Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-89-378/2017

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00354-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.5.10.5.2.17, 3.4.5.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 28 d. nutarties ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Amber Golf Village“ ieškinį atsakovams P. B. N. (P. B. N.), S. B. ir uždarajai akcinei bendrovei „Melchiorsen House“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl bendrovės dalyvių ir vadovo atsakomybę, šiems neįvykdžius įstatyme nustatytos pareigos bendrovei esant nemokiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė BUAB „Amber Golf Village“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti solidariai iš atsakovų P. B. N., S. B. ir UAB „Melchiorsen House“ 30 716,04 Eur žalos atlyginimo bei procesines palūkanas. Ieškovė reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad ji jau 2009 m. buvo nemoki, tačiau nei įmonės vadovas P. B. N., nei įmonės akcininkas S. B., kuriam priklausė 20 procentų įmonės akcijų, nei UAB „Melchiorsen House“, kuriai priklausė 80 procentų įmonės akcijų, į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Dėl to ieškovės įsipareigojimai kreditoriams padidėjo 30 716,04 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 30 716,04 Eur žalai atlyginti ir procesines palūkanas.

Teismas sprendė, kad atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnį, nes laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, ir taip padarė žalą ieškovės kreditoriams. Teismas nurodė, kad pagal ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalį įmonės savininku yra pripažįstami įmonės akcininkai, kuriems priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų. Nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. ieškovės akcininkais buvo atsakovas S. B., kuriam priklausė 20 procentų ieškovės akcijų, ir atsakovė UAB „Melchiorsen House“, kuriai priklausė 80 procentų ieškovės akcijų. Teismas atmetė atsakovo S. B. atsikirtimus, kad jis turėjo nedidelę ieškovės akcijų dalį, negalėjo daryti didesnės įtakos priimamiems sprendimams ir neprivalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas pabrėžė, kad ĮBĮ nustatytos tikslios akcininkų atsakomybės ribos, t. y. daugiau nei 1/10 dalį balsų turintys akcininkai privalo kreiptis į teismą dėl bankroto iškėlimo įmonei esant nemokiai. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo S. B. nedidelis vaidmuo valdant ieškovę jo atsakomybės nepašalina, ir konstatavo, kad visi atsakovai privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos neįvykdė.

Teismas nustatė, kad ieškovė 2010 metais veiklos nevykdė, turto iš esmės neturėjo, veiklą pradėjo vykdyti 2011 metais, kai ieškovės vadovu tapo atsakovas P. B. N. Teismas sprendė, kad 2011 metais atnaujinusi veiklą ieškovė prisiėmė įsipareigojimus nuslėpdama nuo kreditorių aplinkybę, jog turto neturi ir realiai įsipareigojimų įvykdyti negalės. Atsakovo S. B. nurodytą aplinkybę, kad ieškovė bankroto bylos iškėlimo metu turėjo turto – jai priklausė medžio apdirbimo staklės, teismas pripažino neįrodyta, todėl padarė išvadą, kad ieškovė vykdė veiklą neturėdama turto ir bankroto administratorei buvo perduoti tik ieškovės įsipareigojimai kreditoriams.

Teismas pažymėjo, kad atsakovai privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nuo 2012 m. gegužės 1 d., nes iki šios datos turėjo būti sušauktas visuotinis akcininkų susirinkimas, kuris privalėjo patvirtinti ieškovės finansinę atskaitomybę, tačiau tai nebuvo padaryta. Nors atsakovas S. B. turėjo visuotinio akcininkų susirinkimo iniciatyvos teisę (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 23 straipsnis), jis ieškovės veikla nesidomėjo, dėl akcininkų susirinkimo sušaukimo į ieškovės vadovą nesikreipė. Teismas nurodė, kad nesirūpinimas bendrovės finansine padėtimi, gebėjimu vykdyti prievoles yra pagrindas pripažinti juridinio asmens dalyvį buvus nesąžiningą. Kadangi atsakovai nesirūpino ieškovės finansine padėtimi ir, ieškovei esant nemokiai, be svarbios priežasties nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas sprendė, kad atsakovai atsakingi už žalos padarymą ieškovės kreditoriams.

