M. K. pagal BK 183 str. 2 d., 184 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-247-693/2018

Teisminio proceso Nr. 1-04-6-00020-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.1;

1.2.14.7.2.1; 2.1.15.3.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. gynėjo advokato Regimanto Špelverio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 11 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas laisvės atėmimu: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „W“ turto pasisavinimo – dvejiems metams, 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „A. U.“ turto pasisavinimo – dvejiems metams, 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „A. U.“ lėšų pasisavinimo – dvejiems metams, 184 straipsnio 2 dalį – dvejiems metams, 220 straipsnio 1 dalį – dešimčiai mėnesių, 222 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams, 300 straipsnio 1 dalį dėl UAB „W“ įsakymų suklastojimo – penkiems mėnesiams, 300 straipsnio 1 dalį dėl UAB „A. U.“ pirkimo–pardavimo sutarčių ir įgaliojimo suklastojimo – penkiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams penkiems mėnesiams, bausmės vykdymą, pritaikius BK 75 straipsnį, atidedant dvejiems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) civilinis ieškinys A. K. dėl 1802,09 Eur, M. K. dėl 13 482,31 Eur ir R. Š. dėl 1889,81 Eur tenkintas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Klaipėdos skyriaus civilinis ieškinys A. K. dėl 4210,04 Eur, M. K. ir R. Š. dėl 14 536,37 Eur tenkintas, iš M. K. ir R. Š. solidariai.

BUAB,,W“ bankroto administratorės UAB,,V“ civilinis ieškinys M. K. dėl 60 773,86 Eur tenkintas.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. K. ir R. Š., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 11 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendis, be kita ko, pakeistas:

nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje M. K. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl UAB „W“ priklausančio 50 568,52 Eur turto iššvaistymo, nustatyta, kad M. K. iššvaistė 28 584,40 Eur vertės bendrovei priklausančio turto;

panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš M. K. ir R. Š. solidariai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui priteista 14 536,37 Eur;

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui priteista iš M. K. 10 445,15 Eur, iš R. Š. 4091,22 Eur turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad:

1.1. nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2014 m. spalio 1 d., būdamas UAB „W“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) direktorius ir kasininkas, o nuo 2014 m. spalio 1 d. – plėtros direktorius ir kasininkas (iki bendrovės bankroto paskelbimo 2015 m. lapkričio 3 d.), dėl einamų pareigų turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtas ir jo žinioje buvusias UAB „W“ lėšas, turėdamas tikslą pasisavinti svetimą UAB „W“ didelės vertės turtą – lėšas, tyčia, žinodamas, kad UAB „W“ darbuotojai į komandiruotes nevyks, suklastojo įsakymus dėl UAB „W“ darbuotojų komandiruočių į Olandiją ir Belgiją ir nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. spalio 10 d. dešimčia kasos išlaidų orderių pagrindė tariamą atlyginimo ir dienpinigių išmokėjimą R. A., A. K., E. G., V. V. ir V. K., iš viso išmokėta suma – 10 205,34 Eur (35 237 Lt), nors šie darbuotojai kasos išlaidų orderiuose nurodytų pinigų negavo. Taip M. K., kasos išlaidų orderiais pagrįsdamas tariamą pinigų išmokėjimą darbuotojams, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y. UAB „W“ lėšas, kurių suma 10 205,34 Eur (35 237 Lt);

1.2. būdamas UAB „A. U.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) vienintelis akcininkas ir faktinis bendrovės vadovas, savo žinioje turėdamas ir valdydamas UAB „A. U.“ turtą, pasisavino svetimą didelės – iš viso 13 000 Eur – vertės bendrovės turtą, t. y. automobilį „Mercedes Benz ML320“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir lėšas, gautas pardavus katerį (registro Nr. (duomenys neskelbtini). Ši teismų nuosprendžių dalis kasacine tvarka neskundžiama;

