Dėl teisinės registracijos ir sandorio dalies pripažinimo negaliojančiais bei turtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-32/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 114.11; 114.12 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Teodoros Staugaitienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams AB „Autrolis“, VĮ Registrų centrui, dalyvaujant trečiajam asmeniui Kauno miesto 10-ojo notarų biuro notarei Žanai Palaimienei, AB-firmai „VITI“, dėl teisinės registracijos ir sandorio dalies pripažinimo negaliojančiais bei turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Kauno miesto savivaldybė prašė: 1) pripažinti negaliojančiu nekilnojamojo turto registro 2001 m. gruodžio 17 d. įrašą dėl troleibusų apsisukimo žiedo aikštelės, esančios Kaune, Šiaurės pr. 44, teisinės registracijos AB „Autrolis“ vardu; 2) pripažinti negaliojančia atsakovo AB „Autrolis“ ir AB-firmos „VITI“ 2001 m. gruodžio 22 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kuria AB-firmai „VITI“ parduota troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė (unikalus Nr. 19/987-0092-02-1), esanti Kaune, Šiaurės pr. 44; 3) priteisti ieškovui iš atsakovo AB „Autrolis“ 617 905 Lt patirtos turtinės žalos. Ieškovas nurodė, kad 2001 m. gruodžio 22 d. AB „Autrolis“, kurios 100 proc. akcijų valdo Kauno miesto savivaldybė, sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį su AB-firma „VITI“. Šia sutartimi už 900 000 Lt buvo parduotos dispečerinė ir troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė, esančios Kaune, Šiaurės pr. 44. AB „Autrolis“, parduodamas jam nepriklausiusį nekilnojamąjį turtą (troleibusų apsisukimo žiedo aikštelę), pažeidė ieškovo, teisėto turto savininko, teises ir padarė jam turtinę žalą. Vadovaujantis 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. 1-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, vietinės reikšmės keliai ir nemagistralinių kelių gatvės su visais priklausančiais statiniais buvo priskirti savivaldybių nuosavybėn. Kauno miesto Šiaurės prospektas 1995 m. kovo 14 d. aktu-važtaraščiu buvo perduotas savivaldybės nuosavybėn bendra balansine verte su gatvės statiniais. Troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė Šiaurės pr. 44, kaip atskiras turtinis vienetas, nebuvo nei išskirta, nei perduota. Ja, kaip gatvės tęsiniu troleibusams apsisukti, naudojosi savivaldybės įmonė „Kauno troleibusų parkas“. Reorganizavus šią įmonę į akcinę bendrovę „Autrolis“, Kauno miesto tarybos 2000 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 46 šios bendrovės nuosavybėn buvo perduota tik dispečerinė, esanti Kaune, Šiaurės pr. 44. Jokie kiemo įrenginiai (statiniai) ar troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė nebuvo perduoti. AB „Autrolis“ neteisėtai savo vardu aikštelę įregistravo nekilnojamojo turto registre. Ieškovas neginčijo AB „Autrolis“ nuosavybės teisės į dispečerinę. Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas nepagrįstai atliko troleibusų apsisukimo žiedo teisinę registraciją atsakovo AB „Autrolis“ vardu, remdamasis Kauno apskrities valdytojo 1996 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 01-1527, Rejestro tvarkytojo 2000 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 417, statinio pripažinimo tinkamu naudotis 2001 m. lapkričio 15 d. aktu, Statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. gruodžio 11 d. pažyma Nr. 346-5-2001, nes šių dokumentų pagrindu galėjo būti atlikta tik dispečerinės, o ne troleibusų apsisukimo žiedo aikštelės teisinė registracija. Nurodyti dokumentai nepatvirtina atsakovo AB „Autrolis“ nuosavybės teisės į ginčo objektą. Byloje taip pat nepateikta įrodymų, pagrindžiančių AB „Autrolis“ nuosavybės teisę į troleibusų apsisukimo žiedą Šiaurės pr. 44, ar patvirtinančių, kad šis objektas yra dispečerinės priklausinys. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, kurioje išvardytos kelio sudėtinės dalys, prie kurių priskirtos ir autobusų sustojimo aikštelės, troleibusų apsisukimo žiedas vertintinas kaip gatvės sudėtinė dalis. Be to, iki pat ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė nebuvo įtraukta į AB „Autrolis“ apskaitą. Ieškovas taip pat nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog AB-firma „VITI“ yra sąžininga įgijėja ir pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį restitucija negalima, ieškovui turi būti atlyginta padaryta turtinė žala – 617 905 Lt, t. y. ginčo objekto vidutinė rinkos vertė, nurodyta ŽKNTKR VĮ Kauno filialo 2001 m. gruodžio 17 d. pažymėjime Nr. 20/139215.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2005 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad šioje byloje pagrindinis klausimas yra susijęs su nekilnojamojo daikto – troleibusų apsisukimo žiedo aikštelės – teisiniu statusu. Šiuo atveju netaikytinos Kelių įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos automobilių kelių plėtojimą, priežiūrą ir naudojimąsi. Teismas sprendė, kad troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė yra dispečerinės priklausinys, nes nesant troleibusų apsisukimo žiedo aikštelės būtų neįmanoma atlikti dispečerinės, kurios paskirtis – troleibusų eismo organizavimas ir reguliavimas, funkcijas. Šiaurės prospektas, skirtas transporto ir pėsčiųjų eismui, funkcionuoja nepriklausomai nuo troleibusų apsisukimo žiedo aikštelės, yra viešas kelias, skirtas visoms transporto priemonėms. Dispečerinė yra skirta ne visiems eismo dalyviams apskritai, o tik specialiai jų daliai – troleibusams ir jų vairuotojams. Troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė taip pat skirta tik vienai transporto priemonių grupei (troleibusams) apsisukti, taip pat stovėti per pertraukas tarp reisų. Taigi pagal funkcinę paskirtį kelias skiriasi nuo troleibusų apsisukimo žiedo aikštelės. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė priklauso savivaldybei kaip vietinės reikšmės kelias ir yra Šiaurės prospekto tąsa, nes: 1) priėmimo-perdavimo aktu-važtaraščiu savivaldybei iš valstybės buvo perduotas tik Šiaurės prospektas, o troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė neperduota; 2) troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė niekada nebuvo savivaldybės balanse; 3) niekada nebuvo atlikta troleibusų apsisukimo žiedo aikštelės teisinė registracija savivaldybės vardu; 4) troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė nėra Šiaurės prospekto tąsa; 5) troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė yra specialios paskirties, maršruto pradėjimo ir baigimo, stovėjimo ir apsisukimo aikštelė, todėl negali būti laikoma vietinės reikšmės viešu keliu; 6) troleibusų žiedo aikštelės eksploatavimo priežiūrą vykdė ne savivaldybės darbuotojai, o Troleibusų valdybos dispečerinės administracija. Kauno apskrities viršininkas 1996 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 01-1527 įpareigojo dispečerinės teisinę registraciją atlikti įmonės „Kauno troleibusų parkas“ vardu. Buvo įregistruotas pagrindinis pastatas dispečerinė, nenurodant priklausinio (kiemo įrenginio) – apsisukimo žiedo aikštelės, nes turto pirminio teisinio registravimo metu galiojusioje Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, buvo nustatytas tik pagrindinių nekilnojamųjų daiktų registravimas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui 1999 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 264 patvirtinus Statinių kadastro ir apskaitos metodiką, kurioje apibrėžta kitų inžinerinės paskirties statinių sąvoka ir nustatyta jų inventorizavimo tvarka, pagrindinio pastato priklausiniui įregistruoti nebuvo reikalingi papildomi dokumentai. Teismas padarė išvadą, kad troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė, kaip pagrindinio pastato – dispečerinės – priklausinys, nekilnojamojo turto registre įregistruota teisėtai. 2001 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. IX-391 (įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.) patvirtintos Nekilnojamojo turto registro įstatymo redakcijos 10 straipsnyje buvo įtvirtintos naujos nuostatos dėl nekilnojamųjų daiktų, kaip priklausinių, registravimo. Taigi tik nuo 2001 m. liepos 1 d. troleibusų apsisukimo aikštelė turėjo būti registruota kaip pagrindinio pastato – dispečerinės – kiemo įrenginys (priklausinys). Atsakovas AB „Autrolis“ teisėtai atliko apsisukimo žiedo aikštelės teisinę registraciją savo vardu, teisėtai valdė, naudojosi ir disponavo tiek dispečerine, tiek jos priklausiniu – troleibusų apsisukimo žiedo aikštele, todėl turėjo teisę parduoti ginčo objektą AB-firmai „VITI“.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą, 2006 m. birželio 9 d. nutartimi skundą atmetė ir Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas neįrodė nuosavybės teisių į ginčo objektą. Ieškovas nuosavybės teisę į aikštelę grindė 1995 m. kovo 14 d. Valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, priėmimo-perdavimo aktu-važtaraščiu. Šiame akte nurodyta, kad Šiaurės prospektas savivaldybei buvo perduotas pagal 1985 m. techninio inventorizavimo duomenis, o dispečerinė kartu su aikštele buvo priimta eksploatuoti tik 1987 m., t. y. pagal nurodytą aktą negalėjo būti perduotos ieškovui. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog aikštelė perėjo ieškovo nuosavybėn kaip Šiaurės prospekto priklausinys. Pagal tuo metu galiojusius norminius aktus, reglamentavusius valstybės turto perdavimą savivaldybių nuosavybėn, gatvės buvo perduodamos su visais priklausančiais statiniais, tačiau iš byloje esančių schemų bei šalių atstovų paaiškinimo darytina išvada, kad ginčijama aikštelė nėra Šiaurės prospekto tąsa. Be to, ieškovo nurodytas priėmimo-perdavimo aktas-važtaraštis buvo sudarytas 1995 metais. Pagal tuo metu galiojusias teisės normas nekilnojamojo turto perleidimo sandoriams buvo nustatyta privalomos teisinės registracijos taisyklė, kurios nepaisymas sandorį darė negaliojantį (1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo,,Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 5 straipsnis, 1997 m. gruodžio 2 d. Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnis, 1964 m. CK 255 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad aikštelė buvo įregistruota ieškovo vardu, be to, ji nebuvo įtraukta į ieškovo komunalinio ūkio balansą, kaip ir dispečerinė. Šios teisinė registracija SĮ „Kauno troleibusų parkas“ vardu buvo atlikta dar 1986 m. balandžio 17 d. Kauno apskrities valdytojo įsakymo pagrindu. SĮ „Kauno troleibusų parkas“ reorganizavus, Kauno miesto tarybos 2000 m. vasario 24 d. sprendimu nuosavybės teisė į dispečerinę buvo perduota atsakovui AB „Autrolis“ (teisių perėmėjui). Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgė į tai, kad dispečerinė ir aikštelė buvo pastatytos bei priimtos eksploatuoti kaip vienas objektas (Kauno m. vykdomojo komiteto 1981 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. 369,,Dėl žemės sklypo suteikimo komunalinio ūkio valdybai troleibusų-autobusų galinio apsisukimo žiedo bei dispečerinės statybai“, 1987 m. spalio 6 d. priėmimo naudoti Valstybinės komisijos aktas), tačiau teisiškai įregistruota buvo tik dispečerinė. Pagal dispečerinės teisinio įregistravimo metu galiojusį Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimą buvo registruojami tik pagrindiniai daiktai, o kitų statinių (priklausinių) registravimas nebuvo nustatytas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aikštelė yra tik dispečerinės priklausinys. Ieškovui neįrodžius nuosavybės teisės į ginčijamą aikštelę, nėra pagrindo konstatuoti jo teisių pažeidimą (CK 4.14 straipsnis, 4.19 straipsnis, 6.307 straipsnis, 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo,,Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 5 straipsnis, 1997 m. gruodžio 2 d. Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis, CPK 178 straipsnis). Tokiomis aplinkybėmis ieškovo nuorodos į Kelių įstatymo nuostatas, aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtintą Statybos techninių reikalavimų reglamentą STR 2.06.01:1999, pažymėjimus apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių įregistravimą nekilnojamojo turto registre dėl Partizanų ir T. Masiulio gatvių netenka teisinės reikšmės. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad atsakovo AB,,Autrolis“ steigėja bei vienintelė akcininkė yra pati Kauno miesto savivaldybė, kurios sprendimu paskirti bendrovės valdybos nariai 2001 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą dėl ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties. Ieškovui tvirtinant AB,,Autrolis“ 2001 metų finansinę atskaitomybę, bendrovės veiklos ataskaitą bei pelno paskirstymą, apie ginčijamą sandorį turėjo būti žinoma, tačiau ataskaitos buvo patvirtintos. Be to, jau po ginčijamos sutarties sudarymo Kauno miesto savivaldybės meras, atsižvelgdamas į tai, kad aikštelė perėjo trečiojo asmens nuosavybėn, 2002 m. gegužės 29 d. potvarkiu atitinkamai pakeitė 13-ojo ir 14-ojo troleibusų maršrutus. Iš šių aplinkybių teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovas pritarė ginčijamai sutarčiai, o byloje pareikštas reikalavimas prieštarauja protingumo bei sąžiningumo kriterijams (CK 1.5 straipsnis). Nustačius, kad ieškovas yra vienintelis atsakovo AB „Autrolis“ akcininkas, nėra pagrindo teigti, jog ieškovui padaryta turtinė žala. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas neteigė, kad aikštelė buvo parduota už mažesnę nei jos reali vertė kainą. Iš AB „Autrolis“ 2002 m. vasario 20 d. valdybos posėdžio protokolo teisėjų kolegija nustatė, kad gauti už aikštelę pinigai buvo panaudoti Kauno miesto transporto infrastruktūros plėtrai. Pats ieškovas tai pripažįsta dėl 290 000 Lt panaudojimo, o įrodymų, kad likusieji pinigai buvo panaudoti kitiems, ieškovo interesams prieštaraujantiems tikslams, nepateikė. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 1.5 ir 6.249 straipsniais, ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo pripažino nepagrįstu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Kauno miesto savivaldybė prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 9 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai, konstatuodami, kad ieškovas nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į ginčijamą aikštelę, netinkamai taikė 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 199 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ nuostatas. Pagal nurodytus teisės aktus gatvės, kaip dalis valstybės turto, perduodamos savivaldybėms su priklausiniais, taigi ir su visuomeninio keleivinio transporto sustojimo vietomis.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad troleibusų apsisukimo aikštelė yra dispečerinės priklausinys. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad, jo teigimu, dispečerinė ir aikštelė buvo pastatytos ir priimtos eksploatuoti kaip vienas objektas, tai patvirtina Kauno miesto Vykdomojo komiteto 1981 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. 369 „Dėl žemės sklypo suteikimo komunalinio ūkio valdybai troleibusų-autobusų galinio apsisukimo žiedo bei dispečerinės statybai“ ir 1987 m. spalio 6 d. priėmimo naudoti Valstybinės komisijos aktas. Tokia išvada yra neteisinga, nes žemės sklypo suteikimas dviejų nekilnojamojo turto objektų statybai nedaro šių daiktų vienas kito priklausiniais, be to, priėmimo naudoti aktu buvo priimti ne troleibusų-autobusų apsisukimo žiedas ir dispečerinė, bet 3,2 km ilgio kontaktinis tinklas. Taigi teismo išvados neatitinka byloje esančių įrodymų, pažeisti CPK 263 straipsnio reikalavimai. Teismas taip pat pažeidė CK 4.19 straipsnį, pagal kurį priklausiniais gali būti tik pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, ir neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad pagrindinį daiktą ir priklausinį sieja ne buvimas ar nebuvimas betarpiškai greta, o funkcinis pagrindinio ir antraeilio daiktų ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-882/2003, 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004).

3. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovas neįrodė savo nuosavybės teisės į ginčijamą aikštelę ir kad Kelių įstatymo nuostatos šioje byloje netaikytinos, netinkamai aiškino Kelių įstatymą. Šis įstatymas yra vienintelis teisės aktas, kuriame pateiktos kelio ir gatvės sąvokos ir nurodyta, kokios sudėtinės dalys sudaro kelią bei gatvę, taip pat kam nuosavybės teise gali priklausyti keliai bei gatvės. Pagal 1995 m. gegužės 11 d. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (Lietuvos Respublikos 2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX-1113 redakcija) 2 straipsnio 3 dalį kelias yra inžinerinis statinys, skirtas transporto ir pėsčiųjų eismui, kurį sudaro, be kitų dalykų, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, kelio statiniai bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme; gatvė yra kelias ar kelio ruožas, einantis miesto ar kaimo gyvenamosios vietovės teritorijoje, paprastai turintis pavadinimą (Kelių įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Pagal šias įstatymo nuostatas ginčijamas kelio statinys (aikštelė) yra gatvės dalis, todėl remiantis nurodytu įstatymu bei byloje surinktais įrodymais nuosavybės teisė į ginčo objektą pripažintina ieškovui.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB „Autrolis“ prašo kasacinį skundą atmesti ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:

1. Teismai tinkamai taikė 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 199 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad 1995 m. kovo 14 d. aktu-važtaraščiu savivaldybei nebuvo perduota ginčijama troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė.

2. Teismai, nustatę, kad troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė ir dispečerinė yra susiję funkciniais ryšiais, pagrįstai konstatavo, kad aikštelė yra dispečerinės priklausinys. Be to, teismai tinkamai taikė Kelių įstatymo nuostatas ir pagrįstai nustatė, kad troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė nėra Šiaurės prospekto tęsinys.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centras prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius argumentus:

1. Ieškovas neįrodė, kad ginčo objektas yra Šiaurės prospekto priklausinys. Byloje yra nustatyta, jog troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė neturi funkcinio ryšio su Šiaurės prospektu.

2. Kasatoriaus nuorodos į Kelių įstatymą nepatvirtina jo nuosavybės teisės į ginčo objektą, nes bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad aikštelė yra Šiaurės prospekto tąsa ar priklausinys.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo AB-firma „VITI“ prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius argumentus:

1. Kasacinis skundas iš esmės yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Teismai nustatė, kad troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė nėra Šiaurės prospekto tąsa, priešingai, ji buvo pastatyta kartu su dispečerinės pastatu ir yra su juo tiesiogiai susijusi.

2. Kasacinio skundo argumentas dėl Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalies taikymo yra nepagrįstas. Troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė netapatintina su autobusų stovėjimo aikštele. Ji yra atskirta nuo važiuojamosios dalies, turi kitokią paskirtį.

3. Kasatorius nepaneigė apeliacinės instancijos teismo argumentų, kad Kauno miesto savivaldybė, kaip vienintelė atsakovo AB „Autrolis“ akcininkė, buvo informuota apie ginčijamą sandorį ir jam pritarė. Be to, negalima teigti, kad ieškovas patyrė žalą, nes ginčijamo sandorio suma padidėjo ieškovo turimų akcijų vertė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

2001 m. gruodžio 22 d. AB „Autrolis“, kurios 100 proc. akcijų valdo Kauno miesto savivaldybė, sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį su AB-firma „VITI“. Šia sutartimi už 900 000 Lt buvo parduotos dispečerinė ir troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė, esančios Kaune, Šiaurės pr. 44. 2001 m. gruodžio 17 d. troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė buvo įregistruota nekilnojamojo turto registre AB „Autrolis“ vardu. Iki to laiko ginčo objekto teisinė registracija nebuvo atlikta. Ieškovas ginčija nurodytos pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl troleibusų apsisukimo žiedo aikštelės pardavimo bei šio turto teisinę registraciją, nurodydamas, kad šis turtas yra jo nuosavybė, nes tai yra Šiaurės prospekto, nuosavybės teise priklausančio ieškovui, tąsa. Teismai nustatė, kad troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė, esanti Kaune, Šiaurės pr. 44, yra ne Šiaurės prospekto, bet jame esančios dispečerinės, kurios savininkas yra AB „Autrolis“, priklausinys.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje pagrindiniai teisės klausimai yra CK 4.12-4.14 ir 4.19 straipsniuose įtvirtintų nuostatų aiškinimas ir taikymas.

Ieškovas, remdamasis 1994 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnio nuostatomis, 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo aktu (važtaraščiu), 1995 m. gegužės 11 d. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo Nr. I-891 2 straipsniu, įrodinėja, kad troleibusų apsisukimo žiedo 12 030 kv. m ploto aikštelė, esanti Kaune, Šiaurės pr. 44, yra savivaldybės nuosavybė, todėl AB „Autrolis“ neturėjo teisės jos parduoti AB-firmai „VITI“. Kauno miesto valdybos 2000 m. vasario 24 d. sprendimu atsakovui AB „Autrolis“ buvo perduotas ir todėl teisėtai įregistruotas nekilnojamojo turto registre tik 537,07 kv. m ploto dispečerinės pastatas, esantis Kaune, Šiaurės pr. 44. Ieškovas taip pat įrodinėjo, kad troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė Kaune, Šiaurės pr. 44, 2001 m. gruodžio 17 d. buvo neteisėtai įregistruota atsakovo AB „Autrolis“ nuosavybe, ir dėl to prašė šį registro įrašą pripažinti negaliojančiu.

