Civilinė byla Nr. 3K-3-156/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
4.1; 11.9.5; 11.9.6; 11.9.9
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės F. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės F. V. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Anykščių vynas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjami ieškovės reikalavimai: 1) panaikinti atsakovo 2006 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 382-k ir grąžinti ieškovę į ankstesnį darbą; 2) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. spalio 5 d. iki teismo sprendimo įvykdymo po 75,71 Lt už kiekvieną darbo dieną; 3) priteisti iš atsakovo 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškovė nurodė, kad dirbo pas atsakovą pilstymo ir suvenyrų gamybos cecho pilstymo baro pamainos meistre. Ginčijamu įsakymu atsakovas nuo 2006 m. spalio 4 d. atleido ją iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. Anot ieškovės, ji iš darbo atleista neteisėtai, nes: 1) buvo pažeistos DK 130 straipsnio nuostatos dėl įspėjimo; 2) jai nebuvo pasiūlyti visi pas atsakovą buvę laisvi darbai, kuriuos ji būtų galėjusi dirbti; 3) jos darbo vieta nebuvo panaikinta; 4) atsakovas, pradėjęs pertvarkymus ir žinodamas, kad atleidžiamiems darbuotojams privalės siūlyti darbo vietas, 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 17-k priėmė baro kontrolierę-apskaitininkę R. Ž. į sulčių, vyno ir spiritinių gėrimų gamybos cecho vyno gamybos barą pamainos meistrės pareigas. Ieškovės teigimu, dėl tokio atleidimo iš darbo ji patyrė neigiamų emocijų, jai kyla didelių abejonių dėl savo ateities, atleidimas iš darbo turės įtakos apskaičiuojant ieškovei senatvės pensijos dydį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Anykščių rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžino ieškovę į pilstymo ir suvenyrų gamybos cecho pilstymo baro pamainos meistrės arba analogišką gamybos cecho pilstymo baro pamainos meistrės darbą; 2) sprendimo dalį dėl ieškovės grąžinimo į darbą nukreipė vykdyti skubiai; 3) priteisė iš atsakovo ieškovei nuo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo po 75,71 Lt už kiekvieną dieną; 4) priteisė iš atsakovo ieškovei 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas nustatė, kad ieškovė pas atsakovą dirbo pilstymo ir suvenyrų gamybos cecho pilstymo baro pamainos meistre, mokant XI darbo sudėtingumo lygio atlyginimą. Atsakovo 2006 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 382-k ji atleista iš darbo nuo 2006 m. spalio 4 d. pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. Atsakovo valdybos 2006 m. sausio 23 d. posėdžio protokolu Nr. 1 patvirtintas bendrovės valdymo struktūros pakeitimas, kuriuo pilstymo ir suvenyrų gamybos cechas sujungtas su sulčių, vyno ir spiritinių gėrimų gamybos cechu, įsteigiant vieną gamybos cechą bei į jį perkeliant buvusių abiejų cechų darbuotojus. Teismas nustatė, kad iki cechų sujungimo juose buvo vienuolika baro ir pamainos meistrų darbo vietų, o bylos nagrinėjimo metu yra devynios meistrų darbo vietos. Atsižvelgdamas į tai, kad pilstymo ir suvenyrų gamybos cecho pilstymo baro pamainos meistrės XI darbo sudėtingumo lygio darbo vieta buvo panaikinta tik 2006 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 390-k ir tą pačią dieną įsakymu Nr. 391-k buvo įsteigta analogiška ieškovės dirbtam darbui gamybos cecho pilstymo baro pamainos meistro XI darbų sudėtingumo lygio darbo vieta, teismas darė išvadą, kad ieškovės darbo vieta sujungus du cechus į vieną faktiškai išliko, todėl atsakovui nebuvo pagrindo atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. Teismas nustatė, kad ieškovės