Civilinė byla Nr. 3K-3-41/2013
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-02080-2009-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 45.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. vasario 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Birutės Janavičiūtės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Būstuva“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Būstuva“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių rangos sutarties, sudarytos pagal Viešojo pirkimo būdu, aiškinimą, bei VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 dalies bei 86 straipsnio 11 dalies aiškinimo ir taikymo.
Ginčo šalys, remdamos 2006 m. lapkričio 29 d. Viešojo pirkimo komisijos protokolu Nr. 32-16-56, 2006 m. gruodžio 7 d. sudarė projektavimo darbų ir statybos rangos sutartį Nr. 1330 dėl daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), techninio projekto parengimo ir statybos darbų. Pagal sutarties 10.1 punktą ieškovas įsipareigojo parengti objekto techninį projektą pagal projektavimo sąlygų sąvadą ir perduoti jį užsakovui, o pagal 10.5 punktą ieškovas – atlikti pagal projektą objekto statybos darbus. 2009 m. kovo 10 d. aktu objektas buvo pripažintas tinkamu naudoti. Sutarties dalis taip pat buvo 2006 m. rugpjūčio 2 d. projektavimo sąlygų sąvadas, kurio 9.3 punkte nurodyta, kad techninės sąlygos iš AB „Lietuvos dujos“ nereikalaujamos, t. y. šalys, sudarydamos sutartį, susitarė, kad objektas nebus dujofikuojamas, nes objekte bus statomos ne dujinės, o elektrinės viryklės. Ieškovo teigimu, sutartimi buvo susitarta dėl rangos darbų kainos nedujofikuojant objekto. Įrengti butuose elektrines virykles su orkaitėmis nebuvo galimybės, nes nepakako elektros energijos galingumų, todėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Statybos skyriaus vedėjas 2007 m. spalio 10 d. kreipėsi į AB „Lietuvos dujos“ Kauno filialą su prašymu prijungti statomą namą prie AB „Lietuvos dujos“ sistemos tam, kad būtų galima įrengti 64 dujines virykles. Atsakovas, ieškovas ir AB „Lietuvos dujos“ 2008 m. gegužės 21 d. pasirašė trišalę naujojo vartotojo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartį. Atsakovas perdavė AB „Miestprojektas“ (dabar UAB „Cowi Lietuva“) AB „Lietuvos dujos“ pateiktas 2008 m. rugsėjo 12 d. projektavimo sąlygas šiam objektui dujofikuoti, o jų pagrindu ieškovo užsakymu AB „Miestprojektas“ 17 346 Lt parengė dujų skirstomojo tinklo įrengimo objekte projektą, už kurį ieškovas liko skolingas 7346 Lt, todėl šios lėšos yra jo papildomos išlaidos, patirtos dėl atsakovo kaltės. Ieškovas, vykdydamas trišalės sutarties 5.1 punktą, sumokėjo AB „Lietuvos dujos“ 33 247,68 Lt prijungimo įmoką ir ekonomiškai neatsiperkančios paskirstymo sistemos plėtojimo išlaidas; vykdydamas sutartį dėl dujų skirstomo tinklo išvedžiojimo, sumokėjo subrangovui UAB „Labas“ 70 000 Lt; 2008 m. gruodžio 31 d. už 22 500 Lt nupirko dujines virykles. Ieškovo teigimu, visi šie statybos darbais buvo susiję su objekto dujofikavimu. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 176 002,92 Lt skolą už atliktus projektavimo ir statybos darbus ir 15,21 proc. dydžio procesinių palūkanų. Vėliau reikalaujamos priteisti skolos dydis buvo tikslinamas ir galutinis reikalavimas buvo 157 388,09 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 143 093,68 Lt skolos už atliktus darbus, kintamas metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, apskaičiuotinas imant vieno mėnesio VILIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų litais kitiems bankams) palūkanų normą, padidintą 7 procentiniais punktais, nustatant, kad pirmąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš pirmojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, antrąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos duomenis, trišalės naujojo vartotojo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutarties Nr. PR2008-80 nuostatas, sprendė, kad sprendimą dujofikuoti namą priėmė atsakovas, kuris neabejotinai žinojo apie ieškovo atliekamus namo dujofikavimo darbus ir tam pritarė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, neįrengus dujinių viryklių, pastatytas namas nebūtų pripažintas tinkamu naudoti ir negalėjo būti apgyvendintas, projektavimo ir dujų prijungimo darbus vertino kaip neatidėliotinus papildomus darbus, kuriuos buvo būtina atlikti dėl nepriklausančių nuo rangovo aplinkybių, o papildomos išlaidos, susijusios su dujų įvedimu, ieškovui atlygintinos pagal CK 6.684 straipsnio 4 dalį, 6.704 straipsnio 4 punktą, 6.705 straipsnio 1 dalį. Teismas sprendė, kad ieškovas įrodė 143 093,68 Lt išlaidas, susijusias su objekto dujofikavimu, t. y. 17 346 Lt išlaidas už projektavimo darbus (AB „Miestprojektas“ (dabar UAB „Cowi Lietuva“), 33 247,68 Lt prisijungimo bei ekonomiškai neatsiperkančios paskirstymo sistemos plėtojimo išlaidas (AB „Lietuvos dujos“), išlaidas dėl dujų vamzdyno montavimo, pajungimo ir kitų darbų atlikimo (subrangovas UAB „Labas“), 60 dujinių viryklių nupirkimo (UAB „Šilumos garantas“).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu jį tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas šios bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tačiau suklydo aiškindamas bei taikydamas nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik CK normomis, reglamentuojančiais projektavimo ir statybos rangos santykius, ir nesivadovavo VPĮ 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyviąja teisės norma, draudžiančia keisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas jos galiojimo metu, bei VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtinta teisės norma, nustatančia, kad kai dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, paaiškėja, jog yra reikalingi papildomi darbai arba paslaugos, kurie nebuvo įrašyti į pradinį projektą ar sudarytą pirkimo sutartį ir kurių techniškai ar ekonomiškai neįmanoma atskirti nuo pradinės pirkimo sutarties, nesukeliant didelių nepatogumų perkančiajai organizacijai, arba kai tokie darbai ar paslaugos, nors ir gali būti atskirti nuo pradinės pirkimo sutarties, yra būtinai reikalingi jai užbaigti, tai darbai ar paslaugos gali būti perkami neskelbiamų derybų būdu. Tokia papildomų darbų ar paslaugų pirkimo sutartis gali būti sudaroma tik su tuo tiekėju, su kuriuo buvo sudaryta pradinė pirkimo sutartis, o visų kitų papildomai sudarytų pirkimo sutarčių kaina neturi viršyti 50 procentų pagrindinės pirkimo sutarties vertės. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas, kaip patyręs verslininkas, dalyvaudamas konkurse, pasirašydamas šią sutartį bei ją vykdydamas, žinojo, arba turėjo žinoti viešojo pirkimo paskirtį, tikslus, VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų principų esmę bei paskirtį, kitų šias procedūras reglamentuojančio įstatymo normų imperatyvų pobūdį, taip pat juridinių asmenų sudaromų rašytinių sutarčių sąlygų esmę, privalomą jų pakeitimo tvarką, teisinius padarinius. Kolegija nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog šalys būtų įgyvendinusios neskelbiamų derybų procedūrą ar sudariusios rašytinį susitarimą dėl kainos keitimo dėl papildomų darbų, o rėmėsi vien ta aplinkybe, kad atsakovas žinojo apie papildomus darbus, juos priėmė, nereiškė pretenzijų dėl jų atlikimo; ieškovas neginčijo sutarties sąlygų, kuriomis susitarta dėl fiksuotos kainos; perduodamas darbus, taip pat papildomus darbus, nurodė sutartyje fiksuotą, t. y. nepakeistą, kainą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto (dėl susitarimo dėl papildomų darbų neskelbiamų derybų būdu sudarymo procedūros nesilaikymo padarinių perkančiajai organizacijai) pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kasatorius neteko teisės reikalauti apmokėti už papildomai atliktus darbus, nes rangovas ir perkančioji organizacija tinkamai neįgyvendino neskelbiamų derybų procedūros, nepasirašė susitarimo dėl kainos keitimo, tačiau neatsižvelgė į tai, kad papildomi darbai buvo būtini ir neatidėliotini, norint užbaigti statyti objektą, be to, papildomų darbų kaina neviršijo VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyto kainos limito, atsakovas apie tokių darbų poreikį žinojo, pritarė jų vykdymui, juos priėmė, pretenzijų dėl atlikimo nereiškė. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas tik formalios procedūros nesilaikymo faktą laikė pakankamu pagrindu perkančiajai organizacijai atsisakyti apmokėti už papildomai atliktus darbus ir visą atsakomybę už VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto reikalavimus atitinkančio susitarimo dėl papildomų darbų atlikimo nebuvimo priskyrė ne perkančiajai organizacijai (atsakovui), o tik rangovui (kasatoriui). Tokia teismo išvada prieštarauja teismų praktikai, kurioje nurodyta, kad nesiderėjimas dėl darbų vykdymo bei kainos nepaneigia papildomų darbų atlikimo, kuris nelaikytinas viešojo pirkimo sutarties draudžiamu pakeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“ v. Panevėžio miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2011">3K-3-320/2011</a>). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino, ar atsakovo įsipareigojimų kasatoriui turinys būtų identiškas esamiems ar iš esmės skirtųsi, jei viešojo pirkimo procedūrų vykdymas ne pažeistų, o atitiktų VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą – perkančiajai organizacijai nenustatė pareigos įrodyti, kad jos sutartinių įsipareigojimų rangovui turinys būtų iš esmės kitoks, jei viešojo pirkimo procedūra būtų nepažeista.
Dėl susitarimo dėl papildomų darbų kvalifikavimo pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad kasatorius neteko teisės reikalauti apmokėti už papildomus statybos rangos darbus, nes nebuvo sudaryta išankstinio rašytinio susitarimo dėl sutarties sąlygų pakeitimo, taip pat nebuvo nuginčytas susitarimas dėl kainos nekeičiamumo. Ši teismo išvada neatitinka pirmiau nurodytos teismų praktikos, pagal kurią teisėtai atliktos viešojo pirkimo procedūros neskelbiamų derybų būdu, siekiant iš konkretaus tiekėjo įsigyti papildomų iš anksto nenumatytų darbų, reikalingų sėkmingai užbaigti pradinės viešojo pirkimo sutarties vykdymą, nekvalifikuotinos jos keitimu, draudžiamu VPĮ 18 straipsnio nuostatomis. Nors papildomi darbai suponuoja pirkimo objekto ir jo kainos pakeitimus, palyginus su pradinio pirkimo rezultatais, tačiau VPĮ nuostatų prasme teisėtai įsigyjami papildomi darbai – atskiras, nors su pradiniu pirkimu susijęs, pirkimo objektas, todėl tai – nauji viešojo pirkimo teisiniai santykiai, o ne senųjų modifikavimas. Dėl papildomų darbų atlikimo perkančioji organizacija ir tiekėjas (vykdantis darbus pagal pagrindinę viešojo pirkimo sutartį) sudaro atskirą, t. y. naują, viešojo darbų pirkimo sutartį, o ne keičia pradinę. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius pažeidė draudimą keisti sutarties sąlygas jos vykdymo metu, ir, siekdamas apmokėjimo už papildomus rangos darbus, turėjo ginčyti sutarties sąlygą dėl kainos nekeičiamumo arba sudaryti rašytinį susitarimą dėl kainos keitimo, yra nepagrįsta, nes atliekant papildomus darbus sutartis nėra keičiama, o yra sudaromas naujas susitarimas, todėl nėra pažeidžiamas VPĮ imperatyvas dėl viešojo pirkimo sąlygų nekeičiamumo.
