Civilinė byla Nr. 3K-7-156/2013
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-06118-2011-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.4; 9.1; 9.21
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Antano Simniškio ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. B. ieškinį atsakovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo ir pagal ieškovo R. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. K. ir V. T. ieškinius atsakovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė K. B. prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinti į darbą ir priteisti jai iš atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, vidutinį darbo užmokestį nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 17 d. ir keturių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką.
Ieškovė nurodė, kad atsakovas 2011 m. birželio 13 d. įspėjo ją apie darbo sutarties nutraukimą dėl įmonės struktūrinių pertvarkymų; 2011 m. birželio 15 d. įmonės direktoriaus įsakymu buvo atleista iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, nukeliant atleidimo datą į 2011 m. spalio 17 d. Ji teigia, kad atleista iš darbo neteisėtai, pažeidžiant DK 2, 135 straipsnius, be to, atsakovas ne iki galo su ja atsiskaitė. Pagal 2011m. balandžio 8 d. kolektyvinės sutarties Nr. 1 (toliau – kolektyvinė sutartis) 2.20 ir 2.21 punktus jai turėjo būti sumokėtas vidutinis darbo užmokestis už keturių mėnesių įspėjimo laikotarpį (sumokėta tik už du mėnesius) ir keturių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka.
Ieškovai R. K. ir V. T., vadovaudamiesi kolektyvine sutartimi, prašė įpareigoti atsakovą SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pratęsti įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminą dviem mėnesiams nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2011 m. spalio 16 d., priteisti už šį laikotarpį iš atsakovo ieškovų naudai dviejų mėnesių dydžio pareiginius atlyginimus – 7000 Lt, iš atsakovo ieškovo R. K. naudai – kolektyvinės sutarties 2.21 punkte numatytą trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos dalį – 10 600,20 Lt, iš atsakovo ieškovo V. T. naudai – kolektyvinės sutarties 2.21 punkte numatytą nesumokėtą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos dalį – 7033,47 Lt, iš atsakovo ieškovų naudai – 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, išreikalauti iš atsakovo pažymas apie ieškovų gautą vidutinį darbo užmokestį iki 2011 m. spalio 16 d.
Ieškovas R. K. nurodė, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ direktoriaus 2011 m. birželio 15 d. įsakymu buvo atleistas iš darbo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ Teisės skyriaus vedėjo pareigų pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, nukeliant atleidimo datą į 2011 m. rugpjūčio 16 d. Ieškovas V. T. nurodė, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ direktoriaus 2011 m. birželio 15 d. įsakymu buvo atleistas iš darbo SĮ „Vilniaus miesto būstas“, Būsto analizės ir koordinavimo vedėjo pareigų pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. Ieškovų teigimu, jie iš darbo buvo atleisti pažeidžiant DK IX skyriaus ir kolektyvinės sutarties nuostatas, nes darbdavys nesilaikė kolektyvinėje sutartyje nustatytos darbo sutarčių nutraukimo tvarkos, dviem mėnesiais nepailgino įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino bei ieškovui R. K. išmokėjo vieno mėnesio, o ieškovui V. T. dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokas, vietoj keturių vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinių išmokų, numatytų darbuotojams, nepertraukiamai išdirbusiems darbovietėje iki 24 mėnesių, taip pažeisdamas jų teises ir teisėtus lūkesčius.
Atsakovas prašė ieškinius atmesti, nurodydamas, kad įmonės direktorius, kaip darbdavio atstovas, nuo savo paskyrimo į šias pareigas datos informavo darbuotojus visuotiniame darbuotojų susirinkime, o 2011 m. birželio 13 d. įteikė pasirašytinai SĮ „Vilniaus miesto būstas“ darbo tarybos pirmininkui raštą Nr. 1.35-11/1691, kad kolektyvinė sutartis iš esmės pažeidžia įmonės teises ir teisėtus interesus, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms bei įmonės veiklos tikslams, todėl laikytina negaliojančia nuo jos pasirašymo momento. 2011 m. liepos 11 d. atsakovas gavo darbo tarybos raštą, kuriame buvo iškeltas reikalavimas vykdyti kolektyvinę sutartį, o nesutinkant su tuo, prašoma inicijuoti kolektyvinio ginčo nagrinėjimą. Tą pačią dieną įvyko taikinimo komisijos posėdis, kuriame nutarta kolektyvinę sutartį pripažinti negaliojančia nuo jos pasirašymo momento.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų ir nutarčių esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovės K. B. ieškinį patenkino iš dalies: pripažino jos atleidimą iš darbo neteisėtu, laikant, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisė ieškovei iš atsakovo 985,76 Lt (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. spalio 18 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovė iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu buvo atleista pažeidžiant DK 135 straipsnį, todėl pripažino jos atleidimą neteisėtu; nustatė, kad 2011 m. balandžio 8 d. kolektyvinė sutartis Nr. 1, kurios pagrindu ieškovė prašo priteisti jai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2011m. gruodžio 17 d. ir keturių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, atsakovo taikinimo komisijos 2011 m. liepos 11 d. posėdyje buvo pripažinta negaliojančia nuo jos pasirašymo dienos, todėl atmetė šį ieškovės reikalavimą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas, laikydamas kolektyvinę sutartį pažeidžiančia įmonės