Dėl skolos priteisimo, peržiūrėjimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-196/2008

Procesinio sprendimo kategorija

94.2.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos bendrovės VEKA AG kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 20 d. nutarties, kuriomis atsisakyta priimti ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos bendrovės VEKA AG ieškinį atsakovui UAB „Omnetus“ dėl skolos priteisimo, peržiūrėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ieškinio pareiškimo esmė

Ieškovas Vokietijos Federacinės Respublikos bendrovė VEKA AG Vilniaus apygardos teisme pareiškė ieškinį atsakovui UAB „Omnetus“, kuriuo prašė iš atsakovo priteisti 127 338,37 Lt skolos, 11 747,15 Lt palūkanų bei 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. liepos 12 d. nutartimi atsisakė ieškinį priimti. Teismas nurodė, kad ieškinį ieškovo vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, nes iš ieškinį pasirašiusio ir padavusio advokato Milvydo Pūko pateiktos atstovavimo sutarties neaišku, kas šią pasirašė kliento vardu, sutartyje neuždėtas bendrovės antspaudas ir nepateikti dokumentai, kad sutartį pasirašęs asmuo yra įgaliotas sudaryti tokias sutartis. Teismas taip pat nurodė, kad iš teismui pateiktos Vokietijos Federacinės Respublikos bendrovės VEKA AG ir UAB „Omnetus“ sudarytos tiekimo sutarties neaišku, koks teismas turėtų nagrinėti iš šios sutarties kilusį šalių ginčą ir kokios valstybės teisė turėtų būti taikoma, nes šalių sudarytos pagrindinės sutarties 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog ši byla teisminga Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto teismams ir taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau sutarties 1 priedo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisminių ginčų, įskaitant dokumentinius procesus, bylas dėl vekselių ir čekių, sprendimo vieta šalių pasirinkimu yra jų buveinė arba užsakovo buvimo vieta, kuri nagrinėjamu atveju yra Kaune. Be to, teismas nurodė, jog sutarties priedo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad galioja Vokietijos Federacinės Respublikos teisė, neatsižvelgiant į Jungtinių Tautų konvenciją „Dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių“. Teismas nurodė, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog šalys susitarė perduoti ginčą spręsti Vilniaus apygardos teismui. Nesant galimybės nustatyti šalių susitarimo dėl bylos teismingumo ar arbitruotinumo turinio, taikytinos bendrosios teismingumo taisyklės, pagal kurias, atsižvelgiant į tai, kad atsakovo buveinė yra Kaune, o ginčijama suma viršija 100 000 Lt, byla teisminga Kauno apygardos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo Vokietijos Federacinės Respublikos bendrovės VEKA AG atskirąjį skundą, 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartimi skundą atmetė, o Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad prie atskirojo skundo pridėti papildomi dokumentai įrodo, jog advokatas Milvydas Pūkas įgaliotas pasirašyti ir pateikti ieškinį ieškovo vardu. Spręsdama dėl bylos teismingumo, teisėjų kolegija nustatė, kad pagal šalių sudarytos tiekimo sutarties tekstą sutarties vokiškasis tekstas turi pirmenybę prieš rusiškąjį. Sutarties 15 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad šiai sutarčiai ir kitiems šalių tarpusavio teisiniams santykiams taikoma Lietuvos Respublikos teisė, teisminių ginčų sprendimo vieta – Vilnius, Lietuva. Rusiškojo sutarties teksto 15 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad sutarčiai ir kitiems šalių teisiniams santykiams taikoma Lietuvos Respublikos teisė, o arbitražo teismo vieta yra Vilnius, Lietuva. Sutarties 1 priedo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisminių ginčų, įskaitant dokumentinius procesus, bylas dėl vekselių ir čekių, sprendimo vieta šalių pasirinkimu yra jų buveinė arba atsakovo buvimo vieta. Atsakovo UAB „Omnetus“ buveinė yra Kaune. Be to, sutarties 1 priedo 13 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad galioja Vokietijos Federacinės Respublikos teisė, neatsižvelgiant į Jungtinių Tautų konvenciją „Dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių“. Teisėjų kolegija sprendė, kad, esant tokiam sutarties nuostatų tarpusavio prieštaravimui, negalima nustatyti sutarties šalių tikrųjų ketinimų spręsti kilusius ginčus viename ar kitame teisme, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tokiu atveju reikia vadovautis bendruoju teismingumu. Pagal bendrąjį teismingumą ieškinys reiškiamas pagal atsakovo buveinę, kuri yra Kaune. Kadangi ieškinio suma viršija 100 000 Lt, tai byla teisminga Kauno apygardos teismui. Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstu apelianto argumentą, kad sutartyje nustatytos ginčų sprendimo sąlygos turi pirmenybę prieš sąlygas, nustatytas bendrovės VEKA AG bendrosiose pardavimo ir tiekimo sąlygose (sutarties 1 priede). Bendrosios tiekimo sutarties 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tiekimai bus vykdomi pagal galiojančias VEKA pardavimo ir tiekimo sąlygas, kurios yra esminė sudedamoji šios sutarties dalis ir turi privalomąją galią abiem sutarties šalims, jei toliau šioje sutartyje specialiai nenurodyta kitaip.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Vokietijos Federacinės Respublikos bendrovė VEKA AG prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pripažinti, kad ieškinys paduotas pagal teismingumo taisykles. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai netinkamai taikė CK 6.193, 6.194, 6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000, 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004, 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004, 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2007), dėl to netinkamai išaiškino šalių sudarytą sutartį ir padarė nepagrįstas išvadas dėl bylos teismingumo:

1) teismai netinkamai aiškino šalių sudarytos sutarties vokiškojo ir rusiškojo tekstų santykį. Remiantis CK 6.156 ir 6.194 straipsnių nuostatų analize, darytina išvada, kad jeigu sutarties tekstas sudarytas keliomis kalbomis, tai šalys gali susitarti, kuriam sutarties tekstui bus teikiama viršenybė. Teismas, nustatęs, kad vienam iš sutarties tekstų yra teikiama viršenybė ir nekyla abejonių dėl šios sąlygos sutapimo su šalių valia, turi tą sutarties tekstą laikyti viršesniu ir remtis juo kaip aiškiausiai atspindinčiu šalių valią. Teismai nustatė, kad vokiškasis sutarties tekstas turi viršenybę prieš rusiškąjį, tačiau prieštaravimų tarp jų neišsprendė ir neatsižvelgė į tikruosius šalių ketinimus. Dėl to teismai neteisingai konstatavo, kad nėra galimybės išsiaiškinti, ar šalių ginčas nagrinėtinas teisminėje institucijoje (vokiškasis sutarties tekstas), ar arbitraže (rusiškasis sutarties tekstas). Lietuvos teisėje galioja bendrasis principas, pagal kurį civilinius ginčus sprendžia teismai, o šalių susitarimas dėl ginčų sprendimo arbitraže turi būti aiškiai išreikštas, tačiau šiuo atveju aiškios arbitražinės išlygos nepadaryta, šalys išreiškė valią dėl sutartinio teismingumo nustatymo ir nurodė ginčų sprendimo vietą – Vilniuje, Lietuvoje;

2) teismai netinkamai aiškino šalių sudarytos sutarties ir jos priedų tarpusavio ryšį. Aiškinant sutartį lingvistiniu ir sisteminiu metodais, darytina išvada, kad pagrindinės sutarties nuostatos turi pirmenybę prieš sutarties priedo nuostatas, nes, pirma, sutarties tekste sutarties sąlygoms teikiama pirmenybė prieš sutarties priedo sąlygas, antra, pagrindinės sutarties sąlygos buvo šalių derybų objektas, dėl jų buvo tariamasi tarpusavyje, tuo tarpu sutarties priede įtvirtintos standartinės ieškovo parengtos sąlygos. Pagal CK 6.187 straipsnio nuostatas, esant prieštaravimų tarp sutarčių standartinių ir nestandartinių (individualiai aptartų) sąlygų, pirmenybė teikiama pastarosioms. Apeliacinės instancijos teismas šios normos netaikė.

