Civilinė byla Nr. 3K-3-5-415/2017
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-08224-2011-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1; 2.1.5.1; 3.3.3.10.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. sausio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vystymo kompanija“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Verkių būstas“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vystymo kompanija“, uždarajai akcinei bendrovei „Arkada“ dėl įpareigojimo ištaisyti statybos darbų trūkumus, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus miesto projektas“, A. P., J. K., B. M., M. J., R. D..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso taisyklių, reguliuojančių kasacinio teismo teisę panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą, esant absoliučiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui, bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino skaičiavimo ir taikymo taisykles, pasikeitus teisiniam reguliavimui, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė teismo priteisti solidariai iš UAB „Arkada“ ir UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ (šiuo metu – UAB „Vilniaus vystymo kompanija“) 122 611,72 Lt (35 510,81 Eur) nuostolių atlyginimo.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 16 d. įsakymu „Dėl UAB „Verkių būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ieškovė UAB „Verkių būstas“ paskirta šio įsakymo priede nurodytų daugiabučių namų (tarp jų – esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 119, 121, 123) patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore.
Ieškovės teigimu, 1999–2000 m. UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ pasirašė su būsimais gyvenamųjų namų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 119, 121, 123 (toliau – ir Statiniai, namai), gyventojais Gyventojų lėšų panaudojimo buto statybai sutartis, pagal kurias UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ įsipareigojo iki 2000 m. pabaigos pastatyti butus ir bendrojo naudojimo patalpas minėtuose namuose ir juos perduoti būsimiems gyventojams, taip pat įsipareigojo dėl statinių garantinių prievolių.
1999 m. gruodžio 10 d. – 2000 m. sausio 13 d. namai Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 119, 121, 123, buvo atiduoti naudoti, pasirašytas perdavimo–priėmimo aktas, pagal kurį UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ perdavė, o SP UAB „Verkių ūkis“ priėmė nuolat saugoti visų Statinių techninius dokumentus. UAB „Verkių ūkis“ netrukus gavo iš daugelio Statinių gyventojų nusiskundimų dėl namų statybos trūkumų.
Pasak ieškovės, Statinių statybos darbai buvo atlikti su trūkumais, nesivadovaujant statybos projektu bei Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais gyvenamųjų namų statybą. Už Statinių trūkumus solidariai atsakingos statytoja UAB „Arkada“ bei užsakovė ir statybos darbų techninė prižiūrėtoja UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“. Trūkumų šalinimo darbų suma – 122 611,72 Lt (35 510,81 Eur).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu patenkino dalį ieškinio, priteisdamas ieškovei iš atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ 9662,88 Eur (33 363,99 Lt) nuostolių atlyginimo, bei paskyrė atsakovei UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ 572 Eur baudą už piktnaudžiavimą teise, 50 proc. baudos priteisė ieškovės naudai.
Teismas nustatė, kad 1998 m. spalio 21 d. statybos darbų užsakovė buvo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, rangovė – UAB „Arkada“. 1999 m. gruodžio mėn., 2000 m. sausio 13 d. Valstybinės statinių statybos inspekcijos aktų duomenimis, namai Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 119, 121, 123, tenkino nustatytus reikalavimus, buvo tinkami naudoti. Statinių projektą parengė trečiasis asmuo UAB „Vilniaus miestprojektas“, o atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ buvo statytoja ir statybos darbų techninė prižiūrėtoja, atsakovė UAB „Arkada“ atliko statybos ir montavimo darbus. Namus kaip ilgalaikį turtą iš atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ priėmė SP UAB „Verkių ūkis“ 1999 m. gruodžio 14 d., 2000 m. sausio 14 d. aktais. Namų gyventojai įsigijo butus iš UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ pagal Gyventojų lėšų panaudojimo buto statybai sutartis.
Teismas konstatavo, kad ieškovės ir atsakovių teisiniai santykiai atsirado iš administracinių aktų, ieškovei kaip savivaldybės paskirtai namų administratorei vykdant Statinių administravimo funkcijas. Namai atiduoti SP UAB „Verkių ūkis“ naudoti iki gyventojams sudarant sutartis dėl gyventojų lėšų panaudojimo butų statybai. Atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir Statinių butų gyventojai faktiškai sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, nes namai buvo pastatyti, įrengti, atiduoti valstybinei komisijai vertinti bei perduoti SP UAB „Verkių ūkis“ kaip ilgalaikis turtas, butų gyventojai nusipirko butus jau įrengtuose namuose, o ne susipažinę su namų planais, dokumentais. Teismas padarė išvadą, kad, pasirašant su gyventojais sutartis dėl gyventojų lėšų panaudojimo butų statybai, šie butai jau egzistavo, todėl minėtos sutartys buvo apsimestinės.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio 1 dalimi, ginčo teisiniams santykiams taikė pirkimo–pardavimo santykius reguliuojančias teisės normas. Teismas nurodė, kad butų pardavėja buvo atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, todėl būtent jai tenka visa atsakomybė, nustatyta statytojui ir pardavėjui, būtent ši atsakovė atsako už rangovės ir projektuotojos klaidas, nes ji buvo statinio techninė prižiūrėtoja.
