D. M. pagal BK 183 str., 184 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-250-222/2018

Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00141-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

gynėjai advokatei Vitai Neverauskaitei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. gynėjos advokatės Vitos Neverauskaitės kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 17 d. nuosprendžių.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nuosprendžiu D. M. nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį dešimčiai mėnesių viešųjų darbų, per mėnesį dirbant keturiasdešimt valandų neatlygintinai visuomenės labui; pagal BK 184 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį atlyginti padarytos turtinės žalos dalį – ne mažiau kaip 3000 Eur, pradėti dirbti arba būti registruotam darbo biržoje bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Civilinis ieškinys tenkintas ir iš D. M. priteista I. M. 14 118,62 Eur turtinei žalai atlyginti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 17 d. nuosprendžiu panaikinta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nuosprendžio dalis dėl I. M. turto iššvaistymo ir 1000 Lt (289,62 Eur) pasisavinimo ir priimtas naujas nuosprendis: D. M. išteisintas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį dėl iššvaistymo ir pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl 1000 Lt (289,62 Eur) pasisavinimo kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas, pašalinant D. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punkte; viešųjų darbų bausmė, paskirta pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, sumažinta iki šešių mėnesių; iš D. M. priteistas civilinis ieškinys sumažintas iki 9108,20 Eur. Kita Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, ir prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. M. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas I. M. turto administratorius ir turėdamas pareigą disponuoti jam patikėtu turtu I. M. interesais, 2010 m. rugsėjo 10 d. teismo nutartimi būdamas įpareigotas visas lėšas, gautas už parduotą I. M. turtą, pervesti į jos banko sąskaitą ir naudoti jos interesais, 2014 m. gruodžio 11 d. gavęs 2100 Lt (608,20 Eur) už I. M. priklausančių žemės sklypų nuomą ir nepervesdamas jų į I. M. banko sąskaitą, šiuos pinigus pasisavino, po to 2015 m. lapkričio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 20 000 Eur pardavęs gyvenamąjį namą su kitais inžineriniais statiniais ir žemės sklypu, esantį (duomenys neskelbtini), už I. M. priklausiusią ½ dalį, į jos sąskaitą pervedęs 3500 Eur, pirkėjai bendraturtei B. R. sumokėjęs 8000 Eur, pasisavino likusius I. M. priklausiusius iš sandorio gautus pinigus – 8500 Eur. Taigi D. M., pažeisdamas nukentėjusiosios I. M. interesus ir padarydamas jai žalą, iš viso pasisavino 9108,20 Eur vertės svetimą – I. M. priklausantį turtą.

2. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu (panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį) D. M. išteisintas dėl to, kad, būdamas I. M. turto administratorius ir turėdamas pareigą disponuoti jam patikėtu turtu I. M. interesais, 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartimi būdamas įpareigotas visas lėšas, gautas už parduotą I. M. turtą, pervesti į jos banko sąskaitą ir naudoti dėl jos interesų, 2011 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi B. R. už nepagrįstai mažą kainą – 2000 Lt (579,24 Eur) pardavė I. M. priklausiusią ½ dalį buto su rūsiu, esančią (duomenys neskelbtini), kai vidutinė rinkos vertė buvo 18 300 Lt (5300 Eur), taip iššvaistė 16 300 Lt (4720,80 Eur) vertės I. M. turtą (BK 184 straipsnio 1 dalis); už pardavimą gautų pinigų dalį – 1000 Lt (289,62 Eur) pervedė į I. M. banko sąskaitą, o likusius 1000 Lt (289,62 Eur) pasisavino (BK 183 straipsnio 1 dalis). Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