2. CPK 32 straipsnyje nustatyta, kad šalys tarpusavio rašytiniu susitarimu gali pakeisti teritorinį teismingumą. Kadangi ieškovo ir atsakovo buveinės yra skirtingose Europos Sąjungos valstybėse, tai sprendžiant jurisdikcijos klausimus turi būti vadovaujamasi ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo, pagal kurio 7 skirsnį (23 straipsnį) taip pat leidžiami susitarimai dėl jurisdikcijos. Be to, Reglamente nustatyta, kad tokia, t. y. šalių susitarta, jurisdikcija yra išimtinė, jei šalys nebuvo susitarusios kitaip. Šiuo atveju iš šalių susitarimo matyti, kad visi reikalavimai, nustatyti susitarimui dėl teismingumo, buvo įvykdyti. Tai, kad šalys nurodė ginčų sprendimo vietą nenurodydamos konkretaus teismo, nelaikytina susitarimo dėl teismingumo trūkumu, nes konkretus teismas turi būti nustatomas remiantis bendrosiomis CPK taisyklėmis. Tokį aiškinimą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-748/2002).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Omnetus“ prašo kasacinį skundą atmesti, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis palikti nepakeistas. Atsakovas nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Nustatyti, kuris iš sutarties tekstų turi pirmenybę, nėra galimybės, nes juose yra esminių prieštaravimų. Dėl to teismai padarė pagrįstą išvadą, kad, esant tokiai susitarimo dėl teismingumo formuluotei, kai nurodoma tik teismo vieta, tačiau neįvardijamas konkretus teismas kaip institucija, kuriai šalys deleguoja spręsti ginčą, taip pat esant neaiškumui, kuriam būtent teismui – arbitražo ar valstybės nacionaliniam – susitarta perduoti spręsti ginčus, negalima teigti, jog prorogacinis susitarimas yra tinkamas. Teismai, atsižvelgdami į tai, kad negalima nustatyti šalių susitarimo dėl teismingumo turinio, pagrįstai vadovavosi bendrosiomis teismingumo taisyklėmis.

2. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad sutarties vokiškasis tekstas turi pirmenybę prieš rusiškąjį. CK 6.196 straipsnyje nurodyta, kad jeigu sutartis sudaryta dviem ar daugiau kalbų ir kiekvienas sutarties tekstas turi tokią pat teisinę galią, bet skirtingomis kalbomis surašyti tekstai neatitinka vienas kito, tai pirmenybė suteikiama pirmiausia surašytam tekstui. Aiškinant šalių sutartį pagal sutarčių aiškinimo taisykles, teigtina, kad abu sutarties tekstai turi vienodą teisinę galią, be to, negalima nustatyti, kuris iš jų surašytas pirmiau.

3. Pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį, kai kyla abejonių dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Taigi šiuo atveju šalių sudarytos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsakovo naudai, nes kasatorius nustatė sutarties standartines sąlygas. Kasatoriaus teiginys, kad sutarties pagrindinis tekstas turi pirmenybę prieš jos priedą, yra nepagrįstas, nes pačioje sutartyje toks prioritetas nenustatytas, priešingai, nurodyta, kad priedas yra esminė sudedamoji sutarties dalis, o sutarties priedo sąlygos, kaip standartinės ir parengtos ieškovo, turi būti aiškinamos atsakovo naudai, t. y. konstatuojant, kad ginčas teismingas Kauno apygardos teismui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutartinio teismingumo

Teismas, gavęs suinteresuotos šalies ieškinį, visų pirma privalo išspręsti jo priėmimo klausimą. Ieškinys, atitinkantis jam keliamus įstatymo reikalavimus, priimamas, tačiau jeigu teismui pateiktas ieškinys neatitinka jam keliamų įstatymo reikalavimų, tai teismas atsisako jį priimti. Vienas iš įstatyme nustatytų atvejų, kada teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, yra aplinkybė, kad byla neteisminga tam teismui, kuriam ieškinys pateiktas. Nustatęs tokią aplinkybę, teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, priima dėl to motyvuotą nutartį. Tokia nutartimi teismas nesprendžia ginčo iš esmės, o tik nustato, ar yra procesinio teisinio pobūdžio aplinkybės, t. y. prielaidos ieškiniui pareikšti ir ar suinteresuota šalis, kreipdamasi į teismą, laikėsi įstatymo nustatytų teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų.

CPK 32 straipsnyje nustatyta, kad šalys gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį bylos teismingumą. Taip yra įtvirtintas ginčo šalių autonomijos principas – įstatymo šalims suteikiama teisė, t. y. laisvė susitarti dėl bylos nagrinėjimo kitos vietos, nei turėtų būti nustatoma pagal bendrąsias teismingumo taisykles. Šalių valia keisti bylos teritorinį teismingumą ribojama tik įstatyminiu draudimu šalių susitarimu keisti išimtinį ir rūšinį teismingumą (CPK 32 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, jeigu susitarimas šių taisyklių nepažeidžia, jis turi būti teismų pripažįstamas ir vykdomas. Sutartinio teritorinio teismingumo taisyklės gali būti taikomos ir byloms su tarptautiniu (užsienio) elementu. Susitarimas dėl teismingumo šalims yra privalomas. Įgyvendinant šalių autonomijos principą susitariant dėl bylos nagrinėjimo vietos, šalys gali susitarti ir dėl alternatyvaus teismingumo, t. y. gali būti susitarta, kad ginčas gali būti nagrinėjamas ne viename, o keliuose šalių pasirinkimu susitartuose teismuose. Įstatymo nereikalaujama, kad šalys, susitardamos dėl teismingumo, konkrečiai nurodytų teismo pavadinimą. Vietovės, kurioje veikia teismas, nurodymas taip pat pripažįstamas tinkamu ir įgyvendinamu susitarimu dėl teismingumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-748/2002).