Teismas nurodė, kad paslėptiems statinio elementams, paslėptoms konstrukcijoms Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 12 straipsnio 5 dalies 2 punktas (redakcija, galiojusi nuo 1997 m. birželio 24 d. iki 2000 m. rugpjūčio 30 d.) nustatė 10 metų garantiją. Ieškovė kreipėsi į teismą 2011 m. gegužės 19 d.
Pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį, 86 straipsnį, bendras ieškinio senaties terminas buvo treji metai, teisė į ieškinį atsirado nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiškai ieškinio senaties terminas apibrėžtas šiuo metu galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje. Šioje byloje ieškinio senaties terminų skaičiavimą lemia įstatymo leidėjo nustatyti garantiniai terminai, skaičiuojami vadovaujantis Statybos įstatymo 11 straipsnio 5 dalimi, 12 straipsnio 5 dalimi, 1964 m. CK 84 straipsnio 3 dalimi, 389 straipsnio 1, 2 dalimis, – jeigu rangos sutartyje nustatytas garantinis terminas ir apie darbų trūkumus pareikšta garantinio termino metu, tai ieškinio senaties terminas prasideda nuo pareiškimo apie trūkumus dienos.
Teismas nurodė, kad, 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus šiuo metu galiojančiam CK, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnyje nurodyta, kad, jeigu nesibaigė ieškinio senaties terminas pagal 1964 m. CK, jis taikomas pagal 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK redakciją. Pagal šiuo metu galiojančio CK 1.125 straipsnį, 6.399 straipsnio 5 dalies 2 punktą, ieškinio senaties terminas yra 6 mėnesiai. Rangovo, projektuotojo, statybos techninio prižiūrėtojo atsakomybės už objekto defektus garantinis terminas – 5 metai, 10 metų garantinis terminas taikomas paslėptiems statinio elementams, 20 metų – tyčia paslėptiems defektams, šie terminai skaičiuojami nuo darbų rezultato atidavimo naudoti dienos.
Teismas teigė, kad, ekspertizės akto duomenimis, Statinių projektavimo klaidos lėmė tai, kad supleišėjo įėjimo tambūro ir išorinės sienos, buvo pažeistas fasadinis tinkas, jame atsirado plyšių, jis atsisluoksniavo terasos tvorelių tvirtinimo prie atitvarų konstrukcijų vietose. Parinktos tinkamos statybinės medžiagos, namo pamatai atitinka projektą. Dėl netinkamos namo techninės priežiūros suskilo terasos keraminės plytelės, yra pažeista hidroizoliacija terasos ir vertikalios sienos jungtyje, vandens latakai neišvalyti nuo šiukšlių, garažai drėksta dėl nesunkiai pašalinamos hidroizoliacijos pažaidos, garažų betoninės grindys natūraliai susidėvėjo.
Teismas konstatavo, kad šioje byloje garantiniai terminai skaičiuojami nuo Statinių perdavimo SP UAB „Verkių ūkis“ aktų priėmimo 1999 m. gruodžio 14 d., 2000 m. sausio 14 d., o ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo momento, kai ieškovė suprato, jog atsakovės atsisako vykdyti ieškovės garantinio periodo metu pareikštas pretenzijas dėl daiktų trūkumų. Teismo teigimu, ieškinio senatis taikoma ieškovės reikalavimams dėl terasos remonto nuostolių atlyginimo, balkonų hidroizoliacijos nuostolių atlyginimo, balkono ir terasos skardinimo darbų, nes praėjo daug laiko nuo pretenzijos pareiškimo 2000–2009 metais, 5 metų garantinis terminas pasibaigė iki ieškinio pareiškimo teisme.
Teismas nustatė, kad, siekiant ištaisyti projektavimo klaidas dėl įėjimo tambūro sienų supleišėjimo, išorinių sienų pleišėjimo ir fasadinio tinko pažaidos, plyšių ir fasadinio tinko atsisluoksniavimo terasos tvorelių tvirtinimo prie atitvarinių konstrukcijų vietose, būtina atlikti namų fasado trūkumų šalinimo darbus, kurių kaina yra 33 364 Lt (9662,88 Eur). Nustačius trūkumų atsiradimo priežastį, tik atlikus teismo ekspertizę, ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo skaičiuotinas nuo 2015 m. liepos 13 d., t. y. nuo ekspertizės akto pateikimo teismui dienos.
Teismas nurodė, kad ieškovė, tretieji asmenys ir kiti namų gyventojai kreipėsi į atsakovę UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ dėl trūkumų šalinimo garantinio laikotarpio metu, o nesulaukę teigiamo sprendimo, pateikė ieškinį teisme. Atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ buvo namų statytoja, techninė prižiūrėtoja ir butų pardavėja, todėl būtent ji turi kompensuoti trūkumų šalinimo išlaidas.