Dėl papildomų darbų vertės nurodymo atliktų darbų akte. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorius, perduodamas darbus, taip pat papildomus darbus, nurodė kainą, kuri buvo užfiksuota sutartyje, ir nenurodė papildomų darbų kainos. Kasatoriaus teigimu, atliktų darbų kaina yra nustatoma ne darbų priėmimo perdavimo aktu ar pažyma apie atliktų darbų vertę, o šalių susitarimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. sausio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Alrosta“ v. UAB „Immobilitas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-19/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-19/2009">3K-3-19/2009</a>, nurodė, kad atliktų darbų aktas nėra dokumentas, kuriuo keičiamos sutarties sąlygos, taip pat sutarties kaina, jeigu rangos sutartyje šalys to nenumatė. Taigi atliktų darbų priėmimas nėra siejamas su atliktų darbų kaina.
Atsakovas atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Jis nurodo, kad byloje turėjo būti taikytos VPĮ nuostatos, nes CK normos taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita, o VPĮ 18 straipsnyje įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, draudžianti keisti konkrečią kainą, net ir tais atvejais, kai rangos sutarties sudarymo metu nebuvo galima tiksliai numatyti viso darbų kiekio ir išlaidų darbams atlikti. Teismų praktikoje nurodyta, kad statybos rangos sutartyje nustačius konkrečią kainą, įstatyme nenustatyta galimybės jos keisti nei didinant, nei mažinant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Estinos arka“ v. UAB „Lelija“, bylos Nr. 3K-3-543/2006). VPĮ nustatyta galimybė pirkimo dokumentuose ir šalių sudarytoje sutartyje nenurodytiems darbams atlikti organizuoti neskelbiamas derybas, tačiau nagrinėjamoje byloje kasatorius, prieš atlikdamas tokius darbus, neinformavo atsakovo apie jų atlikimo būtinybę. Net pagal CK 6.653 straipsnio 4 dalį ir 6.684 straipsnio 4, 5 dalis rangovas turi pareigą iš anksto pranešti užsakovui apie būtinybę atlikti papildomus darbus ir padidinti darbų kainą; nepranešus užsakovui, rangovas netenka teisės iš užsakovo reikalauti apmokėti papildomų darbų vertę ir jam taip pat tenka pareiga įvykdyti rangos sutartį už joje sulygtą kainą. Apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybes ir nustatė, kad ieškovas nesikreipė dėl statybos rangos sutarties sąlygų pakeitimo; taip pat teisingai buvo įvertinti įrodymai dėl papildomų darbų vertės, padaryta teisinga išvada, jog ieškovas, perduodamas atsakovui pagal sutartį atliktus darbus, įtraukdamas ir papildomus darbus, nurodė galutinę sutarties kainą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CK 6.193 straipsnio taikymo, vertinant susitarimą dėl papildomų darbų kvalifikavimo
Byloje kilo šalių ginčas dėl papildomų darbų atlikimo būtinybės vykdant viešųjų pirkimų būdu sudarytą statybos rangos sutartį, sudarant trišalę naujojo vartotojo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartį (toliau – trišalė sutartis). Perkančiosios organizacijos ir tiekėjo 2006 m. gruodžio 7 d. sudarytos projektavimo darbų ir statybos rangos sutarties 4 punkte nurodyta, kad sutarties kaina didinama ar mažinama Statistikos departamento paskelbtai metinei infliacijai arba defliacijai viršijus 5 procentų ribą arba dėl įstatymais nustatytų pasikeitusių mokesčių, turinčių tiesioginės įtakos sutarties kainų dydžiui.