1.3. būdamas UAB „A. U.“ vienintelis akcininkas ir faktinis bendrovės vadovas, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrai su UAB „A. U.“ direktore ir kasininke A. K., buvusia materialiai atsakinga už jai patikėtą ir jos žinioje buvusį bendrovės turtą, turėdami tikslą pasisavinti svetimą UAB „A. U.“ didelės vertės turtą – lėšas, tyčia, žinodami, kad UAB „A. U.“ darbuotojai į komandiruotes nevyks, 2013 m. lapkričio 6 d. A. K. suklastojo įsakymą Nr. 2013/11-5 dėl UAB „A. U.“ darbuotojų E. R., S. Š., S. S., V. V. komandiruotės į Olandiją. Suklaidinti asmenys – S. Š., E. R. ir V. V. pasirašė 2013 m. lapkričio mėnesio atlyginimų išmokėjimo žiniaraštyje Nr. 11 ir 2013 m. gruodžio mėnesio atlyginimų išmokėjimo žiniaraštyje Nr. 2 dėl iš viso priskaičiuoto 11 016,08 Eur (38 036,32 Lt) darbo užmokesčio (atlyginimo ir dienpinigių), bet nurodytų pinigų jie negavo, nes šias lėšas, t. y. 8482,46 Eur (29 288,24 Lt), tariamą jų panaudojimą pagrįsdami atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiais, pasisavino M. K. ir A. K.. Taip pat M. K. ir A. K., žinodami, kad E. R., S. Š., S. S. ir V. V. 2014 m. sausio–kovo mėnesiais į komandiruotę nevyko, nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. suklastotais 2014 m. sausio, vasario, kovo mėnesių atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiais (nurodyti asmenys šiuose žiniaraščiuose nepasirašė) pagrindė tariamą 13 501,66 Eur (46 618,54 Lt) darbo užmokesčio išmokėjimą šiems asmenims, o lėšas – 13 501,66 Eur (46 618,54 Lt) – pasisavino. Taip M. K., veikdamas bendrai su A. K., pasisavino UAB „A. U.“ priklausantį didelės – iš viso 21 984,12 Eur (75 906,78 Lt) – vertės svetimą turtą.

2. M. K. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „W“ direktorius ir kasininkas, o nuo 2014 m. spalio 1 d. – plėtros direktorius ir kasininkas (iki bendrovės bankroto paskelbimo 2015 m. lapkričio 3 d.), dėl einamų pareigų turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtas ir jo žinioje buvusias UAB „W“ lėšas bei žinodamas, kad UAB „W“ iš UAB „A. U.“ neperka personalo nuomos paslaugų darbams Olandijoje, žinodamas, kad UAB „A. U.“ pateiktose keturiose PVM sąskaitose faktūrose, serija (duomenys neskelbtini), įrašyti aiškiai neteisingi duomenys dėl personalo nuomos paslaugų už 50 568,52 Eur (174 603 Lt) įsigijimą iš UAB,,A. U.“, nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. tyčia devynis kartus iš UAB „W“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyriuje, mokėjimo dokumentais Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 50 568,52 Eur (174 603 Lt) UAB „A. U.“ už tariamą personalo nuomą. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad M. K., veikdamas bendrai su A. K., pasisavino iš viso 21 984,12 Eur (75 906,78 Lt) vertės UAB,,A. U.“ turto, konstatavo, kad M. K. iššvaistė didelės vertės UAB „W“ svetimą turtą – 28 584,40 Eur (98 696,22 Lt), t. y. 50 568,52 Eur – 21 984,12 Eur.

3. M. K. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas ir į nustatyta tvarka patvirtintus dokumentus aiškiai neteisingus duomenis apie asmens turtą, jo naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Nustatytos šios veikos padarymo aplinkybės:

3.1. M. K., nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2014 m. spalio 1 d. būdamas UAB „W“ direktorius ir kasininkas, o nuo 2014 m. spalio 1 d. – plėtros direktorius ir kasininkas (iki bendrovės bankroto paskelbimo 2015 m. lapkričio 3 d.), pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, deklaracijų ir kitų nustatyta tvarka patvirtintų dokumentų pateikimą ir juose nurodytų teisingų duomenų pateikimą, tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112) 8 straipsnio 1 dalį, 40 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. Nr. IX-1007) 23 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 1 dalį, siekdamas išvengti sumokėti į valstybės biudžetą 4669,81 Eur (16 123,92 Lt) gyventojų pajamų mokesčio, nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. veikė per bendrovės buhalterę J. Š., kuriai per bendrovės administratorę V. F. perduodavo darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir pasirašytus įsakymus dėl darbuotojų komandiruočių, kuriuose nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, o J. Š., nesuvokdama bendrovės direktoriaus M. K. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, šių netikrų, aiškiai melagingų dokumentų pagrindu 2014 metų sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesių pajamų mokesčio įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijose (forma FR0572), pateiktose VMI per elektroninę deklaravimo sistemą, deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „W“ turtą. Taip UAB „W“ direktorius M. K., siekdamas išvengti mokesčių, į deklaracijas, veikdamas per buhalterę J. Š., įrašė aiškiai neteisingus duomenis apie UAB „W“ turtą ir jo panaudojimą bei šiuos aiškiai neteisingus duomenis pateikė valstybės įgaliotai institucijai – Klaipėdos apskrities VMI: 2014 m. sausio mėnesio mėnesinėje pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijoje (forma FR0572) nedeklaravo iš viso 5045,04 Eur (17 419,51 Lt) išmokėtų išmokų, neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio (18 eilutėje), 887,31 Eur (3063,69 Lt) išskaičiuoto pajamų mokesčio (19 eilutėje); 2014 m. vasario mėnesio mėnesinėje pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijoje (forma FR0572) nedeklaravo iš viso 5386,01 Eur (18 596,83 Lt) išmokėtų išmokų, neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio (18 eilutėje), 991,96 Eur (3425,04 Lt) išskaičiuoto pajamų mokesčio (19 eilutėje); 2014 m. kovo mėnesio mėnesinėje pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijoje (forma FR0572) nedeklaravo iš viso 4341,27 Eur (14 989,53 Lt) išmokėtų išmokų, neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio (18 eilutėje), 782,65 Eur (2702,34 Lt) išskaičiuoto pajamų mokesčio (19 eilutėje); 2014 m. balandžio mėnesio mėnesinėje pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijoje (forma FR0572) nedeklaravo iš viso 1053,80 Eur (3638,57 Lt) išmokėtų išmokų, neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio (18 eilutėje), 203,58 Eur (702,91 Lt) išskaičiuoto pajamų mokesčio (19 eilutėje); 2014 m. gegužės mėnesio mėnesinėje pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijoje (forma FR0572) nedeklaravo iš viso 1263,77 Eur (4363,56 Lt) išmokėtų išmokų, neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio (18 eilutėje), 233,93 Eur (807,70 Lt) išskaičiuoto pajamų mokesčio (19 eilutėje); 2014 m. birželio mėnesio mėnesinėje pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijoje (forma FR0572) nedeklaravo iš viso 1165,42 Eur (4023,95 Lt) išmokėtų išmokų, neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio (18 eilutėje), 219,47 Eur (757,79 Lt) išskaičiuoto pajamų mokesčio (19 eilutėje); 2014 m. liepos mėnesio mėnesinėje pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijoje (forma FR0572) nedeklaravo iš viso 3704,32 Eur (12 790,28 Lt) išmokėtų išmokų, neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio (18 eilutėje), 623,49 Eur (2152,79 Lt) išskaičiuoto pajamų mokesčio (19 eilutėje); 2014 m. rugpjūčio mėnesio mėnesinėje pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijoje (forma FR0572) nedeklaravo iš viso 587,28 Eur (2827,76 Lt) išmokėtų išmokų, neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio (18 eilutėje), 147,70 Eur (509,99 Lt) išskaičiuoto pajamų mokesčio (19 eilutėje); 2014 m. rugsėjo mėnesio mėnesinėje pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijoje (forma FR0572) nedeklaravo iš viso 3181,25 Eur (10 984,23 Lt) išmokėtų išmokų, neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų, pajamų mokesčio (18 eilutėje), 579,73 Eur (2001,68 Lt) išskaičiuoto pajamų mokesčio (19 eilutėje).

3.2. Taip pat M. K., siekdamas išvengti sumokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, iš viso 10 445,15 Eur (36 065,01 Lt), pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (1991 m. gegužės 21 d. Nr. I-1336) 14 straipsnio 2 dalį, nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d., veikdamas per UAB „W“ buhalterę J. Š., nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų esmės, per bendrovės administratorę V. F. perduodavo jai darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir pasirašytus įsakymus dėl darbuotojų komandiruočių, kuriuose nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, o J. Š. šių netikrų, aiškiai melagingų dokumentų pagrindu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. nuo apskaitoje nenurodyto darbo užmokesčio, kurio suma 25 959,87 Eur (89 634,23 Lt), nepriskaičiavo ir nesumokėjo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą iš viso 10 445,15 Eur (36 065,01 Lt) įmokų ir VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė iš viso aštuoniolika pranešimų, kuriuose deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie turtą – apdraustųjų asmenų pajamas, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, ir įmokas, iš viso nedeklaravo 25 959,87 Eur (89 634,23 Lt) apdraustųjų asmenų pajamų ir 10 445,15 Eur (36 065,01 Lt) įmokų. Taip UAB „W“ direktorius M. K. į pranešimus apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį (forma SAM) ir pranešimus apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą (forma 2-SD), siekdamas išvengti mokesčių, įrašė aiškiai neteisingus duomenis apie turtą: septyniolikoje pranešimų apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį (forma SAM, versija 04) nedeklaravo iš viso 24 517,47 Eur (84 653,93 Lt) pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos (eilutėje P20.4), ir iš viso 9868,48 Eur (34 073,89 Lt) įmokų (eilutėje P20.5); viename pranešime apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą (forma 2-SD) nedeklaravo 1442,40 Eur (4980,30 Lt) pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos (eilutėje P5), ir 576,67 Eur (1991,12 Lt) įmokų (eilutėje P6), ir juos pateikė valstybės įgaliotai institucijai – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui.