Teismas sprendė, kad iš UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ieškovės naudai priteistina 33 364 Lt nuostolių atlyginimo suma, reikalinga fasadui sutvarkyti, o kita ieškinio reikalavimų dalis atmestina, nes suėjo 6 mėnesių ieškinio senaties terminas bei nustatytas darbams 5 metų garantijos terminas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ apeliacinius skundus, 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl 89 247,72 Lt (25 847,93 Eur) nuostolių atlyginimo priteisimo, ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį (dėl 9662,88 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo ieškovei) paliko nepakeistą. Be to, kolegija panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu atsakovei UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ paskirtą baudą.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog reikalavimams, kylantiems dėl atliktų darbų, parduotų daiktų trūkumų, taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuojamas atsižvelgiant į tai, ar buvo pareikšta pretenzija dėl parduoto daikto trūkumų.
Kolegija nustatė, kad nuo 2002 m. pradžios atsirado kai kurie namų trūkumai, dėl jų tretieji asmenys kreipėsi į atsakoves, žadėjusias pašalinti butų defektus ir sienų įtrūkimus. Iš 2002 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto ataskaitos „(duomenys neskelbtini) 119, 121 ir 123 gyvenamųjų namų gedimų tyrimai“ matyti, kad konstatuoti tiek fasado apdailos, tiek terasų bei balkonų gedimai, nuotraukose užfiksuoti sienų įtrūkimai, nubyrėjęs tinkas, cokolio pažeidimai ir kt. Tai, kad šios ataskaitos užsakovė buvo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, įrodo, kad ji apie šiuos gyvenamųjų namų trūkumus žinojo jau 2002 m., tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad jie buvo ištaisyti.
Kolegija taip pat nustatė, kad ieškovė ir namų gyventojai nuo 2002 m. iki 2010 m. nuolat informuodavo atsakoves, jog negali tinkamai naudotis terasomis su atšokusiomis plytelėmis, garažais su drėgnomis lubomis ir sienomis. Atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ bendradarbiavo su gyventojais ir ieškove, rašydavo raštus, žadėdavo pašalinti trūkumus, prašydavo kreiptis į UAB „Arkada“, kuri kai kuriuos trūkumus ištaisė. Todėl namo gyventojai turėjo pagrindą tikėtis, jog atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ištaisys visus namo trūkumus. Garantinis terminas buvo stabdomas iki tol, kol ieškovė ir namo gyventojai vėl kreipdavosi į atsakovę dėl namo trūkumų ištaisymo, atsakovės neinformavo ieškovės ir namo gyventojų, kad nevykdys garantinių įsipareigojimų bei netaisys defektų (CK 6.697 straipsnio 4 dalis).
Kolegija pažymėjo, kad, siekiant išspręsti, ar ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, būtina nustatyti, ar namo gyventojai šiuo metu negali tinkamai naudotis terasomis, garažais, ar šių objektų trūkumai yra ištaisyti. Tik tinkamai nustačius minėtą faktą, galima daryti pagrįstą išvadą dėl ieškinio senaties termino praleidimo (nepraleidimo). Dėl to bylos atmestų ieškinio reikalavimų dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, konstatavus, jog neatskleista šios bylos dalies esmė.
Kolegija pripažino, kad tik pirmosios instancijos teismo paskirtos ekspertizės išvadose aiškiai nurodyta, jog projektavimo klaidos lėmė tai, kad supleišėjo įėjimo tambūro ir išorinės sienos, atsirado fasadinio tinko pažaidų, plyšių, fasadinis tinkas atsisluoksniavo terasos tvorelių tvirtinimo prie atitvarų konstrukcijų vietose. Projekto klaida paaiškėjo tik teisminio nagrinėjimo metu, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovė ir namų gyventojai tik nuo ekspertizės akto pateikimo teismui dienos sužinojo tikrąsias fasado ir sienų trūkumų priežastis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad deformacinių siūlių nebuvimas yra paslėpti trūkumai ir jiems turi būti taikomas 10 metų ieškinio senaties terminas.