II. Kasacinio skundo argumentai

3. Nuteistojo D. M. gynėja advokatė V. Neverauskaitė prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 17 d. nuosprendžius dėl D. M. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. D. M. veiksmai, dėl kurių jis pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, turėjo būti vertinami kaip civilinis deliktas, nukentėjusiosios teisės ir teisėti interesai galėjo būti apginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, taikant civilinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos dėl baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės, taikymo, kuris laikomas pagrįstu tais atvejais, kai civilinės sutarties vykdymas yra apsunkintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTI2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-526/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-526/2010">2K-526/2010</a>, 2K-299/2011, 2K-329/2011, 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008). Nagrinėjamu atveju D. M. buvo paskirtas savo neveiksnios motinos I. M., gyvenančios socialinės globos namuose, turto administratoriumi. Socialinės globos namai buvo paskirti I. M. globėju ir įgalioti išreikšti jos valią turtinio pobūdžio klausimais. Teismai nuteistojo D. M. veiksmus sudarant motinai priklausančio gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo ir žemės nuomos sandorius ir už tai gautų dalies lėšų nepervedimą vertino kaip neteisėtus, tačiau šie sandoriai buvo teisėti, o nuteistojo aktyvūs veiksmai – kreipimasis dėl teismo leidimo išdavimo, notarinės formos nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas rodo, kad jis nesiekė sukurti padėties, dėl kurios nukentėjusiosios I. M. teisės ir teisėti interesai negalėtų būti apginti civiline tvarka. Turėdamas teismo leidimą disponuoti nekilnojamuoju turtu, D. M. įgijo visiško svetimo turto administratoriaus teisinį statusą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.241 straipsnis), t. y. galėjo ne tik priimti pajamas, gautas iš administruojamo turto, tačiau ir jį perleisti tretiesiems asmenims, taip pat priimti kitas lėšas už gautą turtą. Nuo to momento, kai pagal teisėtai sudarytus sandorius gavo lėšas, D. M. tapo jų savininkas (CK 4.49 straipsnis). Tai patvirtina Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis, kuria leista ne tik parduoti turtą, tačiau ir priimti lėšas ir tik po to jas pervesti į buvusios turto savininkės sąskaitą banke. Globos institucija, įgyvendinanti neveiksnios nukentėjusiosios valią, galėjo jos vardu pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka ir prisiteisti nesumokėtas lėšas ar nuostolius. D. M., teisėtai tapęs tokių lėšų savininku, negalėjo švaistyti turto, tik pažeidė prievolę sumokėti realizuoto turto vertę į motinos sąskaitą banke, todėl tapo jos skolininku. Teismai į šias aplinkybes neatsižvelgė, neteisingai aiškino nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuosius požymius. Tai, kad nuteistasis už teisėtai realizuotą (parduotą) turtą ne visas gautas lėšas pervedė į motinos sąskaitą, neteisingai kvalifikuota kaip svetimo turto pavertimas savu, ir tai prieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai. Lėšų nuosavybės teisės įgijimo momentas reikšmingas tuo, kad nuosavybės teisė apibrėžia turto priklausomybę asmeniui, dėl to teismai neteisingai vertino atitinkamą turtą kaip svetimą. CK normos, reglamentuojančios daiktus, jų apyvartą ir daiktinių teisių į šį turtą gynimą, apibrėžiančios kito turto, t. y. ir finansinio turto, teisinį statusą, jo apyvartą bei gynimą, taikomos bendra tvarka, išskyrus, kai tai prieštarauja šio turto pobūdžiui ar jo teisinei prigimčiai. Taikytina CK 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji daiktinės teisės norma, pagal kurią turto nuosavybės teisė pagal sandorius pereina įgijėjui nuo turto perdavimo momento (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-493/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-493/2013">3K-3-493/2013</a>, 3K-3-470/2013). Taigi, lėšų gavimo metu D. M. buvo lėšų savininkas ir pagal pirmiau nurodytas aplinkybes jo veikoje nėra BK 183 straipsnyje numatyto turto pasisavinimo sudėties požymio. Taip pat jo veiksmai neatitinka ir BK 184 straipsnyje numatytos nusikaltimo – svetimo turto iššvaistymo – sudėties, nes, būdamas gautų lėšų teisėtas savininkas (šių lėšų gavimo momentu), objektyviai negalėjo iššvaistyti svetimo turto. Tuo tarpu D. M. buvo nuteistas už savo turto iššvaistymą, ignoruojant galiojantį I. M. prievolinį reikalavimą.

3.2. Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad dėl D. M. inkriminuotos veikos dalies, susijusios su buto pardavimu, nėra tiesioginės tyčios, turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį dėl visų veikų. Abiejų instancijų teismai nepasisakė apie tiesioginės tyčios buvimą D. M. darant inkriminuotas (BK 183 straipsnio 1 dalis, 184 straipsnio 1 dalis) veikas ir jos nenustatė. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis turėjo išankstinę tyčią pasisavinti ar iššvaistyti turtą, ir priešingai – duomenys pagrindžia, kad D. M. rūpinosi I. M., jai priklausiusiu turtu.

