Baudžiamoji byla Nr. 2K-73-654/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-19952-2019-1
Procesinio sprendimo kategorija 1.1.5.1.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. sausio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Aleno Piesliako (pranešėjas),
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
S. L., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir jo gynėjui advokatui Rimondui Kuzminui,
nukentėjusiajam A. K. ir jo atstovei advokatei Dianai Višinskienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. nuosprendį, S. L. baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį nutraukta, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, o pagal BK 284 straipsnį S. L. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu S. L. buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį galutine subendrinta laisvės apribojimo bausme vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, įpareigojant: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje, per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą šios programos kursą; 2) per vieną mėnesį atlyginti turtinę žalą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nukentėjusiojo bei jo atstovės advokatės, taip pat prokuroro, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir jo gynėjo advokato, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį už tai, kad 2019 m. gegužės 14 d., laikotarpiu nuo 8.45 val. iki 9.01 val., viešoje vietoje, važiuojamojo kelio greitėjimo juostoje, esančioje ties prekybos centru, Kaune, matant pašaliniams asmenims, elgdamasis įžūliai, kilusio konflikto su nukentėjusiuoju A. K. dėl pastarojo vairavimo metu tyčia vieną kartą peiliu dūrė nukentėjusiajam į kairę šlaunį, taip padarydamas kairės šlaunies durtinę-pjautinę žaizdą. Po to S. L., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, parvertė nukentėjusįjį ant automobilio variklio dangčio, viena ranka spaudė nukentėjusiajam kaklą, padarydamas poodinių kraujosruvų kakle, o kita ranka bandė suduoti. Šiais veiksmais S. L. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nukentėjusiajam, padarydamas kairės šlaunies durtinę-pjautinę žaizdą, nesunkiai sutrikdė sveikatą.
2. Taip pat S. L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad, parvertęs nukentėjusįjį ant automobilio variklio dangčio, dangtį įlenkė ir taip sugadino svetimą, nukentėjusiam priklausantį turtą, padarydamas 371,30 Eur dydžio turtinę žalą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, nutraukdama baudžiamąją bylą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nustatė, kad S. L. sužalojo A. K. veikdamas būtinosios ginties sąlygomis ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Teismo vertinimu, jokiais neginčijamais įrodymais nepaneigta S. L. versija, kad atlenkiamą peilį jis laikė, juo grumtynių metu įdūrė ir taip sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą būdamas įsitikinęs, kad dėl prieš jį atliekamų nukentėjusiojo veiksmų gresia pavojus jo sveikatai ar gyvybei. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į A. K. padaryto sužalojimo sunkumą, akivaizdu, kad susidariusioje situacijoje S. L. būtinosios ginties ribų neperžengė.
4. Teisėjų kolegija, nutraukdama baudžiamąją bylą pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, nustatė, kad S. L. svetimą turtą apgadino ne dėl to, kad sąmoningai ir tyčia to siekė, o veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.
5. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas S. L. pagal BK 284 straipsnį, nurodė, kad S. L. veiksmai pasireiškė vieno smūgio sudavimu, sukėlusiu nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau byloje nėra duomenų, jog dėl nuteistojo veiksmų aplinkiniai asmenys buvo šokiruoti ar pažeminti, kilo sumaištis, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų (įmonių) veikla ir kt. Teismo vertinimu, S. L. veiksmai buvo nukreipti ne į aplinką ir visuomenės rimties bei tvarkos sutrikdymą, ne į siekį sužaloti A. K., bet tik prieš nukentėjusįjį, siekiant nuo jo apsiginti ir atremti pavojingą kėsinimąsi. S. L. veiksmus lėmė pavojinga situacija, susidariusi dėl nukentėjusiojo veiksmų – dėl jo agresyvaus elgesio, puolimo, ėjimo artyn ir bandymo suduoti galva.
III. Kasacinio skundo argumentai
6. Kasaciniu skundu nukentėjusysis A. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
6.1. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, dalį aplinkybių pateikė, negrįsdamas jų byloje esančiais įrodymais, ir taip padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.
6.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl S. L. parodymų nuoseklumo ir patikimumo nepagrįsta. Kasatorius detalizuoja S. L. proceso metu duotus parodymus, juos lygindamas tiek tarpusavyje, tiek su kitais byloje esančiais įrodymais, ir nurodo, kad S. L. nebuvo nuoseklus, detales apie įvykį pildė apklausų metu, tačiau įvykio dieną konkrečių nukentėjusiojo pavojingų veiksmų nurodyti negalėjo. Jis nei sveikatos priežiūros specialistams, nei policijos pareigūnams nesiskundė dėl sveikatos, neprašė jo apžiūrėti, suteikti jam pagalbą, įrodymų apie jam padarytus sužalojimus ar jo susargdinimą byloje nėra, tokių aplinkybių nepatvirtino nė vienas liudytojas. S. L. parodymai prieštarauja nukentėjusiojo ir liudytojų parodymams, rašytiniams įrodymams. Bylos medžiaga patvirtina, kad S. L. pyktį lėmė nukentėjusiojo vairavimas ir S. L. autoriteto nepripažinimas, dėl to šis išprovokavo konfliktą ir sužalojo nukentėjusįjį. Kaip pagrįstai ir motyvuotai nurodė pirmosios instancijos teismas, S. L. parodymai vertintini kritiškai ir atmestini kaip gynybinė versija. Kasatorius detaliai aptaria savo viso proceso metu duotus parodymus, nurodydamas, kad jie buvo nuoseklūs, sutampa su į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų ir greitosios medicinos pagalbos specialistų duotais parodymais, vaizdo ir garso įrašais.
6.3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 13 punkte nurodytos aplinkybės, susijusios su liudytojų parodymų turiniu, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Kasatorius cituoja liudytojų M. K., A. V., D. P., J. K., G. K., K. V., T. Š., A. V., R. K., A. Č. parodymus, pabrėždamas, kad jie nepagrindžia smurto ar grumtynių fakto, priešingai nei nustatė apeliacinės instancijos teismas.
6.4. Nors apeliacinės instancijos teismas vadovavosi liudytojo Ž. L. parodymais, tačiau jie vertintini kritiškai, nes: jo parodymų nepatvirtino kitų liudytojų parodymai, byloje esantys vaizdo ir garso įrašai, jie duoti praėjus daugiau nei mėnesiui po įvykio, o parodymus jis davė S. L. iniciatyva; pagal liudytojo parodymus, jis būtų turėjęs stebėti visą konfliktą, bet nieko nepaminėjo apie smūgius peiliu, nukentėjusiojo šauksmus dėl šio veiksmo; iš karto po įvykio pareigūnams apie matytas aplinkybes nepapasakojo; nesiėmė jokių priemonių, kad būtų kviečiama pagalba, stabdomos kitos transporto priemonės, stabdomas konfliktas; įvykio metu buvo moksleivis ir, kaip pats parodė, po bėgiojimo turėjo vykti į mokyklą ir prisimena, kad joje buvo, bet pamokose, kurios vyko nuo 9.50 val. iki 11.40 val., nedalyvavo; parodymai dėl tariamų smūgių galva sutampa tik su S. L. pavaldžių liudytojų T. K. ir E. J. parodymais, pastarieji parodė tai, ką jiems pasakojo S. L..
6.5. Iš byloje apklaustų liudytojų realius fizinius veiksmus tarp nukentėjusiojo ir S. L. neva matė tik liudytojai K. V. ir Ž. L., tačiau liko nepašalinta abejonė dėl šių liudytojų šališkumo, nes jie patvirtino, jog internete (spaudoje) rado S. L. skelbimą apie ieškomus įvykio liudytojus, o paskambinus nurodytu telefonu atsiliepė vyras, kuris neva nieko neklausė. Vis dėlto liudytojas J. K. parodė, kad „Opel“ vairuotojas jam kelis kartus skambino klausdamas, ar pastarasis galės paliudyti, jog nukentėjusysis vairavo chuliganiškai. Liudytojas parodė nesupratęs, iš kur jam skambinęs asmuo gavo jo numerį, nes jis jo nedavė. Tai rodo neabejotiną S. L. poveikį liudytojams, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino ir dėl jų nepasisakė.
6.6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, argumentuotai ir pagrįstai nustatė, kad S. L. veiksmai peržengė būtinosios ginties ribas. O apeliacinės instancijos teismas selektyviai vertino byloje esančius įrodymus, nenustatė konkrečių įvykio aplinkybių ir padarė nepagrįstą išvadą dėl būtinosios ginties sąlygų buvimo.
6.7. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad susiklostė būtinosios ginties situacija ir kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, nepatvirtino nei liudytojai, nei rašytiniai įrodymai. Kasatorius cituoja kasacinės instancijos teismo praktiką, susijusią su BK 28 straipsnio taikymu, įskaitant būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, ir pabrėžia, kad nebuvo nustatytas pavojingas kėsinimasis į S. L. sveikatą ar gyvybę. S. L. nepatyrė sužalojimų, nusiskundimų neturėjo, į gydymo įstaigas nesikreipė, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams aiškino apie jam išsakytus nukentėjusiojo grasinimus, o tik vėliau, būdamas nenuoseklus, parodė, kad prieš jį buvo panaudotas smurtas.
6.8. Kasatorius argumentuoja, kad konfliktą, persekiojęs nukentėjusįjį kelyje, sustojęs kelkraštyje ir priėjęs prie pastarojo automobilio, išprovokavo S. L.. Pasak S. L., konfliktas kilo, kai nukentėjusysis ranka parodė įžeidžiančio pobūdžio ženklą, kurį jis parodė reaguodamas į S. L. reakciją dėl nukentėjusiojo vairavimo. Ši situacija sukėlė S. L. pyktį. Byloje esantys vaizdo įrašai patvirtina, kad S. L. priėjęs nenurodė esąs pareigūnas, kad tai nurodė po dūrio peiliu. Byloje esantys vaizdo įrašai ir nukentėjusiojo skambutis Bendrajam pagalbos centrui patvirtina, kad nukentėjusysis nepuolė, o tik kalbėjosi su S. L.. S. L., spręsdamas kilusį žodinį konfliktą, be jokios priežasties panaudojo fizinį smurtą ir dūrė peiliu. Be to, S. L. skirtingai nurodė aplinkybes, susijusias su peilio turėjimu. Jis peilį buvo pasiruošęs išlipdamas iš automobilio, o tai rodo jo pasiruošimą ir ūmų būdą. Taigi pavojingas kėsinimasis galėjo būti susiformavęs tik S. L. vaizduotėje.
6.9. Kasatoriaus nuomone, svarbu ir tai, kad įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo tariamo kėsinimosi akivaizdumą, kėsinimosi pradėjimą ar grėsmę, byloje nėra. Tai patvirtina nukentėjusiojo skambutis Bendrajam pagalbos centrui. Bylos duomenys patvirtina, kad S. L. po to, kai nukentėjusysis susiėmė už kojos, toliau agresyviai artinosi link nukentėjusiojo, pargriovė ant automobilio ir jį sugadino. Esant grėsmei ir būtinajai ginčiai, asmuo traukiasi, bet ne puola. S. L. nukentėjusįjį pargriovė ant variklio dangčio po to, kai nukentėjusysis pasakė, kad jo smurtiniai veiksmai yra nufilmuoti vaizdo registratoriumi, kurį S. L. norėjo paimti, o tai grindžia vaizdo registratoriaus įrašas. Taigi S. L. norėjo nuslėpti nusikaltimą, o tai yra būtinajai ginčiai priešingi veiksmai.
6.10. Apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl nukentėjusiojo agresijos grindė vaizdo įrašu, padarytu po S. L. dūrio peiliu. Apeliacinės instancijos teismo nurodomi liudytojai T. V., M. K., D. N. taip pat parodė aplinkybes, vykusias jau po dūrio, todėl jų parodymai nepatvirtina S. L. nurodytų būtinosios ginties sąlygų, t. y. peilio panaudojimo ginantis nuo agresyvaus elgesio.
6.11. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino S. L. asmenybės, kad jis turi specialų pasiruošimą ir praktikos, reikalingos susitvarkyti panašiose situacijose, todėl jis puikiai žinojo, kaip elgtis konfliktinėse situacijose, kokius veiksmus galima atlikti, specialiąsias asmenų sulaikymo priemones, be to, spręsti konflikto jis ėjo pasiruošęs – turėdamas peilį. Kaip nurodė S. L., jis yra teisininkas, policijoje dirbo 33 metus, įvykio metu ėjo savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vadovo pareigas, turėjo išduotą ginklą, buvo patyręs. Policijos pareigūnų parodymai patvirtina, kad nuo pat pradžių S. L. teigė, kad yra teisininkas ir veikė būtinosios ginties situacijoje, tačiau konkrečiai paaiškinti, nuo kokio konkretaus kėsinimosi jis gynėsi, negalėjo. Be to, iš policijos pareigūnų A. D. ir R. Š. pokalbių matyti, kad pradinė S. L. versija buvo ta, kad nukentėjusysis jam tik grasino, po to buvo durta peiliu.
6.12. Darydamas nusikalstamą veiką, nurodytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, S. L. veikė tiesiogine tyčia, nes jis, žinodamas, kad turi peilį, kaip pats patvirtino, jį išsitraukė, taigi pasiruošė jį panaudoti. Turėdamas 33 metų darbo patirtį policijoje, būdamas mokytas veikti konfliktinėse situacijose, matydamas, kad nukentėjusysis neturi jokių įrankių ar ginklų, nėra pavojingas ir konfliktuoja tik žodžiu, nejausdamas grėsmės savo sveikatai ar gyvybei, S. L. tyčia smogė peiliu į kairę šlaunį, dėl to nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Tyčią patvirtina ir tai, kad po dūrio peiliu jis agresyviai žengė dar septynis žingsnius link nukentėjusiojo, vėliau jį smaugė ant automobilio variklio dangčio, dėl to buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.
6.13. Kiekvienas vidutiniškai apdairus ir protingas žmogus supranta, kad, ant automobilio variklio dangčio padėjus sunkų daiktą arba jį prispaudus dviejų suaugusių vyrų svoriu, variklio dangtis deformuosis, įlinks ir bus sugadintas. S. L. suvokė, kad, prispausdamas nukentėjusįjį prie automobilio variklio dangčio, sugadins jam svetimą turtą, be to, priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, padarydamas nusikalstamą veiką, nurodytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, jis neveikė būtinosios ginties sąlygomis.
6.14. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, nesiremdamas byloje esančiais įrodymais, padarė išvadą, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdytos nukentėjusiojo, o ne S. L. veiksmais, t. y. kad pastarasis nepadarė nusikaltimo, nurodyto BK 284 straipsnyje. Konfliktas, kurio metu S. L. dūrė peiliu ir nesunkiai sutrikdė sveikatą, kilo dėl S. L. provokuojančių veiksmų. S. L. nukentėjusįjį persekiojo miesto teritorijoje ženkliai viršydamas greitį, važiuodamas 85 km/h greičiu, pavojingai manevruodamas kelyje, trukdydamas kitiems vairuotojams, tai patvirtino byloje apklausti liudytojai J. R. ir G. K.. Po to S. L. be jokios priežasties sustojo greitėjimo juostoje, dėl to liudytoja G. K. turėjo visiškai sustoti ir pastarojo automobilį apvažiuoti, savo nepasitenkinimą išreikšdama garsiniu automobilio signalu. Būtent S. L. pirmas išlipo iš savo automobilio, priėjo prie nukentėjusiojo automobilio ir neprisistatęs pasakė, kad nukentėjusysis praras teisę vairuoti, taip eskaluodamas konfliktą, kurio metu dūrė peiliu į koją. Šie S. L. veiksmai sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį, buvo sutrikdyta įprasta žmonių veikla, sustabdytas eismas. Tai rodo ne pilietišką elgesį, bet civilizuotą teisės pažeidimų tyrimo ignoravimą, sukeliant pavojų kitiems eismo dalyviams. Nors S. L. nurodė, kad nukentėjusysis buvo agresyvus, kad jis buvo persekiojamas, tačiau ilgą laiką trunkantis nukentėjusiojo sekimas, S. L. sustojimas, jo išlipimas iš automobilio prieinant prie nukentėjusiojo automobilio ir jam grasinant, kad pastarasis praras teisę vairuoti, patvirtina S. L. perdėtą pasitikėjimą savimi, agresiją ir konflikto eskalavimą. Vėliau S. L. atliko įžūlius veiksmus – padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą viešoje vietoje, gatvėje, kurioje vyko intensyvus eismas, taip demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir ignoruodamas civilizuotą ginčų sprendimo būdą. Be to, liudytojas A. Č. skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, liudytojas R. Š. parodė, kad nukentėjusysis buvo išsigandęs, susijaudinęs, apimtas panikos, išbalęs. Akivaizdu, kad peiliu sužalotas žmogus, būdamas šoko būsenos, bėgdamas į kelią prašyti pagalbos, nėra įprastas vaizdas kelyje.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nukentėjusiojo A. K. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo ir BK 28 straipsnio taikymo
8. Apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą S. L. dėl kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį nutraukė nustatęs baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, dėl kurios baudžiamasis procesas nėra galimas, – būtinąją gintį (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas ir BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad S. L. veikė esant būtinajai ginčiai. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad kasatoriaus motyvai yra pagrįsti, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis.
9. Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-10-628/2023).
10. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1 dalis). Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar buvo ir penktoji, t. y. kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022).
11. Žemesnės instancijos teismai nustatė, kad A. K., vairuodamas automobilį, persirikiavo į eismo juostą, kuria važiavo S. L., o pastarasis šį manevrą įvertino kaip pavojingą. Paskui abu įvykio dalyviai kelis kartus lenkė vienas kitą, kol sustojo gretimose eismo juostose, sustoję vienas ant kito šaukė. Po to S. L. sustojo kelio greitėjimo juostoje, už jo sustojo A. K.. S. L. išlipo iš savo automobilio ir, priėjęs prie A. K., pasakė, kad pastarasis yra chuliganas, kad praras teisę vairuoti, nes jo nusižengimas yra užfiksuotas. Paskui iš automobilio išlipo A. K., ėjo link S. L. automobilio, S. L. pastarąjį nustūmė ir, jiems būnant arti vienas kito, S. L. dūrė peiliu A. K. į kairę šlaunį.
12. Visų pirma teisėjų kolegija pabrėžia, kad nei Kelių eismo taisyklės, nei Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas, nei kiti teisės aktai nesuteikia eismo dalyviui teisės mačius įvykį, kurį jis laiko teisės pažeidimu, pačiam aiškintis jo aplinkybes, nurodinėti kitam eismo dalyviui apie jo veiksmų teisinį vertinimą ar apie galimas pasekmes. Tai gali daryti tik valstybės tam įgalioti pareigūnai ir tik pagal savo kompetenciją. S. L., kaip buvęs ilgametis policijos pareigūnas, įvykio metu ėjęs Kauno rajono savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vadovo pareigas, neabejotinai žinojo teisės pažeidimų tyrimo tvarką. Eismo dalyvis ar bet koks kitas asmuo, manantis, kad kitas eismo dalyvis galėjo pažeisti Kelių eismo taisykles ar padaryti kitą teisės pažeidimą, turi apie tai pranešti kompetentingai institucijai, tačiau ne pats aiškintis jo aplinkybes. S. L. pasirinktas veikimo būdas mačius kito vairuotojo galimai padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, neatitinka eismo dalyvių teisių ir pareigų.
13. Vertinant S. L. veiksmus svarbu, kad jis buvo aktyvus konflikto iniciatorius ir dalyvis. A. K. persirikiavus priešais S. L. vairuojamą automobilį, S. L. lenkė A. K., o sustojus šalia žodžiu konfliktavo. Užuot baigęs konfliktą arba bent jau jo toliau neeskalavęs, kol konfliktas neperaugo į pavojingesnius veiksmus, o tai, atsižvelgiant į jo darbinę patirtį, jis galėjo numatyti, apie pažeidimą pranešęs kompetentingai institucijai, S. L. pasielgė kitaip – sustojo greitėjimo juostoje ir nuėjo sudrausminti A. K., toliau tęsdamas konfliktą ir dar labiau jį aštrindamas.
14. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, S. L. įvykio metu nebuvo sužalotas, po įvykio medicininės pagalbos nesikreipė. Jo parodymai dėl smurto ar grasinimo jį panaudoti nebuvo nuoseklūs – atvykusiems į įvykio vietą policijos pareigūnams jis nenurodė, nuo kokių A. K. veiksmų gynėsi, paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą jis pasakė, kad A. K. bandė jį pulti, o vėliau procese iškėlė versiją, kad prieš jį buvo smurtauta, ir tai, atsižvelgiant ir į nuoseklius A. K. parodymus, veda prie išvados, kad A. K. prieš S. L. nesmurtavo ir nesiruošė smurtauti. Įvykio metu A. K. konfliktavo žodžiu, jis buvo arti S. L., bet įvykio metu abu jo dalyviai buvo vienodoje padėtyje – abu žodžiu konfliktavo ir buvo arti vienas kito, tačiau tai nereiškia kylančios grėsmės ir pavojingo kėsinimosi. Įvykio metu A. K. neturėjo jokių įrankių ar priemonių, o S. L. turėjo sulankstomą peilį ir buvo jį atlenkęs, tai rodo, kad jis buvo pasiruošęs peilį panaudoti, o jiems žodžiu konfliktuojant ir situacijai nesidarant pavojingesnei S. L. panaudojo peilį. Konfliktinės situacijos nenutraukimas ir tolesni S. L. veiksmai, atlikti po A. K. sužalojimo peiliu, – artinimasis prie A. K. automobilio, jųdviejų susistumdymas ir A. K. paguldymas ant automobilio variklio dangčio, pastarąjį sugadinant ir sužalojant A. K., tik sustiprina išvadą, jog kėsinimosi nebuvo, o S. L. atliko puolimo, o ne gynybos veiksmus.
15. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai tarp asmenų vyksta konfliktas, kuriame visos pusės aktyviai dalyvauja, teisė į būtinąją gintį paprastai nekyla. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad įvykio metu nebuvo realiai pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi situacijos, todėl S. L. teisė į būtinąją gintį nekilo. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-7-313/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018, 2K-207-1073/2018).
16. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog S. L. nesunkiai sutrikdė A. K. sveikatą ir sugadino svetimą turtą veikdamas tiesiogine tyčia, o apeliacinės instancijos teismas, nesant tam pagrindo pritaikęs BK 28 straipsnio nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
17. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas netiksliai nurodė, kad S. L. veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi, nes peržengia būtinosios ginties ribas. Vis dėlto iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo tai, jog nėra būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, o ne tai, kad susiklostė būtinosios ginties situacija, tačiau buvo peržengtos jos ribos. Šis netikslumas nedaro apkaltinamojo nuosprendžio neteisėto.
Dėl BK 284 straipsnio taikymo
18. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje nurodoma, kad įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012, 2K-9-594/2023). Įžūlūs veiksmai pagal teismų praktiką gali reikšti ir svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą ar vandališkus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2010, 2K-52/2012, 2K-407/2013, 2K-445/2013, 2K-160-697/2019, 2K-19-511/2020, 2K-159-976/2021, 2K-239-697/2022, 2K-164-387/2022, 2K-239-697/2022, 2K-9-594/2023). BPK 284 straipsnyje nurodyto nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009).
19. Šioje byloje nustatyta, kad S. L. viešoje vietoje darbo dienos rytą išprovokavo konfliktą su A. K., šio konflikto metu pastarąjį sužalojo durdamas peiliu į kairę šlaunį, po to nukentėjusysis bėgo į važiuojamąją kelio dalį šaukdamasis pagalbos. Paskui S. L. parvertė nukentėjusįjį ant automobilio variklio dangčio, taip jį įlenkė ir sugadino, dėl ko nukentėjusysis patyrė turtinės žalos, ir spaudė nukentėjusiajam kaklą, bandė suduoti. Tokie S. L. veiksmai apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai buvo įvertinti kaip neturintys nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. S. L. veiksmai, viešoje vietoje panaudojus fizinį smurtą ir sužalojus A. K. bei sugadinus jo turtą, yra savęs priešpriešinimas kitiems asmenims, nepaisymas kitų eismo dalyvių ir yra įžūlūs. S. L., nepaisydamas intensyvaus eismo darbo dienos rytą, sustojo greitėjimo juostoje, dėl to trukdė važiuoti kitiems eismo dalyviams, kiti žmonės, pravažiuodami pro įvykio vietą, matė susiklosčiusią situaciją, rėkiantį ir į važiuojamąją kelio dalį įbėgusį bei pagalbos prašantį asmenį, liudytojas M. K. sustojo ir priėjo nuraminti A. K., liudytojas A. Č. paskambino Bendrajam pagalbos centrui ir informavo apie konfliktinę situaciją bei galimai sužalotą asmenį. Taigi S. L., dėl asmeninio nepasitenkinimo nusprendęs viešoje vietoje sudrausminti A. K., demonstravo nepagarbą kitiems asmenims ir eismo dalyviams. Tai, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, pagrindžia pirmiau minėtų liudytojų elgesys.
20. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas S. L. veiksmus teisingai įvertino kaip nusikalstamus ir jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį.
Dėl BK 187 straipsnio taikymo
21. Pirmosios instancijos teismas S. L. veiksmus įlenkus ir sugadinus automobilio variklio dangtį, kurio vertė 371,3 Eur, kvalifikavo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 190 straipsnio 1 dalies redakcijoje (2014 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XII-1481 redakcija) buvo nustatyta, kad turtas yra nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL. Automobilio variklio dangčio vertei viršijus 5 MGL buvo taikoma BK 187 straipsnio 1 dalis. 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925, įsigaliojusiu nuo 2023 m. birželio 1 d., buvo pakeista BK 190 straipsnis 1 dalis. Pagal naujosios redakcijos BK 190 straipsnio 1 dalį, turtas yra nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3 MGL dydžio sumą, bet neviršija 10 MGL dydžio sumos, taigi pagal šiuo metu galiojantį įstatymą S. L. sugadino nedidelės vertės turtą. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Pasikeitus įstatymui S. L. sugadinto turto vertė patenka į nedidelės vertės turto ribas, taigi naujoji BK 190 straipsnio redakcija švelnina jo teisinę padėtį, todėl S. L. inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (nesunkus nusikaltimas) turi būti perkvalifikuota į BK 187 straipsnio 3 dalį (baudžiamasis nusižengimas). Asmeniui viešosios tvarkos sutrikdymo metu sugadinus nedidelės vertės svetimą turtą, tokie jo veiksmai atskirai pagal BK 187 straipsnio 3 dalį nekvalifikuojami, o vertinami kaip dalis BK 284 straipsnio nusikalstamos veikos sudėties, todėl S. L. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį byla nutrauktina.
Dėl bausmės
22. S. L. nutraukus bylą pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, prieš tai ją perkvalifikavus iš BK 187 straipsnio 1 dalies, reikia iš naujo subendrinti bausmes, paskirtas pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 1 dalį.
23. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. L. pagal BK 284 straipsnį paskirta laisvės apribojimo bausmė keturiems mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams penkiems mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams aštuoniems mėnesiams.
24. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne tik bausmių sudėjimą reglamentuojančiomis nuostatomis, bet ir bausmių apėmimą, esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, reglamentuojančia nuostata (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad minėti du nusikaltimai padaryti iš esmės tais pačiais veiksmais, toje pačioje vietoje, pradėti tuo pačiu metu, fizinio smurto panaudojimas, sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą, laikytinas įžūliais veiksmais, t. y. vienu iš nusikalstamos veikos, nurodytos BK 284 straipsnyje, sudėties objektyviosios pusės požymių, be to, asmens sveikata yra papildomas nusikalstamos veikos, nurodytos BK 284 straipsnyje, saugomas gėris, nusikalstamos veikos baigtos kelių minučių laikotarpiu, konstatuoja, kad jie padaryti esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, todėl bausmės turi būti apimamos, griežtesne apimant švelnesnę (BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalys, 5 dalies 1 punktas).
Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti
25. Nukentėjusiojo atstovė advokatė teismo posėdyje paprašė priteisti nukentėjusiajam jo kasacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti už kasacinio skundo parengimą ir dalyvavimą teismo posėdyje atlyginimą. Advokatė pateikė dokumentus, kad nukentėjusysis 2023 m. spalio 30 d. advokatei sumokėjo 3000 Eur.
26. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtų išlaidų atlyginimą advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato ar advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-25-495/2020, 2K-143-788/2022).
27. Baudžiamoji byla kasacine tvarka išnagrinėta žodinio proceso tvarka, dalyvaujant nukentėjusiojo atstovei, pagal nukentėjusiojo kasacinį skundą, kuris iš esmės tenkinamas – apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nukentėjusiajam atstovavo advokatė D. Višinskienė, ji neprašė spręsti dėl nukentėjusiojo tose proceso stadijose turėtų išlaidų advokatui atlyginimo išieškojimo ir šis klausimas nebuvo sprendžiamas. Nukentėjusysis jam atstovauti pasirinko advokatą, kuriuo pasitikėjo, ir susitarė su juo dėl paslaugų kainos. Pagrindo mažinti prašomą išieškoti atlyginimo dydį teisėjų kolegija nenustatė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. nuosprendį su pakeitimais:
Perkvalifikuoti S. L. inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 187 straipsnio 1 dalies į BK 187 straipsnio 3 dalį (BK 190 straipsnio 1 dalies 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) ir S. L. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį bylą nutraukti.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (laisvės apribojimą vieneriems metams penkiems mėnesiams) subendrinti su paskirta bausme pagal BK 284 straipsnį (laisvės apribojimu keturiems mėnesiams), griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą vieneriems metams penkiems mėnesiams.
Priteisti iš nuteistojo S. L. nukentėjusiajam A. K. 3000 Eur (trijų tūkstančių Eur) patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą.
Kitą Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 7 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė
Olegas Fedosiukas
Alenas Piesliakas
