Civilinė byla Nr. e3K-3-369-695/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23176-2016-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.4.2; 2.4.5; 2.6.17
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko, Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. S. ieškinį atsakovui A. B. dėl uzufrukto naudotis butu nustatymo ir teisės į butą pripažinimo bei teisės bute deklaruoti gyvenamąją vietą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens teisę gyventi iki gyvos galvos kitam asmeniui priklausančiame bute ir jos gynimo būdus (daiktinės ir prievolinės teisės pagrindu), aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė nustatyti uzufruktą ir pripažinti jai teisę naudotis butu (duomenys neskelbtini), teisę deklaruoti savo gyvenamąją vietą šiuo adresu.
3. Ieškovė nurodė, kad 2004 m. sausio 27 d. ji pardavė V. K. butą (duomenys neskelbtini). Notariškai patvirtintoje sutartyje buvo nustatyta jos teisė naudotis šiuo butu iki gyvos galvos bei deklaruoti jame savo gyvenamąją vietą. V. K. 2016 m. sausio 7 d. pardavė butą A. R., šis 2016 m. sausio 21 d. padovanojo butą savo broliui R. R., o šis 2016 m. kovo 2 d. butą pardavė atsakovui A. B. Kitiems buto pirkėjams buvo žinoma apie 2004 m. sausio 27 d. sutarties sąlygą, nes R. R. buvo sutarties šalies V. K. atstovas teisminiuose procesuose. Dėl to sandoris šalims galioja, nors ir privalomai neįregistruotas.
4. Prie nagrinėjamos bylos buvo prijungta ieškovės inicijuota civilinė byla atsakovui dėl ieškovės įkeldinimo į butą (duomenys neskelbtini). 2017 m. birželio 14 d. teisme gautas ieškovės atsisakymas nuo minėto ieškinio.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, nustatė ieškovei uzufruktą į butą, suteikiant jei teisę naudotis butu iki gyvos galvos bei teisę deklaruoti gyvenamąją vietą šio buto adresu; bylos dalį dėl ieškovės įkeldinimo į butą nutraukė.
6. Teismas nustatė, kad 2004 m. sausio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė pardavė V. K. butą; vėliau V. K. butą pardavė A. R., A. R. padovanojo savo broliui R. R. (V. K. advokatui), o šis 2016 m. kovo 2 d. sutartimi butą pardavė atsakovui. 2004 m. sausio 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties 9 punkte buvo nustatyta teisė ieškovei naudotis butu iki gyvos galvos, deklaruoti jame savo gyvenamąją vietą. Po sutarties sudarymo vyko ginčai teisme dėl sutarties teisėtumo ir ieškovės iškeldinimo, tačiau įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 27 d. sprendimu sutarties 9 punkto sąlyga nebuvo pripažinta negaliojančia, netikėta bei prieštaraujančia įstatymams, todėl ji šalims turi įstatymo galią. Be to, šiuo sprendimu konstatuoti panaudos santykiai tarp V. K. ir ieškovės. Kitoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMzgyLTc5OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-382-798/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-382-798/2015">2A-382-798/2015</a> teismas sprendė, kad netinkamai kvalifikuoti šalių santykiai, t. y. tarp šalių nebuvo susiklostę buto panaudos santykiai. Kadangi atskirose civilinėse bylose teisinė situacija buvo vertinta prieštaringai, teismas nesivadovavo nė vienu sprendimu kaip nustatančiu prejudicinį faktą.
7. Pagal M. S. inicijuotą skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą, administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUktNjM3OS04MTEvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI-6379-811/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI-6379-811/2016">eI-6379-811/2016</a> buvo nustatyta, kad 2004 m. sausio 27 d. sutarties 9 punktu prisiimti įsipareigojimai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti tik 2016 m. vasario 2 d., t. y. iki sudarant pirkimo–pardavimo sutartį su atsakovu. Dėl to teismas nagrinėjamoje byloje sprendė, kad yra nustatytas prejudicinis faktas, jog 2004 m. sausio 27 d. sutarties sąlygos išviešintos prieš atsakovui A. B. nuperkant butą.
