Civilinė byla Nr. 3K-3-62/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 132
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Sigito Gurevičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ieškinį atsakovui Belgijos įmonei „Hydro Soil Services NV“ dėl nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys: Belgijos įmonė „HAECON“, Belgijos įmonė „SECO“ Technical Control Bureau for Construction, Belgijos draudimo kompanija „FORTIS AG“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija 2005 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad 1997 m. vasario 28 d. sudarė su atsakovu Belgijos įmone „Hydro Soil Services NV“ rangos sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo už 6 719 697 ekiu atlikti ieškovui priklausančių krantinių renovaciją ir gilinimo darbus prie šių krantinių. Darbai buvo pradėti 1997 m. balandžio mėn., o užbaigti 1997 m. gruodžio mėn. Ieškovas taip pat nurodė, kad 1997 m. vasario 28 d. sutarties I dalies 8.1 punkte atsakovas įsipareigojo atlikti, užbaigti darbus ir pašalinti defektus, atsakyti už visų statybos metodų ir darbų adekvatumą, stabilumą ir saugumą. Iš Lietuvos statybos inžinierių sąjungos 2002 m. spalio 14 d. ekspertų išvados matyti, kad atsakovas netinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus, ir tam, kad būtų galima užbaigti akvatorijos gilinimo darbus, būtina atlikti papildomus darbus, įvardytus išvadoje. Sutarties sąlygų I dalies 49.4 punkte nurodyta užsakovo teisė taisyti trūkumus savo sąskaita ar samdant trečiuosius asmenis. Ieškovo teigimu, jis, vykdydamas ekspertų išvadose nurodytus darbus, kuriuos būtina atlikti, turės samdyti trečiuosius asmenis. Preliminari tokių darbų kaina yra 26 000 000 Lt. Ieškovas taip pat nurodė, kad pagrindinė prievolė, kilusi iš ginčo šalių sudarytos sutarties, buvo vykdoma Lietuvoje, statybos darbų defektai padaryti rekonstruojant Lietuvoje esantį daiktą, šie defektai taip pat turės būti šalinami Lietuvoje, taigi ši byla priskirtina Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, nes ginčo dalykas yra prievolė, kuri atsirado ir turi būti vykdoma Lietuvoje (CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Ieškovo teigimu, šalių sutarties nuostatos dėl sutarties šalių ginčų sprendimo arbitraže negali būti taikomos, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatai, pagal kurią arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena šalis yra valstybės ar savivaldybės įmonė, o arbitražiniam susitarimui sudaryti nebuvo gauta išankstinio šios įmonės steigėjo sutikimo. Ieškovas, remdamasis CK 6.665 straipsniu, prašė teismą priteisti iš atsakovo 26 000 000 Lt išlaidų statybos darbų trūkumams ištaisyti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gegužės 19 d. nutartimi ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtą; atsakovo prašymą paskelbti, kad teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinį, atmetė. Teismas nutartyje nurodė, kad iš 1997 m. vasario 28 d. šalių pasirašytos sutarties sąlygų I dalies „Bendrosios sąlygos“ 67.3 punkto ir II dalies „Specialiosios sąlygos“ 67 punkto matyti, jog ginčo šalys sudarė arbitražinį susitarimą, kuriuo susitarė spręsti ginčus ne teismine, o arbitražine tvarka (Komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, yra šalims privalomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnį arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai, tačiau ieškovas neginčija arbitražinio susitarimo įstatyme nurodytais pagrindais, tik teigia, jog šis susitarimas yra niekinis, nes jo steigėja – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija – nedavė išankstinio sutikimo arbitražiniam susitarimui sudaryti, t. y. neišleido administracinio akto pagal Viešojo administravimo įstatymą, nors šis įstatymas priimtas tik 1999 m. birželio 17 d., praėjus dvejiems metams po šalių sutarties sudarymo. Teismas konstatavo, kad, esant galiojančiam šalių arbitražiniam susitarimui, ieškovo ieškinys paliktinas nenagrinėtas pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Atsakovo prašymą paskelbti, kad teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinį, teismas atmetė nurodęs, jog šalys, sudariusios susitarimą dėl ginčų sprendimo arbitražine tvarka, kartu eliminavo ginčus iš teismo kompetencijos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. liepos 5 d. nutartimi atmetė ieškovo atskirąjį skundą ir Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 19 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad šalys 1997 m. vasario 28 d. sudarė rangos sutartį, kurios II dalies c punkte nurodyta, jog sutarties sąlygų I ir II dalys yra neatskiriamos sutarties dalys. Sutarties I dalies „Bendrosios sąlygos“ Civilinės inžinerinės statybos darbų kontrakto sąlygų (FIDIC) 67.3 punkte šalys susitarė, kad, nepasiekus draugiško ginčo sprendimo 67.2 punkte nustatytais terminais, bet koks ginčas turi būti galutinai išspręstas, jeigu sutartyje nenurodyta kitaip, pagal Tarptautinių prekybos rūmų taikinamąjį reglamentą ir arbitražo procedūros taisykles vieno ar daugiau arbitrų, paskirtų pagal tokias taisykles. Sutarties II dalies „Specialiosios sąlygos“ 67 punkte šalys patikslino arbitražinį susitarimą ir patvirtino, kad susitaria kreiptis pagalbos į Tarptautinių prekybos rūmų tarptautinį techninės ekspertizės centrą Paryžiuje, konkretizavo arbitražo vietą – Švedijoje, Stokholme, taip pat susitarė, kad arbitražinį tribunolą sudarys trys arbitrai, o arbitražas vyks anglų kalba. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nurodytos sutarties nuostatos patvirtina, jog šalys susitarė dėl arbitražinės išlygos, t. y. dėl bet kokių ginčų sprendimo arbitražine, o ne teismine tvarka, galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, šalims yra privalomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir jo būtina laikytis. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas teigia, jog nurodytas arbitražinis susitarimas yra negaliojantis, nes jam sudaryti nebuvo gauta išankstinio valstybės įmonės steigėjo sutikimo. Kolegijos nuomone, pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnį arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai, taigi teismas gali pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu tik esant atskiram ieškinio reikalavimui. Tik pateikus įrodymus, kad arbitražinis susitarimas pripažintas negaliojančiu arba šalys nauju susitarimu yra jį panaikinusios, ginčas gali būti nagrinėjamas teisme. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šalių 1997 m. vasario 28 d. sutartyje nustatytas arbitražinis susitarimas atitinka Komercinio arbitražo įstatymo keliamus reikalavimus, šis susitarimas yra galiojantis, t. y. nėra nuginčytas vienos iš šalių reikalavimu, todėl yra šalims privalomas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, atsakovui prieštaraujant dėl ginčo nagrinėjimo teisme, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko ieškovo ieškinį nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 19 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 5 d. nutartį, priimti naują nutartį – atsakovo prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėto atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai siaurinamai aiškino Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnį, todėl nepagrįstai nurodė, kad arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu tik esant atskiram ieškovo reikalavimui, t. y. kad arbitražinis susitarimas iš esmės gali būti tik nuginčijamas sandoris ir negali būti niekinis sandoris, net jeigu yra CK nustatyti sandorio pripažinimo niekiniu pagrindai. Toks aiškinimas prieštarauja CK, kuriame sandoriai skirstomi į niekinius ir nuginčijamus. Kodifikuotoje teisės sistemoje CK yra didesnės galios teisės aktas nei kiti įstatymai, taigi Komercinio arbitražo įstatymas negali nustatyti kitokių arbitražinio susitarimo, kuris taip pat yra sandoris, pripažinimo negaliojančiu taisyklių, negu CK nustatytos sandorių negaliojimo taisyklės (CK 1.3 straipsnio 2 dalis).
Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies normoje nustatytas imperatyvus draudimas perduoti ginčą arbitražui, jeigu arbitražiniam susitarimui sudaryti nebuvo gauta išankstinio valstybinės įmonės steigėjo sutikimo. Nurodyta norma yra imperatyvi dėl to, kad: pirma, sandorio šalys negali jos pakeisti savo susitarimu, t. y. šalys negali susitarti, kad jų sudaromam arbitražiniam susitarimui nereikia išankstinio valstybinės įmonės steigėjo sutikimo; antra, šioje normoje aiškiai išreikštas draudimas perduoti ginčą arbitražui – „arbitražui negali būti perduoti ginčai (...)“; trečia, šis draudimas nustatytas siekiant apsaugoti viešąjį interesą, t. y. tam, kad valstybė galėtų kontroliuoti, jog ginčai, kylantys iš teisinių santykių, kuriuose dalyvauja valstybės įmonės, nebūtų eliminuoti iš teismų jurisdikcijos be aiškaus išankstinio valstybės sutikimo. Be to, remiantis teismų pateiktu Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio aiškinimu, net tuo atveju, jeigu arbitražinis susitarimas būtų sudarytas dėl ginčų, kylančių iš konstitucinių, darbo, šeimos, administracinių teisinių santykių, šis susitarimas negalėtų būti laikomas niekiniu, jeigu viena iš šalių nepareikštų atitinkamo reikalavimo, o tai reikštų akivaizdų viešojo intereso pažeidimą. Dėl to nagrinėjamu atveju yra pagrindas laikyti ginčo šalių sudarytą arbitražinį susitarimą niekiniu pagal CK 1.80 straipsnį.
2. Teismai, nepripažinę ginčo šalių arbitražinio susitarimo niekiniu pagal CK 1.80 straipsnį, pažeidė CK 1.78 straipsnio 5 dalį, kurioje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą ir teisines pasekmes teismas konstatuoja ex officio.