pirmenybės teisės būti paliktai dirbti klausimas darbdavio ir darbuotojų atstovų 2006 m. balandžio 4 d. konsultacijų protokolu Nr. 1 spręstas tik iš dalies, tik keturių buvusio pilstymo ir suvenyrų cecho meistrų atžvilgiu, tačiau nespręstas nei buvusio sulčių, vyno ir spiritinių gėrimų gamybos cecho meistrų – I. P., R. Ž., I. M., A. R., N. K., I. Ch. bei A. Š. atžvilgiu, nei visos įmonės mastu. Nustatęs, kad ieškovė dirbo pagal įgytą išsilavinimą ir specialybę meistre pagal XI darbų sudėtingumo lygį, t. y. aukštesnį nei meistrės D. N. (X), R. Ž. (X), A. R. (X) ir I. Ch. (X), teismas sprendė, jog ieškovė prieš jas turėjo pirmenybės teisę. Teismas nurodė, kad ieškovės, K. S., O. Ž., I. P., I. M. ir N. K. darbų sudėtingumo lygis buvo vienodas. Teismas padarė išvadą, kad pirmenybės teisę ieškovės atžvilgiu teisę turi tik A. Š. (XII lygis) bei O. Ž. ir I. P., nes šioms taikytinas DK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas, o jų ir ieškovės kvalifikacija yra vienoda. Teismas sprendė, kad ieškovė pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą turėjo pirmenybės teisę meistrių D. N., R. Ž. ir I. Ch. atžvilgiu. Teismas nustatė, kad atsakovas 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 17-k į nuo 2005 m. sausio 14 d. buvusią laisvą reorganizuojamo sulčių, vyno ir spiritinių gėrimų gamybos cecho vyno gamybos baro pamainos meistro darbą priėmė R. Ž., turinčią ne reikalingą maisto pramonės technologijos, o prekybininko išsilavinimą, tačiau šio darbo nepasiūlė tinkamą išsilavinimą, kvalifikaciją bei patirtį turinčiai ieškovei. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas nepasiūlė ieškovei pardavimų skyriaus vadybininkės bei laborantės-mikrobiologės darbo vietų. Teismas konstatavo, kad atleisdamas iš darbo ieškovę atsakovas pažeidė DK 130 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus: įspėjime apie atleidimą iš darbo nenurodė konkrečios atleidimo datos (DK 130 straipsnio 2 dalies 2 punktas), be to, įspėjime nurodytas dviejų mėnesių terminas suėjo 2006 m. birželio 15 d., tačiau šį terminą pratęsus ieškovės laikino nedarbingumo ir atostogų laikui (nuo 2006 m. gegužės 22 d. iki 2006 m. gegužės 31 d. ieškovei buvo suteiktos atostogos, o nuo 2006 m. birželio 20 d. iki 2006 m. rugsėjo 28 d. ieškovė sirgo), jis baigėsi 2006 m. spalio 2 d., o atsakovas, iš naujo neįspėjęs ieškovės, iš darbo ją atleido 2006 m. spalio 4 d. Atsižvelgdamas į tai, kad atleidžiant iš darbo ieškovei buvo išmokėta šešių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio piniginė kompensacija, kuri yra lygi priteistinai vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžiui, teismas sprendė, jog nėra pagrindo papildomai priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą. Dėl ieškovės patirtų neigiamų emocijų ir blogos savijautos teismas iš dalies tenkino ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimu panaikino Anykščių rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad atsakovas faktiškai įvykdė reorganizaciją, t. y. sujungė buvusius pilstymo ir suvenyrų gamybos cecho pilstymo ir suvenyrų gamybos barus į gamybos cecho pilstymo barą, todėl atsakovui atsirado galimybė vietoje dirbusių keturių meistrų naujai sukurtame vienete įsteigti dviejų meistrų darbo vietas, o dviejų meistrų darbo vietas panaikinti. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo padarė išvadą, jog, sujungus du barus į vieną, faktiškai išliko atsakovės darbo vieta. Kolegija sprendė, kad atsakovas atliko struktūrinius pertvarkymus, suteikiančius darbdaviui teisę nutraukti darbo sutartis su darbuotojais, kurių darbo vietos naikinamos. Įvertinusi atsakovo pateiktus papildomus duomenis, kolegija darė išvadą, kad ieškovė pagal savo išsivalinimą, kvalifikaciją ir darbo našumą neturėjo pirmenybės teisės I. P., R. Ž., I. M., A. R., N. K., I. Ch. bei A. Š. atžvilgiu būti palikta dirbti, o šie meistrai turėjo pirmenybės teises ieškovės atžvilgiu. Kolegija konstatavo, kad nors darbdavys įspėjime ieškovei ir nenurodė konkretaus atleidimo iš darbo termino, tačiau, vadovaujantis DK 130 straipsnio 1 dalimi, darbo sutartis galėjo būti nutraukta 2006 m. birželio 15 d. Kolegija nurodė, kad įspėjimo terminas ieškovei pagrįstai buvo pratęstas jos atostogų ir nedarbingumo laikui. Kolegija sprendė, kad aplinkybė, jog įspėjimo terminas baigėsi 2006 m. spalio 3 d., o ieškovė iš darbo faktiškai atleista 2006 m. spalio 4 d., negali būti pripažįstama esminiu DK nustatytos atleidimo iš darbo tvarkos ar ieškovės interesų pažeidimu. Kolegija konstatavo, kad atleidimo terminas nebuvo neprotingai per ilgas, ieškovės teisės ar įstatymo saugomi interesai negalėjo būti pažeisti. Kolegija pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad įspėjimo apie atleidimą iš darbo termino eigos metu atsakovas jai nesiūlė kitų darbų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė F. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir palikti galioti Anykščių rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 3 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Vertindamas byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei nebuvo pasiūlyta laisvos pardavimų skyriaus vadybininkės ir laborantės-mikrobiologės darbo vietos. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kad atleidžiamam darbuotojui turi būti siūlomos visos, o ne kai kurios laisvos vietos. Vertindamas atsakovo 2006 m. spalio 6 ds. įsakymą Nr. 390-k, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kitą dieną po ieškovės atleidimo iš darbo buvo įsteigta pareigybė analogiška ieškovės dirbtam darbui. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų nevertino ir nepasisakė dėl šių pirmosios instancijos teismo motyvų. Kasatorės nuomone, priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą buvo pažeistos CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatos.
2. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas netyrė jos pasirašytų pareiginių instrukcijų ir taip netinkamai aiškino ir taikė DK 129 straipsnio nuostatas. Skundžiamame sprendime nepasisakoma dėl pirmosios instancijos teismo motyvo dėl darbo funkcijų ir pareigų analizės tarp kasatorės eitų ir kitų pamainos meistrų pareigų bei funkcijų, todėl liko nepaneigtas pirmosios instancijos teismo motyvas, jog kasatorės darbo vieta išliko.
3. Taikydamas DK 135 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas nevertino darbuotojams priskirto darbų sudėtingumo lygio ir rėmėsi darbuotojų įgytu išsilavinimu, neatsižvelgdamas į pareigų pobūdį ir įgytą išsilavinimą. Kasaciniame skunde pažymima, kad kasatorė, priešingai nei kiti darbuotojai, yra įgijusi fermentavimo specializaciją, o kiti darbuotojai turi kitokį išsilavinimą, nei reikalinga pagal darbo pobūdį.
4. Kasatorė teigia, kad atsakovas ne tik neįvykdė įstatyme (DK 130 straipsnio 1, 2 dalyse) nustatytos pareigos nurodyti atleidimo datą (o ne terminą), bet ir ją pakeitė, nors įstatymai nesuteikia darbdaviui teisės keisti darbuotojo atleidimo iš darbo datos. Anot kasatorės, atsakovas ją iš darbo atleido jau pasibaigus įspėjimo terminui, pakartotinai neįspėjęs, tuo tarpu jeigu darbdavys neatleidžia darbuotojo iš darbo įspėjime nurodytą dieną, tai netenka teisės atleisti darbuotoją. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė DK 130 straipsnio 1, 2 dalis.
