Administracinė byla Nr. eI-1262-426/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03588-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.18.1; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugpjūčio 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui Ž. P. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė:
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – Bendrovė) teismui pateikė prašymą: 1) priteisti iš atsakovo Ž. P. 123,87 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d; 2) priteisti iš atsakovo 9,68 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Prašyme nurodo, kad pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka pavesta administruoti vietinę rinkliavą (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje (toliau – Savivaldybė). Paaiškina, kad Rinkliavos mokėtojas – fizinis ir juridinis asmuo – atliekų turėtojas, nuosavybės teise valdantis Rinkliava apmokestinamos kategorijos nekilnojamąjį turtą, arba teisės aktų nustatyta tvarka jo įgaliotas asmuo, kuriam Savivaldybės tarybos sprendimu yra nustatyta privaloma įmoka mokėti Rinkliavą.
Pareiškėja teigia, kad su atsakovu sutartis dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nebuvo sudaryta, kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims atsiranda administracinių teisės aktų pagrindu – šiuo atveju pagal (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-267 patvirtintus Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – Nuostatai), Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymą (toliau – RĮ), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą (toliau – VSĮ) ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą (toliau – ATĮ).
Bendrovė pažymi, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso ir/arba yra valdomas, arba naudojamas kitais pagrindais priklauso nekilnojamasis turtas, kuris yra Savivaldybės teritorijoje. Tvirtina, kad pareiškėja siuntė atsakovui pranešimus ir raginimus dėl vietinės rinkliavos mokėjimo, tačiau atsakovas rinkliavos nesumokėjo, dėl susidariusio įsiskolinimo su Bendrove nesusisiekė. Teigia, kad jokių aplinkybių, kurių pagrindu atsakovas rinkliavos neturėtų mokėti, nėra. Taip pat nėra jokių sprendimų, kurių pagrindu atsakovas būtų atleistas nuo rinkliavos mokėjimo. Atitinkamai, atsakovas privalo laikytis administracinių teisės aktų reikalavimų ir mokėti Savivaldybės tarybos nustatyto dydžio vietinę rinkliavą.
Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjos prašymą nepateikė. Procesiniai dokumentai atsakovui įteikti.
k o n s t a t u o j a :
Byloje keliamas ginčas dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (VSĮ 6 straipsnio 31 punktas, ATĮ 25 straipsnis).
Vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, o šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktuose – kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiose sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.
Vadovaujantis Rinkliavų įstatymo 3 straipsniu, pareigą mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą, kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 straipsnis, 13 straipsnio 1 dalis), tenka visiems šiuose nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad pareiga mokėti vietinę rinkliavą kyla dėl faktinės aplinkybės – komunalinių atliekų turėjimo. Naudodamasis konkrečiu objektu nepriklausomai nuo jo valdymo teisinio pagrindo asmuo sukuria komunalines atliekas, už kurių surinkimą jis privalo atsiskaityti (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xODY3LTU1Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1867-556/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1867-556/2016">A-1867-556/2016</a>). Taip pat LVAT praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-334/2014). Tik tokiu atveju, kai vietinės rinkliavos mokėtojas įrodo, t. y. pateikia objektyvius įrodymus, kad nėra sukūręs atliekų arba turi jo atžvilgiu priimtą sprendimą atleisti (suteikti lengvatą) nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, jis gali būti pripažintas neturintis pareigos mokėti vietinę rinkliavą (LVAT 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xODY3LTU1Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1867-556/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1867-556/2016">A-1867-556/2016</a>).
(duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės taryba 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-267 patvirtino Nuostatus. Rinkliava – tai Savivaldybės tarybos patvirtinta dvinarė Rinkliava, kurią Nuostatuose nustatyta tvarka privalo mokėti visi komunalinių atliekų turėtojai už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (Nuostatų 6.5 p.). Nuostatų 6.6 punkte nurodoma, kad rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys – atliekų turėtojai, nuosavybės teise valdantys Rinkliava apmokestinamos kategorijos nekilnojamąjį turtą, arba teisės aktų nustatyta tvarka jų įgalioti asmenys, kuriems Savivaldybės tarybos sprendimu yra nustatyta mokestinė prievolė mokėti Rinkliavą.