3. Teismai nepagrįstai netaikė 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Sąjungos Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo“ (toliau – Briuselio I reglamentas) 5 straipsnio 1 dalies a punkto, kuriame nurodyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose. Taikant Briuselio I reglamentą, turi būti vadovaujamasi Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimais, kuriuose tiesiogiai pasisakyta, kas laikoma „atitinkama prievole“ Briuselio I reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punkto prasme. ETT byloje Nr. C 14/76 A. de Bloos Sprl v. Bouyer1976, ECR 1497, pažymėjo, kad nurodytame straipsnyje minima prievolė reiškia „sutartinę teisę atitinkančią sutartinę prievolę, kuria grindžiamas ieškinys“, o kai ginčo objektu esanti prievolė pakeičia neįvykdytą sutartinę prievolę, ginčijama prievole yra laikoma ta prievolė, kurios neįvykdymas sudaro ieškinio pagrindą. Analogiškas aiškinimas pakartotas vėlesniuose ETT sprendimuose (žr., pvz., Ivenel v. Schwab byla Nr. 133/81, 1982, ECR 1891; Custom Made Commercial Ltd. v. Stava Metallbau GmbH byla Nr. C-288/92, 1994, ECR I-213). Nagrinėjamoje byloje ieškinio pagrindas yra atsakovo prievolės tinkamai ir kokybiškai atlikti statybos darbus, nurodytus šalių rangos sutartyje, neįvykdymas, tuo tarpu prievolė atlyginti nuostolius, kilusius dėl pagrindinės prievolės neįvykdymo, yra tik išvestinė ir negali būti laikoma „prievole, formuojančia ieškinio pagrindą“, t. y. „atitinkama prievole“. Prievolės įvykdymo vieta turi būti nustatoma pagal jurisdikcijos klausimą sprendžiančio teismo vietos kolizines (tarptautinės privatinės teisės) normas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas statybos darbus vykdė Lietuvoje, Klaipėdoje (CK 6.52 straipsnio 1 dalis). Dėl to, kad prievolė, kurios neįvykdymas sudaro ieškinio pagrindą, buvo vykdoma Lietuvoje, ši byla pagal Briuselio I reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punktą teisminga Lietuvos teismams. Be to, Reglamento preambulės 12 punkte nurodyta, kad jurisdikcija turi būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų teismo ir bylos ryšį arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Tai reiškia, kad tuo atveju, jei byla yra labiau susijusi su kita, o ne su atsakovo gyvenamosios vietos valstybe, ir yra alternatyvus jurisdikcijos pagrindas (šiuo atveju – Briuselio I reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punktas), ginčas teismingas kitos, o ne atsakovo gyvenamosios vietos, valstybės teismui. Nagrinėjamu atveju šalių ginčas neabejotinai susijęs su Lietuva, o ne Belgija, todėl būtent Lietuvos teismas ir pagal Lietuvos teisę turėtų spręsti šį ginčą. ETT Handelskwekerij G. J. Bier BV v. Mines de Potasse d‘Alsace SAN byloje Nr. 21/76, 1976, ECR 1735, nurodė, kad „Reglamento 5 straipsnio nuostatų taikymas, siekiant veiksmingo teismo proceso, reikalauja tam tikroje, aiškiai apibrėžtoje situacijoje ypač artimo ryšio tarp ginčo ir teismo, į kurį kreipiamasi su ieškiniu“. Nagrinėjamu atveju yra neabejotinas bylos ryšys su Lietuvos teismu. Netgi tuo atveju, jeigu pagrindine prievole, t. y. „atitinkama prievole“, būtų laikoma prievolė atlyginti nuostolius, šios prievolės įvykdymo vieta bus Lietuvoje: pagal Lietuvos CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktą piniginė prievolė, kurios įvykdymo vieta nenurodyta, turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje, taigi piniginė prievolė sumokėti nuostolius taip pat turi būti įvykdyta kreditoriaus (ieškovo) gyvenamojoje ar verslo vietoje, t. y. Lietuvoje. Prievolės įvykdymas per bankus nekeičia prievolės įvykdymo vietos, nes ši prievolė bus laikoma įvykdyta tik tada, kai kreditorius gaus lėšas.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“ prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamas teismų nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Šalių sudarytos 1997 m. vasario 28 d. statybos rangos sutarties tiek bendrosiose, tiek specialiosiose sąlygose yra arbitražinė išlyga, kurioje įtvirtintas šalių susitarimas visus iš sutarties kilsiančius ginčus spręsti arbitraže. Teismai, išsiaiškinę, kad atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, pagrįstai paliko ieškovo ieškinį nenagrinėtą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas, Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje JAV ribotos atsakomybės bendrovė „Main Bridge, L. L. C“ v. UAB „Lakvita“, bylos Nr. 3K-3-681/2002; 2005 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje JAV įmonė „Areex International Trading Co“ v. UAB „Santoveta“, bylos Nr. 3K-3-501/2005). Byloje nėra nustatyta, kad arbitražinis susitarimas buvo sudarytas negavus išankstinio ieškovo steigėjo sutikimo, ir ši aplinkybė negali būti nustatinėjama kasaciniame teisme.