Kolegija konstatavo, kad atsakoves siejo statybos rangos teisiniai santykiai. Ieškovės ir atsakovės UAB „Arkada“ nesiejo jokie santykiai. Statybos darbai buvo atlikti ir užbaigti iki gyvenamųjų namų perdavimo ieškovei, už praeityje atliktų darbų trūkumus rangovė atsako rangos sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog už paaiškėjusius namų trūkumus ieškovei atsako tik atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ kaip namų pardavėja, bet ne UAB „Arkada“, kurios nesieja jokie sutartiniai santykiai su ieškove, todėl pastaroji neturi teisės reikalauti, kad UAB „Arkada“ pašalintų trūkumus. Ieškovė taip pat neturi reikalavimo teisės trečiajam asmeniui UAB „Vilniaus miestprojektas“, kaip Statinių projektuotojai, nes ieškovės, gyvenamųjų namų gyventojų ir projektuotojos nesiejo sutartiniai santykiai.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalis dėl 9662,88 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo palikta nepakeista, priimti kitą sprendimą dėl šios dalies – ieškovės UAB „Verkių būstas“ ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.7 straipsnyje įtvirtintą principą lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), kadangi ieškovės reikalavimams, kylantiems dėl parduotų daiktų trūkumų, nepagrįstai pritaikė CK 6.338 straipsnio 3 dalies nuostatas, negaliojusias tuo metu, kai, teismo vertinimu, tarp atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir statinių gyventojų susiklostė daikto (statiniuose įrengtų butų) pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai (t. y. 1999–2000 m.). Ginčo teisiniams santykiams taikytinos aktualiu laikotarpiu (statinių užbaigimo ir jų perdavimo administruoti ieškovei bei Statiniuose įrengtų butų perdavimo gyventojams metu) galiojusio 1964 m. CK normos, reglamentavusios nekilnojamojo turto pardavimo teisinius santykius ir pirkėjo teises, pardavus jam netinkamos kokybės daiktą. Pagal 1964 m. CK 263 straipsnį, pirkėjas turėjo teisę pareikšti pretenziją pardavėjui dėl parduoto daikto trūkumų tuoj pat po to, kai juos pastebi, bet ne vėliau kaip per 6 mėn. nuo daikto perdavimo dienos, o dėl namo trūkumų – ne vėliau kaip per vienerius metus nuo namo perdavimo pirkėjui valdyti dienos. Pagal 1964 m. CK 265 straipsnį, ieškinys dėl parduoto daikto trūkumų gali būti pareikštas ne vėliau kaip per 6 mėn. nuo pretenzijos pareiškimo dienos, o jeigu pretenzija nepareikšta arba jos pareiškimo laiko negalima nustatyti – nuo tos dienos, kurią pasibaigia terminai, nustatyti pretenzijoms dėl šių trūkumų pareikšti (1964 m. CK 263, 264 straipsniai). Byloje nustatyta, kad Statinių gyventojai pradėjo reikšti pretenzijas atsakovams nuo 2002 m. iki 2009 m., tačiau teismai neįvertino, kad net ir pirmosios gyventojų pretenzijos buvo pateiktos praleidus 1964 m. CK 263 straipsnyje nurodytus terminus. Gyventojų pretenzijos vėliausiai galėjo būti pareikštos nuo 2000 m. gruodžio mėn. iki 2001 m. sausio–birželio mėn. Ieškovė kreipėsi į teismą 2011 m. gegužės 19 d., t. y. po daugiau kaip 10 metų nuo Statinių pripažinimo tinkamais naudoti, perdavimo gyventojams ir ieškovei, kaip Statinių administratorei. Todėl teismai turėjo taikyti ieškinio senatį ir atmesti ieškinį, tačiau jie rėmėsi 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 6.338 straipsnio 3 dalimi. 1964 m. CK normos vienareikšmiškai nustatė, kad pirkėjas dėl namo trūkumų turi teisę pareikšti pretenziją pardavėjui per vienerius metus nuo namo perdavimo momento, o ne per visą daiktui taikomą garantijos laikotarpį, kaip neteisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje nurodoma, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams, atsiradusiems iki naujo norminio akto įsigaliojimo; kai principas lex retro non agit pažeidžiamas taikant teisės aktą, būtų galima daryti išvadą, jog toks pažeidimas, esant aiškiai situacijai, pripažintinas kaip akivaizdi teisės taikymo klaida, dėl to teismai, aiškindami ir taikydami įstatymo ar kito teisės akto nuostatas, turi atsižvelgti į ginčui taikytinų elgesio taisyklių priėmimo momentą ir jų galiojimą laiko atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDAtNjkwLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-100-690/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-100-690/2015">3K-3-100-690/2015</a>).
Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, kad šioje byloje ieškinio dėl Statinių defektų, kurių atsiradimą lėmė projektavimo klaidos, senaties terminas skaičiuojamas nuo ekspertizės akto pateikimo teismui dienos, t. y. 2015 m. liepos 13 d., nukrypo nuo kasacinio teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-317/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-317/2008">3K-3-317/2008</a> suformuotos praktikos dėl CK 1.127 straipsnio 1 dalies, nustatančios ieškinio senaties termino pradžią. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas pasisakė, kad teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie teisės pažeidimą momentas gali nesutapti, sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kai asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė pažeista. Kai asmuo nurodo, kad apie teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar asmuo apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Nagrinėjamu atveju Statinių gyventojai apie savo teisių pažeidimą (kad Statiniuose trūksta sienos) sužinojo 2000 m., o ekspertizės akte nurodytos projektavimo klaidos yra teisės pažeidimo priežastys, kurios negali keisti ieškovės ir Statinių gyventojų sužinojimo apie teisės pažeidimą, t. y. ekspertizės akte nurodytų projektavimo klaidų rezultato (atsiradusių trūkumų) momento. Ieškovės sužinojimas apie teisės pažeidimą negali būti siejamas su ekspertizės akto išvadomis, bet turi būti siejamas su UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir UAB „Arkada“ (rangovės), kurioms 2002–2009 m. buvo reiškiamos pretenzijos, atsisakymu taisyti trūkumus.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, negavus atsakovių rašytinio atsisakymo ištaisyti trūkumus, negali būti konstatuotas ieškovų sužinojimas apie savo teisių pažeidimą, yra nepagrįsta. Asmuo gali faktiškai suvokti apie savo teisių pažeidimą nepriklausomai nuo to, ar jis gavo rašytinį priešingos šalies atsisakymą pašalinti defektus, asmuo apie savo teisės pažeidimą gali ir privalo suvokti iš priešingos šalies konkliudentinių veiksmų. Atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ konkliudentiniai veiksmai (neatsakymas į pretenzijas) sudarė pagrindą suvokti, kad ji nepripažįsta, jog pažeidė ieškovų teises ir atsisako šalinti Statinių defektus, todėl ieškovė turėjo laiku kreiptis į teismą dėl Statinių gyventojų teisių pažeidimo. Tai, kad atsakovė UAB „Arkada“ 2004 m. savo iniciatyva pradėjo taisyti Statinių defektus (fasado įtrūkimus) bei raštu papildomai žadėjo juos ištaisyti, nereiškia UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ pareigos pašalinti minėtus trūkumus, nes pastaroji niekada nepripažino savo atsakomybės dėl Statinių trūkumų.
Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-520/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-520/2012">3K-3-520/2012</a>, kurioje nurodyta, kad deliktinės ir sutartinės atsakomybės konkurencija negalima, nes iš delikto kylančių teisinių santykių egzistavimas buvo paneigtas pritaikius sutarčių teisės institutą, t. y. sutarties uždarumo principą. Šioje byloje ieškovė reikalauja atlyginti nuostolius, kuriuos lėmė Statiniuose nustatyti trūkumai, atsiradę dėl teisės pažeidimo (delikto) – netinkamai atliktų Statinių projektavimo darbų ir padarytų projektavimo klaidų. Ieškovės su atsakove UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ kaip statinių užsakove ir statybos darbų technine prižiūrėtoja, statinių statybos rangove UAB „Arkada“ ir projektuotoja UAB „Vilniaus miestprojektas“ nesiejo sutartiniai santykiai, tačiau tai nereiškia, jog išvardytų subjektų atsakomybė negalima – šiuo atveju atsakomybė už blogai parinktų projektinių sprendinių padarinius turi būti vertinama deliktinės atsakomybės aspektu. Apeliacinės instancijos teismas paneigė iš delikto kylančių ginčo šalių santykių egzistavimą, tačiau teismai turėjo vertinti rangovės UAB „Arkada“ ir projektuotojos UAB „Vilniaus miestprojektas“ bei kasatorės kaip Statinių užsakovės ir statybos darbų techninės prižiūrėtojos deliktinę atsakomybę už netinkamai parinktų projektinių sprendinių sukeltus padarinius pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusius teisės aktus, reglamentavusius atsakomybę už statinių garantinio laikotarpio metu nustatytus trūkumus. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusius teisės aktus už ieškovės deklaruojamų Statinių defektų pašalinimą yra atsakinga arba rangovė UAB „Arkada“, arba projektuotoja UAB „Vilniaus miestprojektas“, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis sutarties uždarumo principu, sukūrė kasacinio teismo draudžiamą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurenciją.
Apeliacinės instancijos teismas, sutikęs su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, apsiribojo formaliu įrodymų tyrimu, netinkamai taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176–185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimą reglamentuojančias procesines normas. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame nenurodyta, kokiu teisiniu pagrindu bei motyvais nuspręsta atsakomybę už projektavimo klaidas priskirti tik atsakovei, nors bylos įrodymai patvirtina priešingas išvadas. Taip buvo pažeisti CPK 263 straipsnio, 265 straipsnio 1 dalies, 291 straipsnio 5 dalies nuostatose įtvirtinti reikalavimai dėl teismo sprendimo, kurių pažeidimas laikytinas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Ekspertizės akte, kuriuo, kaip pagrindiniu įrodymu, buvo konstatuotas defektų egzistavimas ir jų atsiradimo priežastys, nenustatyta, taip pat byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad statybos darbų trūkumai atsirado dėl netinkamai organizuotos ir atliekamos statybos darbų techninės priežiūros ar dėl kasatorės netinkamo šios priežiūros organizavimo ir vykdymo.
Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Kasatorė neįrodė ir byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad buvo praleistas terminas pareikšti ieškinį ir kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.7 straipsnio nuostatas bei principą lex retro non agit.
Apeliacinės instancijos teismas priėmė skundžiamą nutartį, atsižvelgdamas į ieškinio senatį, tinkamai nustatęs, kad garantiniai terminai dėl fasado ir vidaus sienų defektų nebuvo pasibaigę.
Apeliacinės instancijos teismas tinkamai ir teisingai nustatė kasatorės sutartinę civilinę atsakomybę ir pritaikė sutarties uždarumo principą. Apeliacinės instancijos teismas priėmė skundžiamą nutartį, vadovaudamasis tuo metu ir dabar galiojančiais įstatymais ir jų įgyvendinamaisiais aktais.
Teismai tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir vertinimą, vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes.
Atsakovė UAB „Arkada“ atsiliepimu į kasacinį skundą nurodo, kad sutinka su juo iš dalies, mano, kad skundo prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį iš esmės yra pagrįstas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Ieškinio senaties terminai, taikytini šioje byloje, suėjo iki ieškinio pareiškimo, todėl ieškinys turėjo būti atmestas.
Kasatorė, argumentuodama skundą, nepagrįstai peržengia pirkimo–pardavimo sandorių teisinį reglamentavimą bei ieškinio ribas. Nėra ginčijama statybos rangos sutartis, sudaryta atsakovių, nereikalaujama pašalinti statybos darbų trūkumų, atsiradusių dėl projektuotojos klaidos, bet prašoma atlyginti nuostolius pinigais. Kasatorė pripažįsta, kad ji perdavė netinkamos kokybės daiktą ieškovei.