3.3. Kasatorė, remdamasi BPK 331 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nesuprantamas, nes teismas vertino kasatoriaus veiksmų atitiktį turto iššvaistymo sudėčiai, tačiau darė išvadas apie turto pasisavinimą. Taip pat kyla klausimas, kodėl teismas, konstatavęs, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas neatitinka ultima ratio (paskutinė priemonė) principo ir kad nuteistasis neturėjo tiesioginės tyčios pasisavinti svetimą turtą, t. y. padaryti BK 183 straipsnyje numatytą veiką, be to, rezoliucinėje dalyje nurodė, jog D. M. išteisinamas ir pagal BK 184 straipsnį, ir pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, priėmė išteisinamąjį nuosprendį tik dėl tos dalies, kuria sumažintas žalos dydis (nuosprendžio 6 punktas), t. y. tik dėl buto pardavimo, o ne dėl visų D. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų, juolab nurodydamas išteisinimo motyvą dėl galimybės nukentėjusiajam ginti turtinius interesus civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Taip pat pagrįstų abejonių apeliacinės instancijos teismo nuosprendis kelia dėl to, kad vienoje jo dalyje teismo nustatytos faktinės aplinkybės kitoje dalyje interpretuojamos skirtingai. Antai nuosprendžio II dalies 3.8 punkte pažymėta, kad nėra pagrindo teigti, jog D. M., kaip I. M. turto administratorius, jos turtą naudojo ne jos interesais, t. y. veikdamas tiesiogine tyčia iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą. Šiuo atveju kilęs interesų konfliktas dėl parduodamo turto kainos galėjo būti sprendžiamas civilinėmis priemonėmis. Tuo tarpu IV dalies 4.3 punkte nurodyta, kad administratorius privalo tvarkyti pajamų ir išlaidų apskaitą, leisti naudos gavėjui tikrinti sąskaitą ir kitus finansinės atskaitomybės dokumentus, tačiau šiuo atveju D. M. minėtų pareigų neatliko ir išlaidų apskaitos netvarkė. 4.4 punkte teigiama, kad išlaidų turėjimas nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo, nes, nepervesdamas I. M. priklausančių ir jo žinioje buvusių 8500 Eur į jos banko sąskaitą ir laikydamas juos pas save, svetimą turtą pavertė savu turtu. Taigi iš nuosprendžio motyvų neaišku, kodėl ginčas dėl būsto kainos nustatymo galėjo būti sprendžiamas civilinėmis teisinėmis priemonėmis, o ginčui dėl žalos, kuri kilo netinkamai (aplaidžiai) vykdant svetimo turto administratoriaus pareigas, neteikiant naudos gavėjai išlaidų apskaitos, arba pernelyg didelių, nepagrįstų išlaidų apskaičiavimo ir išskaitymo taikytos baudžiamosios teisės priemonės.

3.4. Teismai, be to, pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą, visapusiškai nevertino ir neištyrė bylos įrodymų, susijusių su išlaidas pagrindžiančių dokumentų neturėjimu (BPK 20 straipsnis). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusiosios globėjas – (duomenys neskelbtini) socialinės globos namai – nereiškė jokių pretenzijų dėl nuteistojo turto panaudojimo, o pareiškimas ikiteisminio tyrimo įstaigai įteiktas tik po to, kai tarp giminių vyko civiliniai ginčai dėl turto. Pirmiau minėtoje teismo nutartyje dėl leidimo sudaryti sandorius D. M. buvo įpareigotas derinti turto panaudojimą su nukentėjusiosios globėju – socialinės globos įstaiga, kurios atstovas patvirtino, jog šis rūpinosi savo motina, o tai paneigia turto iššvaistymo faktą. Teismas formaliai aiškino žalos D. M. motinai padarymą – kaip ne visų lėšų pervedimą į jos sąskaitą, netyrė ir nesiaiškino, kokia lėšų dalis buvo panaudota ne pagal tikslinę paskirtį, kokios lėšos buvo panaudotos D. M. motinos naudai, be to, neatkreipė dėmesio į tai, kad administratorius įgijo teisę į išlaidų atlyginimą. Inkriminuotų veikų būtinasis požymis yra žalos padarymas, tačiau pats savaime turto nebuvimas D. M. motinos dispozicijoje dar nereiškia žalos atsiradimo. Visos byloje buvusios abejonės nebuvo aiškintos D. M. naudai.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo D. M. gynėjos advokatės V. Neverauskaitės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl D. M. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį

5. Kasaciniame skunde teigiama, kad D. M. veiksmai, dėl kurių jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį už tai, kad pasisavino jam patikėtą I. M. priklausantį turtą – 9108,20 Eur, nepagrįstai pripažinti nusikalstamais. Šis teiginys argumentuojamas tuo, kad nuteistasis, parduodamas ir išnuomodamas I. M. priklausantį turtą (gyvenamąjį namą ir žemės sklypus), sudarė teismo leistus, teisėtus sandorius, todėl gavęs už tai lėšas tapo teisėtu jų savininku, šios lėšos nuo to momento, kai buvo pervestos į D. M. sąskaitą banke, tapo jo, kaip I. M. turto administratoriaus, nuosavybe, taigi nebuvo svetimas turtas. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

6. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, D. M. iš tiesų buvo paskirtas savo neveiksnios motinos, globojamos (duomenys neskelbtini) socialinės globos namų (pensionato), turto administratoriumi. 2003 m. gegužės 2 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nutartyje, kuria, nustatant paprastąjį administravimą, D. M. ir paskirtas administratoriumi, jam išaiškinta, kad turto administratoriui taikomos Civilinio kodekso XIV skyriaus normos, reglamentuojančios kito asmens turto administravimą, ir kad turtą jis turi naudoti išimtinai I. M. interesais. Be to, 2010 m. rugsėjo 10 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nutartimi dėl leidimo išdavimo, tenkinant D. M. prašymą, leista sudaryti pusės gyvenamojo namo bei žemės sklypo (taip pat ir pusės buto), priklausančių I. M., pardavimo sandorius. Ta pačia teismo nutartimi D. M. įpareigotas iš sandorių gautas lėšas pervesti į I. M. sąskaitą, esančią AB banke „Swedbank“, ir naudoti išimtinai jos interesais; taip pat įpareigotas nurodytoje sąskaitoje esančių lėšų panaudojimą derinti su I. M. globėju – (duomenys neskelbtini) socialinės globos namais. Minėtose teismo nutartyse, taip pat CK normose (XIV skyrius, „Kito asmens turto administravimas“) apibrėžtas turto administravimo turinys, administratoriaus teisės ir prievolės bei draudimai, iš kurių aišku, kad kito asmens turto administratorius, šiuo atveju – nuteistasis D. M., teikdamas administravimo paslaugas, negalėjo jam suteiktų teisių ir įgaliojimų panaudoti savo poreikiams tenkinti ir iš sandorių gautą turtą (lėšas) paversti savo turtu, taip pat šio turto jis neįgijo pagal sandorius. Teisiškai apibrėžti įgaliojimai D. M. administruojant I. M. nuosavybės teise priklausantį turtą jam buvo išaiškinti, žinomi, taip pat ir tai, kad gautas leidimas sudaryti turto pardavimo ar nuomos sandorius nereiškia, jog po jų sudarymo gautu turtu (lėšomis) jis galės disponuoti savo nuožiūra, t. y. elgtis kitaip, negu tai nustatyta teismo nutartyje, bei pažeidžiant kito asmens turto administratoriui nustatytus draudimus (CK 4.243 straipsnis). Taigi, kasacinio skundo teiginiai, esą D. M., būdamas I. M. turto administratorius, sudaręs sandorius įgijo ir nuosavybės teisę į iš sandorių gautą turtą (lėšas), neturi jokio teisinio pagrindo. Paskyrimas turto administratoriumi ir teismo leidimas sudaryti sandorius reiškia tai, kad D. M. buvo patikėtas I. M. turtas, su kuriuo jis galėjo atlikti tam tikrus veiksmus pagal jam suteiktų įgaliojimų ribas, bet pagal minėtus sandorius ar kitais pagrindais I. M. priklausančio turto neįgijo ir elgtis su šiuo turtu savo nuožiūra ar paversti jį savo turtu neturėjo teisės.

7. BK 183 straipsnio prasme turto pasisavinimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas tyčia, neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą ar turtinę teisę. Neteisėtas svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar buvusį jo žinioje turtą arba turtinę teisę paverčia savu, pažeisdamas turto patikėjimo ar perdavimo jo dispozicijon sąlygas, suteiktus įgaliojimus ir pan. Pasisavinimo veikai būdinga tai, kad kaltininkas, atlikdamas su patikėtu (ar jo žinioje esančiu) turtu neteisėtus veiksmus ir paversdamas jį savo turtu, supranta tai darantis ir numato, kad dėl šių jo veiksmų teisėtas turto savininkas jo neteks, patirs žalą, ir to nori. Taigi D. M., teikusiam turto administravimo paslaugą, buvo patikėtas I. M. priklausantis turtas, ir šį jis neteisėtai pavertė savo turtu, nes, pažeisdamas teisės aktais nustatytus turto administratoriaus įgaliojimus ir pareigas, I. M. priklausančias lėšas, t. y. svetimą turtą, pasisavino. Tai padarė tyčiniais valiniais veiksmais pervesdamas iš sandorių gautus pinigus į savo sąskaitą banke, kuria disponavo, o ne I. M. ir ne jos interesais. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju teismo nustatytas paprastasis administravimas, administratoriaus įgaliojimų suteikimas D. M. ir išduotas leidimas sudaryti administruojamo I. M. turto pardavimo bei nuomos sandorius išties suponavo civilinių teisinių santykių atsiradimą. Tačiau kai viena šalis, t. y. teisiškai apibrėžtus įgaliojimus kito asmens turtui turintis asmuo, sąmoningai atlieka neteisėtus veiksmus, pažeidžiančius kitos šalies teises bei sukeliančius žalą, šie santykiai perauga į baudžiamuosius teisinius santykius. Nustačius faktines aplinkybes, atitinkančias turto pasisavinimo požymius, atsiranda pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 183 straipsnį.

8. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino objektyviuosius svetimo turto pasisavinimo požymius, taip pat nustatė ir subjektyviojo požymio – nuteistojo tyčios – buvimą, atskleidė jos turinį. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai paneigta nuteistojo versija (ji nurodoma ir kasaciniame skunde) dėl lėšų (gautų iš namo pardavimo ir žemės sklypų nuomos) panaudojimo I. M. interesais ar padengiant išlaidas, esą atsiradusias administruojant jos turtą. Apie tai padarytos išvados grindžiamos byloje esančiais, teismo posėdžiuose ištirtais ir teismo įvertintais įrodymais. Šiuo atveju kasaciniame skunde iš esmės tik deklaratyviai nurodoma, kad vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo argumentai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateiktos išvados prieštaringos, neaiškiai motyvuotos ir pan. Iš bylos medžiagos ir skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jame išsamiai, logiškai ir aiškiai išdėstyti argumentai (motyvai), išanalizuotos aplinkybės, kuriomis grindžiamos teismo išvados, susijusios su D. M. veikai taikytinu baudžiamuoju įstatymu; teismas paaiškino, kodėl apeliacinis skundas, kuriuo prašoma nuteistąjį išteisinti, atmetamas (BPK 331 straipsnio 5 dalis). Kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius ir pagal byloje nustatytas ir nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Kartoti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateiktas išvadas tam, kad būtų paneigti kasatoriaus teiginiai, teisėjų kolegijai nėra būtinybės.

9. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde pateiktas prašymas D. M. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį išteisinti kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo požymių, tačiau kasacinės instancijos teismas, kaip tai numatyta BPK 382 straipsnyje, negali priimti išteisinamojo nuosprendžio, viena iš galimų priimti nutarčių – panaikinus nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis, bylą nutraukti. Nagrinėjamu atveju nutraukti D. M. baudžiamąją bylą pagrindo nėra, nes, kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, teismų nustatytos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės atitinka BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius požymius. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl tokių faktinių aplinkybių įrodytumo (nustatymo), padarė įrodymų turinį atitinkančias išvadas ir, laikydamasis BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, keliamų įrodymų vertinimui, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to, nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, tenkinti kasacinį skundą ir naikinti skundžiamus teismų sprendimus (jų dalis) dėl D. M. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

10. Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, D. M. yra išteisintas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį dėl svetimo turto iššvaistymo, t. y. dėl kaltinimo tuo, kad, pardavęs I. M. priklausančią pusę buto, iššvaistė šiai priklausančius 16 300 Lt (4720,80 Eur), t. y. pinigų sumą, susidariusią dėl to, kad butas rinkoje kainavęs 18 300 Lt (5300 Eur), o parduotas už 2000 Lt (579,24 Eur). Be to, iš kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį pašalinta aplinkybė dėl 1000 Lt (289,62 Eur), priklausančių I. M., pasisavinimo, kai šios dalies už minėtą butą gautų pinigų D. M. nepervedė į I. M. banko sąskaitą, o pasiliko sau. Atsižvelgdama į tai, kad kasaciniu skundu prašoma panaikinti tas teismų sprendimų dalis, kur D. M. nuteistas, o ne išteisintas, teisėjų kolegija nenagrinėja klausimų, susijusių su D. M. išteisinimo pagrįstumu, nes jie nėra aktualūs šioje kasacinėje byloje.

11. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas sumažino D. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą viešųjų darbų bausmę pagal BK 183 straipsnio 1 dalį iki šešių mėnesių. Atsižvelgiant į tai, kad kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis nepakeista, laikytina, jog, vadovaujantis BK 46 straipsnio 2, 3 dalimis, D. M., nuteistam pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, yra paskirti nuosprendyje nurodyti įpareigojimai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. M. gynėjos advokatės Vitos Neverauskaitės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Pranas Kuconis

Sigita Jokimaitė

Dalia Bajerčiūtė