Pasisakydamas dėl ieškovei padarytos žalos dydžio, teismas nurodė, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovų žalos atlyginimą, kuris yra lygus ieškovės kreditorių reikalavimams, atsiradusiems po 2012 m. gegužės 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Bankroto administratorei nebuvo perduotas ieškovės turtas ar turtinės teisės, iš kurių būtų galima patenkinti kreditorių reikalavimus. Nuo 2012 m. gegužės 1 d. atsakovai privalėjo žinoti apie ieškovės nemokumą ir kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nurodytu laikotarpiu ieškovės įsipareigojimai kreditoriams tik padidėjo. Teismas vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimu, kad įmonės akcininkai turi pareigą elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims, ir sprendė, kad dėl atsakovų neveikimo ieškovės įsipareigojimai kreditoriams padidėjo, o tai lėmė žalos padarymą bei atsakovų pareigą ją atlyginti (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).

Teismas sprendė, kad atsakovų atsakomybė solidari, nes nė vienas jų neįvykdė pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovės akcininkai nesidomėjo įmonės veikla, o vadovas, žinodamas ieškovės turtinę padėtį, taip pat be svarbios priežasties veiklos nestabdė, didino ieškovės skolą kreditoriams, t. y. žalą atsakovai padarė bendrais veiksmais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo S. B. apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 28 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jo motyvais bei papildomai pažymėjo, kad neteisėtais atsakovo veiksmais pripažinti ne jo kaip įmonės akcininko iniciatyvos teisės sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą neįgyvendinimas, o pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas, todėl skundo argumentai dėl taikytos neribotos civilinės atsakomybės yra nepagrįsti. Kadangi atsakovas nuo 2011 m. birželio 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d. buvo ieškovės direktoriumi ir dėl to disponavo visa jos finansinės padėties informacija, todėl jam buvo žinoma, kad ieškovė 2011 metais atnaujino veiklą neturėdama turto. Įvertinus ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovas kaip apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo įsitikinti ieškovės finansine padėtimi ir tuo, ar neegzistuoja jos nemokumo būklė. Kolegijos nuomone, šie argumentai paneigia atsakovo teiginius, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti ieškovės finansinės padėties.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas S. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 28 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą bei ieškinio reikalavimus jam atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus, kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl reikšmingas visas į bendrovės balansą įrašytas turtas. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas konstatavo, kad vyksta UAB „Amber Golf Village“ ir UAB „Lumbrusta production“ ginčas dėl medžio apdirbimo staklių komplekto nuosavybės teisės, tačiau teismai nesiaiškino ginčo baigties, t. y. kam turtas iš tiesų priklausė. Be to, UAB „Amber Golf Village“ 2011 m. gruodžio 20 d. sudarė paskolos sutartį dėl 139 389 Lt (40 369,84 Eur) paskolos gavimo, ši paskola turėjo būti įrašyti į bendrovės balansą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šioje byloje tikslaus ieškovės nemokumo momento pagal objektyvius duomenis teismas negalėjo nustatyti, nes įmonėje nebuvo pildomi aktualūs finansinės atskaitomybės dokumentai. Nepaisydami to teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad 2011 metais atnaujinusi veiklą jau tų pačių metų rugsėjo mėnesį ieškovė buvo nemoki.