Taigi, pagal Nuostatus, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės teritorijoje esantys fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu yra komunalinių atliekų turėtojai ir privalo mokėti rinkliavą. Jos dydis nustatomas eurais už 100 kv. m nekilnojamojo turto plotą, jei jį galima nustatyti (Nuostatų 16.1 p.). Pagal Nuostatų 18.3 punktą, nekilnojamojo turto objektams, kuriems negalima nustatyti tikslaus ploto ir kuriuos valdantys Rinkliavos mokėtojai naudojasi jiems priskirtais kolektyviniais rūšiuojamojo surinkimo konteineriais, – pagal nekilnojamojo turto objektų skaičių ir atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svorio (kiekio) normą.
Remiantis byloje esančiais Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro 2017 m. spalio 13 d. duomenimis nustatyta, kad atsakovas Savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdo (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), todėl pagal Nuostatų 6.6 punktą, atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas.
Iš į bylą pateiktų 2017 m. rugpjūčio 17 d. Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimo Nr. 11351476, 2018 m. vasario 23 d. mokėjimo pranešimo Nr. 11560019, 2019 m. vasario 22 d. mokėjimo pranešimo Nr. 11707786, 2020 m. vasario 18 d. mokėjimo pranešimo Nr. 11842007 ir 2021 m. vasario 15 d. mokėjimo pranešimo Nr. 12009476 matyti, kad iki 2021 m. gruodžio 31 d. atsakovas nėra sumokėjęs 123, 87 Eur vietinės rinkliavos, todėl susidarė įsiskolinimas.
Teismui nekyla abejonių, kad vietinės rinkliavos įsiskolinimas ginčo laikotarpiu yra susidaręs už minėtą atsakovui nuosavybės teise priklausančius nekilnojamojo turto objektus. Atsakovui mokėjimo pranešimai buvo siųstas jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Duomenų, kad mokėjimo pranešimas nebuvo įteiktas atsakovui, byloje nėra. Taigi, atsakovui buvo žinoma apie prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (liet. savo iniciatyva) (žr., pvz., LVAT 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS04MDctNjAyLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-807-602/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-807-602/2015">A-807-602/2015</a>). LVAT yra pasisakęs, kad tokio pobūdžio bylose netaikytinas MAĮ 107 straipsnis, reglamentuojantis mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį, o taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis. MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena (žr., pvz., LVAT 2016-04-04 nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xODctNjAyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-187-602/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-187-602/2016">A-187-602/2016</a>).
LVAT 2021 m. vasario 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUFTLTI5LTEwNjIvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eAS-29-1062/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eAS-29-1062/2021">eAS-29-1062/2021</a> išaiškino, kad tais atvejais, kai pareiškime dėl teismo įsakymo nurodomos aiškios reikalavimo dalys priteisti vietinės rinkliavos skolą pagal konkrečius terminus, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 1311 straipsnio 2 dalies 4 punktu, turi išskirti reikalavimų dalį, dėl kurios yra pasibaigęs įstatymuose nustatytas terminas reikalavimui pareikšti.
Pareiškėja su skundu teismui pateikė 2021 m. spalio 13 d. pažymą Nr. 21-R-00008235, kurioje nurodė atitinkamas reikalavimo dalis priteisti vietinės rinkliavos skolą pagal konkrečius terminus: nurodė bendrą prašomą priteisti sumą 123,87 Eur (t. y. už 2017 metus (nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) – 6,48 Eur; už 2018 metus – 27,44 Eur; už 2019 metus – 27,44 Eur; už 2020 metus – 35,51 Eur, už 2021 metus (iki rugsėjo 30 d.) – 26,64 Eur) nesumokėtos vietinės rinkliavos.
Teismas pažymi, kad pareiškėjos nurodomas laikotarpis nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d., už kurį ji prašo išieškoti nesumokėtos rinkliavos sumą, neatitinka MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino rinkliavai apskaičiuoti. Kadangi pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu priteisti vietinę rinkliavą 2021 m. spalio 21 d., teismas daro išvadą, kad, vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja praleido terminą išieškoti tokį mokestį už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., o turi teisę kreiptis į teismą tik dėl 2021 m. (einamųjų, padavus teismui prašymą) ir trejų praėjusių metų (2020 m., 2019 m., 2018 m.) vietinės rinkliavos apskaičiavimo skolininko atžvilgiu.
