokos daiktų paėmimas neįrodo fakto, jog ji priėmė tėvo palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti, nes ji neatliko jokių veiksmų, rodančių rūpinimąsi paveldimu turtu. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nenurodė, kodėl nevertina įrodymų, jog jos įstatyminė atstovė priėmė ir kitą palikėjo turtą, t. y. 1/2 dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teise palikėjo įgyto turto (baldų, indų, drabužių, patalynės, buities daiktų), likusio bute, kuriame ji su motina gyveno po tėvų ištuokos 1979 m. rugpjūčio 21 d. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuos daiktus kasatorės motina valdė ir iki palikėjo mirties (t. y. nuo santuokos su palikėju nutraukimo 1979 m. rugpjūčio 21 d., nes buvę sutuoktiniai po ištuokos nesidalijo turto), taigi vien tik tolesnis naudojimasis nurodytais daiktais po palikėjo mirties negali būti laikomas patvirtinančiu palikimo priėmimą nepilnametės įstatyminės įpėdinės vardu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog vien palikėjo asmeninių ir namų apyvokos daiktų paėmimas, kai suinteresuotas asmuo A. J. nei per įstatyminį atstovą, nei pati asmeniškai daugiau kaip dvidešimt metų neatliko jokių kitų aktyvių veiksmų, rodančių rūpinimąsi paveldimu turtu, nėra pakankamas pagrindas palikimo priėmimo faktui konstatuoti.

Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad teisė paveldėti nurodyto nekilnojamojo turto dalį atsirado tik teismui nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, jog po P. Ž. mirties 1979 m. jo palikimą priėmė sūnūs: pareiškėjas V. Ž. ir pareiškėjos tėvas K. Ž., pradėdami faktiškai valdyti paveldimą turtą.

Įpėdinio nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra vienašalis įpėdinio sandoris – palikimo priėmimas, o ne paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas ar jo įregistravimas viešajame registre. Įstatymas leidžia įpėdiniui priimti palikimą faktiškai pradedant valdyti paveldimą turtą. Priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnio 5 dalis; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Taigi, kai įpėdinis priima palikimą, nuosavybės teisė į paveldimą turtą jam, priėmusiam palikimą, pereina nuo palikimo atsiradimo, o ne nuo jo priėmimo dienos (1964 m. CK 587 straipsnio 5 dalis). Tik tam, kad įpėdinis galėtų savo nuosavybės teise į paveldėtą turtą remtis prieš trečiuosius asmenis, jis turi šią teisę įregistruoti viešajame registre (CK 1.75 straipsnis). Kasatorės A. J. tėvas K. Ž., faktiškai priėmęs palikimą po savo tėvo mirties 1979 m. gruodžio 28 d., tapo nurodyto nekilnojamojo turto dalies savininku, ir ta aplinkybė, kad jis neįteisino savo nuosavybės įstatymų nustatyta tvarka, nereiškia, jog, K. Ž. 1983 m. rugsėjo 11 d. mirus, nurodytas nekilnojamasis turtas nebuvo paveldėtinas jo turtas, o teisė paveldėti šį turtą atsirado tik teismui 2006 m. nustačius palikimo priėmimo faktą.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. K. v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006, suformuotos paveldėjimo teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo pateiktais teisės normų išaiškinimais galima remtis tik tada, kai nagrinėjamos bylos ir bylos, kurioje kasacinis teismas išaiškino tam tikrą teisės normą, aplinkybės yra iš esmės identiškos. Kasatorės įvardytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje byloje buvo nustatytos skirtingos nei nagrinėjamoje byloje aplinkybės. Dėl to kasatorės argumentai, kad apeliacinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, yra nepagrįsti.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė palikimo priėmimą faktiškai pradedant jį valdyti reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir padarė pagrįstą išvadą, jog suinteresuotas asmuo A. J. neįrodė, kad po tėvo mirties priėmė jo palikimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Pareiškėjas V. Ž., pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą, pridėjo įrodymus, kad, surašant šį procesinį dokumentą, jam buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, ir prašo priteisti iš kasatorės valstybei teisinės pagalbos išlaidas. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad už antrinės teisinės pagalbos kasaciniame teisme suteikimą pareiškėjui valstybė turėjo 240 Lt išlaidų (b. l. 165).

Pagal CPK 443 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų išlaidos neatlyginamos. Tačiau šioje normoje taip pat nustatyta, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo ir suinteresuoto asmens A. J., pareiškusios savarankiškus reikalavimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, interesai iš dalies skyrėsi. Dėl to, atmetus kasatorės A. J. kasacinį skundą, iš jos priteistina pusė valstybės patirtų išlaidų už teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui V. Ž., t. y. 120 Lt (CPK 99 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnis, 443 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 120 Lt už valstybės suteiktą pareiškėjui V. Ž. teisinę pagalbą, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Dangutė Ambrasienė

Janina Stripeikienė