8. Teismas pripažino, kad ieškovės ir V. K. 2004 m. sausio 27 d. sutartis sukelia teisinius padarinius, nes V. K. ginčuose su ieškove atstovavo advokatas R. R.; R. R. buto ir buto pirkėjas, ir pardavėjas, todėl jam buvo žinoma apie buto apsunkinimą panauda; jis parduodamas butą atsakovui R. R. neatskleidė tos aplinkybės, tačiau iš 2015 m. balandžio 7 d. reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos tarp V. K. ir A. B., aišku, kad atsakovas perėmė visas teises, kylančias iš civilinių bylų Nr. 2-24022/2015 ir Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTM0NC0yNTgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1344-258/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1344-258/2016">2A-1344-258/2016</a>, bei su šiomis bylomis susijusius dokumentus, taigi ir atsakovas žinojo apie ieškovės panaudos teises į butą. Toks atsakovas negali būti laikomas sąžiningu buto įgijėju. Be to, atsakovas verčiasi nekilnojamojo turto nuoma, todėl jam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo reikalavimų standartai, jis turėjo pareigą domėtis įgyjamu nekilnojamuoju turtu.
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 15 d. papildomu sprendimu tenkino atsakovo A. B. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.
10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. papildomo sprendimo ir atsakovo A. B. apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi iš esmės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą, patikslindama jo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 15 d. papildomą sprendimą paliko nepakeistą.
11. Kolegija nurodė, kad visi sandorių dalyviai (V. K., R. R., A. R.) žinojo apie ieškovės turimas teises į butą. Byloje nustatyta, kad R. R. su atsakovu yra pažįstami nuo 2011 m., advokatas R. R. taip pat yra atstovavęs atsakovui kitose bylose. Visos šios nustatytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad A. R., R. R. ir atsakovas žinojo apie ieškovės teises į ginčo butą ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė tokią aplinkybę nustatyta. Atsakovas butą įsigijo siekdamas vykdyti komercinę veiklą (nuomoti ir taip gauti pajamų), todėl turėjo elgtis protingai ir apdairiai, įvertinti įsigyjamą turtą, labiau domėtis aplinkybėmis, susijusiomis su komercinės veiklos vykdymu. Neįtikėtina kolegija laikė tai, kad atsakovas nežinojo su įsigyjamu turtu susijusių aplinkybių. Pripažinusi, kad atsakovas neabejotinai turėjo žinoti apie neįregistruotą ieškovės teisę gyventi bute, kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas buvo nesąžiningas. Dėl to netaikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.75 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas.
12. Kolegija konstatavo, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu iš viso patyrė 741 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl iš atsakovo turėjo būti priteista ne 1451 Eur, o 741 Eur šių išlaidų atlyginimo. Dėl to kolegija patikslino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovei priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 741 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme.
13. Kolegija paliko nepakeistą papildomą sprendimą (nemažino iš ieškovės atsakovo naudai priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą), nes vien tai, jog ieškovė sąžiningai veikė procese ir tinkamai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, neleidžia daryti išvados, kad būtina mažinti ar atleisti ją nuo atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Uzufruktui nustatyti yra būtinas teisinis pagrindas (įstatyme nurodytas atvejis, teismo sprendimas, kai tai nustato įstatymai, asmens valia ir sutikimas). Nagrinėjamu atveju neatsižvelgta į tai, kad įstatymo pagrindu ieškovė negali uzufrukto teise naudotis butu, nes ji neturi tokios įstatyme įtvirtintos subjektinės teisės, o teismo sprendimu ieškovei uzufruktas galėjo būti nustatytas tik įstatymo pagrindu. Tokio įstatyme nustatyto subjektyvaus pagrindo nenurodė ir teismas.
14.2. Teismai neatsižvelgė į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUktNjM3OS04MTEvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI-6379-811/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI-6379-811/2016">eI-6379-811/2016</a> (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi jis paliktas nepakeistas) nustatytas aplinkybes. Šis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašymą teritoriniam Registro tvarkytojui įregistruoti žymą apie 2004 m. sausio 27 d. sutarties 9 punktą M. S. pateikė jau po 2016 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, padarė išvadą, jog 2004 m. sausio 27 d. sutarties 9 punkte nustatyti įsipareigojimai (uzufrukto teisė) neperėjo nei buto savininkams A. R., R. R., nei atsakovui. Dėl to negali būti registruojama Nekilnojamojo turto registro įraše 2016 m. sausio 7 d. žyma apie 2004 m. sausio 27 d. sutarties 9 punkto įsipareigojimus. Kadangi įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje buvo konstatuota, kad 2004 m. sausio 27 d. sutartyje nustatyti įsipareigojimai neperėjo naujiems buto savininkams, nes jie nebuvo registruoti Nekilnojamojo turto registre iki to momento, kol butas nuosavybės teise priklausė V. K., tai neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais (CK 1.75 straipsnio 2 dalis).