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas nebuvo vietinės rinkliavos mokėtojas, t. y. ginčo laikotarpiu nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, nesinaudojo ir nebuvo atliekų turėtojas, tinkamai vykdė pareigą mokėti vietinę rinkliavą nustatytu laiku ar, kad jis būtų visiškai atleistas nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą, pareiškėjos prašymas iš atsakovo priteisti 117,03 Eur laikotarpyje nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, laikytinas pagrįstas ir teisėtas, tačiau pareiškėjos prašymas priteisti Rinkliavą nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. – 6,84 Eur atmestinas kaip nepagrįstas, nes tokio reikalavimo patenkinimui praėjo senaties terminas.
Pareiškėja prašo taip pat priteisti pareiškėjos patirtas 9,68 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Prašymą teismui pareiškėjos vardu pateikė pagal 2021 m. gegužės 14 d. atstovavimo sutartį advokatų kontoros „Win&Law“ advokatas. Teismui pateikti dokumentai (advokato 2021 m. spalio 22 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Serija ir Nr. ADV170 su pastabomis ir 2021 m. spalio 19 d. mokėjimo nurodymas Nr. 6201), kurie patvirtina, kad pareiškėjos advokatas parengė prašymus dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir pateikė per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, pareiškėjas už šias paslaugas advokatui sumokėjo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat numatyta, kad teismas gali nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 str. 4 d.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas. Tačiau administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, į tai, ar pats pareiškėjas yra atstovaujamas advokato, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, taip pat viešajam interesui. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008; kt.).
Pažymėtina, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 103 straipsnio ir II dalies II skyriaus pakeitimo įstatymui, ABTĮ yra papildytas Penktuoju skirsniu „Pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo“, pagal kurį pareiškėjas galėjo pateikti teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, naudodamas vienodas procesinių dokumentus formas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 362. Administraciniame procese teismo įsakymo teisena atsirado būtent dėl galimybės viešojo administravimo subjektams supaprastinta tvarka kreiptis į teismą dėl į valstybės, savivaldybių biudžetus ar valstybės įstaigų biudžetus ar valstybės pinigų fondus nesumokėtų (negrąžintų) sumų priteisimo (išieškojimo) iš fizinių ar juridinių asmenų. Pažymėtina, kad teikiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos teismo įsakymu nėra priteisiamos (ABTĮ 1314 str. 4 d.). Nepaisydamas nurodytos galimybės, pareiškėja į teismą su prašymu kreipėsi bendra tvarka.
Įvertinus tai, kad ABTĮ numatyta ekonomiškesnė ir operatyvesnė procedūra išieškoti laiku nesumokėtas vietines rinkliavas – teismo įsakymo procedūra, kuria pareiškėja be pagrindo nepasinaudojo, procesinis prašymas priteisti nurodytas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas. Patirtas bylinėjimosi išlaidas sąlygojo pareiškėjos pasirinkta sudėtingesnė vietinės rinkliavos išieškojimo procedūra, o ne tai, kad atsakovas laiku nesumokėjo vietinės rinkliavos. Be to, vertinant prašomų iš atsakovo priteisti atstovavimo išlaidų pobūdį, dydį, pažymėtina, kad, nors viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas atstovavimo išlaidų priteisimas, tačiau pagal teismų praktiką viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos tik tais atvejais, kai advokato (ar advokatų) dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008). Pareiškėja nepagrindė būtinumo naudotis advokato teisine pagalba tokio pobūdžio ginčuose.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmestinas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras iš atsakovo Ž. P. 117,03 Eur (vieną šimtą septyniolika eurų ir tris centus) nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d.
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą dalyje dėl 6,84 Eur (šešių eurų ir aštuoniasdešimt keturių centų) nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. priteisimo iš atsakovo Ž. P., atmesti.
Pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Rūta Miliuvienė