5. Apeliacinės instancijos teismas nevertino visų byloje esančių įrodymų ir nepaneigė visų pirmosios instancijos teismo motyvų, todėl pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį ir 330 straipsnį. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas netyrė įrodymų ir nevertino jos nurodytų aplinkybių, kad po atsakovo sprendimo pertvarkyti įmonės valdymo struktūrą buvo laisva pamainos meistrės darbo vieta, perkelti R. Ž. nebuvo jokios būtinybės, kasatorei nebuvo pasiūlyta ši darbo vieta, iš karto po kasatorės atleidimo iš darbo buvo įsteigta analogiška kasatorės eitoms pareigoms darbo vieta, į kurią buvo priimta darbuotoja turinti žemesnę kvalifikaciją nei kasatorė. Taip pat, kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalį, nepasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo motyvo, kad atsakovas buvo nesąžiningas, nepasiūlė kasatorei laisvos pamainos meistro vietos, o perkėlė kitą darbuotoją, kuriam perkelti nebuvo būtinybės. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo pripažino, kad tik dalis pirmosios instancijos teismo motyvų atmestini, pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalį, nes neišanalizavo ir nepaneigė visų pirmosios instancijos teismo motyvų ir išvadų.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB „Anykščių vynas“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime pritariama skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvams ir išvadoms.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovė dirbo pas atsakovą pilstymo ir suvenyrų gamybos cecho pamainos meistre. Atsakovo valdyba 2006 m. sausio 23 d. posėdžio protokolu Nr. 1 patvirtino bendrovės valdymo struktūrą, pagal kurią pilstymo ir suvenyrų gamybos cechas sujungtas su sulčių, vyno ir spiritinių gėrimų gamybos cechu, įsteigiant vieną gamybos cechą, bei į jį perkeliant buvusių abiejų cechų darbuotojus. 2006 m. balandžio 14 d. ieškovei buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad darbo sutartis su ja bus nutraukta pagal DK 129 straipsnio 1, 2 dalis, pasibaigus DK 130 straipsnyje nustatytam dviejų mėnesių įspėjimo terminui. Nuo 2006 m. gegužės 22 d. iki 2006 m. gegužės 31 d. ieškovei suteiktos atostogos, o nuo 2006 m. birželio 20 d. iki 2006 m. rugsėjo 28 d. ieškovė turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Atsakovo 2006 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 382-k ieškovė atleista iš darbo nuo 2006 m. spalio 4 d. pagal DK 129 straipsnio 2 dalį.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Pagal šias teisės normas kasatorius kasaciniame skunde turi nurodyti konkrečius materialinės ar proceso teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusius turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kitus CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtintus kasacijos pagrindus, kuriais remdamasis reikalauja panaikinti skundžiamą sprendimą ar nutartį, taip pat nurodyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia tam tikrus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Šioje byloje kasatorės F. V. paduotame kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio proceso specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus. Dėl to kasacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra tik tie pateikto kasacinio skundo argumentai, kuriuose nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai.
CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Šimkuvienė v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Nagrinėjamos bylos duomenys, apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys, teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Bylos duomenys patvirtina, kad pas atsakovą buvo atlikti struktūriniai pertvarkymai (T. 1, b. l. 138-141). Dėl jų atsakovui sumažėjo meistro pareigas einančių darbuotojų poreikis, nes jų funkcijoms atlikti pakako mažiau darbuotojų. Dėl to pas atsakovą dirbančių meistrų skaičius realiai sumažintas nuo vienuolikos iki devynių (T. 2, b. l. 99-112). Dėl įvykdytų struktūrinių pertvarkymų atsakovas negalėjo ieškovei suteikti darbo sutartimi sulygtų pilstymo ir suvenyrų gamybos cecho pamainos meistrės pareigų (T. 1, b. l. 5, 6), nes tokių pareigų dėl struktūrinių pertvarkymų neišliko. Kasatorės nurodoma aplinkybė apie atsakovo 2006 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. 390-K neduoda pagrindo padaryti kitokią išvadą. Nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, 2006 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 17-K perkeldamas R. Ž. nuo 2006 m. vasario 1 d. į sulčių, vyno ir spiritinių gėrimų gamybos cecho vyno gamybos barą pamainos meistre, pažeidė teisės normų reikalavimus. Minėta R. Ž. perkėlimo į kitą darbą aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste nereikšminga, nes tai įvyko iki įteikiant ieškovei įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, kuris jai buvo įteiktas 2006 m. balandžio 14 d. (T. 1, b. l. 10). Kasatorės nurodoma aplinkybė, kad jai nebuvo pasiūlytos buvusios laisvos pardavimų skyriaus vadybininkės ir laborantės-mikrobiologės darbo vietos, neįgalina pripažinti, kad taip atsakovas pažeidė pareigą ieškoti galimybių perkelti atleidžiamą iš darbo darbuotoją į kitą darbą, nes bylos duomenys ir kasacinio skundo argumentai nepatvirtina, jog ieškovė buvo tinkama toms laisvoms darbo vietoms užimti. Darbdavio nepasiūlymas atleidžiamam iš darbo darbuotojui laisvos darbo vietos, kuriai užimti darbuotojo profesija, specialybė, kvalifikacija, tam tikrais atvejais – ir sveikatos būklė, nėra tinkami, nelaikytinas materialinių teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pažeidimu.