Teismai sprendė, jog, turėdamas 20 procentų ieškovės akcijų, kasatorius privalėjo pasidomėti įmonės veikla, kad, esant reikalui, galėtų įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismai neįvertino reikšmingų aplinkybių: 1) kasatorius, bendrovei vykdant ūkinę komercinę veiklą, neveikė kaip bendrovės valdymo organas, bendrovėje nedirbo ir jos veikloje jokia forma nedalyvavo; dalyvis per se (pats savaime) nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį; 2) bendrovės vadovas 2012 m. nesušaukė eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo ir nebuvo parengęs bendrovės finansinių ataskaitų; 3) esant tokiai situacijai kasatorius, remiantis ABĮ jam, kaip mažajam bendrovės akcininkui, suteiktomis teisėmis, neturėjo galimybių sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, gauti bendrovės veiklos ir turtinės padėties vertinimui reikalingus objektyvius ir išsamius duomenis, todėl apie bendrovės nemokumą teismo nurodytu momentu nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nors nebuvo parengtos bendrovės finansinės ataskaitos, bendrovės akcininkui įmonės finansinė padėtis per se (pats savaime) tampa žinoma ir kyla pareiga inicijuoti bankroto bylą paskutinę ABĮ nustatyto termino sušaukti eilinį visuotinį akcininkų susirinkimą termino dieną, t. y. 2012 m. gegužės 1 d. Turėjimas žinoti apie įmonės būklę sietinas su tam tikromis objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., akcininko faktiniu darbu įmonėje), dėl kurių akcininkas objektyviai negalėjo nesuprasti ir (ar) nežinoti blogos įmonės būklės. Už objektyviai teisinėmis priemonėmis negalimos įgyvendinti pareigos nevykdymą asmeniui negali būti taikoma atsakomybė.

Teismai nukrypo nuo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kurioje nurodoma, kad kiekvieno atsakovo atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-453/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-453/2014">3K-3-453/2014</a>; 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-321/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-321/2014">3K-3-321/2014</a>). Teismai neindividualizavo kiekvieno iš skirtingoje teisinėje ir faktinėje padėtyje buvusių atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl visus atsakovus laikė vienodai atsakingais. Teismai privalėjo vertinti tai, kad mažojo akcininko galimybės dalyvauti valdant bendrovę, vertinti bendrovės finansinę būklę ir sužinoti apie įmonės nemokumą yra visiškai kitokios nei kontrolinį akcininkų paketą turinčio akcininko ar vadovo. Teismai nenustatė, kada konkrečiai kiekvienas iš atsakovų galėjo ir turėjo sužinoti apie įmonės nemokumą ir kokios apimties atsakomybė priklausomai nuo sužinojimo momento taikytina kiekvienam iš atsakovų. Be to, bendrovės dalyvio atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 2.50 straipsnio 3 dalis), todėl už juridinio asmens neįvykdytas prievoles neteisėtus veiksmus atlikęs dalyvis gali būti laikomas atsakingu tik papildomai, t. y. jam gali būti taikoma prievolė atlyginti tiek žalos, kiek jos neatlygina juridinis asmuo ir kiti tiesioginę prievolę turintys asmenys. Šioje byloje tiesioginę prievolę ieškovei turinčiu asmeniu laikytinas buvęs ieškovės vadovas. Kasatoriaus atsakomybė dėl žalos atsiradimo buvo konstatuota remiantis vien tik bendrovės skolos kreditoriams faktu, nenustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Teismų sprendimais dalyvis traktuojamas kaip per se (pats savaime) veiklos „garantas“, įtvirtinta neadekvati disproporcija tarp investuotojo turimo kapitalo dydžio, potencialios įdėtų investicijų grąžos ir bendrovės bankrutavimo pasekmių rizikos, prieštaraujanti ribotai akcininko atsakomybės prigimčiai.