2. Teismai pagrįstai nesprendė šalių arbitražinio susitarimo negaliojimo klausimo, nes dėl to nebuvo pareikšta atskiro ieškovo reikalavimo. Teismas galėjo ex officio konstatuoti, kad arbitražinis susitarimas yra niekinis, tik tada, jeigu šio susitarimo negaliojimas būtų akivaizdus ir nereikėtų rinkti bei tirti jokių papildomų įrodymų. Nagrinėjamu atveju šalių sudaryto arbitražinio susitarimo negaliojimas nėra akivaizdus. Pagal nuosekliai formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių jo negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje P. V. v. E. M. V., bylos Nr. 3K-3-1319/2001, 2003 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“, UAB „Auksaakė“, bylos Nr. 3K-3-62/2003, 2003 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje S. A. v. AB „Mažeikų nafta“, bylos Nr. 3K-3-650/2003, 2004 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje 312-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija v. UAB „Skraida“, bylos Nr. 3K-3-150/2004).
3. Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies norma, kuria remiasi ieškovas, nėra imperatyvi. Šios normos tikslai nėra susiję su viešojo intereso gynimu. Antra vertus, net tuo atveju, jeigu arbitražinis susitarimas būtų sudarytas negavus valstybės įmonės steigėjo išankstinio sutikimo, steigėjas po arbitražinio susitarimo sudarymo gali šį susitarimą patvirtinti (CK 1.79 straipsnis). Nei ieškovas, nei jo steigėja Susisiekimo ministerija po statybos rangos sutarties sudarymo niekada neprieštaravo joje nustatytam arbitražiniam susitarimui, rangos sutartis buvo visiškai įvykdyta, ir tai reiškia, kad šis arbitražinis susitarimas buvo patvirtintas ieškovo steigėjo. Be to, pagal Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnį arbitražinio susitarimo prieštaravimas Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 daliai yra pagrindas nuginčyti arbitražinį susitarimą, bet ne pagrindas laikyti jį niekiniu. Komercinio arbitražo 11 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, kokia forma turi būti duodamas steigėjo sutikimas, todėl šis sutikimas gali būti ir žodinis ar išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Atsakovas galėtų įrodyti ieškovo steigėjo duotą sutikimą tiek liudytojo, dalyvavusio derybose dėl rangos sutarties sudarymo, parodymais, tiek rašytiniais įrodymais – ieškovo ir Susisiekimo ministerijos susirašinėjimo prieš sutarties pasirašymą medžiaga.
4. Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos šioje byloje. Pagal Briuselio I reglamento 5 straipsnį turi būti kreipiamasi į tos valstybės teismą, kurios teritorijoje turi būti vykdoma atitinkama (ginčijama) prievolė. Ieškovo reikalaujamos įvykdyti piniginės prievolės, atliekant mokėjimą ne grynaisiais pinigais, įvykdymo vieta turi būti nustatoma pagal tai, kam pereina rizika dėl negrynųjų pinigų įskaitymo į kreditoriaus sąskaitą. Šie rizikos perėjimo klausimai nereglamentuojami Lietuvos CK, todėl šioms spragoms užpildyti galima remtis UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 6.1.8 straipsniu, pagal kurį piniginė prievolė lėšų pervedimo būdu yra įvykdoma tada, kai įvyksta pinigų pervedimas į kreditoriaus finansinę instituciją (banką). Tokia nuostata grindžiama tuo, kad kreditoriaus bankas yra kreditoriaus agentas ir būtent jis atsako už tolimesnį gautų lėšų įskaitymą į kreditoriaus sąskaitą. Taigi, atliekant pinigų pervedimą per banką, prievolė laikoma įvykdyta, kai lėšos pasiekia kreditoriaus kredito įstaigas, bet ne kreditoriaus sąskaitą. Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 9 straipsnis, kuriame nustatyta, kad kai mokėtojo ir gavėjo kredito įstaigos yra skirtingos, mokėjimas laikomas įvykdytu, kai pinigus gauna gavėjo kredito įstaiga, o ne pats gavėjas. Nuo pinigų įskaitymo į gavėjo kredito įstaigą momento yra laikoma įvykdyta ir piniginė prievolė. Nors ieškovo sąskaita, į kurią jis reikalauja pervesti pinigus, yra SEB Vilniaus banke, tačiau tarptautinių mokėjimų atvejais SEB Vilniaus bankas naudojasi paslaugomis užsienio bankų–korespondentų, per kuriuos surenkamos įmokos SEB Vilniaus banko klientams. Dėl to SEB Vilniaus banko korespondentas Belgijoje gali ir turi būti laikomas ta ieškovo finansine institucija, kuriai pervedus lėšas būtų laikoma įvykdyta atsakovo prievolė. Taigi prievolės pervesti kompensaciją ieškovui įvykdymo vieta yra Belgijoje, kur yra SEB Vilniaus banko korespondento ING Bank Belgiuk SA NV buveinės vieta.
Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Belgijos įmonė „SECO“ Technical Control Bureau for Construction prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamas teismų nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies normos lingvistinis aiškinimas patvirtina, kad arbitražinis susitarimas savaime negali būti laikomas niekiniu, o gali būti pripažintas negaliojančiu tik šaliai pareiškus atskirą reikalavimą dėl jo pripažinimo negaliojančiu. Kitoks šios normos aiškinimas prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, kad tik pateikus įrodymus, jog arbitražinis susitarimas yra teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu arba šalys nauju susitarimu yra jį panaikinusios, šalių ginčai gali būti nagrinėjami teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje JAV ribotos atsakomybės bendrovė „Main Bridge, L. L. C“ v. UAB „Lakvita“, bylos Nr. 3K-3-681/2002).
2. Teismai nepažeidė CK 1.80 straipsnio. Įstatymas, laikydamas sandorį niekiniu, visada aiškiai ir tiesiogiai nurodo, kad tam tikras sandoris negalioja. Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje nurodoma apie arbitražinio susitarimo pripažinimą negaliojančiu, o tam būtinas ieškovo reikalavimas dėl atitinkamo susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir teismo sprendimas dėl šio reikalavimo. Be to, pagal teisės doktriną net ir niekinio sandorio atveju gali būti kreipiamasi į teismą dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes sandoris ne visuomet yra akivaizdžiai niekinis. Kilus ginčui, tik teismas gali išspręsti sandorio galiojimo klausimą.
3. Teismai nepažeidė CK 1.78 straipsnio 5 dalies. Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, kokia forma turi būti išreikštas valstybės įmonės steigėjo sutikimas, todėl toks sutikimas gali būti duodamas bet kokiu būdu: žodžiu, raštu ar net konkliudentiniais veiksmais. Buvo gautas toks sutikimas ar ne, teismas gali nustatyti tik išsiaiškinęs ir įvertinęs konkrečias faktines aplinkybes, o tai gali padaryti tik ieškovui pareiškus atskirą reikalavimą dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Dėl šios priežasties teismas negalėjo nustatyti sandorio negaliojimo fakto ex officio, spręsdamas atsakovo prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą.
4. Pagal Briuselio I Reglamento II dalies 2–7 straipsnių nuostatas valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl sutarties vykdymo gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose. Ieškovas reikalauja įvykdyti piniginę prievolę, t. y. sumokėti kompensaciją, atlyginti nuostolius. Prievolės vykdymo vieta nustatoma pagal Lietuvos kolizines teisės normas. Pagal CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktą piniginės prievolės vykdymo vieta yra kreditoriaus gyvenamoji vieta. Piniginė prievolė (ne grynaisiais pinigais) įvykdoma, kai pinigai patenka į kreditoriaus finansinę instituciją – kreditoriaus banką korespondentą Belgijoje. Taigi ginčo atveju prievolės vykdymo vieta yra Belgijoje, todėl šalių ginčas nepriklausytų Lietuvos teismų jurisdikcijai.
5. Teismai pagrįstai laikė, kad šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, šis susitarimas sudarytas įstatymo nustatyta forma (Komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 3 dalis), todėl šalims yra privalomas. Ieškovas neginčijo arbitražinio susitarimo galiojimo, nepateikė šio susitarimo negaliojimą Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje nurodytais pagrindais patvirtinančių įrodymų, todėl teismai pagrįstai paliko ieškinį nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovas Lietuvos VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija ir atsakovas Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“ 1997 m. vasario 28 d. sudarė rangos sutartį dėl ieškovo valdomų krantinių renovacijos ir gilinimo darbų prie šių krantinių. Nurodytoje sutartyje šalys nustatė, kad, nepasiekus draugiško ginčo sprendimo Sutarties 67.2 punkte nustatytais terminais, bet koks ginčas turi būti galutinai išspręstas, jeigu sutartyje nenurodyta kitaip, pagal Tarptautinių prekybos rūmų taikinamąjį reglamentą ir arbitražo procedūros taisykles vieno ar daugiau arbitrų, paskirtų pagal šias taisykles. Lietuvos VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija kreipėsi su ieškiniu dėl nuostolių, atsakovui netinkamai įvykdžius šalių rangos sutartį, atlyginimo į Lietuvos teismą, teigdama, kad šalių sudarytas arbitražinis susitarimas yra niekinis, nes jam sudaryti nebuvo gauta VĮ Klaipėdos jūrų uosto direkcijos steigėjos – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos – išankstinio sutikimo, todėl šalių ginčas spręstinas teismine tvarka. Teismai paliko ieškovo ieškinį nenagrinėtą, nes konstatavo, kad arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienai iš šalių pareiškus atskirą ieškinio reikalavimą, ir tik pateikus įrodymus, jog arbitražinis susitarimas pripažintas negaliojančiu arba šalys nauju susitarimu yra jį panaikinusios, ginčas gali būti nagrinėjamas teisme.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasatorius skundžia teismų nutartis, kuriomis paliktas nenagrinėtas ieškovo ieškinys dėl to, kad ginčo šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, o atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas Lietuvos VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija ir atsakovas Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, sudarydami 1997 m. vasario 28 d. rangos sutartį, kartu sudarė ir arbitražinį susitarimą arbitražinės išlygos forma, susitardami spręsti iš rangos sutarties kilsiančius ginčus arbitražo būdu.