VPĮ reglamentuojama sritis, kuriai nustatytos imperatyviosios teisės normos ir apribojimai, susijusi su viešojo pirkimo procedūrų vykdymu bei atitinka viešųjų pirkimų principus. VPĮ reglamentuoja situacijas, kai dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, paaiškėja, jog yra reikalingi papildomi darbai arba paslaugos, kurie nebuvo įrašyti į pradinį projektą ar sudarytą pirkimo sutartį ir kurių techniškai ar ekonomiškai neįmanoma atskirti nuo pradinės pirkimo sutarties, nesukeliant didelių nepatogumų perkančiajai organizacijai, arba kai tokie darbai ar paslaugos, nors ir gali būti atskirti nuo pradinės pirkimo sutarties, yra būtinai reikalingi jai užbaigti. Tokie darbai gali būti perkami neskelbiamų derybų būdu. Taip pat svarbi tampa aplinkybė, kad, nepriklausomai nuo viešojo pirkimo sutarties turinio aiškinimo, perkančiajai organizacijai, vykdant sutartį, nedraudžiama įsigyti papildomų darbų, tačiau tai turi būti daroma atsižvelgiant ir laikantis VPĮ reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“ v. Panevėžio miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2011">3K-3-320/2011</a>).
Apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pagrįstai darė nuorodą į VPĮ normas, nes ginčo sutartis kilusi iš viešojo pirkimo teisinių santykių, tačiau vertino tik 2006 m. gruodžio 7 d. sudarytą projektavimo darbų ir statybos rangos sutartį, netyrė ir neanalizavo ginčo šalių papildomai sudarytos trišalės sutarties turinio ir nuostatų pagal VPĮ 86 straipsnio 11 dalį. Aplinkybė, ar papildomi darbai buvo būtini tinkamai įvykdyti ir užbaigti pagal 2006 m. gruodžio 7 d. sudarytą projektavimo darbų ir statybos rangos sutartį, yra fakto klausimas, iš naujo nesvarstytinas kasacine tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėtų įvertinti papildomų darbų esmę: jų dydį, vertę, taip pat sutarties šalių veiksmus, derinant papildomų darbų sutarties sąlygas.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims. Sutarties turinys – fakto klausimas, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl sutarties turinio nustatymo kasacine tvarka gali būti peržiūrimos tik sutarčių aiškinimo taisyklių tinkamo aiškinimo ir taikymo aspektu. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo nutartyse (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-409/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-409/2010">3K-7-409/2010</a>; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-318/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-318/2011">3K-3-318/2011</a>; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. firma „Elestra“ v. Vilniaus rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-233/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-233/2012">3K-3-233/2012</a>; kt.).
Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, netyręs ir nevertinęs trišalės sutarties turinio, nepasisakė dėl šios sutarties kvalifikavimo – buvo tai susitarimas dėl papildomų darbų atlikimo ar ne. Jei trišalė sutartis būtų kvalifikuota kaip susitarimas dėl papildomų darbų atlikimo, teismas, vadovaudamasis VPĮ 86 straipsnio 11 dalimi, reglamentuojančia supaprastintą prekių ar paslaugų pirkimą neskelbtinų derybų būdu, turėtų įvertinti, ar perkančiosios organizacijos veiksmai atitiko įstatymo normos reikalavimus dėl neskelbtinų derybų tvarkos, taip pat nustatyti atliktų papildomų darbų kiekį, patikrinti atlyginimo už atliktus papildomus darbus dydį. Teisėjų kolegija pažymi, kad perkančioji organizacija, norėdama įsigyti papildomų statybos darbų, tai turi padaryti nepažeisdama VPĮ nustatyto reguliavimo, pagal kurį papildomiems atlygintiniems darbams įsigyti reikia vykdyti viešojo pirkimo procedūras, net jei jų (papildomų darbų) atlikimo prielaidos nustatytos viešojo pirkimo sutartyje. Juolab kad perkančioji organizacija gali pasirinkti papildomus darbus įsigyti vienu iš kelių įstatymo leistinų būdų: vykdyti