Klaidingų projektinių sprendinių priežastis yra normatyvinių dokumentų pažeidimas. Todėl šiuo atveju atsakomybė dėl nuostolių atlyginimo pagal aktualiu laikotarpiu galiojusio Statybos įstatymo nuostatas tenka statytojai UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir projektuotojai UAB „Vilniaus miestprojektas“. Ne rangovė UAB „Arkada“, bet kasatorė pasirinko netinkamą projektuotoją, todėl UAB „Arkada“ negali būti atsakinga dėl šio netinkamo pasirinkimo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl faktinių aplinkybių, reikšmingų teisinių santykių kvalifikavimui ir pažeistos teisės gynimo būdų taikymui
Nutarties 8 punkte yra išdėstytos teismų nustatytos faktinės aplinkybės dėl atsakovių UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir UAB „Arkada“ teisinės padėties statant gyvenamuosius namus Vilniuje, Baltupių g. 119, 121 ir 123, dėl jų priėmimo naudoti faktų, taip pat dėl nuosavybės teisinių santykių pasikeitimo pagrindų pardavėjai (užsakovei) perleidus butus daugiabučiuose namuose fiziniams asmenims.
Visos šios faktinės aplinkybės reikšmingos teisinių santykių kvalifikavimui ir pažeistos teisės gynimo būdų vertinimui bei šiuo pagrindu spręstinos namo trūkumų ar garantijos ir ieškinio senaties termino taikymo problematikos analizei.
Taigi, byloje nustatyta, kad kasatorė, kuri gyvenamųjų namų statybos rangos santykiuose yra užsakovė, butus Vilniuje, Baltupių g. 119, 121 ir 123, perleido fiziniams asmenims pagal Gyventojų lėšų panaudojimo buto statybai sutartis. Byloje yra pateikta tik viena tokia sutartis, kurios pagrindu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad su visais butų nurodytuose namuose pirkėjais buvo sudaryti apsimestiniai sandoriai, ir taikė butų pirkimo–pardavimo sutartims taikytinas taisykles.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-260/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-260/2013">3K-3-260/2013</a>).
Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis (šiuo atveju – sudarytos ne Gyventojų lėšų panaudojimo buto statybai sutartys, o butų pirkimo–pardavimo sutartys), reikia įrodyti. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).
Šiame kontekste būtina pažymėti, kad 1964 m. CK 255 straipsnyje buvo nustatyti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties formos reikalavimai, kurių nesilaikymas sutartį darė negaliojančią. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti ne tik notariškai patvirtinta, bet ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje.
Kasacinis teismas neturi galimybių remtis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad galėtų įvertinti, ar yra teisiniai pagrindai kasatorės ir butų Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 119, 121 ir 123, savininkų sutartis pripažinti butų pirkimo–pardavimo sutartimis, nes jų byloje nėra. Tam būtina ištirti ir įvertinti kiekvieną iš šių sutarčių. Be kita ko, teisiniam jų vertinimui svarbūs ir nuosavybės teisės registravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindai, šio veiksmo atlikimo terminai. Vadovaujantis Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. 383 „Dėl gyventojų lėšų panaudojimo statant gyvenamuosius namus“ 2.6 punktu, asmeniui, įvykdžiusiam visas Gyventojų lėšų panaudojimo buto statybai sutarties sąlygas, namo statytojas išduoda atitinkamą pažymą ir kitus dokumentus, kurių reikia valstybiniam projektavimo, inventorizavimo ir paslaugų biurui teisiškai įregistruoti pastatytą namą, butą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gyventojų lėšomis naujai sukurto nekilnojamojo turto nuosavybės teisės registravimui CK 255 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas netaikytinas, nes teisiniai santykiai tarp statytojo ir fizinio asmens, investuojančio į būsto statybą savo lėšas, nėra nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai.
Esant tokiai situacijai, kai visos sutartys tarp kasatorės ir butų Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 119, 121, 123, savininkų pirmosios instancijos teismo pripažintos apsimestiniais sandoriais ir taikytos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių taisyklės, byloje nedalyvaujant butų savininkams, yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Tai, vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kasacinio proceso kontekste pažymėtina, kad kasatorė savo reikalavimo absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu negrindžia. Pagal kasacinio teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta norma taikytina ir apeliacinės instancijos teismui, ir kasaciniam teismui (CPK 360 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2006). Teisiniai vertinimai, ar yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, teismo atliekamai ex officio (pagal pareigas), nepriklausomai nuo to, ar kasatorius savo reikalavimus grindžia šiuo pagrindu, ar ne. Tokią proceso teisės normų taikymo praktiką formuoja kasacinis teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Ny8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-87/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-87/2012">3K-3-87/2012</a>).
Remiantis tuo, kas nurodyta, kasaciniam teismui konstatavus absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš kasatorės ieškovei priteista 9662,88 Eur nuostolių atlyginimo, yra naikinama ir ši bylos dalis grąžinama pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti.