Arbitražinis susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti tarpusavio ginčus arbitražine, o ne teismine tvarka. Arbitražinio susitarimo tikslas yra atsisakyti bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos ir perduoti ginčą spręsti arbitražui. Taigi arbitražinio susitarimo sudarymas kartu reiškia, kad šalys atsisako nagrinėti tarpusavio ginčus teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad sudarytas arbitražinis susitarimas yra šalims privalomas ir jos negali vienašališkai šio keisti, taip pat negali jo pažeisti, t. y. kilus ginčui, rinktis vietoje arbitražo kitą, pavyzdžiui, teisminį ginčo sprendimo būdą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, šalims yra privalomas (Lietuvos CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir jo būtina laikytis (pacta sunt servanda) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje JAV ribotos atsakomybės bendrovė „Main Bridge, L. L. C“ v. UAB „Lakvita“, bylos Nr. 3K-3-681/2002). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad arbitražinis susitarimas yra privalomas ne tik jo šalims, bet ir teismui. Kai yra arbitražinis susitarimas, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos ir turi nukreipti sutartį pažeidusią šalį įvykdyti sutartinę prievolę, t. y. kilus ginčui kreiptis į arbitražą. Pažymėtina, kad 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo, kurios dalyvės yra tiek ieškovo valstybė, t. y. Lietuva, tiek atsakovo valstybė, t. y. Belgija, II straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad valstybės dalyvės teismas, jeigu į jį patenka ieškinys tokiu klausimu, dėl kurio šalys sudarė arbitražinį susitarimą, turi, vienai iš šalių prašant, nusiųsti šalis į arbitražą, jeigu nenustato, kad nurodytas susitarimas yra negaliojantis, niekinis, neveikiantis (praradęs reikšmę) ar jo negalima įvykdyti (null and void, inoperative or incapable of being performed) (1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo II straipsnio 3 dalis).
Lietuvos CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, o pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą, jeigu šalys yra tarpusavyje sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui, teismas palieka pareiškimą nenagrinėtą. Taigi, jeigu šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, teismas, gavęs ieškinio pareiškimą, turi atsisakyti spręsti šalių ginčą. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad principas, jog teismas, esant arbitražiniam susitarimui, turi atsisakyti jurisdikcijos, ribojamas dviem išlygomis. Pirma, teismas atsisako jurisdikcijos tik tada, jeigu viena iš šalių reikalauja, kad ginčą spręstų arbitražas. Kai viena iš šalių, nepaisydama arbitražinio susitarimo buvimo, kreipiasi dėl ginčo į teismą, o kita šalis dėl to neprieštarauja, laikoma, kad šalys atsisako arbitražinio susitarimo, ir tokiu atveju šalių ginčas gali būti sprendžiamas teisme. Tačiau jeigu bent viena šalis reikalauja, kad ginčas būtų sprendžiamas arbitraže, teismas turi atsisakyti savo jurisdikcijos. Antra, teismas gali neatsisakyti spręsti šalių ginčą, jeigu nustato, kad arbitražinis susitarimas yra negaliojantis, niekinis, neveikiantis (praradęs reikšmę) ar jo negalima įvykdyti. Arbitražinis susitarimas gali būti pripažįstamas negaliojančiu, remiantis kurios nors valstybės nacionalinės teisės normomis. Taigi tam tikrais atvejais nacionalinis teismas gali arbitražinio susitarimo nepripažinti dėl to, kad jis negalioja, ir imtis spręsti šalių ginčą.
Nagrinėjamu atveju ieškovas – Lietuvos valstybės įmonė, nepaisydamas to, kad jo ir atsakovo sudarytoje 1997 m. vasario 28 d. rangos sutartyje nustatyta arbitražinė išlyga (arbitration clause) dėl iš šios sutarties galinčių kilti ginčų sprendimo arbitražine tvarka, remdamasis Lietuvos CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kreipėsi į ginčo dalyku esančios prievolės įvykdymo vietos valstybės, t. y. Lietuvos, teismą. Atsakovas Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“ išreiškė prieštaravimą, kad ieškovo reikalavimas, kilęs iš šalių sudarytos rangos sutarties, būtų nagrinėjamas teisme ir pareikalavo laikytis arbitražinio susitarimo.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalių arbitražinis susitarimas, sudarytas arbitražinės išlygos forma, yra rašytinis, atitinka kitus Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo arbitražiniam susitarimui keliamus reikalavimus, šalių ginčas gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas, todėl teismai laikė šį arbitražinį susitarimą galiojančiu. Teismai taip pat nurodė, kad arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienai iš jo šalių pareiškus reikalavimą dėl jo pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje nustatytais pagrindais.