3.3. Taip pat M. K., siekdamas išvengti sumokėti 8776,35 Eur (30 303 Lt) pridėtinės vertės mokesčio į valstybės biudžetą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-751) 64 straipsnio 1 dalį, nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. balandžio 25 d., veikdamas per bendrovės administratorę V. F., buhalterę J. Š., nesuvokusias jo nusikalstamų veiksmų esmės, pateikė administratorei UAB „A. U.“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras – 2013 m. gruodžio 2 d., serija (duomenys neskelbtini) dėl 1092,68 Eur (34 848 Lt); 2014 m. sausio 2 d., serija (duomenys neskelbtini) dėl 1092,68 Eur (34 848 Lt); 2014 m. vasario 3 d., serija (duomenys neskelbtini) dėl 11 494,44 Eur (39 688 Lt); 2014 m. kovo 3 d., serija (duomenys neskelbtini) dėl 13 632 Eur (47 069 Lt), žinodamas, kad UAB „W“ iš UAB „A. U.“ nepirko personalo nuomos paslaugų darbams Olandijoje atlikti, tačiau nurodė jas įtraukti į apskaitą. Administratorė nežinodama, kad jai pateiktuose dokumentuose nurodytų paslaugų realiai UAB „W“ neįgijo, o dokumentuose tik nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, PVM sąskaitas faktūras įtraukė į UAB „W“ buhalterinę apskaitą, o buhalterė PVM sąskaitose faktūrose nurodytą pirkimą deklaravo UAB „W“ 2013 m. gruodžio, 2014 m. sausio, vasario, kovo mėnesių PVM deklaracijose ir jas per elektroninę deklaravimo sistemą 2014 m. sausio 27 d., 2014 m. vasario 20 d., 2014 m. kovo 24 d., 2014 m. balandžio 25 d. pateikė Klaipėdos apskrities VMI, t. y. deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie turtą, PVM deklaracijų 25 eilutėje deklaravo daugiau, iš viso už 8776,35 Eur (30 303 Lt), įsigytų prekių, ir paslaugų pirkimo PVM 36 eilutėje deklaravo iš viso 8776,35 Eur (30 303 Lt) mokėtino į biudžetą PVM: 2013 m. gruodžio mėnesį: 25 eilutėje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ – deklaravo 1751,62 Eur (6048 Lt) daugiau ir 36 eilutėje „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto (-) PVM“ deklaravo 1751,62 Eur (6048 Lt) mažiau; 2014 m. sausio mėnesį: 25 eilutėje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ deklaravo 1994,90 Eur (6888 Lt) daugiau ir 36 eilutėje „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto (-) PVM“ deklaravo 1994,90 Eur (6888 Lt) mažiau; 2014 m. vasario mėnesį: 25 eilutėje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ deklaravo 2663,93 Eur (9198 Lt) daugiau ir 36 eilutėje „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto (-) PVM“ deklaravo 2663,93 Eur (9198 Lt) mažiau; 2014 m. kovo mėnesį: 25 eilutėje „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“ deklaravo 2365,91 Eur (9198 Lt) daugiau ir 36 eilutėje „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto (-) PVM“ deklaravo 2365,91 Eur (9198 Lt) mažiau.