Byloje susidarė situacija, kai kasatoriui – mažiausiai įtakos bendrovėje turėjusiam asmeniui – de facto (faktiškai) teko visa atsakomybė už bendrovės nepadengtas skolas. Dėl susidariusios situacijos bei žemesnės instancijos teismų padarytų procesinių pažeidimų išieškojimas iš kitų dviejų solidariųjų atsakovų yra neįvykdytinas ir netgi neįmanomas: atsakovas UAB „Melchiorsen House“ yra likviduota dėl bankroto ir išregistruota iš viešo registro; išieškojimas iš buvusio bendrovės vadovo atsakovo P. B. N., kuris yra Danijos pilietis ir kurio paskutinė žinoma gyvenamoji vieta yra Danijoje, pagal byloje priimtą sprendimą negalimas, nes teismai, netinkamai jį informavę apie bylą, neužtikrino šio asmens teisės į tinkamą teisminį procesą, todėl sprendimas nebus pripažįstamas Danijoje. Vieną kartą nepavykus atsakovui dokumentų įteikti per Danijos centrinę įstaigą, procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti viešo paskelbimo būdu, viešo skelbimo tekstą formuluojant vien tik lietuvių kalba; teismas nesprendė klausimo dėl kuratoriaus atsakovui P. B. N. paskyrimo. Teisė būti informuotam apie teismo procesą yra sudėtinė teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalis. Pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo („Briuselis I“) 45 straipsnio 1 dalies b punktą, teismo sprendimas nepripažįstamas, jei teismo sprendimas buvo priimtas, jei atsakovui, kuris neatvyko į teismą, laiku ir tinkamu būdu nebuvo įteiktas bylos iškėlimo arba lygiavertis dokumentas, kad jis galėtų pasirengti savo gynybai, išskyrus atvejus, kai atsakovas neužginčijo teismo sprendimo, nors turėjo galimybę tai padaryti.

Atsiliepimų į kasacinį skundą įstatyme nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įmonės vadovo ir dalyvių atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl pareigos inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimą nevykdymo

Nagrinėjamoje byloje reikalavimas atsakovams solidariai atlyginti žalą pareikštas ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu – dėl žalos atlyginimo pavėlavus inicijuoti bankroto bylą.

ĮBĮ (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, 2010 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, ieškovė skolų neturėjo, o jos turto vertė išliko ta pati – 22 Lt. Byloje nepateikta duomenų nei apie ieškovės nemokumą nuo 2011 m. birželio 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d., kai kasatorius ėjo jos vadovo pareigas, nei apie kasatoriaus žinojimą, kad įmonė tapo nemoki po to, kai jis 2011 m. liepos 10 d. pardavė 80 procentų ieškovės akcijų atsakovei UAB „Melchiorsen House“ ir 2011 m. rugpjūčio 8 d. atsistatydino iš vadovo pareigų. Svarstyti klausimą dėl kasatoriaus veiksmų pripažinimo neteisėtais galima tik konstatavus nurodytas aplinkybes.

Bankroto bylos iškėlimo metu ieškovės akcininkai, atitinkantys ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalyje nurodytus įmonės savininko kriterijus, buvo atsakovas S. B., turėjęs 20 procentų ieškovės akcijų, ir atsakovė UAB „Melchiorsen House“, kuriai priklausė 80 procentų akcijų, o ieškovės vadovas tuo metu buvo atsakovas P. B. N.. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad, ieškovei esant nemokiai, jie turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto iškėlimo, o šios pareigos neįvykdžius, jiems tenka atsakomybė už kreditorių patirtą žalą.

Kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui ir jos akcininkams civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų – ir neteisėtus veiksmus. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą šiose teisės normose nurodytiems asmenims kyla atsakomybė. Tam, kad būtų konstatuotas šių asmenų veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas jų neįvykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, t. y. kai atsirado pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus.

Įmonės nemokumo momento nustatymas yra fakto klausimas. Atsakovų pareigos kreiptis į teismą dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo pradžios momentu teismai pripažino 2012 m. gegužės 1 d., kai turėjo būti sušauktas eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas ir patvirtintas ieškovės finansinių ataskaitų rinkinys. Teismai padarė tokią išvadą toliau išdėstytų teisės normų sisteminės analizės pagrindu. ABĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo iniciatyvos teisę turi stebėtojų taryba, valdyba (jeigu valdyba nesudaroma – bendrovės vadovas) bei akcininkai, kuriems priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, jeigu įstatai nenustato mažesnio balsų skaičiaus. ABĮ 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi įvykti kasmet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos. Pagal ABĮ 58 straipsnio 2 dalį bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinį tvirtina eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas. Teismai sprendė, kad akcininkas, nežinodamas, kokia yra bendrovės finansinė padėtis, privalo inicijuoti kasmetinį susirinkimą, kad, esant reikalui, galėtų įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi teismai sprendė, kad nors bendrąja prasme domėtis įmonės veikla ar sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą yra įmonės akcininko teisė, o ne pareiga, tačiau ši teisė transformuojasi į pareigą imtis įstatyme nustatytų veiksmų, kad būtų apsaugoti įmonės kreditorių interesai.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad bendrovės akcininkai, kuriems priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, turi pareigą inicijuoti eilinio akcininkų susirinkimo sušaukimą, o jo nesušaukus, vėliausia diena, kurią turėjo eilinio įvykti akcininkų susirinkimas, laikytina sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie nemokumą momentu.