Kasatorius teigia, kad nagrinėjamu atveju teismai nepagrįstai atsisakė spręsti šalių ginčą, nes šalių arbitražinis susitarimas yra niekinis ir negaliojantis: šis susitarimas prieštarauja imperatyviajai Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies normai, draudžiančiai perduoti arbitražui ginčus, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, o arbitražiniam susitarimui sudaryti nebuvo gauta išankstinio šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimo. Kasatoriaus teigimu, šiuo atveju nereikėjo reikšti atskiro reikalavimo dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, nes ginčo šalių arbitražinis susitarimas yra niekinis pagal Lietuvos CK 1.80 straipsnį, o niekinio sandorio faktą ir teisines pasekmes teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai.
Arbitražinio susitarimo galiojimą lemia arbitražiniam susitarimui taikytina teisė. Paprastai šis klausimas sprendžiamas remiantis lex loci arbitri principu, t. y. arbitražinio susitarimo galiojimas nustatomas pagal arbitražo vietos valstybės teisę, išskyrus dvi išimtis. Pirma, arbitražinio susitarimo galiojimas dėl šalių veiksnumo nustatomas remiantis bendrosiomis tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis (kitaip tariant pagal šalims „taikytiną“ teisę, t. y. nacionalines kolizines normas ir jų pagrindu taikytinus nacionalinius įstatymus). Antra, arbitražinio susitarimo galiojimas dėl ginčo arbitruotinumo nustatomas pagal teismo vietos materialiąją teisę. Nagrinėjamu atveju šalys arbitražo vietą pasirinko Švedijoje, Stokholme, tačiau ieškovas kreipėsi į Lietuvos teismą ir prašo spręsti iš rangos sutarties kilusį ginčą teismine tvarka, teigdamas, jog šalių arbitražinis susitarimas yra niekinis ir negaliojantis pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, nes jį pasirašiusi Lietuvos valstybės įmonė negavo išankstinio savo steigėjo – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos – sutikimo, todėl šalių ginčas negali būti sprendžiamas arbitraže. Taigi ieškovas prašo, kad Lietuvos teismas nepripažintų nurodyto arbitražinio susitarimo ir ex officio laikytų jį niekiniu bei negaliojančiu dėl to, jog jį sudariusio Lietuvos valstybės juridinio asmens veiksnumas apribotas Lietuvos teisės normų, ir šis juridinis asmuo, negavęs išankstinio savo steigėjo sutikimo, negalėjo sudaryti nurodyto arbitražinio susitarimo, taigi šalių ginčas pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį negali būti perduotas arbitražui. Ieškovui remiantis tokiomis aplinkybėms, apie ginčo šalių sudaryto arbitražinio susitarimo galiojimą spręstina pagal Lietuvos teisės normas.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su kasatoriaus teiginiu, kad Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio nuostatos dėl ginčų, kurie negali būti perduoti spręsti arbitražui, t. y. nearbitruotinų ginčų, yra imperatyvios. Taigi teismas, spręsdamas dėl šalių arbitražinio susitarimo galiojimo, turi ex officio įsitikinti, ar šalių ginčas gali būti nagrinėjamas arbitražine tvarka. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad šalių ginčas dėl prievolių iš jų sudarytos rangos sutarties vykdymo gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas, taigi yra arbitruotinas. Teismai nenustatė, kad šalių arbitražinis susitarimas prieštarauja Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 daliai.
Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su kasatoriaus teiginiu, kad arbitražinis susitarimas gali būti laikomas niekiniu ir atitinkamos valstybės teismas gali jo nepripažinti, kartu pažymi, kad niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis turi būti akivaizdus, t. y. turi būti akivaizdu, jog toks susitarimas prieštarauja tos valstybės viešajai tvarkai ar imperatyviajai nacionalinės teisės normai. Taigi teismas ex officio gali pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu arba, kitaip tariant, gali nepripažinti arbitražinio susitarimo tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo viešajai tvarkai ar imperatyviajai įstatymo normai, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų. Nagrinėjamu atveju teismai nelaikė šalių sudaryto arbitražinio susitarimo akivaizdžiai niekiniu. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatyme nėra nustatyta, kokia forma turi būti išreikštas valstybės įmonės steigėjo sutikimas dėl arbitražinio susitarimo sudarymo, taigi toks sutikimas gali būti žodinis, rašytinis arba išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Dėl to nagrinėjamu atveju teismai negalėjo nustatyti arbitražinio susitarimo negaliojimo fakto ex officio, nes nėra akivaizdu, kad, šalims sudarant 1997 m. vasario 28 d. arbitražinį susitarimą, nebuvo gauta išankstinio ieškovo – Lietuvos valstybės įmonės – steigėjos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos sutikimo. Šis faktas gali būti nustatytas tik išsiaiškinus konkrečias faktines aplinkybes, laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Teismas negali imtis tirti tokių aplinkybių, jeigu nėra pareikšta atitinkamo reikalavimo dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu šiuo pagrindu, nes priešingu atveju teismas pažeistų civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (Lietuvos