Civilinė byla Nr. 3K-3-355/2012
Teisminio proceso Nr. 2-24-3-01775-2010-4
Procesinio sprendimo kategorija 106.8.8 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „NEO GROUP“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo O. Ž. ieškinį atsakovui UAB „NEO GROUP“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą bei kompensacijos už pravaikštą priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas panaikinti atsakovo 2010 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą (papeikimą), 2010 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu – drausminę nuobaudą (atleidimą iš darbo), pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ir nepagrįstu, grąžinti jį dirbti į UAB „Neo Group“ PET pakrovimo darbininku – krautuvo vairuotoju, priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, 3000 Lt neturtinės žalos.
Ieškovas nurodė, kad iš darbo buvo atleistas 2010 m. rugpjūčio 31 d., pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą (kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos).
2010 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu papeikimas paskirtas už tai, kad jis, vykdydamas produkto NEOPET 80 pakavimą į BULK konteinerį, nepranešęs pamainos sandėlininkui, paliko be priežiūros veikiančią pakavimo įrangą, dėl to konteineris buvo perkrautas ir 750 kg produkto išbyrėjo ant žemės. Ieškovas mano, kad ši nuobauda paskirta neteisėtai ir nepagrįstai, nes atsakovas darbus organizavo jo pietų pertraukos metu, todėl prašo ją panaikinti. Panaikinus jam paskirtą papeikimą antrasis atsakovo konstatuotas pažeidimas netenka sisteminio pažeidimo požymių, todėl išnyksta DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo sąlygos, ir atleidimas iš darbo turėtų būti pripažintas neteisėtu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2011 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas panaikino 2010 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą ir 2010 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, pripažino, kad ieškovas iš darbo atleistas neteisėtai bei nepagrįstai, grąžino jį į darbą, priteisė ieškovo naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, likusią ieškinio dalį atmetė.
Teismas konstatavo, kad ieškovas informavo pamainos sandėlininkę B. M., jog jam yra pietų pertrauka, tačiau pakluso jos reikalavimui eiti dirbti, nes norėjo išvengti konflikto. Byloje nėra įrodymų, kad šalių buvo susitarta, jog gali būti keičiamas darbo grafiku nustatytas pietų pertraukos laikas ir kaip tai daroma, o pareiga įrodyti tokias aplinkybes šiuo atveju teko atsakovui; kad konteinerio krovimą reikėjo vykdyti nedelsiant ir to nebuvo galima atlikti po pietų pertraukos. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas netinkamai vykdė jam pavestas pareigas, tai yra pažeidė PET pakrovimo darbininku – krautuvo vairuotojo pareigybės 2.1, 2.2, 2.4 punktų nuostatus ir darbuotojų saugos ir sveikatos įvadinės instrukcijos 10.2.1 punktą, nes konteinerio perkrovimas įvyko ieškovo pertraukos metu, kai ieškovui turėjo būti suteiktas poilsio laikas, todėl įsakymą dėl drausminės nuobaudos – papeikimo panaikino.