Kasatorius, pareikšdamas ieškinį Vilniaus apygardos teisme, vadovavosi šalių pasirašytos tiekimo sutarties vokiškuoju tekstu, kurio 15 straipsnio 3 dalyje nustatytas bylos teismingumas Vilniaus miesto teismams. Nagrinėjamu atveju kasatoriaus ieškinys galutinai (t. y. po apeliacinės instancijos teismo korekcijos) buvo atsisakytas priimti kaip neteismingas Vilniaus apygardos teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Ieškovui paaiškinta, kad ieškinys, vadovaujantis bendruoju teismingumu, teismingas Kauno apygardos teismui (CPK 26 straipsnio 1 dalis, 27 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 29 straipsnis), t. y. pagal atsakovo – juridinio asmens – buveinę. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai laikė, kad iš šalių bendrosios tiekimo sutarties ir jos 1 priedo, esant tam tikriems sutarties nuostatų prieštaravimams, negalima nustatyti tikrųjų sutarties šalių ketinimų spręsti kilusius ginčus viename ar kitame teisme.

Ieškinio priėmimo stadija pasižymi tuo, kad jos metu teismas turi tik vienos šalies kreipimąsi į teismą, dėl to šioje proceso stadijoje kartais sudėtinga absoliučiai tiksliai išsiaiškinti visus klausimus, susijusius su ieškinio priėmimu. Šioje proceso stadijoje teismas neturi galimybės kilusių klausimų išsiaiškinti su atsakovu, nes jo dar objektyviai (neiškėlus bylos) neegzistuoja, t. y. dar nepradeda veikti esminis civilinį procesą apibūdinantis principas – audiatur et altera pars (tebūnie išklausyta ir antroji pusė). Tai sąlygoja, kad tik esant akivaizdiems įstatyminiams pagrindams, o ne abejonėms, teismas turi teisėtą pagrindą atsisakyti priimti ieškinį, atitinkamai įvardydamas tokio procesinio veiksmo motyvus bei pagrindą. Kita vertus, jeigu priėmus ieškinį ir iškėlus bylą teisme paaiškėja, kad ji buvo priimta pažeidžiant teismingumo taisykles, tai įstatyme yra nustatyta procesinė galimybė, kartu ir teismo pareiga perduoti bylą nagrinėti kitam, kompetentingam teismui (CPK 334 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Šioje byloje spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pagal kartu su ieškiniu pateiktos šalių sutarties 15 straipsnio 1 punktą, kilus abejonių aiškinant atskiras sutarties sąlygas, turi būti vadovaujamasi sutarties tekstu vokiečių, o ne rusų kalba. To paties 15 punkto 3 dalyje nustatyta, kad teisminių ginčų sprendimų vieta – Vilnius, Lietuva. Ieškinio priėmimo klausimą sprendusiems teismams abejonių sukėlė tai, kad sutarties rusiškajame tekste nurodytas kitoks ginčą nagrinėsiantis subjektas – arbitražo teismas. Tačiau ir šiame tekste teismo dislokacijos vieta išlieka ta pati – Vilnius. Kita vertus, šalių susitarimo, pagal kurį byla būtų teisminga ne teismui, bet arbitražui, ieškinio priėmimo klausimą sprendę teismai nenustatė. Aplinkybė, kad pagrindinėje sutartyje šalių susitarta sutarčiai taikyti Lietuvos Respublikos teisę, o sutarties priede – kad galioja Vokietijos Federacinės Respublikos teisė, nedaro įtakos bylos teismingumui.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartys yra grindžiamos tik teismų abejonėmis dėl susitarimo dėl teismingumo turinio, tačiau nenustatyta pagrindų, jog šalių susitarimas dėl bylos teismingumo prieštarautų įstatymui (CPK 32 straipsnis) arba 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentui (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo, todėl nutartys naikintinos, o ieškinio priėmimo klausimas perduotinas spręsti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti iš naujo spręsti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Sigitas Gurevičius

Pranas Žeimys