interesus, kreipėsi į teismą dėl jos pripažinimo negaliojančia. Teismas atsisakė priimti ieškinį, nurodęs, kad ginčas pirmiausia turi būti išnagrinėtas DK nustatyta kolektyvinių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal DK 73 straipsnio 1 dalį, 74 straipsnio 1 dalį ginčo nagrinėjimas taikinimo komisijoje yra būtina kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadija, šios komisijos sprendimai privalomi ginčo šalims. Teisėjų kolegijos nuomone, taikinimo komisija nagrinėja tiek ginčus dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo arba netinkamo vykdymo, tiek dėl jos sudarymo bei galiojimo. Teisėjų kolegija nustatė, kad 2011 m. liepos 11 d. taikinimo komisijos posėdyje šalių susitarimu buvo nutarta pripažinti 2011 m. balandžio 8 d. kolektyvinę sutartį Nr. 1 negaliojančia nuo jos pasirašymo dienos. Teisėjų kolegija konstatavo, kad taikinimo komisijos sprendimas nenuginčytas, yra galiojantis, todėl ieškovei negali būti priteistos išmokos, numatytos negaliojančioje kolektyvinėje sutartyje; kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad kolektyvinė sutartis buvo sudaryta tinkamai ir jos sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms; nurodė, kad darbo taryba sutiko su darbdavio argumentais dėl daugelio DK ir kitų įstatymų pažeidimų, padarytų rengiant ir sudarant kolektyvinę sutartį, tarp jų ir dėl to, kad: buvo neteisėtai išrinkta darbo taryba; nebuvo sudaryta komisija kolektyvinės sutarties projektui rengti, o parengtas projektas nebuvo svarstytas darbuotojų susirinkime; įmonės valdyba nepritarė kolektyvinės sutarties nuostatoms, susijusioms su darbo apmokėjimu, priedų priemokų ir vienkartinių išmokų skyrimu; kolektyvinės sutarties nuostatos nebuvo derintos su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriumi. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo laikyti taikinimo komisijos 2011 m. liepos 11 d. protokolo niekiniu, prieštaraujančiu DK ir kitų įstatymų nuostatoms; nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra darbo sutarties nutraukimo teisėtumas ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimas, o ne taikinimo komisijos sprendimo dėl kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia teisėtumas ir pagrįstumas.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškovų R. K. ir V. T. ieškinius atmetė. Teismas nurodė, kad iš SĮ „Vilniaus miesto būstas“ taikinimo komisijos 2011 m. liepos 11 d. protokolo Nr. 1.38-TK11/01 matyti, jog darbdavio ir darbo tarybos atstovai susitarė išspręsti kolektyvinį ginčą, kilusį dėl kolektyvinės sutarties vykdymo, ir nusprendė pripažinti 2011 m. balandžio 8 d. pasirašytą kolektyvinę sutartį negaliojančia nuo jos pasirašymo momento. Kadangi šis kolektyvinio ginčo išsprendimas yra galiojantis ir teismas juo vadovaujasi, tai pratęsti įspėjimo terminą ar priteisti išmokas, susijusias su darbo santykiais pagal negaliojančios kolektyvinės sutarties nuostatas, nėra teisinio pagrindo.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovų apeliacinius skundus, juos atmetė ir 2012 m. gegužės 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad DK 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ginčo nagrinėjimas taikinimo komisijoje yra būtina kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadija, jeigu viena iš kolektyvinio darbo ginčo šalių nereikalavo, kad kolektyvinis darbo ginčas būtų nagrinėjamas pasitelkiant tarpininkus. Taigi, taikinimo komisija nagrinėja ginčus tiek dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo arba netinkamo vykdymo, tiek dėl kolektyvinės sutarties sudarymo bei galiojimo. Pagal DK 74 straipsnio 1 dalį taikinimo komisijos sprendimas priimamas šalių susitarimu, įforminamas surašant protokolą ir yra šalims privalomas vykdyti sprendime nurodytais terminais ir tvarka. 2011 m. liepos 11 d. taikinimo komisijos posėdyje šalių susitarimu buvo nutarta pripažinti 2011 m. balandžio 8 d. pasirašytą kolektyvinę sutartį negaliojančia nuo jos pasirašymo dienos dėl įstatymų pažeidimų ją rengiant. Šis taikinimo komisijos sprendimas nėra nuginčytas, pakeistas ar panaikintas, todėl yra galiojantis. Teismas sprendė, kad nors DK 65 straipsnis draudžia nutraukti kolektyvinę sutartį anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jos įsigaliojimo, nagrinėjamu atveju tai neaktualu, nes taikinimo komisija priėmė sprendimą kolektyvinę sutartį pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento dėl įstatymų pažeidimų rengiant ir sudarant šią sutartį. Kadangi kolektyvinė sutartis laikytina negaliojančiu norminiu aktu, tai nėra pagrindo įpareigoti atsakovą vykdyti neįvykdytas kolektyvinės sutarties Nr. 1 2.20 ir 2.21 punktų nuostatas po to, kai ji pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė K. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškinio reikalavimas priteisti darbo užmokestį nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 17 d. ir keturių vidutinių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, priklausančius pagal kolektyvinės sutarties nuostatas; dėl šios dalies priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl DK normų, reglamentuojančių kolektyvinius darbo santykius ir kolektyvinius darbo ginčus, netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatorė nurodo, kad pagal DK 67 ir 68 straipsnius kolektyviniai darbo ginčai gali kilti per derybas dėl įmonės kolektyvinės sutarties sudarymo ir nuo šios sutarties įsigaliojimo dėl jos nevykdymo arba netinkamo vykdymo. Nagrinėjamu atveju, sudarant kolektyvinę sutartį, nebuvo jokių nesutarimų tarp šalių. Kolektyvinė sutartis įsigaliojo 2011 m. balandžio 8 d. ir niekas nereiškė pretenzijų dėl jos sąlygų ar