Teismui pripažinus, kad pirmoji ieškovui paskirta nuobauda buvo paskirta nepagrįstai ir neteisėtai ir ją panaikinus, išnyko DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo sąlygos, todėl teismas darbuotojo atleidimą iš darbo šiuo pagrindu pripažino neteisėtu nepriklausomai nuo to, ar buvo padarytas paskutinysis darbo drausmės pažeidimas ir kokiomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2004). Dėl ieškovo reikalavimo priteisti 3000 Lt neturtinę žalą, teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala ir šį ieškovo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdama su jame išdėstytais motyvais. Kolegija atmetė atsakovo argumentą, kad, ieškovui sutikus vykdyti darbdavio nurodymą, jis turi atsakyti už netinkamą pareigų įvykdymą, nes darbuotojas darbo santykiuose paprastai yra silpnesnioji teisinių santykių šalis, ir atsisakius vykdyti darbdavio nurodymus, jam kiltų neigiamų padarinių. Atsižvelgdama į netinkamą darbo pareigų vykdymą ir kad jis atliktas pietų pertraukos metu, kolegija sprendė, jog darbdavio nurodytu laiku ieškovas darbo neprivalėjo atlikti, taigi drausminė nuobauda ieškovui paskirta nesant jo kaltės.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
DK 142 straipsnyje nustatyta, kad darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Spręsdami klausimą, ar darbuotojas privalėjo vykdyti savo pareigas, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2010 m. liepos 28 d. darbdavys buvo davęs nurodymą darbuotojui atlikti darbą jo darbo grafike nustatytos pietų pertraukos metu (12.00-13.00 val.), kuris nepriskirtinas darbo laikui (DK 143 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teismai sprendė, kad ne darbo laiku darbuotojas neprivalo vykdyti savo pareigų, o nenustačius neteisėto darbuotojo elgesio, negalima jo traukti drausminėn atsakomybėn (DK 234 straipsnis), tačiau neatsižvelgė į tai, kad gavęs nurodymą, darbuotojas jam pakluso ir ėmėsi dirbti pavestą darbą – krauti konteinerį, o DK 143 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad į darbo laiką įeina faktiškai dirbtas laikas. Darbuotojų darbo laiką paprastai nustato darbovietėje atitinkama tvarka patvirtinti darbo grafikai. Darbo grafiku yra siekiama nustatyti darbuotojo darbo laiką ir jį tvirtinant atsižvelgiama į darbdavio pageidaujamą darbo režimą. Tačiau dėl dažnai neprognozuojamų besikeičiančių įmonės veiklos sąlygų bei atsitiktinių įvykių neįmanoma iš anksto visiškai tiksliai susiplanuoti darbuotojo darbo laiko poreikio. Kadangi darbo grafikų tvirtinimo ar keitimo procedūra yra gana sudėtinga (DK 147 straipsnis), neatidėliotinais atvejais, atsižvelgiant į darbo santykių šalių interesų pusiausvyrą, Darbo kodekse nustatyta nemažai išimčių, kurios darbdaviui leidžia nukrypti nuo darbo grafiko (viršvalandinis darbas (DK 150 straipsnis), budėjimas (DK 155 straipsnis). Darbuotojo faktiškai dirbto laiko priskyrimas darbo laikui atitinka tiek darbdavio, tiek darbuotojo interesus. Visų pirma darbdavys patenkina savo darbuotojo atliekamos funkcijos poreikį, nes toks funkcijos atlikimas ne darbuotojo darbo grafike nustatytu darbo metu jam yra naudingas ir ypač svarbus, o darbuotojas už darbą ne darbo metu gauna darbo užmokestį ar kitą kompensaciją (pavyzdžiui, kitos poilsio dienos suteikimas; DK 194 straipsnio 1 dalis). Kartu faktiškai dirbto laiko priskyrimas darbo laikui suponuoja darbuotojo pareigą darbo atlikimo metu vykdyti darbo sutartimi ir įstatymais (DK 228 straipsnis) numatytas pareigas, taigi ir laikytis darbo drausmės. Laikantis bylą nagrinėjusių teismų išaiškinimų, darbdavys, paskyręs ar susitaręs su darbuotoju darbą dirbti ne jo darbo grafiko metu, negalėtų būti tikras, kad darbuotojas darbą atliks tinkamai, nes, pasak teismų, darbuotojas tokiu metu neprivalo laikytis darbo drausmės. Toks normų aiškinimas būtų nenaudingas bei žalingas ne tik darbdaviui, bet galėtų kelti grėsmę ir visos visuomenės turtui, sveikatai ar gyvybei.