14.3. Administracinėse bylose konstatuota aplinkybė tapo prejudiciniais faktais, kurių nereikėjo įrodinėti nagrinėjamoje byloje. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog buvęs buto savininkas V. K. leido ieškovei gyventi bute iki gyvos galvos, nelemia ieškovei uzufrukto teisės į butą atsiradimo ir atsakovo nuosavybės teisių suvaržymo. Šiuo atveju teisiškai nereikšminga laikytina aplinkybė, kad atsakovas galėjo žinoti ar nežinojo apie menamas ieškovės teises.
15. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
15.1. CK 4.147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai numato įstatymai, bei sandoriais. Atsakovas nurodo tik du pagrindus, ignoruodamas nustatytą faktą, kad šioje civilinėje byloje uzufrukto pagrindas – 2004 m. sausio 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties 9 punktas. Tai reiškia, kad uzufrukto nustatymo teisinis pagrindas kildinamas iš sandorio, jo šalims turinčio įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Tokią aplinkybę kaip uzufrukto teisinį pagrindą pripažino ir teismai. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į sprendimą administracinėje byloje, padarė išvadą, kad byloje yra nustatytas prejudicinis faktas, jog 2004 m. pirkimo–pardavimo sutartis buvo išviešinta viešame registre, t. y. visa sutartis įregistruota įstatymų nustatyta tvarka iki atsakovui įgyjant butą. Tai, kad uzufrukto teisinis pagrindas yra 2004 m. sandoris, netiesiogiai pripažino ir atsakovas, nurodydamas, jog 2004 m. sausio 27 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis saisto tik buvusį savininką V. K.
15.2. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems asmenims (prejudiciniai faktai). Atsakovas remiasi įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUktNjM3OS04MTEvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI-6379-811/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI-6379-811/2016">eI-6379-811/2016</a>, kurioje dalyvavo M. S. ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas. Dėl to šioje byloje priimtu sprendimu ir jame nustatytomis aplinkybėmis atsakovas negali remtis, nes jos nėra prejudiciniai faktai. Be to, tai nėra teismo nustatytas prejudicinis faktas, tik administracinio teismo išvada. Atkreiptas dėmesys į tai, kad tokiu argumentu (dėl prejudicinio fakto) atsakovas siekia paneigti byloje nustatytą faktą, jog jis buto įsigijimo dieną žinojo apie suvaržymus, ieškovės teisę gyventi bute iki gyvos galvos, deklaruoti jame savo gyvenamąją vietą. Administracinėje byloje nebuvo nustatytas atsakovo kaip sąžiningo įgijėjo prejudicinis faktas.
15.3. Byloje yra pateikti duomenys apie tai, kad atsakovas verčiasi nekilnojamojo turto nuoma, tai sudarė pagrindą teismams taikyti atsakovui aukštesnius nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartus. Byloje paneigus atsakovo sąžiningumo prezumpciją, netaikytinas CK 1.75 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės gyventi iki gyvos galvos kitam asmeniui priklausančiame bute gynimo daiktinės ir prievolinės teisės būdu
16. Pagal CK 4.141 straipsnio 1 dalį uzufruktas yra asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Uzufruktas yra viena iš daiktinių teisių, pagal kurią uzufruktorius įgyja teisę valdyti daiktą ir jį naudoti pagal paskirtį.
17. Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai numato įstatymas, bei sandoriais (CK 4.147 straipsnio 1 dalis). Sandoriu uzufruktą turi teisę nustatyti tik pats daikto savininkas (CK 4.148 straipsnis). CK 4.147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš uzufrukto kylančios teisės į daiktą, kuriam privaloma teisinė registracija, ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus uzufruktą, išskyrus atvejus, kai uzufruktą nustato įstatymas.