sudarymo tvarkos. Pagal DK 69 straipsnio 1 dalį reikalavimus darbdaviui turi teisę iškelti ir įteikti įmonėje veikianti profesinė sąjunga arba darbo taryba. Darbdavys privalo išnagrinėti gautus reikalavimus ir pranešti apie savo sprendimą darbuotojų atstovams (DK 70 straipsnis). Jeigu sprendimas darbuotojų atstovų netenkina, jie gali inicijuoti kolektyvinio darbo ginčo nagrinėjimą. Nagrinėjamu atveju 2011 m. liepos 11 d. įmonės darbo taryba įteikė darbdaviui raštą su reikalavimais vykdyti kolektyvinę sutartį. Darbdavys atsisakė tenkinti reikalavimus ir pasiūlė inicijuoti kolektyvinio darbo ginčo nagrinėjimą taikinimo komisijoje. Atsižvelgiant į darbo tarybos reikalavimus, taikinimo komisija turėjo nagrinėti ginčą dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo, tačiau ji nagrinėjo tik darbdavio, kuris pagal DK normas negali būti reikalavimus keliantis subjektas, iškeltą klausimą dėl kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia ir jį tenkino. Taigi kolektyvinis darbo ginčas dėl darbo tarybos reikalavimų liko nenagrinėtas ir neišspręstas. Teismai, konstatuodami kolektyvinės sutarties negaliojimą, nepagrįstai rėmėsi 2011 m. liepos 11 d. taikinimo komisijos protokoliniu nutarimu. Kasatorės nuomone, šis sprendimas yra niekinis, nes: kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia klausimas negali būti kolektyvinio darbo ginčo objektas, todėl taikinimo komisija negalėjo tokio klausimo nagrinėti; priimtas sprendimas nesuderinamas su teisėtų lūkesčių ir kolektyvinių sutarčių šalių atsakomybės už įsipareigojimus principais, prieštarauja sutarčių teisės principams ir imperatyviosioms įstatymų normoms, reglamentuojančioms darbo santykius ir sandorių pripažinimą negaliojančiais; kasatorė iš darbo atleista 2011 m. birželio 15 d., o sprendimas, sukeliantis padarinius jos teisėms ir garantijoms pagal kolektyvinę sutartį, priimtas 2011 m. liepos 11 d., tai prieštarauja DK 12 straipsniui, kad darbo santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios.
2. Dėl CK 1.78, 1.80 straipsnių netinkamo taikymo, CPK 178–185, 414, 417 straipsnių pažeidimo. Kasatorė teigia, kad teismai, kurie darbo bylose turi teisę būti aktyvūs, turėjo aiškintis aplinkybes dėl taikinimo komisijos sprendimo priėmimo, ir, jeigu reikia, rinkti papildomus įrodymus bei ex officio konstatuoti šio sprendimo, kaip niekinio sandorio, faktą, nepriklausomai nuo to, kokius ieškinio reikalavimus pareiškė kasatorė. Tačiau teismai nevertino kolektyvinės sutarties sudarymo aplinkybių ir jos sąlygų atitikties imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai, įmonės ir darbuotojų interesams. Apie kolektyvinės sutarties negaliojimą teismai sprendė remdamiesi vien darbdavio išsakytomis prielaidomis dėl galbūt pažeistų kolektyvinės sutarties rengimo ir derinimo procedūrų bei jos sąlygų prieštaravimo įmonės interesams. Pritardami darbdavio pozicijai, teismai nenurodė, kokioms imperatyviosioms įstatymo normoms prieštarauja kolektyvinė sutartis. Atsakovas neįrodė ir byloje nenustatyta, kad kolektyvinė sutartis pažeidžia įmonės interesus ir prieštarauja jos tikslams.
Atsiliepime į ieškovės K. B. kasacinį skundą atsakovas prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad taikinimo komisijos protokole detaliai išdėstyta darbdavio pozicija, kodėl jis laiko pasirašytą kolektyvinę sutartį negaliojančia ir kodėl ji negali būti vykdoma pagal darbo tarybos reikalavimą ją vykdyti. Teismai, konstatuodami faktą, kad nėra pagrindo laikyti taikinimo komisijos protokolo niekiniu, kartu ex officio konstatavo ir kolektyvinę sutartį kaip niekinį sandorį. Kasatorė negali kelti reikalavimo pripažinti taikinimo komisijos protokolą negaliojančiu, nes ji nėra kolektyvinės sutarties šalis, o darbo tarybą ir darbdavį priimtas taikinimo komisijos protokolas tenkino.
Kasaciniu skundu ieškovas R. K. prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Kolektyvinio darbo ginčo sąvoka apibrėžiama DK 68 straipsnyje, tai – įmonės ir profesinės sąjungos ir darbdavio ar teisę sudaryti kolektyvines sutartis turinčių subjektų nesutarimai, atsiradę dėl darbo, socialinių ir ekonominių sąlygų nustatymo ar pakeitimo vedant derybas, sudarant ir vykdant kolektyvinę sutartį (interesų konfliktas). Kolektyviškumo aspektas yra pagrindinis kriterijus, atskiriantis individualų ir kolektyvinį ginčą, ir sietinas su darbo ginčo šalimis. Teismai nepagrįstai sprendė, kad byloje kilęs ginčas dėl kolektyvinės sutarties taikymo, kai darbdavys nutraukdamas su atskiru darbuotoju darbo sutartį nesilaikė kolektyvinės sutarties nuostatų (dviem mėnesiais nepailgino įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino ir neišmokėjo didesnės išeitinės išmokos yra kolektyvinis ginčas), kuris pirmiausia privalo būti nagrinėjamas ne teisme, o sudarant taikinimo komisiją, kreipiantis į trečiųjų teismą, arbitražą. Atsakovo atstovas, 2011 m. liepos 11 d. inicijuodamas kolektyvinio ginčo nagrinėjimą bei sudarydamas taikinimo komisiją, iš esmės savo veiksmais patvirtino ginčo dėl kolektyvinės sutarties vykdymo buvimą, taip pat faktą, kad kolektyvinis ginčas prasidėjo 2011 m. liepos 11 d., o ne 2011 m. birželio 13 d., taigi darbo sutarties nutraukimo dieną kolektyvinis darbo ginčas dar nebuvo kilęs, o kilo individualus darbuotojo ir darbdavio ginčas dėl įmonės kolektyvinės sutarties nevykdymo, kuris pagal DK 67 straipsnio 2 dalį privalo būti sprendžiamas individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka, nustatyta DK XIX skyriuje. Dėl šios priežasties teismas, atsisakydamas darbuotojo ir darbdavio ginčą dėl kolektyvinės sutarties vykdymo spręsti teismine tvarka, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas.