Byloje nustatyta, kad žala darbdaviui buvo padaryta darbuotojui paleidus pylimo įrangą ir pasišalinus, dėl to konteineris buvo perpiltas ir produkcija išbyrėjo ant žemės. Net jeigu teismas spręstų, jog ne darbo grafike nustatytu metu darbuotojas neprivalo atlikti darbo, siekiant išspręsti žalos atlyginimo klausimą, reikėtų įvertinti, kokiu teisiniu pagrindu darbuotojas valdė darbdavio produkcijos pylimo į konteinerį procesą savo pietų pertraukos metu. Konstatavus, kad darbuotojas neprivalėjo atlikti konteinerio pylimo darbų, tektų daryti išvadą, jog pietų pertraukos metu darbuotojas neturėjo teisės užvaldyti darbdaviui priklausančios įrangos. Jei būtų nuspręsta, kad darbo sutartimi sulygtą darbą darbuotojas privalo vykdyti tik darbo grafike nustatytu laiku, reikėtų konstatuoti, kad darbuotojo elgesys, be teisinio pagrindo užvaldant darbdaviui priklausančią įrangą, lėmęs žalos darbdavio turtui padarymą, pažeidė darbdavio nuosavybės teises į turtą (DK 35 straipsnio 2 dalis bei CK ketvirtosios knygos V skyrius) ir darbuotojo pareigą tausoti darbdavio turtą (DK 228 straipsnis). DK 35 bei 228 straipsniuose nurodytos darbuotojo pareigas apibrėžiančios normos aiškintinos sistemiškai (DK 10 straipsnis) kartu su DK 1 straipsniu, suponuojančiu, jog Darbo kodeksas reguliuoja darbo santykius visa apimtimi, neišskiriant šių darbo santykių atskirų laikotarpių. Taigi šiame kodekse nurodytas teises ir pareigas darbo teisinių santykių subjektai turi tiek darbo laiku (DK 142 straipsnis), tiek poilsio (DK 156 straipsnis) ar kuriuo kitu laiku. Nors žalos atlyginimą darbdavys galėtų įgyvendinti civilinės teisės suteikiamomis priemonėmis, tokia apsauga būtų neadekvati darbdavio interesų pažeidimui ir būtų neteisinga bei neprotinga, jog žalos padarymo faktas nedarytų įtakos darbo teisinių santykių subjektų tarpusavio santykiams.
Atsakovo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, nutartimi atmesdamas apeliacinį skundą, pažeidė šias įrodymų vertinimo taisykles, nes nustatė viena kitai prieštaraujančias aplinkybes, padarė logikos neatitinkančias išvadas bei konstatavo aplinkybes, kurių nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Teismas nutartyje vienur sprendė, kad pietų pertraukos metu ieškovas darbo pareigų neprivalėjo atlikti – taigi nebuvo jo neteisėtų veiksmų, kitur konstatavo, kad palikdamas veikiantį konteinerį netinkamai vykdė savo pareigas, tačiau atsižvelgiant į ieškovo padaryto pažeidimo priežastis (netinkamai organizuotas darbdavio administracijos nurodymas) jo elgesys negali būti pripažintas kaltu. Nustatęs dvi viena kitai prieštaraujančias aplinkybes ir motyvuotai nepašalinęs jų prieštaravimo, apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Esant būtinybei pasitraukti nuo veikiančios pylimo įrangos ieškovas turėjo dvi galimybes tai padaryti nepažeisdamas darbo drausmės – išjungti įrenginį arba pranešti sandėlininkei, kuri būtų suorganizavusi priežiūrą. Net nusprendus, kad vairuotojo (kuris nėra atsakovo darbuotojas) nebuvimas galėjo turėti įtakos ieškovo netinkamam elgesiui, ši aplinkybė galėtų šalinti ieškovo atsakomybę tik tada, jeigu dėl tokio vairuotojo nebuvimo ieškovas negalėtų įrenginio sustabdyti ar apie pasitraukimą pranešti sandėlininkei. Į uostą pristatyti konteineriai yra kraunami į laivą, kurio prastova uoste yra itin brangi, todėl konteinerių krovos ir pristatymo į uostą darbai atsakovo įmonėje yra atliekami ypatingos skubos tvarka ir nepertraukiamai, net darbuotojų pietų pertraukos metu (suteikiant darbuotojams pertrauką pailsėti ir pavalgyti kitu laiku) ar skiriant viršvalandinius darbus. Šie atsakovo argumentai tarnybinių pranešimų, liudytojų parodymų bei paaiškinimų forma buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris juos, pažeisdamas CPK 185 straipsnio 2 dalies nuostatas, atmetė, konstatavęs, jog tai patvirtinančių rašytinių įrodymų atsakovas nepateikė. Pažymėtina, kad taip buvo neteisėtai suvaržyta atsakovo teisė įrodinėti bylai svarbias aplinkybes visomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 42, 177 straipsniai).