Kauno apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamiesi CK 4.19 straipsniu, ieškovo ieškinį atmetė, nurodydami, kad troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė yra dispečerinės priklausinys, todėl teisėtai įregistruota AB „Autrolis“ nuosavybe.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, sutikdama su kasacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad buvo pažeisti CPK 260, 265 straipsnių reikalavimai ir netinkamai aiškintos ir taikytos CK 4.19 straipsnio nuostatos.

Pagal CPK 260 straipsnio nuostatas galutinį sprendimą teismas priima, kai išsiaiškina visas bylai reikšmingas aplinkybes, ištiria visus su įrodinėjimo dalyku susietus įrodymus. Ieškovas, prašydamas pripažinti negaliojančiu nekilnojamojo turto registro 2001 m. gruodžio 17 d. įrašą dėl troleibusų apsisukimo žiedo aikštelės teisinės registracijos AB „Autrolis“ nuosavybe, rėmėsi 1996 m. balandžio 17 d. Kauno apskrities valdytojo įsakyme Nr. 01-1527, 2001 m. lapkričio 15 d. statinio pripažinimo tinkamu akte, Statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. gruodžio 11 d. akte ir kituose dokumentuose esančiais duomenimis. Ieškovas aiškina, kad tuose dokumentuose esantys duomenys nepatvirtina AB „Autrolis“ nuosavybės teisės į ginčijamą troleibusų apsisukimo žiedo aikštelę. Teismai privalėjo šiuos įrodymus tinkamai ištirti, įvertinti ir dėl juose esančių duomenų pasisakyti teismo sprendime ir teisėjų kolegijos nutartyje, bet to nepadarė (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro 1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymas Nr. I-1539, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 85 patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatai, CPK 260 straipsnis, 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 1-3 punktai).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, taikydami CK 4.19 straipsnį, jame įtvirtintų nuostatų nesusiejo su CK 4.12-4.14 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis pagrindinio ir antraeilių daiktų nuosavybės teisinius santykius. Pagal CK 4.12-4.15 straipsnių nuostatas daiktai yra skirstomi į pagrindinius daiktus, galinčius būti savarankiškais teisinių santykių objektais, ir antraeilius. Antraeiliais daiktais pripažįstami tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Jie savo ruožtu dar skirstomi į: esmines pagrindinio daikto dalis, kurios įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir yra su juo taip neatskiriamai susiję, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu; gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas; pagrindinio daikto priklausinius. Pagal CK 4.19 straipsnį priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Kurį daiktą pripažinti pagrindiniu, o kurį – antraeiliu, yra kiekvieno konkretaus atvejo įvertinimo pagal faktinius duomenis, galiojančius įstatymus ir sutartis rezultatas.

Dviejų ar daugiau daiktų sujungimas nedaro nė vieno iš tokių daiktų kito priklausiniu, jeigu nėra CK 4.19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų požymių (CK 4.19 straipsnio 2 dalis).

Jeigu kiekvienas iš daiktų, atskirai juos įvertinus, gali būti savarankišku civilinių teisinių santykių objektu, bet pagal savo savybes ir funkcinius ryšius šie daiktai vienas su kitu įstatymo arba sutarties priskirti tarnauti vienas kitam, tai tarnaujantis daiktas pripažįstamas aptarnaujamojo (pagrindinio) daikto priklausiniu. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, troleibusų apsisukimo žiedo aikštelę pripažindami tuo pačiu adresu įregistruotos dispečerinės priklausiniu, nesirėmė nei įstatymu, nei sutartimi, nes sistemiškai neaiškino CK 4.19 straipsnio nuostatų, neatsižvelgė į CK 4.14 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį antraeilio daikto likimą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. CK 4.14 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kilus ginčui dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai. Ieškovas remiasi 1994 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnio 3 punkto nuostatomis (šiuo metu galiojančio 1997 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo Nr. VIII-546 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktis), pagal kurias gatvės ir vietinės reikšmės keliai su visais jiems priklausančiais statiniais (tiltais, viadukais, požeminėmis ir antžeminėmis perėjomis, laiptais, atraminėmis sienelėmis, visuomeninio transporto sustojimo vietomis, paviljonais, kelių eismo reguliavimo techninėmis priemonėmis, inžinerine įranga, lietaus kanalizacijos tinklais bei komunikacijomis, automobilių parkavimo ir saugojimo aikštelėmis) yra savivaldybių nuosavybėn perduodamas turtas. Iš 1995 m. kovo 14 d. priėmimo-perdavimo akto matyti, kad Šiaurės prospektas per Ašigalio gatvę yra sujungtas su troleibusų apsisukimo žiedo aikštele, šios gatvės buvo perduotos Kauno miesto savivaldybei (T. 1, b. l. 17-29). Dėl to reikėjo svarstyti, ar pagal pirmiau išvardytus norminius aktus, taip pat pagal 1998 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą Nr. VIII-729, 1995 m. gegužės 11 d. Lietuvos Respublikos kelių įstatymą Nr. I-891 bei kitus su šiuo ginču susijusius norminius aktus troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė, esanti Kaune, Šiaurės pr. 44, nepriskirtina prie Kauno miesto Šiaurės prospekto bei Ašigalio gatvės priklausinių.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos argumentas dėl troleibusų apsisukimo žiedo aikštelės neįregistravimo savivaldybės nuosavybe nesudaro pagrindo išvadai, kad AB „Autrolis“ yra troleibusų apsisukimo žiedo aikštelės savininkas, nes nuosavybės teisė atsiranda tik esant įstatyme nurodytiems pagrindams (1998 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas Nr. VIII-729, CK 4.47-4.49 straipsniai). Be to, teisėjų kolegija nutartyje nepagrįstai rėmėsi 1964 m. CK 255 straipsnio nuostatomis. CK 255 straipsnio nuostatos nereglamentuoja valstybės turto perdavimo savivaldybei tvarkos. Šis straipsnis nustato nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties formą.

Pirkimo-pardavimo sutartis, kuria buvo parduota ginčijama troleibusų apsisukimo žiedo aikštelė, buvo sudaryta 2001 m. gruodžio 22 d. Tuo metu jau galiojo 2000 m. Lietuvos Respublikos CK. Pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalies nuostatas, parduodant nekilnojamąjį daiktą, jeigu nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. Vykdant šias nuostatas, būtina išsiaiškinti, kokiomis teisėmis 12 030 kv. m ploto žemės sklypu naudojosi AB „Autrolis“ pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu (2001 m. gruodžio 22 d.). Byloje nėra nuomos sutarties dėl 12 030 kv. m žemės sklypo, taip pat nėra ir Kauno apskrities viršininko sutikimo sudaryti tokią nuomos sutartį, nėra žemės detaliojo plano. Šie klausimai tikrintini iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Troleibusų apsisukimo žiedo 12 030 kv. m ploto aikštelė yra neatskiriamai susijusi su žemės sklypu, todėl būtina nustatyti troleibusų apsisukimo žiedo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu 12 030 kv. m ploto žemės sklypo teisinį statusą (1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos žemės įstatymas Nr. I-446, 1995 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas Nr. I-1120, CK 1.109 ir kiti susiję straipsniai).

Iš naujo nagrinėjant bylą svarstytina, ar AB-firma „VITI“ nepripažintina atsakove. Ieškovas prašo pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutarties dalį. Pirkimo-pardavimo sutarties šalys yra pardavėjas AB „Autrolis“ ir pirkėjas AB-firma „VITI“, taigi ji pagal ieškinio reikalavimą taip pat turi suinteresuotumą dėl pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo (CPK 37 straipsnio 1 dalis).

Remdamasi išdėstytais argumentais, kasacinio teismo teisėjų kolegija, iš dalies tenkindama kasacinį skundą, Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 9 d. nutartį naikina dėl proceso teisės normų pažeidimo, kuris galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, ir materialinės teisės normų netinkamo taikymo, ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Sigitas Gurevičius

Teodora Staugaitienė