Teisėje vadovaujamasi bendruoju principu – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį. Šis principas įtvirtintas ir DK 12 straipsnyje, todėl kolektyvinės sutarties nutraukimas – lokalus teisės aktas, panaikinantis kitą lokalų teisės aktą – galioja tik ateičiai, t. y. tiems darbo santykiams, kurie atsiranda tokiam teisės aktui jau įsigaliojus. Dėl šios priežasties taikinimo komisija, 2011 m. lapkričio 11 d. nutraukdama kolektyvinę sutartį atgaline data (nuo jos pasirašymo 2011 m. balandžio 8 d.), šiurkščiai pažeidė DK 12 straipsnio reikalavimus. Pagal DK 4 straipsnio 3, 4 dalis kolektyvinės sutarties norminės nuostatos yra lokalus norminis teisės aktas, kuriam galioja lex retro non agit principas, todėl, net nekvestionuojant kolektyvinės sutarties nutraukimo („pripažinimo negaliojančia“) teisėtumo, konstatuotina, kad sutarties pasibaigimas negalėjo turėti įtakos ieškovo teisėms, atsiradusioms dar galiojant sutarčiai.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepagrįstai nurodė, kad taikinimo komisija nagrinėja ginčus ne tik dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo arba netinkamo vykdymo, taip pat ginčus dėl kolektyvinės sutarties sudarymo bei galiojimo, bet ir ginčus dėl teisės, t. y. dėl sutarties nutraukimo, jos pripažinimo negaliojančia, ir konstatavo, kad taikinimo komisijos sprendimas kolektyvinę sutartį pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina, kad Darbo kodekso X skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjami ginčai dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo arba netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir (ar) teisės arba ginčai, kylantys per derybas dėl įmonės kolektyvinės sutarties sudarymo ir vykdymo ir kt., bet ne dėl kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia. Kolektyvinio darbo ginčo sąvoka (DK 68 straipsnis) nesuderinama su atsakovo Taikinimo komisijos 2011 m. liepos 11 d. išspręstais klausimais ir priimtais sprendimais. Tokio pobūdžio klausimai, kaip kolektyvinės sutarties pripažinimas negaliojančia, nepriskirtini kolektyviniam ginčui bei taikinimo komisijos kompetencijai ir negali būti sprendžiami šia tvarka. Darbdavys, manydamas, kad sudaryta kolektyvinė sutartis pažeidžia įmonės interesus, gali inicijuoti jos nutraukimo procedūrą Darbo kodekso 65 straipsnio bei Kolektyvinės sutarties 1.7 punkto nustatyta tvarka, o dėl pripažinimo negaliojančia privalo kreiptis į teismą. Kolektyvinės sutarties, kaip ir kitų sandorių, negaliojimo pagrindus nustato Civilinio kodekso pirmosios knygos IV skyrius. Atsižvelgiant į darbdavio atstovo pateikiamus argumentus, darytina išvada, kad kolektyvinė sutartis galėtų būti pripažinta negaliojančia tik CK 1.82 straipsnio 2 dalies normos pagrindu, jeigu būtų įrodyta, kad šis sandoris prieštarauja atsakovo, kaip viešojo juridinio asmens, tikslams ir pan. Dėl kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia šiuo pagrindu turi būti teismo sprendimas, priimtas pagal CK 1.82 straipsnio 3 dalyje išvardytų asmenų pareikštą ieškinį.
Sandorį laikyti niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento nėra jokio pagrindo, nes jis neprieštarauja imperatyviosioms normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. O taikinimo komisijos 2011 m. liepos 11 d. protokolu priimtas sprendimas laikytinas niekiniu, nes prieštarauja DK 2 straipsnyje įtvirtintiems principams, sutarčių teisės principams ir kitoms imperatyviosioms įstatymų normoms, reglamentuojančioms darbo santykius ir sandorių pripažinimo negaliojančiais tvarką. DK 65 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad kolektyvinę sutartį draudžiama nutraukti anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo įmonės kolektyvinės sutarties įsigaliojimo, tačiau nagrinėjamu atveju kolektyvinė sutartis buvo pripažinta negaliojančia praėjus vos trims mėnesiams nuo jos pasirašymo, taip pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, todėl taikinimo komisijos sprendimas ir darbuotojų padėtį bloginantis lokalus aktas yra niekinis ir negalioja (DK 4 straipsnio 4 dalis, CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
Teismas pažeidė CPK 414 straipsnio nuostatas dėl aktyvaus teismo vaidmens darbo bylose, nes nesiėmė priemonių tam, kad būtų visapusiškai ištirtos ginčo aplinkybės ir priimtas teisėtas bei pagrįstas sprendimas. Teismas privalėjo spręsti kolektyvinės sutarties taikymo, taigi ir galiojimo klausimus ex officio tiek, kiek tai yra susiję su imperatyviųjų įstatymo normų taikymu. Apeliacinės instancijos teismas to nepadarė ir dėl šio apeliaciniame skunde pareikšto argumento nepasisakė.
