Dėl pažeistų teisių gynimo ir įpareigojimo sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį

Civilinė byla Nr. 3K-3-566/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.6; 94.2.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Aloyzo Marčiulionio ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. A., D. A. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl pažeistų teisių gynimo ir įpareigojimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį; trečiasis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai 2005 m. sausio 17 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad jiems nuosavybės teise priklauso pastatas Vilniuje, Rato g. 46a. Ieškovai, siekdami suformuoti prie pastato žemės sklypą, kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentą. Iš šio 2004 m. sausio 6 d. gautas atsakymas, kad pagal Vilniaus miesto valdybos 1995 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 987V patvirtintą Valakampių pakrančių zonos detalųjį planą žemės sklypas kavinei eksploatuoti nesuformuotas. Ieškovai nurodė, kad dėl to reikia pakeisti galiojantį detalųjį planą; 2004 m. liepos 26 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl sutikimo pakeisti Valakampių pakrančių zonos detalųjį planą tačiau jokio atsakymo negavo. Ieškovai negali eksploatuoti pastato, kol prie jo nėra suformuotas žemės sklypas. Remdamiesi CK 1.137 straipsnio 3 dalimis, 4.93 straipsniu, jie prašė teismą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę nustatyti pastato Vilniuje, Rato g. 46a, žemės sklypo ribas, nustatant 0,20 ha plotą ir pakeičiant Vilniaus miesto valdybos 1995 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 987V patvirtintą Valakampių pakrančių zonos detalųjį planą, taip pat įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją sudaryti žemės sklypui, suformuotam prie nurodyto pastato, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškovų ieškinį patenkino iš dalies: įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę nustatyti pastato, esančio Vilniuje, Rato g. 46a, valdos ribas, nustatant ieškovams iki 0,20 ha ploto žemės sklypą, atitinkamai pakeisti Vilniaus miesto valdybos 1995 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 987V patvirtintą Valakampių pakrančių zonos detalųjį planą; ieškinio dalį dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją sudaryti suformuotam žemės sklypui prie pastato Vilniuje, Rato g. 46a, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį palikti nenagrinėtą; reikalavimą nustatyti būtent 0,20 ha ploto žemės sklypo ribas atmesti. Teismas sprendime nurodė, kad aplink ieškovų pastatą esantis žemės sklypas yra neregistruotas. Vilniaus miesto savivaldybės Žemės sklypų tvarkymo ir planavimo komisija 2003 m. lapkričio 11 d. posėdyje, nenurodydama motyvų, nutarė neformuoti žemės sklypo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. rugsėjo 30 d. rašte nurodyta, kad žemės sklypas nebuvo formuojamas dėl to, kad detaliajame plane teritorija pažymėta kaip rekreacinė bendro naudojimo zona (b. l. 126). Ieškovai pakartotinai 2004 m. liepos 26 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, prašydami duoti sutikimą rengti teritorijos detaliojo plano korektūrą. Nurodytas prašymas persiųstas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, bet jis pakartotinai nesvarstytas. Teismas nurodė, kad byla nagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme, nes ieškovai neprašo panaikinti administracinių aktų. Teismas nurodė, kad ieškovai pagal aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – Detaliųjų planų rengimo taisyklės) 2, 6 punktus turi teisę įsigyti ne didesnį kaip 0,20 ha ploto žemės sklypą. Ieškovai nurodyta teise pasinaudojo, kreipėsi į atsakovus, pateikė visus turimus dokumentus (b. l. 93), bet jų prašymas nebuvo sprendžiamas. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškovų teisės buvo pažeistos. Teismas nurodė, kad Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje, kuriame nustatyti atvejai, kada valstybinė žemė neprivatizuojama (neparduodama), nenustatyta, kad negalima parduoti žemės sklypo, kuris yra rekreacinėje bendro naudojimo zonoje. Teismas taip pat nurodė, kad detalusis planas turėtų būti parengtas ieškovų (pirkėjų) lėšomis.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. kovo 16 d. nutartimi atmetė atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais. Kolegija papildomai nurodė, kad ieškovai yra pastato Vilniuje, Rato g. 46a, savininkai, siekiantys įsigyti žemės sklypą pastatui eksploatuoti. Prie ieškovams nuosavybės teise priklausančio pastato nėra suformuotas žemės sklypas. Kolegija nurodė, kad ieškovai pagrįstai kreipėsi į atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kad jiems būtų suformuotas žemės sklypas prie pastato ir pakeistas teritorijos – Valakampių pakrančių zonos – detalusis planas, nes atsakovas turi atlikti tokius darbus. Kolegija taip pat nurodė, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atsisakydama projektuoti žemės sklypą dėl to, jog sklypas nėra numatytas ir suformuotas Valakampių teritorijos detaliajame plane, pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 26 straipsnio 7 dalį, Detaliųjų planų rengimo taisyklių 53 punktą. Nurodytuose teisės aktuose nenustatyta, kad keičiant teritorijų detaliuosius planus turi būti teismine tvarka nuginčytas miesto valdybos potvarkis, kuriuo patvirtintas teritorijos detalusis planas. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad miesto valdyba, tvirtindama ir keisdama detalųjį planą, gali pakeisti tokį savo sprendimą. Atsakovas nenurodė, kad, vadovaujantis Detaliųjų planų rengimo taisyklių 25 punktu, žemės sklypas neformuojamas dėl to, kad jo planavimo tikslai prieštarauja sprendiniams ar norminiams aktams. Kolegija taip pat nurodė, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismams, nes joje keliamas ne tik administracinio pobūdžio reikalavimas, bet ir iš nuosavybės civilinių teisinių santykių kylantis reikalavimas, į bylą įtrauktas kitas atsakovas – Vilniaus apskrities viršininko administracija. Nors šalių ginčo dėl žemės pirkimo–pardavimo sutarties faktiškai nėra, bet toks reikalavimas teismui buvo pareikštas ir teismas negalėjo atsisakyti jo nagrinėti.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 290 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 3 punktą, nes nuosavybės teisių į pastatą turėjimą traktavo kaip absoliučią sąlygą žemės sklypui suformuoti. Teismai neteisingai nusprendė, kad asmenys, turintys nuosavybės teise pastatus ir statinius, įgyvendina savo teisę įsigyti valstybinę žemę nuo to momento, kai kreipiasi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Vilniaus apskrities viršininko administraciją, pateikdami prašymą suformuoti žemės sklypą turimam pastatui ir sudaryti sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnį, nes padarė nepagrįstą išvadą, kad norminiai aktai nenumato, jog keičiant teritorijų detaliuosius planus turi būti teismine tvarka nuginčytas miesto valdybos potvarkis, kurio patvirtintas teritorijos detalusis planas. Teritorijos bendrasis planas ir atskiri jo sprendiniai yra esminis pagrindas, į kurį atsižvelgus turi būti rengiami teritorijų detalieji planai.

Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino Detaliųjų planų rengimo taisyklių 53 punktą, nes padarė išvadą, kad detalieji planai gali būti keičiami nevertinant jų keitimo pagrindų. Teismai netyrė, nors privalėjo tai padaryti, aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių Valakampių pakrančių zonos detaliojo plano sprendinių pagrįstumą.

Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 26 straipsnį, nes išnagrinėjo bylą, neatsižvelgdami į tai, kad ieškovų prašomas pakeisti Valakampių pakrančių zonos detalusis planas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, kurio nuginčijimas galimas tik Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Šalių ginčas kilęs tik iš administracinių teisinių santykių, nesusijusių su civiliniais teisiniais santykiais. Teismai neišaiškino aplinkybės dėl ieškovų reikalavimo sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Ginčydami Vilniaus miesto valdybos 1995 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 987V patvirtintą Valakampių pakrančių zonos detalųjį planą, ieškovai nurodytą reikalavimą pareiškė bendrosios kompetencijos teismui, siekdami išvengti Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino skundui dėl individualaus akto paduoti.

Dėl ketvirtajame argumente pateiktų motyvų teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos taikant rūšinio teismingumo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-989/2000; 2000 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-1136/2000; 2002 m. gegužės 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-7-658/2002.

Ieškovai, atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija ir trečiasis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsiliepimų į kasacinį skundą ar prisidėjimų prie jo nepateikė.

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Prie ieškovams nuosavybės teise priklausančio pastato esantis žemės sklypas yra nesuformuotas ir neįregistruotas viešame registre. Kad galėtų eksploatuoti pastatą, ieškovai siekia suformuoti aplink jį esantį žemės sklypą. Ieškovai 2004 m. liepos 26 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl sutikimo pakeisti Valakampių pakrančių zonos detalųjį planą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsisakė projektuoti ieškovų prašomą žemės sklypą, nes detaliajame plane teritorija pažymėta kaip rekreacinė bendro naudojimo zona ir sklypas nėra numatytas bei suformuotas Valakampių teritorijos detaliajame plane. Ieškovai pakartotinai 2004 m. liepos 26 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, prašydami duoti sutikimą rengti teritorijos detaliojo plano korektūrą. Ieškovų prašymas pakartotinai nesvarstytas.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienas iš pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialinės ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Vienas iš žemės reformos tikslų, suformuluotų Žemės reformos įstatymo 2 straipsnyje, yra valstybinės žemės pardavimas ją pageidaujantiems pirkti, išnuomojimas ar suteikimas neatlyginamai nuosavybėn, užtikrinant gamtos išteklių apsaugą ir įgyvendinant asmenų teisę į žemės nuosavybę bei žemės naudojimą įstatymų nustatyta tvarka.