Pareiga sužinoti apie nemokumą vadovui ir akcininkams atsiranda skirtingais momentais, nes vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis, 14 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnis, ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas) ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti. Tokių pareigų akcininkai neturi. Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, o ne akcininkui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-321/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-321/2014">3K-3-321/2014</a>). Byloje turi būti nustatyta, kada vadovas ir kada akcininkai sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei bus nustatyta, kad įmonės vadovas sužinojo apie nemokumą anksčiau už akcininką, tokiu atveju akcininko atsakomybė galima už trumpesnį laikotarpį nei vadovo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzAwLTYxMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-300-611/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-300-611/2016">e3K-3-300-611/2016</a>).

Skirtingi pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentai gali priklausyti nuo to, ar konkretūs bendrovės akcininkai (ar jų grupė) turi akcijų kiekį, suteikiantį balsų daugumą, ar šie akcininkai bendradarbiaudami kartu priima kryptingus sprendimus dėl bendrovės valdymo, o jų išrinkti asmenys sudaro bendrovės valdymo organus, ar tai yra akcininkai, kurių turimų akcijų kiekis sudaro balsų mažumą ir jie bendrovės valdymui iš esmės neturi įtakos. Pažymėtina, kad 10 proc. ir daugiau balsų turintys akcininkai turi iniciatyvos teisę sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, tačiau sprendimo teisę sušaukti susirinkimą turi tik daugumos akcininkai – pagal ABĮ 23 straipsnio 4 dalį, jei bendrovės valdyba ar bendrovės vadovas nepriėmė sprendimo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą per 10 dienų nuo susirinkimo sušaukimo iniciatorių paraiškos gavimo dienos, visuotinis akcininkų susirinkimas gali būti šaukiamas akcininkų, kuriems priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 visų balsų, sprendimu. Todėl pareigos sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą nustatymas balsų daugumą turintiems bendrovės dalyviams yra labiau pagrįstas nei tokios daugumos neturintiems. Taip pat jei daugumos akcininkas veikia kaip de facto (faktiškai) direktorius arba aktyviai dalyvauja įmonės veikloje kitais pagrindais, t. y. kai galima pagrįstai teigti, kad akcininkas faktiškai žino apie įmonės finansinę būklę, jo pareiga inicijuoti bankroto bylą gali būti nustatyta anksčiau, nei įvyko akcininkų susirinkimas, arba net ir tuo atveju, jei neįvyko.

Nagrinėjamoje byloje teismai nevertino, kokie yra kiekvieno iš atsakovų galėjimo ir turėjimo sužinoti apie įmonės nemokumą momentų skirtumai ir kokios apimties atsakomybė priklausomai nuo sužinojimo momento taikytina kiekvienam iš atsakovų.

Akcininkų sužinojimo apie nemokumą momento susiejimas su eilinio kasmetinio akcininkų susirinkimo diena būtų tinkamas, jei susirinkimas būtų tinkamai sušauktas ir įvykęs, o visi akcininkai būtų įgiję galimybę žinoti apie įmonės nemokumo būklę. Tačiau nėra pagrindo teigti, kad ir neįvykus akcininkų susirinkimui visi akcininkai privalo žinoti apie įmonės finansinę situaciją, nes toks aiškinimas nepagrįstas nei įstatymo, nei įmonių teisės doktrinos nuostatomis. Dėl to aiškinant akcininko pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentą, darytinas skirtumas tarp situacijos, kai akcininkas faktiškai žino apie finansinę bendrovės padėtį, nes dalyvauja įmonės veikloje (ar dėl kitų priežasčių) arba turi žinoti, nes buvo sušauktas akcininkų susirinkimas ir jis sužinojo (turėjo sužinoti) apie šią aplinkybę, ir situacijos, kai akcininkas objektyviai nežino ir neturi žinoti. Nenustačius, kad akcininkas faktiškai žinojo apie įmonės nemokumą, nėra pagrindo nustatyti neteisėtus veiksmus nevykdant pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