Kadangi buvo pažeistos proceso teisės normos vertinant byloje nustatytinas aplinkybes, o kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia, tai pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl pirmos ieškovui paskirtos drausminės nuobaudos paskyrimo naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 4 dalis). Kadangi, remiantis pirmiau nurodytais kasatoriaus argumentais, pirma darbuotojui paskirta drausminė nuobauda turėtų būti pripažinta paskirta teisėtai, tektų nagrinėti ir vertinti apeliaciniame skunde atsakovo nurodytus antros ieškovui paskirtos nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo argumentus, t. y. fakto klausimus, kurių kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus reikia ištirti iš naujo, tai nustatant ir įvertinant pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes sprendimas ir nutarties dalis dėl antros paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo, naikinta ir byla dėl šios dalies taip pat perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
k o n s t a t u o j a :
Dėl 2010 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu paskirtos drausminės nuobaudos (papeikimo)
Vienas būdų užtikrinti darbo drausmę – drausminės poveikio priemonės taikymas darbuotojams, pažeidusiems darbo drausmę (DK 227 straipsnio 2 dalis). Darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigos nevykdymas arba netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Darbuotojas yra kaltas tuo atveju, jeigu darbo pareigų jis neatliko darbo laiku, t. y., kai privalo dirbti (DK 142 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovo reikalavimą dėl 2010 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu paskirtos drausminės nuobaudos (papeikimo) panaikinimo, iš esmės rėmėsi tik tuo, kad pietų pertrauka yra darbuotojo poilsio laikas, kurį darbuotojas naudoja savo nuožiūra ir šis laikas neįeina į darbo laiką. Teismas taip pat konstatavo, kad byloje nėra pateiktų jokių rašytinių įrodymų (vidaus darbo tvarkos taisyklių) ar kitokių, kad šalių buvo susitarta, jog gali būti keičiamas darbo grafiku nustatytas pietų pertraukos laikas ir kaip tai daroma, o pareiga įrodyti tokias aplinkybes šiuo atveju tenka atsakovei. Byloje taip pat nepateikta rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad konteinerio krovimą reikėjo vykdyti nedelsiant ir kad to nebuvo galima atlikti po pietų pertraukos. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su šiais motyvais. Tačiau šie motyvai negali būti pripažinti pagrįstais, nes pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes, remiantis DK normomis, padarytos nepagrįstos išvados.