4. Be to, M. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį dėl UAB „W“ įsakymų suklastojimo, BK 300 straipsnio 1 dalį dėl UAB „A. U.“ pirkimo–pardavimo sutarčių ir įgaliojimo suklastojimo, tačiau šios teismų nuosprendžių dalys kasacine tvarka neskundžiamos.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad M. K. nuteistas už UAB „W“ priklausančių lėšų – 50 568,52 Eur (174 603 Lt) – iššvaistymą, jas pervedant UAB „A. U.“, ir už vėlesnį dalies tų pačių lėšų pasisavinimą iš UAB „A. U.“. Ši nuosprendžio dalis yra ydinga, nes kaltininkas negali iš pradžių iššvaistyti, o vėliau pasisavinti to paties svetimo turto. Byloje nustatyta, kad M. K., žinodamas, kad UAB „W“ iš UAB „A. U.“ neperka personalo nuomos paslaugų darbams Olandijoje, iš UAB „W“ sąskaitos pervedė 50 568,52 Eur UAB „A. U.“ už tariamą personalo nuomą, o vėliau, veikdamas bendrininkų grupe su A. K., pasisavino UAB „A. U.“ priklausantį didelės – 21 984,12 Eur (75 906,78 Lt) – vertės turtą. Todėl apeliacinės instancijos teismas 21 984,12 Eur (75 906,78 Lt) suma sumažino UAB „W“ priklausančių lėšų iššvaistymo mastą ir konstatavo, kad M. K. iššvaistė 28 584,40 Eur (50 568,52 Eur – 21 984,12 Eur) vertės UAB „W“ turto, t. y. lėšų.

6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai VSDFV Klaipėdos skyriui priteisė 14 536,37 Eur solidariai iš abiejų nuteistųjų M. K. ir R. Š., nes neatsižvelgė į byloje nustatytus konkrečius duomenis apie minėtų asmenų vadovavimo UAB „W“ laikotarpius ir jų metu nesumokėtus mokesčius, t. y. VSDFV biudžetui padarytą nuostolį. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad nuteistieji M. K. ir R. Š. veikė bendrai. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistiesiems taikytina solidarioji atsakomybė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.279 straipsnis) VSDFV Klaipėdos skyriaus patirtai žalai atlyginti, yra neteisinga. Atsižvelgiant į tai, ši nuosprendžio dalis pakeista ir iš nuteistojo M. K. VSDFV Klaipėdos skyriui priteista 10 445,15 Eur, o iš nuteistojo R. Š. – 4091,22 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

7. Kasaciniu skundu nuteistojo M. K. gynėjas advokatas R. Špelveris prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 11 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad:

8. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 110 ir 115 straipsnių nuostatų pažeidimus ir tai sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

9. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai kvalifikavo M. K. veikas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, vieną iš veikų kvalifikuodami pertekliniu straipsniu.

10. Civiliniai ieškiniai nepagrįsti tiek turinio, tiek dydžio prasme, teismai, išspręsdami civilinius ieškinius, iš esmės pažeidė BPK 110 ir 115 straipsnių reikalavimus. Suformuotoje teismų praktikoje (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-54-701/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-624/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-624/2013">3K-3-624/2013</a>) nesumokėti mokesčiai valstybei dėl netinkamo apskaitos tvarkymo įmonėje nėra žala bendrovei, o bendrovės prievolė, todėl negali būti priteisti iš bendrovės vadovo, o žalą sudaro tik baudos ir delspinigiai. Tuo atveju, kai žala padaroma neteisėtai išvengiant mokestinių prievolių vykdymo, žala bendrovei nelaikytina nesumokėtų mokesčių suma.

11. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Paškevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad kasatorius, nekreipdamas dėmesio į teismų pateiktus motyvus, nepateikdamas kasaciniame skunde argumentų, kodėl nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais, deklaratyviai atkartoja tą patį apeliacinio skundo motyvą dėl,,patirtų išlaidų ir PVM“. Byloje nustatyta, kad dėl visų nuteistųjų neteisėtų tyčinių veiksmų neapskaitant mokamo darbo užmokesčio pateiktose deklaracijose VMI ir pranešimuose VSDFV buvo įrašyti neteisingi duomenys, neapskaičiuotas, neišskaičiuotas bei nesumokėtas gyventojų pajamų mokestis ir įmokos socialiniam draudimui. Nuteistųjų neteisėti veiksmai lėmė, kad jų valdomoms įmonėms neatsirado pareiga mokėti mokesčių VMI ir VSDFV ir dėl to mokesčiai nebuvo sumokėti (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 49.2–50 punktai). Tas pats pasakytina ir dėl PVM mokesčio. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 53 punkte nurodyta, kas yra PVM mokestis, PVM objektas, PVM apmokestinama pridėtinė vertė, kas yra PVM mokėtojas, o nuosprendžio 53.1, 53.2 punktuose nurodyta, kodėl nagrinėjamu atveju PVM neturėjo būti traukiamas nei į vienos, nei į kitos bendrovės buhalterinę apskaitą. Nuosprendžio 52 punkte nurodyta, kodėl apelianto teiginys, kad PVM sumokėjo UAB,,A. U.“ ir dėl to valstybė nepatyrė žalos, yra nepagrįstas. Kitų argumentų, be jau minėto, kad UAB,,A. U.“ sumokėjo PVM, kodėl nesutinkama su šiais apeliacinės instancijos teismo motyvais, kasaciniame skunde nepateikta. Nepagrįstas ir skundo argumentas dėl veikos kvalifikavimo. Kasatorius, nekreipdamas dėmesio į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė nuosprendį dėl 4 UAB,,A. U.“ darbuotojų vykimo į komandiruotes (50 568,52 Eur – 21 984,12 Eur), kasaciniame skunde ir vėl kartoja tuos pačius teiginius dėl kaltinimo ydingumo ir kt. Deklaratyvūs skundo teiginiai ir dėl civilinių ieškinių pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 48.1 punkte pasisakė ir dėl kasaciniame skunde minimos nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-624/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-624/2013">3K-3-624/2013</a> ir 49–50 punktuose pasisakė, kodėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino VMI ir VSDFV civilinius ieškinius. Kitų argumentų, be besikartojančių, kaip ir apeliaciniame skunde, kasatorius nepateikė. Apskritai visi kasacinio skundo argumentai pateikiami neatsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvus, o materialinės bei procesinės teisės teorija ir teismų praktika kasaciniame skunde cituojama neatskleidžiant ryšio su šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis.

12. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento Pažeidimų vertinimo ir pastabų nagrinėjimo skyriaus vedėjas Kęstutis Maitušis atsiliepimu prašo kasacinį skundą atmesti, nurodo, kad ieškiniai patenkinti nepažeidžiant BPK 110, 115 straipsnių reikalavimų, pagrįstai priteisti iš bendrovės vadovo, o ne iš UAB,,W“. Teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni0zMDMvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86-303/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86-303/2018">2K-7-86-303/2018</a>) pripažįstama, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti reiškiamas juridinio asmens darbuotojui, kuris kartu yra ir juridinio asmens vadovas, jo nusikaltimu padarytai žalai atlyginti. Todėl kasacinio skundo argumentai, kad žala, dėl kurios ieškinį pareiškė VMI, turi būti išieškota ne iš nusikalstamas veikas padariusių asmenų, o iš juridinių asmenų, kurie nesumokėjo mokesčių, nepagrįsti. Kasaciniame skunde nurodytose civilinėse bylose faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje juridinių asmenų vadovai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tyčines nusikalstamas veikas, dėl kurių buvo pareikšti civiliniai ieškiniai turtinei žalai atlyginti. Iš civilinio ieškinio matyti, kad dalį prašomos priteisti sumos sudaro 8776,35 Eur PVM, kuris nepagrįstai buvo įtrauktas į PVM atskaitą, taip fiktyvios atskaitos būdu buvo sumažinta į valstybės biudžetą mokėtina PVM suma. Todėl VMI ieškinys, kuris pareikštas specialisto išvadose priskaičiuotiems mokesčiams išieškoti, tenkintas pagrįstai. Teismai, išspręsdami ieškinius, BPK 110, 115 straipsnių nuostatų nepažeidė.

13. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus direktorius Valdemaras Anužis atsiliepimu prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad žala iš M. K. priteista dėl to, kad jis, būdamas UAB,,W“ vadovas, darbuotojams atitinkamu laikotarpiu išmokėjo su darbo santykiais susijusias išmokas, tačiau neišskaičiavo ir nesumokėjo į VSDFV biudžetą socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, priteista civiliniams ieškovams VSDFV Klaipėdos skyriui ir VMI (bendrovės kreditoriams), o ne pačiai UAB,,W“. Skunde nurodyta kasacinio teismo praktika civilinėse bylose šioje byloje negali būti taikoma dėl to, kad iš esmės skiriasi faktinės šių bylų aplinkybės, jose nebuvo aiškinama dėl bendrovės vadovo (savininko) civilinės atsakomybės jos kreditoriams. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai civilinio ieškinio pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. įrodytos žalos padarymo aplinkybės (dėl į Fondo biudžetą nesumokėtų įmokų), todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tenkino VSDFV civilinį ieškinį, priteisė iš M. K. VSDFV 10 445,15 Eur žalos atlyginimą. Tarp teismų nuosprendžiais nustatytų neteisėtų nuteistojo M. K. veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys: dėl M. K. neteisėtų tyčinių veiksmų, neapskaitant įmonėje mokamo darbo užmokesčio darbuotojams, pateiktuose pranešimuose buvo įrašyti neteisingi duomenys, neapskaičiuotos, neišskaičiuotos bei nesumokėtos įmokos socialiniam draudimui. Taigi byloje nustatyta, kad žala VSDFV atsirado dėl nusikalstamų nuteistojo M. K. veiksmų, kurie lėmė tai, kad jo valdomai įmonei neatsirado pareiga mokėti mokesčių VSDFV ir dėl to mokesčiai nebuvo sumokėti. Tinkamai vykdant teisės aktų reikalavimus dėl įmonėje mokamo darbo užmokesčio apskaitymo, tokia pareiga būtų kilusi. M. K. veiksmai tiesiogiai lėmė žalos civiliniam ieškovui padarymą. Šie teiginiai grindžiami teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68-222/2018).