18. Viešame registre registruojami nekilnojamieji daiktai, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės ir įstatyme nustatytais atvejais juridiniai faktai (CK 4.253 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – NTRĮ) 9, 11, 12 straipsniai). Nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys įrašomi į nekilnojamojo turto registrą (NTRĮ 3 straipsnio 1 dalis).
19. Uzufruktas yra viena iš Nekilnojamojo turto registre registruojamų daiktinių teisių (NTRĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą nekilnojamojo turto registre registruojamos nekilnojamojo daikto registro įrašu, kuriame nurodomi duomenys apie daiktinės teisės turėtoją bei dokumentas, kurio pagrindu atsirado registruojama teisė (NTRĮ 14 straipsnis).
20. Sandoriai bei sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės, yra vienas iš viešame registre registruojamų su daiktais, teisių į juos suvaržymais bei daiktinėmis teisėmis susijusių juridinių faktų (CK 4.254 straipsnio 1 dalies 1 punktas, NTRĮ 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Juridiniai faktai, susiję su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais, registruojami padarant žymą atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše (NTRĮ 15 straipsnio 1 dalis).
21. Prašymą įregistruoti daiktą ir nuosavybės teises į jį paduoda daiktą įgijęs asmuo, o registruojant daiktines teises į svetimą daiktą, taip pat teisių į daiktus suvaržymus, – šių teisių turėtojas, suinteresuotas jų įregistravimu asmuo arba notaras (CK 4.256 straipsnio 2 dalis, NTRĮ 23 straipsnio 1 dalis). Prašymą įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus nagrinėja ir sprendimus priima viešo registro tvarkytojas (CK 4.257 straipsnio 1 dalis). Priėmus sprendimą įregistruoti daiktus, teisių į juos suvaržymus, daiktines teises ar juridinius faktus, išduodami dokumentai, patvirtinantys jų įregistravimą viešame registre (CK 4.257 straipsnio 2 dalis). Iš to išplaukia, kad Nekilnojamojo turto registre atliekama ne sutarties registracija, o įrašoma joje nustatyti ir viešo registro išduotame dokumente konkrečiai nurodyti daiktai, daiktinės teisės į juos, jų suvaržymai.
22. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė ir V. K. 2004 m. sausio 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties 9 punktu susitarė, jos ieškovei paliekama teisė naudotis butu iki gyvos galvos, deklaruoti jame savo gyvenamąją vietą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2565-422/2017 konstatuota, kad Nekilnojamojo turto registre nėra registruota 2004 m. sausio 27 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties 9 punkte nurodyta sąlyga; nei ieškovė, nei butą iš jos įgijęs V. K. iki nuosavybės teisių į butą perleidimo tretiesiems asmenims nesikreipė į nekilnojamojo turto tvarkytoją dėl daiktinės teisės sutarties 9 punkto pagrindu įregistravimo. Vėliau sudarytose nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą perleidimo tretiesiems asmenims sutartyse nenurodyta sąlyga dėl ieškovės teisės naudotis butu iki gyvos galvos, deklaruoti gyvenamąją vietą. Administracinio teismo nutartyje pažymėta, kad ieškovė tik 2016 m. vasario 2 d. (kai butas nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui R. R.) pateikė prašymą VĮ Registrų centrui padaryti žymą apie 2004 m. sausio 27 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties 9 punkte nurodytą juridinį faktą dėl šiame sandoryje nustatytos daiktinės teisės suvaržymo. Dėl to administracinis teismas pritarė teritorinio registratoriaus sprendimui atsisakyti įregistruoti ieškovės teisę naudotis butu iki gyvos galvos, nes kreipimosi metu buto nuosavybės teisė buvo perleista kitam savininkui, kuris nebuvo sudaręs susitarimo dėl uzufrukto. Tokie administracinėje byloje konstatuoti faktai, kad ieškovės daiktinė teisė į butą nebuvo registruota, tokią pagrįstai atsisakyta registruoti po nuosavybės teisės pardavimo tretiesiems asmenims, laikytini prejudiciniais nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