Sprendžiant dėl pažeistos teisės gynimo būdų taikymo, svarbu nustatyti ieškovės, kaip daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratorės, įgalinimų ribas.
CK 4.84 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. balandžio 28 d. iki 2013 m. sausio 1 d., ieškinys pateiktas 2011 m. gegužės mėn.) nurodyta, kad jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 dalis). Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 dalis). Administratoriaus veiklai mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos civilinio kodekso ketvirtos knygos XIV skyriaus („Kito asmens turto administravimas“) normos (6 dalis). Analogiškos normos įtvirtintos CK 4.84 straipsnio redakcijoje, galiojusioje pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d.) II dalies 4 punktą, pagrindinis administratoriaus uždavinys – įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo (toliau – namas) bendrojo naudojimo objektų, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra.
Pagal pirmiau nurodytų nuostatų 6, 6.3 punktus, administratorius turi teisę pareikšti su namo bendrojo naudojimo objektų administravimu susijusius ieškinius, taip pat dalyvauti kitų asmenų pradėtose bylose, susijusiose su administruojamu turtu.
CK 4.242 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad administratorius turi teisę pareikšti su turto administravimu susijusius ieškinius, taip pat įstoti į kitų asmenų pradėtą bylą.
Tačiau daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratorius, reikšdamas ieškinius dėl nuostolių, atsirandančių dėl administruojamų objektų trūkumų, atlyginimo, neturi ir negali turėti daugiau teisių, nei jų turi tų objektų bendraturčiai. Todėl byloje svarbu nustatyti, kada ir kokiais pagrindais fiziniai asmenys įgijo nuosavybės teisę į butus ir bendrojo naudojimo objektus, ir tik tuomet būtų galima spręsti, ar taikytinos 1964 m. CK 262 ir 263 straipsniuose įtvirtintos nuostatos dėl pirkėjo teisių, kai parduodamas namas su trūkumais, ar CK 6.334, 6.335 ir 6.338 straipsniuose įtvirtintos pirkėjo teisių apsaugos taisyklės. Pažymėtina, kad tik nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame CK atsirado nuostata, kad pardavėjo garantija dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės yra, nepaisant to, ar tokia garantija pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta, ar ne (CK 6.317 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nurodytas teisinis reglamentavimas taikytinas tik pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams ir tik tiems, kurie susiformavo po naujojo CK įsigaliojimo. 1964 m. CK nenustatė pardavėjo garantijos, kaip pardavėjo pareigų sudėtinės dalies, dėl pirkimo–pardavimo sutartimi perduodamų statinių kokybės.
Vertindamas nuosavybės teisinių santykių atsiradimo pagrindus ir jų reikšmę butus įsigijusių fizinių asmenų teisių gynimui, kai perleistas nuosavybėn nekilnojamasis turtas turi trūkumų, pirmosios instancijos teismas turėtų laikytis kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl daikto, pagaminto statybos procese, įgijėjo teisių remtis kokybės garantija, atitinkančia garantiją dėl daikto pagaminimo statybos procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-706/2015). Kadangi daikto, pagaminto statybos procese, įgijėjas turi teisę remtis kokybės garantija, jis gali reikalauti taikyti ir visas rangovo, projektuotojo ir statybos techninio prižiūrėtojo atsakomybei kilti nustatytas taisykles. Kai yra nustatytas daikto kokybės garantijos terminas, reikalavimai dėl daikto trūkumų gali būti reiškiami, jeigu trūkumai nustatyti per garantijos terminą. Darbų rezultato atidavimo naudoti metu galiojęs Statybos įstatymas nustatė 5 metų garantijos terminus, taikytinus statiniams. Garantinis terminas pradedamas skaičiuoti nuo darbų rezultatų atidavimo naudoti dienos (1964 m. CK 389 straipsnis, Statybos įstatymo (1997 m. birželio 26 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2000 m. rugsėjo 15 d.) 11–13 straipsniai, CK 6.698 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste pabrėžtina, kad daikto, pagaminto statybos procese, įgijėjo teisės remtis kokybės garantija, atitinkančia garantiją dėl daikto pagaminimo statybos procese, neeliminuoja pirkėjo teisės nurodytais terminais reikšti reikalavimus tik/ir pardavėjui dėl parduoto daikto trūkumų.
Dėl to, kas nurodyta, byloje turi būti nustatytos faktinės aplinkybės, kada, nesuėjus garantiniam terminui, buvo nustatyti trūkumai, kuriems šalinti apskaičiuota 9662,88 Eur suma, ir kada kasatorei, rangovei ar projektuotojai pareikšta pretenzija dėl jų.
Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklių
1964 m. CK 389 straipsnio 2 dalyje, reglamentuojančioje senatį ieškiniuose dėl rangovo atsakomybės, nurodyta, kad tais atvejais, kai nustatytas garantinis terminas ir apie darbo trūkumus pareikšta jo ribose, tai ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo pareiškimo apie trūkumus dienos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl pastatų trūkumų, jei viena iš šalių yra pilietis. Iš esmės toks pat teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 6.667 straipsnyje. CK 389 straipsnio 2 d. ir 2001 m. CK 6.667 straipsnio 3 d. yra specialiosios teisės normos, nustatančios išimtis iš bendrųjų teisės normų dėl ieškinio senaties termino pradžios.