Inicijuoti visuotinį akcininkų susirinkimą yra akcininko teisė, o ne pareiga. Toks susirinkimas bendrovės akcininkams reikšmingas, inter alia (be kita ko), kaip dalyvavimo valdant bendrovę būdas – balsuojant dėl susirinkimui pateiktų klausimų, taip pat kaip būdas gauti informaciją apie bendrovės veiklos rezultatus. Susirinkimo nesušaukimas per įstatyme nustatytą terminą pažeidžia šias akcininkų teises, tačiau jie turi teisę spręsti ar jiems šias teises imtis įgyvendinti inicijuojant susirinkimo sušaukimą. Akcininko sužinojimas apie tai, kad nesušauktas visuotinis akcininkų susirinkimas, reiškia sužinojimą apie pirmiau nurodytų jo teisių pažeidimą, tačiau tai per se (pats savaime) nesuponuoja pagrindo daryti išvadą, kad bendrovė yra nemoki, todėl teisė inicijuoti susirinkimo sušaukimą nepavirsta balsų mažumą bendrovėje turinčių akcininkų pareiga.

Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog, turėdamas 20 procentų ieškovės akcijų, atsakovas S. B. privalėjo pasidomėti įmonės veikla, kad, esant reikalui, galėtų įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes įstatyme tokios pareigos nėra nustatyta.

Pažymėtina, kad akcininko teisė gauti informaciją ne akcininkų susirinkimo metu yra ribota. ABĮ 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, akcininkui raštu pareikalavus, bendrovė ne vėliau kaip per 7 dienas nuo reikalavimo gavimo dienos privalo sudaryti akcininkui galimybę susipažinti ir (ar) pateikti kopijas šių dokumentų: bendrovės įstatų, metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkinių, bendrovės metinių ir tarpinių pranešimų, auditoriaus išvadų ir audito ataskaitų, visuotinių akcininkų susirinkimų protokolų ar kitų dokumentų, kuriais įforminti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai, stebėtojų tarybos pasiūlymų ar atsiliepimų visuotiniams akcininkų susirinkimams, akcininkų sąrašų, stebėtojų tarybos ir valdybos narių sąrašų, kitų bendrovės dokumentų, kurie turi būti vieši pagal įstatymus, taip pat stebėtojų tarybos ir valdybos posėdžių protokolų ar kitų dokumentų, kuriais įforminti šių bendrovės organų sprendimai, jeigu šie dokumentai nėra susiję su bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi, konfidencialia informacija.

Atsižvelgiant į tai, kad vadovas neparengė metinių finansinių ataskaitų, informacijos gavimas faktiškai tampa negalimas, todėl sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad akcininko pareigos žinoti apie bendrovės finansinę padėtį, kai akcininkas apie ją neinformuotas (nesušauktas akcininkų susirinkimas ir neinformuotas kitais būdais), nustatymas nesuderinamas su ribota akcininko, turinčio mažiau kaip 50 proc. akcijų, teise gauti informaciją iš bendrovės. Akcininkui neturint galimybės susipažinti su pirminiais finansiniais bendrovės dokumentais, net pasinaudojus savo teise inicijuoti akcininkų susirinkimą, tuo atveju, jei vadovas neatliko savo pareigos parengti finansinių ataskaitų rinkinį, jis neturi nei teisinės, nei faktinės galimybės sužinoti apie realią bendrovės finansinę padėtį.