23. Pirmosios instancijos teismas (šia aplinkybe atsiliepime į kasacinį skundą remiasi ir ieškovė) laikėsi pozicijos, kad 2004 m. sausio 27 d. sutartis įregistruota įstatymų nustatyta tvarka, t. y. viešame registre buvo išviešinta visa sutartis kartu su 9 punkte nustatyta sąlyga dar iki V. K. perleidžiant butą, todėl ji sukėlė butą įsigijusiems asmenims tam tikras sutarties 9 punkte nustatytas pareigas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie sutarties pagrindu egzistuojančią daiktinę teisę (uzufruktą) teismas gali spręsti tik jei viešo registro išduotu dokumentu įrodyta, jog įregistruotas konkretaus turinio uzufruktas kaip daiktinė teisė. Nekilnojamojo turto pardavimo sandoris registruojamas kaip juridinis faktas padarant žymą atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše (žr. nutarties 20 punktą), tačiau visos tokio sandorio sąlygos ir iš jų kylančios teisės ir pareigos savaime nėra viešinamos. Registruojant uzufruktą kaip daiktinę teisę, nekilnojamojo daikto registre daromas įrašas, kuriame nurodomi duomenys apie daiktinės teisės turėtoją bei dokumentas, kurio pagrindu atsirado registruojama teisė (žr. nutarties 19 punktą). Be to, dėl daiktinės teisės įregistravimo turi kreiptis šios teisės turėtojas ar dėl šios teisės suinteresuotas asmuo (žr. nutarties 21 punktą).
24. Byloje pateikto Nekilnojamojo turto registro 2016 m. kovo 25 d. išrašo 4 punkte yra nurodyti duomenys apie nuosavybės teisės į butą įregistravimą ir išregistravimą, šių veiksmų atlikimo pagrindus; 7 punkte nurodyti įregistruoti su šiuo nekilnojamuoju turtu susiję juridiniai faktai (sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys, įregistravimo ir išregistravimo pagrindas, šio turto areštas ir pan.); 8 punkte yra žymos apie 2016 m. kovo 3 d. įregistruotą sąlygą neperleisti turto trečiajam asmeniui bei apie skolą už įsigytą turtą. Tokie Nekilnojamojo turto registro duomenys nesudaro pagrindo pripažinti, kad registruojant V. K. nuosavybės teisę iš 2004 m. sausio 27 d. sutarties buvo išviešinta sutarties sąlyga dėl daiktinės teisės ieškovei gyventi bute iki gyvos galvos nustatymo. Išrašo 6 punkte, kuriame nurodomos kitos daiktinės teisės, nėra jokio įrašo apie sutartimi ieškovei nustatytą uzufruktą. Toks prejudicinis faktas konstatuotas minėtoje administracinėje byloje Nr. eA-2565-422/2017. Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruota ieškovės daiktinė teisė naudotis ginčo butu, iki šis butas V. K. buvo perleistas tretiesiems asmenims. Kitiems asmenims ši teisė pagal sekimo požymį neperėjo ir jiems neatsirado pareigos tokią teisę įgyvendinti (CK 4.147 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju neegzistuoja ir pagrindas nustatyti ieškovei tokią teisę teismo sprendimu (CK 4.39 straipsnio 1 dalis, 4.93 straipsnio 2 dalis).
25. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės neleidžia prieiti prie išvados, jog ieškovė turi daiktinę teisę į atsakovui nuosavybės teise priklausantį butą, todėl tokia teisė negali būti pripažinta ir ginama. Tačiau ieškinyje nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą teismams spręsti dėl pagrindo ginti ieškovės prievolinę teisę, kylančią iš sutarties 9 punkto sąlygos. Ieškovė, ieškiniu prašydama nustatyti uzufrukto teisę, kartu nurodė ir tai, kad 2004 m. sausio 27 d. sutarties pagrindu tarp jos ir V. K. susiklostė panaudos teisiniai santykiai, ši naudojimosi nekilnojamuoju turtu teisė perėjo naujiems buto savininkams CK 6.643 straipsnio pagrindu, todėl atsakovui privaloma iš panaudos teisinių santykių kilusi pareiga.
26. Neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės (CK 6.629 straipsnio 1 dalis). Neatlygintinio naudojimosi daiktu sutartis prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jei įstatymų nustatyta tvarka ji įregistruota viešame registre (CK 6.478 straipsnio 2 dalis, 6.629 straipsnio 2 dalis).