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovo reikalavimas priteisti 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra nepagrįstas ir atmestinas, nes darbo bylose taikomas ne CK 6.37 straipsnis, o DK 30⁰ straipsnis. Kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad, nutrūkus darbo santykiams ir esant nesumokėtoms išmokoms, susijusioms su darbo teisiniais santykiais, taikytinas ne Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas, bet CK 6.210, 6.261 straipsnių normos, reglamentuojančios palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, bei CK 6.37 straipsnio 2 dalies norma, įtvirtinanti procesines palūkanas už priteistą sumą, kurios pradedamos skaičiuoti po bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MjUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-625/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-625/2008">3K-3-625/2008</a>). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-424/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-424/2010">3K-3-424/2010</a>, kurioje teismas išaiškino, kad DK 30⁰ straipsnis reguliuoja tuos atvejus, kai darbdavys nevykdo teismo sprendimo, o ginčijamu atveju priimto teismo sprendimo nebuvo, todėl teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti procesines palūkanas.
Atsakovas su ieškovo kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartį bei Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
SĮ „Vilniaus miesto būstas“ direktorius, kaip darbdavio atstovas, nuo savo paskyrimo į direktoriaus pareigas datos informavo darbuotojus visuotiniame darbuotojų susirinkime, o 2011 m. birželio 13 d. įteikė pasirašytinai SĮ „Vilniaus miesto būstas“ darbo tarybos pirmininkui raštą Nr. 1.35-11/1691, kuriuo informavo, jog pasirašyta kolektyvinė sutartis iš esmės pažeidžia įmonės teises ir teisėtus interesus, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms bei SĮ „Vilniaus miesto būstas“ veiklos tikslams, todėl laikytina negaliojančia nuo jos pasirašymo momento. Pažymėtina ir tai, kad 2011 m. birželio 7 d. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu dėl sandorio (kolektyvinės sutarties) pripažinimo negaliojančia, o 2011 m. birželio 10 d. gavo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti pateiktą ieškinį, nes toks ginčas laikytinas kolektyviniu ginču, todėl turi būti nagrinėjamas pasitelkiant tarpininką. Ginčijamos kolektyvinės sutarties Nr. 11.11 punkte taip pat nustatyta, kad nesutarimai ir ginčai, kylantys tarp šalių vedant derybas, sudarant ir vykdant kolektyvinę sutartį, nagrinėjami DK X skyriaus nustatyta tvarka, o DK 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčo nagrinėjimas taikinimo komisijoje yra būtina kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadija, jeigu viena iš kolektyvinio darbo ginčo šalių nepareikalavo, kad kolektyvinis darbo ginčas būtų nagrinėjamas pasitelkiant tarpininką. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad kasatorius neteisingai nurodo, jog kolektyvinio ginčo pradžia laikytina taikinimo komisijos susirinkimo diena, nes kolektyvinis ginčas kilo tada, kai naujai paskirtas įmonės vadovas atsisakė vykdyti pasirašytą kolektyvinę sutartį dėl jos neteisėtumo.
Atsižvelgiant į tai, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ darbuotojai delegavo savo atstovavimo ir gynimo funkcijas darbo tarybai, ji buvo kolektyvinės sutarties šalis. Išsprendus kolektyvinį ginčą taikinimo komisijoje, sudarytoje tiek iš darbdavio, tiek iš darbo tarybos atstovų, buvo išreikšta bendra šalių suderinta valia pripažinti kolektyvinę sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Atsižvelgiant į tai, kad darbo tarybai yra suteikti panašūs savo esme įgaliojimai kaip profesinei sąjungai, manytina, kad tikslinga vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2003, kurioje nurodoma, jog nei kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymo 7 straipsnyje, nei Darbo kodekse nenustatyta, kad kolektyvinės sutarties šalis būtų pavienis įmonės darbuotojas. Pagal Darbo kodekso 60 straipsnį kolektyvinės sutarties šalys – darbdavys ir įmonės darbuotojų kolektyvas, atstovaujamas profesinės sąjungos. Taigi kolektyvinės sutarties šalis yra ne pavienis įmonės darbuotojas, o darbuotojų visuma – įmonės kolektyvas. Pavienis įmonės darbuotojas civilinės teisės požiūriu šiuo atveju yra trečiasis asmuo, kuriam kolektyvinė sutartis suteikia tam tikrų teisių (CK 6.191 straipsnis). Profesinė sąjunga, kaip kolektyvo atstovas, o ne pavieniai darbuotojai dalyvauja derantis dėl kolektyvinės sutarties, ją sudaro ir kontroliuoja jos vykdymą. Dėl to būtent profesinės sąjungos, kaip kolektyvinės šalies atstovo, pateiktas kolektyvinės sutarties aiškinimas atskleidžia tikruosius jos šalių ketinimus. Taigi, teisės aktuose nenustatyta kasatoriui teisės reikalauti vykdyti kolektyvinę sutartį, nes jis nebuvo ir nėra šio materialinio teisinio santykio šalis, o darbo tarybą ir darbdavį priimtas taikinimo komisijos protokolas tenkino.
Kolektyvinė sutartis pasirašyta atgaline data, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, todėl laikytina niekine. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-109/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-109/2012">3K-3-109/2012</a>, konstatavo, kad imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra vienas iš negaliojančių sandorių rūšių. Jo ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad, sprendžiant dėl sutarties negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, reikia atsižvelgti į CK 6.225 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog sutartis yra absoliučiai negaliojanti, jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-523/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-523/2011">3K-3-523/2011</a>). SĮ „Vilniaus miesto būstas“ yra iš Vilniaus miesto savivaldybės turto įsteigtas ribotos atsakomybės juridinis asmuo, kurio pagrindinė veikla – administruoti ir prižiūrėti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas ir negyvenamąsias patalpas, skirtas gyventojams naudotis kaip pagalbinėmis patalpomis. Vienintelės įmonės pajamos yra Vilniaus miesto savivaldybės socialinių nuomininkų mokamas nuomos mokestis, kurio panaudojimą reglamentuoja Vilniaus miesto gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas, Vyriausybės nutarimu patvirtintas Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas. Atsižvelgiant į tai, kad socialinio būsto suteikimas yra viena iš socialinės paramos formų, ir į tai, kad pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 3 dalį savivaldybės įmonės tikslas – teikti viešąsias paslaugas, gaminti produkciją ir vykdyti kitą veiklą siekiant tenkinti viešuosius interesus, manytina, kad kolektyvinėje sutartyje darbuotojams įtvirtintos gerokai didesnės socialinės garantijos pažeistų ir viešąjį interesą.