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

14. Nuteistojo M. K. gynėjo advokato R. Špelverio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir civilinių ieškinių

15. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ1LTMwMy8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-245-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-245-303/2017">2K-245-303/2017</a>). Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai patikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

16. Kasaciniu skundu prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Toks prašymas argumentuojamas tuo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, sukliudžiusius išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, t. y. 1) neteisingai kvalifikavo M. K. veikas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, vieną iš veikų kvalifikuodami pertekliniu straipsniu (vienoje kaltinimo dalyje nurodyta, kad M. K. iššvaistė jam patikėtą UAB „W“ turtą pervesdamas lėšas UAB „A. U.“, o kitoje – kad šios lėšos buvo pasisavintos); 2) išspręsdami civilinius ieškinius, iš esmės pažeidė BPK 110, 115 straipsnių nuostatas.

17. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme būtų netinkamai taikytos BK nuostatos ar padaryti esminiai BPK pažeidimai, todėl nėra pagrindo perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

18. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, be kita ko, ir pagal nuteistojo M. K. gynėjo apeliacinį skundą, kuriame buvo pateikti analogiški argumentai, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, dar kartą įvertino byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visetą ir padarė išsamiai motyvuotas išvadas dėl nuteistojo M. K. kaltumo padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas. Šios instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl M. K. kaltės pasisavinus UAB,,W“ ir UAB,,A. U.“ turtą ir iššvaisčius UAB,,W“ turtą, motyvuotai paneigė versiją, kad pasisavinti ir iššvaistyti bendrovių pinigai buvo panaudoti UAB,,W“ naudai, t. y. naudojami kaip neoficialus darbo užmokestis darbuotojams, taip pat, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, motyvavo, kodėl apelianto teiginiai, kad 8776,35 Eur PVM sumokėjo UAB,,A. U.“ ir dėl to valstybė nepatyrė žalos, nepagrįsti. Tačiau nustatęs, kad M. K. mažiau iššvaistė UAB,,W“ turto (ne 50 568,52, o 28 584,40 Eur), šią nuosprendžio dalį teismas pakeitė. Šis teismas nustatė, kad M. K. iš UAB „W“ sąskaitos pervedė 50 568,52 Eur UAB „A. U.“ už tariamą personalo nuomą, o vėliau, veikdamas bendrininkų grupe su A. K., dalį tų pinigų – 21 984,12 Eur, pasisavino. Todėl apeliacinės instancijos teismas 21 984,12 Eur suma sumažino UAB „W“ priklausančių lėšų iššvaistymo mastą ir konstatavo, kad M. K. iššvaistė 28 584,40 Eur UAB „W“ lėšų. Pažymėtina, kad analogiški argumentai dėl BK 183 straipsnio 2 dalies ir 184 straipsnio 2 dalies taikymo buvo išdėstyti ir nuteistojo M. K. gynėjo advokato R. Špelverio apeliaciniame skunde, į juos apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2, 4 dalių nuostatų, išsamiai atsakė, pateikdamas motyvuotas išvadas. Kasaciniame skunde nenurodoma, kad teismas neatsakė į kokius nors esminius apeliacinio skundo argumentus, nepateikiami teisiniai argumentai, kodėl nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, o tik pakartojami tie patys argumentai, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai atsakė, be to, ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 183 straipsnio 2 dalis, 184 straipsnio 2 dalis – M. K. padarytoms nusikalstamoms veikoms pritaikytas tinkamai.