27. Panaudos davėjas turi teisę daiktą parduoti ar perduoti atlygintinai naudotis trečiajam asmeniui. Tokiu atveju naujam daikto savininkui ar naudotojui pereina teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą panaudos sutartį, jei registruotina panaudos sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre arba apie ją naujasis savininkas ir naudotojas sutarties sudarymo metu žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.643 straipsnio 1 dalis). Teisių ir pareigų perėjimui šios normos pagrindu pakanka vienos iš nurodytų sąlygų. Sprendžiant dėl teisių ir pareigų iš panaudos sutarties perėjimo turi būti įvertinta CK 4.48 straipsnio 2 dalies nuostata, kad naujasis savininkas į perduotą daiktą įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas, jei įstatymai ar sutartis nenustato ko kito. Tai reiškia, kad teisiškai svarbios yra aplinkybės ne tik ar naujasis savininkas žinojo, kad yra susitarimas dėl naudojimosi, tačiau taip pat ir tai, ar ja iš tikro yra naudojamasi, t. y. ar naudojimosi santykiai kokiu nors teisėtu pagrindu nėra pasibaigę. Daiktinės teisės atsiranda nuo jų įregistravimo ir galioja, iki bus išregistruotos, nepriklausomai nuo to, ar asmuo ta teise visada ir nepertraukiamai naudojasi. Tuo tarpu prievoliniu pagrindu atsiradusi teisė neturi sekimo požymio ir nepertraukiamo galiojimo. Ji galioja iki tol, kol nėra pasibaigusi, pavyzdžiui, realiai nesinaudojant daiktu.
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad panaudos sutartis yra realinis sandoris; ji laikytina sudaryta tik nuo panaudos sutarties dalyku esančio daikto perdavimo panaudos gavėjui momento; atitinkamai neperdavus daikto, panaudos sutartis laikoma nesudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-611/2018, 35, 38 punktai).
29. Nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas prašymas pripažinti iš sutarties atsiradusią teisę naudotis gyvenamąja patalpa. 2004 m. sausio 27 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties 9 punkto nuostata, kuria šalys susitarė leisti ieškovei neatlygintinai naudotis butu iki gyvos galvos, atitinka panaudos teisinių santykių apibrėžtį (CK 6.629 straipsnio 1 dalis). Ši pirkimo–pardavimo sutartis įstatyme nustatyta tvarka įregistruota viešame registre, tačiau, minėta nutarties 24 punkte, registre nėra įregistruota kokių nors apribojimų, nenustatyta kokių nors daiktinių ar kitų teisių tretiesiems asmenims. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė įrodinėjo aplinkybes, kad V. K. turėjo iš sutarties kilusią prievolę leisti ieškovei gyventi bute, apie tokią prievolę žinojo arba turėjo žinoti tretieji asmenys, įsigiję butą iš V. K. Teismas šiuos faktus pripažino įrodytais ir jų pagrindu patenkino ieškinį. Atsižvelgiant į tai, kad sprendžiama dėl iš prievolės kilusios teisės gynimo, tokiai iš panaudos teisinių santykių kilusiai pažeistai teisei ginti reikia įvertinti ne tik aplinkybes, jog buvo teisinis pagrindas panaudos teisiniams santykiams, bet ir tai, kad šiais pagrindais atsiradusi teisė nepasibaigė ir neperėjo kitiems asmenims.
30. Bylos duomenimis, ieškovė po 2004 m. sausio 27 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ginčo bute nustojo gyventi. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTM0NC0yNTgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1344-258/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1344-258/2016">2A-1344-258/2016</a> nustatyta, kad M. S. ginčo bute negyvena, faktiškai ji gyvena sau nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini); ginčo bute neteisėtai (be savininko sutikimo) gyvena jos sūnus V. S., todėl teismo sprendimu jis buvo iškeldintas. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1771-580/2016 atsisakant tenkinti ieškovės M. S. prašymą įpareigoti atnaujinti elektros energijos tiekimą nekonstatuotas jos interesų pažeidimas, nes nustatyta, jog ji gyvena kitame, jau minėtame savo bute (duomenys neskelbtini). Aplinkybę, kad ginčo bute ieškovė M. S. negyveno, patvirtina byloje pateikta jos pačios surašyta ir pasirašyta 2016 m. liepos 11 d. informacija antstoliui A. Naujokaičiui apie tai, kad ji gyvena bute (duomenys neskelbtini) ji negyvena. Faktą, kad ieškovė nesinaudojo sutartyje aptarta teise gyventi bute (duomenys neskelbtini), netiesiogiai patvirtina ir jos byloje pareikštas reikalavimas įkeldinti ją į butą (šio savo teisių gynimo ieškovė vėliau atsisakė kaip perteklinio reikalavimo). Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir tai, kad tiek V. K., tiek kiti butą įgiję asmenys, taip pat ir atsakovas, žinojo ir turėjo žinoti apie faktą, kad bute gyvena ieškovės sūnus V. S.
