Dėl sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovei valstybės įmonei „Visagino energija“

Civilinė byla Nr. e2A-15-856/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-45142-2015-3 Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.1.4; 2.6.8.9; 2.6.11.5; 3.3.1.18.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 31 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. K., E. K. ir trečiojo asmens R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-714-871/2017 pagal ieškovės valstybės įmonės „Visagino energija“ patikslintą ieškinį atsakovams E. K. ir A. K., valstybės įmonei Registrų centrui dėl skolos priteisimo ir deklaracijos dalies apie statybos užbaigimą panaikinimo, trečiasis asmuo byloje R. K., išvadą teikiančios institucijos: Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Valstybinė energetikos inspekcija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bei pagal R. K. patikslintą ieškinį dėl sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovei valstybės įmonei „Visagino energija“, tretieji asmenys A. K., E. K., išvadą teikiančios institucijos: Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė metrologijos inspekcija.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Visagino energija“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama lygiomis dalimis iš atsakovų E. K. ir A. K. priteisti 9249,46 Eur įsiskolinimą už suteiktas paslaugas iki 2015-10-31, 839,70 Eur delspinigius, 227 Eur bylinėjimosi išlaidas ir 8,05 procentų metines palūkanas nuo 10 089,16 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (e. b. I t., 17-20 b. l., XI t., 110–114 b. l.). 2016-10-05 ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė: 1) panaikinti 2012-03-23 nekilnojamojo turto registrui pateiktos atsakovo A. K. 2012-03-22 deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą dalį, kuria pakeistas atsakovams priklausančių patalpų šildymo būdas iš centrinio šildymo iš centralizuotų sistemų į vietinį centrinį šildymą; 2) įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centrą atlikti pakeitimus nekilnojamojo turto kadastre – panaikinti punkte 2.1. įrašą „vietinis centrinis šildymas“ ir jį pakeisti įrašu „centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų; 3) priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų E. K. ir A. K. ieškovei 9249,46 Eur skolos už suteiktas paslaugas nuo 2010-10-01 iki 2015-10-31, 839,70 Eur delspinigių, 8,05 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė VĮ „Visagino energija“ nurodė, kad atsakovams 2005-03-04 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu po ½ dalį priklauso negyvenamosios patalpos – parduotuvės adresu: (duomenys neskelbtini). Su atsakovų atstovu R. K., veikusiu pagal įgaliojimą, 2005-08-25 buvo sudaryta šilumos ir šilumnešio pirkimo-pardavimo sutartis ir geriamojo vandens bei nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis, kurių pagrindu ieškovas tiekė atsakovų patalpoms elektros ir šilumos energiją, karštą ir šaltą vandenį bei šalino ir tvarkė nuotekas. Atsakovai tinkamai ir laiku neatsiskaitė už pateiktą energiją ir kitas suteiktas paslaugas. Atsakovams priklausančios komercinės patalpos yra daugiabučio gyvenamojo namo pirmame aukšte, namui šiluma tiekiama centralizuotai. Atsakovai savavališkai šiose patalpose išmontavo šildymo įrenginius, neturėdami tam išduotų leidimų bei techninių sprendimų. Kad šilumos įrenginiai įrengti savavališkai, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus, konstatavo ir Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2011-09-05 sprendimu Nr. (18)2R-918. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 10 d. sprendimu atmetė atsakovų skundą dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011-09-05 sprendimo. Atsakovai yra skolingi 9249,46 Eur už parduotus energijos išteklius ir suteiktas paslaugas iki 2015-10-31 bei 839,70 Eur delspinigių, paskaičiuotų vadovaujantis sutarčių 22 ir 15 punktais, delspinigių norma – 0,05 procentai.

3. Atsakovai E. K. ir A. K. bei trečiasis asmuo R. K. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti, o naujus ieškinio reikalavimus dėl 2012 m. deklaracijos panaikinimo ir VĮ Registrų centras sprendimo ginčo patalpų duomenų pakeitimo panaikinimo palikti nenagrinėtus arba bylą dėl jų nutraukti (e. b. III t., 1-47 b. l.).

4. Atsiliepime nurodė, kad 1995 metais atsakovų patalpose buvo pakeistas patalpų šildymo būdas, atjungiant jas nuo centralizuoto šildymo ir įrengiant vietinį šildymą elektra. Nuo 1995 metų į ginčo patalpas ieškovė netiekia centralizuotos šilumos energijos ir neteikia jokių šildymo ir karšto vandens tiekimo paslaugų, o už nesuteiktas paslaugas vartotojas turi teisę nemokėti. Visi šie paprastojo remonto darbai, atlikti apie 1995 metus, buvo deklaruoti 2010 m. spalį, kadastruoti 2012 m. vasarį ir užregistruoti VĮ Registrų centre, tuo teisiškai įregistruojant pareiškėjų patalpų šildymo būdo keitimą, atliekant paprastojo remonto darbus. Šalių ginčas yra kilęs iš ieškovės ir atsakovų 2005-08-25 šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutarties Nr. 13SĮ-(4.7)-223, kurią pasirašė R. K., kuris ginčo sutartyse yra nurodytas sutarties šalimi, abonentu, vartotoju. Todėl ieškinys pareikštas netinkamiems atsakovams, nes jie nėra ieškovės sudarytos sutarties šalys (vartotojai). Šią sutartį R. K. pasirašė pagal įgaliojimą, kurį atsakovai buvo suteikę R. K. tik atlikti veiksmus, susijusius su ginčo patalpų paveldėjimu, tačiau nebuvo įgalioję R. K. sudaryti vartojimo sutartis atsakovų vardu. Nors šiuo ieškiniu ieškovė prašo atlyginti skolą, tačiau iš tikro ieškovė prašo atlyginti žalą, nes į atsakovų patalpas centralizuota šilumos energija nebuvo tiekiama. Ginčo sutartis formaliai nustojo galioti, nes nuo 2005-08-25 keitėsi šilumos paskirstymo ir kainų nustatymo metodikos ir sutartis nustojo formaliai galioti ne vėliau kaip 2007-04-28. Sandoris yra apsimestinis, nes jis apskritai negalėjo būti sudarytas, kadangi ginčo patalpos nuo 1995 metų buvo atjungtos nuo centralizuoto šildymo. R. K. sutartį pasirašė tik dėl ieškovės spaudimo ir atsisakymo įjungti elektrą, kol nebus sudaryta šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis, nors R. K. žinojo, jog sutarties sudarymo metu ginčo patalpos nebuvo ir negalėjo būti centralizuotai šildomos, nes buvo atjungtos nuo centralizuotos šilumos energijos tiekimo tinklų. Tvirtina, kad teisėtai ir laikydamiesi visų teisės aktų reikalavimų įteisino savo buto šildymo būdą 2010 m. spalį, laikydamiesi 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Statybos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių savavališkos statybos padarinių šalinimą (įstatymo 28 straipsnis), kurios įsigaliojo 2010-10-01, nes ginčo teisiniam santykiui spręsti turi būti taikomos Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatos, įsigaliojusios 2010-10-01, nors šildymo ir karšto vandens ruošimo būdo pakeitimo paprastojo remonto darbai buvo atlikti anksčiau. Atsakovų buto šildymo būdo pakeitimas šiuo metu yra oficialiai įregistruotas VĮ Registrų centras pagal 2010-10-05 užpildytą deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą. Deklaracija nėra užginčyta teismine tvarka, todėl yra galiojanti ir teisėta. Atsakovai yra teisėtai nutraukę šilumos vartojimo sutartis ne tik konkliudentiniais pagrindais 1995 metais, bet ir formaliai, 2012 m. įregistravę VĮ Registrų centras 2010 m. spalį deklaruotą šildymo būdo pakeitimą iš centralizuoto į vietinį centrinį (elektra ir dujomis). Ieškovės atliktas šilumos energijos ir karšto vandens paskirstymas atsakovų name buvo atliktas neteisėtai. Ieškovė visada buvo karšto vandens tiekėja, o atsakovų name visada turėjo būti taikomas 1-asis kašto vandens ruošimo būdas, kai karštą vandenį, kaip galutinį produktą, tiekia vienas tiekėjas – VĮ „Visagino energija“. Atsakovams buvo nepagrįstai skaičiuojamas karšto vandens cirkuliacijos mokestis, nors į atsakovų butą karštas vanduo nebuvo tiekiamas ginčo laikotarpiu. Ginčo laikotarpiu centralizuota šiluma atsakovų name buvo skirstoma tik pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą 4-ą metodą, nors turėjo būti kartu taikomas ir 5-as metodas. Ieškovė netinkamai skirstė šilumą pagal šią metodiką, nes dalį šilumos energijos priskyrė ir atsakovų patalpoms, kurios buvo šildomos vietiniu būdu. Komisijos 4-a metodika yra skirta namams, kurių visi butai ir visos bendro naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai. Atsakovų patalpos yra šildomos vietiniu būdu nuo 1995 metų. Visa name suvartota centralizuota šilumos energija turėjo būti paskirstyta tik tarp butų, kurie šildomi centralizuotai.