Kadangi kolektyvinė sutartis buvo ne nutraukta, o pripažinta niekine, tai DK 65 straipsnis netaikytinas. Teismai taip pat ex officio sprendė klausimą dėl kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia, nors ieškovai į teismą kreipėsi tik dėl išmokų pagal kolektyvinę sutartį priteisimo, todėl kasacinio skundo argumentai dėl aktyvaus teismo vaidmens nebuvimo atmestini.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įmonės kolektyvinės sutarties teisinio įvertinimo
DK 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, darbo apmokėjimo ir kitų socialinių bei ekonominių sąlygų. Kolektyvinės sutarties šalys yra įmonės darbuotojų kolektyvas, atstovaujamas profesinės sąjungos, kelių profesinių sąjungų arba darbo tarybos, ir darbdavys, atstovaujamas įmonės vadovo arba įgaliotų administracijos pareigūnų (DK 60 straipsnis); jos įstatymo nustatyta tvarka organizuoja kolektyvinės sutarties projekto rengimą, sąlygų svarstymą ir derinimą (DK 62 straipsnis) ir sudarytą sutartį pasirašo; kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbo, profesines, socialines ir ekonomines sąlygas bei garantijas, kurios nėra reglamentuotos įstatymų, aukštesnės pakopos (nacionalinės, šakos ar teritorinės) kolektyvinės sutarties arba kurios neprieštarauja ir neblogina darbuotojų padėties (DK 61 straipsnio 1 dalis); kolektyvinė sutartis, jeigu joje nenustatyta kitaip, keičiama ir papildoma tokia pačia tvarka, kaip sudaroma pati sutartis (DK 64 straipsnis). Taigi kolektyvinė sutartis tai įstatymo nustatyta tvarka parengtas ir darbdavio ir įmonės darbuotojų per atstovus sudarytas bei pasirašytas rašytinis susitarimas, kurio turinį sudaro organizacinių, informacinių, prievolinių ir normatyvinių sąlygų visuma (DK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Kolektyvinei sutarčiai, kaip teisinei kategorijai, būdingas dvilypumas. Viena vertus, kolektyvinė sutartis yra civilinė sutartis. Kaip sutartinis aktas kolektyvinė sutartis priimama dvišalėse derybose, ji apima šalių įsipareigojimus ir galioja terminuotai. Kita vertus, kolektyvinė sutartis yra norminis dokumentas, kuriam, be kita ko, būdingas bendro pobūdžio taisyklių (normatyvinių nuostatų) įtvirtinimas.
Normatyvinės nuostatos nustato darbo, profesines, socialines ir ekonomines sąlygas bei garantijas, kurių nereglamentuoja kiti teisės aktai, arba pakeičia, papildo ar išplečia DK ir kitų teisės aktų nustatytas darbuotojams teises, nebloginant šių padėties (DK 61 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos nėra individualizuotos, jos taikomos ne tik sutartį pasirašiusiems ar sutarties pasirašymo metu įmonėje dirbusiems asmenims, bet visiems sutarties galiojimo metu įmonėje dirbantiems asmenims. DK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad normatyvinė kolektyvinių sutarčių nuostatos yra darbo teisės šaltinis.
Kolektyvinei sutarčiai būdingas specifinis teisėkūros mechanizmas, pasižymintis specifiniais teisėkūros subjektais (darbuotojų kolektyvas ir darbdaviai bei jų organizacinės struktūros) ir specifine teisėkūros procedūra – kolektyvinėmis derybomis, kuris vadinamas sutartine teisėkūra.
Pagal DK 40 ir 43 straipsnių nuostatas socialinė partnerystė inter alia grindžiama laisvų kolektyvinių derybų, savanoriškumo ir savarankiškumo priimant šalis susaistančius įsipareigojimus, tarpusavio kontrolės ir atsakomybės, šalių lygiateisiškumo, geranoriškumo ir pagarbos teisėtiems savitarpio interesams principais, kurie, be kita ko, įgyvendinami vedant kolektyvines derybas ir sudarant kolektyvines sutartis. DK normų, reglamentuojančių kolektyvinę sutartį, turinio analizė bei susitarančiųjų subjektų lygiateisiškumas ir atsakomybė patvirtina išvadą, kad nors kolektyvinės sutarties sąlygos, kurias ieškiniu reikalaujama įvykdyti, yra norminio pobūdžio, tačiau kaip sutartinės teisėkūros rezultato sudarymo, keitimo ir panaikinimo tvarkai labiau būdingi civilinės sutarties bruožai, ir tai lemia kolektyvinės sutarties sutartinį pobūdį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Darbo kodekse nereglamentuotas kolektyvinės sutarties pripažinimas negaliojančia. Tuo atveju, kai darbo teisės normose nėra tiesioginės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį, taikomos darbo teisės normos, reglamentuojančios panašų santykį (DK 9 straipsnio 1 dalis). Jeigu negalima pritaikyti norminių darbo teisės aktų analogijos, tai pagal darbo įstatymų pradmenis ir prasmę taikomos kitų teisės šakų normos, reglamentuojančios panašius santykius (DK 9 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, kad darbo teisės normos nereglamentuoja kolektyvinės sutarties negaliojimo pagrindų, bei pirmiau aptartą kolektyvinės sutarties sutartinį pobūdį, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant dėl kolektyvinės sutarties sudarymo ir galiojimo teisėtumo taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios sandorių negaliojimo pagrindus, ir kolektyvinė sutartis gali būti pripažįstama negaliojančia (niekine ar nuginčijama) vadovaujantis civilinės teisės normose įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais. Tai reiškia, kad, nustačius, jog kolektyvinės darbo sutarties sudarymas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), ji gali būti pripažįstama negaliojančia ab initio (nuo jos sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnis).