CPK 13 straipsnis). Pažymėtina, kad tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje laikomasi pozicijos, jog, kilus abejonei dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai, t. y. taikomas principas in favor contractus (žr. taip pat, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje JAV ribotos atsakomybės bendrovė „Main Bridge, L. L. C“ v. UAB „Lakvita“, bylos Nr. 3K-3-681/2002). Pažymėtina ir tai, kad šalių rangos sutartis, kurioje nustatyta arbitražinė išlyga, sudaryta 1997 m. vasario 28 d., ši sutartis buvo vykdoma, ir iki 2005 m. rugpjūčio 1 d., kai VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl nuostolių, vykdant šią rangos sutartį, atlyginimo, šalims nekilo abejonių dėl šioje sutartyje įtvirtintos arbitražinės išlygos teisėtumo bei jos galiojimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal arbitražo doktrinoje ir praktikoje galiojančias nuostatas arbitražinio susitarimo buvimą ir galiojimą, taigi šalių valią spręsti ginčus arbitražine tvarka, gali patvirtinti ne tik rašytiniai įrodymai, bet ir kiti faktai, tarp jų – sutarties vykdymas, iš kurio galima padaryti išvadą, jog šalys sutiko su jų sudarytos sutarties sąlygomis, tarp jų – ir su sutartyje įtvirtinta arbitražine išlyga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje ribotos atsakomybės bendrovė „Szolmar“ v. UAB „Ukmedė“, bylos Nr. 3K-7-999/2003). Nagrinėjamu atveju ieškovas neginčija fakto, kad 1997 m. vasario 28 d. šalių sudaryta rangos sutartis buvo vykdoma. Esant tokioms aplinkybėms, bylą nagrinėję teismai nepažeidė CK 1.78 straipsnio 5 dalies, nes nėra akivaizdžiai aišku, kad ginčo šalių sudarytas arbitražinis susitarimas prieštarauja Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 daliai. Teismai neturėjo pagrindo nepripažinti šalių sutartyje įtvirtinto arbitražinio susitarimo ir laikyti, kad ieškovo pareikštas ieškinys priklauso teismo jurisdikcijai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą ir atsakovas prieštarauja bylos nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas), o jeigu tai paaiškėja iškėlus bylą, pareiškimą palikti nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tik jeigu teismui pateikiami įrodymai, kad arbitražinis susitarimas yra teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu ar šalys nauju susitarimu yra jį panaikinusios arba teismui nustačius, kad arbitražinis susitarimas yra niekinis, neveikiantis (praradęs reikšmę) ar jo negalima įvykdyti, šalių ginčai gali būti nagrinėjami teisme.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, kai nėra akivaizdu, jog šalių arbitražinis susitarimas yra negaliojantis dėl to, kad jis sudarytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą gauti išankstinį valstybinės įmonės steigėjo sutikimą arbitražiniam susitarimui sudaryti, taip pat nėra pateikta įrodymų, jog šis arbitražinis susitarimas teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu arba šalys nauju susitarimu yra jį panaikinusios, šalių ginčas negali būti nagrinėjamas teisme. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai paliko ieškovo ieškinį nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu. Pažymėtina, kad toks teismų procesinis sprendimas neužkerta kelio ieškovui ginčyti nurodyto arbitražinio susitarimo galiojimą, pareiškiant atitinkamą reikalavimą bei pateikiant tokį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, spręsdami dėl atsakovo prašymo pripažinti, jog teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinį, nustatę, kad šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą ir šis yra galiojantis, turėjo nurodytą atsakovo prašymą ne atmesti, bet taip pat palikti nenagrinėtą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atitinkamai pakeičia teismų nutartis, panaikindama šių dalis, kuriomis atmestas atsakovo prašymas pripažinti, kad teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinį, ir šį atsakovo prašymą palieka nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad kasacinio skundo argumentai dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Sąjungos Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo“ taikymo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamu atveju teismams nustačius, kad ginčo šalys yra sudariusios susitarimą spręsti iškilusius ginčus arbitražine tvarka, ir nesant įrodymų, kad šalių arbitražinis susitarimas negalioja, nekilo teismo jurisdikcijos nustatymo klausimo. Dėl to nagrinėjamu atveju, sprendžiant ieškinio palikimo nenagrinėto pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą klausimą, nurodytas Reglamentas neturėjo būti taikomas. Dėl įvardytų motyvų teisėjų kolegija neaptaria kasacinio skundo ir atitinkamai atsiliepimų į šį kasacinį skundą argumentų, susijusių su teismo jurisdikcijos šioje byloje nustatymu ir Briuselio I reglamento taikymu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 19 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 5 d. nutartį pakeisti. Panaikinti nutarčių dalis, kuriomis atmestas atsakovo prašymas paskelbti, kad teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinį, ir šį atsakovo prašymą palikti nenagrinėtą. Kitas nutarčių dalis palikti nepakeistas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