Gyvenamieji namai Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 119, 121 ir 123, atiduoti naudoti iki 2001 m. liepos 1 d., tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir 10 straipsniu, ieškinio senačiai turėtų būti taikomos nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK taisyklės, kai ieškinio senaties terminai nepasibaigė iki 2001 m. liepos 1 d. – CK įsigaliojimo.
Pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį, ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Pagal šio straipsnio 3 dalį, nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti.
Bylą nagrinėję teismai, pripažinę, kad ieškinio dėl darbų trūkumų senaties terminas prasidėjo nuo ekspertizės akto, nustačiusio įėjimo tambūro sienų, išorinių sienų supleišėjimo ir fasadinio tinko pažeidimų, plyšių ir fasadinio tinko atsisluoksniavimo, terasos tvorelių tvirtinimo prie atitvarų konstrukcijų vietoje priežastis, pateikimo teismui dienos, neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžią. Minėta, kad darbų trūkumai turi būti nustatyti per garantinį terminą. Teismai pripažino, kad ieškovė, tretieji asmenys, kiti namo gyventojai dėl darbo trūkumų pašalinimo kreipėsi į kasatorę garantiniu terminu. Todėl sužinojimo (arba turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą momentu laikytinas pareiškimas apie trūkumus. Ekspertizės išvados pateikimo teismui momentas yra ne ieškinio senaties pradžios, o darbo trūkumų priežasčių konstatavimo momentas.
Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-170/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-170/2010">3K-3-170/2010</a>). Tai suponuoja išvadą, kad tokiu atveju, kaip yra šioje byloje, kai darbo trūkumų priežastys yra nustatytos teismo ekspertizės akte, teismai, taikydami materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžią, taip pat ieškinio senaties termino pasibaigimo teisines pasekmes (1964 m. CK 389 straipsnis ir 90 straipsnio 2 dalis, 2001 m. CK 6.667 straipsnio 3 dalis ir 1. 131 straipsnio 2 dalis), ir nustatę, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, turėtų ex officio spręsti dėl šio termino (ne)atnaujinimo.
Neteisingai aiškindami ir taikydami 1964 m. CK 389 straipsnį arba 2001 m. CK 6.667 straipsnio 3 dalį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė materialiosios teisės normas. Kasacinis teismas šio pažeidimo pašalinti negali, nes būtina nustatyti faktines aplinkybes, kada buvo pareikšta apie darbų trūkumus, tuomet patikrinti, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti.
Dėl bylos perdavimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagrindų
CPK 360 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikina ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu yra konstatuojami absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nurodyti CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Byla gali būti perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui taip pat nustačius esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme.
Šios nutarties 37 ir 38 punkte jau pasisakyta dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo. Neteisingas ieškinio senatį reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas suponuoja teismui pareigą aiškintis faktines aplinkybes, nurodytas nutarties 46 punkte, taip pat patikrinti, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti.
Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas bylos faktų nenustato, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kadangi nurodytos faktinės aplinkybės nenagrinėtos, tai yra pagrindas skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 9662,88 Eur, panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasacinis teismas nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės procesinei kasacinio bylos nagrinėjimo baigčiai. Tačiau kasacinio teismo pateikti teisės taikymo išaiškinimai yra svarbūs ir sprendžiant kitus aktualius šios bylos išsprendimui klausimus, tarp jų – ir vertinimams, kokia atsakomybė – deliktinė ar sutartinė – yra taikoma šiame ginče.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, susijusios su bylinėjimosi išlaidomis
Apeliacinės instancijos teismas, skundžiama nutartimi panaikinęs dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo, nurodė nutarties motyvuojamojoje dalyje, jog bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, priteisimo klausimas taip pat turės būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme. Tai pažymėjęs, apeliacinės instancijos teismas nenurodė skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje, kad panaikina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovės UAB „Arkada“ naudai iš ieškovės ir UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Skundžiama nutartimi iš esmės palikta galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad CPK normos yra viešosios teisės normos, bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-533/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-533/2008">3K-3-533/2008</a>), daro išvadą, kad, esant šios nutarties 58 punkte nurodytoms aplinkybėms, turi būti panaikinta ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Neišsprendus byloje pareikštų reikalavimų, negalima nustatyti proporcingo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims, todėl bylos dalis dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo taip pat perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame procese
Kasacinio proceso dalyviai pateikė kasaciniam teismui prašymus dėl jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo bei šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Kasacinis teismas taip pat patyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (18,56 Eur) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasaciniam ir apeliacinės instancijos teismams nutarus perduoti iš esmės visą bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, proceso dalyvių bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, bei teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 straipsniu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 26 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalis dėl 9662,88 Eur (33 363,99 Lt) nuostolių atlyginimo priteisimo iš atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ieškovei UAB „Verkių būstas“ bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, panaikinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį dėl 9662,88 Eur (33 363,99 Lt) nuostolių atlyginimo priteisimo iš atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ieškovei UAB „Verkių būstas“ bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Gintaras Kryževičius
Antanas Simniškis