19. Kasatorius nurodo ir tai, kad, išspręsdami civilinius ieškinius, teismai iš esmės pažeidė BPK 110, 115 straipsnių nuostatas, nes nesumokėti mokesčiai valstybei dėl netinkamo apskaitos tvarkymo įmonėje nėra žala bendrovei, o bendrovės prievolė, todėl negali būti priteisti iš bendrovės vadovo (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-54-701/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-624/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-624/2013">3K-3-624/2013</a>).

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos raidai būdinga tai, jog ši praktika aiškinant byloje taikytinas įstatymų nuostatas formuojama ne „visa iš karto“, bet,,byla po bylos“. Teismo praktikos formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas. Šis procesas nenutrūkstamas ir niekada nebūna visiškai baigtas, nes neišnyksta būtinybė formuoti tokią teismų praktiką, kuri sudarytų prielaidas priimti teisingą sprendimą byloje. Taigi, ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nagrinėjant vis naujas bylas, ankstesniuose jo sprendimuose suformuluota praktika yra papildoma vis naujais fragmentais.

21. Pažymėtina, kad už juridinio asmens neįvykdytą mokestinę prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiari ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDQtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-304-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-304-976/2016">2K-7-304-976/2016</a>). Vadovaujantis naujausia teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni0zMDMvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86-303/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86-303/2018">2K-7-86-303/2018</a>), civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje galėtų būti pareiškiamas juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui, be kita ko, ir tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs visas bylos aplinkybes, turėtų spręsti, ar juridinio asmens nemokumas yra toks, kad nėra galimybių arba jos labai menkos žalai iš paties mokesčių mokėtojo – juridinio asmens išieškoti. Tokiu atveju tam, kad baudžiamojoje byloje būtų patenkintas žalos atlyginimo reikalavimas iš juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo, kuris nėra mokesčių mokėtojas, turi būti nustatyta: vadovo ar kito darbuotojo nusikalstama veika, dėl kurios valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma; žala, kurią sudaro dėl vadovo ar kito darbuotojo nusikalstamų veiksmų nesumokėta ir iš paties juridinio asmens dėl jo nemokumo negalima išieškoti mokesčių suma; priežastinis ryšys tarp vadovo ar kito darbuotojo veiksmų ir žalos; vadovo ar kito darbuotojo kaltė. Juridinio asmens – mokesčių mokėtojo – vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti mokesčius administruojanti institucija. Juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui, pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, nekiltų civilinė atsakomybė, jei jis įrodytų, kad mokestinė prievolė nebūtų įvykdyta net ir tuo atveju, jei nebūtų padaryta nusikalstama veika.

22. Nagrinėjamoje byloje baudžiamojon atsakomybėn patraukti UAB,,W“ vadovai už tyčines nusikalstamas veikas, dėl kurių valstybė patyrė turtinės žalos. Teismai nustatė visas būtinas nuteistojo M. K. (taip pat ir kito nuteistojo R. Š.) deliktinės atsakomybės sąlygas (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys, kaltė) ir konstatavo, kad žala VMI ir VSDFV biudžetui atsirado dėl nusikalstamų nuteistųjų veiksmų, kurie lėmė tai, jog jų valdomai įmonei neatsirado pareiga mokėti mokesčių VMI ir VSDFV ir dėl to mokesčiai nebuvo sumokėti. Tinkamai vykdant teisės aktų reikalavimus dėl įmonėje mokamo darbo užmokesčio apskaitymo, tokia pareiga būtų kilusi. Kadangi UAB,,W“ tuo metu jau buvo bankrutuojanti ir nepajėgi vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, VMI (taip pat ir VSDFV) ieškinys, priteisiant 13 482,31 Eur iš nuteistojo M. K., tenkintas pagrįstai. Šiame kontekste pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi UAB,,W“ buvo iškelta bankroto byla, o 2018 m. birželio 29 d. įmonė iš Juridinių asmenų registro išregistruota kaip bankrutavusi.

23. Skunde nurodyta kasacinio teismo praktika civilinėse bylose šioje byloje negali būti taikoma dėl to, kad iš esmės skiriasi faktinės šių bylų aplinkybės, jose nebuvo aiškinama dėl bendrovės vadovo (savininko) civilinės atsakomybės jos kreditoriams.

24. Nenustačius BPK 369 straipsnyje įtvirtintų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmetamas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažįstami teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. K. gynėjo advokato Regimanto Špelverio kasacinį skundą.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Alvydas Pikelis

Vytautas Masiokas