5. R. K. 2016-05-25 Visagino miesto apylinkės teismui pateikė patikslintą ieškinį VĮ „Visagino energija“, prašydamas pripažinti ieškovės sudarytą 2005-08-25 „Šilumos ir šilumnešio pirkimo-pardavimo sutartį (gyvenamieji namai)“ Nr. 13SĮ-(4.7)-223 negaliojančiu apsimestiniu ir nesąžiningu sandoriu, sudarytu ekonominio spaudimo įtakoje ir neįgalioto atstovo, nutrauktu nuo ieškovo valdomų trečiųjų asmenų patalpų šildymo ir karšto vandens ruošimo būdo pakeitimo įteisinimo; įpareigoti VĮ „Visagino energija“ atlikti jo valdomų trečiųjų asmenų patalpų atžvilgiu šioms patalpoms priskirtos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens paskirstymo bei jo temperatūros palaikymo mokesčio perskaičiavimą nuo ginčo patalpų šildymo ir karšto vandens ruošimo būdo pakeitimo įteisinimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti ir jo temperatūrai palaikyti pagal 4 metodą, taikomą kartu su 5 metodu, atsakovų patalpų šildymui ir nepriskiriant jokios centralizuotos šilumos energijos nuo atsakovų patalpų šildymo ir karšto vandens ruošimo būdo pakeitimo įteisinimo, taip pat nepriskiriant jokios centralizuotos šilumos energijos dalies, skirtos tik dalies butų savininkų naudojamų laiptinių, kurios nėra bendro naudojimo patalpos, šildymui (e. b. V t., 1–42 b. l.).

6. R. K. patikslintame ieškinyje nurodė, kad 2005-08-25 „Šilumos ir šilumnešio pirkimo-pardavimo sutartis (gyvenamieji namai)“ Nr. 13SĮ-(4.7)-223, kurią pasirašė R. K., ginčo sutartyse nurodytas sutarties šalimi, abonentu, vartotoju, yra apsimestinis sandoris, nes jis apskritai negalėjo būti sudarytas, kadangi ginčo patalpos nuo 1995 metų buvo atjungtos nuo centralizuoto šildymo. Šias patalpas panaudos pagrindu valdęs R. K. ginčo sutartį pasirašė tik dėl atsakovės VĮ „Visagino energija“ spaudimo ir atsisakymo įjungti elektrą, kol nebus sudaryta šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis, nors žinojo, jog sutarties sudarymo metu ginčo patalpos nebuvo ir negalėjo būti centralizuotai šildomos, nes buvo atjungtos nuo centralizuotos šilumos energijos tiekimo tinklų. Todėl ginčo sutartis faktiškai niekada negaliojo ir nebuvo vykdoma atsakovų. Nors patalpų šildymo būdas buvo pakeistas 1995 metais, tačiau jei šis šildymo būdo pakeitimas būtų laikomas neteisėtu, tvirtina, kad teisėtai ir laikydamasis visų teisės aktų reikalavimų įteisino savo buto šildymo būdą 2010 m. spalį, laikydamasis 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Statybos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių savavališkos statybos padarinių šalinimą (įstatymo 28 straipsnis), kurios įsigaliojo 2010-10-01, nes ginčo teisiniam santykiui spręsti turi būti taikomos Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatos, įsigaliojusios 2010-10-01, nors šildymo ir karšto vandens ruošimo būdo pakeitimo paprastojo remonto darbai buvo atlikti anksčiau. Byloje yra pateikti įrodymai (patalpų kadastravimo byla, deklaracija apie statybos darbų užbaigimą, VĮ „Registrų centras“ išrašas apie atsakovų patalpų vietinį šildymo būdą, antstolio faktinių aplinkybių konstravimo protokolas), kad atsakovų patalpos yra atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų. Užbaigus minėtus šildymo būdo pakeitimo paprastojo remonto darbus, atsakovų bute buvo atlikti kadastriniai matavimai ir užpildyta deklaracija apie statybos darbų užbaigimą, kuri buvo oficialiai įregistruota valstybės įmonėje „Registrų centras“. VĮ „Visagino energija“ atliktas šilumos energijos ir karšto vandens paskirstymas ginčo name buvo atliktas neteisėtai, įmonė visada buvo karšto vandens tiekėju, o ginčo name visada turėjo būti taikomas 1-asis kašto vandens ruošimo būdas, kai karštą vandenį, kaip galutinį produktą, tiekia vienas tiekėjas – VĮ „Visagino energija“. Minėto namo butų savininkai nebuvo pasirinkę 2-ojo karšto vandens ruošimo būdo, nes įmonė neturi jokių įrodymų, jog namo butų savininkai pasirinko 2-ąjį karšto vandens ruošimo būdą ir sudarė atitinkamas sutartis dėl šilumos ir šalto vandens pirkimo iš atskirų tiekėjų. Šilumos tiekėjas neturėjo teisės atsakovams skaičiuoti ir karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio. VĮ „Visagino energija“ netinkamai skirstė šilumą pagal šią metodiką, nes dalį šilumos energijos priskyrė ir R. K. valdomoms patalpoms, kurios buvo šildomas vietiniu būdu. Komisijos 4-a metodika yra skirta namams, kurių visi butai ir visos bendro naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai. R. K. valdomos patalpos yra šildomas vietiniu būdu nuo 1995 metų. Tokiais atvejais įmonė turėjo kitaip taikyti įvairius paskirstymo metodus ginčo patalpoms, nepriskiriant ginčo patalpoms centralizuotos šilumos dalies. Visa name suvartota centralizuota šilumos energija turėjo būti paskirstyta tik tarp butų, kurie šildomi centralizuotai.

7. Ieškovė VĮ „Visagino energija“ atsiliepimu į R. K. ieškinį prašė ieškinį atmesti (e.b. X t., 1–9 b. l.). Nurodė, kad R. K., E. K. ir A. K. nepateikė jokių įrodymų, kad 1995 metais šildymo prietaisai jiems priklausančiose patalpose buvo išmontuoti, atvirkščiai, R. K., veikdamas trečiųjų asmenų vardu, 2005-08-25 sudarė Šilumos ir šilumnešio pirkimo – pardavimo sutartį, iš kurios matyti, kad dėl E. K. ir A. K. (toliau – tretieji asmenys pagal R. K. patikslintą ieškinį) priklausančių patalpų šildymo buvo susitarta ir VĮ „Visagino energija“ tiekė ir tiekia šioms patalpoms šildymą ir kitus energijos išteklius. Tretieji asmenys nepriskirtini buitinių energijos (šilumos) vartotojų kategorijai ir jų sutartinių santykių su šilumos tiekėju negina Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, nes jie nėra vartotojai šio įstatymo prasme. R. K. ir trečiųjų asmenų teiginys, kad 2005-08-25 sudaryta šilumos ir šilumnešio pirkimo-pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, yra klaidingas ir reikalavimas pripažinti tokią sutartį negaliojančia yra nepagrįstas. Visagino savavaldybės administracija pranešė, kad ji nėra išdavusi A. K. ir E. K. iki 2012-03-22 rašytinio pritarimo dėl šildymo būdo pakeitimo negyvenamosiose patalpose adresu (duomenys neskelbtini) UAB „Visagino būstas“ taip pat informavo, kad patalpoms (duomenys neskelbtini), neturi šilumos ar karšto vandens sistemos aprašo ar paprasto projekto dėl šildymo sistemos rekonstrukcijos ir kad šio namo savininkai nėra priėmę sprendimo dėl vietinio šildymo įrengimo negyvenamosiose patalpose adresu (duomenys neskelbtini). Tretieji asmenys negavo rašytinio pritarimo iš Visagino savivaldybės administracijos dėl šilumos įrenginių atjungimo ginčo patalpose bei nepranešė apie tai šilumos tiekėjui, todėl trečiųjų asmenų patalpose šildymo įrenginiai de jure nėra atjungti nuo centralizuoto šildymo ir jie privalo mokėti už į jų patalpas patiektą šilumos energiją. Pagal kasacinio teismo praktiką, vartotojai, neteisėtai atjungę buto (kitų patalpų) šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto (kitų patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją. Kadangi name adresu (duomenys neskelbtini), nėra nustatyta faktų apie teisėtą šildymo sistemos įrenginių atjungimą nuo namo bendro naudojimo šilumos įrenginių, name taikomas tik Šilumos paskirstymo šildymui ir karštam vandeniui metodas Nr. 1, t. y. papildomai netaikomas Šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5. Ieškovė tretiesiems asmenims netaiko mokesčio už karšto vandens cirkuliaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu ieškovės VĮ „Visagino energija“ 2016-10-05 patikslintą ieškinį patenkino, priteisė iš atsakovų A. K. ir E. K. lygiomis dalimis ieškovei VĮ „Visagino energija“ 9249,46 Eur skolą ir 839,70 Eur delspinigius, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 4624,73 Eur skolą ir po 419,85 Eur delspinigių, priteisė iš atsakovo A. K. 8,05 procentų procesines metines palūkanas nuo priteistos 5044,58 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016-02-05 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisė iš atsakovės E. K. ieškovei VĮ „Visagino energija“ 8,05 procentų procesines metines palūkanas nuo priteistos 5044,58 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016-02-05 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei iš atsakovų A. K. ir E. K. lygiomis dalimis priteisė 258 Eur žyminio mokesčio, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 129 Eur. Panaikino atsakovo A. K. surašytą 2012-03-22 deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 ta apimtimi, kurios pagrindu pakeistas atsakovams priklausančių patalpų (duomenys neskelbtini), kadastro duomuo apie šildymo būdą iš centrinio šildymo iš centralizuotų sistemų į vietinį centrinį šildymą, likusioje dalyje ieškovės patikslintą ieškinį paliko nenagrinėtą, išaiškino, kad ieškovė gali pasinaudoti išankstine ne ginčo tvarka. R. K. patikslintą ieškinį atsakovei VĮ „Visagino energija“ atmetė.

9. Teismas konstatavo, kad 2005-08-25 šilumos ir šilumnešio pirkimo-pardavimo sutartyje nurodoma, jog sutartis sudaroma tarp VĮ „Visagino energija“ ir R. K., veikiančio pagal įgaliojimą. Nors 2005-08-25 Šilumos ir šilumnešio pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 13SĮ– (4.7)-223 ir Geriamojo vandens bei nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartyje vartotoju nurodytas R. K., tačiau iš sutarčių turinio matyti, kad R. K. veikia pagal įgaliojimą, t. y. ne savo vardu ir interesais, o iš sutartyse nurodytų sutarties dalykų ir sutarties objektų matyti, kad susitarta dėl energijos, vandens, paslaugų tiekimo į atsakovams nuosavybės teise priklausančias paveldėtas ginčo patalpas.

10. Teismas vertino, kad tiek 2005-08-25 Šilumos ir šilumnešio pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 13SĮ-(4.7)-223, tiek Geriamojo vandens bei nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 13SĮ – (4.7)-224 su ieškove buvo sudarytos per atsakovų atstovą pagal įgaliojimą R. K., todėl pastarieji sandoriai tiesiogiai sukūrė, pakeitė ar panaikino atstovaujamųjų (atsakovų) teises ir pareigas ir sukelia teisines pasekmes atstovaujamiesiems. Iš Visagino 2-ąjame notarų biure atsakovų 2004-04-28 išduoto įgaliojimo matyti, kad atsakovai E. K. ir A. K. suteikė įgaliojimus R. K. atstovauti įgaliotinius visose įstaigose ir organizacijose, už juos pasirašyti ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Įgaliojimas nėra įstatymų nustatyta tvarka nuginčytas ar pripažintas negaliojančiu.

11. Teismas nurodė, kad nekilnojamųjų daiktų panaudos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Nagrinėjamu atveju 2005-12-03 panaudos sutartis tarp panaudos davėjų A. K. ir E. K. ir panaudos gavėjo R. K. ginčo laikotarpiu nebuvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre, ji pateikta teismui teisminio bylos nagrinėjimo metu 2016 metų spalio mėnesį, todėl atsakovai ir trečiasis asmuo R. K. negali panaudoti šio sandorio fakto prieš ieškovę.

12. Teismas konstatavo, kad atsakovams nuosavybės teise priklausančios ginčo patalpos – parduotuvė-patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), yra komercinės paskirties negyvenamosios patalpos, t. y. parduotuvė. Taigi, tiek 2005-08-25 Šilumos ir šilumnešio pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 13SĮ- (4.7)-223, tiek Geriamojo vandens bei nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 13SĮ – (4.7)-224 buvo sudarytos siekiant vykdyti ūkinę – komercinę veiklą, todėl šios sutartys negali būti laikomos vartojimo sutartimis, o šių sutarčių nuostatos negali būti vertinamos nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų taikymo aspektu.

13. Teismas konstatavo, kad atsakovai nepateikė pakankamų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovų nurodytu metu (1995 metais) šildymo prietaisai jiems priklausančiose patalpose buvo išmontuoti ir tai padaryta norminių teisės aktų nustatyta tvarka, tuo tarpu byloje esantys įrodymai tokius teiginius paneigia. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčijamos patalpos palikėjai A. K. nuosavybės teise priklausė tik nuo 2001-01-04. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad iki šio laikotarpio ginčo patalpos šilumos įrenginiai buvo atjungti nuo centrinio šildymo ir kad atjungimas buvo teisėtas.

14. Teismas nurodė, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, VĮ Registrų centro atstovo paaiškinimų nustatyta, jog iki 2012-03-27 Nekilnojamojo turto registre buvo užfiksuoti nekilnojamojo daikto (duomenys neskelbtini), duomenys apie šildymą – centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Todėl, priešingai nei teigia atsakovai, nėra teisinio pagrindo teigti, kad iki 2012-03-27 ginčo patalpose nebuvo centrinio šildymo iš centralizuotų sistemų.

15. Teismo vertinimu aplinkybę, kad atsakovų patalpos nėra teisiškai atjungtos nuo centralizuoto šildymo, patvirtina atsakovo A. K. 2013-01-16 prašymas dėl šildomų patalpų ploto sumažinimo 5 nešildomoms patalpoms, kuriuo remiantis ieškovas nuo 2013 metų sausio mėnesio sumažino atsakovų šildomų patalpų plotą nuo 207,22 m2 iki 175,02 m2. Šiuo 2013-01-16 prašymu atsakovas pripažino 18120,14 Lt skolą ir prašė ją išdėstyti 2 metams.

16. Atsakovai pateikė ir 2012-03-22 deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1, kurioje nurodyta, jog užbaigta komercinių patalpų – parduotuvės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), patalpų rekonstrukcija, statybą leidžiantis dokumentas – 2001-04-11 Visagino miesto savivaldybės protokolas Nr. 20-42; statinio projektas – 2001-03-30 parduotuvės fasado ir vidaus patalpų rekonstrukcija, statinio projektuotojas - UAB „Svertas“; statybos rangovas ir statybos vadovas - A. K.. Teismas konstatavo, kad šioje deklaracijoje nenurodyta, kokie konkrečiai darbai buvo atlikti, o statybos vadovas A. K. yra mirusi (duomenys neskelbtini). 2012-03-05 kadastro duomenų bylos ir 2012-03-22 deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 pagrindu pagal A. K. prašymą Nekilnojamojo turto registre nuo 2012-03-27 buvo įregistruoti parduotuvės kadastro duomenys apie jos šildymo būdą „vietinis centrinis šildymas“.

17. Teismo vertinimu, pagal 2001 m. UAB „Svertas“ parengtą projektą Nr. 01-55-007 buvo numatoma atlikti patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), fasado ir vidaus patalpų rekonstrukcijos darbus, šio projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad šildymo, vėdinimo, elektros tiekimo ir apšvietimo tinklai lieka nepakitę. Be to, aiškinamajame rašte nurodyta esamus radiatorius perkelti ir prijungti vietoje. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Svertas“ pateiktas projektas, kuris nurodytas 2012-03-22 deklaracijoje apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1, nekeitė esamos patalpų šildymo sistemos, tik pakeitė patalpų plotą, tūrį bei vidinį patalpų išplanavimą.

18. Teismas sprendė, kad atsakovai neįrodė savo teiginių, jog ginčo patalpos nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo atjungtos 1995 metais ir kad tai atlikta teisėtai, šie teiginiai yra nepagrįsti bei neatitinkantys byloje esančių įrodymų.

19. Tiek pagal teisinį reglamentavimą, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėse bylose, butų savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto šildymo sistemą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovai laikėsi specialios šilumos tiekimo įrangos atjungimo procedūros, kurios privalėjo laikytis, ir atsakovai neįrodė, jog jie yra teisėtai atsijungę nuo centralizuotai teikiamo šildymo. Teismo vertinimu, atsakovai nepateikė įrodymų, kad atjungė šildymo tinklus laikydamiesi Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų 2003-06-30 Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-258, nustatytos tvarkos.

20. Teismas konstatavo, jog 2010 m. spalio 1 d. deklaracija apie statybos užbaigimą nėra pakankama įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos ir kartu pripažinti šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykių tarp šalių pabaigą. Teismo vertinimu, atsakovai neįrodė, jog deklaracijos surašymo dieną buvo gavę Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, buvo pasirašę trišalį (atsakovų, daugiabučio namo, kuriame yra ginčo patalpa, administratoriaus ir ieškovo, kaip šilumos tiekėjos) atjungimo aktą. Tokių dokumentų atsakovai nepateikė nei ieškovei, nei teismui.

21. Teismas akcentavo, kad net ir vertinant 2012-03-22 deklaracijos metu galiojusių teisės aktų nuostatas, nėra pagrindo konstatuoti, jog teisėtas atsijungimas buvo galimas vien tik užpildžius atsakovų pateiktą 2012 m. kovo 22 d. deklaraciją. Akivaizdu, jog 2012-03-22 deklaracijos užpildymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nustatė eilę reikalavimų, kuriuos turėjo atlikti atsakovai. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad 2012-03-22 deklaracijos surašymo dieną buvo įvykdę šiuos reikalavimus, kad buvo pasirašytas atjungimo aktas. Priešingai, Visagino savivaldybės administracija 2016-02-19 raštu patvirtino, kad ji iki 2012-03-22 nėra išdavusi rašytinio pritarimo dėl šildymo būdo pakeitimo (pertvarkyti šildymo sistemą) negyvenamosiose patalpose adresu (duomenys neskelbtini). Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), administratorius UAB „Visagino būstas“ 2016-03-04 raštu patvirtino, kad neturi patalpoms (duomenys neskelbtini), šilumos ir karšto vandens sistemos aprašo ar paprasto projekto dėl šildymo sistemos rekonstrukcijos, ir kad šio namo butų savininkai nėra priėmę sprendimo dėl vietinio šildymo įrengimo negyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju 2012-03-22 deklaracija apie statybos užbaigimą bet kuriuo atveju nėra pakankama įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos. Atsakovo A. K. surašytos deklaracijos nepatvirtina, kad atsakovai laikėsi tiek faktinio atsijungimo, tiek deklaracijų surašymo metu galiojusios tvarkos.

22. Teismo manymu, kadangi ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos nebuvo įteisintas įstatymų nustatyta tvarka, todėl sutartiniai šilumos energijos tiekimo ir vartojimo teisiniai santykiai nėra pasibaigę. Priešingai negu nurodo atsakovai, prievolė mokėti už šilumos energiją, kurios vykdymo ieškovė reikalavo iki 2015 m. spalio 31 d., yra sutartinio pobūdžio prievolė.

23. Pagal bylos duomenis, šilumos energija name (duomenys neskelbtini), kuriame yra atsakovų patalpos, skirstoma vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2011-07-18 nutarimu Nr. O3-187 patvirtintu Šilumos paskirstymo metodu Nr. 1. Name taikomas šilumos apskaitos schemą atitinkantis metodo Nr. 1 B variantas. Teismui nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog minėto gyvenamojo namo savininkai (šilumos energijos vartotojai) teisės aktų nustatyta tvarka būtų pasirinkę kitą energijos skirstymo metodą. Teismo vertinimu, kadangi byloje konstatuota, jog atsakovai nuo centralizuotos šildymo sistemos atsijungė nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų, name pagrįstai taikomas tik metodo Nr. 1 B variantas, tai yra pagrįstai papildomai netaikomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimu O3-41 patvirtintas Šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5.

24. Atsakovų patalpos yra cokoliniame aukšte ir šiose patalpose nėra karšto vandens tiekimo sistemoje įrengto šildytuvo, todėl ieškovė atsakovams ginčo laikotarpiu netaikė mokesčio už karšto vandens cirkuliaciją. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad tiekiamai šilumai apskaityti ieškovė naudoja apskaitos prietaisus tik su galiojančia patikra.

25. Teismas sprendė, kad atsakovų keliami klausimai dėl teisės aktų atitikimo jau yra išnagrinėti kasacinio teismo praktikoje, todėl kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra pagrindo.

26. Teismui nustačius, jog atsakovai nuo centralizuotos šildymo sistemos atsijungė neteisėtai, taip pat pripažinus, jog šilumos tiekimo santykiai tarp šalių nėra nutrūkę bei nesant įrodymų, jog ieškovės pateikti skaičiavimai būtų netikslūs ar kad ieškovė būtų pažeidusi šilumos tiekimą ir paskirstymą vartotojams reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimą teismas laikė pagrįstu, todėl ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteisė 9249,46 Eur dydžio skolą. Teismas vertino, kad 0,05 procento dydžio delspinigiai šiuo konkrečiu atveju paskaičiuoti nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną yra protingi. Kadangi sutartis sudaryta dėl komercinių patalpų, o atsakovai nėra vartotojai, ieškovės reikalavimas taikyti Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, teismo vertinimu, yra pagrįstas.

27. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas A. K. 2012-03-22 deklaracijoje apie statybos užbaigimą, kurios pagrindu nuo 2012-03-27 Nekilnojamojo turto registre pakeisti būtent duomenys apie patalpos šildymo būdą, VĮ Registrų centrui nurodė netinkamus duomenis, kad statybą leidžiantis dokumentas – 2001-04-11 Visagino miesto savivaldybės protokolas Nr. 20-42; statinio projektas – 2001-03-30 parduotuvės fasado ir vidaus patalpų rekonstrukcija, statinio projektuotojas - UAB „Svertas“; statybos rangovas ir statybos vadovas - A. K., nes deklaracijoje nurodytais dokumentais nebuvo sprendžiami klausimai dėl ginčo patalpų šildymo būdo pakeitimo. Todėl deklaraciją ta apimtimi, kurios pagrindu pakeistas ginčo patalpų šildymo būdas, teismas panaikino.

28. Teismas konstatavo, kad pakeitimai Nekilnojamojo turto registre atlikti ne tik 2012-03-22 deklaracijos apie statybos užbaigimą, bet ir 2012-03-05 kadastrinių duomenų bylos ir teritorinio registratoriaus sprendimo pagrindu, todėl nenuginčijus kadastrinių duomenų bylos ir nereiškiant reikalavimo panaikinti teritorinio registratoriaus sprendimo dėl kadastro duomenų pakeitimo, šio reikalavimo patenkinimas yra negalimas. Teismas sutiko su tokiais VĮ Registrų centro atstovo teiginiais, todėl ieškovo reikalavimą įpareigoti VĮ Registrų centras atlikti pakeitimus Nekilnojamojo turto kadastre - panaikinti 2.1 punkte įrašą „vietinis centrinis šildymas“ ir pakeisti jį įrašu „centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų“, paliko nenagrinėtą.

29. Teismo vertinimu, R. K. neįrodė savo teiginių, jog ginčo sutartį pasirašė dėl VĮ „Visagino energija“ ekonominio spaudimo. Byloje esantys duomenys dėl ginčo sutarties sudarymo ir sutarties vykdymo paneigia teiginius dėl spaudimo sudaryti sutartį. R. K. pateikė duomenis, kad 2008-11-28, 2010-05-24 buvo nutrauktas elektros energijos tiekimas dėl skolų už energijos išteklius, tačiau šie įrodymai, atsiradę 2008 ir 2010 metais, nepatvirtina R. K. teiginių, kad jis ginčo sutartį 2005-08-25 pasirašė dėl įmonės spaudimo ir atsisakymo įjungti elektrą, kol nebus sudaryta šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis, kadangi byloje nėra duomenų, jog 2005 metais sudarant sutartį VĮ „Visagino energija“ naudojo ekonominį spaudimą ar atsisakė įjungti elektrą.

30. Teismas pažymėjo, kad ginčo sutartis sudaryta 2005-08-25, ieškovas yra praleidęs 10 metų ieškinio senaties terminą dėl sandorio ginčijimo, todėl šis reikalavimas, VĮ „Visagino energija“ prašant taikyti ieškinio senatį, atmestinas ir šiuo pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

31. Atsakovai A. K. ir E. K. bei trečiasis asmuo R. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškovės VĮ „Visagino energija“ ieškinį atmesti, o apeliantų ieškinį patenkinti ir iš ieškovės priteisti apeliantų patirtas bylinėjimosi išlaidas; kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (redakcija, galiojusi nuo 2009-12-25 - 2010-11-11) 263 punktas, nustatantis, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245 straipsnio 5 dalies bei 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatoms, jog subsidiari atsakomybė galima tik pagal įstatymą ar sutartį, CK 6.246 straipsnio 1 dalies normai, numatančiai, kad civilinė atsakomybė atsiranda dėl neteisėtų veiksmų, 6.248 straipsnio 1 dalies normai, nustatančiai, jog civilinės atsakomybės būtina sąlyga yra kaltė, 6.247 straipsnio 1 dalies normai, įtvirtinančiai, kad gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu, 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad atlyginama žala, atsiradusi dėl neteisėtų veiksmų, taip pat CK 6.388 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį, CK 6.317 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, taip pat Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui, nustatančiam, kad vartotojai turi teisę savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ir paslaugas (pasirinkti pardavėją, paslaugų teikėją). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

31.1. Nagrinėjamoje byloje yra absoliutus pirmos instancijos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo negaliojimo pagrindas, nes byla dalyje dėl naujų reikalavimų buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kadangi pirmos instancijos teismo pirmininkas iki šiol neišsprendė klausimo dėl naujo ieškinio reikalavimo panaikinti atsakovų 2012 m. deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą ir įpareigoti VĮ Registrų centras panaikinti atsakovų patalpų duomenų pakeitimo teisinę registraciją ir nepaskyrė bylą nagrinėjančios teisėjos nagrinėti šiuos naujus ieškinio reikalavimus. Procesiniu dokumentu, pavadintu „patikslintas ieškinys“, ieškovė ne tik pakeitė trečiojo suinteresuoto asmens procesinę padėtį į atsakovo, bet ir pakeitė abu ieškinio elementus - dalyką ir pagrindą, pareikšdama visiškai naują reikalavimą panaikinti atsakovų 2012 m. deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą ir įpareigoti VĮ Registrų centras panaikinti atsakovų patalpų duomenų pakeitimo teisinę registraciją. Klausimas dėl naujo ieškinio pareiškimo ir teisėjo jam nagrinėti paskyrimo nėra išspręstas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, todėl teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmos instancijos teismui spręsti klausimą dėl naujo ieškinio priėmimo ir teisėjo paskyrimo.

31.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad A. K. ir E. K. neteisėtai, pažeisdami teisės aktų nustatytą tvarką, atjungė ginčo patalpos šildymo sistemą nuo centralizuotos šildymo sistemos. Nuo 1995 metų į ginčo patalpas ieškovė netiekia centralizuotos šilumos energijos ir neteikia jokių šildymo ir karšto vandens tiekimo paslaugų, o už nesuteiktas paslaugas vartotojas turi teisę nemokėti. Visi šie paprastojo remonto darbai, atlikti apie 1995 metus, buvo deklaruoti 2010 m. spalio 1 d., kadastruoti 2012 m. vasarį ir užregistruoti VĮ Registrų centre, tuo teisiškai įregistruojant pareiškėjų patalpų šildymo būdo keitimą atliekant paprastojo remonto darbus. Be to, ieškovė ieškiniu ginčijo apeliantų patalpų šildymo būdo pakeitimą, atliktą 1995 metais, nors buvo praleidusi 10 metų senaties terminą ginčyti atsakovų patalpų šildymo būdo pakeitimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalimi ir statybos techninio reglamento STR 1.01.05:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12.11 punktu, statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojų inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas yra statinio paprastojo remonto darbai. Statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti 2010-10-01 - 2011-06-30 laikotarpiu pagal Įstatymo 20 straipsnio 9 punktą nereikėjo rengti statinio projekto (paprastojo remonto aprašo), o pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedą nereikėjo rašytinio pritarimo paprastojo remonto aprašui, t. y. statybą leidžiančio dokumento.

31.3. Šioje byloje teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005, esančiais išaiškinimais, nes minėtos bylos ir šios bylos tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas sutampa.

31.4. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai apeliantams priteisė mokėti delspinigius nuo visos ieškinio sumos, nors apeliantai prašė taikyti 6 mėnesių ieškinio senatį. Taip pat apeliantai nurodė, kad ieškovė nepagrįstai delspinigius skaičiavo nuo visos ieškinio sumos, nors turėjo teisę skaičiuoti tik susidariusios šilumos energijos tiekimo skolos už šešis mėnesius delspinigius (CK 6.71 straipsnis), nes tai nėra viena skola, o yra daug atskirų skolų, atsiradusių kiekvieną mėnesį išrašytos sąskaitos pagrindu, kurių sumokėjimo terminas skiriasi, o jų senatis prasideda kiekvieną mėnesį iš naujo. Todėl ieškovės reikalavimas dėl delspinigių atmestinas kaip nepagrįstas.

31.5. Ieškovė, kaip šilumos tiekėja, ne tik neįrodė deklaracijos neteisėtumo, nes šildymo būdas buvo pakeistas ne deklaracijos pagrindu, o buto kadastrinių matavimų pagrindu, kurių ieškovė neginčijo. Be to, ieškovė neturėjo teisės ginčyti apeliantų 2012 m. deklaracijos. Teismas nenustatė, kad ginčo deklaracija būtų pažeidusi ieškovės teises, nes minėtoje deklaracijoje nėra nurodytas šildymo būdo keitimas, kuris buvo pakeistas kadastrinių matavimų pagrindu, todėl teismo sprendimas yra be motyvų. Taip pat teismas neįvertino, kad ieškovė neturėjo teisės reikšti ieškinio dėl deklaracijos panaikinimo, nes teisė ginti viešąjį interesą įstatymu jai nėra suteikta.

31.6. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad tiek 2005-08-25 Šilumos ir šilumnešio pirkimo-pardavimo sutartis, tiek Geriamojo vandens bei nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis su ieškove buvo sudarytos per atsakovų atstovą pagal įgaliojimą R. K., todėl pastarieji sandoriai tiesiogiai sukūrė, pakeitė ar panaikino atstovaujamųjų (atsakovų) teises ir pareigas ir sukelia teisines pasekmes atstovaujamiesiems. Teismas, spręsdamas dėl tikrųjų šalių ketinimų, privalėjo įvertinti ne tik sutarties tekstą, bet ir tikruosius šalių ketinimus, sutarties vykdymo aplinkybes. Ieškovė R. K. nurodė abonentu ir vartotoju. Ieškovė neginčijo šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties, kurioje sutarties šalis, atsakinga už apmokėjimą už šilumos energiją, yra R. K..

31.7. Šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartis negali būti sudaryta su asmeniu, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka nėra prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nes toks sandoris yra apsimestinis ir todėl negalioja, kadangi juo nebuvo siekiama sukurti jokių realių teisinių santykių. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad 2005-08-25 šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartis Nr. 13 SĮ- (4.7)-223 buvo sudaryta vėliau, nei pakeistas ginčo patalpų šildymo būdas, o ją sudarant nebuvo siekiama sukurti realių šilumos tiekimo ir vartojimo teisinių santykių ir jų pasekmių. Be to, ši sutartis nebuvo vykdoma, nes vartotojas nemokėjo už šilumos energiją, o šilumos tiekėjas to nereikalavo per visą sutarties laikotarpį iki bylos iškėlimo. Dėl to yra pagrindas pripažinti 2005-08-25 šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį Nr. 12 SĮ-(4.7)-223 tariamu sandoriu CK 1.86 straipsnio pagrindu.

31.8. Pirmos instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį ir jos taikymą reglamentuojančias teisės normas. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad ginčo sutartis su R. K. yra apsimestinė, nes šilumos energija į butą nėra tiekiama, pirmos instancijos teismas turėjo svarstyti, ar niekiniam sandoriui apskritai taikytinas ieškinio senaties terminas. Teismas neįvertino, kad sutartį ginčijo ne tik R. K., bet ir atsakovai A. K. ir E. K., kurie minėtą sutartį gavo tik apie 2011 metus, todėl sutartį užginčijo nepraleidę 10 metų senaties termino.

31.9. Ieškovė į atsakovams skirtas sąskaitas už buto šildymą įtraukdavo nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį. Apeliantai tvirtina, kad ginčo laikotarpiu ieškovė nesilaikė teisinės metrologijos reikalavimų, nes visi namo karšto vandens skaitikliai neturėjo galiojančių metrologinių patikrų. Ieškovė neturėjo teisės į atsakovui skirtas sąskaitas už buto šildymą įtraukti nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį, nes ginčo laikotarpiu nebuvo sutvarkęs karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinių patikrų.

31.10. Apeliantai tvirtina, kad bylą nagrinėjęs teismas netyrė įrodymų ir visiškai nesiaiškino, kokį šilumos energijos kiekį atsakovai faktiškai gavo ginčo laikotarpiu.

31.11. Bylą nagrinėjantis teismas privalėjo išsiaiškinti, ar ieškovo parinktas šilumos paskirstymo metodas atitiko namo šildymo įrenginius, nes apeliantai tvirtina, kad pakeitus atsakovo patalpų šildymo būdą, ieškovė privalėjo taikyti papildomą metodą Nr. 5, atsakovų patalpoms nepriskirdama jokio centralizuotos šilumos energijos kiekio.

31.12. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kai atsakovas prašė ištirti, ar ieškovė, reikalaudama apmokėjimo už atsakovo faktiškai negautą šilumos energiją, šioje byloje teisėtai remiasi LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (redakcija, galiojusi nuo 2009-12-25 - 2010-11-11) 263 p., nustatančiu, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų.

32. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė valstybės įmonė „Visagino energija“ prašo apeliacinį procesą nutraukti, nes apeliacinis skundas paduotas netinkamo asmens, o jeigu teismas apeliacinio proceso nenutrauktų, apeliantų pateiktą apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą. Nurodė, kad ieškovės manymu, apeliantai yra atstovaujami netinkamo atstovo. Pirmosios instancijos teismas byloje 2017 m. vasario 15 d. priimtame sprendime detaliai ir nuosekliai pasisakė ir tinkamai bei nuosekliai išdėstė motyvus, kodėl buvo atmesti atsakovų atsikirtimai į ieškovės ieškinį bei atmestas apelianto R. K. ieškinys. Ieškovė patikslintame ieškinyje tiksliai ir išsamiai išdėstė savo poziciją, kodėl apeliantų pateikta VĮ Registrų centrui deklaracijos dalis, kuria Nekilnojamojo turto registre buvo pakeistas šildymo būdas, yra neteisėta. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime detaliai ir išsamiai motyvavo, kodėl deklaracija ta apimtimi, kurios pagrindu pakeistas ginčo patalpų šildymo būdas, yra naikintina (sprendimo 106 - 111 punktai). Ieškovė su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais sutinka ir palaiko savo patikslintame ieškinyje išdėstytą poziciją. Į bylą yra pateikti įrodymai, kad pastate adresu (duomenys neskelbtini), visi apskaitos prietaisai yra su galiojančia metrologine patikra, išskyrus apeliantams priklausančiose patalpose esantys apskaitos prietaisai yra su pasibaigusia metrologine patikra, nes apeliantai nesudaro galimybių ieškovės atstovams pakeisti apskaitos prietaisų.

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

33. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

34. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jų pagrindu padarytomis išvadomis ir motyvais, todėl jų visų iš naujo nebekartoja. Kasacinio teismo ne kartą pastebėta, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-252/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-252/2010">3K-3-252/2010</a>; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Teismas neturi pareigos atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, todėl pasisako tik dėl teisiškai reikšmingų apeliacinio skundo argumentų.

35. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad nagrinėjamoje byloje yra absoliutus pirmos instancijos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo negaliojimo pagrindas, nes byla dalyje dėl naujų reikalavimų buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kadangi pirmos instancijos teismo pirmininkas neišsprendė klausimo dėl naujų ieškinio reikalavimų: 1) panaikinti atsakovų 2012 m. deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą; ir 2) įpareigoti VĮ Registrų centras panaikinti atsakovų patalpų duomenų pakeitimo teisinę registraciją, ir nepaskyrė bylą nagrinėjančios teisėjos nagrinėti šiuos naujus ieškinio reikalavimus.

36. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė VĮ „Visagino energija“ 2016 m. spalio 5 d. pirmosios instancijos teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriame pareiškė du naujus reikalavimus: 1) panaikinti 2012-03-23 Nekilnojamojo turto registrui pateiktos atsakovo A. K. 2012-03-22 Deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą dalį, kuria pakeistas atsakovams priklausančių patalpų šildymo būdas iš centrinio šildymo iš centralizuotų sistemų į vietinį centrinį šildymą; ir 2) įpareigoti atsakovę VĮ Registrų centrą atlikti pakeitimus Nekilnojamojo turto kadastre - registro Nr. 90/53068: panaikinti punkte 2.1. įrašą „vietinis centrinis šildymas“ ir jį pakeisti įrašu „centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų“. Patikslintame ieškinyje VĮ „Visagino energija“ nurodė, kad būtinybė patikslinti ieškinio reikalavimus atsirado po to, kai VĮ Registrų centras 2016-08-23 teismui pateikė pareikalautų dokumentų kopijas, kurių pagrindu buvo įregistruoti juridiniai faktai bei atlikti pakeitimai Nekilnojamojo turto registre, o atsakymas iš Visagino savivaldybės administracijos buvo gautas 2016-09-15. Tik gavusi šiuos dokumentus, ieškovė galėjo patikslinti ieškinio pagrindą ir dalyką. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė ne naują ieškinį, kurio nagrinėjimui teismo pirmininkas turėtų paskirti naują teisėją, o patikslino byloje jau pateiktą ieškinį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad patikslinto ieškinio reikalavimai yra tiesiogiai susiję su atsakovų reiškiamais atsikirtimais byloje, kad jie teisėtai ir pagrįstai įteisino ginčo patalpų šildymo būdo pakeitimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, konstatuodamas, kad byla dalyje dėl naujų reikalavimų, priešingai nei teigia apeliantai, išnagrinėta teisėtos sudėties teismo, todėl tai negali būti laikoma absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.

37. Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad A. K. ir E. K. neteisėtai, pažeisdami teisės aktų nustatytą tvarką, atjungė ginčo patalpos šildymo sistemą nuo centralizuotos šildymo sistemos. Nuo 1995 metų į ginčo patalpas ieškovė netiekia centralizuotos šilumos energijos ir neteikia jokių šildymo ir karšto vandens tiekimo paslaugų, o už nesuteiktas paslaugas vartotojas turi teisę nemokėti, visi šie paprastojo remonto darbai atlikti apie 1995 metus, buvo deklaruoti 2010 m. spalio 1 d., kadastruoti 2012 m. vasarį ir užregistruoti VĮ Registrų centre, tuo teisiškai įregistruojant atsakovų patalpų šildymo būdo keitimą atliekant paprastojo remonto darbus.

38. Lietuvos Respublikos teisiniame reguliavime (CK 6.390 straipsnis) nustatyta butų savininkų teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę pastarieji turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadaryti žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-119/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-119/2013">3K-3-119/2013</a>; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a>; kt.).

39. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad apeliantai, tvirtindami, jog ginčo patalpose šildymo prietaisai faktiškai buvo atjungti dar 1995 metais, nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų ir neįrodė, kad šildymo prietaisai buvo išmontuoti norminių teisės aktų nustatyta tvarka. Priešingai, byloje esantys įrodymai tokius apeliantų teiginius paneigia. Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis, ginčo patalpos (duomenys neskelbtini), A. K. nuosavybės teise priklausė tik nuo 2001-01-04, atsakovų į bylą pateiktas 2012-01-20 VĮ Ignalinos atominės elektrinės raštas Nr. ĮS-416(12.343) taip pat šių aplinkybių nepatvirtina, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, jog iki šio laikotarpio ginčo patalpos šilumos įrenginiai buvo atjungti nuo centrinio šildymo ir šis atjungimas buvo teisėtas.

40. Pagal ieškovės nurodytos 2010 m. spalio 1 d. deklaracijos surašymo metu galiojusią Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakciją, atjungimo procedūra turėjo būti vykdoma pagal Taisyklių 250–264 punktų nuostatas ir buto šilumos įrenginiai pripažįstami atjungti nuo atjungimo akto pasirašymo datos, jeigu šilumos vartojimo sutartyje nenustatyta kitaip (260 punktas). Be to, pagal nurodytas nuostatas, baigęs darbus apeliantas privalėjo gauti Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą ir šildymo bei karšto vandens sistemos, rekonstruotų dėl atjungimo, pripažinimo tinkamais naudoti aktą ir jų kopijas pateikti šilumos tiekėjui ir kito pasirinkto šilumnešio ar energijos rūšies tiekėjui (259 punktas). Tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, įrodymų, kad 2010 m. spalio 1 d. užpildydamas deklaraciją atsakovas A. K. laikėsi pirmiau nurodytų reikalavimų, apeliantai į bylą nepateikė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti atlikto atjungimo teisėtumą (įteisinimą) pagal 2010 m. spalio 1 d. deklaraciją, tuo labiau, kad ši deklaracija nebuvo įregistruota nekilnojamojo turto registre, jos pagrindu nebuvo pakeisti kadastro duomenys, ji nebuvo pateikta ieškovei VĮ „Visagino energija“.

41. Atsakovų teigimu, jie yra teisėtai nutraukę šilumos vartojimo sutartis ne tik konkliudentiniais pagrindais 1995 metais, bet ir formaliai, 2012 m. įregistravę VĮ Registrų centras 2010 m. spalio mėnesį deklaruotą šildymo būdo pakeitimą iš centralizuoto į vietinį centrinį (elektra ir dujomis).

42. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, redakcijos (galiojusi nuo 2011 10 30 iki 2012 09 27) VIII skyriuje reglamentuotas šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva. Minėtose Taisyklėse nustatyta, kad atjungiant daugiabučio namo butą ar kitą patalpą: daugiabučio namo valdytojas teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatyta tvarka organizuoja bendrosios dalinės nuosavybės savininkų susirinkimą, kurio metu jie priima sprendimą ir leidžia pakeisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą susirinkimo nutarimu aptartomis sąlygomis. Atsijungimo iniciatoriai privalo savivaldybės institucijai pateikti prašymą išduoti rašytinį pritarimą pastato paprastojo remonto projektui (aprašui), pertvarkant pastato inžinerines sistemas (šildymo, dujotiekio, elektros tiekimo). Privalomai pridedami šie dokumentai: daugiabučio namo butų bei kitų patalpų savininkų teisės akte (Taisyklių 1 priedo 1, 3 punktai) nustatyta tvarka priimtas sprendimas ir pavedimas valdytojui keisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą bei valdytojo raštiškas sutikimas (108.1.1. str.); buto ar kitų patalpų savininko, pageidaujančio atjungti buto ar kitų patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų įrenginius nuo daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos ir pakeisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą, įsipareigojimas vykdyti prievoles prižiūrėtojui pagal pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sutartį jam tenkančia dalimi dėl pastato šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų priežiūros (108.1.2. str.); kitą pasirinktą šilumnešį ar energijos rūšį (pvz., dujas, elektrą) tieksiančio asmens išduotą pažymą apie technines galimybes tiekti kitą šilumnešį ar energijos rūšį (pvz., dujas, elektrą) atjungiamam butui ar kitoms patalpoms šildyti (108.1.3. str.); buto ar kitų patalpų savininko, pageidaujančio atjungti buto ar kitų patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų įrenginius nuo daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos ir pakeisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą, įsipareigojimą pakeisti šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį dėl šilumos vartojimo bendro naudojimo patalpose ir įrenginiuose (108.1.5. str.); valdytojo pažymą, grindžiamą techniniais, ekonominiais bei teisiniais argumentais, kad dėl pakeisto buto ar kitų patalpų šildymo būdo bus nepažeidžiamos ar pažeidžiamos kitų daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės ar teisėti interesai (108.1.6. str.); visų daugiabučio namo ar sekcijos (bloko), kuriame yra atjungiamas butas ar kita patalpa, bendrosios dalinės nuosavybės savininkų rašytinius pritarimus projekto (aprašo) sprendiniams. Projektas (aprašas) turi būti suderintas su valdytoju (108.1.7. str.). Minėto teisės akto 122 straipsnis numatė, kad pastato, sekcijos (bloko) arba daugiabučio namo buto ar kitų patalpų šilumos įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams. Baigus pastato, jo sekcijos (bloko) ar buto (kitų patalpų) šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, buto ar kitų patalpų savininkas, valdytojas ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą. Pastato, sekcijos (bloko) arba daugiabučio namo buto ar kitų patalpų šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti nuo Taisyklių 122 punkte nurodyto atjungimo akto ir susitarimo dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo pasirašymo dienos, jeigu šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip (123 str.). Akivaizdu, jog deklaracijos užpildymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nustatė eilę reikalavimų, kuriuos turėjo atlikti atsakovai.

43. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovai nepateikė įrodymų, kad 2012-03-22 deklaracijos surašymo dieną buvo įvykdę šiuos reikalavimus, kad buvo pasirašytas atjungimo aktas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus: Visagino savivaldybės administracijos 2016-02-19 raštą, patvirtinantį, kad savivaldybė iki 2012-03-22 nėra išdavusi rašytinio pritarimo dėl šildymo būdo pakeitimo (pertvarkyti šildymo sistemą) negyvenamosiose patalpose adresu (duomenys neskelbtini), bei administratoriaus UAB „Visagino būstas“ 2016-03-04 raštą, kad neturi patalpoms (duomenys neskelbtini), šilumos ir karšto vandens sistemos aprašo ar paprasto projekto dėl šildymo sistemos rekonstrukcijos, ir kad šio namo butų savininkai nėra priėmę sprendimo dėl vietinio šildymo įrengimo negyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini) (e. b. IV t., 30, 80 b. l.). Vadovaudamasis aukščiau nurodytais teisės aktais ir byloje pateiktų įrodymų visuma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovai 2012 m. kovo 22 d. įteisino ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos, bei konstatuoti, jog 2012 m. kovo 22 d. atsakovai teisėtai nutraukė šilumos energijos vartojimo sutartį.