įprastines viešojo pirkimo procedūras (pvz., supaprastintą atvirą konkursą) arba pasinaudoti įstatyme nustatyta išimtimi ir šiuos darbus pirkti iš konkretaus tiekėjo, nepaisant aplinkybės, kad ir kiti tiekėjai yra pajėgūs tinkamai juos įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“ v. Panevėžio miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2011">3K-3-320/2011</a>). Tai reiškia, kad jeigu nagrinėjamoje byloje įvertinus trišalę sutartį, teismas padarytų išvadą, jog ja buvo susitarta dėl papildomų darbų atlikimo, teismas turi vertinti, ar šio susitarimo sudarymo tvarka atitiko įstatymo normos reikalavimus dėl neskelbtinų derybų tvarkos, taip pat ištirti ir įvertinti perkančiosios organizacijos veiksmus pasirenkant tiekėją, ar darbų vertė atitiko VPĮ 86 straipsnio 11 dalies reikalavimus dėl leistinos papildomų darbų kainos, nes tik tokiu atveju tiekėjas tokia apimtimi turi teisę į piniginės prievolės tenkinimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau išdėstytomis teisės normomis, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl viešojo pirkimo sutarčių esmės, įvertinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ginčo šalys dėl darbų atlikimo susitarė tik 2006 m. gruodžio 7 d. sudarydamos projektavimo darbų ir statybos rangos sutartį, padaryta pažeidžiant įstatyme ir teismų praktikoje suformuotas sutarčių aiškinimo taisykles, neištyrus ir neįvertinus visų byloje esančių sutarčių ir papildomų susitarimų sąlygų tarpusavio ryšio, neatlikus jų lingvistinės bei formos ir turinio analizės, neatsižvelgus į papildomų darbų esmę bei neįvertinus ginčo šalių elgesio, tariantis dėl papildomų darbų atlikimo. Visos šios sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės liko neįvertintos, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, neišsprendė šalių ginčo, nes neatskleidė bylos esmės, todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Dėl VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto netinkamo taikymo
Kasatorius byloje kelia VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkto taikymo pažeidimą, apeliacinės instancijos teismui nepagrįstai tik formalios procedūros nesilaikymo faktą pripažinus pakankamu pagrindu perkančiajai organizacijai atsisakyti apmokėti už papildomai atliktus darbus.
VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punkte (2006 m. sausio 31 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija) nurodyta, kad neskelbiamų derybų būdu paslaugos ir darbai gali būti perkami, kai dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, paaiškėja, jog yra reikalingi papildomi darbai arba paslaugos, kurie nebuvo įrašyti į pradinį projektą ar sudarytą pirkimo sutartį ir kurių techniškai ar ekonomiškai neįmanoma atskirti nuo pradinės pirkimo sutarties, nesukeliant didelių nepatogumų perkančiajai organizacijai, arba kai tokie darbai ar paslaugos, nors ir gali būti atskirti nuo pradinės pirkimo sutarties, yra būtinai reikalingi jai užbaigti; tokia papildomų darbų ar paslaugų pirkimo sutartis gali būti sudaroma tik su tuo tiekėju, su kuriuo buvo sudaryta pradinė pirkimo sutartis, o visų kitų papildomai sudarytų pirkimo sutarčių kaina neturi viršyti 50 procentų pagrindinės pirkimo sutarties vertės. Sprendžiant dėl ginčų, kylančių iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, teisinio reguliavimo, pirmiausia atsižvelgtina į VPĮ, kaip specialiojo įstatymo, nuostatas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į VPĮ (2006 m. sausio 31 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija) 11 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 12 straipsnius, nagrinėjamoje byloje ginčijamo viešojo pirkimo vertę (10 020 115 Lt), sprendžia, jog šioje byloje, atsižvelgiant į tai, kad ginčo viešojo pirkimo vertė neviršijo tarptautiniams pirkimams nustatytos vertės, papildomų darbų atlikimo būtinybė turėjo būti vertinama ne pagal VPĮ 56 straipsnio 