Tai, kad ieškovas atliko darbą pietų pertraukos metu, remiantis byloje surinktais įrodymais, yra teismų nustatyta aplinkybė. Teismai taip pat teisingai konstatavo, kad pagal DK 157 straipsnio 1 punktą pertrauka pavalgyti yra poilsio laikas. DK 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojas pertrauką pailsėti ir pavalgyti naudoja savo nuožiūra. Pagal DK 156 straipsnį poilsio laikas yra laisvas nuo darbo laikas, todėl, konstatavus, kad darbas neatliktas tuo metu, kol nesibaigė poilsio laikas, reiškia neteisėtą darbdavio reikalavimą atlikti darbą, kurio darbuotojas neprivalėjo dirbti.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevertino darbo teisėje nustatyto reglamentavimo, t. y. kad pagal DK 35 straipsnio 1 dalį, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Minėta, kad pagal DK 158 straipsnio 2 dalį darbuotojas pertrauką pailsėti ir pavalgyti naudoja savo nuožiūra. Taigi darbdavys tuo metu negali reikalauti iš darbuotojo, kad šis pietų pertraukos metu eitų darbines pareigas. Tačiau negali būti paneigta darbdavio ir darbuotojo teisė susitarti atlikti tam tikrus darbus pietų pertraukos metu, jeigu būtina (DK 35 straipsnio 1 dalis, 158 straipsnio 5 dalis). Esant nustatytam ir fiksuotam pietų pertraukos laikui, darbuotojas tokiu metu gali nevykdyti savo darbo funkcijų ir jo teisėtas atsisakymas jas vykdyti nebus darbo drausmės pažeidimas. Tai, kad pietų pertraukos metu darbuotojas neatliko darbo, kurio dėl laiko specifikos neprivalėjo atlikti, konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. T. v.AB,,Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-79/2009. Tačiau nagrinėjamoje byloje šia nutartimi negalima remtis, nes ieškovas sutiko atlikti atitinkamą darbą pietų pertraukos metu. Taigi esant tokiam sutikimui, nepriklausomai nuo ieškovo sutikimo motyvų, jis privalėjo tinkamai atlikti prisiimtą pareigą. Aiškinant kitaip, t. y. kad darbuotojas, sutikęs atlikti tam tikrą darbą pietų pertraukos metu, gali šios pareigos nevykdyti, galėtų kilti neigiamų padarinių ne tik darbdaviui, bet ir gamybos procese dalyvaujantiems ar net kitiems asmenims. Pateisinant darbuotojo absoliučią teisę į pietų pertrauką, neribojant šios teisės pasinaudojimo kitomis svarbiomis priežastimis, reikštų, kad darbuotojas gali elgtis bet kaip ir jam dėl darbdaviui atsiradusių neigiamų padarinių nebūtų galima taikyti atitinkamos atsakomybės. Kita vertus, jeigu darbuotojas mano, kad atliko papildomus darbus per pietų pertrauką, jis gali reikalauti atitinkamos kompensacijos (darbo laiku ar pinigais), bet ne nutraukti su juo suderintą gamybos procesą – šiuo atveju netinkamo produkto NEOPET 80 pakavimą į BULK konteinerį.
Atsižvelgdama į susiklosčiusią atsakovo darbovietėje buvusią darbo praktiką, kad darbuotojai, esant būtinumui, atlikdavo atitinkamus darbus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėjo prie išvados, jog drausminė nuobauda ieškovui paskirta nesant jo kaltės ir 2010 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą (papeikimą) nepagrįstai pripažino negaliojančia.
Dėl 2010 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo
Teismai priėjo prie išvados, kad, pripažinus pirmesniąją (2010 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą negaliojančia ir ją panaikinus, išnyksta pakartotinumas pagal DK 136 straipsnio 1 punktą, nes nėra visos juridinių faktų sudėties. Ši teismų išvada būtų teisinga, jeigu pirmesnė nuobauda negaliotų. Minėta, kad 2010 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu paskirta drausminė nuobauda (papeikimas) nepagrįstai pripažinta negaliojančia, – tai reiškia, kad ji paskirta pagrįstai.
Kita vertus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad pagal DK 238 straipsnį, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo iki darbo drausmės pažeidimo padarymo. Kasacinis teismas sutinka su šių teismų išvadomis, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes ieškovui paskirta per griežta nuobauda – atleidimas iš darbo.
Kasacinis teismas konstatuoja, kad materialiosios teisės normų taikymas atitinka byloje nustatytas aplinkybes ir toks ieškovo darbo teisių gynimas neprieštarauja jų paskirčiai, visuomenės interesams, taikiam darbui, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams (DK 36 straipsnio 1 dalis). Teismai atsižvelgė ir į kitas byloje nustatytas aplinkybes (DK 238 straipsnis), todėl turėjo pagrindą ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pripažinti per griežta.
Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme
Kasaciniame teisme patirta 22 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš kasatoriaus atsakovo UAB „NEO GROUP“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) 22 (dvidešimt du) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Zigmas Levickis
Pranas Žeimys