Dėl kolektyvinio ginčo sampratos ir apimties
Kolektyvinio ginčo samprata pateikta DK 68 straipsnyje. Jame nustatyta, kad kolektyvinis darbo ginčas – tai nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės. Ši įstatymo leidėjo pateikta samprata remiasi tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju kriterijumi, t. y. įvardijamos tiek ginčo šalys, tiek ginčo pobūdis. Taigi pagal pateiktą sampratą kolektyvinio darbo ginčo šalys yra darbuotojai ir jų atstovai bei darbdavys ir jo atstovai, kurių viena netenkina kitos šalies iškeltų reikalavimų dėl kolektyvinės darbo sutarties, todėl pastaroji inicijuoja kolektyvinį darbo ginčą.
DK 67 straipsnis ir kitos šio kodekso normos, nustatančios kolektyvinių ginčų sampratą, apimtį, sprendimo tvarką, ar normos, reglamentuojančios kolektyvinės sutarties sudarymą, keitimą, nutraukimą, tiesiogiai nenustato, kad ginčas dėl kolektyvinės sutarties teisėtumo (pripažinimo negaliojančia) yra kolektyvinis ginčas. DK 68 straipsnyje nustatyta, kad kolektyvinis darbo ginčas – tai nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės. Taigi, įstatyme kolektyvinio ginčo sąvoka apibrėžiama nustatant subjektyvųjį kriterijų (ginčo šalis), objektyvųjį kriterijų (ginčo turinį), taip pat nurodant, kad ginčas gali kilti tiek sudarant sutartį, tiek ją vykdant bei jam būdingas kolektyviškumo aspektas. Teisinio santykio, susiklostančio siekiant pripažinti kolektyvinę sutartį negaliojančia, subjektyvusis kriterijus bei ginčo kilimo laikas atitinka kolektyvinio ginčo apibrėžtį, taip pat yra akivaizdu, kad ginčas dėl kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia turi kolektyviškumo bruožų, nes šio ginčo sprendimas yra aktualus visam kolektyvui. Įvertinusi šių požymių visumą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčai dėl kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia laikytini kolektyviniais ginčais, nepaisant to, kad šio ginčo objektyvusis kriterijus nėra ekspressis verbis įvardytas pirmiau nurodytoje normoje.
Dėl kolektyvinės darbo sutarties pripažinimo negaliojančia tvarkos
Konstatavus, kad ginčas dėl kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia yra kolektyvinis ginčas, jis sprendžiamas laikantis specialios kolektyvinių ginčų nagrinėjimo tvarkos, nustatytos DK X skyriaus normose (DK 67 straipsnio 1 dalis). Šio skyriaus normose nustatyta, kad kolektyvinius darbo ginčus nagrinėja taikinimo komisija, darbo arbitražas ar trečiųjų teismas arba vienos iš kolektyvinio darbo ginčo šalių reikalavimu kolektyvinis darbo ginčas turi būti nagrinėjamas pasitelkiant tarpininką (DK 71 straipsnis). DK 73 straipsnyje įtvirtinta, kad ginčo nagrinėjimas taikinimo komisijoje yra būtina kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadija. Taikinimo komisijos sprendimas priimamas šalių susitarimu, įforminamas surašant protokolą ir šalims, t. y. darbdaviui ir visiems įmonės darbuotojams, privalomas vykdyti (DK 74 straipsnio 1 dalis); jis yra paskelbiamas įmonės darbuotojams (DK 74 straipsnio 3 dalis).
Byloje nustatyta, kad atsakovas, laikydamas, jog kolektyvinė sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, kreipėsi į teismą dėl kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, konstatavęs, kad ginčas dėl kolektyvinės sutarties yra kolektyvinis ginčas ir jis turi būti sprendžiamas DK X skyriaus normų nustatyta tvarka, t. y. jis turi būti nagrinėjamas taikinimo komisijoje, 2011 m. birželio 10 d. nutartimi atsisakė ieškinį priimti nurodydamas, kad buvo nesilaikyta įstatymo nustatytos kolektyvinio ginčo sprendimo tvarkos. Atsižvelgęs į teismo išaiškinimus, atsakovas kreipėsi į darbo tarybą; 2011 m. liepos 11 d. buvo sudaryta taikinimo komisija, kuri kilusį kolektyvinį ginčą išnagrinėjo ir, nustačiusi, kad kolektyvinė sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, nusprendė kolektyvinę sutartį pripažinti negaliojančia nuo jos pasirašymo momento kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo normoms. Tai reiškia, kad taikinimo komisija įstatymo nustatyta tvarka tarp kolektyvinės sutarties šalių kilusį ginčą dėl kolektyvinės sutarties sudarymo teisėtumo ir galiojimo išsprendė. Taikinimo komisijos sprendimas dėl kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia įstatymo nustatyta tvarka suinteresuotų subjektų nenuginčytas, taigi yra galiojantis ir privalomas sutarties šalims.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai dėl taikinimo komisijos sprendimo (pripažinti kolektyvinę sutartį negaliojančia nuo jos pasirašymo momento) neteisėtumo vien todėl, kad buvo nesilaikyta lex retro non agit (įstatymas atgaline data negalioja) principo reikalavimų, laikytini nepagrįstais. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju buvo panaikintos (pripažintos negaliojančiomis) ne konkrečios norminės kolektyvinės sutarties nuostatos, bet konstatuota, kad kolektyvinė sutartis sudaryta nesilaikant imperatyviųjų teisės normų reikalavimų ir yra negaliojanti nuo jos pasirašymo. Niekinės sutarties faktas ir jos padarinių atsiradimas per se nėra laikomi lex retro non agit principo pažeidimu, priešingai, tai yra viena iš įstatymo leidžiamų atvejų, kai sprendimas gali turėti retroaktyvią galią, todėl kasatorių nurodytas argumentas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad kolektyvinė sutartis negalėjo būti pripažinta negaliojančia nuo pasirašymo momento.