31. Tokios bylos nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą teismams spręsti, kad nors 2004 m. sausio 27 d. sutartyje šalys (ieškovė ir V. K.) nustatė teisinį pagrindą panaudos teisiniams santykiams atsirasti, tačiau faktiškai šie santykiai nesusiklostė, nes atsakovui neperėjo teisės ir pareigos iš sutarties 9 punkto sąlygos pagal CK 6.643 straipsnį, kadangi naudojimasis ginčo patalpa buvo pasibaigęs. Nesant byloje nustatytų prievolinių teisinių santykių nėra pagrindo konstatuoti ir jų pažeidimą. Reikalavimas dėl teisės deklaruoti ginčo bute gyvenamąją vietą susijęs su naudojimosi faktu ir galimybe jį pripažinti, todėl sprendžiamas taip pat.
32. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į prejudicinius faktus, nustatytus administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUktNjM3OS04MTEvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI-6379-811/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI-6379-811/2016">eI-6379-811/2016</a>, kurioje sprendimas yra įsiteisėjęs ir šalims įgijęs res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią, netinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taip pat netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias uzufruktą ir jo pagrindu atsirandančias pareigas, panaudos teisinius santykius ir sandorių registraciją. Nustatytas materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir nutarties dalis, kuriomis patenkinta ir palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl uzufrukto nustatymo, ir dėl šio reikalavimo priimti naują sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. Tenkinus kasacinį skundą ir atmetus ieškinio reikalavimą, perskirstytinos šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme atsakovas patyrė 750 Eur atstovavimo išlaidų; apeliacinės instancijos teisme – 375 Eur bylinėjimosi išlaidų (75 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 300 Eur atstovavimo išlaidų), todėl iš viso iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 1125 Eur išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.
35. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi iš atsakovo ieškovės naudai priteista 741 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme atlyginimo. Atsakovas pateikė duomenis, kad vykdydamas šią nutartį sumokėjo ieškovei 366 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kadangi panaikinus teismų procesinius sprendimus dėl uzufrukto nustatymo šis ieškinio reikalavimas atmestas, tai atgręžtinas sprendimo vykdymas ir iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 366 Eur jo sumokėtų lėšų atlyginimo (CPK 760, 762 straipsniai).
36. Susumavus nutarties 35, 36 punktuose iš ieškovės atsakovo naudai priteistinų išlaidų atlyginimą, iš viso iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 1491 Eur (1125 Eur + 366 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
37. Atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jis sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą. Duomenų apie jo patirtas atstovavimo kasaciniame teisme išlaidas nepateikta, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas. Tenkinus atsakovo kasacinį skundą, iš ieškovės priteistina 75 Eur išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).
38. Kasacinis teismas patyrė 4,19 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus atsakovo kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 760, 762 straipsniais,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nutartį ir ją išdėstyti taip:
„Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinio reikalavimas nustatyti ieškovei M. S. uzufruktą, panaikinti ir dėl šio reikalavimo priimti naują sprendimą – atmesti ieškinio reikalavimą nustatyti ieškovei M. S. uzufruktą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl ieškovės M. S. įkeldinimo į butą (duomenys neskelbtini), palikti nepakeistą.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. papildomą sprendimą.
Priteisti iš ieškovės M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1491 (vieną tūkstantį keturis šimtus devyniasdešimt vieną) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.“
Priteisti iš ieškovės M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 75 (septyniasdešimt penkis) Eur kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovės M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,19 Eur (keturis Eur 19 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Apie nutarties priėmimą pranešti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Andžej Maciejevski
Algis Norkūnas