Kasacinio skundo argumentai neteikia teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 135 straipsnį. DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nurodytų darbuotojų pirmenybės teisė nėra absoliuti, o yra sąlyginė, jos taikymas priklauso nuo pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacijos (DK 135 straipsnio 2 dalis). Sąvoka „specialybė“ DK 135 straipsnio 2 dalies prasme apima ir sąvoką „pareigos“, t. y. pagal DK 135 straipsnio 2 dalį pirmenybė taikoma ne tik tos pačios specialybės, bet ir tas pačias pareigas einantiems darbuotojams. Darbuotojo kvalifikacija, reikšminga DK 135 straipsnio 2 dalies taikymui, suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Kvalifikacija nėra tapati išsilavinimui, nes išsilavinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją. Apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys rodo, kad teismas lyginamuoju aspektu vertino ieškovės ir kitų atitinkamų darbuotojų kvalifikaciją. Bylos duomenys neįgalina pripažinti, kad ieškovės kvalifikacija yra aukštesnė už O. Ž. ir D. N., dirbusių tame pačiame kaip ir ieškovė ceche bei taip pat turinčių pirmenybės teisę būti paliktoms dirbti. Taip pat bylos duomenys neduoda pagrindo pripažinti, kad ieškovės kvalifikacija, įvertinus visus tam reikšmingus kriterijus ir ypač akcentuojant praktinius įgūdžius, yra aukštesnė už kitame ceche (buvusiame sulčių, vyno ir spiritinių gėrimų gamybos ceche) dirbusių A. Š., I. M., A. R., I. P. ir N. K., taip pat turinčių pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti, kvalifikaciją arba yra aukštesnė už R. Ž. ir I. Ch. kvalifikaciją (CPK 185 straipsnis).
Tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį, turi laikytis DK 130 straipsnio reikalavimų (DK 129 straipsnio 1 dalis). Įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą turi atitikti DK 130 straipsnio 2 dalyje nustatytus turinio reikalavimus. Įspėjimo terminas skaičiuojamas pagal DK 26 straipsnio taisykles. Šio termino eiga prasideda kitą dieną po tos kalendorinės dienos, kurią darbuotojas gavo rašytinį įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą (DK 26 straipsnio 1 dalis). Įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo ligos ar atostogų laikui ar laikotarpiui nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo (DK 130 straipsnio 7 dalis). Šiais atvejais įspėjimo terminas pratęsiamas atitinkamai tiek kalendorinių dienų, kiek jo eigos metu darbuotojas buvo nedarbingas, atostogavo arba kiek užtruko nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka buvo ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo. Teisę nutraukti savo iniciatyva darbo sutartį darbdavys gali įgyvendinti kitą darbo dieną po įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino pasibaigimo dienos (DK 129 straipsnio 1 dalis, 130 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino eigos metu atostogavo ir buvo laikinai nedarbinga, dėl to įspėjimo terminas turėjo būti pratęstas taip, kad paskutinė įspėjimo termino diena yra 2006 m. spalio 3 d. (DK 26 straipsnis). Ieškovė iš darbo atleista 2006 m. spalio 4 d. (T. 1, b. l. 9). Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė iš darbo atleista pažeidžiant DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytą įspėjimo terminą. Apeliacinės instancijos teismas nesant tam teisinio pagrindo konstatavo pažeidimą, tačiau tai neduoda pagrindo naikinti iš esmės teisingą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
CPK 263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė šią proceso teisės normą, nurodomo pažeidimo nepatvirtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir (arba) nepagrįstas. Dėl to kasacinio skundo argumentai apie CPK 263 straipsnio 1 dalies pažeidimą atmestini kaip nepagrįsti.
Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad jį naikinti kasacinio skundo argumentais teisinio pagrindo nėra (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Apskųstą sprendimą paliekant nepakeistą, tenkintinas atsakovo prašymas dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jam iš ieškovės priteistina 600 Lt bylinėjimosi išlaidų (T. 3, b. l. 27, CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės F. V. (duomenys neskelbtini) atsakovo akcinės bendrovės „Anykščių vynas“ (į. k. 254111650) naudai 600 (šešis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Algis Norkūnas
Sigita Rudėnaitė