Dėl byloje pareikštų reikalavimų pobūdžio ir pagrįstumo
Nagrinėjamoje byloje kasatoriai pareiškė reikalavimus, kuriuos kildina iš įmonės kolektyvinės sutarties normatyvinių sąlygų netinkamo vykdymo. Kasatoriai nurodo, kad darbdavys nesilaikė kolektyvinėje sutartyje nustatytos darbo sutarčių nutraukimo tvarkos, nes kaip nurodyta kolektyvinėje sutartyje dviem mėnesiais nepailgino įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino, išmokėjo mažesnes nei kolektyvinėje sutartyje išeitines išmokas. Šio ginčo pobūdis atitinka individualaus ginčo dėl norminių kolektyvinės sutarties nuostatų taikymo sampratą, todėl nagrinėtinas DK XIX skyriaus normų nustatyta tvarka (DK 67 straipsnio 2 dalis, 28⁵ straipsnis). Tačiau nagrinėjamos situacijos ypatumą lemia tai, kad kolektyvinė sutartis, kurios nuostatas darbuotojai reikalauja taikyti ir vykdyti, taikinimo komisijos yra pripažinta negaliojančia nuo jos pasirašymo momento. Kaip minėta, tarp įmonės kolektyvinės sutarties šalių buvo kilęs ginčas dėl kolektyvinės sutarties sudarymo ir galiojimo. Jis įstatymo nustatyta tvarka išspręstas – taikinimo komisijos sprendimu kolektyvinė sutartis pripažinta negaliojančia nuo jos pasirašymo momento. Šis sprendimas tol, kol nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, sukelia teisinius padarinius ir kasatoriams kaip atsakovo darbuotojams. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvada, jog taikinimo komisijos sprendimas sukūrė teisinius padarinius tiek darbdaviui, tiek įmonės darbuotojams, tarp jų asmenims, atleistiems iš darbo šioje įmonėje (kasatoriams), pagrįsta. Pripažinta negaliojančia nuo jos pasirašymo (niekine) kolektyvinė sutartis nesukūrė kasatoriams civilinių teisių ar pareigų, todėl teismai pagrįstai atmetė ieškinių reikalavimus, kildintus iš kolektyvinės sutarties nuostatų.
Išplėstinė teisėjų kolegija, atmesdama kasatorių argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, nurodo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno sodininkų bendrija,,Baltasis gandras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-48/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-48/2009">3K-3-48/2009</a>; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. D.s pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-148/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-148/2011">3K-3-148/2011</a>; kt.). Taigi viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., Nr. 3K-3-344/2011). Šie kasacinio teismo išaiškinimai yra aktualūs nagrinėjamai bylai. Jau buvo minėta, kad kolektyvinė sutartis, iš kurios kasatoriai kildina savo reikalavimus, pripažinta negaliojančia nuo pasirašymo momento. Taigi, nagrinėjamu atveju nebuvo teisėto pagrindo, kuriuo kasatoriai būtų įgiję tam tikras teises ar teisėtus lūkesčius.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atmeta kasatorės K. B. argumentą, kad teismai privalėjo būti aktyvūs, turėjo aiškintis aplinkybes dėl taikinimo komisijos sprendimo priėmimo bei ex officio konstatuoti šio sprendimo, kaip niekinio sandorio, faktą, nepriklausomai nuo to, kokius ieškinio reikalavimus pareiškė kasatorė. Nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad kolektyvinė sutartis gali būti pripažinta negaliojančia civilinių sandorių negaliojimo pagrindais; kad ginčas dėl kolektyvinės sutarties pripažinimo negaliojančia laikytinas kolektyviniu ginču ir jam yra privaloma nagrinėjimo taikinimo komisijoje stadija. Byloje nustatyta, kad taikinimo komisija nagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą dėl kolektyvinės sutarties sudarymo teisėtumo ir priėmė sprendimą pripažinti kolektyvinę sutartį negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms. Komisijos sprendimas nebuvo ginčytas. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad tuo atveju, kai taikinimo komisija yra nurodžiusi savo sprendimo pagrindą ir šį sprendimą priėmusi procedūriškai tinkamai bei veikdama pagal savo kompetenciją, jo neapskundus, nėra pagrindo teismui, nagrinėjančiam individualų darbo ginčą, šį sprendimą pripažinti niekiniu ex officio.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti apskustas apeliacinio teismo nutartis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus kasacinius skundus, iš kasatorių lygiomis dalimis valstybės naudai priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios teismo raštinės 2013 m. vasario 18 d. pažymą kasacinis teismas patyrė 28,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartį ir 2012 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistas.
Priteisti iš ieškovės K. B. ir ieškovo R. K. į valstybės biudžetą iš kiekvieno po 14,28 Lt (keturiolika litų 28 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Birutė Janavičiūtė
Janina Januškienė
Česlovas Jokūbauskas
Zigmas Levickis
Antanas Simniškis
Vincas Verseckas