4 dalies 1 punktą, o vadovaujantis VPĮ Ketvirtajame skyriuje pateiktu supaprastintų pirkimų reglamentavimu. Pagal VPĮ 86 straipsnio 11 dalį neskelbiamų supaprastintų derybų būdu perkamos paslaugos ir darbai, kai dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, paaiškėja, kad yra reikalingi papildomi darbai arba paslaugos, kurie nebuvo įrašyti į sudarytą pirkimo sutartį, tačiau be kurių negalima užbaigti sutarties vykdymo; tokia pirkimo sutartis gali būti sudaroma tik su tuo tiekėju, su kuriuo buvo sudaryta pradinė pirkimo sutartis, o jos ir visų kitų papildomai sudarytų pirkimo sutarčių kaina neturi viršyti 15 procentų pradinės pirkimo sutarties kainos, teisinį reglamentavimą. Minėta, kad, apeliacinės instancijos teismui įvertinus darbų pobūdį bei galimybę juos kvalifikuoti kaip papildomus, kiekį bei vertę atsižvelgiant į VPĮ 86 straipsnio 11 dalies reikalavimus, spręstinas klausimas dėl perkančiosios organizacijos piniginės prievolės sumokėti tiekėjui už atliktus papildomus darbus ir šios prievolės apimties.
Teismų praktikoje pažymėta, kad VPĮ kaip specialiojo įstatymo aiškinimą ir taikymą lemia šio įstatymo tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis. Teismai, nagrinėdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, ex officio sprendžia dėl VPĮ taikymo. VPĮ siekiama tinkamos kokybės prekių ir paslaugų, reikalingų valstybės ir savivaldybių darniai ir tinkamai veiklai, racionaliam valstybės biudžeto lėšų naudojimui užtikrinti, konkurencijai ir rinkos plėtrai skatinti, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principus įgyvendinančioms priemonėms garantuoti, atsižvelgiant į kovos prieš korupciją teisės aktų tikslus ir uždavinius. Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti specialieji reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-583/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-583/2008">3K-3-583/2008</a>; 2011 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „WTE Wassertechnik GmbH“, AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-304/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-304/2011">3K-7-304/2011</a>).
Minėta, kad byloje turėtų būti išspręstas trišalės sutarties kvalifikavimo klausimas. Išsprendus šį klausimą, turėtų būti pasisakyta dėl VPĮ 86 straipsnio taikymo pagrįstumo, nes šioje teisės normoje reglamentuojama situacija, kai viešojo pirkimo sutarties vykdymo stadijoje paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių atsiranda poreikis įsigyti papildomus darbus tuo tikslu, kad būtų tinkamai įvykdyta ir užbaigta viešojo pirkimo būdu sudaryta sutartis.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, rėmėsi tik VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais pagrindiniais pirkimų principais, tačiau neaiškino ginčo sutarties atsižvelgdamas į kitas VPĮ nuostatas, kaip specialųjį įstatymą, kuriame nustatytos imperatyviosios normos, reguliuojančios tiekėjo ir perkančiosios organizacijos teisinius santykius tiek sudarant sutartį, tiek ją vykdant. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau išdėstytomis teisės normomis, remdamasi teismų praktika, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes, kad 2006 m. gruodžio 7 d. sudaryta projektavimo darbų ir statybos rangos sutartis buvo papildyta atsakovo, ieškovo ir AB „Lietuvos dujos“ 2008 m. gegužės 21 d. pasirašyta trišale naujojo vartotojo prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartimi, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, ar tai buvo susitarimas dėl papildomų darbų atlikimo pirkimo, kuriam spręsti turėjo būti taikoma VPĮ 86 straipsnio 11 dalis.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytus argumentus, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinis teismas patyrė 20,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacine tvarka.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Birutė Janavičiūtė