Asmenims žemės reformos metu žemė parduodama laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodytos eilės pagal teritorijų planavimo dokumentus (Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyta, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai (Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis), taip pat kad miestuose fiziniams asmenims, turintiems nuosavybės teise priklausančius gyvenamuosius namus, parduodami jų namų valdų naudojami žemės sklypai, pažymėti namų valdos techninės apskaitos bylose, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų, bet ne didesni kaip 0,2 ha Vilniuje (Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 dalis). Be to, ne žemės ūkio veiklai žemė miestuose ir kaimo vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka (Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalis). Tai ieškovų kreipimosi į savivaldybę metu reglamentavo Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka (toliau – Tvarka) (Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1628 redakcija). Teismai, nagrinėdami bylą, vadovavosi vėlesne 2004 lapkričio 15 d. nutarimo Nr.1442 redakcija. Pažymėtina, kad šiuo nutarimu yra pakeistas ir nurodyto teisės akto pavadinimas – Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Byloje nustatyta, kad ieškovai nuosavybės teise valdo pastatą (maitinimo/ kavinės paskirties), esantį Vilniuje, Rato g. 46a. Iš Nekilnojamo turto kadastrinių matavimų bylos Nr.15897 matyti, kad šio pastato užstatytas plotas yra 375 kv. m, bendras plotas – 375 kv. m. Apie tai, kiek yra neužstatyto ploto, iš viso nėra nurodoma. Teismai, įpareigodami miesto savivaldybę nustatyti ieškovams priklausančio pastato ribas, vadovavosi Taisyklių 5 punktu (analogiškai reglamentavo ir Tvarkos 6 punktas). Teismai nurodė, kad ieškovams gali būti nustatytas iki 0,20 ha dydžio žemės sklypas. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad šio teisės akto norma yra taikoma piliečiams, turintiems nuosavybės teise priklausančius gyvenamuosius namus. Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovams priklausančio pastato paskirtis yra maitinimo/ kavinė – tai ūkinės–komercinės paskirties pastatas (b. l. 9). Jeigu ieškovai turėtų teisę įsigyti žemės sklypą, esantį prie jiems priklausančio pastato, tai turėtų būti taikomas Taisyklių 2.4 punktas. Jame nustatyta, kad nuosavybės teise gali būti įsigyjami žemės sklypai, kurių reikia įsigytiems pastatams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį (Tvarkos 2.5 punkte buvo nustatyta – pagal pardavimo metu buvusią tiesioginę paskirtį). Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad prie nuosavybės teise priklausančių statinių parduodami tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose arba nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose esančiuose žemės sklypų planuose, ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Teismai, nagrinėdami bylą, šio teisės akto nuostatų nesiaiškino, o pripažino, kad ieškovų teisė į žemės sklypą yra įgyvendinta tuo metu, kai jie kreipėsi su prašymu dėl žemės sklypo suformavimo, nes ši buvo siejama su nuosavybės teise į ūkinės–komercinės paskirties pastatą. Teismai nesiaiškino būtent to, ar, parduodant pastatą, jam buvo priskirtas žemės sklypas ir koks žemės sklypas buvo reikalingas pastatui eksploatuoti pagal jo tikslinę paskirtį – maitinimo įstaiga/ kavinė. Teismai taip pat netyrė Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylose esančių įrodymų dėl pastatui priskirtino žemės sklypo ploto. Dėl to nebuvo apsvarstyti atsakovo argumentai dėl Vilniaus miesto valdybos 1995 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 987V patvirtinto Valakampių pakrančių zonos detalaus plano pakeitimo, jo ginčijimo teismine tvarka. Be to, teismai nevertino aplinkybių, susijusių su Valakampių pakrančių zonos detalaus plano teritorijos, kurioje pastatyta maitinimo įstaiga/ kavinė, priskyrimo rekreacinei zonai pagrįstumo ir teisėtumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neatkreipė dėmesio į pirmiau nurodytą esminį proceso teisės normų pažeidimą. Dėl to teismų sprendimas ir nutartis turi būti panaikinti ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apylinkės teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra prieštaringa. Joje teismas nurodė, kad ieškinys iš dalies tenkinamas, t. y. įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę nustatyti pastato, esančio Vilniuje, Rato g. 46a, valdos ribas, nustatant ieškovams iki 0,20 ha ploto žemės sklypą, nors reikalavimas nustatyti būtent nustatyti 0,20 ha ploto žemės sklypo ribas atmestas. Toks rezoliucinės dalies suformulavimas neatitinka CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punkto reikalavimų. Teismas ieškinio dalį dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją sudaryti suformuotam žemės sklypui prie pastato Vilniuje, Rato g. 46a, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį paliko nenagrinėtą, bet nenurodė nė vieno teisinio pagrindo, nustatyto CPK 296 straipsnio 1 dalyje. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė esminių proceso teisės normų pažeidimų (CPK 360 straipsnis).

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 26 straipsnį, nes šalių ginčas teismingas administraciniams, bet ne bendrosios kompetencijos teismams (ketvirtasis ir penktasis kasacinio skundo argumentai). Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu nesutinka. Nagrinėjama byla yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Šalių ginčas yra susijęs tiek su administraciniais, tiek su civiliniais teisiniais santykiais (CPK 26 straipsnio 2 dalis). Teismingumo nustatymo praktika tokio pobūdžio bylose yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-989/2000 (žr. Teismų praktika 14, p. 226), 2000 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-1136/2000, 2002 m. gegužės 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-7-658/2002 ir Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti 2006 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje, priimtoje dėl civilinės bylos Vidaus vandens kelių direkcija prieš UAB „Šturmų žuvininkystės įmonė“, 2006 m. spalio 17 d. nutartyje, priimtoje dėl civilinės bylos Kauno miesto savivaldybės administracija prieš valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialą, valstybės įmonę Registrų centrą ir kitose nutartyse. Kasacinio teismo atrankos kolegija konstatuoja, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai nenukrypo nuo teismingumo nustatymo praktikos tokio pobūdžio bylose.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsniu, 362 straipsnio 1 ir 2 dalimis,

nutaria:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 16 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Teodora Staugaitienė

Aloyzas Marčiulionis

Egidijus Laužikas