Be neteisėtų veiksmų, kiekvieno iš skolininkų atžvilgiu turi būti nustatytos visos kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTctNDIxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-17-421/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-17-421/2016">e3K-3-17-421/2016</a>). Vadovas ir akcininkai atsako tik už tą žalą, kuri susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su jų neteisėtais veiksmais – delsimu laiku inicijuoti bankroto bylą. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vertinant padarytos žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama vadovo vadovavimo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis jo vadovavimo įmonei laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, nutartimi patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Kasatoriui priskirtina tik ta žala, kuri susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su jo neteisėtais veiksmais. Bylos duomenimis, po teismų nustatytos nemokumo datos (2012 m. gegužės 1 d.) iš esmės neatsirado naujų piniginių prievolių, išskyrus Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimą ir dalį UAB „Gelsva“ reikalavimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nenustatyta, kada šios prievolės susiformavo, ar tai įvyko po pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momento, todėl žalos dydis nustatytas netinkamai.

Tuo atveju, kai žala bendrovei padaroma akcininkų ir vadovų veiksmais, svarbu nustatyti skirtingų bendrovės organų atsakomybės rūšį – ar žalą padariusiems subjektams bus taikoma solidarioji ar dalinė atsakomybė. Kai žalos dalis, priskirtina konkrečiam vadovavimo laikotarpiui, gali būti aiškiai išskirta iš bendros žalos masės, atsižvelgiant į finansinius įmonės duomenis atitinkamu laikotarpiu, tuomet nėra pagrindo taikyti solidarumo prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjktMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-429-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-429-313/2015">3K-3-429-313/2015</a>).

Taigi įmonės dokumentai ir juose esantys finansiniai duomenys turi didelę reikšmę sprendžiant daugelį šioje byloje aktualių klausimų: įmonės tapimo nemokia momento nustatymą, jos vadovui ir akcininkams tenkančią atsakomybę už konkrečią kreditoriams padarytą žalą nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakomybės pobūdį. Dėl to ieškovės vadovo ir akcininkų atsakomybės ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu klausimas dėl žalos, padarytos vėluojant inicijuoti bankroto bylą, turėjo būti nagrinėjamas, atsižvelgiant į bylos duomenis, kad įmonės vadovas neperdavė bankroto administratoriui dalies įmonės dokumentų ir turto (jei įmonė jį turėjo), bei į šios vadovo pareigos neįvykdymo įtaką ieškovės reikalaujamai atlyginti žalos sumai.

Galimi atvejai, kai žalos susidarymą lemia tiek vėlavimas inicijuoti bankroto bylą, tiek dokumentų ir turto neperdavimas bankroto administratoriui. Tais atvejais, kai byloje nesprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies pagrindu, žala, atsiradusi dėl dokumentų neperdavimo, turėtų būti atribota nuo žalos, kilusios dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, o jei to neįmanoma padaryti, - atsižvelgiama į šias aplinkybes ir jų atsiradimo priežastis sprendžiant dėl atsakomybės paskirstymo atsakingiems asmenims.

Atsižvelgiant į visų įmonės dokumentų perdavimo svarbą tinkamai nustatant atsakomybę už bendrovės kreditoriams padarytą žalą, pažymėtina, kad įmonės vadovui neperdavus visų dokumentų bankroto administratoriui ir neįrodžius priežasčių, pateisinančių jų neperdavimą, gali būti pagrindas taikyti contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpciją, pagal kurią, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti reikšmingus įrodymus, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-66/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-66/2015">3K-3-66/2015</a>).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama byloje aktualių teisės normų netinkamą taikymą ir aiškinimą, aplinkybių, reikšmingų bylai teisingai išspręsti, neišnagrinėjimą, konstatuoja, kad priimti teismų procesiniai sprendimai naikintini, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti, bus sudaryta nauja galimybė atsakovą P. B. N. tinkamai informuoti apie bylą, atsižvelgiant į nacionalinės ir tarptautinės teisės aktų bei teismų praktikoje akcentuojamus reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTYtNDY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-416-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-416-469/2016">3K-3-416-469/2016</a>; kt.), todėl teisėjų kolegija dėl šio argumento nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 28 d. nutartį panaikinti bei bylą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė