Ž. A. pagal BK 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-49-654/2023 Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00057-2015-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.3; 1.2.18.10; 2.1.7.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Aleno Piesliako (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

nuteistajam Ž. A., jo gynėjui advokatui Linui Stanislavui Bagdonui,

H. K., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. A. ir H. K., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 5 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 24 d. nuosprendžiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, H. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių; Ž. A. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. VĮ Turto banko civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 24 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis. Ž. A. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, o pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Ž. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.), 2 dalies 5 punktu ir 67 straipsniu, Ž. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbinę veiklą ir per vienerius metus tris mėnesius nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti atlyginti nusikaltimu padarytą žalą – 27 930 Eur. H. K. mirus, baudžiamoji byla jam nutraukta (BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas). VĮ Turto banko civilinis ieškinys Ž. A. tenkintas visiškai ir iš jo VĮ Turto bankui priteista 27 930 Eur turtinei žalai atlyginti, o civilinio ieškinio dalis dėl žalos atlyginimo priteisimo iš H. K. palikta nenagrinėta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo Ž. A. ir jo gynėjo, H. K., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo ir prokuroro, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu Ž. A. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. būdamas UAB „F“ direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį atsakingas už apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, t. y., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 14 straipsnį, pavedė UAB „F“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai ir apie daromą nusikaltimą nieko nežinančiai vyr. buhalterei E. R. įforminti medienos smulkinimo mašinos įsigijimą ne tiesiogiai iš Nyderlandų įmonės „EF“ pagal 2014 m. rugpjūčio 26 d. išrašytą sąskaitą už 130 648 Eur sumą, bet buhalterinėje apskaitoje įforminti šios įrangos grąžinimą minėtai įmonei pagal 2014 m. gruodžio 16 d. sąskaitą, išrašytą dėl 130 648 Eur sumos, bei tariamą šios įrangos įsigijimą iš UAB „E“ pagal 2014 m. gruodžio 19 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už 160 930 Eur sumą, įskaitant 27 930 Eur PVM, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „F“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2014 m. rugpjūčio 26 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu.

2. Ž. A. taip pat nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad apgaule UAB „F“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės, t. y. 2014 m. rugpjūčio 26 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, būdamas UAB „F“ direktorius, Kauno mieste, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrai su UAB „E“ direktoriumi H. K., turėdamas bendrą nusikalstamą tikslą UAB „F“ naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės, turėdamas galimybę iš Nyderlandų įmonės „EF“ tiesiogiai įsigyti medienos smulkinimo mašiną, sutarė sandorio sąlygas ir Nyderlandų įmonė „EF“ 2014 m. rugpjūčio 26 d. išrašė sąskaitą UAB „F“ už 130 648 Eur vertės medienos smulkinimo mašinos pirkimą, tačiau, siekdamas išvengti PVM sumokėjimo, 2014 m. gruodžio mėn. jis Nyderlandų įmonės „EF“ paprašė anuliuoti sandorį, 2014 m. gruodžio 16 d. išrašant tos pačios sumos kreditinę sąskaitą, ir išrašyti sąskaitą UAB „E“ su jam žinomai melagingais duomenimis apie tai, kad neva iš „EF“ medienos smulkinimo mašiną už 130 648 Eur įsigyja ne UAB „F“, o UAB „E“, po to, įmonei „EF“ išrašius prašomas sąskaitas, jis jam žinomai suklastotą 2014 m. rugpjūčio 26 d. sąskaitą pateikė UAB „E“ direktoriui H. K., kad šis joje pasirašytų ir įtrauktų į UAB „E“ buhalterinę apskaitą, bei nurodė išrašyti ir pasirašyti 2014 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą su žinomai melagingais duomenimis apie tai, kad medienos smulkinimo mašiną UAB „E“ už 160 930 Eur, įskaitant 27 930 Eur PVM, pardavė UAB „F“. H. K. įvykdžius nurodymus, Ž. A. mašiną pardavė UAB „K“ pagal 2014 m. gruodžio 19 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už 190 575 Eur, įskaitant 33 075 Eur PVM, po to vyr. buhalterei E. R., nieko nežinančiai apie fiktyvius sandorius, 2015 m. sausio 26 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) elektroninio deklaravimo sistemoje pateikus 2014 m. gruodžio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpio UAB „F“ PVM deklaraciją, į kurią buvo įtraukti 2014 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitos faktūros žinomai melagingi duomenys apie medienos smulkinimo mašinos pirkimą iš UAB „E“ už 160 930 Eur, įskaitant 27 930 Eur PVM, jis UAB „F“ naudai išvengė 27 930 Eur PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą.

3. H. K. mirus, jam nutrauktas baudžiamasis procesas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad jis, laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2015 m. kovo 31 d. būdamas UAB „E“ direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1, 2 dalis atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, t. y., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnio 1 dalį, pavedė UAB „E“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai ir apie daromą nusikaltimą nieko nežinančiai vyr. buhalterei E. R. įforminti tariamą medienos smulkinimo mašinos įsigijimą iš Nyderlandų įmonės „EF“ pagal 2014 m. gruodžio 16 d. sąskaitą už 130 648 Eur ir šios įrangos pardavimą UAB „F“ pagal 2014 m. gruodžio 19 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už 160 930 Eur, įskaitant 27 930 Eur PVM, dėl to nėra galimybės nustatyti UAB „E“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2014 m. liepos 30 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu.

4. H. K. mirus, jam taip pat nutrauktas baudžiamasis procesas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, kad jis apgaule UAB „F“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės, t. y. 2014 m. rugpjūčio 26 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, būdamas UAB „E“ direktorius, Kauno mieste, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas bendrai su UAB „F“ direktoriumi Ž. A., turėdamas bendrą nusikalstamą tikslą UAB „F“ naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės, Ž. A. sutarus su Nyderlandų įmone „EF“ medienos smulkinimo mašinos įsigijimo sandorio sąlygas ir išrašius 2014 m. rugpjūčio 26 d. sąskaitą UAB „F“ už 130 648 Eur vertės medienos smulkinimo mašinos pirkimą, tačiau, siekiant išvengti PVM sumokėjimo, 2014 m. gruodžio mėn. Ž. A. įmonės „EF“ paprašius anuliuoti sandorį, 2014 m. gruodžio 16 d. išrašant tos pačios sumos kreditinę sąskaitą, ir išrašyti sąskaitą UAB „E“ su jam žinomai melagingais duomenimis apie tai, kad neva iš įmonės „EF“ medienos smulkinimo mašiną už 130 648 Eur įsigyja ne UAB „F“, o UAB „E“, po to, įmonei „EF“ išrašius prašomas sąskaitas ir Ž. A. pateikus jam 2014 m. gruodžio 16 d. sąskaitą, žinodamas, kad dokumentas suklastotas, jis šioje sąskaitoje pasirašė ir įtraukė ją į UAB „E“ buhalterinę apskaitą bei Ž. A. nurodymu išrašė ir pasirašė 2014 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą su žinomai melagingais duomenimis apie tai, kad medienos smulkinimo mašiną UAB „E“ už 160 930 Eur, įskaitant 27 930 Eur PVM, pardavė UAB „F“, po to, Ž. A. mašiną pardavus UAB „K“ pagal 2014 m. gruodžio 29 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už 190 575 Eur, įskaitant 33 075 Eur PVM, ir vyr. buhalterei E. R., nieko nežinančiai apie fiktyvius sandorius, 2015 m. sausio 26 d. VMI elektroninio deklaravimo sistemoje pateikus 2014 m. gruodžio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpio UAB „F“ PVM deklaraciją, į kurią buvo įtraukti 2014 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitos faktūros žinomai melagingi duomenys apie medienos smulkinimo mašinos pirkimą iš UAB „E“ už 160 930 Eur, įskaitant 27 930 Eur PVM, jis UAB „F“ naudai išvengė 27 930 Eur PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą.

5. Pirmą kartą išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį – Ž. A. ir H. K. nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, visiškai tenkino VĮ Turto banko civilinį ieškinį bei solidariai iš H. K. bei Ž. A. priteisė VĮ Turto bankui 27 930 Eur turtinei žalai atlyginti.

6. Pagal H. K. gynėjo ir nuteistojo Ž. A. kasacinius skundus išnagrinėjusi baudžiamąją bylą kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. lapkričio 17 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

7. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs Ž. A. ir H. K. baudžiamąją bylą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, nepakankamai įsigilino į specialistų pateiktas išvadas, kilusių abejonių nepašalino atlikdamas papildomus veiksmus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį, šį pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį.

III. Kasacinių skundų argumentai

8. Kasaciniu skundu nuteistasis Ž. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 24 d. nuosprendį be pakeitimų arba panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

8.1. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistojo veikai kvalifikuoti, išnagrinėjimu ir tai reiškia iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimą. Formuluotė įvardijant nuteistajam inkriminuotų sukčiavimo ir apgaulingos apskaitos tvarkymo veikų aplinkybes teisės požiūriu prieštaringa, nesiderina su įstatymo garantuojama kaltinamojo teise žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti galimybių pasirengti gynybai (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis). Kartu buvo pažeisti ir BPK 305 bei 331 straipsnių reikalavimai, susiję su nuosprendžio surašymu.

8.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neįvertinta specialistės E. Trainienės 2018 m. gegužės 23 d. konsultacinė išvada ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2022 m. sausio 28 d. ekspertizės akto Nr. 11-1486(21) išvados. Pažeisdamas rungtyniškumo principą ir nukrypdamas nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos praktikos, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik byloje pateiktomis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) specialistų išvadomis. Ž. A. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nors Lietuvos teismo ekspertizės centro 2022 m. sausio 28 d. ekspertizės akte konstatuota, kad UAB „F“ 2014 m. liepos 1 d. – 2015 m. birželio 30 d. apskaita buvo tvarkoma laikantis teisės aktų reikalavimų, pagal tyrimui pateiktus bendrovės dokumentus galima nustatyti jos 2014 metų veiklą, turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimų dydį ar struktūrą, o nesant tarpinės 2015 m. birželio 30 d. finansinės atskaitomybės, bendrovės 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. birželio 30 d. veiklą, turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimų dydį ar struktūrą taip pat būtų galima nustatyti, nes tyrimo metu nenustatyta šio laikotarpio apskaitos tvarkymo neatitikimų. Analogiškos aplinkybės konstatuotos ir specialistės E. Trainienės konsultacinėje išvadoje.

8.3. Teismų praktikoje sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą turtinių prievolių neįvykdymo atveju, taikomas kreditoriaus padėties pasunkinimo kriterijus. Specialistės E. Trainienės konsultacinėje išvadoje konstatuota, kad UAB „F“ ir jos direktorius Ž. A. dėl PVM mokėjimo nepadarė nuostolių valstybės biudžetui. Be to, pagal Lietuvos teismo ekspertizės centro 2022 m. sausio 28 d. ekspertizės akto išvadas, įsigijus medienos smulkinimo mašiną iš Nyderlandų įmonės ir ją pardavus UAB „F“, UAB „E“ teko prievolė deklaruoti ir apskaičiuoti PVM. UAB „E“ ne tik teikė PVM deklaracijas, bet jas ir tikslino. Tokį teisėtą juridinio asmens veikimą konvertuoti į baudžiamąją atsakomybę kasatoriui nėra jokio teisinio pagrindo. Byloje nenustatyta, kad kaip nors buvo suvaržytos valstybės teisės į jai priklausančio PVM sumokėjimą, taip pat nėra duomenų, kad UAB „E“ būtų neatsiskaičiusi su valstybe, nesumokėjusi mokesčių ar dėl tokio mokesčių nesumokėjimo būtų pradėti teisminiai procesai. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų šioms aplinkybėms išsiaiškinti ir byloje esantiems neatitikimams bei prieštaravimams pašalinti, taip nesilaikė kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc5LTMwMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-179-303/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-179-303/2020">2K-179-303/2020</a> (priimtoje pirmą kartą šią bylą nagrinėjant kasacine tvarka) pateiktų nurodymų. Jeigu UAB „E“ atsakingas asmuo ar vadovas neteisingai deklaravo mokesčius ar jų visai nedeklaravo, tai savaime nereiškia, kad padaryta BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika.

8.4. Šioje byloje civiliniai teisiniai ar mokesčių teisės santykiai neatriboti nuo baudžiamųjų dar ir tuo aspektu, kad nebuvo atsižvelgta į reikšmingą aplinkybę, jog UAB „F“ yra iškelta bankroto byla, o tarp kitų kreditorių kreditoriaus reikalavimus yra pateikusi ir VMI. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino bankrutuojančios UAB „F“ kreditorių ir jų bendros 235 957,21 Eur sumos finansinių reikalavimų sąrašą, tarp antros eilės kreditorių finansinių reikalavimų yra ir VMI 234 883,54 Eur sumos kreditoriaus reikalavimas, todėl nėra pagrindo daryti išvadas apie prievolės įvykdymo išvengimą, VMI teisės yra ginamos bankroto byloje.

8.5. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNzg4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-788/2017">2K-26-788/2017</a> pateiktus išaiškinimus baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) taikymo įmonės vadovui pagrįstumo klausimu, nesivadovavo kasacinės instancijos teismo suformuluotu esminės apgaulės kriterijumi ir nesilaikė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo, taip nukrypdamas nuo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-513/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-513/2013">2K-513/2013</a> pateiktų išaiškinimų.

9. Kasaciniu skundu H. K., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį dėl bylos nutraukimo H. K. BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 24 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

9.1. Pirmosios instancijos teismui H. K. motyvuotai nurodė, kad jam įteiktas kaltinamasis aktas ir jame išdėstytas kaltinimas neatitinka BPK 219 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos normų, dėl to yra pagrindas kaltinamąjį aktą perduoti prokurorui trūkumams ištaisyti, tačiau teismas tokio prašymo netenkino. Kaltinimas iš esmės suformuluotas vienu sakiniu, kuris pagal savo konstrukciją yra ilgas, išdėstytas su stiliaus ir skyrybos klaidomis, jame yra daugybė teiginių, kurių negalima suprasti vienareikšmiškai. Vien toks sudėtingas kaltinimo išdėstymas nepelnytai apsunkina kaltinamojo subjektyvų jo suvokimą ir gynybą. Kaltinime išdėstyti formalūs ir deklaratyvūs teiginiai niekaip nesusieti su kokiomis nors konkrečiomis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normomis, jame nenurodyta, kas, kada ir kokiu pagrindu konstatavo kokius nors UAB „E“ sandorius buvus fiktyvius ar dėl kokių nors kitų priežasčių ydingus. Taip pat kaltinime nenurodyta, kas, kada ir kokiu pagrindu pripažino UAB „E“ buhalterinius dokumentus suklastotais ar pan., o kaltinimas pagal BK 300 straipsnį H. K. nebuvo pareikštas. Jeigu kaltinamasis aktas surašytas neaiškiai, tai laikytina kliūtimi kaltinamajam realizuoti savo teisę į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ignoravo H. K. gynybos argumentus dėl esminių kaltinamojo akto trūkumų ir net nesvarstė šių klausimų. Šios bylos procese H. K. gynėjas kėlė klausimą dėl pranešimo apie įtarimą neatitikties BPK normoms, tačiau prokuroras pranešimo neištaisė.

9.2. H. K. pareikštame kaltinime nebuvo nurodyta, kuo pasireiškė žala valstybei. Skundžiamo nuosprendžio 42 punkte patikslindamas žalos valstybei padarymo mechanizmą, apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai išėjo iš kaltinimo ribų – į kaltinimą įtraukė naujas esmines aplinkybes, nors procese nebuvo pasinaudota BPK 256 straipsnio normomis. Tai laikoma neformaliu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Nežinodama kaltinimo esmės gynyba negalėjo pateikti savo argumentų ir gintis nuo tokio kaltinimo.

9.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, savo išvadas grindė prielaidomis ir nesilaikė šioje byloje anksčiau priimtoje kasacinėje nutartyje pateiktų išaiškinimų ir nurodymų, dėl to padarė esminį BPK pažeidimą. Paskyręs byloje buhalterinę ekspertizę, teismas neatsižvelgė į jos išvadas ir ignoravo specialistės E. Trainienės konsultacinę išvadą, nors abu šie įrodymų šaltiniai paneigia H. K. pareikštus kaltinimus. Išvadas dėl nusikalstamų veikų įrodytumo apeliacinės instancijos teismas padarė ignoruodamas esminį baudžiamojo proceso principą, kad visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, vertintinos traukiamų baudžiamojon atsakomybėn asmenų naudai. Taip pat teismas ignoravo draudimą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti abejonėmis, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją ir kt.).

9.4. Kasacinės instancijos teismo praktikoje paneigta galimybė inkriminuoti tokio pobūdžio veikas, kokios yra nagrinėjamos šioje byloje. Kitose baudžiamosiose bylose buvo nustatyti atskirų dokumentų suklastojimo požymiai, o šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta jokių dokumentų suklastojimo ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimo požymių, H. K. nebuvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 300 straipsnyje.

9.5. Šioje byloje kilo ginčas tarp verslo subjektų ir VMI pridėtinės vertės mokesčių prievolės klausimais. Tokio pobūdžio ginčai sprendžiami administracinėse bylose. Nesuprantama, kodėl šioje byloje buvo pasirinktas ginčo sprendimas baudžiamojo proceso būdu, nepagrįstai kriminalizuojant administracinius santykius. Taip buvo pažeista verslo subjektų laisvė, t. y. sandorių sudarymo, jų keitimo ir vykdymo sąlygų laisvė.

9.6. Nors kasaciniame skunde motyvuotai ir pagrįstai nurodomi esminiai kaltinamojo akto trūkumai ir apeliacinės instancijos teismo padaryti esminiai BPK pažeidimai, suponuojantys procesinį sprendimą perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, įvertinus niekaip nepateisinamą ligšiolinę šios bylos proceso trukmę ir tai, kad H. K. yra miręs, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuris yra teisėtas ir pagrįstas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10. Nuteistojo Ž. A. ir H. K., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasaciniuose skunduose nurodomų BPK pažeidimų

11. Abiejuose kasaciniuose skunduose nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 ir 331 straipsnių pažeidimus, nes išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, savo išvadas grindė prielaidomis ir nesilaikė nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų. Kasatoriai teigia, kad netinkamai vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas nesilaikė ankstesnėje šioje byloje priimtoje kasacinėje nutartyje pateiktų išaiškinimų bei nurodymų, dėl to padarė esminį pažeidimą.

12. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

13. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

14. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, pagrindinių nuostatų, t. y. laikantis pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305 ir 307 straipsniuose, keliamų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

15. BPK 386 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad jei kasacinės instancijos teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. Kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas kasacinės instancijos teismo perduotą bylą, privalo atsižvelgti į tai, kokius esminius BPK pažeidimus nustatė kasacinės instancijos teismas, juos ištaisyti ir pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes priimti naują nuosprendį ar nutartį. BPK 386 straipsnio 2 dalyje nustatyta ir tai, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Tai reiškia, kad šis teismas yra nepriklausomas daryti savarankiškas išvadas dėl bylos baigties.

16. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. lapkričio 17 d. nutartimi perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nustačiusi, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, įvertino tik dalį surinktų įrodymų, be to, ir vertindamas šiuos įrodymus išsamios jų analizės neatliko, darė klaidų dėl jų turinio, nepalygino jų kartu su iš kitų įrodymų šaltinių gautais duomenimis, neišdėstė įtikinamų motyvų, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina vienus ar kitus apskųsto nuosprendžio įrodymus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, byloje esant kelioms sąlyginėms specialisto išvadoms, apeliacinės instancijos teismui kilo pareiga patikimai ir neabejotinai patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kuriomis grindžiamos šios išvados, todėl teismas turėjo spręsti klausimą dėl papildomo specialisto tyrimo tikslingumo.

17. Iš naujo patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atlikęs įrodymų tyrimą (paskyręs UAB,,F“ ir UAB,,E“ 2014 m. liepos 1 d. – 2015 m. birželio 30 d. laikotarpio ūkinės finansinės veiklos ekspertizę bei išreikalavęs papildomus dokumentus, reikalingus šiai ekspertizei atlikti) ir dar kartą išsamiai išanalizavęs visus byloje jau ištirtus įrodymus kartu su naujai gautu ekspertizės aktu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į kasacinės instancijos teismo nurodytas bylos perdavimo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka priežastis ir ištaisė bylą pirmąjį kartą apeliacine tvarka nagrinėjusios teisėjų kolegijos padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Panaikindamas išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį, priimdamas naują nuosprendį ir nuspręsdamas Ž. A. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei 222 straipsnio 1 dalį bei pripažinti, kad kaltinimas mirusiam H. K. pagal šiuos baudžiamojo įstatymo straipsnius pagrįstas, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama pagal BPK 305 straipsnį, išdėstė byloje nustatytas nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus. Visus šiuos įrodymus teismas analizavo tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam iš jų neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas pateikė išsamius argumentus, kodėl kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus, ir įtikinamai paneigė Ž. A. ir H. K. gynybinę versiją, kad UAB „E“ į medienos smulkinimo mašinos iš Nyderlandų įmonės pirkimo–pardavimo procesą įtraukta ne siekiant UAB „F“ naudai sukčiauti PVM srityje, o ketinant sąžiningai vykdyti verslą. Taigi visos bylos aplinkybės išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai, toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 331 straipsnyje išdėstytus reikalavimus ir neprieštarauja BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

18. Kaip esminį įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą kasatoriai akcentuoja tai, kad, paskyręs byloje buhalterinę ekspertizę, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į jos išvadas, taip pat ignoravo specialistės E. Trainienės pateiktą konsultacinę išvadą ir pažeisdamas rungtyniškumo principą nepagrįstai vadovavosi tik byloje pateiktomis FNTT specialisto išvadomis. Su šiuo argumentu nėra pagrindo sutikti.

19. Ekspertizės aktas (taip pat ir specialisto konsultacinė išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes; jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-484/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-484/2013">2K-484/2013</a>, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020). Ekspertizės akto ar specialisto konsultacinės išvados duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, kurių visuma remdamasis teismas priėjo prie išvados dėl įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Nors ekspertizės aktas ar konsultacinė išvada gali būti reikšmingas duomenų šaltinis baudžiamojoje byloje, bet kuriuo atveju teisinis bylos aplinkybių vertinimas yra ne specialisto ar eksperto, o teismo kompetencija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzczLTk3Ni8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-373-976/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-373-976/2018">2K-373-976/2018</a>, 2K-191-942/2021).

20. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė pirmiau nurodytų teismų praktikoje suformuluotų reikalavimų. FNTT specialistų išvadas ir specialistės E. Trainienės konsultacinę išvadą teismas ištyrė ir įvertino kartu su pirmosios instancijos teismo posėdyje duotais išsamiais šias išvadas surašiusių specialistų paaiškinimais, Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktu Nr. 11-1486 (21) bei kitais byloje esančiais įrodymais, nė vienam iš jų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismo posėdyje H. K. ir Ž. A. bei jų gynėjams buvo sudarytos sąlygos naudotis teise užduoti specialistams klausimus. Esminis specialistės E. Trainienės konsultacinės išvados teiginys, kad Ž. A. ir H. K. veiksmais žala valstybei nebuvo padaryta, nes UAB „E“ deklaravo medienos smulkinimo mašinos pirkimą ir pardavimą bei teikė PVM deklaraciją, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 39 punkte buvo motyvuotai paneigtas, remiantis ne tik FNTT specialisto V. Grebliko pateikta išvada ir paaiškinimais, bet ir UAB „E“ PVM deklaracijomis, iš kurių matyti, kad bendrovė 27 930 Eur PVM dėl medienos smulkinimo mašinos pardavimo UAB „F“ į valstybės biudžetą nesumokėjo.

21. Priešingai nei teigia kasatoriai, spręsdamas dėl nusikalstamų veikų įrodytumo, apeliacinės instancijos teismas neignoravo Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. 11-1486 (21), kuriame nustatyta, kad UAB „E“ ir UAB „F“ apskaita buvo tvarkoma laikantis teisės aktų reikalavimų, o pagal tyrimui pateiktus dokumentus galima nustatyti šių bendrovių veiklą, turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Teismas motyvuotai nurodė, kad nors UAB „F“ perkant medienos smulkinimo mašiną iš UAB „E“ buhalteriniai dokumentai formaliai buvo tvarkomi laikantis teisės aktų reikalavimų, byloje ištirtų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad šie dokumentai neatitiko tikrosios kaltinamųjų valios, todėl pasitvirtino FNTT specialisto išvadoje Nr. 5-2/141 dėl UAB „F“ ūkinės finansinės veiklos nurodyta sąlyginė išvada, kad UAB „F“ (o kartu ir UAB „E“), nesilaikydama įstatymų nuostatų, fiksavo apskaitos dokumentu neįvykusias ūkines operacijas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo atliktas skirtingų tyrimų rezultatų tikrinimas ir vertinimas atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

22. Kasaciniame skunde H. K. gynėjas teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje prokuroro surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes jame išdėstyto kaltinimo formuluotė yra neaiški. Kasatoriaus manymu, H. K. negalėjo tinkamai ir efektyviai apsiginti nuo tokio jam pareikšto kaltinimo. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.

23. Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui.

24. BK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas pripažįstamas neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYxLTUxMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-161-511/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-161-511/2016">2K-161-511/2016</a>, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016 ir kt.). Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjIzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-223/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-223/2012">2K-223/2012</a>).

25. Kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje surašyto kaltinamojo akto turinio, jis atitinka jam keliamus reikalavimus. Kaltinamajame akte pakankamai išsamiai ir aiškiai, kiek nustatyta ikiteisminio tyrimo duomenimis, išdėstytos visos reikšmingos H. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės (vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės), apibūdinančios BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų sudėties požymius, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėdami baudžiamąją bylą pagal šį kaltinamąjį aktą, padarė esminius BPK pažeidimus, kurie suvaržė H. K. teisę į gynybą ir teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas.

26. Nėra pagrindo sutikti ir su H. K. gynėjo kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė naujas, kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodytas, esmines H. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, aplinkybes – patikslino žalos valstybei padarymo mechanizmą.

27. Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos analogiškai taikomos ir tuo atveju, kai sprendžiamas kaltinimo pagrįstumo asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, klausimas. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY1LTY5My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-265-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-265-693/2015">2K-265-693/2015</a>, 2K-8-696/2016, 2K-7-304-976/2016).

28. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 10.3 ir 10.4 punktuose nurodytas pagrįstu pripažintas kaltinimas H. K. yra identiškas kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytam kaltinimui, jokios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nebuvo pakeistos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeisti BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimai. Kasatorius nuosprendžio 42 punkte išdėstytą byloje nustatytą PVM sukčiavimo schemą nepagrįstai laiko teismo nustatyta nauja esmine faktine aplinkybe. Šią schemą apeliacinės instancijos teismas nustatė ne pagal bet kokias, iki tol proceso dalyviams nežinomas, bet būtent pagal kaltinamajame akte suformuluotame kaltinime nurodytas aplinkybes.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies taikymo

29. Kasaciniuose skunduose nesutinkama su Ž. A. ir H. K. veikų kvalifikavimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišsprendė baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimo.

30. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta, be kita ko, už didelės vertės turtinės prievolės išvengimą apgaule savo ar kitų naudai. Turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę. Išvengti turtinės prievolės reiškia atsisakyti vykdyti ją arba naudojant apgaulę sudaryti tokią padėtį, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-224/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-224/2008">2K-224/2008</a>, 2K-265/2011, 2K-7-304-976/2016).

31. Sukčiavimas gali būti susijęs ir su PVM apskaičiavimu bei sumokėjimu. Sukčiavimas PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje gali pasireikšti kaip atitinkamos pinigų sumos įgijimas apgaule (pvz., kai mokesčių mokėtojui, panaudojus apgaulę, iš valstybės biudžeto grąžinama jo tariamai sumokėtos PVM sumos dalis), kaip prievolės mokėti PVM panaikinimas, ir kitais būdais, kuriais siekiama išvengti PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą. Veikos, susijusios su PVM išvengimu, gali būti vertinamos ir kaip nusikalstamos veikos finansų sistemai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-322/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-322/2013">2K-7-322/2013</a>).

32. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla, be kita ko, tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Nors nusikaltimo motyvas nėra būtinasis šio nusikaltimo požymis, tačiau neretai buhalterinė apskaita apgaulingai tvarkoma siekiant nuslėpti mokesčius valstybei ar neteisėtai įgyti svetimą turtą, t. y. daromus nusikaltimus finansų sistemai ir nuosavybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEzLTY5Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-313-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-313-696/2017">2K-313-696/2017</a>, 2K-356-696/2017, 2K-159-696/2018).

33. Šioje byloje nustatyta, kad tarp UAB „F“ (pirkėjo) ir Nyderlandų įmonės „EF“ (pardavėjo) 2014 m. rugpjūčio 13 d. sudaryta medienos smulkinimo mašinos pirkimo–pardavimo sutartis. Dar viena sutartis dėl tos pačios mašinos pirkimo–pardavimo sudaryta 2014 m. rugpjūčio 19 d. tarp UAB „F“ (pardavėjo) ir UAB „K“ (pirkėjo). Su Nyderlandų įmone atsiskaičius už įrenginį, į mašinos pirkimo–pardavimo proceso grandinę įtraukta UAB „E“, kuri, kasatoriaus Ž. A. teigimu, turėjo nupirkti mašiną iš Nyderlandų įmonės, transportuoti ją į Lietuvą, sumontuoti ir parduoti UAB „F“. 2014 m. gruodžio 4 d. tarp UAB „E“, atstovaujamos direktoriaus H. K., ir UAB „F“, atstovaujamos direktoriaus Ž. A., sudaryta mašinos pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią už įrenginį UAB,‚F“ turėjo sumokėti UAB „E“ 160 930 Eur (įskaitant 27 930 Eur PVM), tačiau realiai jokie mokėjimai nebuvo atlikti, nes, Ž. A. teigimu, UAB „E“ buvo skolinga tam tikrą pinigų sumą UAB „F“, todėl buvo atlikti skolos įskaitymai. Vėliau Ž. A. Nyderlandų įmonės paprašė anuliuoti mašinos pirkimo–pardavimo sandorį, išrašyti naują sąskaitą UAB „E“ ir įskaityti UAB „F“ vardu sumokėtą visą pinigų sumą kaip sumokėtą UAB „E“. Nyderlandų įmonei išrašius prašomą sąskaitą, Ž. A. pateikė ją UAB „E“ direktoriui H. K., kad šis joje pasirašytų ir įtrauktų ją į UAB „E“ buhalterinę apskaitą, bei nurodė jam išrašyti ir pasirašyti PVM sąskaitą faktūrą apie tai, kad medienos smulkinimo mašiną UAB „E“ pardavė UAB „F“. H. K. įvykdžius nurodymus, Ž. A. įrenginį pagal 2014 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį perdavė UAB „K“. Vėliau UAB „F“ vyr. buhalterė VMI elektroninio deklaravimo sistemoje pateikė 2014 m. gruodžio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpio UAB „F“ PVM deklaraciją, kurioje įtraukti žinomai melagingi duomenys apie medienos smulkinimo mašinos pirkimą iš UAB „E“ už 160 930 Eur (įskaitant 27 930 Eur PVM).

34. Pirmiau nurodytų Ž. A. ir H. K. atliktų veiksmų seką apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino kaip nusikalstamą PVM sukčiavimo schemą, pasireiškusią tuo, kad, į medienos smulkinimo mašinos pirkimo–pardavimo procesą fiktyviai įtraukus UAB „E“, kuri realiai šios mašinos iš Nyderlandų įmonės neįsigijo ir UAB „F“ nepardavė, ir šį fiktyvų sandorį tvarkingai įforminus UAB „E“ ir UAB „F“ buhalterinėje apskaitoje, pastarosios naudai buvo išvengta valstybei mokėtino PVM, nes H. K. ir Ž. A. iš anksto žinojo, kad UAB „E“ jai tenkančios mokesčio dalies nesumokės. Nors buhalteriniai dokumentai perkant medienos smulkinimo mašiną formaliai buvo tvarkomi laikantis teisės aktų reikalavimų, jie neatitiko tikrosios H. K. ir Ž. A. valios, todėl laikytina, kad jie nesilaikė kaltinime nurodytų Buhalterinės apskaitos įstatymo ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo nuostatų, įpareigojančių apskaitos dokumentais fiksuoti tik įvykusias ūkines operacijas, šias operacijas ir ūkinius įvykius į apskaitą įtraukti pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik pagal jų juridinę formą, t. y. apgaulingai tvarkė UAB „F“ ir UAB „E“ buhalterinę apskaitą.

35. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė itin išsamius argumentus, kuriais remdamasis padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „E“ įtraukimas į medienos smulkinimo mašinos pirkimo–pardavimo procesą buvo fiktyvus. Nors kasaciniuose skunduose tokia išvada ginčijama, juose nepateikiama jokių įtikinamų apeliacinės instancijos teismo motyvus paneigiančių kontrargumentų. Nekartodama visų teismo išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija nurodo esminius iš jų: 1) pati UAB „E“ su Nyderlandų įmone jokių sandorių dėl įrenginio įsigijimo nesudarė, UAB „E“ vadovas H. K. su įmonės atstovais nebendravo, jokių susitarimų nederino ir savo valios neišreiškė, vien tai, kad už pirkėją (šiuo atveju – UAB „F“) kainą formaliai sumokėjo kitas subjektas (UAB „E“), nelemia nuosavybės teisės perėjimo šiam trečiajam asmeniui; 2) Kauno apskrities VMI atliekant UAB „E“ mokestinį tyrimą, gautas Nyderlandų mokesčių administratoriaus atsakymas į paklausimą dėl deklaruotų duomenų neatitikimo tarp UAB „E“ ir Nyderlandų įmonės, iš jo matyti, kad pastaroji įsipareigojo patikslinti medienos smulkinimo mašinos pardavimą UAB „E“, tačiau to nepadarė, pardavimas deklaruotas UAB „F“; 3) aplinkybę, kad UAB „E“ tebuvo priedangos įmonė, reikalinga mokėtinam PVM sumažinti, taip pat patvirtina netiesioginiai įrodymai – UAB „E“ veikė UAB „F“ patalpose ir, nors užsiėmė krovinių pervežimu, neturėjo savo transporto, vieninteliai bendrovės darbuotojai buvo buhalterė ir direktorius H. K., pastarasis buvo glaudžiai susijęs su UAB „F“ ir Ž. A. (kurį laiką net pats ėjo šios bendrovės direktoriaus pareigas, o UAB „E“ direktoriumi tapo būtent Ž. A. pasiūlymu); 4) UAB „E“, neva teikiančiai krovinių pervežimo paslaugas, nebuvo jokio racionalaus pagrindo nuosavybės teise įsigyti pervežamą krovinį, o vėliau jį parduoti užsakovui, be to, UAB „E“ medienos smulkinimo mašinai gabenti samdė dar vieną bendrovę, krovinių pervežimo klausimais dažnai bendradarbiavusią su UAB „F“ ir be jokių kliūčių galėjusią įrenginio gabenimo paslaugas suteikti tiesiogiai UAB „F“; 5) UAB „E“, nors ir nebuvo visiškai fiktyviai veikianti įmonė, nuolatinės ir pelningos veiklos nevykdė, todėl faktiškai kartu dirbusiems H. K. ir Ž. A. buvo naudinga susitarti dėl apsimestinio UAB „E“ įsitraukimo į medienos smulkinimo mašinos pirkimo–pardavimo procesą iš Nyderlandų įmonės, taip realiai ir pelningai veiklą vykdančios UAB „F“ naudai išvengiant didelės vertės PVM dalies sumokėjimo į valstybės biudžetą, kai UAB „E“, kaip priedangos įmonė, nebebuvo reikalinga, 2015 m. kovo 26 d. jos akcijos buvo perleistos UAB „G“, su kuria UAB „F“ toliau vykdė įvairius sandorius; 6) įrenginio pirkėja UAB „K“ apie UAB „E“ dalyvavimą jo pirkimo–pardavimo grandinėje informuota nebuvo, jokių duomenų apie tai, kad UAB „E“ sumontavo medienos smulkinimo mašiną, kaip neva buvo sutarta su UAB „F“, bylos medžiagoje nėra, pirkėjo darbuotojų apmokymu dirbti su šia mašina, atsarginiu dalių tiekimu rūpinosi UAB „F“.

36. Esminis sukčiavimo, kaip nusikaltimo nuosavybei, požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir civilinės teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. H. K. ir Ž. A. veiksmai, fiktyviai įtraukiant į medienos smulkinimo mašinos pirkimo–pardavimo procesą UAB „E“, apeliacinės instancijos teismo pagrįstai pripažinti sudarančiais apgaulės elementą. Civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Priešingai nei teigia kasatoriai, nagrinėjamu atveju susiklostę teisiniai santykiai peržengia įprastų civilinių teisinių santykių ribas ir negali būti laikomi įprasta verslo praktika, už kurią baudžiamoji atsakomybė netaikytina. Byloje nustatytų ir įrodymais pagrįstų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad H. K. ir Ž. A., atlikdami prieš tai aptartus veiksmus, suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

37. Nuteistojo Ž. A. kasaciniame skunde teigiama, kad spręsdamas jo baudžiamosios atsakomybės klausimą apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino bankrutuojančios UAB „F“ kreditorių ir jų bendros 235 957,21 Eur sumos finansinių reikalavimų sąrašą, tarp antros eilės kreditorių finansinių reikalavimų yra ir VMI 234 883,54 Eur sumos kreditoriaus reikalavimas, todėl nėra pagrindo daryti išvadas apie prievolės įvykdymo išvengimą, VMI teisės yra ginamos bankroto byloje. Su šiuo argumentu nėra pagrindo sutikti, nes VMI reikalavimai bendrovių bankroto bylose reiškiami įvertinus pagal atitinkamus teisės aktus jų deklaruotus ir nesumokėtus mokesčius bei su jais susijusias mokestines sumas – baudas ir delspinigius. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje buvo nustatyti kaltininkų neteisėti veiksmai, kuriais padaryta turtinė žala valstybei. Pažymėtina, kad H. K. ir Ž. A. nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos valstybės biudžetui faktas buvo nustatytas tik apeliacinės instancijos teismui priėmus 2022 m. gegužės 5 d. nuosprendį. Iki tol formaliai prievolė sumokėti 27 930 Eur PVM, kilusi iš medienos smulkinimo mašinos pirkimo–pardavimo sandorio, teko UAB „E“, taigi VMI neturėjo jokio teisinio pagrindo reikalauti iš UAB „F“ atlyginti valstybės biudžetui padarytą turtinę žalą, o teismai – tenkinti tokius reikalavimus.

38. H. K. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-322/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-322/2013">2K-7-322/2013</a> ir 2K-7-112/2012 paneigta galimybė inkriminuoti tokio pobūdžio veikas kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju. Šis kasatoriaus argumentas taip pat nepagrįstas. Teismai kasacinės instancijos teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis atsižvelgdami į visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y. teismo sprendimą grįsti tik tokiais kasacinio teismo nutartyse pateiktais teisės aiškinimais (ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija)), kurie suformuluoti faktinėmis aplinkybėmis analogiškose bylose arba bylose, iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-353/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-353/2013">2K-353/2013</a>). Kasatoriaus nurodomose nutartyse kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad veikos, kuri reiškiasi suklastotų dokumentų panaudojimu siekiant apgaule sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM, kvalifikavimas ir kaip sukčiavimo apgaule panaikinant turtinę prievolę, ir kaip sukčiavimo apgaule įgyjant svetimą turtą yra negalimas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje H. K. buvo inkriminuota kitokia ir tik viena alternatyvi BK 182 straipsnyje nurodyta veika – sukčiavimas apgaule išvengiant didelės vertės turtinės prievolės, taigi, nėra pagrindo nagrinėjamoje byloje kaip precedentu vadovautis kasatoriaus nurodomomis nutartimis.

39. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų požymius H. K. ir Ž. A. veiksmuose nustatė tinkamai ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

40. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo sprendimo naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo Ž. A. ir H. K., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Algimantas Valantinas

Artūras Pažarskis

Alenas Piesliakas