44. Iš pateiktos 2012-03-22 Deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 nustatyta, kad šia deklaracija yra užbaigta komercinių patalpų – parduotuvės patalpų rekonstrukcija, tačiau kokie konkrečiai darbai buvo atlikti, deklaracijoje nenurodyta. 2012-03-22 Deklaracijoje apie statybos užbaigimą nurodyta, kad išduotas statinio projektas – parduotuvės fasado ir vidaus patalpų rekonstrukcija, statybą leidžiantis dokumentas – Visagino miesto savivaldybės 2001-04-11 protokolas Nr.20-42, statinio projektuotojas – UAB „Svertas“, statybos rangovas ir vadovas - A. K. (mirusi (duomenys neskelbtini)). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal 2001 metų UAB „Svertas“ parengtą projektą Nr. 01-55-007 buvo numatoma atlikti patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), fasado ir vidaus patalpų rekonstrukcijos darbus, šio projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad šildymo, vėdinimo, elektros tiekimo ir apšvietimo tinklai lieka nepakitę (e. b. XI t., 129–132 b. l.). Be to, aiškinamajame rašte nurodyta esamus radiatorius perkelti ir prijungti vietoje (ž. 1-1) (e. b. XI t., 132 b. l.). Projekto dalyje 01-00-007 ASS projektuojamo plano ašyse 1-1 nurodyta, kad demontuojami esami radiatoriai ir jie perkeliami į naują vietą (e. b. XI t., 133–138 b. l.). Iš šių pateiktų duomenų teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šis pateiktas projektas, kuris nurodytas 2012-03-22 Deklaracijoje apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1, nekeitė esamos patalpų šildymo sistemos, tik pakeitė patalpų plotą, tūrį bei vidinį patalpų išplanavimą. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas ir dėl statybą leidžiančio dokumento – Visagino miesto savivaldybės 2001-04-11 protokolo Nr.20-42, nurodydamas, jog tai yra Projektų derinimo tarybos prie Visagino miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus posėdžio protokolas, 2001 metais toks protokolas buvo vienas iš privalomų dokumentų gauti statybos leidimą, tačiau tai nėra statybą leidžiantis dokumentas (e. b. XI t., 128 b. l.).

45. Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, be kita ko akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime ir pirmiau šioje nutartyje nurodytos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės nagrinėjamam ginčui neturi būti taikomos, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-438-35/2012 jas panaikino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-858-13/2014 panaikino Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Taisyklių dalį, todėl pirmosios instancijos teismas taip pat negalėjo jomis remtis.

46. Nesutikdama su tokia apelianto pozicija, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-119/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-119/2013">3K-3-119/2013</a>, vertindamas minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimą, išaiškino, jog atitinkamos normos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Šilumos ūkio, Statybos įstatymui ne dėl jų pačių ydingumo, bet dėl to, kad jas priėmę subjektai neturėjo teisės aiškinti tam tikrų teisės normų, todėl yra susidaręs tam tikras teisinis vakuumas, ir pažymėjo, jog nuo 2011 m. liepos 29 d. įsigaliojo Taisyklių pakeitimai, pagal kurių nuostatas apie sprendimą atjungti įrenginius privaloma informuoti savivaldybės instituciją ir karšto vandens tiekėją, kartu pateikiant jam ir prašymą nutraukti karšto vandens tiekimo sutartį, nurodant techninius, ekonominius bei teisinius argumentus, įrenginių projektavimo, įrengimo ir kiti atjungimo darbai atliekami teisės aktų, tarp jų STR 1.11.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, nustatyta tvarka: įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir karšto vandens tiekėjo įgaliotam atstovui, tačiau įrenginiai pripažįstami atjungti nuo vandens tiekimo nutraukimą patvirtinančio akto pasirašymo. Nurodytoje kasacinio teismo byloje teisėjų kolegija pažymėjo, kad atliekant atjungimo nuo šildymo sistemos procedūrą, esant minėtam vakuumui, taip pat turėjo būti laikomasi tapačios atjungimo tvarkos ir pripažino, jog neatlikus teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, šilumos tiekimo santykiai nėra nutrūkę, todėl kyla pareiga atlyginti už tiektą šilumą.

47. Pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo niekaip nepaneigia ir ta aplinkybė, kad Taisyklių nuostatos, reglamentavusios šildymo būdo keitimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. I-858-13/2014 buvo pripažintos prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nurodytos Taisyklių nuostatos netaikytinos tik nuo 2014 m. spalio 31 d., t. y. nuo paties sprendimo įsiteisėjimo, todėl, kaip analogišku klausimu jau buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTI4LTE3OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-128-178/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-128-178/2016">2A-128-178/2016</a>, nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas panaikino nuostatas, galiojusias iki 2014 m. spalio 31 d., t. y. nuostatas, kuriomis turėjo vadovautis atsakovai, siekdami atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos darbų įteisinimo.

48. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus išaiškinimus pripažintina, kad net ir esant pirmiau nurodytam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimui, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsijungimo darbai atgaline data galėtų būti įteisinti nuo 2010 m. spalio 1 d., nors pagal tuo metu galiojančius reikalavimus atsakovai neatliko visų būtinų veiksmų. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtODYyLTE5Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-862-196/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-862-196/2016">2A-862-196/2016</a>, kt.).

49. Apeliantai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog namo rūsyje yra kitų butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendrųjų patalpų šildymui. Apeliantas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01MTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-515/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-515/2009">3K-7-515/2009</a>, kad turi būti atsižvelgiama į faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingąjį plotą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas nagrinėjamu atveju nelaikytinas aktualiu, be to, apeliantai nurodė tik abstrakčius pasvarstymus, nepagrįstus jokiais objektyviais duomenimis – neįrodyta, kad duomenys apie rūsyje esančių patalpų plotus buvo pateikti šilumos tiekėjui, tačiau šis į juos neatsižvelgė. Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 4.7 punktas nustato, jog būsto naudingas plotas – gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, šildomų lodžijų ir kitų šildomų pagalbinių patalpų) bendras grindų plotas. Į naudingąjį būsto plotą neįeina balkonų, terasų, rūsių, nešildomų lodžijų grindų plotas. Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 145.6 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos naudingas plotas yra visų kambarių (gyvenamojo ploto), verslo patalpų (verslo ploto) ir šiltų pagalbinių patalpų (pagalbinio naudingojo ploto) plotų suma; 145.2 punkte nurodyta, jog pagalbinis plotas yra visų gyvenamųjų patalpų, išskyrus kambarius, verslo patalpas, rūsius (pusrūsius) ir garažus, plotų suma; 145.4 punkte nurodyta, kad rūsio (pusrūsio) patalpų plotas skaičiuojamas pagal jų faktišką paskirtį, naudojamų tiesioginei rūsio (pusrūsio) paskirčiai – į rūsio (pusrūsio) plotą. Taigi, gyvenamojo namo rūsio patalpų plotas į pastato naudingą plotą nėra įskaičiuojamas, atitinkamai ir rūsyje esančių patalpų plotai nėra ir negali būti įskaičiuoti į butų naudingus plotus.

50. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad bylą nagrinėjantis teismas privalėjo išsiaiškinti, ar ieškovo parinktas šilumos paskirstymo metodas atitiko namo šildymo įrenginius, nes, pakeitus atsakovams patalpų šildymo būdą, ieškovė privalėjo taikyti papildomą metodą Nr. 5, atsakovų patalpoms nepriskirdamas jokio centralizuotos šilumos energijos kiekio.

51. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 gali būti taikomas tada, kai visų daugiabučio namo vartotojų butai ar patalpos šildomos centralizuotai tiekiama šiluma be individualios apskaitos (1.5 straipsnis). Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m liepos 22 d. nutarimu Nr. 03-41 patvirtintas Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5 gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu (išskyrus Komisijos rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus, kuriuose numatyta šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms nustatymo tvarka) ar vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas (išmatuotas ar apskaičiuotas) šilumos kiekis pastatui šildyti, kai: 1.1. dalis vartotojams priklausančių patalpų prijungtos prie centralizuoto šildymo sistemos, o šilumos kiekis naudingojo ploto šildymui nematuojamas; 1.2. dalis vartotojams priklausančių patalpų prijungtos prie centralizuoto šildymo sistemos, o šilumos kiekis naudingojo ploto šildymui nustatomas pagal individualių šilumos apskaitos prietaisų, teisėtai įrengtų po įvadinio šilumos apskaitos prietaiso, rodmenis; 1.3. dalis vartotojams priklausančių patalpų prijungtos prie centralizuoto šildymo sistemos, o šilumos kiekis naudingojo ploto šildymui nustatomas pagal individualių šilumos apskaitos prietaisų, teisėtai įrengtų prieš įvadinį šilumos apskaitos prietaisą, rodmenis; 1.4. dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.); 1.5. dalis vartotojams priklausančių patalpų nėra ir nebuvo prijungtos prie centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.).

52. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad metodas Nr. 5 papildomai gali būti taikomas šilumai paskirstyti pastate tik tais atvejais, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, išanalizavusi byloje pateiktą informaciją, atsižvelgdama į ankščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, konstatavo, kad išvada dėl Metodo Nr. 5 taikymo pastate pagrįstumo priklauso nuo to, ar patalpos nuo pastato šildymo sistemos atjungtos teisėtai: jei patalpos yra teisėtai atjungtos nuo centralizuotos šildymo sistemos, atsakovai turi pareigą apmokėti tik už šilumos kiekio dalį bendrosioms reikmėms, apskaičiuotą taikant Metodą Nr. 1 ir Metodą Nr. 5, o tuo atveju, jei patalpos yra neteisėtai atjungtos nuo pastato bendros šildymo sistemos, atsakovai turi pareigą apmokėti ne tik šilumos kiekio dalį bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, bet ir šilumos kiekį, priskirtą patalpoms šildyti, apskaičiuotą pagal Metodą Nr. 1 (e. b. VIII t., 124–129 b. l.).

53. Pirmosios instancijos teismui konstatavus neteisėtą atsakovams priklausančių ginčo patalpų šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos, bei nesant įrodymų, kad kiti namo gyventojai šildymo sistemą yra teisėtai atsijungę nuo centralizuotos šildymo sistemos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad papildomas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 5 ginčo name neturėjo būti taikomas.

54. Apeliantai tvirtina, kad bylą nagrinėjęs teismas netyrė įrodymų ir visiškai nesiaiškino, kokį šilumos energijos kiekį atsakovai faktiškai gavo ginčo laikotarpiu.

55. Kaip jau minėta, kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-119/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-119/2013">3K-3-119/2013</a>; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a>; kt.). Vartotojai, kurie neteisėtai atsijungė buto šildymo sistemą nuo bendrųjų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojais iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-14 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-519/2010, 2012-02-22 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-44/2012, 2015-06-12 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-401/2015 ir kt.). Vadovaudamasi aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė, kokį šilumos energijos kiekį faktiškai gavo atsakovai, šio ginčo išsprendimui neturi teisinės reikšmės.

56. Apeliantai nesutinka su delspinigių paskaičiavimu, nurodydami, jog ieškovė neturi teisės reikalauti delspinigių, ji nepagrįstai paskaičiavo delspinigius nuo visos ieškinio sumos, nors delspinigiams numatyta šešių mėnesių senatis, kurią atsakovai prašė taikyti.

57. 2005-08-25 Šilumos ir šilumnešio pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 13SĮ-(4.7)-223 22 punktas bei 2008-08-25 Geriamojo vandens bei nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties 15 punktas numato, kad vartotojui, be pateisinamų priežasčių neapmokėjus sąskaitos nustatytu terminu, skaičiuojami delspinigiai – 0,05 procentai, ir palūkanos už kiekvieną uždelstą dieną įstatymais nustatyta tvarka. Taigi, dėl delspinigių skaičiavimo šalys susitarė minėtomis sutartimis. Iš teismui ieškovės pateiktų mokesčių paskaičiavimo pažymų matyti, kad ieškovė delspinigius už nesavalaikį atsiskaitymą paskaičiavo už paskutinius šešis mėnesius, t. y. laikotarpiu nuo 2015-05-01 iki 2015-10-31, todėl skaičiuodama delspinigius įstatymo normų nepažeidė (CK 6. 258, 1.125 str.) (e. b. IX t., 51–81 b. l.).

58. Apeliantų teigimu, 2005-08-25 šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartis Nr. 12 SĮ- (4.7)-223 turi būti pripažinta tariamu sandoriu CK 1.86 straipsnio pagrindu, nes ją sudarant nebuvo siekiama sukurti realių šilumos tiekimo ir vartojimo teisinių santykių ir jų pasekmių, ši sutartis nebuvo vykdoma, nes vartotojas nemokėjo už šilumos energiją, o šilumos tiekėjas jų nereikalavo per visą sutarties laikotarpį iki bylos iškėlimo.

59. Iš patikslinto ieškinio rezoliucinės dalies matyti, kad atsakovai kaip vieną iš reikalavimų reiškė pripažinti ieškovės sudarytą 2005-08-25 „Šilumos ir šilumnešio pirkimo-pardavimo sutartį (gyvenamieji namai)“ Nr. 13SĮ-(4.7)-223 negaliojančiu, apsimestiniu ir nesąžiningu sandoriu, sudarytu ekonominio spaudimo įtakoje ir neįgalioto atstovo, ir nutrauktu nuo šildymo ir karšto vandens ruošimo būdo pakeitimo įteisinimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantų reikalavimą, paaiškinimus ir byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad atsakovai neįrodė savo teiginių, jog ginčo sutartį pasirašė ekonominio spaudimo įtakoje. Pažymėtina, kad nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje apeliantai neprašė 2005-08-25 šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį Nr. 13SĮ- (4.7)-223 pripažinti tariamu sandoriu CK 1.86 straipsnio pagrindu. Reikalavimą pripažinti sandorį tariamu CK 1.86 straipsnio pagrindu apeliantai pareiškė tik apeliacinės instancijos teismui. CPK 312 straipsnio norma numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Vadovaudamasi aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų skundo argumentas dėl tariamo sandorio nagrinėjamoje byloje yra naujas, pirmosios instancijos teismui šis reikalavimas nebuvo pareikštas, teismas jo nenagrinėjo ir sprendime dėl jo nepasisakė. Kadangi apeliantai pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimo pripažinti sandorį tariamu (tik dėl akių), todėl tokio reikalavimo jie negali reikšti ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Taigi, teisėjų kolegija naujai pareikšto apeliacinio skundo reikalavimo nenagrinėja ir dėl jo nepasisako.

60. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad tiek 2005-08-25 Šilumos ir šilumnešio pirkimo-pardavimo sutartis, tiek 2005-08-25 Geriamojo vandens bei nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis su ieškove buvo sudarytos per atsakovų atstovą pagal įgaliojimą R. K., todėl pastarieji sandoriai tiesiogiai sukūrė, pakeitė ar panaikino atstovaujamųjų (atsakovų) teises ir pareigas ir sukelia teisines pasekmes atstovaujamiesiems.

61. Kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, 2005-08-25 šilumos ir šilumnešio pirkimo-pardavimo sutartyje nurodoma, kad sutartis sudaroma tarp VĮ „Visagino energija“ ir R. K., veikiančio pagal įgaliojimą. Sudarant sutartį, ieškovei buvo pateiktas Visagino 2-ąjame notarų biure atsakovų 2004-04-28 išduotas įgaliojimas, kuriuo atsakovai E. K. ir A. K. suteikė įgaliojimus R. K. tvarkyti paveldėjimo klausimus mirus A. K., atstovauti įgaliotinius visose įstaigose ir organizacijose, už juos pasirašyti ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu (e. b. V t., 59 b. l.). Nors 2005-08-25 Šilumos ir šilumnešio pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 13SĮ- (4.7)-223 ir Geriamojo vandens bei nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartyje vartotoju nurodytas R. K., tačiau iš sutarčių įžanginės dalies matyti, kad R. K. veikia pagal įgaliojimą, t. y. ne savo vardu ir interesais, o iš sutartyse nurodytų sutarties dalykų ir sutarties objektų matyti, kad susitarta dėl energijos, vandens, paslaugų tiekimo į atsakovams nuosavybės teise priklausančias paveldėtas ginčo patalpas. Įgaliojimas įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytas ar pripažintas negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek 2005-08-25 Šilumos ir šilumnešio pirkimo-pardavimo sutartis, tiek 2005-08-25 Geriamojo vandens bei nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis su ieškove buvo sudarytos per atsakovų atstovą pagal įgaliojimą R. K., yra teisiškai pagrįsta byloje pateiktais įrodymais, apeliantai leistinais įrodymais šių teismo motyvų nepaneigė.

62. Apeliantai apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d.) 263 punktas, nustatantis, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas tol, kol neatlieka taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, neprieštarauja CK 6.245 straipsnio 5 dalies bei 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatoms, CK 6.246 straipsnio 1 dalies normai, CK 6.248 straipsnio 1 dalies normai, 6.247 straipsnio 1 dalies normai, CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatai, CK 6.388 straipsnio 1 dalies nuostatai ir CK 6.317 straipsnio 1 dalies nuostatai; taip pat Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui, nustatančiam, kad vartotojai turi teisę savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ir paslaugas (pasirinkti pardavėją, paslaugių teikėją).

63. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ne kartą detaliai išaiškinus, kad vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos vartotojais ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl apeliantų keliamo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nebegaliojančių punktų teisėtumo klausimo, todėl apeliantų prašymas netenkinamas.

64. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės šios bylos teisiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako atsižvelgdama į tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-38/2008">3K-7-38/2008</a>; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-252/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-252/2010">3K-3-252/2010</a>; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2010">3K-3-107/2010</a>; kt.).

65. Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, jog ieškovė VĮ „Visagino energija“ įrodė ieškinio pagrįstumą, o R. K. pareikšto ieškinio pagrįstumo neįrodė. Teismas nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, bylos aplinkybes vertino objektyviai ir visapusiškai. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantai šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

66. Apeliantai prašo iš ieškovės VĮ „Visagino energija“ priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

67. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovams ir trečiajam asmeniui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

Lina Muchtarovienė

Vilija Valantienė